Tikslūs judesiai surepetuoti sekundžių tikslumu. Nebus nė vieno liudytojo. Policija tikrai neatseks pėdsakų. O kai didžiulis auksinės žuvelės akvariumas bus kupinas pinigų, užplūs svaigulys ir beprotiškas laisvės pojūtis.
Prieš daugelį metų griūvant šeimai trys broliai tapo neišskiriami. Tėvas juos išmokė visada smogti atgal, o motina įskiepijo troškimą išsilaisvinti... Perskaitę šią knygą niekada nepamiršite Leo, Felikso ir Vincento.
Tai pasakojimas apie negailestingiausią ir išradingiausią kada nors Švedijoje veikusią nusikaltėlių grupuotę. Jų nusikaltimai tokie neįtikėtini, kad atrodo sukurti lakiausios vaizduotės, bet įdomiausia, kad viskas įvyko realiame gyvenime.
„Lokio šokį" įkvėpė istorija apie tris brolius, kurie įkaite laikė visą Švediją, per dvejus metus įvykdę dešimt įžūlių, puikiai suplanuotų bankų apiplėšimų. Nė vienas iš jų prieš tai nebuvo įvykdęs jokio nusikaltimo. Visiems jiems dar nebuvo nė 24-erių. Apie tai pasakoja ketvirtasis brolis, nedalyvavęs nusikaltimuose.
Antono Svenssono pseudonimu pasirašo du Švedijos rašytojai - Stefanas Thunbergas ir Andersas Roslundas.
Stefanas Thunbergas - vienas žymiausių skandinavų scenaristų, daugelio kriminalinių TV serialų autorius.
Andersas Roslundas - ketvirtasis brolis - yra garsus tiriamosios žurnalistikos atstovas. Labiausiai išgarsėjo kurdamas kartu su Börge Hellströmu. Šis rašytojų duetas apdovanotas daugybe prestižinių literatūros premijų.
Prieš keliolika metų efektyviai dirbantis vadovas turėjo gebėti valdyti procesus ir juos atliekančius žmones. Šiandienos vadovo samprata ir užduotis ženkliai kinta. Geru vadovu laikomas tas, kuris geba suprasti žmones, juos išgirsti, ugdyti ir skatinti. Prioritetinė vadovo pareiga tampa pagalba darbuotojui noriai įsitraukti į įmonės veiklą. Noriai!
Mūsų dienų rinkoje būtent vadovo elgesys su darbuotojais yra lemiamas veiksnys, kuris užtikrina našią, produktyvią veiklą ir sėkmę įmonės konkurencinėje kovoje.
Lektorius ir verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaišas siekia paskatinti būsimus ir esamus vadovus susimąstyti apie savo efektyvumą dabartinėje rinkoje – kaip turi elgtis ir ką turi daryti vadovas, kad jo vadovaujamos organizacijos darbuotojai kurtų maksimalią pridėtinę vertę.
Saulius Jovaišas – lektorius, verslo valdymo konsultantas, ugdančiojo vadovavimo ir karjeros patarėjas, personalo parinkimo ekspertas, straipsnių, publikacijų ir interneto seminarų autorius, projekto „Boso valanda“sumanytojas. Jis turi daugiametės sėkmingo vadovavimo patirties įvairiose įmonėse (M–1, „CV-Online“, „Kas yra kas Lietuvoje“, „SJ Solutions“, „Veiklos valdymo sprendimai“ ir kt.). „Boso valanda. Kasdienė šiuolaikinio vadovo knyga: kaip vadovauti žmonėms?“ – tai antroji autoriaus knyga. Pirmoji, parašyta kartu su bendraautore Girėne Ščiukaite, „Ieškai darbo“ pasirodė 2011 m.
„Apie ką ši knyga? Peteris Druckeris kitados yra taikliai pasakęs: „Jei vadovai suprastų, kad jų darbas ir yra darbas su žmonėmis, jie būtų kur kas efektyvesni vadovai…“ (Ar kažkaip panašiai.) Ką tai reiškia? Šiandien vadovai – ne tie žmonės, kurie valdo kitus, kad jie atliktų užduotis ar funkcijas, o tie, kurie ugdo žmones, kad būtų pasiekti tikslai.“ (p. 9)
Saulius Jovaišas
„ vadovas yra žmogus, kuris prisiima esminę atsakomybę. Tai išskiria jį iš kitų. Kas nutinka, kai prisiimi tokią atsakomybę? Nebėra ko kaltinti. Kas tas mano likimas? Aš pati.“ (p. 16)
Solveiga Kurgonaitė
„Dažnas mano, kad darbuotojų atranka – tai personalo skyriaus darbas, tačiau iš tiesų tai viena svarbiausių vadovo užduočių. Per darbuotojų atranką vadovas nebūtinai griežia pirmuoju smuiku, tačiau beveik visada būtent nuo jo priklauso lemiamas šio proceso akordas.“ (p. 67)
Valerija Buzėnienė
„ Pasitaiko atvejų, kai vadovai darbuotojams užduoda nukreipiančius klausimus tam, kad paskatintų atsakyti taip, kaip nori vadovai. Tačiau toks būdas yra ne koučingas, bet manipuliacija, kuria siekiama primesti savo nuomonę." (93 p.)
Tomas Misiukonis
„<…> vadovas gali pasinerti į komandą, susilieti su ja; kita vertus, jis gali būti pasiruošęs atsitraukti ir palikti ją veikti savarankiškai. Norint sėkmingai vadovauti komandai vadovui verta išmokti ją suprasti .“ (p. 125)
Nepamirštama istorija apie motinas, dukras ir atstumą, skiriantį tris vienos šeimos kartas.
Į praeities didybę menančius, o dabar apmirusius senstančios Irisės Blek namus Kaire nelauktai atvyksta jos maištajaunti anūkė Rubė. Ji pabėgo iš Anglijos dėl įtemptų santykių su motina ir ieško paguodos pas močiutę, kurios nematė daugelį metų. Pamažu skirtingų kartų giminaitės atsiveria viena kitai ir tarp jų užsimezga ypatingas ryšys. Rubė padeda Irisei atkurti blankstančius praeities atsiminimus. Kaip gyvas iškyla spindintis, kosmopolitiškas Antrojo pasaulinio karo Kairas, triukšmingos gatvelės, šurmuliuojantys turgūs, didingos piramidės, o visa tai supa didžiulė, nelaimę pranašaujanti dykyma. Tai buvo metas, kai Irisė atidavė savo širdį vienintelei savo gyvenimo meilei, kapitonui Ksanui Molino. Deja, jį amžiams pasiglemžė karo sukūriai... O šioji netektis lėmė pražūtingą Irisės santuoką, iš kurios gimė Rubės motina.
Irisė nori atgaivinti tolstančią praeitį, o Rubė – suvokti save dabarty. Mėgindamos perprasti žmogaus tapatybės, netekties ir atleidimo paslaptis dvi moterys atsiduria baisiame pavojuje Egipto dykumoje.
Rosie Thomas – daugelio puikiai skaitytojų įvertintų romanų autorė, du kartus apdovanota Metų romantinio romano premija. Gimė nedideliame Šiaurės Velso kaimely. Rašytoja – aistringa keliautoja ir alpinistė, yra įkopusi į ne vieną Alpių ir Himalajų kalną, varžėsi automobilių ralyje Pekinas-Paryžius, gyveno nedidelėje bulgarų tyrinėjimo stotyje Antarktidoje. Šiai knygai rašytoja įkvėpimo sėmėsi iš kelionės po Egiptą.
„Šiame atvirame ir užburiančiame pasakojime Rosie Thomas karčiai ir viltingai teigia, jog žmogaus širdis yra nepaprastai sudėtinga, nepaklūstanti jokioms taisyklėms.“
Mail on Sunday
„Svaiginama ir veržli savęs pažinimo kelionė.“
Eithne Farry, Daily Mail
„Puiki knyga, gražiai parašyta... joje keliami žmogaus tapatybės, priklausomybės, neištikimybės, mirties ir atleidimo klausimai... itin jaudinantis žmogaus širdies tyrimas.“
Australian Women's Weekly
Smagi receptų knyga vaikams
GAMINU PATS
...pagal Annabel Karmel receptus! Ji žingsnis po žingsnio išmokys pasigaminti daugiau nei 40 nesudėtingų, bet labai skanių ir sveikų patiekalų.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI
Pagrindiniai maisto gaminimo būdai, virtuvės rakandai, produktai ir vertingiausi jų deriniai.
MĖGSTAMIAUSIAS
Išmėgink kuo daugiau patiekalų receptų, pasirink gardžiausią ir pavaišink šeimą skania vakariene.
PIRMYN!
Atmink, kad maloniausia gaminimo dalis - mėgautis skaniu maistu!
Šią knygą Julianas Barnesas parašė po savo mylimos žmonos mirties. Ją skaitant nepalieka įspūdis, kad rašytojas staiga pasirodo nuogas, beginklis, nusimetęs įprastinę mistifikuotojo kaukę. Pasakojimas apie netektį toks skaudžiai autentiškas, kad nejučia norisi nusigręžti, kaip nesąmoningai nuo nelaimės ištiktojo gręžėsi buvę draugai. Juk netektis vienaip ar kitaip liečia kiekvieną iš mūsų. Tačiau kūriny esama ir kito, metaforiško, būdingo šiam autoriui lygmens – tai spalvingos istorijos apie XIX a. oro balionų skrydžius, prancūzų fotografo Nadaro nuotraukas ir oreivio pulkininko Fredo Barnabio meilę garsiajai Sarai Bernar. Pasak J. Barneso, sudėję tuos du, regis, nieko bendro neturinčius lygmenis į daiktą, išvysime kažką nauja…
„Šią knygą skaityti yra privilegija. Parašyti – stebuklas.“
The Times
„Giliai įsismelkianti ypač dėl to, kad Barnesas neidealizuoja nei savęs, nei kitų... Pribloškianti išpažintis apie skausmą žmogaus, kuris visa savo esybe mylėjo kitą ir jo neteko.“
Spectator
„Nepakartojama... Atrodo, jam pavyko padaryti neįmanomą dalyką: perkelti į popierių mūsų gyvenimo šiame pasaulyje pojūtį.“
Guardian
„Tai laisvai besiliejanti, įtaigi proza, atviras ir sąžiningas kalbėjimas... Kiekvienas, kas mylėjo ir neteko ar tiesiog kentėjo, turi perskaityti šią knygą, o paskui dar ir dar kartą prie jos sugrįžti.“
Independent
Julianas Barnesas (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011) ir „Pabaigos jausmas“ (2013). Pastarasis romanas apdovanotas prestižine Bookerio premija.
Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?
Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.
Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.
„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“
Haruki Murakami
„Mūsų liks tik tiek, kiek telpa banjano šešėly“ – šių pranašiškų Karalienės Močiutės žodžių, ištartų vieną kvapnią saulėtą popietę, mažoji princesė Raamė dar nesuprato. O pirmąkart išvydusi raudonąjį – kodėl gi jis raudonasis? – khmerą, visą apsitaisiusį juodai, su sandalais iš padangos, ji tarė sau reginti tevodą, angelą, Pajuodėlį. Deja, tai buvo ne angelas, o vienos šiurpiausių pasauly revoliucijų kareivis, atėjęs išvaryti taikios, išmintingos karališkosios šeimos į baisią kelionę po pragaru virstančią šalį. Tądien nuostabus Raamės vaikystės pasaulis ėmė byrėti į šipulius...
Romanas Banjano šešėly pasakoja apie visagalę tėvo ir dukters meilę katastrofos akivaizdoje, liudija realius įvykius XX a. 8-ojo dešimtmečio Kambodžoje, atskleidžia tai, kad ir negailestingame pasauly esama grožio, tik reikia gebėti jį įžvelgti.
Šis daugybe literatūrinių premijų apdovanotas kūrinys grįstas asmenine rašytojos patirtimi. Kaip ir pagrindinė romano herojė Raamė, Vaddey Ratner, Kambodžos karališkosios šeimos narė, patyrė Raudonųjų khmerų terorą, per kurį žuvo daugiau kaip du milijonai žmonių. Lemtingaisiais 1975-aisiais autorei tebuvo penkeri. Po ketverių metų, išgyvenusi prievartą, badą ir artimųjų žūtį, ji pabėgo iš gimtosios šalies. 1981 m. Ratner atvyko į JAV beveik nemokėdama anglų kalbos. Po keliolikos metų ji su pagyrimu baigė Kornelio universitetą ir neilgai trukus išgarsėjo visame pasauly kaip rašytoja, pateikusi skaitytojams šį sukrečiantį liudijimą.
„Subtilus pasakojimas... gausus istorinių faktų, sodrių emocijų, reiškiamų vaizdinga kalba. Romanas, kuris neabejotinai bus skaitomas ir vertinamas ateities kartų.“
PEN/Hemingway Award Finalist citata
„Tokios istorijos kaip ši sujaudina iki širdies gelmių ir, drįstu pasakyti, pakeičia gyvenimą.“
Bookreporter.com
„Grožio ir netgi džiaugsmo kupinas pasakojimas. Neįtikėtina ir kilnu tai, kad apie įvykius kalbama be pykčio ir su begaline empatija.“
Ligaya Mishan, New York Times Book Review
Johannas Wolfgangas Goethe (1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas, vienas garsiausių vokiečių rašytojų, žymiausias literatūrinio sąjūdžio „Audra ir veržimasis“ atstovas. Itin gausiame ir įvairialypiame jo kūrybiniame palikime – pasaulinio garso tragedija „Faustas“, romanai „Jaunojo Verterio kančios“, „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“, arba „Atsižadantieji“, „Sielų giminystė“. Per ilgą savo gyvenimą Goethe įspūdingai reiškėsi kaip literatas, taip pat daug nusipelnė kaip valstybės veikėjas, gamtos tyrinėtojas, meno kolekcininkas.
Autobiografijoje „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ Goethe vaizduoja 1749–1775 m. laikotarpį, pasibaigiantį išvykimu į Veimarą – ten jo laukia tarnyba hercogo dvare. Kūrinys parašytas iš tolimos laiko perspektyvos, autoriui atsigręžus į savo gyvenimo pradžią. Vėlyvasis Goethe taip kalba apie savo autobiografiją: „Tai mano gyvenimo rezultatai, o faktai, kuriuos aš papasakojau, tiesiog patvirtins mano stebėjimus, aukštąją tiesą... Mūsų gyvenimo faktai vertingi ne todėl, kad yra tikri, bet todėl, kad ką nors reiškia.“
...Pagrindinis biografijos uždavinys yra pavaizduoti žmogų jo gyvenamuoju laiku ir parodyti, kiek visuma jam priešinasi, o kiek jam palanki, kiek tas priešinimasis jam padėjo susidaryti požiūrį į pasaulį bei žmones ir kaip, jei jis menininkas, poetas, rašytojas, jį vėl atspindėjo į išorę.
XIX a. Amerikoje gyvenimas virte verda. Greta turtuoliai ir vargšai, kasdienybė ir šventės, niekšiškumas ir pasiaukojimas. Šių nepamirštamų apsakymų veikėjai – ir kilnūs sukčiai, ir pardavėjos, svajojančios tapti aristokratėmis, ir romantiški kaubojai, laukiantys laimingo atsitiktinumo, pakeisiančio jų gyvenimą, arba provokuojantys tuos atsitiktinumus patys. JAV literatūros genijaus istorijos iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, tačiau jose glūdi daug gyvenimiškos išminties.
O. Henry (tikrasis vardas Williamas Sydney Porteris, 1862–1910) – autorius, patyręs daug likimo smūgių: anksti liko be tėvų, sėdėjo kalėjime, neteko žmonos bei sūnaus. Vėliau jam nusišypsojo fortūna ir jis tapo vienu populiariausių trumpųjų apsakymų kūrėjų ir geriausiai mokamu JAV rašytoju. O. Henry – daugiau nei 300 apsakymų autorius.
Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.
„Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengvėle skęstantis, sapnuoju save lyg atsibudusį ir suvokiu beribį kosmoso plūdimą, plūstantį per tą sensualią žaizdą, kuri kadaise buvo mano pastovus aš. Suvokiu garsus, kvapus, lytėjimus, jausmus, besiliejančius į tą atvirą žaizdą – be manęs.“
„Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Husserlio anūkas svečiuose pas Budą.“ Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais. Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos Šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą, ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Husserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes.
Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
Dalia Kaladinskienė
Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija.
Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai.
Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai.
Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos.