Grožinė literatūra

„Manau, mus traukia ne baimė, bet kontrolės poreikis. Jausmas, kad sugebame nugalėti pavojų ir suvaldyti savo likimą, kad savo rankomis kontroliuojame situaciją, ko mums šiaip labai trūksta gyvenime.“

Graikijos policijos tyrėjas, gebantis išsyk atpažinti pavydo motyvuotą nusikaltimą, seka vyro, galimai nužudžiusio savo brolį dvynį, pėdomis. Norvegijoje taksi vairuotojas viršininko automobilyje randa žmonos auskarą. Šiukšliavežys bando prisiminti audringos nakties įvykius: jie gali negrįžtamai pakeisti jo gyvenimą. Lėktuvu į Londoną skrendanti moteris planuoja atimti sau gyvybę, bet netikėtai įsitraukia į intriguojantį pokalbį su šalia sėdinčiu vyru.

Pirmajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje gausu jo kūrybai būdingų šokiruojančių siužeto vingių ir meistriškų atomazgų. Tamsūs ir įtampos kupini apsakymai panardina skaitytojus į pavydo ir įtūžio aptemdytus veikėjų protus, kerštingas jų širdis. O kasdieniškos, net banalios skirtingų žmonių gyvenimų detalės tampa esminiais jų likimų posūkiais.


„J. Nesbø apsakymų rinkinyje <...> lengvai atpažinsime esmines jo romanus iš kitų išskiriančias sudedamąsias dalis: velniškai gudriai suręstus siužetus ir netobulų veikėjų žmogiškumo blyksnius, kuriuos bet kada gali nustelbti vidinė tamsa.“
Booklist

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų muzikantas, scenaristas, ekonomistas ir „New York Times“ bestselerių autorius. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. Pirmasis jo apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas“ 2022 m. buvo įtrauktas į trumpąjį prestižinių apdovanojimų „Crime Writers' Association Dagger Awards“ sąrašą ir jau išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių.

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.

2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį. 

Praeitį – nuo pirmo susidūrimo su intriguojančia dėstytojo Leono figūra, gyvenimo Vilniaus Gorkio gatvės bohemos kavinėse Nepriklausomybės priešaušryje, medievistikos studijų, meilės be atsako mįslingos melancholijos paženklintai gražuolei Monikai iki pavojingų žvalgybos operacijų 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje ir jųdviejų su Leonu bandymo atverti duris į šiandienos Didžiojo Žaidimo pasaulį. Jame veša slapti politiniai judėjimai, sąmokslo teorijos, priešų pastangos ezoteriniais būdais pavergti protus – ir verda giluminė gėrio ir tamsos kova. 

„Mantas Adomėnas parašė ne paprastą detektyvą ar šnipų romaną <...>. Tai didžiulis, erdvus, daugialypis ir daugiasluoksnis pasaulis <...>. Rašydama kaip detektyvų mėgėja pasakyčiau, kad tai detektyvas pačia tikriausia šio žodžio prasme, kurį skaitant, dar neapleidžia ir gryniausias džiugesys dėl begalinės pasaulio įvairovės ir mūsų aštraus siekio bei gebėjimo ją pažinti, kad ir kokia kaina. <...> Šitas romanas yra tikras ir didelis įvykis.“

Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja 

„Moneta ir labirintas“ tikrai tapo įvykiu Lietuvos literatūriniame pasaulyje. Turime kruopščiai parašytą intelektualiai filosofinį šnipų romaną pagal geriausias le Carré ar Roberto Harriso tradicijas.

Andrius Tapinas, visuomenininkas, rašytojas

[Kūrinyje] yra ir žvalgybos alegorija, ir žvalgybos filosofija, bet skaitytoją, žinoma, sugriebia ir gilyn traukia žvalgybos romantika. Dar – detektyvinės mįslės ir tai, ką kas nors tikriausiai pavadins magiškuoju realizmu. Nors aš tai vadinčiau realistine magija.

Bernardas Gailius, istorikas, rašytojas

Taigi, turime kažką lyg ir iš atvirkščio Dano Browno (į tai nurodoma ir tekste), kažkiek gal Umberto Eco, truputį klasikinio šnipų trilerio, bet kas ypač smagu – kad tai apie Lietuvą, lietuvius ir mūsų istoriją. Vienur – tikrą, kitur – kontrafaktinę, bet jokio smulkinimosi, kad mes – maži, nereikšmingi <...>. 

Justinas Žilinskas, teisininkas, rašytojas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.

Kelios valandos blyškios šviesos – tik tiek žiemos dienomis saulė gali pasiūlyti šiauriau poliarinio rato gyvenančiai samių tautai. Paskui jų kraštovaizdį vėl užkloja tamsos skraistė. Vieną rytą slidinėdama devynmetė samė elnių ganytojų dukra Elsa pamato, kaip švedas iš gretimo kaimo žiauriai užmuša jos mylimą šiaurinių elnių jauniklį. Tokie nužudymai vietos policijos ataskaitose registruojami kaip vagystės ir nėra tiriami. Tačiau šiauriniai elniai – ne tik samių pragyvenimo šaltinis: žiaurumas šiems gyvūnams kartu yra išpuolis prieš samių kultūrą.
Po dešimties metų neapykanta samiams vis stiprėja. Elsa mato, kaip nuolatinis kaimynų smurtas ir nesikeičiantis vietinės valdžios institucijų abejingumas atima iš jos artimųjų viltį, net norą gyventi. Galiausiai ji nusprendžia pasipriešinti apatiškai policijai. Tačiau šį kartą vaikystėje sutiktas medžiotojas ima persekioti pačią Elsą...
Tikrais įvykiais paremtame Ann-Helén Laestadius romane vaizduojama jaunos moters kova ir siekis apginti savo tautos paveldą. Kartu tai pasakojimas apie brandą ir meilės giesmė dėl klimato kaitos nykstančiai gamtai.

„Nors šią knygą įkvėpė įniršis, didžioji pasakojimo dalis pasižymi tylia, mąslia ramybe... A. Laestadius pagirtinai subtiliai vaizduoja sunkumus ir įtampą, būdingus tautai, bandančiai išlikti ištikimai tradiciniam gyvenimo būdui ir tuo pat metu susiduriančiai su išankstinėmis nuostatomis, persekiojimu ir globalinio atšilimo poveikiu.“
The Observer

Ann-Helén Laestadius (An Helėn Lestadijus, gim. 1971) – rašytoja ir žurnalistė iš Kirunos (Švedija), samių ir Tornedalio tautinių mažumų atstovė. 2007 m. ji debiutavo kaip knygų jauniems suaugusiesiems autorė, o 2016 m. buvo apdovanota prestižine „August Prize for Best Young Adult and Children's Novel" premija. „Šiaurės elnių švytėjimas“ – pirmasis jos romanas suaugusiesiems, 2021 m. pripažintas metų knyga Švedijoje ir tapęs tarptautiniu bestseleriu. Šiuo metu „Netflix“ kuria romano ekranizaciją.

Svartų šeima susirenka į ūkį šalia Pretorijos Pietų Afrikoje, – bus laidojama motina. Tačiau netgi tokią dieną justi nesutarimai tarp tėvo ir vaikų. Tėvas mirštančiai jų motinai pažadėjo, kad juodaodei šeimos tarnaitei Salomėjai padovanos namelį, kuriame ji gyvena, ir taip suteiks nuosavus namus, nuosavą žemę. Bet pažado jis netesi. Trys vaikai – Amor, Antonas ir Astrida – pasklinda po skirtingus Pietų Afrikos kraštus, jų ryšiai nutrūksta, bet pažadas, tėvo duotas motinai, visą gyvenimą persekioja juos tarsi prakeiksmas.

Dešimtmetis keičia dešimtmetį, šeima susirenka palydėti vis kito mirusio nario, ir kiekvienąkart tarsi Damoklo kardas virš jų pakimba klausimas: ar sulaužius pažadą įmanoma išvengti pasekmių?

Romano įvykių fone skleidžiasi XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Pietų Afrikos Respublikos istorija, apartheido režimo įtaka žmogui ir visuomenei. Jame, meistriškai kuriant laiko tėkmės jauseną, vaizduojamos kelios šeimos kartos, atsidūrusios vertybių ir moralinių pasirinkimų kryžkelėje.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų.“
Edmund White

"Nuostabu, kaip romanas gali priversti matyti ir mąstyti naujai.“
„Booker Prize“ komisija, 2021

„Šedevras.“
Elizabeth Day

Damon Galgut (Domonas Galgutas, gim. 1963) – Pietų Afrikos rašytojas. 2021 m. už romaną „Pažadas“ jis buvo apdovanotas „Booker Prize“ premija ir tapo vos trečiu Pietų Afrikos rašytoju, ją pelniusiu. Romane „Pažadas“ gausu tokių modernizmo prozai būdingų bruožų kaip sąmonės srautas, vidinis monologas, menamoji kalba, tad kritikų jis lyginimas su Jameso Joyce'o, Williamo Faulknerio, Virginios Woolf tradicija. Du ankstesni rašytojo romanai („The Good Doctor“ ir „In a Strange Room“) taip pat buvo įtraukti į trumpuosius „Booker Prize“ sąrašus.

Trijų knygų serija Be ribų. Pirma knyga

Jis norėjo per ją sužlugdyti savo brolį. Bet kodėl kenčia pats?

Siekdamas išguiti dvynį iš milijardus nešančios šeimos maisto imperijos, generalinis direktorius Samuelis Keinas paspendžia spąstus. Tegul brolis sulaužo svarbiausią jų tėvo taisyklę – jokių tarnybinių romanų. Ir štai atvyksta naujoji darbuotoja Arlington Benks – vienintelė moteris, kurios broliui kadaise nepavyko suvilioti. Deja, sumanymas atsisuka prieš patį Samuelį – jis užkimba ant kabliuko. Pasirodo, juodu sieja ilga ir aistringa istorija. Santykiams kaistant, kyla klausimas, kas juos sužlugdys: Samuelio apgaulė ar Arlės paslaptis?

Trijų knygų serija Be ribų. Antra knyga

Dvejus metus slapčia geidusi milijardieriaus Meisono Keino, drovioji Šarlotė Vestbruk lieka priblokšta ir sujaudinta, kai išvaizdųjį vadovą suranda elitinio slapto kovos klubo bokso ringe. Tačiau gali būti, kad boso sūnus sužinojo ir jos purviną paslaptėlę. Meisonas pasisiūlo išsivežti ją prabangių atostogų Žydrajame Krante, kur jie galėtų artimiau pažinti vienas kitą. Viena neužmirštama savaitė šalia Meisono. Viena savaitė Šarlotei įrodyti, kad ji prilygsta jam tiek lovoje, tiek už jos ribų... Kas gali nenusisekti?

Trijų knygų serija Be ribų. Trečia knyga

Aš toks blogiukas, apie kokius tave įspėjo mama.

Norėdamas išplėsti su broliais valdomą verslą, atšiaurus Lo Reno, nepasižymintis puikiomis manieromis, turi padaryti įspūdį gražuolei paveldėtojai Marlou Kein, kad ši įtikintų savo tėvą investuoti. O tai visiškai įmanoma misija – „Keturių plėšikų“ viskio varykla yra Lo pasididžiavimas ir džiaugsmas. Be to, jis puikiai moka valdyti kirvį. Tačiau, užklupus audrai, Marlou staiga atverčiama aistros korta.

Net kai Lo nebegali atsispirti Marlou, ji vis tiek tėra magnato, kurį Lo turi patraukti į savo pusę, dukra. O ir ji turi paslaptį, galinčią apversti Lo pasaulį aukštyn kojomis...

Išklausykite mano istoriją. Išgyvenau daugel gyvenimų, mane mylėjo imperatoriai, karaliai ir vagys. Mane buvo pagrobę ir užpuolę, bet aš išlikau. Išgyvenau revoliuciją ir du pasaulinius karus. Tačiau mano istorija – taip pat ir meilės istorija. Ir pasakojimas apie tai, ko tik iš meilės nepadarysi.

Britų rašytojos Natashos Solomons knygoje pirmą kartą prabyla Leonardo da Vinčio mūza – pati Liza del Džokondo, įamžinta bene žymiausiame paveiksle visame pasaulyje. Aš, Mona Liza – tikroviškas, prikaustantis ir pamokantis pasakojimas apie neįtikėtiną kelionę nuo Renesanso Florencijos ir Prancūzijos dvarų iki neramaus XX-ojo amžiaus ir dabartinių laikų.

Nepaprasta vaizduote ir talentu žaižaruojančioje Leonardo da Vinčio studijoje, kurioje sukasi užsakovai ir mecenatai, mūzos, draugai ir konkurentai, kabo Monos Lizos portretas. Penkis įvykių ir intrigų kupinus šimtmečius Lizos del Džokondo paveikslas šmėžuoja galingų, turtingų, siekiančių pavogti ir pralobti ar tiesiog turėti akiratyje.

Tiek metų praėjo, o Lizos balsas nebuvo girdimas. Dabar ji pasiruošusi papasakoti savo istoriją...

Ankstus rytas. Tiksliau – blogiausias Izaoko gyvenimo rytas. Beviltiškai stovėdamas ant tilto krašto, jis žvelgia į neaprėpiamą tuštumą ir iš jo krūtinės išsiveržia skausmo kupinas šauksmas. Kažkas iš miško gilumos į jį atsiliepia. Skamba neįtikėtinai, tačiau taip Izaokas sutinka naująjį savo draugą – kiaušinį, ir šis atsitiktinis (?) susitikimas pakeičia Izaoko gyvenimą taip, kaip jis nė įsivaizduoti nebūtų galėjęs.

Jaudinantis britų autoriaus ir žurnalisto Bobby'io Palmerio romanas „Izaokas ir kiaušinis“ kviečia į nepamirštamą dviejų bičiulių nuotykį, kurio epicentre – sielvartas, viltis, draugystė ir meilė.

Tai viltinga, nuoširdi ir vaizduotę budrinanti istorija, kuri jaudina ir priverčia susimąstyti. Kartais norint rasti kelią iš miško, reikia į jį įžengti, kad ir koks tankus bei tamsus jis atrodytų.

"Komiškas, kartu ir jaudinantis pasakojimas....

Originalus romanas apie sielvartą, netektį ir pokyčius."
Daily Mail 

Pastojus tarnaitei, 16-metis vokietis Karlas išsiunčiamas laivu į Ameriką. Čia atsitiktinai sutinka savo dėdę. Turtingas giminaitis rūpinasi Karlu: samdo mokytojus, formuoja vaikino vertybes, duoda atskirą kambarį savo namuose. Tačiau vieną dieną Karlas netenka dėdės malonės ir per naktį virsta bedarbiu imigrantu ir benamiu…

„Pražuvėlis (Amerika)“ nukelia skaitytoją į XX a. pradžios Ameriką, depresijos ir nedarbo laikus. Vietoje laisvės ir neribotų galimybių Karlą pasitinka laukinis kapitalizmas ir izoliacija.

Franzas Kafka (1883 – 1924) – žymus austrų prozininkas, vienas ryškiausių XX a. moderniosios prozos kūrėjų. Dauguma jo kūrinių nėra baigti, bet vis tiek išspausdinti, nepaisant rašytojo pageidavimo juos sunaikinti. Romane „Pražuvėlis (Amerika)“ vaizduojama Amerika yra realybės ir rašytojo vaizduotės samplaika, nes pats autorius šiame žemyne niekada nesilankė.

Ledi Konstancija Čaterli ir jos vyras baronetas Klifordas gyvena „sterilioje“ santuokoje. Ne dėl to, kad taip būtų pasirinkę. Dėl objektyvių priežasčių: kare sužeistas Klifordas nuo juosmens iki apačios yra visiškai paralyžiuotas. Jaunoji Konstancija pamažu supranta, kad negalės gyventi pusinio, nevisaverčio gyvenimo, kuriame nėra patenkinami kūno poreikiai.

Uždrausti santykiai su dvaro eiguliu Oliveriu Konstancijai atneša ne tik palengvėjimą ir vėl atrastą gyvenimo džiaugsmą, bet ir anksčiau nepažintų moralinių problemų. Neištikimybė, kaltė nieko pakeisti negalinčiam vyrui, ryšys su žemesnio luomo vaikinu – visa tai verčia Konstanciją vis iš naujo permąstyti gėrio ir blogio sąvokas, atsakomybės ir kaltės sampratą bei savo pačios jausmus, poreikius ir asmeninės laisvės ribas.

Vienas iškiliausių ir svarbiausių XX amžiaus literatūros kūrinių atkreipė visuomenės akis į sritį, kuriai iki tol nebuvo skiriama daug dėmesio – moters, kaip atskiros asmenybės, koncepciją. Po drąsiu knygos stiliumi ir atvirai pikantiškomis scenomis slypi jokiais laikais aktualumo neprarandantys moraliniai, etiniai ir psichologiniai klausimai apie neišmatuojamai sudėtingą žmogiškąją prigimtį.

Davidas Herbertas Lawrence’as (1885–1930), britų poetas ir eseistas, amžininkų buvo vadinamas avangardistu ir „skonio neturinčiu pornografu“. Tačiau bėgant metams jo kūryba buvo pripažinta ir tapo svarbia britų bei pasaulinės literatūros dalimi. Dėl aistros tarp skirtingų visuomenės luomų atstovų ir atvirų sekso scenų romanas „Ledi Čaterli meilužis“ sukėlė didžiulį skandalą ne tik autoriaus gimtinėje, bet ir visame pasaulyje. Pirmą kartą knyga buvo išspausdinta 1928-aisiais Italijoje, po metų – Prancūzijoje. O Didžiojoje Britanijoje romanas išleistas tik 1960 m. Dėl nepadoraus turinio knyga ilgai buvo draudžiama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Japonijoje, Australijoje ir Indijoje.

„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“

Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...

„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.

„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“
Margaret Atwood

„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“
Neil Gaiman

„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“
Observer

Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ - naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women's Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.

Knygos veikėjai Ofisinis, Rūtelė, Edgaras, Tautvydas ir Arina gyvena tarp aukštų didmiesčio daugiabučių. Atsitiktinės pažintys, nepasitikėjimas savimi, priklausomybės, lengvų sprendimų paieškos – lošimas, alkoholis, dūmai, socialinių tinklų liūnas, emigracija – knygos veikėjų kasdienybė. Bet visi jie svajoja apie kitokį gyvenimą.

„Tiems, kurie neskaito“ – tai pasakojimas apie žmones, kuriuos galime sutikti bare penktadienio vakarą, sporto klube ar laukdami eilėje prie greitojo maisto kiosko. Galbūt tai mūsų vaikystės draugai ar seni klasiokai, o gal netgi mes patys arba mūsų jauni suaugę vaikai. 

Pirmoji tinklaraštininko Beno Lastausko knyga, parašyta gerai atpažįstamu žargonu, nevengiant organiško ir kartais itin šiurkštaus slengo, traukia autentiškais dialogais ir netikėtais siužeto posūkiais. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas pasakojimas kelia šiuolaikinio jauno žmogaus socialinio, emocinio gyvenimo ir priklausomybių klausimus, tampa lyg subjektyviu autoriaus antropologiniu tyrimu. 

„Feliksas Ventura. Užtikrinkite savo vaikams geresnę praeitį“ – taip skelbia albinoso Felikso Venturos vizitinė kortelė. Jo profesija – praeičių pardavėjas. Po daugybės perversmų ir neramumų jo klientai – sėkmingi verslininkai, politikai, generolai ir besiformuojanti Angolos buržuazija – džiaugiasi matydami šviesią ateitį, tačiau visiems jiems trūksta solidžios praeities. Ventura išaugina vešlius giminės medžius, sukuria šūsnį laimingų atsiminimų ir dar prideda pasižymėjusių protėvių portretus.

Vieną vakarą jo namus aplanko keistas užsienietis, ieškantis naujos gyvenimo istorijos ir angolietiškos tapatybės. Šis susitikimas sukelia ištisą virtinę įvykių, būta ir nebūta praeitis pasiveja dabartį, neįmanomi dalykai ima varžytis su tikrais. Ir visa tai pasakoja viską stebintis, per sapnus bendraujantis, šmaikštus, Venturos namų palubėje tupintis gekonas.

Bene žymiausio šiuolaikinio Angolos rašytojo José Eduardo Agualusos kūrinys tyrinėja atminties plastiškumą, tapatybės architektūrą ir istorijų – tikrų bei pramanytų – galią. Praeičių pardavėjas – komiška satyra, ironiškas Angolos visuomenės pjūvis, nuotykingas romanas ir sykiu duoklė didžiajam pramanytojui, romane užslapstytam Jorgei Luisui Borgesui.

„Subtili, viliojanti istorija apie besikeičiančias tapatybes.“ 

Kirkus

„Neabejotinai vienas svarbiausių savo kartos portugališkai rašančių autorių.“ 

António Lobo Antunes

„Nepaisant tematikos, knyga pasižymi žavingu lengvumu. Jauskitės laisvai ją atidėdami po kiekvienos mažytės atkarpėlės. Greitai sugrįšite sužinoti, kuo ji baigsis.“ 

Jessica Crispin, NPR

Nuo romano Graikijos saloje iki amžinybės?

Hermionei Kapas valdyti prabangų viešbučio kompleksą vaizdingoje Graikijos saloje reiškia kur kas daugiau nei darbą. „Ludus“ jos gyvenimas nuo tada, kai prarado namus ir šeimą. Į salą atvykus gražiajam Etlasui Otonui, neseniai paveldėjusiam kompleksą ir ketinančiam jį parduoti, Hermionė turi vos dvi savaites pakeisti vyro mintis. Tačiau artėjant Valentino dienai moters jausmai Etlasui virsta į kai ką daugiau...

Nepaprastas bučinys…

…pakeis jos paprastą gyvenimą!

Menininkei Indigai tapant oficialų Ridianijos princo Ištvano portretą, jos sukaustytos emocijos tampa nebevaldomos, kai jie netikėtai pasibučiuoja! Po to, kai Ištvano šeima sunaikino jos tėvą, Indiga buvo įspėta niekada nepasitikėti Ridianijos karališkosios šeimos nariu. Bet nors jos protas įspėja, jog tai neturėtų vesti niekur toliau, Indiga įžvelgia Ištvano išskirtinumą. Rizikuodama savo širdimi ji žino, kad jam verta patikėti... savo ateitį!

Draugų vestuvės juos suvedė dar kartą. Jiedu pažino vienas kitą iš naujo!

Milijardierius pabrolys Kristofas priverstas padėti surengti geriausio draugo svajonių vestuves. Teks darbuotis su pamerge Adara. Kristofas negali pamiršti kitados tarp jų liepsnojusios aistros, tačiau nė už ką nesivels į rimtus santykius. Leidžiant laiką prabangioje privačioje saloje, tarp jų įsižiebia dar stipresni jausmai. Vis dėlto šį kartą Adara pareiškia suteiksianti klajokliui graikui antrą galimybę, tik jei šis prisieks amžiną meilę...

Gerdos darbas – keliauti po pasaulį ir rašyti. Ji prie nieko neprisiriša, niekur neįleidžia šaknų, o apie Lietuvą pagalvoja tik tada, kai telefonu kalbasi su broliu Kajumi. Tačiau iš močiutės paveldėtas namas ir nauja darbo užduotis po kelerių klajonių metų priverčia grįžti į gimtinę, į vietą, kurioje patyrė šviesiausias ir lengviausias akimirkas.

Romantiška sena vila nuošaliame Liepynės kaime greitai tampa galvos skausmu: parduoti ir tęsti klajones ar pabandyti įleisti čia šaknis? Bėgant vienišoms dienoms dideliuose tuščiuose kambariuose, Gerda yra priversta iš naujo įvertinti praeities ir dabarties santykius ir apsispręsti dėl ateities. Kai vienatvė rodosi nebepakeliama, Gerdos gyvenime atsiranda žmogus, kuris tampa jos kelrodžiu ne tik gamtos, bet ir jausmų pasaulyje.

Naujausias Ignės Ale romanas „Migruojantys paukščiai“ nukelia į Kuršių neriją – smėlio, pušų ir vandenų kraštą. Tai melancholiškas pasakojimas apie vienišumą, prigimties šauksmą ir meilę, gimstančią iš gilaus, nuoširdaus ryšio.

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.

…vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei sutampa su bendrąja situacija tuo, kad jomis niekada niekas nepasinaudoja.

Franz Kafka „Pilis“

Romanas „Pilis“ – vienas giliausių niūriojo absurdo genijumi vadinamo Franzo Kafkos (1883–1924) kūrinių, kuriame painiojamos pasaulio atšiaurumo ir žmogaus menkumo, individo ir visuomenės, minties ir veiksmo sąryšių temos. Klampiame ir niauriame pasakojime apie beviltišką K. kovą su paslaptinga valdžia, siekiant patekti į pilį, sekti siužeto vingių net nėra prasmės. Svarbiausia čia – tas, kone fiziškai juntamas, slogesys, kurį lydi neviltis ir siaubas, klaidžiojant tirštoje būties migloje, nepajėgiant suvokti nelogiškų įvykių, susidūrus su pasaulio tvarkos nepažinumu. 

1922 metais pradėto romano autorius baigti nespėjo. Prieš mirtį pavedė savo draugui, rašytojui Maxui Brodui rankraščius sudeginti, tačiau šis, suvokdamas F. Kafkos kūrybos reikšmę, 1926 metais „Pilį“ išleido.

„Žemė, žmonių planeta” - A. de Sent-Egziuperi plunksnai priklausantis romanas. Autoriaus, kurio kūryba žmonių sąmonėje susilieja su biografija, biografija su legenda, o asmenybė ir personažai tampa simboliais.

„Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti tikrus žmogaus rūpesčius. Tiesiogiai susiduri su vėju, su žvaigždėmis, su naktimi, su smėlynais, su jūra. Gudrumu rungiesi su gamtos jėgomis. Lauki aušros, kaip sodininkas laukia pavasario. Lauki eilinio aerodromo kaip žadėtosios žemės ir ieškai dangaus žvaigždėse savo tiesos.” 

Kai serijinis žudikas sutinka sau lygią priešininkę

Laisvėje siautėja serijinis žudikas, kuris grobiantis pažeidžiamas moteris. Vienintelis atpažinimo ženklas, kurį jis palieka, — aukų juosmens srityje išpjaustytos raidės. Kartais viena, kartais — dvi. Iš šių raidžių galima sudėti vardą. 

Užpuolęs Deizę Doson žudikas tikisi, kad rado naują auką. Nors ir smulkaus sudėjimo, mergina puikiai kovoja ir greitai išsilaisvina. Prieš pabėgdama iš nusikaltimo vietos Deizė spėja nuo užpuoliko kaklo nutraukti grandinėlę su medalionu, ir šis papuošalas tampa svarbiausiu įkalčiu. 

Medalionas nėra nereikšminga smulkmena. Jis susijęs su užsitęsusiu tyrimu, kurį specialusis agentas Gideonas Reinoldsas atlieka jau septyniolika metų. Padedamas Deizės, jis galų gale gauna progą atsidurti kaip niekada arti tiesos.

Tik ar tyrėjai spės išnaudoti atsiradusią galimybę, nes žudikas sutelkia dėmesį į naują tikslą — sunaikinti Gideoną ir Deizę. 

„Lisos Gardner ir Noros Roberts gerbėjams patiks ši istorija ir jie nekantriai lauks kitų jos dalių. “

Publishers Weekly

„Kraują stingdantis ir nepaprastai sudėtingas trileris, nuo pirmo iki paskutinio puslapio verčiantis skaitytoją įtempti protą ir neleidžiantis užgesinti šviesos ant naktinio stalelio. Puiki „Sakramento“ trilogijos pradžia. “

Library Journal

„Karen Rose „Atsiprašyk“ — tai trileris, kurio veiksmas rutuliojasi žaibišku greičiu. Jame daugybė veikėjų ir persipynusių paslapčių... Apibūdinimas „greitai skaitoma knyga“ šiam romanui būtų per silpnas. “

USA Today

„Karen Rose visada pavyksta parašyti fantastiškai gerą trilerį, kuriame veiksmas vystosi intensyviai, o veikėjai nuolat tarsi vaikšto peilio ašmenimis. Ji sukuria įtikinamus charakterius, įdomius neigiamus personažus ir nuostabią porelę, kurios likimas jums rūpi.

The Reading Cafe

„Puikus įtemptas siužetas su romantikos atspalviu. “

FreshFiction.com

KAREN ROSE yra apdovanojimų pelniusi autorė. Ji parašė dvidešimt romanų, tarp kurių yra bestseleriais tapusios Baltimorės ir Sinsinačio serijos. Jos kūriniai išversti į dvidešimt tris kalbas ir ne kartą atsidūrė New York Times, Sunday Times (JK) ir Vokietijos der Spiegel bestselerių sąrašuose.