Grožinė literatūra

„SUNDAY TIMES“ BESTSELERIS NR. 1

BESTSELERIO „MERGINA TRAUKINY“ AUTORĖS KNYGA

Kai Londono kanale, baržoje, randamas žiauriai nužudyto Danielio Saderlando lavonas, kaltės šešėlis krenta išsyk ant trijų moterų. Laura – mergina, kartu su Danieliu praleidusi paskutinę jo gyvenimo naktį. Karla – sielvartaujanti vaikino teta, vos prieš kelias savaites netekusi dar vieno artimojo. Mirjama – landi Danielio kaimynė, radusi kūną, bet nusprendusi policijai neatskleisti visko, ką žino. 

Šių trijų moterų širdyse dėl skirtingų priežasčių jau ilgai rusena neapykanta. Visos tyliai dega lėta ugnimi – troškimu atkeršyti už gyvenimo skriaudas.

Ką kiekviena pasiryš padaryti, kad pagaliau rastų ramybę?

„Štai veikėjai, kurie atrodo realistiški ir lengvai pamėgstami, net kai atskleidžiamos tamsiausios jų ydos. Paula Hawkins geniali.“

Lisa Jewell

„Vis mainosi ir šokiruoja, kaip dera geram trileriui. Kartu tai gilus, išmintingas ir nepaprastai žmogiškas kūrinys.“

Lee Child

Paula Hawkins (Pola Hokins, gim. 1972) – britų rašytoja. Baigė Politikos, filosofijos ir ekonomikos studijas Oksfordo universitete ir penkiolika metų dirbo žurnaliste. Jos pirmas trileris „Mergina traukiny“ („Baltos lankos“, 2015) tapo globaliu fenomenu – visame pasaulyje parduota per 23 milijonus knygos egzempliorių. Kitas romanas „Tamsus vanduo“ („Baltos lankos“, 2017) vos pasirodęs tapo „Sunday Times“ ir „New York Times“ bestseleriu. „Lėta ugnis“ – naujausias autorės kūrinys.

„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.

„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?

„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright

„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.

Frensis Glisonas ir Brajanas Stenhoupas – du jauni, neseniai šeimas sukūrę Niujorko policijos pareigūnai – 1973-iaisiais paskiriami drauge patruliuoti Bronkso gatvėmis. Porininkų keliai netrukus išsiskiria, jiems taip ir nespėjus tapti artimais draugais. Tik Frensio žmona Lena, sužinojusi, kad po kurio laiko į gretimą beveik idiliško užmiesčio namą atsikrausto Stenhoupai, tikisi pakeisti padėtį ir užmegzti šiltus santykius tarp šeimų. 

Tačiau už kiekvienų durų verda savas gyvenimas, ir, kad ir kiek stengtųsi Lena, keistai priešiškas ir dažnai nepaaiškinamas Anės Stenhoup elgesys užkerta kelią bet kokiam artimam ryšiui. Metams bėgant įtampa tarp šeimų auga, kol vieną dieną ją vainikuoja tragiškas įvykis, ne tik kardinaliai pakeičiantis visų pasaulius, bet ir galintis sugriauti beužsimezgančią vienturčio Stenhoupų sūnaus Piterio ir Glisonų jaunėlės Keitės meilę.

Mary Beth Keane švelniais, neskubriais potėpiais tapo sudėtingą šeimos ir mylimųjų santykių dinamiką, psichikos ligos paveiktų artimųjų, mėginančių tyla užgožti klausiamus aplinkinių žvilgsnius ir bijančių likti nesuprastų, paveikslą. Autorė jautriai prisiliečia prie pirmosios meilės, vaikystės traumų, priklausomybių demonų ir subtiliai kintančio pasaulio suvokimo, taip suteikdama galią ne tik naujai išvysti įsisenėjusias skriaudas, bet ir išmokti už jas atleisti.

„Nuostabi knyga!“
Taylor Jenkins Reid, romano „Septyni Evelinos Hugo vyrai“ autorė 

„M. B. Keane visą pasakojimą sutelkia vos į kelis veikėjus, leidžia pamatyti jų kismą šeimos, meilės, išdavystės ir atleidimo akivaizdoje.“
Daily Express 

Mary Beth Keane (Merė Bet Kyn, gim. 1977) – airių kilmės amerikiečių rašytoja. 2005 m. Virdžinijos universitete įgijo vaizduojamojo meno magistro laipsnį. Trečioji autorės knyga „Prašyk dar kartą“, daugelio laikoma iki šiol geriausiu jos kūriniu, pelnė „Vogue“, „People“, „Elle“ ir NPR metų knygos apdovanojimus ir pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą. Lietuviškai jau išleistas M. B. Keane romanas „Šiltinė“ („Baltos lankos“, 2020).

„...Jūra turi du veidus. Turi priimti abu, gerąjį ir blogąjį, ir niekada nė nuo vieno nenusigręžti.“

1972-ieji, Kornvalis. Iš nuošalaus, toli nuo jūros kranto stūksančio Mergelės Uolos švyturio pradingsta trys jo prižiūrėtojai. Švyturio durys randamos užrakintos iš vidaus. Stalas padengtas valgiui, bet maistas nepaliestas. Vyriausiojo prižiūrėtojo orų žurnale – įrašas apie bokštą supančią audrą, nors tuo metu fiksuota giedra. Du laikrodžiai, abu sustoję aštuntą keturiasdešimt penkios. Kokia keista lemtis ištiko tris pasmerktuosius?

Po dvidešimties metų žibintininkų moterys vis dar negali susitaikyti su vyrų netektimi. Heleną, Dženę ir Mišelę ši nelaimė būtų galėjusi suartinti, bet tik dar labiau atitolino. Kai jas aplanko rašytojas, pasiryžęs atskleisti trijų vyrų dingimo paslaptį, moterys privalo pažvelgti praeičiai į akis.

Įkvėptas tikrų 1900-ųjų įvykių romanas „Žibintininkai“ – nuožmus ir sykiu atmosferiškas mistinis pasakojimas apie jūros ir švyturių viliones, atsiskyrimą ir apsėdimą, nostalgišką meilę ir nepaliekantį gedulą. Apie baimes, gebančias trinti ribas tarp to, kas realu, ir to, kas įsivaizduojama. Ir apie tai, kiek kainuoja išlaikyti rusenant šviesą, nors visa aplink ryja tamsa.

„Mano mėgstamiausias 2021-ųjų romanas.“

Hilary Mantel

„Neapsakytas, neištyrinėtas ir neregėtas pasaulis, mintantis prievarta ir melais, mūsų vadinamas antgamtišku, autorės rankose tampa baugiai apčiuopiamas.“

Guardian

„Puikiausia literatūra norint pabėgti nuo tikrovės.“

Stylist

„Ši knyga jus užliūliuos, vedžios per bangas, o tada panardins. Perskaitykite.“

Julia Phillips

Emma Stonex (Ema Stouneks, gim. 1983) – anglų rašytoja, augusi Nortamptonšyre, bene toliausiai nuo jūros Jungtinėje Karalystėje. Švyturiais susižavėjo per vaikystės atostogas Kornvalio grafystėje, iki šiol vienoje mėgstamiausių savo vietovių. „Žibintininkai“ – pirmas autorės romanas, pasirašytas ne pseudonimu. 

Dženuarė Endrius ir Augustas Everetas – kaip diena ir naktis. Ji – populiarių meilės romanų autorė, jis – pripažintas rimtosios literatūros rašytojas. Dženuarės personažai žingsnis po žingsnio siekia išsvajotųjų „ilgai ir laimingai“, o Augustas be menkiausios sąžinės graužaties pribaigia visus savo knygų veikėjus.

Tiesą pasakius, vienintelis juos siejantis dalykas tas, kad kitus tris mėnesius jie abu praleis kaimyniniuose Šiaurinės Lokių Pakrantės paplūdimio nameliuose, mėgindami įveikti rašymo krizę ir sukurti skaitytojų ilgai lauktus naujus romanus.

Tačiau jųdviejų keliai kasdien neišvengiamai susikerta. Ir, nors abu nežmoniškai erzina mintis bent minutėlę praleisti drauge, vieną vėlų vakarą Dženuarė ir Augustas sukerta rankomis ir pasižada vienas kitam padėti parašyti po bestselerį. Kad ir kokių priemonių tektų imtis. Tik darbas, vien darbas ir jokių jausmų. Garantuotai.

„Viskas, ko reikia gardžiam skaitiniui: konkurencija, kūrybinės kančios, šeimos paslaptys ir... svaiginanti meilė.“
Christina Lauren, „(Ne)viskas įskaičiuota“ autorė

„Kiekvienas puslapis liepsnoja nuo jaudinančios įtampos, šmaikščių pasierzinimų ir meilės nuojautos. Karščiausia mano vasaros knyga.“
Josie Silver, „Vieną gruodžio dieną“ autorė

„Grynas malonumas!“
Publishers Weekly

Emily Henry (Emili Henri) – amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. „Vasaros romanas“ išsyk šoko į geriausių 2020-ųjų vasaros skaitinių „New York Times Book Review“, „Entertainment Weekly“, „O, The Oprah Magazine“, CNN, „Barnes & Noble“ bei daugelio kitų sąrašus.

1943-ieji, Italija. Grafienė Sofija de Korsi viliasi, kad karas aplenks jų jaukų dvarą Toskanoje, tačiau viskas pasikeičia gatvėse nevaldomai ėmus siausti juodmarškiniams ir į gretimus kaimus suplūdus vokiečių kariams. Desperatiškai trokšdama pasipriešinti, grafienė sutinka savo namuose priglausti sužeistą britų radistą. Šią paslaptį Sofijai teks saugoti ne tik nuo priešų žvalgų, bet ir nuo savo pačios vyro.

Amerikoje užaugusi italė Maksina atvyksta į Toskaną turėdama misiją įsilieti į vietinių partizanų būrius ir sustiprinti jų ryšį su Sąjungininkais. Vieną popietę netikėtai išdygusi ant Sofijos namų slenksčio ir pasiūliusi drauge tęsti kovą, maištautoja Maksina niekaip negali išmesti iš galvos dar Romoje sutikto pasipriešinimo dalyvio Marko...

Netrukus abi moterys įsisuka į slaptą, pavojų kupiną kovą su naciais, kasdien baimindamosi, ar joms pavyks likti nepastebėtoms, ar pavyks apginti ir išsaugoti tuos, kuriuos labiausiai brangina ir myli.

„Jaučiausi lyg žiūrėdama neapsakomai įtraukiantį filmą.“
Eve Chase

„Svaiginanti meilės ir ištikimybės istorija.“
Rachel Hore, „Paslapčių bokštas“ autorė

Dinah Jefferies (Daina Džefris, gim. 1948) gimė Malaizijoje, būdama devynerių su tėvais persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigė studijas Anglijoje, dirbo aukle didikų šeimoje Toskanoje, rašyti pradėjo sulaukusi 50-ies. Beveik visos autorės knygos tapo „Sunday Times“ bestseleriais.

Gimtajame detektyvo Fabiano Risko miestelyje įvykdyta kraupi žmogžudystė: iš išorės užremtame mokyklos darbų kabinete rastas mirtinai nukraujavusio vyro kūnas nukapotomis plaštakomis.

Policijos tyrėjai įsitikinę, kad tai smulkmeniškai suplanuotas kerštas. Tačiau kas ir kodėl galėjo trokšti susidoroti su ramiai miestelio mokykloje dailide dirbusiu Jorgenu Polsonu? Vienintelė aiški užuomina – nusikaltimo vietoje palikta devintos klasės mokinių nuotrauka. Vienas veidas joje jau užbrauktas – tai ką tik įvykdytos žmogžudystės auka.

Vadovaudamasis nuojauta ir vis ryškiau iškylančiais mokyklos prisiminimais, Fabianas Riskas imasi tyrimo. Tačiau detektyvą skubėti verčia ne tik profesinė pareiga: nuotraukoje – ir jo paties veidas.

„Prikaustantis kaip Jo Nesbø, tamsus kaip Stiegas Larssonas.“
Tony Parsons

„Kaip nuodėmė, kuriai neįmanoma atsispirti.“
Irish Independent

„Nauja žvaigždė Švedijos detektyvų padangėje.“
Daily Mail


Stefan Ahnhem (Stefanas Ahnhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. „Beveidės aukos“ – debiutinis romanas, kuriuo skaitytojams pristatomas nepailstantis, kartais karštligiškas ir netikėtų sprendimų ieškantis detektyvas Fabianas Riskas.

Gimtajame detektyvo Fabiano Risko miestelyje įvykdyta kraupi žmogžudystė: iš išorės užremtame mokyklos darbų kabinete rastas mirtinai nukraujavusio vyro kūnas nukapotomis plaštakomis.

Policijos tyrėjai įsitikinę, kad tai smulkmeniškai suplanuotas kerštas. Tačiau kas ir kodėl galėjo trokšti susidoroti su ramiai miestelio mokykloje dailide dirbusiu Jorgenu Polsonu? Vienintelė aiški užuomina – nusikaltimo vietoje palikta devintos klasės mokinių nuotrauka. Vienas veidas joje jau užbrauktas – tai ką tik įvykdytos žmogžudystės auka.

Vadovaudamasis nuojauta ir vis ryškiau iškylančiais mokyklos prisiminimais, Fabianas Riskas imasi tyrimo. Tačiau detektyvą skubėti verčia ne tik profesinė pareiga: nuotraukoje – ir jo paties veidas.

„Prikaustantis kaip Jo Nesbø, tamsus kaip Stiegas Larssonas.“
Tony Parsons

„Kaip nuodėmė, kuriai neįmanoma atsispirti.“
Irish Independent

„Nauja žvaigždė Švedijos detektyvų padangėje.“
Daily Mail


Stefan Ahnhem (Stefanas Ahnhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. „Beveidės aukos“ – debiutinis romanas, kuriuo skaitytojams pristatomas nepailstantis, kartais karštligiškas ir netikėtų sprendimų ieškantis detektyvas Fabianas Riskas.

XVI a. Talinas. Kadaise padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, aštraus proto berniūkštis, dabar Baltazaras Rusovas – pasaulyje įsitvirtinęs gerbiamas žmogus. Vos išėjęs mokslus vokiečių Štetino mieste, jis tampa Talino Šventosios Dvasios bažnyčios pastoriumi. Neilgai trukus susižada su nuostabių migdoliškų akių mergina ir ima rašyti jam šlovę atnešiančias Livonijos kronikas. Bet Baltazaro gyvenime neramumai dar priešakyje. Livoniją ir toliau kamuoja prašalaičiai – Talinas ruošiasi užtruksiančiai maskvėnų apgulčiai. Kronikininko darbą slapčia seka kiti didikai, norintys savaip diktuoti istoriją. O ir santuoka – netrunka patirti Baltazaras – kartais gali panėšėti į karo lauką.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų, nusipelnęs Nobelio.“

Doris Lessing

„Apie priespaudą, kuri jam pačiam nebuvo svetima, Krossas geba rašyti be pykčio, bet itin skausmingai.“

Adam Zamoyski

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920–2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, „Livonijos kronikos“ autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536–1600) gyvenimas. „Žmonės be praeities“ – trečias tetralogijos romanas. Pirmas ir antras romanai išleisti viena knyga „Lyno akrobatas. Tarp trijų marų“ (Baltos lankos, 2020).

Automobilio avarijoje žuvus motinai, vos aštuonerių sulaukusi Betė Harmon išsiunčiama į našlaičių globos namus. Ji atranda du būdus bent mintimis pabėgti iš slegiančios aplinkos: tai žaidimas šachmatais ir žalios pailgos piliulės, kasdien dalijamos vaikams, kad liktų ramūs. Netrukus tampa akivaizdu, kad Betė turi stulbinamą šachmatininkės talentą. Išskirtinai vyrų dominuojamame žaidime paauglė ima po truputį skintis kelią į svarbiausias Amerikos šachmatų varžybas ir susikuria naują gyvenimą. Bet, kad ir kaip gerai sektųsi varžybose, potraukį tamsai – savidestrukcijai ir priklausomybei nuo raminamųjų ir alkoholio – suvaldyti sunku. Kiekviena šachmatų partija Betei tampa kova ne tik dėl pergalės, bet ir dėl išlikimo.

Tituluojamas naujai atrasta klasika, vertinamas už savitą stilių, romanas „Valdovės gambitas“ – tai daugiabriaunė likimo nuskriaustos nuo priklausomybių kenčiančios ir sykiu genialiu talentu apdovanotos moters brandos istorija konservatyvioje, stereotipų ir lyčių nelygybės kaustomoje XX a. antros pusės Amerikos visuomenėje.

„Grynas malonumas. Knyga, kurią kas kelerius metus skaitau iš naujo.“
Michael Ondaatje

„Vladimiro Nabokovo „Lužino gynyba“ ir Stefano Zweigo „Šachmatų istorija“ yra jau tapę klasika, o dabar jų gretas papildo ir Walterio Teviso „Valdovės gambitas“.“
Financial Times

„Šis romanas – tikras apsėdimas.“
Los Angeles Times

„Betė Harmon – nepamirštama, o „Valdovės gambitas“ – labiausiai išbaigtas ir skvarbiausias autoriaus kūrinys.“
Jonathan Lethem


Walter Tevis (Valteris Tevisas, 1928–1984) – amerikiečių rašytojas, daugybės trumposios prozos kūrinių ir šešių romanų autorius. Keturių jo romanų ekranizacijos sulaukė didelio pripažinimo. Priešpaskutinį W. Teviso romaną „Valdovės gambitas“ (1983), literatūros kritikų vadinamą nepastebėtu šedevru, ekranizavo „Netflix“ (2020). Serialas itin išpopuliarėjo, o knyga iškart atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše. Dabar vis daugiau skaitytojų iš naujo atranda W. Teviso kūrybą.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose. 

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?

„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“

Sofi Oksanen

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią. 

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“

Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“

Shin Kyung-sook 

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“

Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„Kas gi daugiau yra žmogus, jei ne pėdsakas, kurį palieka po savęs?“

1714-ieji, Prancūzija. Adelina visad norėjo būti laisva, norėjo, kad jos gyvenimas priklausytų jai vienai. Tad silpnumo akimirką, bandydama išvengti primestos santuokos, ima melstis seniesiems dievams, ir vienas jų išgirsta pagalbos šauksmą. Tačiau joks noras nepildomas už dyką. Mainais į trokštamą laisvę ir šimtmečius truksiantį gyvenimą Adelinai Laru tenka sumokėti milžinišką kainą: bet kuris žmogus, kurį tik mergina sutiks savo kelyje, vos nusukęs žvilgsnį užmirš ją apskritai buvus. 

Tris šimtus metų Adė klajoja po žemynus, gražiausius pasaulio miestus, savąjį ir svetimus gyvenimus, prisiliesdama prie įvairiausių mokslų ir menų ir nepailstamai ieškodama būdų šiame pasaulyje palikti bent menkiausią savo įspaudą. Kol vieną dieną viskas pasikeičia: nedidukėje senų knygų parduotuvėje Niujorke dirbantis Henris netikėtai ją prisimena...

„Adė Laru“ – knyga, apimanti tamsą ir šviesą, mitus ir realybę. Nepamirštama.“ 

Alix E. Harrow, „Hugo“ premijos laureatė

„Raminanti ir švelniai raibuliuojanti lyg upės vandenys šešių šimtų puslapių meditacija.“ 
Buzzfeed

V. E. Schwab (V. I. Švab, gim. 1987) – „New York Times“ bestselerių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų paaugliams ir suaugusiesiems. Vos pasirodęs romanas „Nematomas Adės Laru gyvenimas“ sulaukė gausybės dėmesio ir liaupsių: 2020-aisiais išrinktas geriausia „Amazon.com“, „Kirkus Reviews“, NPR ir „Barnes & Noble“ metų knyga, tapo itin populiarus „TikTok“ platformoje, joje buvo entuziastingai rekomenduojamas skaitytojų, o grotažymė #theinvisiblelifeofaddielarue peržiūrėta dešimtis milijonų kartų.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“

Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“

Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“

Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“

Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“

Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt’ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“
Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“
Shin Kyung-sook

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“
Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?


„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“
Sofi Oksanen


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“
Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“
Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“
Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“
Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“
Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt'ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

194… Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime, o romanas „Maras“ laikomas vienu brandžiausių rašytojo kūrinių. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Kas gi daugiau yra žmogus, jei ne pėdsakas, kurį palieka po savęs?“

1714-ieji, Prancūzija. Adelina visad norėjo būti laisva, norėjo, kad jos gyvenimas priklausytų jai vienai. Tad silpnumo akimirką, bandydama išvengti primestos santuokos, ima melstis seniesiems dievams, ir vienas jų išgirsta pagalbos šauksmą. Tačiau joks noras nepildomas už dyką. Mainais į trokštamą laisvę ir šimtmečius truksiantį gyvenimą Adelinai Laru tenka sumokėti milžinišką kainą: bet kuris žmogus, kurį tik mergina sutiks savo kelyje, vos nusukęs žvilgsnį užmirš ją apskritai buvus.

Tris šimtus metų Adė klajoja po žemynus, gražiausius pasaulio miestus, savąjį ir svetimus gyvenimus, prisiliesdama prie įvairiausių mokslų ir menų ir nepailstamai ieškodama būdų šiame pasaulyje palikti bent menkiausią savo įspaudą. Kol vieną dieną viskas pasikeičia: nedidukėje senų knygų parduotuvėje Niujorke dirbantis Henris netikėtai ją prisimena...

„Adė Laru“ – knyga, apimanti tamsą ir šviesą, mitus ir realybę. Nepamirštama.“
Alix E. Harrow, „Hugo“ premijos laureatė

„Raminanti ir švelniai raibuliuojanti lyg upės vandenys šešių šimtų puslapių meditacija.“
Buzzfeed


V. E. Schwab (V. I. Švab, gim. 1987) – „New York Times“ bestselerių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų paaugliams ir suaugusiesiems. Vos pasirodęs romanas „Nematomas Adės Laru gyvenimas“ sulaukė gausybės dėmesio ir liaupsių: 2020-aisiais išrinktas geriausia „Amazon.com“, „Kirkus Reviews“, NPR ir „Barnes & Noble“ metų knyga, tapo itin populiarus „TikTok“ platformoje, joje buvo entuziastingai rekomenduojamas skaitytojų, o grotažymė #theinvisiblelifeofaddielarue peržiūrėta dešimtis milijonų kartų.

„New York Times“ bestseleris

Beatričė Perez – geidžiamiausia Palm Bičo nuotaka. Jau penki vaikinai krito jai po kojomis prašydami rankos, tačiau nė vienos piršlybos nesibaigė sėkmingai. Beatričei visa tai – tiesiog kvailas žaidimas. Net kai ima merginti nesuvokiamai dailus, visų gerbiamas ir įtakingas JAV senatorius Nikolas Randolfas Prestonas III, Beatričė įsitikinusi, kad meilei jos širdyje vietos nėra, nes vienintelis gyvenimo tikslas – atkeršyti Fideliui Kastrui.

Ji niekad nepamirš, kaip tą naktį visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai pasiturinti jos šeima visko neteko ir, palikusi savo namus Kuboje, turėjo slapčia sprukti į JAV. Prabėgo metai kasdien beprasmiškai laukiant, kol viskas pasibaigs ir Perezų šeima galės sugrįžti į Kubą. Tačiau situacijai Kuboje nesikeičiant, Beatričė jaučia, kad laikas ryžtis kovai, – ji ras, kaip priartėti prie Kastro, net jei tektų susidėti su CŽA ir leistis į pavojingiausią misiją, galinčią kainuoti ne tik jos, bet ir brangiausių jai žmonių gyvybes.

„Kibirkščiuojanti meilė, nenumaldomas keršto troškimas ir kvapą gniaužianti Kuba, – puslapiai verčiasi nepastebimai!“
Renée Rosen

„Kai sugrįšime į Kubą“ privalo atsirasti kiekvieno istorinių romanų gerbėjo lentynoje!“
Jennifer Robson

Chanel Cleeton (Šanel Klyton) gimė Floridoje, JAV, išeivių iš Kubos šeimoje. Politikos ir istorijos žinias ji gilino Didžiojoje Britanijoje, Tarptautiniame Amerikos universitete Londone, ir Pietų Karolinos teisės universitete. Didžiausias C. Cleeton pomėgis – kelionės, kurių įspūdžiai nugula į gyvybingus jos tekstus. Apie naują Perezų šeimos, skaitytojams jau pažįstamos iš knygos „Kitais metais Havanoje“, gyvenimo etapą pasakojantis romanas „Kai sugrįšime į Kubą“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu.

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.


„Tai Sebaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių.“
John Banville

„Ši sakmė apie vieno žmogaus odisėją per tamsius Europos istorijos amžius – vienas nuoširdžiausių ir labiausiai jaudinančių grožinės literatūros pavyzdžių pokario pasaulyje. Sebaldas – tai XXI a. Joyce'as.“
Times

„Šiame nerimastingame meistriškos formos kūrinyje Sebaldas tarytum pasiekia tobulybę.“
Heinrich Detering


W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944-2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis darbas, vienatvė, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios ir, regis, jis tuoj, tuoj išprotės. „Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, chronologijos, tai – pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus.

Antanas Škėma (1910–1961) – vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų, savo novatoriškumu sulaužęs nusistovėjusias normas. Rašytojo kūryba artima avangardui. Škėma vaidino, režisavo spektaklius, mėgo modernų meną. Emigravęs į JAV vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse. Autoriaus kūryba buvo smarkiai kritikuojama, parašyta „Balta drobulė“ ketverius metus nesulaukė leidėjo, o dabar tai – pripažinta lietuvių literatūros klasika.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Jaudinantis kūrinys apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią.

2015-ųjų sausis. Emmanuelis Carrère'as jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku. Jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose. Negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.

„Carrère – man įdomiausias šių laikų rašytojas.“
Karl Ove Knausgård

„Jautri skausmingo užsiėmimo, kuris vadinasi gyvenimas, refleksija.“
Elle

„Monumentali knyga apie žmogaus būklę.“
L'Obs


Emmanuel Carrère (Emanuelis Kareras, gim. 1957) – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. E. Carrère sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų. Jo naujausias kūrinys „Joga“ buvo nominuotas 2020 m. Goncourt'ų premijai.

„Jis buvo vienas. Atsiskyręs nuo pasaulio, laimingas, pajutęs neramų gyvenimo pulsą. Vienas, jaunas, ryžtingas, netelpantis savyje, vienas gryno oro ir sūrių vandenų platybėse, miglotoje pilkoje saulės šviesoje <…>.“

Vėlyvojo XIX a. Dublino fone subtiliai ir žaismingai tapoma talentingo jaunuolio Stiveno Dedalo emocinės ir intelektualinės brandos istorija: jis išbando didelio savo proto galias, leidžiasi užvaldomas ir vėl pažaboja savo aistras ir nuodėmes, maištauja prieš religiją, stebi besikeičiantį santykį su šeima ir šalimi, ieško savo tapatybės, balso, kalbos – savos vietos pasaulyje. Galiausiai pašvenčia gyvenimą grožiui ir menui.

Autobiografinis romanas „Menininko jaunų dienų portretas“ – ryškus ir daugiabriaunis menininko „amžinos vaizduotės“ liudijimas, skvarbus žvilgsnis į paties Joyce'o jaunystę ir unikalus modernizmo literatūros pavyzdys.

„Stivenu Dedalu patiki taip, kaip apskritai įmanu patikėti vos keletu literatūrinių personažų.“
H. G. Wells

„J. Joyce'as buvo ir vis dar išlieka kone unikalus tarp romanistų, nes publikavo išskirtinai tik šedevrus.“
Times Literary Supplement

James Joyce (Džeimsas Džoisas, 1882–1941) – airių rašytojas, padaręs didžiulę įtaką moderniosios literatūros raidai, vieno svarbiausių XX a. pasaulinės literatūros veikalų „Ulisas“, kuriuo transformavo romano tradiciją, autorius. Ieškodamas naujų formų psichikos procesams perteikti, jis įtvirtino sąmonės srauto techniką. „Menininko jaunų dienų portretas“ (1916) – pirmas J. Joyce'o romanas. Ši atnaujinta romano laida pasirodo praėjus daugiau kaip 30 metų nuo išleidimo Lietuvoje 1989-aisiais.