Grožinė literatūra

„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
Darykite su manimi, ką norite.“

Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – „carrer Robadors“, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Alberto Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enard'as sujungia Céline'o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
Patrick McGuinness

„Jautri elegija prieštaringumų draskomai jaunystei.“
Publishers Weekly

„Nuo šiol skaitysiu viską, ką parašys Enard'as: jo kalba nenustygsta puslapyje, jis nebijo apmąstyti sudėtingų idėjų, geba bet kokiam veikėjui įpūsti dvasios, jo charakteriui suteikti kompleksiškumo ir dviprasmybės, jo gyvenimą apdovanoti likimo grožybėmis ir baisybėmis.“
Lee Klein

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną „Kompasas“ apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). „Vagių gatvė“ – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Ši naujoji literatūros legendos Isabel Allende knyga – tai jos asmenine patirtimi paremti apmąstymai apie moters galią, feminizmą ir apskritai buvimą moterimi. Atvirai dalindamasi savo gyvenimu, ji ragina moteris būti savimi ir, užuot bėgus nuo savo amžiaus, jį mylėti. Kupina išminties, šilumos ir maištingo polėkio, ši knyga – tikras įkvėpimas. Ją skaitant nesunku suprasti, kaip gimė šitokia daugybė rašytojos sukurtų nepaprastų moteriškų personažų.

„Allende turi viską, ko reikia tikrai geram rašytojui: talentą, įžvalgą, mitrų protą, jautrią širdį ir viskam prasmę suteikiantį žmogiškumą.“

New York Times

Isabel Allende (g. 1942 m. Limoje) savo pirmą knygą „Dvasių namai“, tapusį Lotynų Amerikos kultiniu romanu, išleido dar 1982 m. Jos knygos išverstos į 35 kalbas, visame pasaulyje jų parduota daugiau nei 65 milijonai.

Tą penktadienio rytą Tomas Urbonas sėdėjo Uostadvario restorane ir laukė lemtingo susitikimo. Edvardas Dylertas turėjo pasirodyti netrukus. Jam paruoštas segtuvas su slaptais dokumentais kol kas gulėjo kuprinėje. Svečias nesirodė. Tomas Urbonas dar kurį laiką pasėdėjo restorane spoksodamas pro langą, paskui pakilo nuo stalelio ir išėjo į pamario pelkes. Ten vėliau jį surado policija.

Romane „Medžiojant tėvą“ tikroviška žurnalistinė istorija panyra į keistą, vietomis netgi mistišką atmosferą. Skaitytojas ir personažai įtraukiami į manipuliacijų žaidimą, kuriame neaišku, kas yra neginčijami faktai, o kas viso labo kliedesiai.

Dovydas Pancerovas (1987 m.), kaip ir šio romano personažai, atliko ne vieną plačiai nuskambėjusį žurnalistinį tyrimą dėl politinės korupcijos, įtartinų sandorių, priešiškų šalių žvalgybos. Jis dalyvavo tarptautiniuose žurnalistiniuose tyrimuose The Russian Laundromat, Paradise Papers ir kituose. Už šiuos darbus pelnė Lietuvos ir tarptautinių žurnalistikos apdovanojimų.

„Medžiojant tėvą“ – debiutinis D. Pancerovo romanas. Jo publicistinės knygos „Kiborgų žemė“ (2017 m.) ir „Kabinetas 339“ (2019 m., parašyta kartu su B. Davidonyte) tapo bestseleriais ir sulaukė teigiamų įvertinimų bei apdovanojimų.

Dovydo Pancerovo knyga – įtraukianti detektyvinė istorija apie žurnalistiką, mirtį, šeimą ir beprotybę. Kas šioje film noir dvasia pasakojamoje gyvenimo versijoje yra tikra, o kas – tik pagrindinio personažo vidinių kovų ir baimių žaismas? Rašytojas pasiūlo dėlionę, o skaitytojas renkasi variantus. Tikėtina, kad laimi jie abu.

Alvydas Šlepikas

* * *

Perskaičiusi knygą pagalvojau: negi visas šis pasakojimas tebuvo gudri manipuliacija? Kaip ir žurnalisto kasdieniame gyvenime, kai iš visų jėgų stengiesi suprasti, kas yra melas, o kas tiesa, taip ir šiame romane skaitytojas ne tik narplioja istoriją, bet kartu išgyvena spaudimą, nusivylimą, troškimą išsiaiškinti tiesą.

Birutė Davidonytė

* * *

Taip, šis romanas pasakoja apie žurnalistinį tyrimą, tyrimo užkulisius, nematomas mūsų gyvenimą veikiančias jėgas, bet man svarbiausia pasirodė kas kita – pats romanas yra tyrimas apie nerimą ir nuovargį, apie nerimo ir nuovargio užkulisius, apie tai, kaip tavo gyvenimą veikia nematomos jėgos.

Tomas Vaiseta

* * *

Šiame romane pinasi žurnalistinė ir politinė detektyvinė istorija, paskęstanti tamsioje melancholijoje, kai galiausiai tampa nebeaišku, kur mus veda prisiminimai, kaltė ir keršto troškimas.

Audrius Ožalas

* * *

Nei tiriamosios žurnalistikos autentika, nei pamario ir Vilniaus prietemų suspensas nenustelbia skverbimosi į niūrokas žmonių tapsmo istorijas. Šokliška fokusuotės kaita protarpiais verčia suklusti: kieno balsas tęs pasakojimą? – ir vis aiškiau girdėti poetikos pustonius, varijuojančius veikėjų atsaką į psichologinį trilerio fabulos kontrapunktą.

Paulius V. Subačius

Priekabi. Užsispyrusi. Ir be galo vieniša...

Septyniasdešimt devynerių Milisentos Karmaikl dienos slenka lėtai ir nuobodžiai. Mylimo vyro Leo nebėra šalia, dukra nebeaplanko, o sūnus su anūku Artūru išsikraustė į kitą pasaulio kraštą. Tačiau vieną lemtingą dieną parke į ponios Karmaikl gyvenimą įvirsta spalvingiausia kada nors sutikta kompanija: pusamžė ryškiai pasidažiusi Silvija, ūmaus būdo žurnalistė Andžela ir mielas geltonplaukis berniukas Otis. Tai galėtų būti nauja pradžia, galimybė pamiršti vienišą kasdienybę ir atsikratyti ilgus metus slėgusios kaltės... Tik Misė nežino, ar jai pakaks jėgų dar kartą atverti naujo gyvenimo duris.


„Gyveno kartą Uvė“ ir „Eleonorai Olifant viskas gerai“ skaitytojams.“
Knygynų tinklas „Waterstones“

„Kaip švelnus ir šiltas apkabinimas.“
Sarah Haywood

Beth Morrey (Bef Mory) – laisvai samdoma žurnalistė, TV prodiuserė, gyvena Londone su šeima ir kalyte Polly. Debiutinio romano idėją jai įkvėpė pasivaikščiojimas parku, lėtai stumiant miegančio kūdikio vežimėlį. „Išgelbėti Misę Karmaikl“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu, o B. Morrey įtraukta į geriausių 2020-ųjų debiutantų sąrašą.

„Jie skrido šalia ledyno pakraščio. Apačioje plytėjo jūra, pilna pako, daugiamečio jūrų ledo. Priešaky driekėsi begalinė baltuma, kiek užmatė akys ar siekė šviesa. Išskyrus vieną vietą. Vieną dėmę. Ten ledas buvo tviskančiai raudonas.“

Netoli Grenlandijos sostinės Nūko randama istorinio senojo skandinavo mumija. Įvykio aprašyti išsiunčiamas vietinio laikraščio žurnalistas Metju Keivas. Dar kelios nuotraukos, ekspertų patvirtinimas, – ir sensacinga žinia apskries visą pasaulį. Tačiau ekspertų komanda, nuvykusi į įvykio vietą, randa ne mumiją, o ją pernakt saugojusio policininko lavoną. Perpjautas nuo tarpkojo iki krūtinės, išdraskytais, aplink išdrabstytais viduriais. Išdarinėtas dar gyvas.

Negalėdamas atsispirti makabriškam vaizdui, Metju nenorom įsitraukia į bylos tyrimą, tačiau netrukus pajunta, kad negali pasitikėti net pačiais artimiausiais žmonėmis, o policija akivaizdžiai kažką dangsto. Ir tik sutikęs neseniai iš kalėjimo paleistą jauną inuitę Tuparnak, Metju supranta, kiek daug visko slypi šioje istorijoje... ir kaip brangiai jiems teks sumokėti už tai, kad sužinotų tiesą.


„Gyvas klasikinio kriminalinio romano, aštraus trilerio ir negailestingos socialinės kritikos pliūpsnis.“
VG Norway

„Šiurpus pasakojimas pinasi su neapsakomu Grenlandijos grožiu, jos kultūra ir istorija.“
Canberra Weekly


Mads Peder Nordbo (g. 1970) – kriminalinių romanų autorius. Pietų Danijos ir Stokholmo universitetuose studijavo filologiją, komunikaciją ir filosofiją. Jau kelerius metus gyvena Grenlandijoje, Nūke, – mieste, kur vyksta pagrindinis romano „Ledynų alsavimas“ veiksmas. Šis romanas – pirma knygų serijos „Grenlandijos bylos“ dalis.

Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija


Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.

„Ji buvo narsiausias mano pažinotas žmogus.“
Lale'as Sokolovas

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Lale'u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale'as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale'o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, kuris pasaulyje parduotas beveik 4,5 milijono egzempliorių tiražu, ir romano tęsinys „Cilkos kelias“.

1992 m. išleistas pirmasis amerikietės Donnos Tartt romanas „Slapta istorija“ Jungtinėse Amerikos Valstijose per savaitę tapo bestseleriu. Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ įkvėptas ir devynerius metus brandintas kūrinys apie šiurpias turtingų ir privilegijuotų vieno JAV koledžo studentų paslaptis autorei pelnė ne tik neblėstančią šlovę, bet ir beveik pusę milijono dolerių siekiantį atlygį už rankraštį. Tuo metu tai buvo rekordinė suma už debiutą visoje JAV leidyboje.

Iš Kalifornijos kilęs jaunuolis Ričaras Peipinas pasinaudojo galimybe pabėgti iš savo nykios aplinkos ir išvyko studijuoti į Rytinę Amerikos pakrantę. Dar mokykloje senąją graikų kalbą pamėgęs jaunuolis žūtbūt siekė patekti į Naujosios Anglijos Hempdeno koledžo Klasikinės filologijos grupę. Tačiau net neįtarė, kad elitinio studentų būrelio narių veikla smarkiai peržengia senosios graikų kalbos studijų ribas. 

Paskatinti ir įkvėpti savo charizmatiško dėstytojo studentai siekia ne tik mokytis, bet ir tiesiogiai patirti senosios graikų kultūros paslaptis. Įsisukę į beatodairišką bakchanališkų eksperimentų srautą jaunuoliai praveria duris, už kurių tyko melo, neapykantos ir mirties šmėklos. Siekdami išvengti akistatos su teisingumu jie smenga vis gilyn į apgavysčių liūną ir jų gyvenimas negrįžtamai ima keistis.

„Įtraukiantis, nepaprastai galingas romanas ir pašėlusiu tempu besisukanti pramoga. Stiprus, įtaigus ir nepriekaištingai kontroliuojamas tekstas.“
The New York Times Book Review

„Gražiai parašytas, išlaikantis įtampą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.“
Vogue

„Šokiruojantis, įtikinantis, nuostabus kūrinys.“
The Times (London)

„Tobulai sukonstruotas psichologinis trileris. Stingdantis kraują, išryškinantis nepakartojamą autorės teksto valdymą.“
The Village Voice

Nuo Niukaslo iki Kornvalio, nuo dvidešimto amžiaus pradžios iki dvidešimt pirmo amžiaus pirmųjų dešimtmečių – „Mergaitė, moteris, kita“ pasakoja apie dvylikos veikėjų keliones per Britaniją ir per pastarąjį šimtmetį. Jos visos ko nors ieško – bendros praeities, netikėtos ateities, vietos, kurią galėtų pavadinti namais, vietos, kur galėtų pritapti, mylimo žmogaus, prarastos motinos, prarasto tėvo, spindulėlio vilties.

Sąmojinga, jausminga, kupina balsų, kurie neretai laikomi kitų balsais, ir parašyta novatoriška iš poezijos pasiskolinta forma, „Mergaitė, moteris, kita“ yra polifoniškas socialinis romanas, kuris atskleidžia tą Britanijos pusę, kurią retai matome, ir primena, kas mus jungia, o ne kas skiria.

Išskirtinė knyga, kurioje susilieja poezija, socialinė istorija, moterų balsai ir daug daugiau. – STYLIST

„Mergaitė, moteris, kita“ yra apie vargą ir pastangas, bet kartu ir apie meilę, džiaugsmą ir vaizduotę. – GUARDIAN

Bernardine Evaristo – Didžiosios Britanijos rašytoja, aštuonių knygų autorė,

pelniusi daugybę apdovanojimų. Ji dėsto kūrybinį rašymą Londono Brunelio universitete, yra Karališkosios literatūros draugijos vicepirmininkė. 2009 metais už visuomeninę ir kultūrinę veiklą apdovanota Karalienės ordinu (MBE).

BOOKER 2019 prizo laimėtoja

THE BRITISH BOOK AWARDS 2020 metų autorė

THE BRITISH BOOK AWARDS 2020 metų grožinė knyga

MERGAITĖ, MOTERIS, KITA – viena mėgstamiausių 2019 metų BARACKO OBAMOS knygų.

Rašytojas Anthony Doerris (Antonis Doeris) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas – mūsų šalyje išleistas  prestižine Pulitzerio premija apdovanotas jo romanas „Neregimoji šviesa“ (vertė Z. Marienė) ir apsakymų rinkinys „Kriauklių rinkėjas“ (vertė N. R. Chijenienė).  Rašytojas vertinamas už gebėjimą subtiliai atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir sukurti ypatingą užburiančią atmosferą, taip pat už poetišką detalumą ir ypatingą kalbos grožį.

Hidrologas Deividas Vinkleris gyvena Aliaskoje. Nuo mažumės pakerėtas sniego, kartais jis sapnuoja pranašiškus sapnus. Sykį susapnavęs, jog per potvynį neįstengia išgelbėti dukrytės Greisės, apimtas panikos pabėga kuo toliau, kad tik pakeistų ateitį ir perrašytų lemtį. Kamuojamas kaltės ir nežinios, vienoje Karibų jūros saloje praleidžia dvidešimt penkerius metus. Bet kadaise Deividą išgelbėjusi šeima įtikina, kad jis turi grįžti į tėvynę ieškoti savųjų. 

A. Doerrio knyga „Malonės sniegas“ – vienas ryškiausių pirmojo dešimtmečio romano debiutų. Ji sklidina ilgesio ir liūdesio, bet sykiu – gailestingumo šviesos ir atjautos žmogaus netobulumui. Ji kalba apie meilę, atleidimą ir gerumą, apie mažyčius kasdienius stebuklus, keičiančius mūsų gyvenimą, taip pat apie kuklią žmogaus, kaip biologinės rūšies, vietą didingame ir stulbinančiame gamtos pasaulyje.

A. Doerrio  meistriškumas įspūdingas: krištolinio skaidrumo sakiniai, ryškios ir  jaudinančios detalės. A. Doerris -- neabejotinai išskirtinio talento rašytojas, o šis romanas kupinas žavesio.

Daily Telegraph

Laiką sulėtinti galima, jei tik labai užsinori – juk geriems darbams jo pakaks visada.

Kūčių naktį nutinka kai kas netikėta: senasis Niklas Kalėda, visiems žinomas kaip Kalėdų Senelis, smarkiai suserga ir negali išdalyti vaikams dovanų. Skaudama širdimi Niklas priverstas perduoti šį darbą jaunėliui broliui Lučianui, Kalėdas įsivaizduojančiam visai kitaip.

Ironiška, jautri, nenuspėjama istorija nukels į magišką kaukų, trolių, nykštukų, valkirijų ir pasakų veikėjų pasaulį. Pasaulį, stulbinamai panašų į mūsiškį – su visais netobulumais, nesutarimais ir silpnybėmis. Tai šiuolaikiškas pasakojimas apie mūsų vartotojišką, susvetimėjusią visuomenę, socialinę nelygybę, o kartu – apie nuoširdumą, gerumą, draugystę ir ištikimybę.

– Kaip manot, kodėl mes tiek daug perkame? Jis nesuprato, kas ta daiktų galia, traukianti žmones į save kaip magnetas.

<...>

– Gal todėl, kad pirkdami pasijuntame lygūs, o rinkdamiesi – ypatingi...

Skirta kiekvienam, kuris laukia Kalėdų ir širdyje tebėra nors truputį vaikas.

„Neapolietiška saga“ – italų autorės Elenos Ferrante keturių įspūdingų knygų serija, kurioje pasakojama apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystę.

Elena ir Lila, kurių istoriją skaitytojai sekė dalyse „Nuostabioji draugė“ ir „Naujoji pavardė“, dabar jau moterys. Ir tapo jomis labai anksti: Lila ištekėjo vos šešiolikos, susilaukė vaikelio, metė vyrą bei turtus ir dabar dirba itin sunkų, alinantį darbą; Elena paliko kvartalą, baigė mokslus Pizos universitete ir išleido romaną, kuris sulaukė didžiulio pasisekimo ir atvėrė jai duris į pasiturinčių intelektualų sluoksnius. Jos abi veržėsi iš gniuždančio skurdo, tamsumo, nepaklusdamos likimui ir sustabarėjusioms kvartalo nuostatoms.

Dabar jiedvi beprotišku ritmu, prie kurio mus pripratino Elena Ferrante, įsiliejo į aštuntojo dešimtmečio įvykių sūkurį, kupiną vilčių ir dvejonių, įtampos ir pavojingų iššūkių, vis dar siejamos stipraus, nors ir dvilypio ryšio, kartais giliai užslėpto, kartais prasiveržiančio visa jėga ar atveriančio netikėtas perspektyvas. Savo Neapolio tetralogija Elena Ferrante sukūrė literatūrinį paprastumo stebuklą – pasakodama dviejų draugių Elenos ir Lilos meilės, neapykantos ir rungtyniavimo istoriją, ji į (post)moderno išvargintą literatūrą grąžino gyvenimą.

Patį gryniausią ir kasdienį, su visomis dedamosiomis: Neapolio kvartalo triukšmu ir skurdu, prietarais ir tradicijomis, smalsiais ir kariaujančiais kaimynais, smurtu šeimoje ir vyrų dominavimu, moteriška ištikimybe, svajonėmis, paklusnumu ir žiauria konkurencija. Tikrąją savo tapatybę slepianti Ferrante pasakoja ne tik gyvenimo, bet ir išnykimo iš jo istoriją – šio siūlo negalima pamesti ir šiame romane. Literatūrologė Jūratė Čerškutė

Visiškai atvirai sakau, kad visa mano vientisa asmenybė yra mano knygose. Elena Ferrante 

 „Neapolietiška saga“ – italų autorės Elenos Ferrante keturių įspūdingų knygų serija, kurioje pasakojama apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystę.

Pagrindinės romano veikėjos Lina (arba Lila) ir Elena (arba Lenučia) – jau subrendusios, daug išgyvenusios moterys – kilusios, kritusios ir vėl prisikėlusios. Jos abi kovojo, kad ištrūktų iš gimtojo kvartalo, konformizmo, smurto ir slegiančių ryšių kalėjimo. Elena tapo žinoma rašytoja, paliko Neapolį, ištekėjo, susilaukė dviejų dukrų, bet iš pažiūros sėkmingai susiklostęs jos gyvenimas ima byrėti. Dar labiau į šeimos ir kamoros ryšius įklimpusi Lila liko Neapolyje ir pasinėrė į visai naują kompiuterių ir programavimo verslą. Ji dar labiau nei bet kada naudojasi savo kaip įtakingos lyderės padėtimi ir slapta valdo visą galingųjų brolių Solarų kontroliuojamą kvartalą.

Šis romanas – tai istorija apie atsinaujinusią dviejų labai skirtingų moterų draugystę. Jų gyvenimai tai išsiskiria, tai vėl susijungia, jos nuolat viena kitą veikia, nutolsta ir vėl suartėja, viena kitai pavydi ir viena kita žavisi. Per daugybę gyvenimo atneštų išbandymų jiedvi atranda vis naujų savo ir viena kitos asmenybės bruožų, jų draugystė gilėja, keičiasi ir bęsta istorinių Italijos įvykių fone.

Kartu su ankstesnėmis tetralogijos dalimis – „Nuostabioji draugė“, „Naujoji pavardė“, „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka“ – ši paskutinė baigiamoji dalis sudaro neįtikėtinai įtaigų ir sodrų kūrinį, tarptautiniu mastu pripažintą kaip vieną reikšmingiausių šiuolaikinėje literatūroje.

„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“

Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.

„Nepamirštamas romanas.“
Publishers Weekly

„Rekomenduojama „Anos Frank dienoraštis“ skaitytojams.“
School Library Journal

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.

Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare, tai ne karo, o jausmų istorija.

„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.

Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <...>

Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“

Svetlana Aleksijevič

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.

„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“

Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.

„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times

„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian

„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe

„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times

Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.

COSTA pirmojo romano premija 2018
Viena geriausių „Guardian“ knygų 2018


„Negi nematai – tos kaukės, kurias dėvime, mus išduoda.“

Blekhito dvare šiąnakt vyks puota, iškelta panelės Evelinos Hardkesl garbei. Tik, deja, svaigaus maskarado įkarštyje šventės kaltininkei lemta mirti. Ir taip – kiekvieną vakarą, kol netikėtai į makabrišką mirties ir gyvybės žaidimą įkliuvęs bevardis jaunas vyras išsiaiškins, kas siekia atsikratyti šeimininkų dukters.

Kad rastų žudiką, jis teturi septynias dienas, o žaidimo taisyklės kasdien mainosi: netikėtumas lydi netikėtumą, nė vienas nėra tas, kuo dedasi. Ir jei iki paskutinio vakaro kulminacijos kaltasis nepaaiškės, puotos dalyviams Blekhite teks likti amžinai.


„Lyg labirintas, iš kurio vos ištrūkęs skubi grįžti atgal.“
Guardian

„Stuartą Turtoną skelbiu naujuoju mistinių detektyvų Skrybėliumi!“
Ali Land

„Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“
Harper's Bazaar


Stuart Turton (Stiuartas Tartenas) – rašytojas, laisvai samdomas žurnalistas; gyvena Didžiojoje Britanijoje, Liverpulio universitete baigė anglų kalbos ir filosofijos studijas. Debiutinis autoriaus romanas „Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą“ išverstas į daugiau nei 28 pasaulio kalbas, 2018 m. įtrauktas į daugybę rekomenduojamų knygų sąrašų ir apdovanotas COSTA pirmojo romano premija.

„Kur glūdi muzika, kai neskamba? – spėliojo ji. Ir pasidavusi atsakydavo: tegu iš mano gyslų padaro arfą, kai numirsiu.“

Tai jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios Claricės Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. „Ponia Bovari – tai aš“, – cituodama Gustave'ą Flaubert'ą, atsakė C. Lispector, paklausta apie panašumą į savo personažę. Žoanos keistumas aplinkinius ir atstumia, ir traukia. Nuo pašėlusios ir vienišos vaikystės, nelaimingos santuokos su Otavijumi iki sprendimo atsisakyti konvencionalaus gyvenimo taisyklių ir rasti pasaulyje savo kelią vienai ir nepriklausomai – be galo trapi, protinga, ekscentriška, kūrybinga ir užsisklendusi Žoana puoselėja sudėtingą ir permainingą vidinį pasaulį, apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, jo nuodėmingumą, laisvę būti savimi. „Arti laukinės širdies“ – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame C. Lispector, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert'as Camus ar Jean-Paulis Sartre'as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Hipnotizuojančios Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920–1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. „Arti laukinės širdies“ (1943), pirmas autorės romanas, kurį ji parašė būdama vos 23-ejų, Brazilijoje tapo precedento neturinčia literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą. 2020-ieji – Claricės Lispector gimimo šimtosios metinės.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

„New York Times“ bestseleris

Beatričė Perez – geidžiamiausia Palm Bičo nuotaka. Jau penki vaikinai krito jai po kojomis prašydami rankos, tačiau nė vienos piršlybos nesibaigė sėkmingai. Beatričei visa tai – tiesiog kvailas žaidimas. Net kai ima merginti nesuvokiamai dailus, visų gerbiamas ir įtakingas JAV senatorius Nikolas Randolfas Prestonas III, Beatričė įsitikinusi, kad meilei jos širdyje vietos nėra, nes vienintelis gyvenimo tikslas – atkeršyti Fideliui Kastrui.

Ji niekad nepamirš, kaip tą naktį visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai pasiturinti jos šeima visko neteko ir, palikusi savo namus Kuboje, turėjo slapčia sprukti į JAV. Prabėgo metai kasdien beprasmiškai laukiant, kol viskas pasibaigs ir Perezų šeima galės sugrįžti į Kubą. Tačiau situacijai Kuboje nesikeičiant, Beatričė jaučia, kad laikas ryžtis kovai, – ji ras, kaip priartėti prie Kastro, net jei tektų susidėti su CŽA ir leistis į pavojingiausią misiją, galinčią kainuoti ne tik jos, bet ir brangiausių jai žmonių gyvybes.

„Kibirkščiuojanti meilė, nenumaldomas keršto troškimas ir kvapą gniaužianti Kuba, – puslapiai verčiasi nepastebimai!“
Renée Rosen

„Kai sugrįšime į Kubą“ privalo atsirasti kiekvieno istorinių romanų gerbėjo lentynoje!“
Jennifer Robson

Chanel Cleeton (Šanel Klyton) gimė Floridoje, JAV, išeivių iš Kubos šeimoje. Politikos ir istorijos žinias ji gilino Didžiojoje Britanijoje, Tarptautiniame Amerikos universitete Londone, ir Pietų Karolinos teisės universitete. Didžiausias C. Cleeton pomėgis – kelionės, kurių įspūdžiai nugula į gyvybingus jos tekstus. Apie naują Perezų šeimos, skaitytojams jau pažįstamos iš knygos „Kitais metais Havanoje“, gyvenimo etapą pasakojantis romanas „Kai sugrįšime į Kubą“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu.

Likus dvejiems metams iki mano tėčiui išeinant iš namų, jis mamai pasakė, kad aš labai negraži.

Ar gali būti, kad vieną dieną kieno nors leptelėta ir atsitiktinai nugirsta frazė taip sudrebintų tavo darnų gyvenimą, kad suglumęs ir įskaudintas pasuktum priešinga, nei tikėtasi, kryptimi ir tik vėliau, suradęs jėgų atsitiesti, suvoktum, jog viskas, kas tave iki šiol supo, yra melas? O gal apskritai nėra jokios tiesos, yra tiesiog gyvenimas?

Šiuos ir kitus bręstančiai asmenybei svarbius klausimus savo naujausiame romane gvildena Elena Ferrante, į 48 kalbas išverstų knygų, kurių parduota 12 milijonų egzempliorių, autorė. 2016 m. žurnalas TIME rašytoją pavadino vienu iš įtakingiausių žmonių, ji dažnai įvardijama kaip būsima Nobelio premijos laureatė.

Paslaptingiausia Italijos literatūros žvaigždė Elena Ferrante, visame pasaulyje išgarsėjusi „Nuostabiosios draugės“ tetralogija, grįžta su nauju romanu, kuris mus nukels į jau pažįstamą Neapolį, taip pat regimą paauglės akimis, tik šįkart ji kilusi ne iš skurdžiųjų kvartalų, o iš kultūringo, turtingo Vomero rajono. Aprašomas keblus, skausmingas perėjimas iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, intelektualioje aplinkoje augusios merginos pažintis su žemaisiais kvartalais ir jų realybe. Susidūrimas su kitokiu pasauliu, naujos pažintys ir patirtys negrįžtamai užbaigia naivią, laimingą Džovanos vaikystę ir įtraukia į klampų, painų bei melagingą suaugusiųjų gyvenimą.

Ferrante veda skaitytojus į begėdiškai atvirą, gyvastingą, sodriomis spalvomis tapomą savo knygos veikėjų pasaulį, leisdama rinktis – mylėti ar neapkęsti, pasmerkti ar išteisinti, bet nepalikdama abejingų.

„– Kokią žinią norėtumėte perduoti naujos knygos laukiantiems skaitytojams?
– Kad nebelauktų. Neberašysiu.“

1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.

Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.

„Žaižaruojantis, įtemptas, netikėtas.“
Grande Librairie

„Kaip negailestingai, lyg mėgaudamasis, Musso žaidžia skaitytojų nekantrumu!“
Parisien

Guillaume Musso (Gijomas Muso, g. 1974) – populiariosios literatūros fenomenas, devynerius metus iš eilės pripažintas skaitomiausiu autoriumi Prancūzijoje. Jo knygos išverstos į 41 pasaulio kalbą, o „Slaptas rašytojų gyvenimas“ ilgiau nei metus po pasirodymo išsilaikė aukščiausiose Prancūzijos knygų topų pozicijose.

Internete skaičiau, ką žmonės kalba apie Milbruke įsiplieskusią ugnį. Jie sako, kad gaisras bjaurus, šlykštus, pasibaisėtinas. Tik ne mano akimis. Man jis žavingas.

Naujausiame „Eni Beni“, „Juodos širdies“, „Lėlės namo“ autoriaus trileryje detektyvė Helena Greis įtraukiama į naują liepsningą mirties ir destrukcijos šokį.

Vidurnaktį skirtingose Sautamptono vietose netikėtai kilus trims gaisrams, mieste pasėjama panika. Tas pats braižas – ir kitą naktį: trys pragaištingi gaisrai vis kitose miesto dalyse, pragariškas karštis, sužlugdytos šeimos, baimė, mirtis. Tai daugiau nei sutapimas. Padegėjas negailestingas, viską gerai apmąstęs ir apskaičiavęs minučių tikslumu.Detektyvė inspektorė Helena Greis susiduria su neregėto mąsto iššūkiu: padegėjui terorizuojant miestą ir sėjant paniką, jai tenka susitvarkyti ne tik su naujuoju bosu, bet ir su aršia žurnaliste, kuri dėl trupučio šlovės nesibodi apjuodinti ją ir jos karjerą.Kodėl padegėjas pasirinko būtent šias aukas? Ko jis siekia? Ar Helena ir nepailstanti jos komanda suspės užkirsti kelią kitiems gaisrams ir laiku išgelbės nekaltas gyvybes?

Lenktynės su ugnimi prasideda...

„Persmelkta įtampos, dinamiška, išties nuostabu.“ – The Sun

„Profesionaliai, sumaniai sukurtas. Inspektorė Helena Greis yra velnioniškai nuostabi, bet kartu ir pragariškai bauginanti. Tikroviškos situacijos, įdomūs veikėjai verčia skaityti knygą kulkos greičiu.“ – Will Lavender

Kelias paras išbuvusi be sąmonės, Karolina pabunda Paryžiaus „Pitié Salpetriere“ ligoninėje. Sutrikusi, išsigandusi, staiga susivokia neatsimenanti nė menkiausio dalyko apie save: nei kas ji tokia, nei kas jai nutiko, nei kodėl ji apskritai atsidūrė šiame mieste. Palydėta į prabangų butą netoli Senos krantų, Karolina desperatiškai stengiasi išsiaiškinti savo praeitį: kasdien ieškodama užuominų, galinčių atgaivinti pažirusius prisiminimus, svečių kambario spintoje ji aptinka šūsnį senų laiškų, rašytų moters vardu Selina. Karolina panyra į svetimą istoriją, tikėdamasi, kad prieš daugiau nei pusšimtį metų rašytos eilutės taps raktu ir į jos pačios gyvenimą.

1943-ieji. Vokiečių okupuotame Paryžiuje gražuolė Selina kartu su tėvu ir dukrele Kozi nedidelėje parduotuvėlėje Kler gatvėje komponuoja visame mieste gražiausias gėlių puokštes. Žinia apie sėkmingai prekiaujančią šeimą netrukus sužadina aukšto rango SS karininko susidomėjimą. Selina suvokia, kad toks dėmesys nieko gero nežada, tačiau – kad ir ką tektų iškęsti, kad ir kiek reikėtų nusižeminti ir paaukoti – ji pasiryžusi bet kokia kaina išgelbėti brangiausius žmones.

„Verianti meilės, drąsos ir gebėjimo atleisti istorija.“
Library Journal

Sarah Jio (Sara Džijo, g. 1978) romanai kaskart patenka į „New York Times“ ir „USA Today“ perkamiausių knygų sąrašus. Skaitytojai jais mėgaujasi jau daugiau nei 25 pasaulio šalyse. „Lauksiu tavęs Paryžiuje“ – naujausias autorės romanas, pasirodantis lietuvių kalba.

„Polina, aš noriu skirtis. Aš tavęs nebemyliu.“

Vos keli žodžiai, – bet Polinos Frėmon gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ilgai negalvojusi, ji susikrauna daiktus ir pasiėmusi ketverių metų sūnų išvyksta pagyventi pas tėvus. Prisiekia sau, kad tikrai neilgam, – tik kol praeis išsiskyrimo skausmas.

Tačiau net po pusės metų Polina nesijaučia „išgijusi“: tą nelemtą dieną ji vis iš naujo išgyvena mintyse, o skausmas žioji lyg atvira žaizda, kuriai niekad nelemta užsitraukti. Polina įsitikinusi, kad vyras ją vis dar myli, tad nutaria griebtis paskutinio šiaudo: kasdien savo brangiam Benui išsiųsti po laišką ir priminti, kokie neapsakomai laimingi jie buvo visą kartu praleistą laiką. Tik geriausius norus ir gražiausias praeities akimirkas dažnai temdo neišsakyti jausmai, paslaptys ir nuoskaudos, kurie verčiau niekada neiškiltų į paviršių.

„Grimaldi švelniai ir jautriai prabyla apie jausmus, kurių taip dažnai nedrįstame ar nenorime parodyti kitiems.“
La Provence

„Dar kartą įsitikinsite, kad meilė ir liūdesys dažnai eina koja kojon.“
Romans francais


Virginie Grimaldi (Viržiny Grimaldi, g. 1977) gimė ir augo Prancūzijoje, netoli Bordo. Kiek save pamena, visada norėjo būti rašytoja. Pirmąjį romaną apie meilę, jūrą ir net per 30 puslapių išsitęsusį saulėlydį parašė matematikos sąsiuvinyje būdama aštuonerių. „Lietui lyjant laimė kvepia stipriau“ – antrasis Prancūzijos bestselerių autorės romanas lietuvių kalba.

Jas skiria šimtmečiai ir platūs vandenynai. Tačiau jos turi bendrą tikslą.

Dabartis, Sidnėjus, Australija.
Pastaruoju metu Anos galvoje sukasi tik dvi mintys: kaip sėkmingai įkurti gėlininkystės verslą ir kaip kuo greičiau atnaujinti neseniai ją palikusios močiutės namus, kad juose būtų galima gyventi. Tačiau griaudami sienas darbininkai aptinka šį tą netikėto. Vos nukėlusi dėžės, ištrauktos iš šimtmetį saugotos slėptuvės, dangtį, Ana supranta, kad gyvenime ką tik atsivėrė neišaiškinta paslaptis: mergina nebegalės nurimti, kol nesužinos, kas ir kodėl jos namuose paslėpė dienoraštį ir saujelę niekad neregėtų sėklų.

1886–ieji, Kornvalis, Anglija.
Elizabetė – smalsi ir energinga jauna mergina, kurios laisvės troškimą kiekviename žingsnyje varžo Viktorijos laikų aukštuomenės etiketas. Bet nelengva sutramdyti maištingą sielą. Gulėdamas mirties patale jos tėvas, garsusis Anglijos botanikas ir augalų kolekcininkas Džonas Trebitikas, paprašo išpildyti paskutinį jo norą – leistis į tolimą kelionę ir surasti paslaptingiausią pasaulio augalą, kuris, kalbama, gali ne tik suteikti nemirtingumą, bet ir grąžinti gyvybę. Elizabetė pasiryžta išpildyti tėvo valią ir jau po kelių dienų laivas išplukdo ją Pietų Amerikos link.

„Maištingos herojės, tykantys pavojai, tolimi kraštai ir širdis pavergianti meilė, – kiekvienas sakinys užburia.“
Australian Women's Weekly

„Svaiginanti egzotinių gėlių dvelksmo persmelkta kelionė laiku.“
Foreword Books

Kayte Nunn (Keit Nan) gimė Singapūre, augo Jungtinėje Karalystėje ir JAV, dabar gyvena Australijoje. Karjerą pradėjo leidybos srityje, tačiau vėliau atsidavė savo tikrajai aistrai – knygų rašymui. „Gėlių kolekcininko duktė“ – du skirtingus laikotarpius apimantis istorinis romanas, nukeliantis į XIX a. ir šių dienų Angliją, Čilę bei Australiją.