Grožinė literatūra

1988-ieji. Apgriuvusiame miesto skersgatvyje įsikūrusios šešios nedidelės krautuvėlės. Viena jų – muzikos parduotuvė, iki lubų prigrūsta plokštelių.

Jos savininkas Frankas daugeliui primena didelį švelnų meškiną. Dieną naktį jis padeda savo lankytojams ne tik išsirinkti reikiamą plokštelę, bet ir numalšinti kankinančias mintis, išgydyti skaudamą širdį. Frankas tiesiog jaučia, ko reikia atėjusiam.

Tačiau vieną dieną, ilgai žiūrėjusi pro langą, prie jo durų nualpsta paslaptinga mergina žaliu paltu. Ilzė Brauchman. Ji nieko nesupranta apie muziką, o Frankas pirmą kartą gyvenime nežino, kurią plokštelę jai pasiūlyti. Po kelių susitikimų Ilzė paprašo Franko išmokyti ją suprasti muziką. Ilgi jų susitikimai ne tik atskleidžia paslaptingą Ilzės istoriją, bet ir atveria skaudžias Franko praeities žaizdas, grasinančias sugriauti trapų besimezgantį jų ryšį.


„Suskamba visomis gražiausiomis natomis. Tai meilės istorija ne vien apie žodžius, bet ir apie tai, kas lieka nepasakyta.“
Observer

„Rachel Joyce pasakoja nuostabias istorijas. Net patys paprasčiausi gyvenimai jos rankose suspindi išskirtinumu ir kilnumu.“
Sarah Winman


Rachel Joyce (Reičel Džois, g. 1962) – tarptautinės sėkmės sulaukusi britų rašytoja. Jos romanai ir radijo novelės, kurtos nacionaliniam transliuotojui „BBC Radio 4“, įvertintos daugybe svarbių literatūrinių apdovanojimų, o viena jos knygų 2012 m. įtraukta į ilgąjį premijos „Man Booker“ sąrašą. Joyce knygos jau išverstos į daugiau nei 36 pasaulio kalbas.

Dvidešimtojo amžiaus pradžia. Palikusi tėvų, nusigyvenusių bajorų, namus, vyresnėlė iškeliauja į sostinę – tarnauti. Netrukus namus palieka ir jaunėlė, tikėdamasi, kad sesers padedama ir ji susikurs šviesią ateitį tolimajame Petrograde. Tačiau gyvenimas viską dėlioja kitaip – Pirmasis pasaulinis karas pirmąją apdovanoja meile, o antrąją – tragiška klajūnės ir benamės lemtimi. Seserys daugiau niekada nebesusitinka, o jų širdyse lieka daug neišsakytų žodžių viena kitai... Po šimto metų Vilniuje susitinka dvi jaunos viena kitos nepažįstančios moterys, kurias sieja tas pats retas moteriškas vardas. Ar gali būti, kad vardas – tai raktas, atrakinsiantis šimtą metų užmarštyje nugrimzdusią šeimos istoriją? 

Tai šviesi ir jautri istorija apie moterų likimus šimtmečio verpetuose, apie mus, pasiklydusius, ieškančius ir galbūt surandančius daugiau, nei tikėjomės, apie tai, kas išlieka po didžiausių sukrėtimų ir išbandymų.

„Žmonės visada kentės ir mylės, džiaugsis ir liūdės, klys, klups ir vėl kelsis, ir taip visais laikais. Kelyje pasipainiojantys grumstai, klampūs ir pavojingi, bet viliojantys akivarai visuomet bus tie patys.“ – Živilė Galdikienė

Dvylikos romanų ir trijų itin sėkmingų kelionių knygų autorius Daglas Kenedis (Douglas Kennedy) gimė 1955 m. Niujorke. Iki šiol pasaulyje parduota daugiau nei 14 milijonų jo knygų, o kūryba išversta į dvidešimt dvi kalbas. Ypač autorius mylimas Prancūzijoje, kur kiekviena D. Kenedžio knyga sulaukia didžiulio populiarumo, o 2007-aisiais jam suteiktas Meno ir literatūros kavalieriaus ordino titulas.

Pirmą kartą Keitė pamatė Sarą per savo motinos laidotuves. Tiesa, buvo mačiusi ją ir anksčiau, dar būdama vaikas, tik to visiškai neprisiminė. Skvarbus senyvos moters žvilgsnis ir ori laikysena sudomino Keitę, bet daugiau jai išsiaiškinti nepavyko: paslaptinga viešnia nepasiliko ilgiau nei būtina, o niekas iš likusių laidotuvių dalyvių jos nepažinojo.

Tačiau labai greitai Sara Smait (toks moters vardas) pati susisiekė su Keite, primygtinai prašydama susitikti akis į akį. Galų gale pasidavusi nepažįstamosios įkalbinėjimams, Keitė tiesiog apstulbo, Saros bute pamačiusi akivaizdžius savo tėvo Džeko Melouno, mirusio, kai Keitė dar buvo vaikas, ženklus.

Sara ir Džekas pirmą kartą susitiko 1945-aisiais, iš karto po karo. Tarp inteligentiškos, svajonių bei vilčių kupinos gražuolės Saros ir išvaizdaus, ryžtingo, ambicingo seržanto Džeko iš karto užsimezgė abipusis ryšys, nulėmęs ir formavęs visą likusį jų gyvenimą.

Pamažu atskleidžiamos Saros ir Keitės istorijos susipina į vientisą, kvapą gniaužiančią ir užburiančią meilės, ištikimybės, moralės, ilgesio, išdavystės, būtinybės, lemties ir asmeninių pasirinkimų mozaiką.

„Nuostabi istorija apie ištikimybę, meilę ir asmenines tragedijas jus tiesiog priklijuos prie kėdės, kol nebaigsite knygos.“ – Woman & Home

Jolita Herlyn išbandė ne vieną profesiją: nuo filosofijos ir logikos dėstytojos iki TV laidų vedėjos ir valstybės tarnautojos. Romanus ji pradėjo rašyti tik su šeima apsigyvenusi Hamburge. Autorė aistringa keliautoja, tad aplankytos šalys tampa puikiomis dekoracijomis jos kuriamoms istorijoms. „Veidu į saulę” – septintasis Jolitos Herlyn romanas, persmelktas egzotiškų Meksikos vaizdų ir tradicijų.

Jos vardas Akna Marija. Akna – majų deivės garbei, Marija – atsakas į krikščioniškąjį paveldą. Meksikietės Aknos Marijos gyvenimą siūbuoja likimo svarstyklės – ryškios Meksikos spalvos ir lietuviškas niūrumas, globojančios majų dvasios ir vienatvė Klaipėdos daugiabutyje. Kaip pasirinkti tai, kas išspręstų dvilypės sielos šauksmą? Pamilusi lietuvį Akna Marija išvažiuoja su juo į Lietuvą, bet iki skausmo ilgisi savo šalies. Moteris užsidaro tylos ir nevilties kiaute, kuris grasina susprogdinti ne tik jos gyvenimą. Šis romanas kalba apie meilę ir pasiaukojimą. Apie sprendimus, kuriuos daro mylintys žmonės.

„Tai spalvingas, jautrus ir gyvastingas pasakojimas, kviečiantis skaitytoją į kvapų, spalvų ir garsų persmelktą Meksiką: čia jos gamta ir papročiai, šventės ir paslaptingieji šamanai, pasakos ir tradicijos… Tačiau šis romanas – ne tik apie Meksiką. Jis ir apie svajonių išsipildymą, mergaitės tapsmą moterimi, kultūrų skirtumus ir, žinoma, didžiausius atstumus įveikiančią meilę.“Literatūros apžvalgininkė Vitalija Pilipauskaitė

Mary Higgins Clark (Merė Higins Klark, g. 1927 m.)JAV rašytoja, milžiniško populiarumo sulaukusių detektyvų autorė. Jos romanai, vertinami skaitytojų ir kritikų visame pasaulyje, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių. Detektyvų karaliene vadinama Mary Higgins Clark yra daugelio prestižinių premijų laureatė, JAV detektyvų rašytojų asociacijos prezidentė, jos vardu pavadintas vienas svarbiausių apdovanojimų geriausiems šio žanro autoriams.

„Megan pažiūrėjo slaugytojai per petį ir įsistebeilijo į nematančias mėlynas negyvos jaunos moters akis. Žvelgdama į tas akis, plačią kaktą, lenktus antakius, aukštus skruostikaulius, tiesią nosį ir putlias lūpas ji aiktelėjo.

Atrodė, tartum žiūrėtų į veidrodį.

Ji žvelgė į savo pačios veidą.“

Televizijos žinių reporterė Megan Kolins eilinę darbo dieną leidžia Niujorko ligoninėje, drauge su būriu žurnalistų laukdama naujienų apie Centriniame parke užpulto ir apiplėšto JAV senatoriaus sveikatos būklę. Tuo pat metu į ligoninę atvežama ir nežinomo užpuoliko mirtinai subadyta jauna moteris. Nusprendusi pasidomėti šia istorija Megan išvysta, kad nužudytoji yra kaip du vandens lašai panaši į ją.Vos prieš devynis mėnesius Megan siaubingoje automobilių avarijoje neteko mylimo tėčio, tad jos dvyne galinčios būti moters žūtis sukelia papildomų klausimų. Juo labiau kad nelaimės tyrėjai iki šiol taip ir nerado nuo Niujorko tilto į upę su automobiliu nugarmėjusio tėčio kūno, o draudimo agentūros atstovai nedviprasmiškai užsimena, kad jis paprasčiausiai suvaidino savo mirtį.

Detektyvinis trileris „Dar pasimatysim“ – įtraukianti istorija, permainingas ir daugialypis siužetas, kibus klastos ir išdavysčių tinklas, kuriame net ir artimiausi žmonės nėra tokie, kokie dedasi.

Svarbiausi dalykai išlieka, o gebėjimas atleisti daro stebuklus.

Seserys Džozi ir Mereditė be galo skirtingos. Jų gyvenimai – kaip diena ir naktis. Viena spontaniška plačiaširdė, kita – santūri darbštuolė. Viena svajoja susilaukti vaikelio, bet vis atšaukia pasimatymus, kita – tvirtą santuoką sukūrusi žavios keturmetės mama. Atrodytų, abi seserys tikrai laimingos, tačiau jų tarpusavio santykius temdo grėsmingas praeities šešėlis.

Prieš 15 metų įvykusi šeimos nelaimė išardė jaukią jų šeimos idilę. Užkąsti į miestelio užkandinę išvykęs brolis taip niekada ir negrįžo, o seserys atsitvėrė tyla, dėl nelaimės kaltindamos ne tik viena kitą, bet ir kiekviena savo pasirinkimus.

Artėjant netekties metinėms ima aiškėti ilgai saugotos paslaptys. Trapus Džozi ir Mereditės ryšys pakimba ant plauko. Kaltę širdyje seserys nešiojasi jau ne vienus metus, tačiau viena jų apie tą lemtingąjį vakarą žino šį tą daugiau. Susvetimėjusioms seserims tenka sunkus išbandymas tiesa ir dar sunkesnis sprendimas: nutraukti ryšius ar pamiršti praeities skaudulius ir susitaikyti.

„Atvira ir tikra. Lyg kalbėtumėtės su geriausia savo drauge.“
New York Times

„New York Times“ bestselerių autorė Emily Giffin (Emili Gifin, g. 1972 m.) baigė Virdžinijos universiteto Teisės fakultetą. Pajutusi, kad teisininkės darbas – ne jai, persikėlė gyventi į Londoną ir atsidėjo kūrybai. Žurnalas „Vanity Fair“ autorę net pavadino „šių dienų Jane Austin“. „Mano sesers paslaptys“ – jau trečiasis E. Giffin romanas lietuviškai.

Galbūt laimę mes randam pačiose keisčiausiose vietose, kai to tikimės mažiausiai?

Ne, Žiulija tikrai nebėga nuo ją užgriuvusių nelaimių. Jai tik reikia įkvėpti gryno oro ir išbraukti kelis ne itin sėkmingus gyvenimo mėnesius. Ilgai nesvarsčiusi, ji duria pirštu į pirmą pasitaikiusį darbo skelbimą – ir šurmuliuojantį gyvenimą Paryžiuje netrukus pakeičia psichologės darbas senelių namuose prie Atlanto vandenyno.

„Sveika atvykusi į „Eglūnus“. Gal dabar taip neatrodo, bet čia tu būsi laiminga!“

Vos įžengusi į senelių namus ji ima tuo rimtai abejoti. Gal vis dėlto tai nebuvo geriausias pasirinkimas? Kas gi jai gali čia patikti? Tačiau kasdien bendraudama su „Eglūnų“ gyventojais Žiulija ima suprasti, kad už šypsenų ir juokų slypi trapios istorijos, nuslėpti jausmai, sudaužytos širdys, dar neišsipildę norai ir, nepaisant visko, niekad neišblėstantis noras džiaugtis gyvenimu.

Šmaikščiai ir tarsi neįpareigojančiai pasakojama Žiulijos istorija verčia susimąstyti, kas šiame gyvenime mums brangiausia, ir ieškoti atsakymo į taip visiems rūpimą klausimą: kurgi slypi ta tikroji laimė? Ar nepamiršome mylėti, o ne tik meilę imti iš kitų?

„Odė gyvenimui ir džiaugsmui.“
Netgalley

Virginie Grimaldi (Viržiny Grimaldi, g. 1977) gimė ir augo Prancūzijoje, netoli Bordo. Kiek save pamena, visada norėjo būti rašytoja. Pirmąjį romaną apie meilę, jūrą ir net per 30 puslapių išsitęsusį saulėlydį parašė matematikos sąsiuvinyje būdama aštuonerių. Romanas „Ir tada suprasi, kur slypi tavo laimė“ vos pasirodęs tapo bestseleriu.

Populiarusis Amsterdamo meras Robertas Valteris pamatęs, kaip jo žmona linksmai šnekučiuojasi su vienu iš jo pavaduotojų per Naujųjų metų priėmimą, akimoju išsigąsta paties blogiausio. Nepaisydamas jųdviejų ilgos ir laimingos santuokos, Robertas įsitikinęs, kad Silvija jį apgaudinėja su puritoniškuoju pavaduotoju. Paskui, tarsi perkūnas iš giedro dangaus, Roberto 94 metų tėvas pasirodo ant rotušės laiptų ir reikalauja pasikalbėti: praneša, kad drauge su žmona nusprendė numirti. Tėvai nenorį apsunkinti sūnaus vis prastėjančia sveikata, tad kodėl gi jiems nepabaigus savo gyvenimo, kai tam toks tinkamas laikas.

Iš pažiūros tvirtai ant žemės stovintis Robertas Valteris palengva įsipainioja į savo paties baimes, įtarinėjimus ir vis stiprėjančią paranoją. O gal iš tiesų jis iš pirmo žvilgsnio geba pamatyti visa ko esmę?

„Hermanas Kochas sparčiai tampa vienu iš mano mėgstamiausių autorių. Trys jo romanai sudėti draugėn yra kaip žiauriai geras CD, kur kiekvienas gabalas spiria į subinę.“
Stephen King

„Autorius nuostabiai parodo, kaip galima regėti dalykus, kurių visiškai nėra, kaip vaizduotė gali pasiglemžti žmogų. „Griovys“ yra odė vaizduotei.“
Het Parool

„Kochas mėgsta rūko uždangas ir neaiškumą, kuriais nepakartojamai geba sukurti ir palaikyti įtampą.“
Close

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanais „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Romanas „Griovys“ – trečias autoriaus kūrinys lietuviškai. Pasakodamas klaidinančią ir nerimą keliančią istoriją, šiame romane autorius susitelkia į galios ir pavydo temas.

Kas yra tikrovė, o kas – iliuzija, sukelta džiunglių kaitros?

„Vougelio“ farmacijos bendrovės mokslininkei Marinai Sing patikima egzotiška užduotis leistis odisėjon po Amazonės upės apylinkes. Pirmyn ją gena noras išsiaiškinti, kaip mirė kolega Andersas Ekmanas, ir prievolė rasti daktarę Svenson, kuri atokioje Amazonijoje bando įminti vienos genties vaisingumo paslaptį ir sukurti naujus vaistus. Marina kadaise buvo jos studentė, bet dėl vieno praeities įvykio nėmaž netrokšta susidurti su buvusia dėstytoja. Vis dėlto, neturėdama kito pasirinkimo, moteris iškeliauja nežinomybėn, kurioje knibždėte knibžda keistų gyvių.

Skinantis kelią per bauginančią Amazonės džiunglių tankmę, Marinai teks vyti šalin prisiminimus apie sunkumų kupiną praeitį, praradimus ir tai, ką teko paaukoti, o kelionė pažers gausybę iššūkių, susitikimų, draugysčių ir progų nustebti.

„Užliūliuojantis civilizacijos ir laukinės gamtos šokis, pagalbos vienas kitam ir išnaudojimo žaidimas.“
Wall Street Journal

„Nepakartojama nuo pradžios iki pabaigos.“
Emma Donoghue

„Plati reikšmingų asmeninių ir visuotinių moralinių klausimų paletė atgyja nestokojant dėmesio detalėms – nuo pėdas trinančių batų ir uodų įkandimų iki moterų, švelniai viena kitai glostančių plaukus.“
O, the Oprah Magazine

Ann Patchett (Anė Pačet, g. 1963) – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/Faulkner ir „Orange“. Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Vieningieji“ ir „Bel Canto“. A. Patchett gyvena Nešvilyje, Tenesio valstijoje, su vyru ir šunimi ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Nuostaba“ – trečias autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

Įsivaizduokite gyvenimą, apie kokį visada svajojote!

Paskutiniu metu buvau išties pamiršusi visus gerus dalykus ir per daug kreipdavau dėmesio į blogus. Ši užduotis tarsi padėjo kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Atradau mažų palaimos akimirkų kasdienybėje. Buvau priversta pripažinti, kad mano gyvenimas ne toks apgailėtinas, kaip maniau, nes man pavyko kiekvieną dieną sugalvoti dešimt dalykų, dėl kurių jaučiausi dėkinga.

Esmeraldai – trisdešimt treji. Ji gyvena Paryžiuje ir dirba vadybininke įmonėje „Diulako laistytuvai“. Šis darbas, nors ir nėra kančia, vis dėlto jai nekelia didžiulio entuziazmo. Nors artimieji nuolat tikina, esą ji turi viską, kad būtų laiminga, moteris iš gyvenimo trokšta kur kas daugiau! Ji jaučiasi iš rankų paleidusi savo likimo vairą.

Esmeraldai į pagalbą ateina paslaptingoji ponia Modė, kuri sakosi esanti „vaizduotės trenerė“. Modė šventai įsitikinusi, kad tikrovė yra gerokai įdomesnė negu mūsų svajonių pasaulis. Kiekvieną savaitę ji pateikia užduotis, kurios padės Esmeraldai pamilti savo kūną, išsikelti svarbiausius tikslus, suvokti, kad kiekviena diena atneša kai ką nuostabaus. Ji nė nenumano, kas jos laukia po dvylikos savaičių intensyvaus ir be proto įdomaus vaizduotės žaidimo...

Rankoje laikote knygą, kuri pravers visiems: svajotojams, skeptikams, realistams ir suaugusiesiems, kurie tebesijaučia esantys vaikai. Tiems, kurie vis dar svajoja apie pilis, riterius, tikrąją meilę, neblėstančią drąsą, tobulą (o kartais ir ne tokį tobulą) gyvenimą, kupiną neįtikėtinų posūkių. Ši įkvepianti knyga skirta tiems, kas iš rankų yra šiek tiek paleidę savo gyvenimo vadeles!v

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Viešbutis“ – devynių draugų, būrelio keturiasdešimtmečių, draugystės istorija. Jie atvažiavo į kalnus smagiai praleisti laiko, bet rytą paaiškėja, kad lijundra paliko juos be ryšio su pasauliu. Atrodytų, koks nuotykis! Tačiau netoli viešbučio viena iš jų kompanijos randama negyva. Jiems telieka užsidegti žvakes, prisipilti viskio ir pažvelgti vienas kitam į akis. Pasirodo, jog tai sunkiausia, kai supranta, kad žudikas yra vienas iš jų...

Tai trileris, kuriame kiekvienas labiausiai bijo savęs. Detektyvas, kuriame ne taip svarbu, kas nusikaltėlis. Psichologinė drama, iškelianti į paviršių visas senas nuoskaudas.

Jana Vagner išgarsėjo pirmuoju romanu „Vongo ežeras“ ir jo tęsiniu „Likę gyvi“. Žanro mėgėjai Rusijoje šią Vagner knygą lygina su Donnos Tartt „Slapta istorija“. Be to, akivaizdu, jog autorės romanas – žavus reveransas broliams Strugackiams, Agathai Christie ir Stevenui Kingui.

XIX a. pabaigos Londonas. Korą Syborn po vyro mirties užlieja ir liūdesys, ir palengvėjimas. Santuoka buvo nelaiminga, mokslui gabią Korą varžė paklusnios, savęs atsižadėjusios žmonos vaidmuo. Moteris nutaria prieglobsčio ieškotis kaime ir atsikrausto į Eseksą, Aldvinterio parapiją, kur vikaru tarnauja Vilas Ransomas.

Kaimelis apsėstas gandų apie mitinę pabaisą: netoliese pastebėtas Esekso slibinas, kitados klajojęs po pelkes ir galabijęs žmones. Kora susižavi šia žinia ir kaip mokslininkė viliasi, kad iš tikrųjų pabaisa tėra dar neatrasta gyvūnų rūšis. Ji leidžiasi padaro pėdsakais ir netrukus sutinka vikarą. Šis slibino atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai. Parapijiečių susijaudinimas jam atrodo nedoras ir pražūtingas, atitraukiantis nuo tikrojo tikėjimo ir griaunantis tykaus kaimelio ramybę. Pamažu tarp nuolat besiginčijančių, bet vienas prie kito traukiamų Koros ir Vilo užsimezga keistas, gyvenimą keičiantis ryšys.

„Esekso slibinas“ – subtili ir intelektuali odė meilei bei nesuskaičiuojamai daugybei jos pavidalų.

„Kone akiplėšiškai ambicingas romanas. Sodrus ir egzotiškas, tarytum laukinis Edenas.“
New York Times

„Kupinas magijos.“
Kirkus Reviews

„Sukūrusi „Esekso slibiną“, Sarah Perry atsidūrė greta geriausių šiuolaikinių Britanijos rašytojų.“
John Burnside

Sarah Perry (Sara Peri, g. 1979 m. Esekse) – britų rašytoja. Karališkajame Holovėjaus koledže įgijo kūrybinio rašymo daktaro laipsnį, Prahos bei Prinstono universitetuose dėstė teologijos, istorijos bei literatūros kursus. Antrasis autorės romanas „Esekso slibinas“ išleistas 20 šalių, pateko į gausybės literatūros apdovanojimų (tokių kaip „Costa Book Awards“, „Baileys Women's Prize for Fiction“, Dylano Thomaso ir Walterio Scotto vardo) ilguosius arba trumpuosius sąrašus, tapo Didžiosios Britanijos Metų knyga, knygynų tinklo „Waterstones“ Metų knyga ir pasauliniu bestseleriu.

Džesė jau dešimt metų viena augina jųdviejų su Adamu sūnų Viljamą. Jos buvusiajam visada labiau rūpėjo lengvabūdiškas gyvenimas ir siekis apleistą pilį Prancūzijoje paversti tobulu atostogų kampeliu. Nors Džesė vis dar jaučia nuoskaudą dėl iširusių santykių, vis dėlto labiausiai jai rūpi trapus Viljamo ryšys su tėvu. Kad žūtbūt atkurtų sūnaus ir tėvo santykius, ji ryžtasi praleisti vasarą Adamo viešbutyje žaliuojančių Dordonės kalnų papėdėje.
Įsukusius į graikinių riešutmedžių ir vešlios lapijos apsuptą pilies teritoriją, Džesę ir Viljamą pasitinka ore tvyrantis citrinžolės aromatas. O rausvai auksinių besileidžiančios saulės spindulių apsuptas šeimyninis viešbutis atrodo tobuliausia vieta sugrąžinti Viljamui tėvo dėmesį. Bet greitai paaiškėja, kad Adamas dėl sūnaus neketina pernelyg aukoti savo planų. Visgi Džesė pasiryžusi duoti jam dar vieną šansą – parodyti, kiek laimės gali suteikti kartu su Viljamu praleistos akimirkos. Tuo labiau, kad tam, jos manymu, kasdien lieka vis mažiau laiko...

„Širdį virpinanti tikros meilės, nusivylimų ir antrų šansų istorija, kuri nepaliks abejingų.“
Heat

Catherine Isaac (Katrin Izaak, g. 1974) gimė ir augo Liverpulyje, Jungtinėje Karalystėje. Liverpulio universitete įgijusi istorijos bakalauro laipsnį ir Glazge studijavusi žurnalistiką, ji grįžo atgal į savo miestą, kur įsidarbino „Liverpool Daily Post“ laikraštyje ir sukūrė šeimą. Išėjusi pirmųjų motinystės atostogų, prisidengusi Jane Costello slapyvardžiu, parašė ne vieną romaną, kurie tapo „Sunday Times“ bestseleriais. Vis dėlto „Laimė po Dordonės riešutmedžiais“ yra pirmoji tikruoju vardu pasirašyta jos knyga, nes, kaip sako pati Catherine, „ji nuo pat pradžių atrodė kitokia“.

1939 metai Airijoje. Deverilų šeimos gyvenime daug permainų, bet visų akys ir vėl krypsta į Europą, kur tvenkiasi gūdūs karo debesys.

Septyniolikmetė Marta Volis, palikusi savo įtėvius ir iškeliavusi iš Amerikos, atvyksta į Dubliną ieškoti tikrosios savo motinos. Čia ji susipažįsta su DŽP Deverilu, išvaizdžiu jaunuoliu.

Deverilo pilyje dabar įsikūrusi Bridė Doil, turtinga grafienė di Markantonijo. Ji nusipirko ją iš Deverilų, kurie tapo jos nuomininkais, ir svajoja ją paversti tokiais namais, kokie jie buvo kadaise, kai jos mama dirbo pilyje virėja. Deja, jos plevėsa vyras Čezarė turi kitų planų.

Kitė Deveril, DŽP įseserė, ramiai gyvena su savo vyru Robertu, nebesitikėdama, kad kas nors gali pasikeisti. Bet visai netikėtai iš Amerikos sugrįžta Džekas O’Liris, kuriam jos meilė nė kiek neišblėsusi. Deja, jo širdis jau atiduota kitai.

Tai trečioji Deverilų šeimos sagos dalis. Joje nestinga intriguojančių posūkių, neatskleistų paslapčių ir dramatiškų įvykių, kurių kupinas trijų vaikystės draugių – Kitės, Selijos ir Bridės – gyvenimas.

„Santa Montefiore – neprilygstama epinio romano meistrė. Viską, ką ji rašo, rašo iš širdies.“Jojo Moyes

Laisva ir savarankiška jūrų biologė Meivė, draugų vadinama ryklių užkalbėtoja, keliauja po pasaulį ir tyrinėja savo didžiąją gyvenimo aistrą – ryklius. Regis, jai nereikia nė meilės, nė šeimos. Tačiau kai ji sugrįžta į žavų ir ekscentrišką senelės „Mūzų“ viešbutį Floridos pakrantėje, kuriame praleido vaikystę ir paauglystę, suranda kažką daugiau nei taip išsiilgti prisirpusių apelsinų spalvos saulėlydžiai ir gardieji senelės žaliųjų citrinų pyragai...

Pakrantėje sutikta charizmatiška mergaitė Heizelė pasirodo esanti Meivės paauglystės mylimojo Danieliaus dukra. Romantika ir šiluma alsuojantys vakarai trise Meivei kelia vis daugiau jausmų, vis garsiau ima kirbėti klausimas: ar pasinaudoti likimo suteiktu antruoju šansu? O galbūt nerti į naujus santykius su kolega Nikolu, vieną dieną atvykusiu į Meivės gimtąjį miestelį tirti nelegalios ryklių pelekų medžioklės?

Svaiginančių palmių, Kalipso muzikos ir tobulų vandenyno vaizdų fone skleidžiasi vienos moters gyvenimo drama: pirmosios meilės prisiminimai pinasi su naujai atsirandančiais jausmais, rūpestis rykliams maišosi su baime dėl pavojaus jų gyvybei, nuolatinės laisvės troškimas grumiasi su artumo ilgesiu.

„Užburianti vienos moters gyvenimo istorija!“
Refinery29

„Pasigardžiuotinas vasaros romanas!“
Redbook

„Žavingas romanas apie meilę, kuri lemia mūsų gyvenimą.“
Kirkus reviews

„Prikaustanti meilės ir praradimų istorija... Nuostabi odė vandenynui.“
Susan Casey

Ann Kidd Taylor (Ana Kid Teilor) – amerikiečių rašytoja, garsiosios rašytojos Sue Monk Kidd dukra. „Mūzų viešbutis“ – debiutinis autorės romanas, sulaukęs didelio populiarumo tarptautiniu mastu.

Alinančios sausros kankinamą Kievaros miestelį Australijoje ištinka nelaimė: vyras, pirma nušovęs žmoną ir vaiką, paskutinį šūvį skiria sau. Į geriausio draugo Luko ir jo šeimos laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas, tačiau gimtajame miestelyje jį pasitinka atšiaurūs žvilgsniai. Gamtos stichijos ir žiaurios tragedijos išvarginti gyventojai dar atmena, kaip, įtardami kraupiu nusikaltimu, prieš 20 metų iš miesto jie išginė Falkus, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo Aroną nuo kalėjimo.
Nepaisydamas gyventojų priešiškumo ir norėdamas apmaldyti Luko artimųjų širdgėlą, Falkas imasi tirti šeimos tragediją. Aroną kankina klausimas: ar tai – desperatiškas sausros iškankinto ir vilties netekusio ūkininko poelgis, o gal priežastys slypi giliau? Kuo daugiau klausimų jis užduoda, tuo labiau veriasi seniai palaidotos miestelio paslaptys. Kievaros sąstingis apgaulingas, įtampa auga, kol susitvenkusi nutvilko klausimu: kas žiauresnis – įniršio apakintas žmogus ar nepermaldaujama stichija?

„Emociškai galingas pasakojimas ir kvapą gniaužiantis detalumas. Jeigu planuojate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą – būtinai skaitykite šį!“
Daily Mail

„Debiutas, nepaliekantis abejingų… Įtraukiantis pasakojimas, pilnas garsų ir įniršio, kartu ir nuostabus, ir bauginantis.“
Publishers Weekly

Rašytoja Jane Harper (Džeinė Harper, g. 1980 m.) gimė Mančesteryje, bet sulaukusi aštuonerių su šeima persikraustė į Australiją. Ilgus metus dirbusi žurnaliste, savo jėgas išbandė kūrybinio rašymo kursuose, kur gimė debiutinis, milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukęs detektyvas „Sausra“. Knyga apdovanota „Davitt Awards“ geriausio detektyvo premija, išrinkta geriausia „Ned Kelly Awards“ ir „Australian Book Industry Awards“ metų knyga, o svetainės „Goodreads“ skaitytojai ją nominavo kriminalinio romano kategorijos premijai. Teises pagal ją kurti filmą nusipirko Reese Witherspoon kompanija.

„Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, iš panagių analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Tiesiog neįtikėtina... Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Skandalų ir paslapčių kupina istorija, nutikusi XIX a. vidurio Londone.

„Tai pasakojimas apie žmones, kurie gyveno prieš du šimtmečius, tačiau daugelis jų troškimų, nemenka dalis nuoskaudų ir širdyse siaučiančios aistros buvo labai jau panašios į dramas, vykstančias tarp mūsų, mūsų laikais…“

1815–ųjų birželio 15–ąją Didžiosios Britanijos aristokratijos didingieji ir galingieji susirenka į Ričmondo hercogienės puotą Briuselyje – vieną tragiškiausių puotų istorijoje, kurioje daugelis išvaizdžių ir pasitempusių jaunuolių sušoka savo paskutinį valsą prieš krisdami Vaterlo mūšyje.

Verslininko Džeimso Trenčardo dukros, žavingosios Sofijos Trenčard, gyvenimas tąvakar taip pat pasikeis negrįžtamai. Tačiau tik praėjus 25 metams, apsukriesiems Trenčardams įsikūrus naujame ir itin madingame Belgravijos rajone, išryškės tikrosios lemtingojo vakaro pasekmės. Naujajame pasaulyje, kur aristokratai priversti išsitekti su naujaturčiais, daugelis norėtų palikti paslaptis ten, kur joms ir vieta, – užmarštyje. Tačiau didžiosios paslaptys nepavaldžios laikui. Jos neišvengiamai ims skleistis pasirodžius jaunuoliui, vardu Čarlzas Popas.

„Tai – moderni klasika.“
Daily Express

„Tikras delikatesas – lyg ką tik iškeptas sausainis.“
The Inquirer Daily News

Julian Fellowes (Džulianas Felovesas, g. 1949) – rašytojas, aktorius, režisierius ir prodiuseris. Už savo sukurtą serialą „Dauntono abatija“ jis pelnė tris „Emmy“ apdovanojimus. „Belgravija“ yra jo trečias romanas. Lietuviškai taip pat išleistas rašytojo pirmasis romanas „Snobai“.

Drąsus, šiurpą keliantis naujosios kartos rašytojo detektyvinis trileris, pelnęs tarptautinį pripažinimą.

Samuel Bjørk jau įrašė savo vardą detektyvų pasaulyje, yra lyginamas su Stieg Larsson ir Jo Nesbø.

Norvegijos miškuose du berniukai aptinka šešerių metų mergaitę be gyvybės ženklų. Ji aprengta neįprastai, it lėlė, jai prikabinta juostelė „Aš keliauju viena“. Specialusis Oslo nusikaltimų tyrimų biuras pradeda tirti šią mįslingą žmogžudystę. Detektyvas Munkas keliauja į apleistą salą, kurioje slepiasi be galo talentinga, turinti šeštąjį pojūtį, tačiau praeities šmėklų bei depresijos kankinama buvusi detektyvė Mia Kriuger. Atidžiai peržiūrėjusi nusikaltimo vietos nuotraukas ji pareiškia, kad aukų bus daugiau.

Ar gali nužudymai sietis su prieš šešerius metus įvykdytu kūdikio pagrobimu? O gal tai susiję su paslaptinga krikščionių sekta, besislepiančia giliai miškuose? Iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai veja vienas kitą, atsiskleidžia vis daugiau neįtikėtinų detalių.

Perskaičius pirmuosius knygos „Aš keliauju viena“ puslapius, iškart supranti, kad rankose laikai kažką ypatinga. Pasigerėtinas debiutas. - Vrij Nederland’s Thriller GuideLiteratūrinė sensacija  <.. > Jo Nesbø turi vertą priešininką. - Bergens Tidende

Romano „Emma, pastoriaus duktė“ autoriaus nesyk buvo prašoma parašyti tęsinį. Skaitytojams buvo įdomu sužinoti, kaipgi toliau klostėsi į Prūsų Lietuvą atvykusių zalcburgiečių, susigiminiavusių su lietuvninkais Gariniais, likimas.

Romane „Emma, pastoriaus duktė“ pasakojama apie XVII a. Austrijoje gyvenantį malūnininką Vilhelmą Langę, dviejų sūnų tėvą. Vyresnysis sūnus Vilhelmas baigęs mokslus įgyvendino tėvo svajonę, tapo protestantų pastoriumi. Jis vedė ankstesnio pastoriaus našlę Aną Šmit, auginančią sūnelį, paskui Langėms gimė dukra Emma.XVIII a. viduryje Zalcburgo arkivyskupas liepė protestantams per tris mėnesius išsinešdinti iš šalies. Vilhelmas Langė, išduotas žmonos, su dukra ir anūku leidosi į sunkią kelionę – į Prūsų Lietuvą, lietuvninkų žemes, varganą kraštą, nuniokotą maro ir kitų nelaimių. Prievartinė emigracija į Prūsijos karalystę tremtiniams tapo išsigelbėjimu, kita vertus, teko prisitaikyti prie atšiauroko klimato, naujo gyvenimo būdo, mokytis sutarti su vietos gyventojais lietuvninkais, į atvykėlius tremtinius žiūrinčiais su neslepiama neapykanta.

Šiame romane – tai tarsi ano pasakojimo tęsinys – nuo tų įvykių praėjo daugiau kaip 20 metų. Prūsų Lietuva, kaip ir visa Prūsijos karalystė, įsivėlusi į karą, kuris vėliau bus pavadintas Septynerių metų karu (1756–1763). Šis karas apėmė tiek daug valstybių, kad turėtų būti vadinamas pirmuoju pasauliniu. Daugiau kaip penkerius metus Prūsų Lietuvą niokojo carinės Rusijos kariuomenė, ir tai buvo nepaprastai sunki našta.

Emmos Garinės ir jos vyro mokytojo Edvino Garinio namuose Gumbinėje susirinkę giminaičiai ir ypatingas svečias, Kionigsbergo universiteto profesorius, studentų pramintas Tutmoziu, aptarinėja jau kone ketverius metus vykstančio karo įvykius. Iki šiol karas beveik nepalietė Garinių šeimos, tačiau po to taikaus pasisėdėjimo užgriuvo nelaimės: Garinių sūnus Edvinas Jaunesnysis, Albertinos studentas, įsivėlė į pasipriešinimo kovą. Ir jo sesers Evelinos likimas susiklostė visai ne taip, kaip ji tikėjosi. Ir vyriausiojo sūnaus Frydricho Martyno laukė skaudi išdavystė. Vienintelė Emma Garinė nepalūžo, pasiryžusi būti kiekvienam patarėja ir guodėja.

Archeologas, ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras prof. Rokas Flick skaitytojui jau žinomas kaip romanų „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“ (tarptautinio literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ konkurse 2012 m. už abi knygas rašytojui įteikta Prozos nominacija), „Pradingę klajojančiam smėlyje“, „Emma, pastoriaus duktė“ autorius.

Kur baigiasi realybė ir prasideda paranoja?

Ana Foks jau dešimt mėnesių neišeina iš namų. Tarsi vaiduoklis kasdien klaidžiodama po kambarius menkavertiškumo jausmą skandina vyne, panikos ir agorafobijos priepuolius malšina vaistais, vakarais žiūri senus filmus ir pro fotoaparato objektyvą atidžiai stebi kaimynų gyvenimus.

Anapus parko atsikrausčiusi Raselų šeima iš karto patraukia Anos dėmesį. Vyras su žmona ir paaugliu sūnumi – lyg skaudus jos pačios gyvenimo, likusio praeityje, atspindys. Vieną vakarą tylą perskrodžia stingdantis riksmas. Raselų lange Ana pamato žibančius peilio ašmenis kruvinoje krūtinėje.

Kitą rytą Ana atsibunda ligoninėje, visi Raselų šeimos nariai sveiki, o policija įtariai žiūri į nestabilios būklės liudininkę, kurios pasakojimas skamba kaip kino filmo scenarijus. Ar jos vartojami vaistai galėjo sukelti haliucinacijas? O gal Raselų šeima su Ana žaidžia velniškai tamsų žaidimą? Kiekvienas knygos herojus slepia šiurpias paslaptis, o tiesa kur kas niūresnė, nei buvo galima numanyti...

„Labiausiai prikaustantis trileris po Gillian Flyn romano „Dingusi“. A. J. Finnas – drąsus ir ryškus naujas talentas!“
„New York Times“ bestselerių autorė Tess Gerritsen

„Nuostabiai tamsus, elegantiškas trileris, atkuriantis Hičkoko ir klasikinio „noir“ atmosferą. Įtemptas, apgaulingas ir puikiai parašytas. Netikėti siužeto posūkiai išpildyti iki tobulybės, o pagrindinės herojės Anos pilkšvai niūrių namų aprašymas sukuria šiurpulius keliančią klaustrofobišką atmosferą.“
C. J. Tudor, detektyvo „Kreidelių žmogus“ autorius

Amerikiečio rašytojo A. J. Finno (A. Dž. Finas, g. 1980 m.) talentas tiesiog skirtas kinematografiškoms Hičkoko stiliaus istorijoms kurti! „Moteris lange“ – laukiamiausias šių metų debiutinis psichologinis trileris, iš karto atsidūręs „New York Times“ perkamiausių knygų viršūnėje JAV bei žaibiškai užkariavęs knygų topus kitose šalyse. A. J. Finnas ilgą laiką dirbo žurnalistu ir rašė tokiems leidiniams kaip „Los Angeles Times“, „Washington Post“, „Times Literary Supplement“.

Yra vietų, kur mirusieji nenurimsta...

Šiaurės Švedijoje plyti daug pelkynų, kur dar akmens amžiuje dievams buvo aukojami žmonės. Biologė Natali, atvykusi į mažą kaimelį šalia pelkės, imasi ją tyrinėti. Tačiau greitai paaiškėja, kad šis kaimelis kažkada buvo jos vaikystės namai – vieta, kurioje nutiko daug siaubingų dalykų. Natali bijo pelkynų, bet kartu jaučia jiems protu nesuvokiamą trauką.

Vieną gūsingą rudens naktį prie pat pelkės Natali randa sąmonės netekusį vyrą pilnomis kišenėmis aukso – būtent taip senovėje, anot legendų, dievams ir buvo aukojami žmonės. O netoli kūno – ką tik iškastą kapą. Ar pelkė šaukiasi naujų aukų, kaip puse lūpų kalba prietaringi kaimo žmonės? O gal vis dėlto tai žmogiškojo blogio padariniai?

„Aukojimo pelkė“ – tamsus, paslapties ir įtampos kupinas pasakojimas apie gamtos jėgas, formuojančias mus supančią tikrovę, apie istorijas, kurias pasakojame, kad geriau suprastume aplinkinį pasaulį ir save, ir apie tai, kokių baisių pasekmių galime patirti, tas istorijas interpretavę klaidingai.

„Dargana, tamsa, senosios legendos ir paslaptimis alsuojanti pelkė. Neabejotinai geriausias metų debiutas.“
Crimegarden

„Puikiai išlaikyta siaubo, įtampos, folkloro ir mokslo pusiausvyra…“
Johannas deckarhörna

„Skaitant krėtė šiurpas.“
Nya Wermlands tidning

„Taip vaizdinga, kad visu kūnu imi justi drėgmės skleidžiamą pulsavimą.“
Dast Magazine

„Pelkę užgulusi migla ir ją juosianti gamta romane grėsmingai atgyja. Riba tarp gyvenimo ir mirties, gamtos ir žmogaus, realybės ir regimybės užčiuopta stulbinamai... Vilioja ir kartu palieka trikdantį nesmagumo jausmą. Niekada į klampias pelkes nežiūrėsiu taip pat.“
Accent Magazin

Susanne Jannson (Siuzana Janson, g. 1972) – Švedijos žurnalistė, fotografė ir rašytoja. „Aukojimo pelkė“ – jos debiutinis romanas, kuris bus išleistas net 25 pasaulio kalbomis.

Helsinkis. Nuo namo stogo miesto centre jaunas vyras ima šaudyti į žmones. Miestas apimtas panikos, visi užgniaužę kvapą laukia, kol šaulys bus sustabdytas. Tačiau trys žmonės jaučia visai ką kita... Tėvai su didžiuliu skausmu stebi sūnaus veiksmus, kurių negali pakeisti. Apimta nevilties sesuo tragišką scenarijų seka iš kitos pasaulio pusės. Vienos dienos įvykiai kiekvieną šeimos narį privers pažvelgti į save ir atsakyti į sunkiausią klausimą: ką mylėdami jie padarė ne taip?

Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, kurių smaigalyje – esminės temos: besąlygiška meilė, atpildas ir mirtis.

„Nedidelės apimties kūrinyje Hirvonen pavyko apibendrinti beveik visus žmonijos jausmus: žmogiškojo artumo ilgesį ir kartu nutolimą; artimiausių žmonių nepastebimą, bet nenumaldomą santykių atšalimą. Nėra tokio veikėjo, kuris nesiilgėtų kito žmogaus ar nenorėtų būti kur nors kitur, tik ne ten, kur yra. Visi nori išeiti, pasilikti, išvengti artumo. Jų kasdienybė kupina baimės ir kartu visa apimančios ramybės.“
Sylvi, knygų tinklaraštininkė

„Hirvonen rašo apie tokius skaudžius dalykus, kurių, rodos, neįmanoma išsaugoti, ir vis dėlto sugeba palikti mažą kibirkštį vilties.“
„Young Aleksis“ apdovanojimo komisijos narys

Elina Hirvonen (g. 1975) – suomių rašytoja, žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja. 2005 m. išleista pirmoji jos knyga nominuota prestižinei suomių literatūros premijai „Finlandia“. „Kai baigiasi laikas“ – trečias rašytojos romanas, kuris vertinamas už itin aktualias temas ir įtaigų, lengvą stilių. Šis romanas kai kurių kritikų lyginamas su Lionel Shiver „Pasikalbėkime apie Keviną“.