Grožinė literatūra

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Metai“ – mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“

New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“

Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“

John Banville

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“

Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.

Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas „Lanarkas“ autorių Alasdairą Gray’ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.

„Turbūt svarbiausias amžiaus romanas.“

Observer

„Įstabus kūrinys.“

William Boyd

„Vienas kertinių XX a. grožinių kūrinių. „Lanarkas“ pakeitė škotų literatūros kraštovaizdį.“

Guardian 

„Geriausias škotų romanistas po Walterio Scotto.“

Anthony Burgess

Alasdair Gray (Alisteris Grėjus, 1934–2019) – škotų rašytojas, dramaturgas ir menininkas. Baigė dizaino ir sienų tapybos studijas Glazgo menų mokykloje. Sukūrė ir iliustravo aštuonis romanus, keletą apsakymų knygų, teatro, radijo ir televizijos pjesių. „Lanarkas“ – pirmas jo kūrinys, laikomas svarbiausiu ir rašytas beveik 30 metų. Jis lyginamas su Franzo Kafkos, George’o Orwello, Jameso Joyce’o ar netgi Dantės kūryba. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Nagingas, bet tartum šiam pasauliui netinkantis svajotojas bando susikonstruoti skraidyklę. Po, anot miestelėnų, užnuodyto Šešėlių ežero ledu tūno piktavalė dvasia. Keista mergaitė kaip kalėdinę dovaną draugui pasižada padegti sorgų lauką. Miestą sukrečia taksistų žmogžudystės. Tai fragmentai iš trijų šiuolaikinio kinų rašytojo Shuang Xuetao apysakų, publikuojamų „Raudonio gatvėje“. 

Visos šios istorijos susijusios su realia Janfeno, arba Raudonio, gatve, lyg spiralė juosiančia Šenjango, autoriaus gimtojo miesto, pakraščius atšiauriuose Kinijos šiaurės rytuose. Mao Zedongo laikais čia klestėjo industrija, fabrikai ir kasyklos, tačiau šaliai pereinant į rinkos ekonomiką likimo valiai palikti gyventojai susidūrė su negandomis, įsigalėjusiomis pokyčių neatlaikiusiame Šenjange – nedarbu, skurdu, alkoholizmu, smurtu. Būtent Raudonio gatvėje ėmė kurtis našlaičiai, nusikaltėliai, eretikai ir pusdieviai – visi, nesugebėję prisitaikyti prie Kinijos modernėjimo. Jie ir tapo Shuang Xuetao pasakojimų herojais.

Nors prisotintos tamsaus postindustriškumo, šios daugiabalsės istorijos net ir beviltiškiausiais momentais spindi viltimi ir bendruomenišku gerumu, puikiai atskleidžia unikalų Shuang Xuetao stilių, kritikų vadinamą fabulistiniu „noir“, kuriame purvinas realizmas derinamas su fantastiškumu, o aštrių socialinių temų gvildenimas – su taikliu humoru. „Raudonio gatvė“, pateikdama tirštą sparčiai kintančios bendruomenės portretą, parodo ne tik nematomus iššūkius, kuriuos patiria prie besikeičiančios santvarkos neprisitaikę gyventojai, bet ir netikėtą, švelnią malonę, kurią jiems vis vien pavyksta atrasti.

„Shuang Xuetao yra ryškiausias jaunasis kinų rašytojas. Lyriška kalba ir nepaprastu pasakojimu jis išreiškia stiprią meilę, kurią literatūra jaučia žmonijai – ypač žemiausiam jos sluoksniui. Skaityti jo kūrybą – tai persmelkti širdį ir patirti meno, galinčio būti tamsą kertančiu šviesos spinduliu, galią.“ 

Yan Lianke, knygos „The Day the Sun Died“ autorius

„Shuangas išlaiko šaltą, ramų toną net tada, kai kalba eina apie užsilikusias traumas... Skaitytojams bus malonu susipažinti su šia kylančia žvaigžde.“

Publishers Weekly

„Shuang Xuetao kūryba mane traukia dėl jo nuostabios kalbos, trumpų, žaismingų, raumeningų sakinių. Jo žemiški pasakojimai plėtojami neskubant, tačiau išlieka galingi. Taip gimsta savitas pasakojimo būdas.“

Mo Yan, Nobelio premijos laureatas, knygos „Raudonasis sorgas“ autorius

Netikėtai mirus mamai, du berniukai susiduria su nepakeliamu liūdesiu, nuklojusiu visą jų butą Londone. Jų tėtis, Tedo Hugheso kūrybos tyrinėtojas, melancholiškas, vietos nerandantis romantikas, mąsto apie tuštumos paženklintą ateitį. Jiems tenka dorotis su laiku, nustojusiu tekėti, ir skausmu, stambiu tarsi koks padaras.

Staiga, pritrauktas iš toli juntamo gedulo, į duris pasibeldžia Varnas, tapsiantis aukle, gydytoju, psichologu, šarlatanu, juokdariu, lizdo gynėju. Lyg anarchistiška Merė Popins, Varnas krečia šunybes, provokuoja, bet ir rūpinasi, padeda ištverti sielvartą. Laikui bėgant, skausmui liekant praeity, šis mažytis šeimos lizdas ima gyti.

„Tamsios sielvarto plunksnos“ – chameleoniškas, daugiabalsis britų rašytojo Maxo Porterio debiutas. Tai drąsi knyga apie gedėjimą, mirties prisijaukinimą, vaizduotę ir kalbos galią, pilna netikėto humoro ir poetinių šėlionių.

„Tamsios sielvarto plunksnos“ įrodo, kad knygos, literatūra ir poezija gali mus išgelbėti… Tai didingas ir skausmingas šeimos sielvarto įprasminimas.“

Los Angeles Times

„M. Porteris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad jis visada užduoda svarbiausius klausimus, o paskui randa būdų – pasitelkdamas naujoviškas struktūras ir unikalų balsą – į juos atsakyti rūpestingai, sutelkdamas visą savo dėmesį, taip, kad pasaulis atrodo keistesnis ir mielesnis (arba mielesnis, nes keistesnis).“

George Saunders

„Stulbinančiai gera... Knyga įtrauks kiekvieną, kuris kada nors ką nors mylėjo, ką nors prarado arba ir viena, ir kita. Ji labai liūdna ir labai juokinga.“

Robert Macfarlane

„Neišsipildymas“ – tai romanas apie žmones, kurie nepailsdami ieško savęs meilėje ir neišsipildymuose. Mūzos ir menininkės – Rugilės ir Ugnės – istorijos nėra nacionalinės, jų neriboja siaura Lietuvos geografija. Jos ieško savęs bet kokia kaina ir nebijo pasiklysti. Jų neriboja jokie vyrai. Tai knyga apie meilę, šlovę, terorizmą, muziką ir seksą. 

„Neišsipildymas“ yra pirmasis rašytojos Gabijos Grušaitės romanas, po dešimties metų pakartotinai išleidžiamas naujai dvidešimtmečių kartai. 

„Neišsipildymas“ – romanas, kurio trūko ir kuris vieną dieną turėjo būti parašytas. Parašytas jauno žmogaus apie jaunus žmones, sutinkamus ir matomus kasdienybėje.“ 

Jūratė Čerškutė 

„Šiandien man „Neišsipildymas“ atrodo kaip melancholiška pasaka, kurioje galima apčiuopti influencerio gimimo ištakas – pasaulis, šliaužiantis paviršiais, visa kita slepiantis po nutylėjimais. Finsta versus rinsta. Rugilė ir Ugnė po dešimties metų atrodo realesnės nei kada nors anksčiau. Galbūt todėl, kad socialinės medijos į viešumą iškėlė daug panašių jaunų moterų, kurių gyvenimą vartojame kasdien.“

Gabija Grušaitė 

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Ji daug keliauja ir augina šunis, su kuriais šiuo metu gyvena Lietuvoje. Gabija yra išleidusi du romanus: „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka: Vieneri metai“ (2017). Pastarasis išverstas į anglų kalbą (Cold East, 2018, 2019), įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. Vos pasirodęs „Neišsipildymas“ pateko į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką 

„Grybo sapnas“ – tai romanas apie žmones, pasiklydusius savo vidiniuose labirintuose. Visuomenės akimis sėkmingus gyvenimus susikūrusios trisdešimt penkerių moterys Upė, Ina ir norvegas restorano šefas Karlas iš tiesų gyvena savo proto kalėjimuose. Jiems kažko trūksta, bet net patys nežino ko. Kiekvienas savaip visą gyvenimą ieško kelio vidinio susitaikymo link, tačiau tik atsidūrę mistiškame vasarnamyje Pervalkos g. 31 randa sprendimo užuominą. 

Tris romano dalis, kurių veiksmas vyksta 2051 ir 2025 metais, sieja niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris ir jo kelias į pripažinimo olimpą. Kažkada Nidoje sutikta lietuvė Ina jį įkvėpė vystyti teoriją, įrodančią, jog žmogus yra simbiotinė būtybė tarp grybo ir žinduolio. Būtent grybas mus lengvai svaigina sukurdamas ego iliuziją ir skatindamas siekti, ieškoti, nesitenkinti dabartimi. Anot Karterio, mes visi iš prigimties esame iracionalūs ir gyvename savo grybo sapne. Šis romanas yra septynerių metų autorės studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą. 

Gabija Grušaitė gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Ji yra išleidusi du romanus – „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka“ (2017). Pastarasis išverstas į anglų (2018, 2019) ir ukrainiečių (2022) kalbas, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. 2023 m. Gabija Grušaitė išleido pirmąją knygą vaikams „Grožis ir Heizelis“. Trečiajame romane „Grybo sapnas“ (2023) autorė toliau tyrinėja efemeriškus tapatybės klausimus, vidinius prieštaravimus, neatitikimą tarp visuomenei rodomo paviršiaus ir to, kas po oda, po žodžiais. Šiuo metu autorė gyvena Pervalkoje. 

Po milžiniškos neįvardintos ekologinės katastrofos Japonija izoliuojasi nuo viso pasaulio. Valdžia patenka į privačių asmenų rankas, užsienio kalbos – uždraudžiamos, o gamtoje viskas išsiderina: seni žmonės nustoja mirti, vaikai gimsta tokie silpni, kad vos paeina. Šimtą metų perkopęs Joširo yra vienas iš Japonijos „pasenusių senių“, tų, kurie dar prisimena laikus, kai oras, vanduo ir maistas nebuvo užteršti. Kiekvieną dieną jis rūpinasi savo gležnu, tačiau stebėtinai išmintingu proanūkiu Mumei, kuris senoliui yra vienintelis viltingas dalykas tame beprasmiame pasaulyje. Vilties kibirkštį jame pastebi ne tik Joširo, bet ir Emisarų draugija – slapta asociacija, kurianti Japonijos vaikų išgelbėjimo planą.

„Emisaras“ – švelnus, šmaikštus ir impresionistiškas japonų autorės Yoko Tawados romanas, kurio šviesa atsklinda per keistos kasdienybės fragmentus, naratyvines smulkmenas, šalutines istorijas, apipinančias Joširo ir Mumei gyvenimus. Šeimos problemos, senatvės ir vaikystės patirtys, mintys apie gamtą ir jos degeneraciją, mirtį ir nemirtingumą knygoje skleidžiasi impulsyviai ir nevaržomai. O neįprastas pasaulio distopiškumas, nors ir padailintas nostalgijos ir grožio pajautomis, šį romaną leidžia priskirti prie egzistencialistinių, tačiau tragizmą pakeitusių satyra ir viltimi, kūrinių.

„Erdviai graži distopinė apysaka apie mirtingumą. Tawada savo keistu stiliumi ir gebėjimu šokinėti tarp realizmo ir abstrakcijos sugeba ne tik išbarti žmoniją dėl kelio, kuriuo einame į pražūtį, bet ir su viltimi pažvelgti į nežinomą ateitį.“

Enobong Essien, Booklist

„Žavus, lengvas ir keistas ir tuo patenkintas... [Kiekviename] sakinyje slypi velniūkštiškas džiugesys, suteikiantis gyvasties tam, kas kitu atveju skambėtų desperatiškai. Tawada sugeba istoriją apie senukus, įkalintus nesibaigiančiame gyvenime, ir vaikus, kuriems lemta mirti anksčiau laiko, paversti džiugiu, komišku ir – atvirai kalbant – stipriai paguodžiančiu kūriniu.“

J. W. McCormack, BOMB

„„Emisaras“ nukelia mus už buvimo žmogumi ribų, kad mums primintų tai, kas mūsų – mūsų žmogiškumą.“

Sjón

1949-ųjų vasara. Metai po karo, ištrėmusio ir be namų palikusio 700 000 žmonių, palestiniečių vadinamo Nakba, katastrofa, o izraeliečių – Nepriklausomybės karu. Žiauraus, ties išprotėjimo riba balansuojančio karininko prižiūrima Izraelio kareivių grupė, patruliuodama Nakabo dykumoje, užpuola beduinų stovyklą ir nužudo visus, išskyrus vieną jauną merginą. Vėliau ji prievartaujama, nušaunama ir užkasama smėlyje.

Po daugelio metų palestinietė iš Ramalos atsitiktinai perskaito straipsnį apie šią menką jos šalies istorijos detalę. Ji išsiruošia į nelengvą kelionę ir obsesišką paiešką, stengdamasi sužinoti ką nors daugiau apie įvykį, kuris masina ne tik dėl nusikaltimo žiaurumo, bet ir dėl netikėto sutapimo: visa tai nutiko lygiai dvidešimt penkeri metai iki jos gimimo dienos.

„Menka detalė“ – kvapą gniaužiantis, tirštas romanas, alsuojantis dykumos karščiu, narstantis palestinietišką žemės, gyvybės, istorijos praradimo patirtį, naikinimo ir okupacijos paženklintą būtį. Žymi Palestinos rašytoja Adania Shibli, pagalandusi aštrią plunksną ir sensorikai jautrų žvilgsnį, suaudžia du trapius gyvenimus, skaudžiai išryškina dabartį, nenumaldomai persekiojamą praeities.

„Shibli keliamas siaubas stiprėja lėtai, rusendamas, kol pasklinda po puslapį... Knyga kiekviename žingsnyje yra pavojingai ir gniuždančiai gera.“

The Guardian

„Nepaprastas meno kūrinys Menka detalė nuolat stebina ir įtraukia: retas moralaus intelekto, politinės aistros ir poetinės raiškos virtuoziškumo derinys.“

Pankaj Mishra

„Stulbinantis, kinematografiškas: meistriškas, skvarbus Shibli kūrinys, subtiliai simboliškas ir siužetiškai simetriškas, neatskleidžia nei Izraelio kareivių, nei jų aukos minčių, todėl toliau sekantis palestinietės pasakojimas pirmuoju asmeniu tampa dar labiau sukrečiantis. Tai nepaprastas bandymas sugrožinti teisingumo troškimą.“

Publishers Weekly

„Nesvarbu, kur kasi. Kai tik pasieksi pakankamą gylį, galiausiai ims dvokti.“

Fabianas Riskas ligoninėje neatsitraukia nuo pašautos, komos ištiktos dukters Matildos. Tačiau kai mieste itin žiauriai nužudomas pabėgėlis berniukas iš Sirijos ir įvykdomos dar kelios, rodos, nesusijusios žmogžudystės, Fabiano kolegoms ir viršininkei Astridai Tuveson prireikia jo pagalbos. Kriminalinė Helsinborgo policija įsitraukia į naują sudėtingą tyrimą.

Išnarplioti kraupių nusikaltimų nepadeda ir tai, kad Fabianas jaučia pareigą slapta tęsti velionio kolegos Hugo Elvino tyrimą apie galbūt korumpuotą policijos tyrėją. O Astrida, priversta anksčiau laiko palikti anoniminių alkoholikų programą, vis sunkiau kovoja su priklausomybe. 

Ar Helsinborgo kriminalinei policijai pavyks sučiupti mieste siautėjantį žudiką, kai, regis, byra jos tyrėjų komandos pagrindas?

„Tikras skaitymo saldainis. <...> Maža pasakyti, kad knyga kupina įtampos. Autorius pasitelkia virtinę paralelių siužetinių linijų ir jos visos vienodai intriguoja. Juda visu greičiu pirmyn.“

DAST Magazine

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „Motyvas X“ – ketvirtoji Fabiano Risko tyrimų serijos knyga. Anksčiau Lietuvoje išleistos „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018), „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019) ir „18 laipsnių šalčio“ („Baltos lankos, 2021) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

Kai karas suniokoja kraštą ir žūsta sūnus su marčia, ponas Linis iškeliauja į tolimą nepažįstamą šalį ir kartu išsiveža savo dukraitę – mažąją Sang diû. Perpildytame pabėgėlių centre jis jaučiasi svetimas, o ir aplinkiniai į senį su kūdikiu rankose žiūri įtariai. Vieną dieną su dukraite jis išsiruošia pasivaikščioti po svetimą miestą ir prisėdęs ant suolo sutinka poną Barką. Liūdno ir nuoširdaus veido apvalainas nepažįstamasis, ką tik netekęs žmonos, nori išsikalbėti, o ponas Linis moka klausytis. Nors kalbasi skirtingomis kalbomis ir žodžių reikšmių nežino, jie vienas kitą supranta. Galbūt dėl to, kad abu jaučiasi tokie patys sutrikę ir vieniši, besiilgintys to, kas nebesugrįš. 

„Pono Linio dukraitė“ – subtilus, jaudinantis ir skaidrus pasakojimas apie trapius likimo nuskriaustų žmonių gyvenimus. Apie draugystę, kupiną atjautos ir gerumo, jungiančią skirtingas kultūras ir patirtis.

„Kaip ir visi geri pasakojimai, perteikia po paviršiumi glūdinčią gilesnę prasmę.“

Daniel Hahn

„Jautriai pavaizduotos trauminės patirtys ir jaudinamai perteiktas kaltės jausmas.“

Maya Jaggi

Philippe Claudel (Filipas Klodelis, gim. 1962) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, dramaturgas, kino režisierius. Licėjaus mokinių Goncourt’ų ir „Independent“ (dabar – „International Booker Prize“) literatūros premijų laureatas. „Pono Linio dukraitė“ – ketvirtoji Ph. Claudelio knyga lietuviškai.

Ryškusis prancūzų postimpresionistas Paulis Gauguinas gimė 1848-ųjų revoliucijos Prancūzijoje metais ir nerami to laiko dvasia nepaliko kūrėjo visą gyvenimą. Mylėtas arba nekęstas, savitą požiūrį į pasaulį ir tapybą reiškęs menininkas išgarsėjo pirmykštės idilės paieškomis, gyva vaizduote ir ryškia palete. Ne mažiau žymus anglų rašytojas ir dramaturgas Williamas Somersetas Maughamas (1874–1965) pasiskolino jos spalvų. Taip, remiantis Paulio Gauguino gyvenimo ir kūrybos faktais, gimė vienas ryškiausių rašytojo romanų „Mėnulis ir skatikas“. 

Jaudinančios istorijos apie genialumą, menininko sielą ir likimus, kuriuos ji paliečia, centre – dramatiška Čarlio Striklendo gyvenimo ir kūrybos istorija. Visą gyvenimą dirbęs Londono biržoje, sulaukęs brandaus amžiaus jis vieną dieną paliko žmoną ir vaikus, metė turtus ir prestižinį darbą bei atsidavė nenumaldomai aistrai tapyti. Paskui savo meninę viziją išvyko į bohemiškąjį Paryžių, vėliau įsikūrė Taityje, kur apsigyveno su čiabuve moterimi, ir, nepaisant skurdo bei ligos, sukūrė nuostabiausius ir mistiškiausius savo paveikslus.

„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“

Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.

Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...


„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus

„Sušildo širdį.“
Japan Times

„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness


Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.

„Pamoką jau išmokai ir galėtum pasiduoti pagundai.“

Bet ar Rudenei Kinkeid šitaip kalbėti? Jos, kaip vestuvių planuotojos, reputacija pakimba ant plauko, kai ji paliekama prie altoriaus.

Rudenės darbas „Mėnesienos kalnagūbryje“ irgi nežiba – nebent ji įrodytų kitaip rūsčiajam Grėjui Holovėjui, kurio šeimai ir priklauso kurortas.

Grėjus tikra meile netiki. Ji turi įtikinti šį vyrą, kad romantika – tikra, kad viskas, ko jam reikia, yra pasiduoti geismui, kuris grasina sudeginti juos abu. Galbūt šį kartą Rudenę aplankys didžioji meilė – ilgai ir laimingai... Amžinai... O gal tai bus tik dar vienas skrupulingai parengtas planas?

Vos viena naktis apvertė jų gyvenimus aukštyn kojomis.

Ar jie pajėgs numalšinti deginančią aistrą dėl būsimo kūdikio gerovės?

Po prieš kelis mėnesius kartu praleistos aistringos nakties generalinis direktorius Romanas Zeinas niekaip negali pamiršti Seiblės Kordero. Tačiau kylanti jo brolio dizaino studijos žvaigždė, pritrenkianti įžymybių stilistė, yra pasiryžusi neperžengti nustatytų ribų. Net paaiškėjus, kad Seiblė laukiasi ir Romanui pasisiūlius ją visapusiškai paremti, tolesni intymūs jųdviejų santykiai, rodos, yra neįmanomi. Tačiau bandymas priešintis deginančiam geismui tik sužadina dar didesnę aistrą...

Dėl meilės, skirtingai nei dėl karūnos, klasta nepakovosi.

Princas Edvardas įsimyli Adelę, dėl jo galvą pametusią geriausio draugo nuotaką. Jos tėvas despotiškasis karalius Albrechtas nekenčia princo.

Albrechto sūnus Rikardas dega vieninteliu noru – kad atšiaurus tėvas įtrauktų jį į karūnos paveldėtojų sąrašą. Tėvas sutinka tai padaryti, jeigu intrigomis garsėjantis sūnus jo mirtino priešo Lyros karaliaus dukrą Lyją supirš su Edvardu. Netikėtai Rikardas supranta, kad pats geidžia karalaitės.

Gražuolė Lyja atstumia visus jaunikius, kurių siūloma kariuomenė ar turtai padėtų laimėti ilgamečius karus. Ji tiki pranašyste, jog pati yra Lyros gelbėtoja, o jai padės Žaibo Žmogus, už kurio ir ištekės. Tačiau kas yra Žaibo Žmogus? Tiksliau tariant, kuris iš jų yra tikrasis?

Herojai nuolat priversti rinktis, paklusti šaltam protui ir pareigai ar visgi klausyti širdies. Juk jeigu karaliai negali tuoktis iš meilės, ką jie apskritai gali?

„Tai tas atvejis, kai fantastinis pasaulis atrodo toks realus, kad beveik galima jį pačiupinėti. Aistra ir skausmas, karališki siekiai susipynę su paprastais žmogiškais troškimais, o magija, savo prigimtimi tokia moteriška, visapusiška, trapi ir kartu galinga. Meilė šioje istorijoje tarsi žaltvykslė, viliojanti skaitytoją sekti klaidžiais nepraeinamais keliais, ir vis dingstanti už staigių siužeto posūkių. Netikėtumai garantuoti kiekviename puslapyje iki pat pabaigos – ar tikrai karaliai myli kitaip?“ – Lavisa Spell

„Autorės valia atsiduriame fantastinėje, bet ir labai tikroviškoje karalystėje, kupinoje karų, tarpusavio kovų, paslapčių, intrigų ir magijos. Herojams teks patirti aistrą ir išdavystę, kalėjimą ir žaizdas, mirtį ir viską nugalinčią meilę. Įvykiai svaiginančiu greičiu įtraukia į sūkurį ir nepaleidžia iki pat paskutinio puslapio.“ – Irena Buivydaitė

„Romanas priverčia pamiršti kasdienius rūpesčius ir lyg vėtra įtraukia į herojų kovas dėl meilės, karūnos, taikos ir laisvės.“ – Jolita Herlyn

Joana Maks

Dievina kavos kvapą, bet geria tik arbatą. Savo knygose vengia ilgų aprašymų ir nelaimingos pabaigos.

Ar šventinis romanas gali trukti visą gyvenimą?

Niūrus baronas Ksanderis Montekis, turintis daugybę prabangių viešbučių, privalo atnaujinti savo viešąjį įvaizdį. Nenoromis sutikęs Kalėdoms priimti šunį iš prieglaudos, Ksanderis nėra pasirengęs antrai susitarimo daliai – uraganui, kurį sukelia laisvos dvasios šunų auklė Elfė. Tačiau atsivedęs ją į savo pasaulį, Ksanderis sužino, kad Elfė – daug gilesnė asmenybė, nei tikėjosi, ir netrukus baronas nebeįsivaizduoja gyvenimo be jos – ir be šuns…

Nejaugi aš, Uršulė Labutytė, taip lengvai pasiduosiu? Ta, kuri, netyčia ištrynusi kursinį darbą, naują parašė per dvi paras? Ta, kuri, gėdingai pamesta ilgamečio vaikino, už pakarpos ištraukė save iš duobės ir grįžo į gimtąjį miestą kurti gyvenimo nuo nulio? Ne, šita Uršulė Labutytė nepasiduoda.

Nutrūkus ilgalaikiams santykiams, Uršulė grįžta gyventi į gimtąją Klaipėdą. Čia, būdama arčiau tėvų ir sesers Austėjos, ji tikisi iš naujo susikurti gyvenimą ir save. Labiausiai trokšta ramybės: dienomis dirbti mėgstamą darbą Karalienės Luizės bibliotekoje, vakarais jaukiai įsitaisiusi skaityti knygas. Tačiau Uršulę nejučia įtraukia gyvenimo karuselė: darbo reikalai, naujos pažintys, rūpesčiai dėl sesers ir dukterėčios, netikėtai gautas kvietimas į vestuves, kuriose dalyvaus ir jos eks.

Vis dėlto, kad ir kokia yra užsiėmusi, Uršulės neapleidžia vienišumo jausmas ir liūdesys dėl nutrūkusių santykių. Bandymai užpildyti atsivėrusią tuštumą išmokys ją kitaip pažvelgti į save, praeitį ir meilę.

Princo Pelenė… laukiasi jo paveldėtojo

Kronprincas Džiovanis puikiai žino, kad nuotaką jam išrinks kiti. Todėl derėtų nekreipti dėmesio į užsimezgusį stiprų ryšį ir nepaprastą trauką nuostabiai floristei Heilei Tomas. Tačiau, būnant toli nuo rūmų, Džio jausmai nugali protą... O kai prieš pat Kalėdas Heilė praneša, jog laukiasi, Džio nedvejodamas jai pasiperša! Heilė supranta, kad ištekėdama sukurs puikų gyvenimą jų mažyliui, bet ar Džio myli ją? Ir ar ji bus priimta jo karališkajame pasaulyje?

Karščiausiai trokštama Kalėdų dovana?

Tobula šeima!

Šioje istorijoje vestuvių planuotoja Aleksandra išpildo visų nuotakų svajones! O, jei tik jai pavyktų sukurti savąją pasaką... Po tragiškos netekties Aleksandra vengia su kuo nors suartėti. Viskas pasikeičia, kai jos gyvenime pasirodo nuostabaus dvaro Niujorke savininkas Driu ir jo keturmetė dukrelė. Netikėtai jie tampa Aleksandrai ypač brangūs. Ar per šias Kalėdas ji įsileis meilę į savo širdį ir leis svajonei išsipildyti?

Patogūs įžadai...

...dėl jų kūdikio!

Jo užduotis paprasta: patvirtinti, ar modelis Orielė Kiuvjė yra kadaise prarasta Bolivudo legendos dukra. Tačiau kai milijardierius apsaugos specialistas Vidžėjus Sahiras pamato Orielę, visos mintys apie darbą išnyksta... Kelios lemiamos nuvogtos valandos pažeidžia visas taisykles...

Netrukus Orielė sulaukia dviejų gyvenimą keičiančių staigmenų. Pirma, tiesa apie jos biologinę motiną. Antra, ji laukiasi Vidžėjaus vaiko! Jis reikalauja santuokos, bet ar ji tikrai gali pažadėti jį gerbti ir mylėti, kai iki šiol juos siejo tik vienas nepaprastas susitikimas?

Ji jį paliko.

Tačiau nereiškia, kad pamiršo.

Kai paparacai supainioja Niną Menendez su žinomu modeliu, ši nubėga pas buvusįjį ir pasislepia jo palėpės bute Niujorke. Neatleistina klaida. Asmens sargybinio saugomas Reivas Vestonas – šaltas kaip ledas, bet svaiginamai patrauklus, gundantis.

Reivas nuo skandalų ir žiniasklaidos dėmesio baisiai pavargo. Nenorėdamas, kad jo pavardė ir vėl mirgėtų bulvarinėje spaudoje, priima Niną į savo namus. Kai spėjusios atšalti aistros kibirkštys vėl įsiliepsnoja ir Reivas ima pažinti tikrąją Niną, sienos, kuriomis buvo apsistatęs, ima griūti. Jei negali jai suteikti svajonių gyvenimo – verčiau atsitrauks. Paliks mylimą moterį... amžiams.

Ji visiškai peržengia visas ribas...
Argi ne? 

Dženesas yra profesionalus buriuotojas, garsėjantis plevėsos reputacija. Paskalų žurnalai daug daugiau skilčių skiria romantiškiems vyro nuotykiams nei jo lenktynėms aplink pasaulį. Bet skandalai atbaido rėmėjus, todėl Dženesas pasiūlo abiem naudingą susitarimą įsipareigojimų vengiančiai geriausiai draugei Larai: apsimesti jo mergina tik viešųjų ryšių tikslais... Ir jis padės jai susitvarkyti su jos chaotiška šeimynėle. Viskas tobula... iki tol, kol paparacai nutekina Laros nuotraukas su sužadėtuvių žiedu ant piršto!

Ji rašo širdį virpinančias meilės istorijas. O kas suvirpins vienišą jos širdį?

Iš pažiūros Anai nieko netrūksta: turi darbą, ištikimą draugę, mėgstamą užsiėmimą. Bet jos vis neapleidžia jausmas, kad gyvenimas užstrigo, sustojo taip ir neįsibėgėjęs. Vienumoje minėdama trisdešimtąjį gimtadienį, Ana netikėtai sužino, kad jos pirmoji meilė Benas grįžta į Lietuvą – vienišas ir neįsipareigojęs. Tai puiki proga atkurti santykius ir pagaliau išpildyti jaunystės svajonę ilgai ir laimingai gyventi drauge!

Jei tik jos neišblaškys simpatiškasis kaimynas Aleksas – tobulas kandidatas karštam vasaros romanui.

Ignė Ale nuo mažens rašė apsakymus, eilėraščius, romanų ištraukas. Baigdama vidurinę mokyklą auklėtojos įduotoje anketoje drąsiai pareiškė svajojanti tapti rašytoja ir nuo to laiko… neberašė. Manė, jog aistrą kurti patenkins versdama kitų autorių knygas į lietuvių kalbą, bet galiausiai neištvėrė ir puslapiuose įkurdino ne vienus metus jos galvoje gyvenusius veikėjus. To rezultatas – pirmoji grožinė autorės knyga „Tarp A ir B“.

Ignė su vyru ir šunimi gyvena Klaipėdoje. Laisvalaikiu mėgsta svajoti prie jūros, skaityti ir keliauti.

Ramunė visą gyvenimą buvo tarytum lėlė kitų rankose. Ką veikti, kur eiti, net kaip rengtis – viską sprendė aplinkiniai: močiutė, vyras Dominykas, anyta Sofija.

Dominykas nuo mažens buvo auklėjamas žengti savo tėvo, garsaus prokuroro, pėdomis. Iki smulkmenų suplanuotame jo gyvenime nebuvo vietos netikėtumams, juolab – žmonos maištui.

Tačiau kai Ramunė, pavargusi nuo nelaimingos santuokos ir nykios kasdienybės, pradeda slapta lankyti maisto gaminimo kursus, jų sustyguotas gyvenimas ima byrėti. Ką darys sutuoktiniai, priversti naujai pažvelgti ne tik į vienas kitą, bet ir į save? Ar išdrįs jie perimti likimą į savo rankas?

Tai pasakojimas apie ryžtą keisti ir keistis, apie drąsą ieškoti ir laimę būti savimi.

Ignė Ale – rašytoja ir vertėja, gyvenanti Klaipėdoje. Nors didžioji jos gyvenimo dalis sukasi apie knygas, autorė stengiasi rasti laiko kelionėms, jūrai ir lėtiems pasivaikščiojimams su augintiniu, škotų terjeru Bugiu.

„Geltona suknelė“ – antra Ignės Ale knyga. Debiutinis romanas „Tarp A ir B“ pasirodė 2021 m. vasarą ir sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.