Hubris

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje XIV a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. „Vilna“ daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“

Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė

„Prokrastinacijos menas“ – tai dykaduoniavimo bei darbų vilkinimo vadovas, skirtas paguosti ir motyvuoti visus profesionalius darbų atidėliotojus. Knygoje su humoru aptariamos problemos, su kuriomis susiduria savigraužos kamuojami prokrastinatoriai, o taip pat pateikiami patarimai, padėsiantys pagaliau atlikti ilgai atidėliotas užduotis.

Šią knygą autorius rašė laikydamasis joje dėstomų principų, kitaip sakant – atidėliodamas disertacijų vertinimą ir pažymių rašymą.

Johnas Perry’is yra Stanfordo universiteto filosofijos profesorius emeritas. Drauge su kitais jis veda nacionalinę radijo laidą Philosophy Talk. 2011 m. jo tekstas „Struktūrinė prokrastinacija“ buvo apdovanotas IgNobelio literatūros premija.

„Anarchistinės antropologijos fragmentai“ yra ankstyvas žymaus antropologo Davido Graeberio veikalas, kuriame jis apmąsto politinio angažuotumo ir akademinės veiklos santykį, o taip pat nedviprasmiškai pasisako už anarchizmą, kurį supranta kaip politinę nuostatą, skeptiškai žiūrinčią į bet kokią hierarchiją ir nelygybę.

Ši knyga – tai ne tik refleksija, apibendrinanti jo kaip tarptautinio lygio akademinio antropologo tyrimus, bet ir manifestas, kviečiantis ir kitus akademinės bendruomenės narius nusileisti iš savojo dramblio kaulo bokšto.

David Graeber (1961-2020) – šiemet netikėtai miręs pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Išgarsėjęs savo knygomis apie skolos reiškinį („Skola: pirmieji 5000 metų“) bei niekam nereikalingas fiktyvias profesijas („Bullshit Jobs“), Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ audioknyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.

„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“

Vytautas Bikulčius

„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“

Marius Burokas

„Apie tobulybę“ – paskutinysis Levo Karsavino tekstas, rašytas lageryje, pieštuku ant popieriaus skiaučių. Tai jo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikosi platonistinės perspektyvos ir gina idealistines pozicijas. Knygos tekstas parengtas naujai, remiantis Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomu rankraščiu.

Levas Karsavinas (1882-1952) – pasaulinio lygio mediavistas, kultūros istorikas, Peterburgo universiteto rektorius, bolševikų iš Rusijos išvytas po Spalio revoliucijos. Ilgus metus dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Okupavus Lietuvą buvo ištremtas. Mirė tremtyje.

„Karsavinas metasi į riziką kalbėti apie tai, kas neprieinama žmogaus kalbai, bet jaučia, kad yra kas gelbsti nuo intelektualinio žlugimo – tai krikščioniškoji viltis.“

Vytautas Ališauskas

„Jis yra sakęs, jog tai, ką parašė lageryje – geriausia, ką jis apskritai yra parašęs.“

Alfonsas Svarinskas

Ši sodri ir tuo pačiu metu poetiška knyga – apie visa apimančią obsesiją, meditatyvų pasišventimą tyrinėjamam objektui ir mėginimą peržengti ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Joje nėra saldžių, romantizuotų gamtos aprašymų – čia alsuoja vien tik atviras ir žiaurus plėšriųjų paukščių pasaulis, į kurį bando įsilieti stebintysis. Bet ar tai įmanoma?

„Sakalas keleivis“ – tai unikalus, hipnotizuojantis ir kultiniu tapęs pasakojimas apie dangų pjaustančius sakalus. Jos autorius, savamokslis ornitologas J. A. Bakeris (1926–1987) praleido ištisą dešimtmetį sekiodamas šiuos plėšrius paukščius. 1967-aisias pasirodžiusi keista, tamsi ir poetiška knyga „The Peregrine“ tuojau pat sulaukė didelio susidomėjimo: ją skaitė anaiptol ne vien gamtos entuziastai, bet ir visi vertinantys ekscentrišką literatūrą.

Net ir praėjus daugiau 50-iai metų knyga išlieka aktuali: ji tebežavi menininkus ir paprastus skaitytojus, o kino režisierius Weneris Herzogas sako, jog tai yra knyga, kurią privalo perskaityti visi kino kūrėjai.

„Tai beveik religinio ar šamanistinio gamtos patyrimo tekstas – pasakotojas ištrina save iš peizažo, palieka tik nuogą, žiaurią ir nuostabią gamtą ekstatiškai stebinčia akimi. „Dešimtį metų visas žiemas praleisdavau ieškodamas to maištingo, nenustygstančio vietoje spindesio, tos staigios aistros ir šėlo, kuriuos sakalai išplėšia iš dangaus. Dešimtį metų žvelgiau aukštyn, ieškodamas to debesis perveriančio inkaro pavidalo, to oru skriejančio arbaleto. Akis pasidaro nepasotinama plėšriųjų paukščių vaizdais. […] Aš dešimtį metų sekiojau sakalus keleivius. Buvau jų apsėstas. Jie buvo mano Gralis“, – rašo Bakeris. Ir mes juo tikim. Ir dairomės aukštyn.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

Knygoje „Apie šūdmalą“ Prinstono universiteto profesorius, filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Nors šūdmalos pilna, mes stokojame instrumentų jai atpažinti ir su ja kovoti. Šis trumpas, prieinamai parašytas tekstas – tai pirminis bandymas apibūdinti šūdmalą ir atpažinti šūdmalius.

Harry G. Frankfurt (g. 1929) – žymus šiuolaikinis moralės filosofas, Prinstono universiteto (JAV) profesorius emeritas. Svarbiausios knygos: „Meilės priežastys“ (The Reasons of Love), „Būtinybė, noras ir meilė“ (Necessity, Volition, and Love) bei „To, kas mums rūpi, svarba“ (The Importance of What We Care About). „Apie šūdmalą“ – pirmoji Frankfurto knyga, išversta į lietuvių kalbą.

„Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės – klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama.“

Jonas Dagys

„Žodžiui „bullshit“ senokai ieškome adekvataus lietuviško atitikmens — šiam itin paplitusiam fenomenui nusakyti nebetiko nei sunkiasvorė „demagogija”, nei pernelyg neformalus „proto pi**mas“, nei įvairūs švelnesni „tauškalai“ ir “skiedalai”. Šūdo malimas, t.y. tai, kuo nuolat užsiima ne tik politikai bei valdininkai, bet ir stliaus kūrėjai, gyvenimo būdo patarėjai, remonto meistrai, reklamos ir viešųjų ryšių agentai, o kartais ir visi kiti, seniai prašėsi įvardijamas, nes pavadinimo mums reikia pirmiausia kaip ginklo prieš jį patį. Apmąstymų apie šį reiškinį vertimas į lietuvių kalbą — geras būdas lietuviško termino paieškoms.“

Paulina Pukytė

Knygoje „Apie pedagogiką“ vienas žymiausių visų laikų mąstytojų Immanuelis Kantas apibendrina savo požiūrį į pedagogiką. Knygoje susisteminamos perskyros tarp lavinimo ir mokymo, aptariami skirtingi mokytojų ir tėvų vaidmenys. Svarbiausia knygos įžvalga – vaikai turi būti mokomi ne dabarčiai, bet ateičiai.

Immanuelis Kantas (1724-1804) – vienas žymiausių visų laikų mąstytojų. „Apie pedagogiką“ (1803) – vienas paskutiniųjų Kanto tekstų, kuriame jis apibendrina ir susistemina savo pažiūras į mokymą ir lavinimą.

„Ši Kanto knyga puikiausiai iliustruoja šiuolaikinio ugdymo sampratą, pagal kurią žmogus neturi laukti, kol kažkas kitas jį išmokys, pakeis ir išauklės. Prisiimdami visišką atsakomybę už vaiką, disciplinuodami, „auklėdami“, „ugdydami“ jį, mes savinamės jo laisvę ir prisiimam atsakomybę. Reikia padėti vaikui tapti tuo save ugdančiu subjektu ir tuo objektu, kurį jis pats nuolat, nepaliaujamai, atsakingai stebi, formuoja ir kuria. „Vaikas turi elgtis pagal „maksimas“, kurių protingumą jis pats gali suprasti.“ Ne prievarta, bet įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau, savo moralinėms nuostatoms, kas leidžia jam tapti laisvu ir nepriklausomu nuo kito žmogaus valios. Gyvenimas yra ne begalinis savęs ieškojimas, bet nuolatinė pastanga suprasti ir sukurti save.“

Liutauras Degėsys

„Knygą perskaičiau vienu prisėdimu ir taikliau nepasakyčiau: „Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas.“ Ne vieną dešimtmetį kartoju, kad pedagogo darbas yra unikalus, nes tai vienintelė profesija, kuri dirba ne su dabartimi, o su ateitimi. Ta prasme, kad mūsų darbo rezultatai pasimato po 15-25 metų, kai užauga vaikai, kurie buvo ugdyti. Todėl it medus sielai skaityti, kad „vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei.“ Ar gali būti taikliau?! Skaitykite neskubėdami, įsiskaitydami. Tai nėra atsakymų knyga – šiandien tai yra įžvalgų knyga, kuri tikrai paskatins mąstyti.“

Austėja Landsbergienė

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry‘is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche ėjo, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą: aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.

Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.

Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visą savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto.

Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.