Ilaria Tuti

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.