Istoriniai romanai

„Betgi dvi savaitės, o žmonės dėl oro kartais negali nusigauti nuo vienos trobelės iki kitos, riaumojanti audra ištrynė visą kraštovaizdį, visas pasaulio šalis, dangų, horizontą, net ir patį laiką; jau seniai sutaisyta, ką reikėjo sutaisyti, kabliai pririšti, virvių raizgalynės išpainiotos, išpainiotos visos raizgalynės, išskyrus tas, kurios susijusios su širdies dalykais ir lytiniu potraukiu.“

Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma. 

Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties. 

„Dangus ir pragaras“ – laikui nepavaldi, nepaprastai dramatiška ir poetiška, įtraukianti tarsi siaučiančio vandenyno gelmės istorija apie draugystę, žmogaus kovą už būtį, susitaikymą su savo laikinumu stichijos didybės akivaizdoje.

„Tarytum austrė – žėrintis lobis šiurkščiame kiaute.“

Der Spiegel 

„It gilus jūros atodūsis.“

Le Monde

„Neįprastai stipri skaitymo patirtis.“

Irish Examiner

Jón Kalman Stefánsson (Jounas Kalmanas Stefaunsonas gim. 1963 Reikjavike) – vienas svarbiausių Islandijos rašytojų, dukart apdovanotas Islandijos literatūros premija ir 2017 m. nominuotas „Man Booker International Prize“ literatūros premijai. Parašė per dešimt romanų. „Dangus ir pragaras“ – pirmoji trilogijos knyga.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

Viena sėkmingiausių knygų serijų literatūros istorijoje: visame pasaulyje parduota daugiau nei 50 milijonų egzempliorių. 

Šiaurės Karolina, XVIII a. aštuntasis dešimtmetis. Naujojo Pasaulio kolonijose kyla problemų. Vis didėja atotrūkis tarp turtingų Amerikos aristokratų ir gausėjančių kolonistų, kovojančių dėl išlikimo. Džeimio Freizerio svajonei apie naujus namus taip pat iškyla grėsmė. 

Dvejodama, ar gelbėti vyrą nuo gresiančių pavojų, ar, priešingai, padėti išprovokuoti smurto protrūkį tarp Anglijos karūnos ir trylikos Amerikos kolonijų, Klerė vėl susiduria su dilema, nes žinodama ateities įvykius turi prisitaikyti prie savo gyvenimo dabartyje. Artėjant nuožmiam karui dėl nepriklausomybės, jos ir Džeimio meilei teks sunkiausias išbandymas...

Klerė Randal gimė 1918 m. Anglijoje, per Antrąjį pasaulinį karą dirbo medicinos seserimi, o stojus taikai, vieną dieną perėjo akmenis Škotijos aukštumose ir buvo nublokšta į XVIII a. Tapusi Džeimio Freizerio žmona, o vėliau – motina ir chirurge, Klerė, palaikoma be galo stipraus, neblėstančio meilės jausmo, išmoko gyventi ne savo laike.

„Didingas nuotykis, išguldytas popieriuje, virpinantis širdį, slegiantis sielą, vertinantis žmogaus dvasios stiprybę ir jėgą per daugybę šimtmečių.“ 

CNN

Diana Gabaldon (g. 1952) – „Svetimšalės“ serijos autorė. Jos knygos išleistos 42 šalyse 38 kalbomis. „Svetimšalės“ seriją sudaro 9 knygos. 2014 m. pagal jas pradėtas kurti televizijos serialas sulaukė didelio populiarumo. 

„Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką.“

Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.

Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas; vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969-1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.

Paryžius, 1720-ieji. Salpetriero ligoninė-kalėjimas išgyvena krizę: per daug pacienčių, per mažai vietų. Tuo metu kitoje pasaulio pusėje, Prancūzijos kolonijose Šiaurės Amerikoje, katastrofiškai trūksta moterų. Valdžios vyrų galvose gimsta „tobulas“ planas: iš prieglaudos atrenkamos beveik šimtas moterų ir laivu išsiunčiamos per Atlantą. 

Tarp jų – dvylikametė aštrialiežuvė našlaitė Šarlotė, už nelegalius abortus nuteista Ženevjeva ir iš kilmingos giminės kilusi, bet beprote laikoma Petroni kartu su kitomis likimo draugėmis sugrūstos į laivą ir išsiųstos į nežinią.

Šių jaunų ir drąsių moterų lauks daugybė išbandymų: prievartinės vedybos, piratai, vergų pirkliai, ligos, karai, nelaiminga meilė, prarasti vaikai, žiaurumas. Tačiau jos patirs ir netikėtų malonumų, o jų dvasią daugybę metų palaikys nepalaužiama tarpusavio draugystė.

„Pelikanų merginos“ – nuostabiai parašyta, stulbinamo emocingumo drama, galingas ir susimąstyti verčiantis romanas apie moterų draugystę, troškimus ir bauginančius kompromisus, į kuriuos jos priverstos eiti, kad išgyventų. 

Jaunos prancūzų rašytojos Julios Malye knygos „Pelikanų merginos“ pavadinimas – aliuzija į laivą „Le Pelican“, kuriuo 1704-aisiais iš Pracūzijos į Luizianą buvo atplukdyta viena pirmųjų moterų „partijų“. Negana to, pelikanas – ir oficialus Luizianos valstijos paukštis. Drąsus, kvapą gniaužiantis ir ašarą spaudžiantis romanas „Pelikanų merginos“ jau išverstas į 25 užsienio kalbas. 

„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“

Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...

„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.

„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“
Margaret Atwood

„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“
Neil Gaiman

„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“
Observer

Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ - naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women's Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto.

„Parašyta taip, kad skaitant oda šiurps iš malonumo.“

2022 m. Švedijos metų knygos rinkimų komisija

„Neįtikėtina istorija su nuostabia pabaiga. Gamtos, šviesos, miškų ir meilės tarp žmonių vaizdavimas tiesiog pakeri. Viena geriausių kada nors skaitytų debiutinių knygų.“

Go’kväll

Lina Nordquist (Lina Nūrdkvist, gim. 1977) – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ – debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą.

„...kai girdžiu ir kalbu ispaniškai, ataidi mano pirmosios lopšinės melodija. Aš tarsi vėl tampu vaiku, koks kažkada buvau, ir atsiduriu arčiausiai to, kas esu dabar.“


Mirus mylimai močiutei Ritai, Olivija paveldi komodą su dešimčia spalvotų užrakintų stalčių. Ji dar vaikystėje žavėjosi šeimos relikvija. Ir dabar, laikydama stalčių raktelius, pagaliau susipažįsta su komodos turtu: krikšto medalionu, poezijos knygele, mėlyna skarele... Šie paprasti daiktai alsuoja ilgai saugotomis močiutės gyvenimo paslaptimis.

Būdama dešimties, Rita su seserimis buvo priversta palikti tėvus ir bėgti nuo Frančesko Franko diktatūros Ispanijoje. Naujų namų paieškos Prancūzijoje mergaitėms nebuvo lengvos: teko sunkiai dirbti ir kęsti vietinių užgauliones. Nepaisant negandų, po kelerių metų Rita rado savo gyvenimo meilę – ispaną Rafaelį, bet, jai pastojus, o jam nusprendus grįžti į tėvynę ir prisijungti prie pasipriešinimo Franko valdžiai, Ritos pasaulis vėl dužo į šipulius.

Romanas „Komoda spalvotais stalčiais“, iš dalies paremtas tikrais įvykiais, seka unikalų vienos šeimos likimą, paženklintą ne tik sielvarto, bet ir gilios meilės bei vilties.



„Tikras deimantas.“
Le Parisien

„Jaudinantis debiutas apie maištingas moteris.“
Elle

„O. Ruiz išraiškinga kaip Almodóvaras. Meistriška.“
Le Point



Olivia Ruiz – ispanų kilmės prancūzų dainininkė, dainų autorė ir aktorė. 2020 m. pasirodęs debiutinis jos romanas „Komoda spalvotais stalčiais“ sulaukė daugiau nei pusės milijono Prancūzijos skaitytojų pagyrų ir 2021 m. buvo įtrauktas į „Prix des Lecteurs du Livre de Poche“ apdovanojimų sąrašą.

Kovas, 1905-ieji. Jauna airių imigrantė Sofi Veilen taip trokšta ištrūkti iš Niujorko daugiabučio, kad atsiliepia į skelbimą laikraštyje ir sutinka ištekėti už nepažįstamo vyro. San Fransiske ją pasitikęs našlys Martinas Hokingas pasirodo esąs ne tik abejingas, bet ir svaiginamai gražus. Nors Sofi greitai prisiriša prie penkiametės Martino dukros Katarinos, keistas vyro elgesys kelia jai nerimą net praėjus metams po vedybų.

Tuomet vieną vakarą pasigirsta beldimas į duris. Sofi abejonės pasitvirtina: ji sužino, kad jos likimas susietas su dviem nepažįstamomis moterimis. Pirmoji, graži ir nėščia, stovi ant jos durų slenksčio. Antroji už šimtų mylių, Amerikos pietvakariuose, sielvartauja praradusi viską, ką kada nors mylėjo.

Tragiškas 1906-ųjų balandžio 16-osios žemės drebėjimas pastūmėja tris moteris į pavojingą kelionę, patikrinsiančią jų ištvermę, ryžtą ir galiausiai tikėjimą, kad meilė pajėgi nugalėti baimę.

„Nuostabi istorija apie ištvermę ir moterų draugystės galią.“

Marie Benedict

„Romano šerdyje – nenugalima trijų intriguojančių moterų jėga. Verta pasimėgauti bei pasidalyti su visomis savo gyvenimo moterimis, kuriomis žavitės.“

Hazel Gaynor

„Nuostabus pasakojimas, nukeliantis skaitytojus ir skaitytojas į sukrečiančią kelionę lynų keltuvu po XX a. pradžios San Fransiską. Jame paslaptys, tamsios kaip ir pats miestas, plačiai atsiveria ir priverčia nuo pasaulio pavargusią pagrindinę veikėją susidurti su skaudžiomis melo pasekmėmis...“

Stephanie Dray

Susan Meissner (Siuzan Maisner) – amerikiečių rašytoja, „USA Today“ bestselerių autorė. Anksčiau ėjo savaitinio žurnalo vyriausiosios redaktorės pareigas, ne kartą buvo įvertinta ir apdovanota kaip geriausia apžvalgininkė ir į praeitį nukeliančių, jautrių istorijų autorė. Lietuvos skaitytojams ji žinoma kaip romano „Šilko siūlų dėžutė“ („Baltos lankos“, 2019) autorė. „Trapių daiktų prigimtis“ pirmąsyk pasirodė 2021 m. ir pelnė puikius įvertinimus leidinyje „Publishers Weekly“, sulaukė tokių istorinių romanų autorių kaip Marie Benedict ir Kristin Harmel pagyrų.

Troja krito. Bet jos moterys – ne.

Nugalėję trojėnus, triumfuojantys graikai laukia tinkamo vėjo, kad galėtų grįžti namo. Tačiau tūžmingas keistas vėjas nerimsta, nes dievai užsirūstinę. Graikai nekantrauja, ima vaidytis tarpusavyje, priversti stovyklauti prie tamsaus, pačių sunaikinto miesto, nelaisvėje laikydami savo karo trofėjus – Trojos moteris.

Kadaise buvusi karalienė ir Achilo vergė Briseidė, nors įkalinta, sudaro sąjungas su kuo tik pajėgia. Laikosi išvien su kitomis belaisvėmis Kasandra, Amina, Hekabe. Ir vis ryškiau ima matyti būdą atkeršyti...

„Trojos moterys“ – graikų mitų įkvėptas kūrinys, tęsiantis Pat Barker romane „Mergelių tyla“ nagrinėjamą karo skriaudas patyrusios moters likimo temą ir klausiantis, kas vyksta, kai pasibaigia karas. Kaip toliau klostosi nepaprastai tvirtų, drąsių, sumanių, laisvės trokštančių moterų gyvenimai.

„Meistriška Homero „Iliados“ feministinė interpretacija.“
Publishers Weekly

„Šis Trojos moterų istorijos tęsinys – tai žmogaus, kurį nutildė istorija, pergalė.“
Refinery29


Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika knygų. Romanas „Mergelių tyla“ („Baltos lankos“, 2022) buvo įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women' Prize for Fiction“ premijų trumpuosius sąrašus. 2021 m. romaną „Trojos moterys“ dienraštis „Guardian“ išrinko metų knyga.

Atlantik Sitis, 1934-ieji. Kaip ir kiekvieną vasarą, Estera ir Jozefas Adleriai išnuomoja namą poilsiautojams, o patys persikelia į butą virš savo kepyklos. Čia jie užaugino dvi dukras – Fanę ir Florenciją. Florencija, ką tik grįžusi iš koledžo, vasarą ruošis perplaukti Lamanšo sąsiaurį, o Fanė, neseniai netekusi kūdikio, vėl laukiasi ir turi saugoti sveikatą. Jozefui primygtinai reikalaujant, kad šeima priimtų paslaptingą merginą, kuriai jis neseniai padėjo emigruoti iš nacistinės Vokietijos, nedidelis butas beveik plyšta per siūles.

Chaotišką, bet jaukią vasarinę šeimos idilę sugriauna netikėta tragedija, tačiau Estera priima šokiruojantį sprendimą nuslėpti nelaimę nuo Fanės – bent jau kol gims kūdikis. Taip šeimą apraizgo sudėtingas paslapčių ir melo tinklas, o į paviršių iškyla ilgai slėptos įtampos.

Tikra istorija paremta Adlerių šeimos saga atskleidžia, kaip toli mes pasiryžę eiti, kad apsaugotume mylimus žmones. Sykiu tai įkvepiantis liudijimas, kad žmogaus dvasia geba atsitiesti po tragedijos.

„Adleriai atrodo tokie pat tikri kaip ir jūsų artimiausi draugai, o jų ištvermės istorija – itin svarbi. Nuo pat nepamirštamos pradžios, per visą banguojančią veikėjų gyvenimo tėkmę R. Beanland kalba apie nepaprastą šilumą ir žmogiškumą.“

Brian Castleberry 

„Taip įtaigiai perkelia skaitytojus į 1934 m. vasarą Atlantik Sityje <...>, kad vos pakeldavusi akis nuo knygos tikėdavausi užuosti sūraus oro kvapą ir išvysti vandenyno bangas. Didžios širdies romanas!“

Ann Hood

Rachel Beanland (Reičel Bynland) – amerikiečių rašytoja, šiuo metu Ričmondo universiteto (Virdžinija) rezidentė. 2020 m. pasirodęs debiutinis jos romanas „Florencija Adler plaukia amžinai“ pelnė „National Jewish Award“ metų debiuto apdovanojimą, o įtakingas dienraštis „USA Today“ pripažino kūrinį viena geriausių metų knygų.

1959-ieji, sovietų Lietuva. Vos dvidešimt penkerių sulaukęs Martynas Averka atrodo ne pagal metus brandus ir pavargęs. Jis jau ištvėrė beveik dešimties metų kalinimą Gulage ir parkeliavo namo per visą Rusiją. Dabar Martynas siekia kaip išgalėdamas priešintis sovietų santvarkai ir nepasiduoti biurokratijai, grasinančiai iš jo atimti mylimąją su paslaptinga praeitimi. Tačiau pagrindinis Martyno tikslas – užtikti pėdsakus žmogaus, jaunystėje jam labai daug davusio, bet labai daug ir atėmusio.

Būdamas keturiolikos Martynas susipažino su miestiečiu mokytoju poetu Kostu, ir šis parodė jam platų pasaulį, plytintį už gimtojo Lynežerio kaimo ribų. Bet netruko paaiškėti, kad mokytojas nebuvo tuo, kuo dėjosi. Po daugelio metų vaikinas įsilaužia į Pažaislio vienuolyne įsikūrusią psichoneurologinę ligoninę suvesti senų sąskaitų.

Antanas Šileika aukštos meninės vertės pasakojimu, paremtu kruopščiu istoriniu tyrimu, savitai tapo XX amžiaus vidurio Lietuvą laisvės kovų ir sovietinės okupacijos metais, jauno žmogaus tapatybės paieškas ir su sovietų saugumu kolaboravusio poeto Kosto Kubilinsko moralinius pasirinkimus. Romane nagrinėjamos jaunystės nekaltumo ir iliuzijų griūties, lojalumo ir išdavystės, keršto ir meilės okupuotoje Lietuvoje temos.

„Įspūdinga Martyno gyvenimo istorija atskleidžia autoriaus talentą įsigilinti į žmogaus būklę.“
Open Book

„Pagavi žlugdančių išdavysčių ir trapios vilties istorija.“
Eva Stachniak

„Stiprus ir jaudinantis kūrinys, parašytas autoriaus kūrybinių jėgų žydėjime.“
Gary Barwin

Antanas Šileika (gim. 1953 Toronte) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką. 2018 m. atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ Lietuvoje pelnė „Metų knygos rinkimų“ apdovanojimą, o 2023 m. pagal romaną „Laikinai jūsų“ buvo pastatytas kino filmas tokiu pačiu pavadinimu. „Nebaigti reikalai“ – naujausias autoriaus kūrinys.

Jaudinanti dviejų draugių istorija nacių okupuotoje Prancūzijos sostinėje. Tai knyga apie baimę, kančią ir skaudžius likimo smūgius, kuriuos nugali nepalaužiama vidinė stiprybė, pasiaukojimas ir meilė. 

1939-ieji. Europa vis labiau kaustoma niūrios karo nuojautos. Paryžiuje gyvenančios draugės Eliza ir Žiuljetė įsitikinusios, kad karas jų nepalies. Deja, šios viltys netrukus sudūžta į šipulius. Naciams okupavus Paryžių, Eliza supranta, kad jai Prancūzijos sostinėje nebesaugu. Apsisprendusi bėgti, brangiausią savo turtą – dukrelę – moteris patiki Žiuljetei, taip pat auginančiai panašaus amžiaus dukrą ir du šiek tiek vyresnius sūnus. 

Karui pagaliau pasitraukus iš Prancūzijos, Eliza sugrįžta į Paryžių, kur sužino sukrečiančią naujieną: į Žiuljetės namų rajoną pataikė bomba, akimirksniu sugriovusi tiek pastatus, tiek žmonių gyvenimus. Siaubo apimta Eliza bando surasti bent menkiausią užuominą apie savo dukrą ir ja besirūpinusią draugę, tačiau bergždžiai. 

Nors Eliza tūkstančius kartų įsivaizduoja blogiausia, vis dėlto jos širdis atsisako tuo patikėti. Galų gale moteris užčiuopia nors ir menką, bet vilties šiek tiek teikiantį siūlo galą. Kupina vėl užgimusios vilties, Eliza iškeliauja į Niujorką, kur tikisi pagaliau sužinoti, kas nutiko jos dukrai ir geriausiai draugei. 

„Motinos meilės stiprybė ir nesuvokiamai sunkūs karo meto pasirinkimai; šeimos saga, odė menininko sielai ir netgi detektyvo elementai. Skaitydama negalėjau sulaikyti ašarų ir atsitraukti iki pat paskutinio puslapio.“ 

Jill Santopolo, knygos „Šviesa, kurios netekome“ autorė 

„Nuostabus ir širdį veriantis kūrinys.“ 

 Kate Quinn , knygų „Kodas „Rožė“, „Alisos tinklas“ autorė

„Kristin Harmel – tikra pasakojimo meistrė. Puikus istorinis romanas!“

 Sadeqa Johnson, knygų „The House of Eve“, „Yellow Wife“ autorė

Kristin Harmel (g. 1979 m.) yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Autorė rašymu „susirgo“ būdama šešiolikos. Baigusi Floridos universitetą, ji dirbo žurnalo „People“ reportere, taip pat rašė kitiems žurnalams bei televizijos laidoms. Pirmąją knygą K. Harmel išleido 2006-aisiais, būdama 27-erių. „Paryžiaus dukra“ yra 15-oji autorės knyga. Jos kūryba išversta į daugiau nei 30 kalbų. Lietuvių kalba yra išleisti jos romanai „Dingusių vardų knyga“, „Užmaršties saldumas“ ir „Gęstančių žvaigždžių miškas“.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

Kritikų pripažinimo sulaukęs įtempto siužeto romanas, parašytas tikro 1897 m. Vakarų Virdžinijoje įvykdytos žmogžudystės teismo proceso pagrindu.

Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo vestuvių Zona Hister Šu savo namuose nukrito nuo laiptų ir mirė. Sukrėsti Livsėjaus miestelio gyventojai užjautė našliu likusį jos vyrą, tačiau Zonos motina Merė Džeinė įtikėjo, kad dukra buvo nužudyta, o gyvybę jai atėmė sutuoktinis.

Visgi niekas netiki, kad išvaizdus, miestelio gyventojų mylimas kalvis yra žudikas. Niekas, išskyrus Merę Džeinę ir Liusę, geriausią Zonos draugę, –jai pastarasis visada kėlė įtarimų. Bylai atsidūrus teisme Grinbrajerio apygardos vyrai susivienijo prieš abi moteris. Kaistant aistroms Merė Džeinė ir Liusė privalo apsispręsti, ar atskleisti didžiausią Zonos paslaptį, kad būtų įvykdytas teisingumas. Ir dabar joms padėti tegali Zona, iš anapus paskelbsianti paskutinę sukrečiančią žinią.

Dramatiško istorinio romano „Raudonasis paukštis gieda“ veikėjos kupinos slopinamo įniršio ir apsėstos teisingumo poreikio. Giliai išjaustas, meistriškas debiutas. – Anne Enright  

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

Ši knyga, parašyta remiantis dokumentuotais faktais, skaitytoją nukels į patį raganų medžioklės įkarštį XVII a. antros pusės Skandinavijoje. 

1662-ųjų Norvegija. Pavojinga vieta ir laikmetis moteriai, kai dėl paprasčiausio šokio galėjai būti apkaltinta raganavimu ir „vyro suviliojimu“. Su vietos pirkliu romaną užmezgusi našlė Sigri suimama ir išsiunčiama į Vardės salos kalėjimą. Sigri duktė Ingeborga iškeliauja į Vardę, kad pabandytų susigrąžinti motiną. Kartu su ja keliauja ir kitos, jau sudegintos, „raganos“ duktė Marena. Laukinis pastarosios būdas ir nepalaužiama dvasia suteiks Ingeborgai taip reikalingos drąsos leidžiantis nežinomybėn. 

Vardės salos tvirtovėje gyvena ir dar viena moteris – buvusi Danijos karaliaus meilužė Ana Rodija. Užsitraukusi nešlovę (o gal tiesiog nusibodusi karaliui), ji buvo ištremta į nuošalią salą. Tačiau Ana ne iš tų, kurios nuolankiai susitaiko su likimu. Moteris pasiryžusi padaryti viską, kad paspruktų iš Vardės ir susigrąžintų privilegijuoto gyvenimo malonumus. 

Šios moterys – dėl savo poelgių, charakterio ar tiesiog dėl to, kad kažkam nepatiko, – lengva ranka visuomenės paverčiamos raganomis. Juodinamos, nekenčiamos ir šmeižiamos, jos atsisako nuolankiai tapti aukomis, o jų dvasios jėgai negali prilygti joks karalius. 

Raganų teismai daugeliui mūsų reiškia viduramžius. Deja, ši praktika vis dar gyva: paskutinis (bent jau kol kas) žmogaus nužudymas, apkaltinus raganavimu, įvyko palyginti neseniai. 2021 m. balandį Pietų Afrikoje buvo žiauriai sumušta ir gyva sudeginta mergina vardu Sangweni Jostina. Tuo tarpu paskutinė „ragana“ Europoje – Anna Göldi – buvo nuteista myriop Šveicarijoje 1782 m.

„Provokuojanti, magiška ir už širdies griebianti pamirštų moterų iš praeities istorija, skambiai susišaukianti su pasauliu, kuriame gyvename dabar.“ 

L. R. Lam, rašytoja

„Aistringas patriarchato demaskavimas ir žaižaruojantis moterų pasipriešinimo išaukštinimas. Anya Bergman su kvapą gniaužiančiomis detalėmis ir betarpiškumu atkuria istorinio raganų teismo detales.“ 

Hannah Kent, rašytoja

Anya Bergman gimė 1967 m. Londone. Škotijoje, Edinburgo Napier universitete studijavo kūrybinį rašymą ir įgijo menų magistro lapsnį. Persikėlusi gyventi į Airiją, 2004-aisiais debiutavo kaip romantinės literatūros rašytoja. Po kelerių metų, jau gyvendama Norvegijoje, susidomėjo ir ėmė gilintis į prieš kelis šimtmečius čia vykusias raganų medžiokles. 

„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“

1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.
Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...
Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios.
Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.

„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“
Peter Golden

Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.

„Silva rerum III“ audioknyga tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Audioknygoje „Silva rerum III“ skamba kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Extracadenza“ atliekamas Vilniaus miesto ansamblio „NIKO“ (meno vadovas Gediminas Gelgotas).

Antonio Vivaldi „La Notte“ fleitai ir styginiams, atliekama Silvio Celeghino (vargonai), Margheritos Gianolos (fleita) ir Venecijos ansamblio „Accademia di San Rocco“, vadovaujamo Francesco Fanno (Italija). Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it.

Antonio Vivaldi „Koncertas dviem violončelėms g-moll“ (dalys „Largo“ ir „Allegro“), atliekamas Fabio Biondi ir ansamblio „Europa Galante“ (Italija). Įrašų kompanija „Naïve Records“.

Taip pat Johanno Sebastiano Bacho „Orkestrinė siuita Nr. 2, b-moll“ („Polonaise“), atlieka Penelope Evison ir Drottningholmo Baroko ansamblis (Švedija). Įrašų kompanija „BIS records“.

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Moterų darbas – tai gyvybės ir mirties klausimas.

Nauja bestselerio „Mergina jo šešėlyje“ autorių dueto Audrey Blake knyga „Chirurgo duktė“ – jaudinantis istorinis romanas apie moteris medicinoje, visiems laikams pakeitusias pasaulį.

Nora Bidi yra vienintelė studentė prestižinėje medicinos mokykloje Bolonijoje. Anglijoje ekscentriško chirurgo Horacijaus Krofto namuose užaugusi ir ten su medicinos paslaptimis susipažinusi mergina yra tikra retenybė, nes devynioliktame amžiuje iš moterų tikimasi, kad jos sėdės namie ir augins vaikus. Tačiau atkakli ir užsispyrusi Nora siekia tapti licencijuota chirurge, o tai stipriai užgauna daugelio jos kolegų vyrų jausmus.

Susidurdama vien tik su priešiškumu Nora iš paskutiniųjų stengiasi išlikti vyrų pasaulyje. Viskas pasikeičia, kai ji susipažįsta su Magdalena Marenko, vienintele moterimi gydytoja Bolonijos ligoninėje. Bendromis pastangomis moterys ima tobulinti novatorišką cezario pjūvio operaciją. Ši procedūra – itin pavojinga, jos tyrimai sudėtingi ir varginantys, tačiau sunkiausia yra ištverti tulžingą vyrų atsaką. Dažnas jų verčiau atiduos savo žmoną likimo valiai nei į patyrusios medikės rankas.

Vieną dieną į Norą kreipiasi pacientė, kuriai gresia mirtis, jei nebus atlikta cezario operacija. Nora supranta, kad jeigu procedūra pavyks, jos darbas galėtų pakeisti pasaulį. Tačiau nesėkmė nušluotų viską: brangias gyvybes, Noros karjerą ir galimybes kitoms moterims užsiimti medicinos praktika.

Audrey Blake slapyvardžiu prisidengusios rašytojos Jaima Fixsen ir Regina Sirois skaitytojams dovanoja dar vieną išskirtinę istoriją apie moterų medikių darbą pasaulio istorijos tėkmėje. Realistiška, sukrečianti ir įtampos nestokojanti „Chirurgo duktė“ sužavės istorinių romanų gerbėjus, ji puikiai tiks aptarti knygų klubuose.

Amerikiečių rašytojo, žurnalisto ir Pulitzerio premijos laureato Upton Sinclair audioknyga „Džiunglės“ – tai vertinga klasika, pasakojanti apie pirmuosius lietuvius emigrantus JAV.

XX amžiaus pradžios Čikaga. Audioknygos veiksmas prasideda emigravusių lietuvių Jurgio ir Onos vestuvėmis miesto skerdyklų rajone. Tai viena įspūdingiausių amerikietiškos literatūros scenų, padariusi didžiulę įtaką socialinei ir ekonominei JAV raidai. Netrukus po to, kai 1906 m. knyga buvo išleista, priimti maisto higienos įstatymai, o kartu viešai prabilta apie nežmoniškas darbininkų gyvenimo sąlygas. 

Autorius beveik du mėnesius pats praleido Čikagos mėsos pakavimo rajonuose ir ten gyvenusių žmonių gyvenimą pamatė iš arti. Tai nepagražintas ir sukrečiantis emigrantų iš Lietuvos ir visos Europos paveikslas – emigrantų, siekusių atrasti savo „Amerikietišką svajonę“, tačiau susidūrusių su nusikalstamo lygio hierarchinėmis sistemomis, klasta ir nepritekliumi. Vieninteliu tikslu čia tapo būtinybė išgyventi.

Išklausykite mano istoriją. Išgyvenau daugel gyvenimų, mane mylėjo imperatoriai, karaliai ir vagys. Mane buvo pagrobę ir užpuolę, bet aš išlikau. Išgyvenau revoliuciją ir du pasaulinius karus. Tačiau mano istorija – taip pat ir meilės istorija. Ir pasakojimas apie tai, ko tik iš meilės nepadarysi.

Britų rašytojos Natashos Solomons knygoje pirmą kartą prabyla Leonardo da Vinčio mūza – pati Liza del Džokondo, įamžinta bene žymiausiame paveiksle visame pasaulyje. Aš, Mona Liza – tikroviškas, prikaustantis ir pamokantis pasakojimas apie neįtikėtiną kelionę nuo Renesanso Florencijos ir Prancūzijos dvarų iki neramaus XX-ojo amžiaus ir dabartinių laikų.

Nepaprasta vaizduote ir talentu žaižaruojančioje Leonardo da Vinčio studijoje, kurioje sukasi užsakovai ir mecenatai, mūzos, draugai ir konkurentai, kabo Monos Lizos portretas. Penkis įvykių ir intrigų kupinus šimtmečius Lizos del Džokondo paveikslas šmėžuoja galingų, turtingų, siekiančių pavogti ir pralobti ar tiesiog turėti akiratyje.

Tiek metų praėjo, o Lizos balsas nebuvo girdimas. Dabar ji pasiruošusi papasakoti savo istoriją...

„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“

Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...

„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.

„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“
Margaret Atwood

„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“
Neil Gaiman

„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“
Observer

Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ - naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women's Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.

Nežinoma ir dramatiška Žygimanto Senojo nesantuokinės šeimos istorija

„Išdidumo kalinė“ – antrasis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Pirmasis – „Fata morgana“ – sulaukė nemenko skaitytojų susidomėjimo. Pagal knygą vyko ekskursijos, skaitytojai patys savarankiškai keliavo ir tebekeliauja romane aprašytais keliais.

Romano centre – nepelnytai užmirštos, bet ryškų pėdsaką istorijos puslapiuose palikusios trys moterų kartos:  Žygimanto Senojo vaikų motina Kotryna Hochstadė, jos dukra Beata Koščelecka ir anūkė Elžbieta Ostrogiškaitė. Intriguojantis šių emancipuotų moterų gyvenimas – tai kova už savo teises ir bandymas įsitvirtinti patriarchalinėje visuomenėje. Bona Sforca globoja Beatą kaip savo dukrą. Palaimina santuoką su Lietuvos didžiojo etmono sūnumi. Tokią retą santuoką – iš meilės. Visgi Beatai, vienai turtingiausių XVI a. didikių, ir jos dukrai Elžbietai likimas nepašykšti sunkių išbandymų.

* ŽYGIMANTAS SENASIS IR ŽYGIMANTAS AUGUSTAS NAUJOJE ŠVIESOJE * ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKA * STEPONAS BATORAS IR ONA JOGAILAITĖ * KARALIŠKUOSIUOSE RŪMUOSE BESISUKIOJANTYS BURTININKAI IR ALCHEMIKAI * KOVOS PRIEŠ MASKVĄ BEI VALDOVŲ PAŠONĖJE VYKSTANČIOS INTRIGOS, SĄMOKSLAI, DRAMOS IR IŠDAVYSTĖS *

„Šis romanas kelia pamatinius klausimus: kaip konkreti epocha paveikia žmogaus likimą? Kaip įmanu pasipriešinti gniuždančiam taisyklių, draudimų bei aplinkybių voratinklio spaudimui? Kokia kaina sumokama už teisę savarankiškai mąstyti, laisvę rinktis, galimybę klysti? Kartu su romano herojėmis sprendžiant šias egzistencines lygtis, praeitis ir joje gyvenę žmonės tampa mums artimesni, o jų patirtys skatina mąstyti, kas sieja ir skiria mus, skirtingų erdvėlaikių gyventojus.“

Kultūros istorikas Aurimas Švedas

„Kartais istorijos pačios tave susiranda netikėčiausiose vietose. Pirmą kartą apie Beatą Ostrogiškę išgirdau kopinėdama Aukštųjų Tatrų viršūnėmis. Būtent Beata yra laikoma pirmąja turiste Tatrų kalnuose. Kodėl? Romano skaitytojas sužinos tai knygos pabaigoje. Pradėjusi daugiau domėtis šia asmenybe, aš tarsi siūlų kamuolį ėmiau vynioti mažai kam žinomą istoriją, kurioje nestinga karališkųjų intrigų, išdavysčių, dramos, fatalizmo, o geografija aprėpia ne tik Vengrijos karalystę ir jos kraštus, priklausančius šiandieninei Slovakijai, bet ir Lenkijos karalystę bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.“

Sonata Dirsytė

 „Imperatorienė“ – naujas ir netikėtas žvilgsnis į vienos žymiausių ir mylimiausių karališkųjų porų – Sisi ir Pranciškaus – meilės istoriją. Tai labai šiuolaikiškai parašytas romanas apie meilę ir savęs atradimą. Serialų „Bridžertonų kronikos“ („Bridgerton“) ir „Karūna“ („The Crown“) bei Sarah'os MacClean ir Lisos Kleypas romanų gerbėjai, ši knyga – kaip tik jums! 

1853-ieji. Šešiolikmetė Bavarijos princesė Elžbieta, visų meiliai vadinama Sisi, yra griežtai nutarusi laukti tikros, galvą pamesti verčiančios meilės. Bėda ta, kad jos motina apie tai nė girdėti nenori. Užsispyrėlė Sisi nusileisti, žinoma, irgi neketina. Galų gale, juk ne jos problema, kad vyresnė sesuo Elena pagaliau „suaugo“ ir sutiko tekėti už Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Habsburgiečio. 

Tuo metu Vienoje imperatorius Pranciškus taisosi po pasikėsinimo į jo gyvybę. Išvengęs mirties jaunuolis rimtai susimąsto apie savo bei karalystės ateitį ir nusprendžia, kad atėjo laikas „susitupėti“. Motina jam jau numačiusi puikią kandidatūrą: Bavarijos princesę Eleną. Po neilgų derybų sutariama, kad per artimiausią Pranciškaus gimtadienį bus iškeltos vestuvės, užtikrinsiančios politinę sąjungą su Bavarija. 

Tačiau atvykęs į Bavariją Pranciškus – netikėtai sau pačiam – susižavi Elenos seserimi Sisi. Ir ši pagaliau išgyvena tai, apie ką anksčiau žinojo tik iš poetų eilių ir girdėjo bardų giesmėse. 

Rašytojos Gigi Griffis silpnybė – menkai žinomi istoriniai faktai, ne itin mėgstamos (turinčios savo nuomonę) moterys ir viskas, kas susiję su Europa. Beveik dešimtmetį klajojusi po pasaulį, G. Griffis šiuo metu gyvena Portugalijoje. „Imperatorienėje“ papasakota istorija rodoma ir platformoje „Netflix“.

„Prabanga ir puošnumu pulsuojantis romanas. Šioje istorijoje nenuvilia niekas.“ 

Publishers Weekly 

„Tiesiog žavinga. G. Griffis mums padovanojo dvi herojes – tokias įžūlias ir žavias seseris, kad tiesiog fiziškai norisi įsirangyti tarp puslapių joms į kompaniją. Dar pridėkite rūmų intrigas ir nepajusite, kaip skaitant prabėgs pusė nakties.“ 

Meg Waite Clayton (romanų „Paskutinis traukinys į Londoną“, „Trečiadienio seserys“ autorė) 

 „Šviežias, energingas ir naujas požiūris į legendinę moterį. Garantuotai padidins Sisi gerbėjų būrį.“ 

Rašytoja Evie Dunmore