Istoriniai romanai

Jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus Achilas, „geriausias iš graikų“, – tvirtas ir mitrus gražuolis, kuriam neatsispiria nė vienas sutiktasis. Patroklas – nerangus jaunuolis, dėl beprasmiškai žiauraus poelgio ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja. Kartu mokydamiesi karo ir medicinos menų, jie tampa vis artimesni ir įsimyli, nors rizikuoja užrūstinti nuožmiąją Tetidę, nepritariančią jų jausmams.

Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o nerimo dėl mylimojo kamuojamas Patroklas seka paskui. Jiedu nė nenutuokia, kokių sunkių išbandymų ir siaubingų aukų iš jų pareikalaus rūsčiosios lemties deivės moiros.

Įkvėptas Homero „Iliados“, romanas „Achilo giesmė“ – tai istorija apie žemiškus dievus ir dieviškus žmones, jų likimus, kovą dėl valdžios, nemirtingą šlovę, aistras, išdavystes ir meilę. Per jų poetiškai ir vaizdingai papasakotus likimus atgyja nemarios Trojos karo ir Antikos legendos.


„Laikui nepavaldi meilės istorija.“
O, The Oprah magazine

„Savitai papasakodama vieną iš seniausių pasaulio istorijų apie įsimylėjusius vyrus, karą ir ypatingas moteris, autorė užkariauja naujas literatūros teritorijas.“
Publishers Weekly

„Pats verčiausias laimėjimo – originalus, aistringas, išradingas ir pakilus pasakojimas.“
Joanna Trollope, 2012 m. „Orange Prize for Fiction“ komisijos pirmininkė


Madeline Miller (Madelina Miler, gim. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. „Achilo giesmė“ – jos pirmas romanas, 2012 m. pelnęs „Orange Prize for Fiction“ (dab. „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją ir iki šiol nesitraukiantis iš pasaulinių bestselerių sąrašų. Leidykla „Baltos lankos“ taip pat išleido M. Miller antrąjį romaną „Kirkė“, kuris įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą.

XVI a. Talinas. Kadaise padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, aštraus proto berniūkštis, dabar Baltazaras Rusovas – pasaulyje įsitvirtinęs gerbiamas žmogus. Vos išėjęs mokslus vokiečių Štetino mieste, jis tampa Talino Šventosios Dvasios bažnyčios pastoriumi. Neilgai trukus susižada su nuostabių migdoliškų akių mergina ir ima rašyti jam šlovę atnešiančias Livonijos kronikas. Bet Baltazaro gyvenime neramumai dar priešakyje. Livoniją ir toliau kamuoja prašalaičiai – Talinas ruošiasi užtruksiančiai maskvėnų apgulčiai. Kronikininko darbą slapčia seka kiti didikai, norintys savaip diktuoti istoriją. O ir santuoka – netrunka patirti Baltazaras – kartais gali panėšėti į karo lauką.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų, nusipelnęs Nobelio.“
Doris Lessing

„Apie priespaudą, kuri jam pačiam nebuvo svetima, Krossas geba rašyti be pykčio, bet itin skausmingai.“
Adam Zamoyski

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920-2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, „Livonijos kronikos“ autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536-1600) gyvenimas. „Žmonės be praeities“ – trečias tetralogijos romanas. Pirmas ir antras romanai išleisti viena knyga „Lyno akrobatas. Tarp trijų marų“ (Baltos lankos, 2020).

Romanų serija apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei knygos.

„Tai romanas, be jokios abejonės nudžiuginsiantis Antuano de Sent Egziuperi knygos „Mažasis princas“ gerbėjus ir visus tuos, kurie domisi mūsų istorijoje žymę palikusiomis stipriomis moterimis.“

BZ Berner Zeitung

1930 metai, Buenos Airės. Vakarėlyje sutikęs jauną menininkę Konsuelą, Antuanas de Sent Egziuperi ją iškart įsimyli. Temperamentinga pietų amerikietė irgi visa širdimi pamilsta paslaptingąjį lakūną ir tampa jo mūza. Ji paskatina pagaliau gyventi taip, kaip jis visada troško: rašant ir piešiant. Iš Antuano jausmų Konsuelai gimsta „Mažasis princas“. Ji – ta mylima rožė, kurią princas nori uždengti po stikliniu gaubtu ir apie kurią nuolat galvoja, kad ir kokioje svetimoje planetoje būtų atsidūręs.

Tačiau gyvendama su Antuanu Konsuela patiria, kad, nepaisant vyrą lydinčios pasaulinės šlovės, dienos su juo ne visada svajingos ir žavingos. Neretai jai tenka susidurti su neištikimybe ir atsisakyti savų kūrybinių ambicijų. Ir visa tai dėl to, kad pamilo genialų „berniuką“, kuris nenori užaugti.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas" – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Nuskambėjus paskutiniam audioknygos skyriui jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl viso pikto...

Audioknygoje „Silva rerum" skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory" ir „Sanctifaction", atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas).

Taip pat XVI ir XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika iš leidyklos „Semplice" išleistų albumų „Musica terrae vilnensis" ir „Cantate Domino":
Marco Scacchi madrigalas „Donna voi vi credete", atliekamas kamerinio choro „Aidija Chamber", Romos Jaraminaitės (violončelė) ir Daivos Povilaitienės (spinetas);

Valentino Bakfarko „Fantazija liutnei", atliekama Sergejaus Sjominso;

Kūrinys „Domine Deus meus" iš Sapiegų albumo, atliekamas Vilmos Pigagaitės (sopranas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

^{Jovita Jankelaitytė, nuotr. Bartosz Fratczak}

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“
Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“
Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“
Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“
Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“

Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“

Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“

Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“

Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Womenʼs Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

Puikiai žinomų romanų „Gydytojas. Avicenos mokinys“ ir „Šamanas“ autorius Noah Gordonas romane „Rabis“ pasakoja talentingo religinio lyderio, susiduriančio su visiems žmonėms įprastais sunkumais, istoriją.

Jaunas, ambicingas ir talentingas rabinas Maiklas Kaindas, XX a. trečiajame dešimtmetyje augęs Niujorko žydų kvartale, pamilsta protestantų pastoriaus dukterį. Papročių skirtumai pastoja kelią meilei ir tik abiejų mylimųjų dvasinė stiprybė padeda likti ištikimiems, išsaugoti savo jausmus. Tai ieškojimų, klaidų ir laimėjimų istorija pasirinkus tarnystės žmonėms kelią, nevergaujant savo religijai, bet ir jos neišduodant.

1926 m. JAV, Masačusetso valstijoje, gimęs Noah Gordonas pirmąją knygą išleido būdamas 39-erių. Rašytojas tarptautiniu mastu išgarsėjo parašęs romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys“ (liet. 2016). Autorius yra išleidęs devynis istorinius romanus, jie pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų bei kritikų. Romanas „Rabis“ (1965) – pirmoji Gordono kūrybinės biografijos knyga.

Noah Gordono knyga prisodrinta spalvų, nuotaikų kaitos, konfliktų, nuopuolių ir sėkmės, ašarų, juoko, skausmo ir paguodos, – viso to, ko pilna visų gyvenime, tiek žydų, tiek ne žydų, ir kas paverčia gyvenimą jaudinančiu nuotykiu ir iššūkiu.

The New York Times

„Marlena“ – tai odė ypatingai moteriai, individualybei ir laisvei.

C. W. Gortneriui puikiai pavyko dievaitę paversti žmogumi.

Washington Independent Review of Books

„Marlena“ – tai biografinis romanas apie moterį, kuri gyveno pagal savo taisykles ir nedvejodama peržengė jos lyčiai nustatytas ribas, leisdama sau klausytis instinktų, vytis troškimus ir atsiduoti geiduliams. Marlena Dytrich smarkiai pralenkė savo laiką ir dėl prieštaringo elgesio dažnai sulaukdavo kritikos, bet niekas negalėtų paneigti, kad ji – viena ryškiausių XX a. Holivudo žvaigždžių.

Marija Magdalena Dytrich gimė scenai. Po Pirmojo pasaulinio karo aristokratiškame skurde auganti valinga paauglė prisiekia sau tapsianti aktore ir dainininke. Ji padeda į šalį smuiką, palieka griežtos motinos valdomą šeimą ir pasineria į laisvą Berlyno kabaretų ir naktinių klubų dekadansą. Geidulingas Marlenos grožis, viliokiškas balsas ir androginiški kostiumai traukia lyg magnetas. Jos koncertų salės – sausakimšos, o mylimųjų įvairovė – nepralenkiama ir peržengianti socialinių normų ribas. Tikros sėkmės ji sulaukia bene pernakt, atlikusi kabareto dainininkės vaidmenį filme „Žydrasis angelas“.

Nei šlovė, nei santuoka, nei motinystė nenumaldė nepailstančios ir audringos Marlenos sielos. Į valdžią atėjus Hitleriui, ji išplaukia į Ameriką, kur jos erotiškas gundytojos įvaizdis patraukia viso pasaulio dėmesį, ir tampa viena garsiausių Holivudo aktorių. Hitleris bando parsivilioti ją atgal į Vokietiją, tačiau Marlena turi kitų planų: ji koncertuoja sąjungininkų kariams Antrojo pasaulinio karo frontuose.

1943-ieji, Italija. Grafienė Sofija de Korsi viliasi, kad karas aplenks jų jaukų dvarą Toskanoje, tačiau viskas pasikeičia gatvėse nevaldomai ėmus siausti juodmarškiniams ir į gretimus kaimus suplūdus vokiečių kariams. Desperatiškai trokšdama pasipriešinti, grafienė sutinka savo namuose priglausti sužeistą britų radistą. Šią paslaptį Sofijai teks saugoti ne tik nuo priešų žvalgų, bet ir nuo savo pačios vyro.

Amerikoje užaugusi italė Maksina atvyksta į Toskaną turėdama misiją įsilieti į vietinių partizanų būrius ir sustiprinti jų ryšį su Sąjungininkais. Vieną popietę netikėtai išdygusi ant Sofijos namų slenksčio ir pasiūliusi drauge tęsti kovą, maištautoja Maksina niekaip negali išmesti iš galvos dar Romoje sutikto pasipriešinimo dalyvio Marko...

Netrukus abi moterys įsisuka į slaptą, pavojų kupiną kovą su naciais, kasdien baimindamosi, ar joms pavyks likti nepastebėtoms, ar pavyks apginti ir išsaugoti tuos, kuriuos labiausiai brangina ir myli.

„Jaučiausi lyg žiūrėdama neapsakomai įtraukiantį filmą.“
Eve Chase

„Svaiginanti meilės ir ištikimybės istorija.“
Rachel Hore, „Paslapčių bokštas“ autorė

Dinah Jefferies (Daina Džefris, gim. 1948) gimė Malaizijoje, būdama devynerių su tėvais persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigė studijas Anglijoje, dirbo aukle didikų šeimoje Toskanoje, rašyti pradėjo sulaukusi 50-ies. Beveik visos autorės knygos tapo „Sunday Times“ bestseleriais.

MEILĖS ISTORIJA, PAKEITUSI PARYŽIAUS VEIDĄ.

Įkvepianti ir jaudinanti istorija apie žymiojo prancūzų architekto Giustavo Eifelio viziją ir didžiausią jo gyvenimo projektą – bokštą, savo forma įamžinusį jo mylimosios Adrienos vardo pirmąją raidę. 

Giustavui Eifeliui užbaigus iki tol didžiausią savo projektą – Jungtinėms Amerikos Valstijoms padovanotos Laisvės statulos karkasą, – prancūzų vyriausybė jam pasiūlo sukurti ką nors nuostabaus 1889-aisiais Paryžiuje vyksiančiai Pasaulio mugei. Iš pradžių architektas svajoja apie modernią metro sistemą, tačiau viskas pasikeičia, netikėtai susitikus savo jaunystės meilę – Adrieną.

Nors abu sukūrę šeimas, giliai širdyje paslėpti Giustavo ir Adrienos jausmai vėl atgyja. Draudžiamas ryšys architektą įkvepia idėjai, visiems laikams pakeisiančiai Paryžiaus panoramą. Giustavas Eifelis imasi statyti įspūdingą 300 metrų aukščio geležinį bokštą, kurio linijos primins Adrienos kūno linijas, o forma įamžins mylimosios vardo pirmąją raidę. 

„Istorija, naujoje romantiškoje šviesoje atskleisianti žymiojo prancūzų architekto gyvenimą ir visiems laikams pakeisianti požiūrį į Eifelio bokštą.“

Decitre 

„Visuomet mylėjau Eifelio bokštą. Perskaičius šią knygą jį myliu dar labiau!“

Carobookine 

Jie tebuvo svetimi bėgantys vaikai.

Bet atsirado pasiryžusių jiems padėti.

Tai – šviesi istorija Holokausto tamsybėje.

„...pats brangiausias laikas yra tas, kurį nugvelbi iš mirties ir skausmo. Toks bus mano kerštas. Mano pergalė bus tai, kokiu būdu diena iš dienos trinsiu šį niekam nereikalingą skausmą.“

1942-ųjų vasarą Italijos Nonantolos miestelio traukinių stotyje išlipa keturiasdešimt žydų paauglių ir vaikų. Padedami gerų žmonių, jie per visą Europą bėgo iš nacistinės Vokietijos ir kitų šalių ir stengiasi pasiekti Izraelio Žemę.

Jų vedlys Joskas vaikams padeda įsikurti už miestelio plytinčioje apleistoje viloje „Emma“. Tarp jų yra vienuolikmetis Natanas. Jam tebediegia širdį prisiminus apie nacių iš namų ištemptą tėvą, atsisveikinimą su motina. Tarp jų – ir tylioji Sonja, kuri prarado viską. Bet viloje „Emma“ nėra geltonų žvaigždžių, nėra nei getų, nei naktinių reidų. Tai – visiškai naujas pasaulis, kur žemdirbiai atneša maisto, o miestelio meras suorganizuoja pianiną vaikų ūpui pakelti. Ir jie šioje užuovėjoje pasijunta beveik laimingi. Tačiau 1943-iųjų rudenį į Nonantolą įžengia nacių pajėgos ir vila „Emma“ pabėgėliams tampa nebesaugi. Tik šįkart, surėmę pečius, jų pusėn stoja visi miestelio gyventojai ir sukurpia išmoningą planą, kaip juos išgabenti iš Italijos...

„40 paltų ir viena saga“ − tikrais faktais paremta šviesi istorija, optimizmo properša Holokausto siaube. Romane pasakojama apie išgelbėtuosius ir juos gelbėjusius – kad jie niekada nebūtų užmiršti. Ir šiandien jų didvyriškumas, gerumas, dosnumas jaudina, ragina nepasiduoti baimėms ir abejingumui, kasdien ieškoti šviesos.

„Kai pirmą kartą susipažinau su įvykiais viloje „Emma“, pagalvojau, kad kiekvienas berniukas, kiekviena mergaitė nusipelno tokio miestelio kaip Nonantola, tokio vedlio kaip Joskas.“

Ivan Sciapeconi

Ivan Sciapeconi (Ivanas Šiapekonis, gim. 1969) – italų rašytojas. Dirba pradinės mokyklos mokytoju Modenoje, taip pat yra fondo „Villa Emma“ komiteto narys. Jis yra išleidęs knygų vaikams ir mokyklinių vadovėlių. „40 paltų ir viena saga“ – jo pirmas romanas.

„Jos būtų visiškai savarankiškos. Moterų sala.“

Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.

Kilusi iš garsios kovingų ir nuožmių moterų karžygių šeimos, Marija pasiryžta pakeisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyvenimą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. Save ir savo seseris Marija bandys išvesti iš tamsos, apsaugoti nuo priešų, apdovanoti turtais ir galia.

„Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie utopinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.

„Sodrus, pagavus, nuožmus ir geismingas kūrinys.“

Madeline Miller

„Vaizdingas ir drąsus pasakojimas apie moteris ir galią.“

Emma Donoghue

„Vizionierė, queer mylimoji, XII amžiaus rašytoja... Marijos Prancūzės gyvenimas taikliai perinterpretuojamas šiame atkakliai šiuolaikiškame romane apie moterų siekius ir kūrybiškumą.“

Guardian

Lauren Groff (Loren Grof, gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premijai, o Barackas Obama jį paskelbė vienu mėgstamiausių savo 2021-ųjų skaitinių.

„...Jūra turi du veidus. Turi priimti abu, gerąjį ir blogąjį, ir niekada nė nuo vieno nenusigręžti.“

1972-ieji, Kornvalis. Iš nuošalaus, toli nuo jūros kranto stūksančio Mergelės Uolos švyturio pradingsta trys jo prižiūrėtojai. Švyturio durys randamos užrakintos iš vidaus. Stalas padengtas valgiui, bet maistas nepaliestas. Vyriausiojo prižiūrėtojo orų žurnale – įrašas apie bokštą supančią audrą, nors tuo metu fiksuota giedra. Du laikrodžiai, abu sustoję aštuntą keturiasdešimt penkios. Kokia keista lemtis ištiko tris pasmerktuosius?

Po dvidešimties metų žibintininkų moterys vis dar negali susitaikyti su vyrų netektimi. Heleną, Dženę ir Mišelę ši nelaimė būtų galėjusi suartinti, bet tik dar labiau atitolino. Kai jas aplanko rašytojas, pasiryžęs atskleisti trijų vyrų dingimo paslaptį, moterys privalo pažvelgti praeičiai į akis.

Įkvėptas tikrų 1900-ųjų įvykių romanas „Žibintininkai“ – nuožmus ir sykiu atmosferiškas mistinis pasakojimas apie jūros ir švyturių viliones, atsiskyrimą ir apsėdimą, nostalgišką meilę ir nepaliekantį gedulą. Apie baimes, gebančias trinti ribas tarp to, kas realu, ir to, kas įsivaizduojama. Ir apie tai, kiek kainuoja išlaikyti rusenant šviesą, nors visa aplink ryja tamsa.

„Mano mėgstamiausias 2021-ųjų romanas.“

Hilary Mantel

„Neapsakytas, neištyrinėtas ir neregėtas pasaulis, mintantis prievarta ir melais, mūsų vadinamas antgamtišku, autorės rankose tampa baugiai apčiuopiamas.“

Guardian

„Puikiausia literatūra norint pabėgti nuo tikrovės.“

Stylist

„Ši knyga jus užliūliuos, vedžios per bangas, o tada panardins. Perskaitykite.“

Julia Phillips

Emma Stonex (Ema Stouneks, gim. 1983) – anglų rašytoja, augusi Nortamptonšyre, bene toliausiai nuo jūros Jungtinėje Karalystėje. Švyturiais susižavėjo per vaikystės atostogas Kornvalio grafystėje, iki šiol vienoje mėgstamiausių savo vietovių. „Žibintininkai“ – pirmas autorės romanas, pasirašytas ne pseudonimu. 

1943-ieji, Italija. Grafienė Sofija de Korsi viliasi, kad karas aplenks jų jaukų dvarą Toskanoje, tačiau viskas pasikeičia gatvėse nevaldomai ėmus siausti juodmarškiniams ir į gretimus kaimus suplūdus vokiečių kariams. Desperatiškai trokšdama pasipriešinti, grafienė sutinka savo namuose priglausti sužeistą britų radistą. Šią paslaptį Sofijai teks saugoti ne tik nuo priešų žvalgų, bet ir nuo savo pačios vyro.

Amerikoje užaugusi italė Maksina atvyksta į Toskaną turėdama misiją įsilieti į vietinių partizanų būrius ir sustiprinti jų ryšį su Sąjungininkais. Vieną popietę netikėtai išdygusi ant Sofijos namų slenksčio ir pasiūliusi drauge tęsti kovą, maištautoja Maksina niekaip negali išmesti iš galvos dar Romoje sutikto pasipriešinimo dalyvio Marko...

Netrukus abi moterys įsisuka į slaptą, pavojų kupiną kovą su naciais, kasdien baimindamosi, ar joms pavyks likti nepastebėtoms, ar pavyks apginti ir išsaugoti tuos, kuriuos labiausiai brangina ir myli.

„Jaučiausi lyg žiūrėdama neapsakomai įtraukiantį filmą.“
Eve Chase

„Svaiginanti meilės ir ištikimybės istorija.“
Rachel Hore, „Paslapčių bokštas“ autorė

Dinah Jefferies (Daina Džefris, gim. 1948) gimė Malaizijoje, būdama devynerių su tėvais persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigė studijas Anglijoje, dirbo aukle didikų šeimoje Toskanoje, rašyti pradėjo sulaukusi 50-ies. Beveik visos autorės knygos tapo „Sunday Times“ bestseleriais.

XVI a. Talinas. Kadaise padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, aštraus proto berniūkštis, dabar Baltazaras Rusovas – pasaulyje įsitvirtinęs gerbiamas žmogus. Vos išėjęs mokslus vokiečių Štetino mieste, jis tampa Talino Šventosios Dvasios bažnyčios pastoriumi. Neilgai trukus susižada su nuostabių migdoliškų akių mergina ir ima rašyti jam šlovę atnešiančias Livonijos kronikas. Bet Baltazaro gyvenime neramumai dar priešakyje. Livoniją ir toliau kamuoja prašalaičiai – Talinas ruošiasi užtruksiančiai maskvėnų apgulčiai. Kronikininko darbą slapčia seka kiti didikai, norintys savaip diktuoti istoriją. O ir santuoka – netrunka patirti Baltazaras – kartais gali panėšėti į karo lauką.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų, nusipelnęs Nobelio.“

Doris Lessing

„Apie priespaudą, kuri jam pačiam nebuvo svetima, Krossas geba rašyti be pykčio, bet itin skausmingai.“

Adam Zamoyski

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920–2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, „Livonijos kronikos“ autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536–1600) gyvenimas. „Žmonės be praeities“ – trečias tetralogijos romanas. Pirmas ir antras romanai išleisti viena knyga „Lyno akrobatas. Tarp trijų marų“ (Baltos lankos, 2020).

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“

Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“

Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“

Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“

Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“

Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt’ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Nuotykių drama, kurios veiksmas nukelia į XX a. pabaigos Australiją – perlų gavybos aukso amžių, kur drąsi ir stipri jauna moteris, pasiryžusi žūtbūt išgelbėti savo tėvą.

1886 m. Vakarų Australija. Iš Londono išplaukęs laivas po kelių mėnesių jūroje pagaliau pasiekia Banino įlankos krantus. Jaunutė Eliza Braitvel ir jos šeima nuo denio stebi neįprastus naujuosius namus. Tai vieta, kurioje išgyventi nelengva, o sėkme čia džiaugiasi tie, kurie nesibijo vandenyno gelmių, slepiančių didžiules perlų kriaukles. Ne vienas vyras, suviliotas pažadų pralobti, ryžtasi viskam, kad tik gautų perlų.

Praėjus dešimčiai metų į krantą vėl atplaukia laivas – šį kartą grįžtantis iš kelis mėnesius trukusios perlų ieškojimo ekspedicijos. Jo kapitonas – ekscentriškasis Elizos tėvas, tik namo parplaukusiame laive jo nebėra. Miestelyje ima sklisti gandai apie sukilusią laivo įgulą ir žmogžudystę. Užsispyrusi Eliza tiki, kad ji vienintelė gali išsiaiškinti, kur dingo jos tėvas ir kas iš tiesų nutiko laive.

Ieškodama tiesos Eliza sužino, kad tviskantis perlų gavybos perlamutras slepia dvokiantį puvėsį, o Banino įlanka, kurią ji manė taip gerai pažįstanti, skęsta korupcijoje ir laikosi išankstinių nuostatų. 

Eliza pasiryžusi išsiaiškinti, kur ir kodėl pradingo jos tėvas. Kokias šeimos paslaptis ji atskleis ieškodama atsakymų?

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.


„Tai Sebaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių.“
John Banville

„Ši sakmė apie vieno žmogaus odisėją per tamsius Europos istorijos amžius – vienas nuoširdžiausių ir labiausiai jaudinančių grožinės literatūros pavyzdžių pokario pasaulyje. Sebaldas – tai XXI a. Joyce'as.“
Times

„Šiame nerimastingame meistriškos formos kūrinyje Sebaldas tarytum pasiekia tobulybę.“
Heinrich Detering


W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944-2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.

Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?

„Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas apie šeimos susipriešinimą, dievų intrigas, sąžinę ir atsakomybę už savo klaidas, apie nepaprastą moters valią ir motinos meilę, stiprybę, pasiaukojimą ir pergales vyrų pasaulyje.

„Drąsi feministinė klasikinio mito interpretacija.“
O Magazine

„Kerintis pasakojimas apie paprastą ir sykiu ypatingą moters deivės gyvenimą.“
Eimear McBride

Madeline Miller (Madelina Miler, g. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. Jos pirmas romanas „Achilo giesmė“ 2012 m. pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją. „Kirkė“, antras autorės romanas, vos pasirodžiusi iškart užkopė į pasaulio bestselerių viršūnes, susižėrė ne vieną literatūros apdovanojimą. Romanas įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą ir išverstas į 26 kalbas.

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.

Romanas, įkvėptas tikrų istorinių faktų.

Žmones išskiria ne religija, o gėris ir blogis šioje žemėje.

Trisdešimt šešerių Houpė jau nesistebi blogomis naujienomis. Jos motina mirė, vyras paliko ją dėl dvidešimt dvejų merginos, banko sąskaita beveik tuščia. Jau seniai atsisakiusi svajonės tapti teisininke, Houpė, auginanti nelengvo būdo paauglę dukterį, stengiasi išlaikyti žlungančią šeimos kepyklėlę.

Houpės mylima močiutė, kilusi iš Prancūzijos, penkiasdešimt metų džiuginusi Menkių kyšulio gyventojus savo kepiniais, pamažu pasineria į Alzheimerio rūką. Tačiau proto prašviesėjimo akimirką ji supranta, kad jei nepapasakos Houpei apie praeitį, jos ilgai saugotos paslaptys pradings amžiams. Ji užsimena apie paslaptingus tragiškus įvykius Paryžiuje. Paskui surašo ant lapelio sąrašą pavardžių ir paprašo anūkės nuvykti į Prancūziją dėl paslapties, kurią saugojo septyniasdešimt metų. 

Houpė, vedama emocijų, eina per Paryžiaus kepyklas, kuriose susipynusios trijų religijų tradicijos, užkoduotos močiutės pasakose ir naminių kepinių skoniuose. Moteris iš gabaliukų dėlioja šeimos istoriją, sužino siaubingų dalykų apie Holokaustą, klausosi giminaičių liudijimų apie jų siekį išgyventi laikais, kai pasaulis išprotėjo. Išgirsta istoriją apie du mylimuosius, kuriuos išskyrė žiaurios aplinkybės. Jai telieka būti drąsiai ir tikėti, kad Dievą galima rasti visur, netgi pyragaityje.

„Užmaršties saldumas“ –  tai pasakojimas, įkvėptas tikros istorijos, apie religinių įsitikinimų nepaisančius žydų gelbėtojus.

Harmel meistriškai ir įtaigiai pasakoja apie kartų kovą už išlikimą. Knygoje pabarstyti kepinių receptai leidžia skaitytojams patiems geriau pajusti saldų Houpės kelionės skonį.

Publishers Weekly

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje. Lietuvių kalba išleistas jos romanas „Dingusių vardų knyga“.

Puikiai žinomų romanų „Gydytojas. Avicenos mokinys“ ir „Šamanas“ autoriaus knyga supažindina su deimantų verslo užkulisiais ir pateikia daug įdomios religinės, istorinės ir archeologinės informacijos apie Šventąją Žemę ir Jeruzalę.

Deimantų šlifuotoją iš senos ir garbingos Europos juvelyrų giminės niujorkietį Harį Houpmaną sudomino nepaprasto geltonojo „Jeruzalės deimanto“ istorija, siekianti net biblinio karaliaus Saliamono laikus. Kai jo paprašoma pagalbos sugrąžinant legendinį akmenį Izraeliui, jis noriai sutinka.

Bet, atvykęs į neramius Vidurinius Rytus, Haris įsitikina, kad misija bus sunki. Visos trys Šventosios Žemės religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – gviešiasi neįkainojamo brangakmenio.

Bendradarbiaudamas su Izraelio vyriausybės agente Tamara Štraus, Izraelio muziejaus kuratore, kurios drąsa, protas ir grožis atvykėliui įkvepia ir aistrą, ir pagarbą, Houpmanas įsivelia į penkių šimtmečių senumo paslaptis ir intrigas.

Skaitytojas, sekdamas pinklias deimanto klajones, susipynusias su Houpmano giminės likimu, išgyvendamas kruvinus konfliktus, susipažins su Šventąja Žeme, jos istorija ir papročiais, su šalies žmonėmis ir kasdieniu jų gyvenimu.

1926 m. JAV, Masačusetso valstijoje, gimęs Noah Gordonas pirmąją knygą išleido būdamas 39-erių. Rašytojas tarptautiniu mastu išgarsėjo parašęs romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys“ (liet. 2016). Autorius jau yra išleidęs devynis istorinius romanus, jie pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų bei kritikų.

 „Nuostabiai parašytas dinamiškas nuotykių romanas.“

Library Journal

„Vatikano princesė“ – tai dramatiškas pasakojimas apie Lukreciją Bordžiją, vis dar iki galo nesuprastą popiežiaus Aleksandro VI dukterį. Nors dažnai vadinama fatališka moterimi, galbūt Lukrecija – tik šeimos intrigų auka.

Bordžijų vardas giliai įsirėžęs Renesanso Italijos istorijoje ir daugeliui asocijuojasi su neįsivaizduojama prabanga, amoralumu ir niekšybe. Ir visa tai – klastingai užgrobus vieną švenčiausių pasaulyje titulų – popiežiaus. Šią istoriją apie save – Lukreciją Bordžiją, moterį, gimusią šeimoje, kuri siekdama valdžios padarytų bet ką, įskaitant manipuliavimą vienas kitu ir samdomų žudikų paslaugas, – pasakoja pati gražioji popiežiumi tapusio kardinolo Rodrigo Bordžijos duktė. Lukrecija – išsilavinusi, įžvalgi, protinga ir tikra Bordžija, gebanti regzti intrigas ne prasčiau nei jos šeima. Tačiau ši liekna, šviesiaplaukė mergina turi nepalenkiamus principus bei moralinį kompasą, kuris trukdo jai rinktis tarp asmeninės laimės ir mylimos šeimos interesų.

Nuo viskuo aprūpintos vaikystės Romos rūmuose iki skandalingų santuokų ir painių santykių su dievinamu tėvu ir broliais – tokia istorija apie Vatikano princesę, kurios drąsa ir meilė suteikė jai jėgų kovoti su Bordžijų kraujo primestu likimu.

„Šiame literatūriniame istorijos tyrinėjime, kuriame netrūksta šekspyriškų žmogžudysčių, melo, apgaulių ir išdavystės, [C. W.] Gortneris leidžia susipažinti su autentiška triukšmingos, purvinos ir pavojingos Romos mada, architektūra ir menu, o Lukrecijos Bordžijos gyvenimui suteikia feministinę perspektyvą.“

Kirkus Review

„Tai pasakojimas apie aistrą, politines intrigas ir viską apnuodijančią valdžios galią. Šis kruopščiais tyrinėjimais paremtas ir meistriškai sukurtas romanas nukelia skaitytojus į klastingąjį Bordžijų – vienos iš labiausiai „sugedusių“ valdančiųjų šeimų istorijoje – pasaulį, kuriame svarbiausia šeimos moteris Lukrecija vaizduojama taip, kaip niekada anksčiau.“

Allison Pataki, romano „Imperatorienė Sisi“ autorė