Istoriniai romanai

„Vėliau jiems egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo Linijoje, ir visi kiti, kurių tenai nebuvo.“


1943-ieji, Siamo džiunglės. Australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių atgabenamas tiesti Siamo–Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Linija, kuri jungia vieną tašką su kitu, realybę su nerealybe, gyvenimą su pragaru ir beprotybe. Dorigas Evansas kasdien kovoja dėl belaisvių, mirštančių nuo bado, choleros, žvėriško japonų sargybinių elgesio, gyvybių. Nuo nevilties jį gelbsti tik prisiminimai apie dėdės žmoną Amę, nuožmių akių moterį su raudona kamelija už ausies, ir jų aistringą romaną, kurį nutraukė karas.

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai pasakojimas apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę. Remdamasis autentiška archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo–Birmos geležinkelį, kurį tiesdami dėl nepakeliamų darbo sąlygų žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanaganas – jam pavyko likti gyvam ir savo sūnui perduoti neįkainojamą šio skaudaus, bet pamažu į užmarštį grimztančio istorijos epizodo liudijimą.


„Šis romanas – tai australiškasis „Karas ir taika“.“
NPR

„Parašyta itin paveikiai ir elegantiškai, ši kaltės ir heroizmo istorija sujungia Rytus ir Vakarus, praeitį ir dabartį. Flanaganui buvo lemta gimti tam, kad sukurtų šį romaną, kuris jau spėjo atrasti savo vietą pasaulinės literatūros kanone.“
„Man Booker“ 2014 m. premijos komisija


Richard Flanagan (Ričardas Flanaganas, g. 1961 Tasmanijoje) daugelio literatūros kritikų laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju. Už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ autorius 2014 m. apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija. Šis romanas išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Economist“.

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“

1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.


„Barneso šedevras... Apie nuolatinę žmogaus kovą su savo sąžine, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą.“
The Guardian

„Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją.“
Daily Telegraph

„Nepakartojama… Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė.“
The New York Times Book Review


Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ (2016) buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015).

Tai pasakojimas apie tamsiąsias moteriškumo puses.

1969-ieji, Šiaurės Kalifornija. Tik prasidėjus vasarai, vieniša ir mąsli paauglė Evė Boid parke pamato merginų trijulę, taip išsiskiriančią iš minios, kad negali atitraukti nuo jų akių. Tarsi ne šio pasaulio būtybės, savo laisvumu, kitoniškumu, paslaptingumu jos jaukia įprastą pasaulio tvarką ir su kiekvienu į jas smingančiu žvilgsniu sėja nerimą. Evė, pakerėta Suzanos, hipnotizuojančios už ją vyresnės merginos, nejučia įsitraukia į grupę, suburtą charizmatiško lyderio, nepavaldžią išorinio pasaulio taisyklėms. Desperatiškai siekdama pritapti, ji nė nenutuokia tuoj atsidursianti sunkiai įsivaizduojamo smurto paribiuose ir priartėsianti prie akimirkos, kai įvykiai gali pasisukti pačia blogiausia linkme.
Įkvėptas vieno žinomiausių JAV nusikaltėlių Charleso Mansono ir jo suburtos sektos istorijos – tai neišdildomas pasakojimas apie tamsiąsias moteriškumo puses, apie merginas, jų pažeidžiamumą ir stiprybę, jų stingdantį pripažinimo ilgesį ir pasiryžimą ištyrinėti aštriausias gyvenimo briaunas, kad rastų savo vietą po saule. Apie merginas, kurios neišvengiamai tampa moterimis.


„Nežinau, kas labiau stebina – autorės gebėjimas taip giliai suprasti žmogų ar jos savitos kalbos meistrystė.“
Mark Haddon

„Šis pasakojimas įtemptas kaip aukščiausia besislapstančio autobusiuko pavara, toks tamsus ir mįslingas tarsi rūkas, kurį jis skrodžia… Tai įvairialypė istorija apie mergystę, smurtą ir sektų psichologiją, papasakota mažoriniais sakiniais ir grakščiomis įžvalgomis apie moteriškumo paradoksus.“
The Huffington Post


Emma Cline (Ema Klain, gim. 1989) – viena perspektyviausių jaunosios kartos JAV rašytojų. „Merginos“ – jos debiutinis romanas. Tik pasirodęs, jis iškart tapo bestseleriu, yra pripažintas tarptautiniu mastu, o jo vertimo teises įsigijo 38 šalys.

Vieną vidurnaktį, tąnakt, kai skelbiama Indijos nepriklausomybė, gimsta tūkstantis ir vienas vaikas. Tai vidurnakčio vaikai, nepaprasti, paslaptingi, dėl savo gimimo aplinkybių įgiję stebuklingų galių - vieni jų skraido, kiti keičia pavidalą, vaikšto vandeniu, savo grožiu keri aplinkinius, keliauja laiku. Ši knyga apie juos ir ypač apie vieną jų - Salymą Sinajį, vaiką didžiule nosimi, galinčia užuosti žmonių jausmus ir ateities įvykius.
Per Salymo istoriją autorius atskleidžia dviejų naujai užgimusių nepriklausomų valstybių, Indijos ir Pakistano, pirmųjų dešimtmečių istoriją. Joje daug magijos, stebuklų ir neįprastų įvykių. Deja, stebuklingųjų vidurnakčio vaikų lemtis - būti sunaikintiems, nes jie trukdo kurti šalies ateitį, ir Salymas paskutinis iš jų.

Romanas „Vidurnakčio vaikai“ sulaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų, tačiau nuo Indiros Gandhi laikų tebėra uždraustas Indijoje. Tai istorinė filosofinė alegorija, parašyta barokiškai puošniu stiliumi, kupina siurrealistinių veikėjų paveikslų, niūrios ironijos ir visų Indijos spalvų bei kvapų.
1981 m. šis romanas gavo Bookerių Bookerio apdovanojimą, taigi kūrinys buvo įvertintas kaip geriausia iš visų knygų, per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją.
Kūrinys lietuviškai pirmą kartą buvo išleistas 1999 m.


Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi) - indų kilmės anglų novelistas, eseistas, kritikas. Gimė Bombėjuje 1947 m., dabar gyvena Niujorke. Vienas garsiausių XX a. kūrėjų, Karališkosios literatūros draugijos narys, daugelio romanų autorius. Rushdie yra apdovanotas aštuoniais garbės daktaro laipsniais, 2002 m. buvo išrinktas į Amerikos PEN organizacijos tarybą.
Rašytojo pavardė žinoma net tiems, kurie nesidomi literatūra, - kai 1989-aisiais Irano dvasinis lyderis paskelbė jam mirties nuosprendį, fatvą, jo pavardė dar ilgai buvo minima pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir žinių laidose.

„The Sunday Times" bestseleris Nr. 1

Vieną 1686-ųjų rudens dieną aštuoniolikmetė Nela pasibeldžia į prabangaus namo duris turtingiausiame Amsterdamo kvartale. Po trumpos tuoktuvių ceremonijos, įvykusios prieš mėnesį, ji atkeliavo iš kaimo, kad pradėtų naują gyvenimą kaip garsaus pirklio Johaneso Branto žmona. Nors buvo laukiama, niekas neskuba jai atidaryti durų...
Johanesas pasirodo tik vėliau ir dovanoja jai ekstravagantišką vedybų dovaną – spintelės dydžio tikslią jų namo kopiją. O įrengti ją imasi paslaptingasis Miniatiūristas. Netrukus išaiškėja, kad mažyčiai jo kūrinėliai pačiais netikėčiausiais būdais atkartoja tai, kas vyksta didžiajame name ir, rodosi, geba atskleisti ateitį.
Ar Miniatiūristas laiko namo gyventojų likimą savo rankose? Ar Nelai lemta tapti jų gelbėtoja ar žlugimo architekte?

Šis nuostabus, pilnas įtampos, keliomis literatūros premijomis apdovanotas kūrinys – tai didinga meilės ir apsėdimo, išdavystės ir atpildo, tiesos ir iliuzijos istorija. „Company Pictures" pagal šį romaną Didžiojoje Britanijoje kuria televizijos serialą.

Jessie Burton gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus iki savo debiutinio romano "Miniatiūristas", sulaukusio didžiulės sėkmės, dirbo aktore. Šis kūrinys išverstas daugiau kaip į 30 kalbų.

„Intriguojanti, magiška, staigmenų kupina knyga – iš tų, kurios padeda pamilti skaitymą.“
S. J. Watson

„Mūsų liks tik tiek, kiek telpa banjano šešėly“ – šių pranašiškų Karalienės Močiutės žodžių, ištartų vieną kvapnią saulėtą popietę, mažoji princesė Raamė dar nesuprato. O pirmąkart išvydusi raudonąjį – kodėl gi jis raudonasis? – khmerą, visą apsitaisiusį juodai, su sandalais iš padangos, ji tarė sau reginti tevodą, angelą, Pajuodėlį. Deja, tai buvo ne angelas, o vienos šiurpiausių pasauly revoliucijų kareivis, atėjęs išvaryti taikios, išmintingos karališkosios šeimos į baisią kelionę po pragaru virstančią šalį. Tądien nuostabus Raamės vaikystės pasaulis ėmė byrėti į šipulius...

Romanas Banjano šešėly pasakoja apie visagalę tėvo ir dukters meilę katastrofos akivaizdoje, liudija realius įvykius XX a. 8-ojo dešimtmečio Kambodžoje, atskleidžia tai, kad ir negailestingame pasauly esama grožio, tik reikia gebėti jį įžvelgti.

Šis daugybe literatūrinių premijų apdovanotas kūrinys grįstas asmenine rašytojos patirtimi. Kaip ir pagrindinė romano herojė Raamė, Vaddey Ratner, Kambodžos karališkosios šeimos narė, patyrė Raudonųjų khmerų terorą, per kurį žuvo daugiau kaip du milijonai žmonių. Lemtingaisiais 1975-aisiais autorei tebuvo penkeri. Po ketverių metų, išgyvenusi prievartą, badą ir artimųjų žūtį, ji pabėgo iš gimtosios šalies. 1981 m. Ratner atvyko į JAV beveik nemokėdama anglų kalbos. Po keliolikos metų ji su pagyrimu baigė Kornelio universitetą ir neilgai trukus išgarsėjo visame pasauly kaip rašytoja, pateikusi skaitytojams šį sukrečiantį liudijimą.


„Subtilus pasakojimas... gausus istorinių faktų, sodrių emocijų, reiškiamų vaizdinga kalba. Romanas, kuris neabejotinai bus skaitomas ir vertinamas ateities kartų.“
PEN/Hemingway Award Finalist citata

„Tokios istorijos kaip ši sujaudina iki širdies gelmių ir, drįstu pasakyti, pakeičia gyvenimą.“
Bookreporter.com

„Grožio ir netgi džiaugsmo kupinas pasakojimas. Neįtikėtina ir kilnu tai, kad apie įvykius kalbama be pykčio ir su begaline empatija.“
Ligaya Mishan, New York Times Book Review