Premijuotos ir nominuotos

Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.

Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?

Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.

Kinijoje vyksta Kultūrinė revoliucija. Tuo metu slaptas karinis dalinys, ieškodamas nežemiškų civilizacijų, siunčia signalus į kosmosą. Tolimos mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. O čia formuojasi įvairių grupuočių – vienos jų ketina kovoti su užkariautojais, o kitos, nusivylusios Žemės civilizacija, ateivius pasiruošusios sutikti svetingai. Maža to, jos nori padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Plataus užmojo įžvalgus šiuolaikinės mokslinės fantastikos šedevras.

„Trijų kūnų problema“ nagrinėja, kas gali nutikti Visatai, jeigu fizikos dėsniai būtų imti naudoti kaip ginklai. Jeigu baisi atrodo atominė bomba, paskaitykite, ką Saulės sistemai gali padaryti dvimatis ginklas.“

Yuval Noah Harari

„Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“

Saulius Tomas Kondrotas, vertėjas

„Šis mokslinės fantastikos romanas – apie pirmąjį žmonijos kontaktą su svetima civilizacija. Viena vertus, tai gali nutikti ateityje arba niekada nenutikti. Kita vertus, jie gali pasiekti mus jau rytoj, tad ši tema – ne šiuolaikinis mitas, bet labai aktuali problema. Šiuo metu tai sudėtingiausia ir didžiausią pavojų kelianti žmonijos mįslė.“

Autorius, iš lietuviško leidimo pratarmės

Kinų rašytojas Liu Cixin (gim. 1963) už šią knygą 2015 m. pelnė Hugo apdovanojimą, 2017 m. gavo „Lucus“ prizą, nominuotas „Nebula“ premijai, 9 kartus laimėjo „Galaktikos“ apdovanojimą, teikiamą Kinijos mokslinės fantastikos autoriams. Iki tapdamas rašytoju, dirbo kompiuterių inžinieriumi.

Vytauto V. Landsbergio įskaityta meilės ir kelionių pasaka, 2004 metais išrinkta geriausia metų knyga vaikams. 

Baltas laukinis arklys Dominykas įsimyli šiek tiek išpaikusią rugiagėlę. Tačiau rudenį, artėjant šalnoms, jis yra priverstas paslėpti ją po akmeniu, o pats iškeliauja Afrikon ieškoti rugiagėlės giminių. 

Ten Dominykas susipažįsta su krokodilu, begemotu, beždžionėle, kupranugariu ir kitais linksmais personažais. Pavasarį arklys sugrįžta į Lietuvą ir apie savo pasakišką kelionę papasakoja vėl išdygusiai rugiagėlei. 

Knyga moko meilės, kūrybos. Kartu ji subtiliai paliudija ir apie amžinąjį gyvenimą, apie nuolat vykstantį atsinaujinimą ir atgimimą. Knygų apie arklį Dominyką serija – tai kelionė po meilės šalį, o meilė juk yra ir skaudi, ir džiaugsminga, ir pavydi, ir padykusi, ir melancholiška. Tinkama įvairaus amžiaus klausytojams.

„Stebuklingas Arklio Dominyko brangakmenis“ – trečioji Vytauto V. Landsbergio įskaityta šios pasakų serijos knyga apie arklį Dominyką.

Tai intriguojanti detektyvinė istorija apie tai, kaip nežinia kas pavogė Dominyko mylimosios rugiagėlės amžinai šildantį brangakmenį. Kartu tai ir kupinas graudžios ironijos pamokomas pasakojimas apie meilę, pavydą ir pasiaukojimą. 

2011 metais išrinkta geriausia metų knyga vaikams. Audioknygoje rasite sutrumpintą popierinės knygos versiją su dainelėmis.

Vytauto V. Landsbergio įskaityta pasakų ir anekdotų knyga, tapusi bestseleriu. Pirmąsyk pasirodžiusi dar 1994 metais ji buvo išrinkta geriausia metų knyga vaikams.

Nonsenso stiliaus kūrinys pradėjo visai šeimai skirtų knygelių tradiciją. Rudnosiuko pasvarstymai kelia šypseną, žadina vaizduotę, skatina optimizmą, ragina ir į save pažvelgti autoironiškai, o visas problemas traktuoti lengvai, nes tik taip jos gali būti išspręstos.

Knyga apima tris Rudnosiuko gyvenimo etapus – jaunystę okupuotose Rudnosiukiškėse, brandą tremtyje ir linksmą kūrybišką gyvenimą laisvose Rudnosiukiškėse. Audioknygoje rasite sutrumpintą popierinės knygos variantą su dainelėmis.

Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da. 

„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą. 

„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. Garcíą Márquezą.“

New York Times Book Review

„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“

Jennifer Cody Epstein

Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt’ų“, „Femina“ ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.

„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.

„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?

„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright

„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.

Vieną tamsią viduržiemio naktį Temzės krantinėje senos smuklės lankytojai tampa neįtikėtino įvykio liudininkais: pro duris įvirsta sužeistas vyras, rankose laikantis nuskendusios mergaitės kūną. Tačiau po kelių valandų ji atgyja. Kaip tai paaiškinti? Gal tai stebuklas? Pati mergaitė į šiuos ir begalę kitų klausimų (kas ji? Iš kur ji?) atsakyti, deja, negali: ji kurčnebylė.

Pasisavinti vaiką nori trys šeimos. Turtinga jauna motina tvirtina, kad tai jos dukra, pagrobta prieš dvejus metus. Ūkininkų pora, neseniai sužinojusi apie slaptą sūnaus romaną, tiki radę savo anūkę. Kukli ir vieniša pastoriaus ekonomė išsyk pajunta: tai dingusi jos sesutė. Kiekviena šeima turi savų paslapčių, susijusių su skausmingomis netektimis, bet aišku viena: mergaitė negali priklausyti jiems visiems.

Gaivališka „Kartą prie upės“ pasakojimo srovė skaitytoją įtraukia, neša per veikėjų pasaulių vingius, nardina į gyvenimo paslapčių gelmes. Ir net užvertus paskutinį puslapį, nenustoja dalyti savo lobių.

„Užburianti. Begalės to paties pasakojimo gijų meistriškai suaudžiamos į magišką voratinklį, iš kurio skaitytojas nenori ištrūkti. Setterfield proza – graži, tamsi ir atmosferiška, o jos veikėjai įtaigiai atskleidžia tiek geriausius, tiek blogiausius žmonijos bruožus.“

Ruth Hogan, romano „Pamestų daiktų saugotojas“ autorė

Diane Setterfield (Dajan Seterfyld, gim. 1964) – britų rašytoja, akademikė. Jos debiutinis romanas „Tryliktoji pasaka“ („Alma littera”, 2008) tapo „New York Times“ bestseleriu, pasaulyje parduota per tris milijonus jo egzempliorių. „Kartą prie upės“ – trečia autorės knyga, iškart tapusi „Sunday Times“ ir „Amazon Kindle“ bestseleriu. 2019 m. kūrinys gavo prestižinį „The Gold Crown“ apdovanojimą ir buvo pripažintas metų istoriniu romanu. D. Setterfield gyvena Oksforde, prie Temzės.

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių. 

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“

Catherine Taylor 

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą vertą padėkos.“

Daisy Hildyard 

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.

„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“
„Booker Prize“ komisija

„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer

„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo

„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley

Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce'o „Dubliniečiai“ ir Hanya'os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

„– Reikia pagimdyti sūnų, būtinai reikia pagimdyti sūnų, reikia dviejų sūnų...
Kai gimė Kim Injongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleiskite, mamyte. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.
Močiutė šiltai ramino marčią:
– Viskas gerai. Antrą pagimdysi sūnų.
Kai gimė Kim Džijongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleisk, vaikeliuk. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.“

Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja.

Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.

„Kim Džijongė, gimusi 1982“ – kliniškai sterilia proza perteiktas liudijimas, ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur sumenkinimas, gebėjimų ir galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas tampa kasdienybe. Tai ne tik Kim Džijongės – tai kiekvienos moters istorija.

„Kim Džijongė tarsi auka, stiklinė figūrėlė, sudaužyta, kad išsilietų susikaupusi neteisybė.“
Guardian

„Apnuogina tiesas ir nebeleidžia nuo jų nukreipti žvilgsnio.“
Daily Telegraph

Cho Nam-joo (Čio Namdžiū, gim. 1978) – buvusi televizijos laidų scenaristė, rašytoja. Statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremto debiutinio jos romano „Kim Džijongė, gimusi 1982“ pasirodymas 2016 m. sutapo su didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga Pietų Korėjoje ir tapo šios bangos simboliu. Išdrįsusi kvestionuoti iki tol neliečiamas temas, Cho Nam-joo susilaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir stipraus palaikymo: vien Pietų Korėjoje parduota daugiau nei 1,3 mln. knygos egzempliorių, romanas išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, nominuotas „National Book Award“ apdovanojimui, pagal jį pastatytas filmas.

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje XIV a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. „Vilna“ daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“

Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė

2022 m. METŲ KNYGA PUBLICISTIKOS IR DOKUMENTIKOS KATEGORIJOJE 

Turbūt pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide.

Istorikai Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta įžengė į teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti – juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau jie skaitytojams ir skaitytojoms prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą: tuometė spauda mėgaujasi publikuodama seksualizuotus moterų atvaizdus ir tik valdžiai susizgribus tai nevirsta kultūros revoliucija; atsiradus vaizdo grotuvams, piliečiai grupelėmis renkasi žiūrėti pornografijos; gydytojai auklėja vyrus, nesugebančius seksualiai patenkinti savo žmonų; apklausose trečdalis studentų prisipažįsta turėję seksualinių santykių tik iš smalsumo. 

Klumbys ir Vaiseta, remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu, nagrinėja seksualumo kultūrą sovietų Lietuvoje trimis pjūviais: per viešai publikuotus vaizdus, lytinio švietimo ir seksualinės tematikos tekstus ir visuomenės elgseną. Jie teigia, kad sovietmečiu valdė meilės diktatūra, kuriai pavyko nuslopinti prasidėjusią seksualinę kultūros revoliuciją, bet tuomet ši virto seksualiniu pilietiniu karu.

Valdemaras Klumbys (gim. 1979) – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jis du dešimtmečius tyrinėja pasipriešinimo sovietmečiu, sovietų Lietuvos socialinę ir kultūrinę istoriją, parašė monografiją „Stovėję po medžiu? Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“ (2021).

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Apie penkiolika metų nagrinėja sovietų Lietuvos kasdienybės, psichiatrijos, atminties ir seksualumo istorijos klausimus, parašė dvi monografijas – „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ (2014) ir „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“ (2018).

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“
Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“
Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“
Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“
Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.

„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“

„Booker Prize“ komisija

„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer

„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo

„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley

Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce’o „Dubliniečiai“ ir Hanya’os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

„Jos būtų visiškai savarankiškos. Moterų sala.“

Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.

Kilusi iš garsios kovingų ir nuožmių moterų karžygių šeimos, Marija pasiryžta pakeisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyvenimą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. Save ir savo seseris Marija bandys išvesti iš tamsos, apsaugoti nuo priešų, apdovanoti turtais ir galia.

„Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie utopinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.

„Sodrus, pagavus, nuožmus ir geismingas kūrinys.“
Madeline Miller

„Vaizdingas ir drąsus pasakojimas apie moteris ir galią.“
Emma Donoghue

„Vizionierė, queer mylimoji, XII amžiaus rašytoja... Marijos Prancūzės gyvenimas taikliai perinterpretuojamas šiame atkakliai šiuolaikiškame romane apie moterų siekius ir kūrybiškumą.“
Guardian

Lauren Groff (Loren Grof, gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premijai, o Barackas Obama jį paskelbė vienu mėgstamiausių savo 2021-ųjų skaitinių.

„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times


Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.

„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.


„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer


Lauren Groff (gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas „Moiros ir Furijos“ tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. „Moiros ir Furijos“ 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.

„Jos būtų visiškai savarankiškos. Moterų sala.“

Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.

Kilusi iš garsios kovingų ir nuožmių moterų karžygių šeimos, Marija pasiryžta pakeisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyvenimą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. Save ir savo seseris Marija bandys išvesti iš tamsos, apsaugoti nuo priešų, apdovanoti turtais ir galia.

„Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie utopinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.

„Sodrus, pagavus, nuožmus ir geismingas kūrinys.“
Madeline Miller

„Vaizdingas ir drąsus pasakojimas apie moteris ir galią.“
Emma Donoghue

„Vizionierė, queer mylimoji, XII amžiaus rašytoja... Marijos Prancūzės gyvenimas taikliai perinterpretuojamas šiame atkakliai šiuolaikiškame romane apie moterų siekius ir kūrybiškumą.“
Guardian

Lauren Groff (Loren Grof, gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premijai, o Barackas Obama jį paskelbė vienu mėgstamiausių savo 2021-ųjų skaitinių.

Jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus Achilas, „geriausias iš graikų“, – tvirtas ir mitrus gražuolis, kuriam neatsispiria nė vienas sutiktasis. Patroklas – nerangus jaunuolis, dėl beprasmiškai žiauraus poelgio ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja. Kartu mokydamiesi karo ir medicinos menų, jie tampa vis artimesni ir įsimyli, nors rizikuoja užrūstinti nuožmiąją Tetidę, nepritariančią jų jausmams.

Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o nerimo dėl mylimojo kamuojamas Patroklas seka paskui. Jiedu nė nenutuokia, kokių sunkių išbandymų ir siaubingų aukų iš jų pareikalaus rūsčiosios lemties deivės moiros.

Įkvėptas Homero „Iliados“, romanas „Achilo giesmė“ – tai istorija apie žemiškus dievus ir dieviškus žmones, jų likimus, kovą dėl valdžios, nemirtingą šlovę, aistras, išdavystes ir meilę. Per jų poetiškai ir vaizdingai papasakotus likimus atgyja nemarios Trojos karo ir Antikos legendos.


„Laikui nepavaldi meilės istorija.“
O, The Oprah magazine

„Savitai papasakodama vieną iš seniausių pasaulio istorijų apie įsimylėjusius vyrus, karą ir ypatingas moteris, autorė užkariauja naujas literatūros teritorijas.“
Publishers Weekly

„Pats verčiausias laimėjimo – originalus, aistringas, išradingas ir pakilus pasakojimas.“
Joanna Trollope, 2012 m. „Orange Prize for Fiction“ komisijos pirmininkė


Madeline Miller (Madelina Miler, gim. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. „Achilo giesmė“ – jos pirmas romanas, 2012 m. pelnęs „Orange Prize for Fiction“ (dab. „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją ir iki šiol nesitraukiantis iš pasaulinių bestselerių sąrašų. Leidykla „Baltos lankos“ taip pat išleido M. Miller antrąjį romaną „Kirkė“, kuris įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas" – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Nuskambėjus paskutiniam audioknygos skyriui jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl viso pikto...

Audioknygoje „Silva rerum" skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory" ir „Sanctifaction", atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas).

Taip pat XVI ir XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika iš leidyklos „Semplice" išleistų albumų „Musica terrae vilnensis" ir „Cantate Domino":
Marco Scacchi madrigalas „Donna voi vi credete", atliekamas kamerinio choro „Aidija Chamber", Romos Jaraminaitės (violončelė) ir Daivos Povilaitienės (spinetas);

Valentino Bakfarko „Fantazija liutnei", atliekama Sergejaus Sjominso;

Kūrinys „Domine Deus meus" iš Sapiegų albumo, atliekamas Vilmos Pigagaitės (sopranas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

^{Jovita Jankelaitytė, nuotr. Bartosz Fratczak}