Premijuotos ir nominuotos

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.

Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?

„Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas apie šeimos susipriešinimą, dievų intrigas, sąžinę ir atsakomybę už savo klaidas, apie nepaprastą moters valią ir motinos meilę, stiprybę, pasiaukojimą ir pergales vyrų pasaulyje.

„Drąsi feministinė klasikinio mito interpretacija.“
O Magazine

„Kerintis pasakojimas apie paprastą ir sykiu ypatingą moters deivės gyvenimą.“
Eimear McBride

Madeline Miller (Madelina Miler, g. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. Jos pirmas romanas „Achilo giesmė“ 2012 m. pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją. „Kirkė“, antras autorės romanas, vos pasirodžiusi iškart užkopė į pasaulio bestselerių viršūnes, susižėrė ne vieną literatūros apdovanojimą. Romanas įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą ir išverstas į 26 kalbas.

„Tada sutikau Lindą ir patekėjo saulė.
Kitaip to apibūdinti negaliu.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą. Kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime susipina intymios kasdienio gyvenimo detalės su pamatiniais – meilės, mirties, vienatvės, kūrybos, baimių ir gėdos – klausimais. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Antros ciklo knygos „Mylintis žmogus“ šerdis – Knausgårdo ir jo žmonos Lindos meilės istorija, tačiau, pasakodamas apie intymiausius santykius, autorius brutaliai ir atvirai analizuoja įvairiausias kitas meilės ir nemeilės formas: vaikams, tėvams, draugams, giminėms, šaliai, kaimynui ar nepažįstamajam. Leidžiasi į skausmingas savojo „aš“ paieškas: rašymas jam – mėginimas išsilaisvinti, atsiriboti nuo kitų, kasdienybės; paliečia ir savęs pažeminimo arba išaukštinimo temas. Autorius kuria vitališką ir universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Turbūt reikšmingiausias šių laikų literatūros kūrinys.“
Rachel Cusk

„Be jokių tabu.“
NDR Kultur

„Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009–2011 metais. Šis ciklas kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplečiančias tų pačių veikėjų istorijas. Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Mažame Holto mieste ilgus metus kaimynystėje gyvena Edė Mur ir Luisas Votersas. Dabar jie abu vienui vieni tuščiuose namuose, naktimis prisipildančiuose slegiančios tylos ir vis stiprėjančio vienatvės jausmo. Vieną tokį vakarą Edė netikėtai aplanko Luisą. „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti. Aš kalbu ne apie seksą. Man rūpi kitkas. Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau, su kuo pasišnekučiuoti“, – taria ji. Taip užsimezga draugystė, teikianti paguodą, pokalbius naktimis, džiaugsmą ir meilę. Net jei ne visiems tai atrodo priimtina.

Šioje išmintingoje, švelnioje knygoje atskleidžiamas paprastų žmonių paprasto gyvenimo grožis, tyli ir kartu šviesiausių jausmų turtinga kasdienybė, stojiška ir ori laikysena pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Tai odė žemiškai laimei ir gyvenimo laisvei.

„Neabejotina, Johno Williamso „Stounerio“ skaitytojai pamėgs Kento Harufo kūrybą, ir atvirkščiai. Jiems abiems būdingas nepaprastai jautrus žvilgsnis į žmogų.“
Bookmunch

„Čia kasdienybė virsta poezija. Tai vilties švyturys kiekvienam.“
Financial Times

„Autorius, šią knygą rašęs jau stovėdamas tarpduryje, besiveriančiame į tamsą, paliko mums spindulį šviesos – žemiškos laimės pojūtį. Netvarios, bet vienintelės tikros laimės, kurią teikia artumas sielų, tarsi atskiros visatos judančių ta pačia kryptimi ir paklūstančių neįvardijamam balsui, aidinčiam jų pačių gelmėje.“
Knygos vertėja Nijolė Regina Chijenienė

Kent Haruf (Kentas Harufas, 1943–2014) – amerikiečių rašytojas, nominuotas ir apdovanotas tokiomis literatūros premijomis kaip „National Book Award“, „Dos Passos Prize for Literature“, „Folio Prize“. „Mūsų sielos naktyje“ – paskutinis autoriaus romanas, atrastas ir išleistas jam mirus. Jo, kaip ir visų kitų Harufo kūrinių, veiksmas vyksta fikciniame Holto mieste, Kolorado valstijoje. „Mūsų sielos naktyje“ išrinktas „Washington Post“, „Boston Globe“, „Denver Post“ ir kitų leidinių metų knyga, pagal romaną pastatytas to paties pavadinimo NETFLIX filmas, kuriame vaidina Jane Fonda ir Robertas Redfordas.

Prabangi vila Pietų Prancūzijoje. Viena diena penkiamečio svajotojo Patriko Melrouzo gyvenime. Jis kantriai kenčia savo turtingą, bet nelaimingą alkoholikę motiną ir valdingą tironišką tėvą, tačiau tądien patiria didžiulę skriaudą, kuri jo pasaulį pakeičia neatpažįstamai.

Niujorkas. Dvidešimt dvejų ekscentrikas Patrikas Melrouzas atvyksta pasiimti mirusio tėvo pelenų. Jis praleidžia narkotikų, alkoholio, prisiminimų ir praeities vaiduoklių persunktą savaitgalį ir žengia žingsnį ten, iš kur kelio atgal galbūt nėra.

Anglija. Kandus, bet pažeidžiamas Patrikas Melrouzas pasirodo prabanga tviskančiame pobūvyje blaivus ir neapsvaigęs nuo narkotikų. Ar jis dar turi šiek tiek vilties išsikapstyti, palikti praeityje tai, kas įvyko blogiausia, ir patirti tikrą meilę ir draugystę?

Šioje trilogijoje Edwardas St Aubynas meistriškai atveria amoralios, snobiškos, godulio ir žiaurumo kamuojamos dekadentiškos britų aristokratijos pasaulį ir jame augusio vienišo jaunuolio gyvenimo kelią. Preciziškai tiksliai analizuoja esmines problemas, kurias išgyvena šiuolaikinis žmogus: emocinės sveikatos sutrikimus, psichologinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio.

„Britų literatūros milžinas.“
Edmund White

„Oscaro Wilde'o sąmojis, P. G. Wodehouse'o lengvumas, Evelyno Waugh kandumas.“
Zadie Smith

„XXI amžiaus literatūros šedevras.“
Alice Sebold

„Aukso vertės proza... Aubynas bebaimiškai išskleidžia ir analizuoja vidinį veikėjų gyvenimą. Nėra pernelyg subtilaus ar neapčiuopiamo, pernelyg gąsdinamo ar gėdingo jausmo, kurio jis negalėtų perteikti.“
Lev Grossman

Edward St Aubyn (Edvardas Sent Óbinas, g. 1960 Londone) – vienas žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojų,
pasaulyje išgarsėjęs penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą, kurį rašė daugiau kaip dvidešimt metų. Šioje knygoje pristatomi pirmi trys iš penkių ciklo romanų – „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“, – nominuoti ir apdovanoti įvairiomis literatūros premijomis. Pagal romanus pastatytas penkių dalių televizijos serialas „Patrikas Melrouzas“, jame pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Benedictas Cumberbatchas.

„Ji atkragina galvą, atstato krūtinę ir paleidžia galingą smūgį tiesiai į jo kūno vidurį. Jo krūtinę vagoja raudonų randų upeliūkščiai, kyla kaklu. Ji padėtų ranką jam ties širdimi ir ją sustabdytų.“

Merginos ir moterys visame pasaulyje viena po kitos atranda turinčios galią.
Pakanka vieno prisilietimo, kad sukeltų neištveriamą skausmą – ar net mirtį.
Staiga kiekvienas vyras žemėje susivokia beprarandąs kontrolę.

Išaušo Moterų era – tik kur šitai nuves?


„Įelektrina! Šokiruoja! Pribloškia!“
Margaret Atwood

„Galybė“ yra mūsų epochos „Tarnaitės pasakojimas“.“
Washington Post

„Stulbinamai sukurtas pasaulis, kuriame seksizmas nuėjo priešinga kryptimi. Privalomas skaitinys kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui.“
Times

„Kūrinys, kuris vos pasirodęs tapo klasika. Sunku suvokti, kad jis ligi šiol neegzistavo.“
Joss Whedon


Naomi Alderman (Naomė Alderman, g. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Ketvirtas autorės romanas „Galybė“, kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women's Prize for Fiction“. Metų knyga jį paskelbė „New York Times“, „Washington Post“, „LA Times“, „NPR“, „Entertainment Weekly“. Romanas užkopė į pasaulinių bestselerių viršūnes ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų. Barackas Obama knygą paskelbė mėgstamiausiu 2017 m. kūriniu.

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).

Giliai kiekvienos šeimos širdy glūdi daugybė užmirštų pasiaukojimų.

Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69–erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.
Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.

„Nuogas motinystės slėpinių išpažinimas.“
The New York Times Book Review

„Iki skausmo graži knyga apie slaptus troškimus, vidines kovas ir svajones tų, kuriuos manomės pažįstą geriausiai.“
Seattle Times

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, g. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių. Romanas „Prašau, pasirūpink mama“ išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių, 2011 m. įvertintas premija „Man Asian Literary“.

„Ką jūs pasirinktumėte: labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti?
Mano manymu, tai esminis dalykas.“

Pirmoji meilė nulemia gyvenimą, bet Polas, būdamas devyniolikos, nieko apie ją neišmano. Jis didžiuojasi, kad jo meilė kone trisdešimčia metų vyresnei Siuzanai laužo visas konvencinio elgesio normas. Tačiau laikui bėgant meilė iš Polo ima reikalauti aukojimosi. Jųdviejų su Siuzana santykiai tampa vis sudėtingesni, tamsesni, paženklinti priklausomybės – ir vis labiau neįmanomi.

Vienintelė istorija – ta, kuri pati reikšmingiausia gyvenime, ta, kurią iš tikrųjų verta pasakoti. Ši istorija būtent tokia: nepakartojamos ir nuolat su ilgesiu prisimenamos meilės istorija. Meilės, kuri yra aistringa, nerūpestinga, kurianti, kupina džiaugsmingos išsipildymo nuojautos ir kartu pamažu griaunanti, žlugdanti, pripildanti gyvenimą skausmo ir nevilties.

„Žmogaus aistros potvynių ir atoslūgių žemėlapis.“
Publishers Weekly

„Tiesa, kurią Barnesas apnuogina mums prieš akis, – karti, bet teikianti pasigėrėjimą.“
Amazon Book Review

„Knyga, kuri visam laikui įleidžia šaknis į skaitytojų širdis , joje rašytojas atsiskleidžia visa savo kūrybine galia.“
Times

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, g. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017), „Kalbant atvirai“ (2018). Romanas „Vienintelė istorija“ – naujausias autoriaus kūrinys.

„– Mums uždrausta gyventi, – pertarė Zilbermanas. – Ar norite prie to taikytis?“

Žydas Otas Zilbermanas, gerbiamas Vokietijos visuomenės narys, per 1938-ųjų lapkričio pogromus išvarytas iš namų, praranda ir savo verslą. Su pilnu portfeliu pinigų, negalėdamas pabėgti į užsienį, blaškosi po Vokietiją: iš Berlyno į Hamburgą, Dortmundą, Acheną, Dresdeną, dienų dienas leidžia traukiniuose, peronuose, stočių restoranuose. Keliaudamas susiduria su pabėgėliais ir naciais, su gerais ir blogais žmonėmis. Pokalbiuose, į kuriuos leidžiasi ir kurių iš šalies klausosi, kaip gyva iškyla siaubinga tikrovė. Zilbermanas suvokia, kad ištrūkti nepavyks, tačiau iš padorumo, o gal ir naivumo, žūtbūt tiki žmogaus teisėmis. Tebetiki ir tada, kai, nualintas baimės ir persekiojimo, praranda ne tik turtą, garbę, orumą, bet galiausiai ir protą.

„Keleivis“ – stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas, įspūdingas ir jaudinantis, bene vienintelis ano laiko meninis liudijimas, parašytas būtent tuo metu. Tai suteikia progą iš arti pažvelgti į sukrečiančią 1938-ųjų situaciją, pajusti knygos herojaus ir visų jo likimo ištiktų žmonių išgyvenimus – lyg pats būtum juos lydėjęs jų nesibaigiančiose kelionėse.

„XX a. literatūros šedevras.“
L'Espresso

„Kad „Keleivis“ apskritai sukurtas – daugeliu atžvilgių yra stebuklas.“
Süddeutsche Zeitung

„Ši istorija tiek pat opi mūsų dienomis, kiek ir amžina.“
Die Zeit

Ulrich Alexander Boschwitz (Ulrichas Aleksanderis Bošvicas, 1915–1942) – žydų kilmės vokiečių rašytojas. 1935 m. emigravo į Skandinaviją, vėliau į Angliją; pieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui internuotas ir išgabentas į Australiją. Laivą, kuriuo plaukė atgal į Europą, susprogdino vokiečių povandeninio laivo torpeda. Boschwitzas žuvo vos dvidešimt septynerių. Romanas „Keleivis“, sukurtas per kelias savaites po 1938-ųjų lapkričio pogromų, buvo išleistas 1939 m. Anglijoje, 1940 m. – JAV. Po autoriaus mirties, 1945-aisiais, pasirodė Prancūzijoje. Išlikęs „Keleivio“ rankraštis nuo XX a. septintojo dešimtmečio saugotas Vokietijos nacionalinės bibliotekos Išeivijos archyve, kur 2015 m. atrastas iš naujo ir vokiečių kalba pirmą kartą išleistas tik 2018-aisiais. Teises išleisti knygą įsigijo 20 šalių.

„Tada sutikau Lindą ir patekėjo saulė.
Kitaip to apibūdinti negaliu.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą. Kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime susipina intymios kasdienio gyvenimo detalės su pamatiniais – meilės, mirties, vienatvės, kūrybos, baimių ir gėdos – klausimais. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Antros ciklo knygos „Mylintis žmogus“ šerdis – Knausgårdo ir jo žmonos Lindos meilės istorija, tačiau, pasakodamas apie intymiausius santykius, autorius brutaliai ir atvirai analizuoja įvairiausias kitas meilės ir nemeilės formas: vaikams, tėvams, draugams, giminėms, šaliai, kaimynui ar nepažįstamajam. Leidžiasi į skausmingas savojo „aš“ paieškas: rašymas jam – mėginimas išsilaisvinti, atsiriboti nuo kitų, kasdienybės; paliečia ir savęs pažeminimo arba išaukštinimo temas. Autorius kuria vitališką ir universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Turbūt reikšmingiausias šių laikų literatūros kūrinys.“
Rachel Cusk

„Be jokių tabu.“
NDR Kultur

„Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009–2011 metais. Šis ciklas kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplečiančias tų pačių veikėjų istorijas. Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.



Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International“ 2018 m. premijos laureatė

„Sabaliauskaitės kūryboje susiduriame su literatūra, kuri peržengia įprastines ribas ir pasakoja apie esmines, fundamentalias kultūrines patirtis.“
Tygodnik Powszechny

„Mudu – du opijaus rūkytojai, kiekvienas savo debesyje, nieko nematantys lauke, vieni, mes rūkom, taip niekada ir nesupratę vienas kito, tokie atsimušantys veidrodyje mirštantys veidai .“

Sutemoms užklojus Vieną, Francas Riteris, nemigos ir neaiškios ligos kamuojamas muzikologas, lovoje praleidžia bemiegę naktį klajodamas po svaigius sapnus ir prisiminimus. Jis iš naujo apmąsto svarbiausius savo gyvenimo puslapius: neblėstantį susižavėjimą Artimaisiais Rytais, ypatingų patirčių nuženklintas keliones po Stambulą, Alepą, Damaską ir Teheraną, jo sapniškoje sąmonėje įsišaknijusius, didžiausią įtaką padariusius XIX-XX a. rašytojus, dailininkus, muzikantus, akademikus, orientalistus ir jų kūrinius. Šių apmąstymų geluonis – lyg opijaus dūmas neapčiuopiama ir tyli Franco meilė Sarai, nepaprastos erudicijos mokslininkei, tyrinėjančiai Oriento literatūrą, painius Europos ir Artimųjų Rytų ryšius.

Gaivališkas, nakties nutamsintas, muzikos prisodrintas, karčiai saldaus humoro ir meilės ilgesio perlietas, kvapą atimančios erudicijos lydimas somnambuliškas „Kompasas“ – tai kelionė po praėjusias epochas, kvietimas save suvokti per kitą, atrasti kitą savyje, nuolat ieškoti santykio tarp Rytų ir Vakarų, vakardienos ir rytdienos, tirpdyti sienas tarp šalių, kalbų, kultūrų ir laikmečių.

„Meilės laiškas kosmopolitiškiems Artimiesiems Rytams.“
Guardian

„Pasaulyje, kuris ėmė justi intelektualumo baimę, „Kompasas“ atveria platų intelektualinį pasaulį, į kurį norisi pasinerti ir jame pranykti.“
Time's Flow Stemmed

„Enardas rado būdą mirčiai sugrąžinti gyvastį, o gyvenimui – mirtį. Tai vienas iš nedaugelio rašytojų, kurie įdega ugnį, kurie tęsia savo darbą net tada, kai tęsti, rodos, nebeįmanoma.“
The Millions

„Kertinis kūrinys apie mūsų laikus.“
World Literature Today

„Šis romanas–meditacija–enciklopedija įkūnija pačią gyvenimo, kelių gyvenimų esenciją.“
Publishers Weekly

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose. „Kompasas“ – naujausias autoriaus romanas, už kurį jis apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017).


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Visi mes degūs. Vos gimę pradedame degti, ir kai kurie iš mūsų sudega greičiau nei kiti. Tačiau nedegti, niekada neužsiliepsnoti – tai būtų liūdnas gyvenimas, tiesa?“

Dvidešimt dvejų našlaitė Džeinė Ferčaild kilminguose anglų namuose nuo šešiolikos dirba tarnaite. Visus tuos metus ji yra slapta Polo Šeringemo, jaunojo kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė. Vieną neįprastai šiltą, saulės šviesos nulietą 1924-ųjų kovo dieną – Motinų sekmadienį – jiedu susitinka paskutinįkart. Tik tądien Džeinė to dar nežino. Tai diena, kurios įvykiai nuvilnys per visą nepaprastą Džeinės gyvenimą ir pakreips jį nauja linkme.
Šiame pasakojime, kaip vis iškylančiame prisiminime ar pasikartojančiame sapne, klajojama po vienos moters gyvenimo užkulisius, grakščiai stabtelima ties esminiais XX amžiaus pirmos pusės istorijos puslapiais, oriai linktelima gęstančiam vakarykščiam pasauliui ir nepaliaujama klausti: „kaip gali tapti kažkuo, nepabuvęs niekuo?“
„Motinų sekmadienis“ – įstabiai poetiška istorija apie savojo balso paieškas, apie intelektualinį, socialinį ir seksualinį moters išsilaisvinimą.


„Išskirtinio grožio, subtilus ir rafinuotas kūrinys.“
Kazuo Ishiguro

„Ko gero, tai geriausia, ką iki šiol yra sukūręs Swiftas.“
Observer

„Motinų sekmadienis“ nutviekstas saulės spindulių. Net tada, kai smogia tragedija, negali atsispirti tam nepakartojamam švytėjimui. Toks trumpas, bet toks meistriškas pasakojimas.“
Guardian

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų netgi įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Motinų sekmadienis“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

Alinančios sausros kankinamą Kievaros miestelį Australijoje ištinka nelaimė: vyras, pirma nušovęs žmoną ir vaiką, paskutinį šūvį skiria sau. Į geriausio draugo Luko ir jo šeimos laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas, tačiau gimtajame miestelyje jį pasitinka atšiaurūs žvilgsniai. Gamtos stichijos ir žiaurios tragedijos išvarginti gyventojai dar atmena, kaip, įtardami kraupiu nusikaltimu, prieš 20 metų iš miesto jie išginė Falkus, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo Aroną nuo kalėjimo.
Nepaisydamas gyventojų priešiškumo ir norėdamas apmaldyti Luko artimųjų širdgėlą, Falkas imasi tirti šeimos tragediją. Aroną kankina klausimas: ar tai – desperatiškas sausros iškankinto ir vilties netekusio ūkininko poelgis, o gal priežastys slypi giliau? Kuo daugiau klausimų jis užduoda, tuo labiau veriasi seniai palaidotos miestelio paslaptys. Kievaros sąstingis apgaulingas, įtampa auga, kol susitvenkusi nutvilko klausimu: kas žiauresnis – įniršio apakintas žmogus ar nepermaldaujama stichija?

„Emociškai galingas pasakojimas ir kvapą gniaužiantis detalumas. Jeigu planuojate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą – būtinai skaitykite šį!“
Daily Mail

„Debiutas, nepaliekantis abejingų… Įtraukiantis pasakojimas, pilnas garsų ir įniršio, kartu ir nuostabus, ir bauginantis.“
Publishers Weekly

Rašytoja Jane Harper (Džeinė Harper, g. 1980 m.) gimė Mančesteryje, bet sulaukusi aštuonerių su šeima persikraustė į Australiją. Ilgus metus dirbusi žurnaliste, savo jėgas išbandė kūrybinio rašymo kursuose, kur gimė debiutinis, milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukęs detektyvas „Sausra“. Knyga apdovanota „Davitt Awards“ geriausio detektyvo premija, išrinkta geriausia „Ned Kelly Awards“ ir „Australian Book Industry Awards“ metų knyga, o svetainės „Goodreads“ skaitytojai ją nominavo kriminalinio romano kategorijos premijai. Teises pagal ją kurti filmą nusipirko Reese Witherspoon kompanija.

Helsinkis. Nuo namo stogo miesto centre jaunas vyras ima šaudyti į žmones. Miestas apimtas panikos, visi užgniaužę kvapą laukia, kol šaulys bus sustabdytas. Tačiau trys žmonės jaučia visai ką kita... Tėvai su didžiuliu skausmu stebi sūnaus veiksmus, kurių negali pakeisti. Apimta nevilties sesuo tragišką scenarijų seka iš kitos pasaulio pusės. Vienos dienos įvykiai kiekvieną šeimos narį privers pažvelgti į save ir atsakyti į sunkiausią klausimą: ką mylėdami jie padarė ne taip?

Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, kurių smaigalyje – esminės temos: besąlygiška meilė, atpildas ir mirtis.

„Nedidelės apimties kūrinyje Hirvonen pavyko apibendrinti beveik visus žmonijos jausmus: žmogiškojo artumo ilgesį ir kartu nutolimą; artimiausių žmonių nepastebimą, bet nenumaldomą santykių atšalimą. Nėra tokio veikėjo, kuris nesiilgėtų kito žmogaus ar nenorėtų būti kur nors kitur, tik ne ten, kur yra. Visi nori išeiti, pasilikti, išvengti artumo. Jų kasdienybė kupina baimės ir kartu visa apimančios ramybės.“
Sylvi, knygų tinklaraštininkė

„Hirvonen rašo apie tokius skaudžius dalykus, kurių, rodos, neįmanoma išsaugoti, ir vis dėlto sugeba palikti mažą kibirkštį vilties.“
„Young Aleksis“ apdovanojimo komisijos narys

Elina Hirvonen (g. 1975) – suomių rašytoja, žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja. 2005 m. išleista pirmoji jos knyga nominuota prestižinei suomių literatūros premijai „Finlandia“. „Kai baigiasi laikas“ – trečias rašytojos romanas, kuris vertinamas už itin aktualias temas ir įtaigų, lengvą stilių. Šis romanas kai kurių kritikų lyginamas su Lionel Shiver „Pasikalbėkime apie Keviną“.

Populiarusis Amsterdamo meras Robertas Valteris pamatęs, kaip jo žmona linksmai šnekučiuojasi su vienu iš jo pavaduotojų per Naujųjų metų priėmimą, akimoju išsigąsta paties blogiausio. Nepaisydamas jųdviejų ilgos ir laimingos santuokos, Robertas įsitikinęs, kad Silvija jį apgaudinėja su puritoniškuoju pavaduotoju. Paskui, tarsi perkūnas iš giedro dangaus, Roberto 94 metų tėvas pasirodo ant rotušės laiptų ir reikalauja pasikalbėti: praneša, kad drauge su žmona nusprendė numirti. Tėvai nenorį apsunkinti sūnaus vis prastėjančia sveikata, tad kodėl gi jiems nepabaigus savo gyvenimo, kai tam toks tinkamas laikas.

Iš pažiūros tvirtai ant žemės stovintis Robertas Valteris palengva įsipainioja į savo paties baimes, įtarinėjimus ir vis stiprėjančią paranoją. O gal iš tiesų jis iš pirmo žvilgsnio geba pamatyti visa ko esmę?

„Hermanas Kochas sparčiai tampa vienu iš mano mėgstamiausių autorių. Trys jo romanai sudėti draugėn yra kaip žiauriai geras CD, kur kiekvienas gabalas spiria į subinę.“
Stephen King

„Autorius nuostabiai parodo, kaip galima regėti dalykus, kurių visiškai nėra, kaip vaizduotė gali pasiglemžti žmogų. „Griovys“ yra odė vaizduotei.“
Het Parool

„Kochas mėgsta rūko uždangas ir neaiškumą, kuriais nepakartojamai geba sukurti ir palaikyti įtampą.“
Close

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanais „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Romanas „Griovys“ – trečias autoriaus kūrinys lietuviškai. Pasakodamas klaidinančią ir nerimą keliančią istoriją, šiame romane autorius susitelkia į galios ir pavydo temas.

Kas yra tikrovė, o kas – iliuzija, sukelta džiunglių kaitros?

„Vougelio“ farmacijos bendrovės mokslininkei Marinai Sing patikima egzotiška užduotis leistis odisėjon po Amazonės upės apylinkes. Pirmyn ją gena noras išsiaiškinti, kaip mirė kolega Andersas Ekmanas, ir prievolė rasti daktarę Svenson, kuri atokioje Amazonijoje bando įminti vienos genties vaisingumo paslaptį ir sukurti naujus vaistus. Marina kadaise buvo jos studentė, bet dėl vieno praeities įvykio nėmaž netrokšta susidurti su buvusia dėstytoja. Vis dėlto, neturėdama kito pasirinkimo, moteris iškeliauja nežinomybėn, kurioje knibždėte knibžda keistų gyvių.

Skinantis kelią per bauginančią Amazonės džiunglių tankmę, Marinai teks vyti šalin prisiminimus apie sunkumų kupiną praeitį, praradimus ir tai, ką teko paaukoti, o kelionė pažers gausybę iššūkių, susitikimų, draugysčių ir progų nustebti.

„Užliūliuojantis civilizacijos ir laukinės gamtos šokis, pagalbos vienas kitam ir išnaudojimo žaidimas.“
Wall Street Journal

„Nepakartojama nuo pradžios iki pabaigos.“
Emma Donoghue

„Plati reikšmingų asmeninių ir visuotinių moralinių klausimų paletė atgyja nestokojant dėmesio detalėms – nuo pėdas trinančių batų ir uodų įkandimų iki moterų, švelniai viena kitai glostančių plaukus.“
O, the Oprah Magazine

Ann Patchett (Anė Pačet, g. 1963) – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/Faulkner ir „Orange“. Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Vieningieji“ ir „Bel Canto“. A. Patchett gyvena Nešvilyje, Tenesio valstijoje, su vyru ir šunimi ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Nuostaba“ – trečias autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

XIX a. pabaigos Londonas. Korą Syborn po vyro mirties užlieja ir liūdesys, ir palengvėjimas. Santuoka buvo nelaiminga, mokslui gabią Korą varžė paklusnios, savęs atsižadėjusios žmonos vaidmuo. Moteris nutaria prieglobsčio ieškotis kaime ir atsikrausto į Eseksą, Aldvinterio parapiją, kur vikaru tarnauja Vilas Ransomas.

Kaimelis apsėstas gandų apie mitinę pabaisą: netoliese pastebėtas Esekso slibinas, kitados klajojęs po pelkes ir galabijęs žmones. Kora susižavi šia žinia ir kaip mokslininkė viliasi, kad iš tikrųjų pabaisa tėra dar neatrasta gyvūnų rūšis. Ji leidžiasi padaro pėdsakais ir netrukus sutinka vikarą. Šis slibino atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai. Parapijiečių susijaudinimas jam atrodo nedoras ir pražūtingas, atitraukiantis nuo tikrojo tikėjimo ir griaunantis tykaus kaimelio ramybę. Pamažu tarp nuolat besiginčijančių, bet vienas prie kito traukiamų Koros ir Vilo užsimezga keistas, gyvenimą keičiantis ryšys.

„Esekso slibinas“ – subtili ir intelektuali odė meilei bei nesuskaičiuojamai daugybei jos pavidalų.

„Kone akiplėšiškai ambicingas romanas. Sodrus ir egzotiškas, tarytum laukinis Edenas.“
New York Times

„Kupinas magijos.“
Kirkus Reviews

„Sukūrusi „Esekso slibiną“, Sarah Perry atsidūrė greta geriausių šiuolaikinių Britanijos rašytojų.“
John Burnside

Sarah Perry (Sara Peri, g. 1979 m. Esekse) – britų rašytoja. Karališkajame Holovėjaus koledže įgijo kūrybinio rašymo daktaro laipsnį, Prahos bei Prinstono universitetuose dėstė teologijos, istorijos bei literatūros kursus. Antrasis autorės romanas „Esekso slibinas“ išleistas 20 šalių, pateko į gausybės literatūros apdovanojimų (tokių kaip „Costa Book Awards“, „Baileys Women's Prize for Fiction“, Dylano Thomaso ir Walterio Scotto vardo) ilguosius arba trumpuosius sąrašus, tapo Didžiosios Britanijos Metų knyga, knygynų tinklo „Waterstones“ Metų knyga ir pasauliniu bestseleriu.

Alinančios sausros kankinamą Kievaros miestelį Australijoje ištinka nelaimė: vyras, pirma nušovęs žmoną ir vaiką, paskutinį šūvį skiria sau. Į geriausio draugo Luko ir jo šeimos laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas, tačiau gimtajame miestelyje jį pasitinka atšiaurūs žvilgsniai. Gamtos stichijos ir žiaurios tragedijos išvarginti gyventojai dar atmena, kaip, įtardami kraupiu nusikaltimu, prieš 20 metų iš miesto jie išginė Falkus, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo Aroną nuo kalėjimo.
Nepaisydamas gyventojų priešiškumo ir norėdamas apmaldyti Luko artimųjų širdgėlą, Falkas imasi tirti šeimos tragediją. Aroną kankina klausimas: ar tai – desperatiškas sausros iškankinto ir vilties netekusio ūkininko poelgis, o gal priežastys slypi giliau? Kuo daugiau klausimų jis užduoda, tuo labiau veriasi seniai palaidotos miestelio paslaptys. Kievaros sąstingis apgaulingas, įtampa auga, kol susitvenkusi nutvilko klausimu: kas žiauresnis – įniršio apakintas žmogus ar nepermaldaujama stichija?

„Emociškai galingas pasakojimas ir kvapą gniaužiantis detalumas. Jeigu planuojate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą – būtinai skaitykite šį!“
Daily Mail

„Debiutas, nepaliekantis abejingų… Įtraukiantis pasakojimas, pilnas garsų ir įniršio, kartu ir nuostabus, ir bauginantis.“
Publishers Weekly

Rašytoja Jane Harper (Džeinė Harper, g. 1980 m.) gimė Mančesteryje, bet sulaukusi aštuonerių su šeima persikraustė į Australiją. Ilgus metus dirbusi žurnaliste, savo jėgas išbandė kūrybinio rašymo kursuose, kur gimė debiutinis, milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukęs detektyvas „Sausra“. Knyga apdovanota „Davitt Awards“ geriausio detektyvo premija, išrinkta geriausia „Ned Kelly Awards“ ir „Australian Book Industry Awards“ metų knyga, o svetainės „Goodreads“ skaitytojai ją nominavo kriminalinio romano kategorijos premijai. Teises pagal ją kurti filmą nusipirko Reese Witherspoon kompanija.

„Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, iš panagių analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Tiesiog neįtikėtina... Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Maurice'as Merleau-Ponty – vienas svarbiausių „fenomenologinio“ mąstymo atstovų, savaip plėtojęs Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijas, svarstęs apie fenomenologijos prigimtį ir galimybes. Jis padarė įtaką visam XX a. antrosios pusės prancūziškajam mąstymui: Emmanueliui Levinui, Pauliui Ricoeurui, Micheliui Foucault, Gilles'iui Deleuze'ui, Algirdui Juliui Greimui. Tai kertinis autorius nagrinėjant „kūniškumo“ temą.
Ši knyga laikoma Merleau-Ponty „opus magnum“. Jos tikslas – apmąstyti kūniško buvimo su pasauliu patirtį, parodyti, kaip veikia juslinis suvokimas (percepcija), o kartu įveikti metafizines perskyras tarp kūno ir dvasios, egzistavimo ir mąstymo.
Filosofas nuolat oponuoja dviem priešingoms mąstymo tradicijoms: empirizmui, kuris žmogišką kūną paverčia objektu, aiškina jį priežastiniais ryšiais, ir idealizmui, kuris mąstymą atsieja nuo kūno, o subjektą suvokia kaip sau skaidrų. Jis parodo, kad kūniška patirtis nėra nei skaidri, nei chaotiška ar iracionali – ji turi savitą rišlumą. Kūnas yra santykių tinklas ir jis visada įtrauktas į santykius su kitais – daiktais ar asmenimis.
Žmogiškas kūnas – ne tik erdvinė, bet ir kalbanti, geidžianti, laikiška ir (ne)laisva būtybė. Su jusline patirtimi siejami meilės patirties, saviapgaulės, angažavimosi istoriniams įvykiams aprašymai, originalios įžvalgos apie kalbą, erdvę ir laiką.


„Fenomenologija – tai filosofija, kuri esmių ieško egzistencijoje ir mano, kad žmogų ir pasaulį įmanoma suprasti tik remiantis jų „faktiškumu“. Tai filosofija, pretenduojanti būti „tiksliuoju mokslu“ ir sykiu aiškinanti apie „gyvenamąją“ erdvę, laiką, pasaulį. Tai mėginimas tiesiogiai aprašyti mūsų patirtį tokią, kokia ji yra, neatsižvelgiant į jos psichologinę kilmę bei priežastinius aiškinimus, kuriuos apie ją gali pateikti mokslininkas, istorikas ar sociologas.“

„Konkrečiai suvoktas žmogus yra ne su organizmu sujungta psichika, o egzistencijos balansavimas tarp kūniškumo ir asmeninių poelgių.“

„Būti sąmone ar veikiau „būti patirtimi“ – tai iš vidaus bendrauti su pasauliu, su kūnu, su kitais, būti ne greta jų, o su jais.“
Maurice Merleau-Ponty