Japonų, Japonijos literatūra

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.


„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews


Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.

Tarptautinio bestselerio „Kol dar neatšalo kava“ autoriaus romanas.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti taisyklių, ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava, antrame serijos romane „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ dar keturi kavinės lankytojai susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę:

Gotaro Čiba, norintis susitikti su prieš dvidešimt dvejus metus mirusiu draugu.

Jukio Mita, negalėjęs dalyvauti savo motinos laidotuvėse.

Kacukis Kurata, atėjęs iš praeities, kad darkart pamatytų mylimąją, kurios negalėjo vesti.

Pagyvenęs detektyvas Kijošis Manda, kuris savo žmonai taip ir neįteikė tos dovanos...

Šis ilgesingas, širdį šildantis ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas nagrinėja seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ – antrasis serijos „Kol dar neatšalo kava“ apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, romanas. Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

„Greičiausias būdas išsiaiškinti, kokioje šeimoje, vargingoje ar turtingoje, užaugo pašnekovas, – paklausti jo ar jos, kiek langų buvo namie. Tai nepalyginamai veiksmingiau nei klausinėti, ką vaikystėje valgydavo ar kokius drabužius vilkėjo. <…> Kuo mažiau namie buvo langų (o gal išvis nebuvo?), tuo vargingiau gyveno pašnekovas.“

Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.

Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.

Romane „Krūtys ir kiaušinėliai“ aštriom linijom braižomas šiuolaikinio Japonijos moterų gyvenimo ir visuomenės normų, su kuriomis jos susiduria, žemėlapis. Kviečiama kartu leistis į jų intymią kelionę savo laisvų pasirinkimų link.

„Niekada neužmiršiu gryno nuostabos jausmo, aplankiusio perskaičius šią knygą. Tiesiog likau be žado. Mieko Kawakami nuolat auga ir tobulėja.“

Haruki Murakami

„Kawakami apie kūną rašo su trikdančiu tikslumu... ir ypač talentingai fiksuoja jo troškimus.“

Katie Kitamura

„Pasakojimas apie moteris, siekiančias suprasti, kaip jos nori gyventi būdamos moterimis.“

Kirkus Reviews

„Romanas plyšta nuo provokuojančių įžvalgų apie bėgantį laiką, draugystę, pinigus, gyvenimo savam kūne malonumus ir skaudulius.“

Laura van den Berg

Mieko Kawakami (Mieko Kavakami, gim. 1976) – viena žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, apdovanota „Akutagawa“, „Tanizaki“, „Murasaki Shikibu“ literatūros premijomis. „Krūtys ir kiaušinėliai“ laikomas bene svarbiausiu jos romanu, 2020 m. jis tapo „New York Times“ metų knyga. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų. 

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“


K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...


„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Tai, ką aš vijausi, tikriausiai buvo kažkokia mano paties viduje tūnančios tamsos uodega. Pamačiau ją visai atsitiktinai, sekiau, įsitvėriau ir pačioje pabaigoje paleidau į dar gilesnę tamsą.“


Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka – ir viskas pavirsta griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa – Kušire, kur mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje laužo šviesoje susitinkant nepažįstamiesiems, Tokijuje, kurio požemiuose Varlys susikauna su Slieku.

Kas nutinka šešiems visiškai vienam su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje, nė vienas neapsilanko stichijos suniokotame mieste, tačiau visus ištinka gilūs ir paslaptingi sukrėtimai.



„Įveda skaitytoją į haliucinacijų pasaulį, kuriame realybė ir siurrealybė susilieja ir persidengia, kur sapnų neįmanoma atskirti nuo tikro gyvenimo košmarų.“
Michiko Kakutani



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“
David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“
Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų.

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis.

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“
David Michell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925-1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“


Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...


„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“
New York Times



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Norvegų giria

„Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“

Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų. 

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiems suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.

„Jausminga, įdomi, seksuali... H. Murakami – vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų.“

Time Out

„„Norvegų giria“ – tai japonų „Rugiuose prie bedugnės“.“

Daily Telegraph

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. „Norvegų giria“ Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“.

Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“

Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio  metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...

„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“

New York Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Pernakt

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė? 

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“

Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų. 

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiems suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.

„Jausminga, įdomi, seksuali... H. Murakami – vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų.“

Time Out

„„Norvegų giria“ – tai japonų „Rugiuose prie bedugnės“.“

Daily Telegraph

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. „Norvegų giria“ Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“.

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum? 

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti... 

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą. 

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį. 


„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“ 
People 

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“ 
Seattle Times 

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“ 
Kirkus Reviews 


Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus. 
 

„Tai, ką aš vijausi, tikriausiai buvo kažkokia mano paties viduje tūnančios tamsos uodega. Pamačiau ją visai atsitiktinai, sekiau, įsitvėriau ir pačioje pabaigoje paleidau į dar gilesnę tamsą.“

Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka – ir viskas pavirsta griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa – Kušire, kur mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje laužo šviesoje susitinkant nepažįstamiesiems, Tokijuje, kurio požemiuose Varlys susikauna su Slieku.

Kas nutinka šešiems visiškai vienam su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje, nė vienas neapsilanko stichijos suniokotame mieste, tačiau visus ištinka gilūs ir paslaptingi sukrėtimai.

„Įveda skaitytoją į haliucinacijų pasaulį, kuriame realybė ir siurrealybė susilieja ir persidengia, kur sapnų neįmanoma atskirti nuo tikro gyvenimo košmarų.“

Michiko Kakutani

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “

Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.


„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “
San Francisco Chronicle


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis. 

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“

David Mitchell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925–1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“


K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...


„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“

Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio  metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...

„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“

New York Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“

Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.

Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?

„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times

„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR

Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“

David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“

Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų. 

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

Po milžiniškos neįvardintos ekologinės katastrofos Japonija izoliuojasi nuo viso pasaulio. Valdžia patenka į privačių asmenų rankas, užsienio kalbos – uždraudžiamos, o gamtoje viskas išsiderina: seni žmonės nustoja mirti, vaikai gimsta tokie silpni, kad vos paeina. Šimtą metų perkopęs Joširo yra vienas iš Japonijos „pasenusių senių“, tų, kurie dar prisimena laikus, kai oras, vanduo ir maistas nebuvo užteršti. Kiekvieną dieną jis rūpinasi savo gležnu, tačiau stebėtinai išmintingu proanūkiu Mumei, kuris senoliui yra vienintelis viltingas dalykas tame beprasmiame pasaulyje. Vilties kibirkštį jame pastebi ne tik Joširo, bet ir Emisarų draugija – slapta asociacija, kurianti Japonijos vaikų išgelbėjimo planą.

„Emisaras“ – švelnus, šmaikštus ir impresionistiškas japonų autorės Yoko Tawados romanas, kurio šviesa atsklinda per keistos kasdienybės fragmentus, naratyvines smulkmenas, šalutines istorijas, apipinančias Joširo ir Mumei gyvenimus. Šeimos problemos, senatvės ir vaikystės patirtys, mintys apie gamtą ir jos degeneraciją, mirtį ir nemirtingumą knygoje skleidžiasi impulsyviai ir nevaržomai. O neįprastas pasaulio distopiškumas, nors ir padailintas nostalgijos ir grožio pajautomis, šį romaną leidžia priskirti prie egzistencialistinių, tačiau tragizmą pakeitusių satyra ir viltimi, kūrinių.

„Erdviai graži distopinė apysaka apie mirtingumą. Tawada savo keistu stiliumi ir gebėjimu šokinėti tarp realizmo ir abstrakcijos sugeba ne tik išbarti žmoniją dėl kelio, kuriuo einame į pražūtį, bet ir su viltimi pažvelgti į nežinomą ateitį.“

Enobong Essien, Booklist

„Žavus, lengvas ir keistas ir tuo patenkintas... [Kiekviename] sakinyje slypi velniūkštiškas džiugesys, suteikiantis gyvasties tam, kas kitu atveju skambėtų desperatiškai. Tawada sugeba istoriją apie senukus, įkalintus nesibaigiančiame gyvenime, ir vaikus, kuriems lemta mirti anksčiau laiko, paversti džiugiu, komišku ir – atvirai kalbant – stipriai paguodžiančiu kūriniu.“

J. W. McCormack, BOMB

„„Emisaras“ nukelia mus už buvimo žmogumi ribų, kad mums primintų tai, kas mūsų – mūsų žmogiškumą.“

Sjón

„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“

Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.

Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...


„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus

„Sušildo širdį.“
Japan Times

„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness


Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.

Naudodamiesi Marie Kondo (KonMari) metodu, aprašomu knygoje, susikurkite jaukius namus kartą ir visiems laikams! 

Fengšui filosofija moko, kaip gyventi darnoje su savo prigimtimi. Savo tvarkymo metodu siekiu to paties. Mano įsitikinimu, tikrasis tvarkymo tikslas yra gyventi kuo įmanoma natūraliau. <...> Manau, kad turėti tik tai, kas mums patinka ir ko tikrai reikia, yra pati natūraliausia žmogaus būklė.

Svarbiausia išrūšiuoti ir atrinkti daiktus, kurie jums teikia džiaugsmą, o kurie tik užima vietą namuose. Susitvarkę namų erdvę pagal KonMari patarimus, pajusite, kaip jūsų gyvenime atsirado daugiau erdvės asmeniniam tobulėjimui, pomėgiams, kad jaučiatės laimingesni ir lengvesni. Namų erdvės tvarka, pasirodo, susijusi ir su santykiais su artimaisiais, praeitimi, o labiausiai, žinoma, su pačiu savimi. 

Japonų tvarkymosi konsultantės, knygų autorės ir TV laidų vedėjos Marie Kondo namų tvarkymo ir organizavimo metodai jau ne vienerius metus padeda žmonėms perpildytus namus paversti grožio, ramybės, įkvėpimo sklidinomis erdvėmis. Jos knygos išverstos į 40 kalbų, pasaulyje parduota virš 11 milijonų egzempliorių.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “

Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.

„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė? 

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“

K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti. 

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...

„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“

New York Times Book Review

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.