Jolita Herlyn

Lyg ir eilinė kelionė į Daniją Dagnei tampa lemtinga kryžkele. Nedidukėje kavinėje netikėtai nugirsta melodija pažadina prisiminimus apie seniai matytą, lyg į vandenį prapuolusią draugę. Kur dabar Magna? Kaip susiklostė jos likimas? Kokie įvykiai privertė ją pasitraukti iš draugų ir artimųjų gyvenimo? Kas atsitiko Magnai, kol Dagnė, perspektyvi korėjiečių kalbos studentė, buvo išvykusi mokytis į Seulą?

Daugybę metų Dagnė gyveno uždariusi savo praeities duris. Tačiau galbūt atėjo metas jas atverti? Moteris ryžtasi atsisukti atgal, kad pagaliau išaiškėtų tiesa. Bet kad melodija suskambėtų kaip tuomet, reikalingi trys balsai. Ar pavyks Dagnei atrasti ryšį su savo jaunystės draugais? Ką likimas numatė trims kelis dešimtmečius nesimačiusiems ir gyvenimo vidurį įpusėjusiems žmonėms?

Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn, skaitomiausios lietuvių autorės bibliotekose, savo debiutiniame romane skaitytojams žada jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones ir jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Ir, žinoma, apie meilę, kuri nepaiso laiko ir erdvės ribų.

„Gyvenimas būtų per paprastas, jei jo dėsniai prilygtų daugybos lentelei: kartą išmokai atmintinai ir žygiuoji neklysdamas per dienas, mėnesius, metus... Ar tikrai mums patiktų toks gyvenimas? Ar vis dar galėtume save vadinti žmonėmis? Ar būtume tik dirbtinį intelektą turintys robotai žmogaus kūnais. Gyvenime būna visaip. Tuo jis ir įdomus, kad nežinai, kas tavęs laukia už kito posūkio.“

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo psichologinius veikėjų portretus, tikrus įvykius supindama su vaizduote ir kurdama mums atpažįstamą ir artimą jausmų, svajų ir santykių pasaulį.

Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas romanas apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.

Žurnalistė Johana su savo vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti gyventi į prosenelių žemę Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet netikėtai sutinka ir moterį, kuri atveria jai duris į savęs pažinimo kelionę. Tačiau vila lyg užkerėta neskuba įsileisti naujų šeimininkų, o vidinių pokyčių kelias irgi ne toks tiesus, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kas yra laimė? Ar išsipildžiusios svajonės ir įgyvendinti tikslai? Ar ji priklauso nuo vietos, kur esi, ir nuo aplinkinių? O gal tai būsena, kuri praplasnodama šmėsteli it spalvingas drugelis?

Meilė gyvenimui – kiekvienos laisvos sielos kelias į laimę.

Autorė mėgsta cituoti Milaną Kunderą: „Rašytojas nugriauna savo gyvenimo namą, kad iš jo plytų pastatytų savo romano namus.“ Išties vienuose romanuose autorės yra daugiau, kituose – mažiau, tačiau beveik visuose ji galėtų atsekti savo pačios gyvenimo patirtį. Jei ne savo, tai giminaičių ir draugų. Tik ta patirtis į tekstą įpinta taip, kad ne kiekvienas susigaudys, iš kur ji ir kieno.

Mieloji, kiekvienas iš mūsų dalyvaujame istorijoje, tik pasirenkame skirtingus vaidmenis. Vieni taikosi į pagrindinius, kiti tenkinasi masinėmis scenomis. Tačiau kiekvienas sprendžia pats.

Kai atsiveria klasės durys ir mokytoja pristato naujokę Muną, trylikametė Eliza net neįtaria, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu“... Kol tarp jų įsiterpia išdavystė, merginas išskirsianti net trisdešimčiai metų. 

Kokią paslaptį slepia palėpėje atrasta nuotrauka? Kas padės buvusioms draugėms vėl pajusti artumą? Ar įmanoma išgydyti vaikystės traumas ir protėvių padarytas skriaudas, kad būtų galima kurti šviesesnę ateitį? 

Iki širdies gelmių sukrečianti vaikiška draugystė, vidurio amžiaus krizės išbandymai, kelias kartas slegianti kaltė ir išlaisvinantis atleidimas... Ir neįtikėtina, vis dar kraujuojanti „gėdos vaikų“ žaizda, daugybę žmonių pavertusi pasaulio istorijos įkaitais.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo veikėjų paveikslus, pasitelkia naujus, Lietuvos skaitytojui dažnai dar nežinomus istorinius duomenis, pateikia netikėtų įžvalgų ir – svarbiausia – kuria spalvingą, gilų, kiekvienam mūsų atpažįstamą jausmų ir santykių pasaulį.

Šio, jau vienuoliktojo romano, skaitytojai ne tik atpažins įprastą autorės braižą, bet ir bus maloniai nustebinti naujų skonių bei prieskonių, primenančių pasaulinės šlovės sulaukusios Jodi Picoult kūrybą. 

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja. Baigusi filosofijos studijas Maskvoje, dėstė Klaipėdos universitete, dirbo vietos spaudoje ir televizijoje. Vėliau persikėlė į Kopenhagą, dirbo banke. Iš čia su šeima persikraustė į gimtąjį vyro miestą – Hamburgą, ten gyvena jau dešimt metų.

Kartą autorė savęs paklausė: kaip galėčiau pamilti šį miestą? Ieškodama atsakymo, atrado įspūdingą Hamburgo istoriją, jo žmones, parkus ir muziejus. Ir Salmę, Afrikos saulę dėl mylimo vyro iškeitusią į šiaurietiškus pavėsius ir tapusią pirmąja arabe, parašiusia savo biografiją. Visa tai įkvėpė autorę sukurti šį, jau dešimtąjį, romaną.

Mieloji mano Monika, dėkoju tau už viską ir prašau tik vieno: nebijok gyventi.

Frederikė

Ant Elbės pakrantės stovi balta vila. Jos sode vaikštinėja povai. Šio namo šeimininkė, aštuoniasdešimtmetį perkopusi Frederikė, kaip didžiausią vertybę ant svetainės sienos pasikabinusi didžiulį Zanzibaro princesės Salmės portretą. Su guvia senole gyvena Monika – lietuvė vertėja, po skyrybų atramą atradusi spalvinguose Frederikės pasakojimuose.

Ramią Monikos gyvenimo tėkmę sutrikdo netikėtai oro uoste nugirstas pokalbis. O kur dar protu sunkiai suvokiamas Frederikės prašymas? Monikai tenka apsispręsti: peržengti asmenines nuostatas ir pažinti tikrąją meilės prigimtį ar ginti savo įsitikinimus, bet įskaudinti mylimus žmones?

Trys moterys ir trys jų gyvenimai, paženklinti aistros ir sudėtingų pasirinkimų naštos.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja. Baigusi filosofijos studijas Maskvoje, dėstė Klaipėdos universitete, dirbo miesto savivaldybėje, rašė straipsnius vietiniams laikraščiams, porą metų vedė TV laidą „Proto aistros“. Vėliau Kopenhagoje ketverius metus dirbo banke. Čia jos vyras Svenas ir pasiūlė šeimai persikelti į jo gimtąjį Hamburgą. 

Jolitos Herlyn meilės, aistrų ir gyvenimiškos išminties kupini romanai buvo įvertinti skaitytojų. LATGA duomenimis, 2017–2019 metais Jolita Herlyn buvo skaitomiausių šalies bibliotekose lietuvių autorių trejetuke.

Dvidešimt septynerių metų Johana – sėkmės įsikūnijimas. Praeityje palikusi konfliktus su tėvais, jauna žurnalistė gyvena su karjeros laiptais kylančiu Marku, lanko senelių namus puoselėjančią ekscentrišką tetą ir ieško įdomių temų straipsniams. Kai darbas Johaną nuveda į sergančių ežių prieglaudą, jos gyvenimas ima keistis. Merginą ima lankyti keisti sapnai, ji regi paslaptingus ženklus ir vis dažniau jai kyla klausimas, ar čia tikrovė, ar tik laki jos vaizduotė… Tačiau žurnalistės smalsumas nugali, ir Johana ima ieškoti visų šių įvykių priežasčių, kol galiausiai mažutėje Danijos  Skarės saloje ji gauna atsakymą. Ir sužino, kad meilę nuo beprotybės skiria tik vienas žingsnis.

Tai jaudinantis, įtaigus ir spalvingas romanas su detektyvo elementais apie meilę ir jos iliuziją, apie drąsą kliautis intuicija ir  apie tai, kad kelio gale mūsų visada laukia apdovanojimas.

Ateities mokslų kolegijos filosofijos dėstytojas Marius gauna siuntinį – keistą dovaną. Kas tai: nevykęs pokštas, provokacija, asmeninis įžeidimas ar #metoo skandalo atgarsis? Kol filosofas aiškinasi, kas ir kodėl į Socialinių mokslų katedrą jam atsiuntė šį siuntinį, jo šeimos gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis. Naujasis Jolitos Herlyn romanas – ne tik šeimos drama, bet ir įtemptas psichologinis trileris su detektyvo elementais, iki pat paskutinio puslapio stebinantis skaitytoją netikėtais likimo posūkiais. Autorė knygoje paliečia kaltės, pavydo, piktavališko šmeižto, tėvų ir vaikų santykių, meilės ir draugystės temas.

„Jei ji nejaučia kaltės, tai gal ir sąžinės neturi? Ši mintis Vitai labai nepatiko, kūnas pašiurpo ir piestu ant rankų atsistojo gyvaplaukiai. Ji išsigando. Juk jei žmogus neturi sąžinės, tai neturi vidinio indikatoriaus, kas yra blogai, o kas gerai. Tačiau jei ji bijo būti žmogum be sąžinės, tai gal vis dėlto sąžinę turi? Tik ar ji, ta sąžinė, visų vienoda? Juk vieniems ji liepia atleisti priešams, o kitiems – kapoti jiems galvas. Ir ar sąžinė, tas vidinis teisėjas, gali egzistuoti be kaltės botago?“

Jolita Herlyn išbandė ne vieną profesiją: nuo filosofijos ir logikos dėstytojos iki TV laidų vedėjos ir valstybės tarnautojos. Romanus ji pradėjo rašyti tik su šeima apsigyvenusi Hamburge. Autorė aistringa keliautoja, tad aplankytos šalys tampa puikiomis dekoracijomis jos kuriamoms istorijoms. „Veidu į saulę” – septintasis Jolitos Herlyn romanas, persmelktas egzotiškų Meksikos vaizdų ir tradicijų.

Jos vardas Akna Marija. Akna – majų deivės garbei, Marija – atsakas į krikščioniškąjį paveldą. Meksikietės Aknos Marijos gyvenimą siūbuoja likimo svarstyklės – ryškios Meksikos spalvos ir lietuviškas niūrumas, globojančios majų dvasios ir vienatvė Klaipėdos daugiabutyje. Kaip pasirinkti tai, kas išspręstų dvilypės sielos šauksmą? Pamilusi lietuvį Akna Marija išvažiuoja su juo į Lietuvą, bet iki skausmo ilgisi savo šalies. Moteris užsidaro tylos ir nevilties kiaute, kuris grasina susprogdinti ne tik jos gyvenimą. Šis romanas kalba apie meilę ir pasiaukojimą. Apie sprendimus, kuriuos daro mylintys žmonės.

„Tai spalvingas, jautrus ir gyvastingas pasakojimas, kviečiantis skaitytoją į kvapų, spalvų ir garsų persmelktą Meksiką: čia jos gamta ir papročiai, šventės ir paslaptingieji šamanai, pasakos ir tradicijos… Tačiau šis romanas – ne tik apie Meksiką. Jis ir apie svajonių išsipildymą, mergaitės tapsmą moterimi, kultūrų skirtumus ir, žinoma, didžiausius atstumus įveikiančią meilę.“Literatūros apžvalgininkė Vitalija Pilipauskaitė