Julian Barnes

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

„Ką jūs pasirinktumėte: labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti?
Mano manymu, tai esminis dalykas.“

Pirmoji meilė nulemia gyvenimą, bet Polas, būdamas devyniolikos, nieko apie ją neišmano. Jis didžiuojasi, kad jo meilė kone trisdešimčia metų vyresnei Siuzanai laužo visas konvencinio elgesio normas. Tačiau laikui bėgant meilė iš Polo ima reikalauti aukojimosi. Jųdviejų su Siuzana santykiai tampa vis sudėtingesni, tamsesni, paženklinti priklausomybės – ir vis labiau neįmanomi.

Vienintelė istorija – ta, kuri pati reikšmingiausia gyvenime, ta, kurią iš tikrųjų verta pasakoti. Ši istorija būtent tokia: nepakartojamos ir nuolat su ilgesiu prisimenamos meilės istorija. Meilės, kuri yra aistringa, nerūpestinga, kurianti, kupina džiaugsmingos išsipildymo nuojautos ir kartu pamažu griaunanti, žlugdanti, pripildanti gyvenimą skausmo ir nevilties.

„Žmogaus aistros potvynių ir atoslūgių žemėlapis.“
Publishers Weekly

„Tiesa, kurią Barnesas apnuogina mums prieš akis, – karti, bet teikianti pasigėrėjimą.“
Amazon Book Review

„Knyga, kuri visam laikui įleidžia šaknis į skaitytojų širdis , joje rašytojas atsiskleidžia visa savo kūrybine galia.“
Times

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, g. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017), „Kalbant atvirai“ (2018). Romanas „Vienintelė istorija“ – naujausias autoriaus kūrinys.

Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.

„Kalbant atvirai“ – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.

„Aukščiausios prabos literatūra.“
New York Times Book Review

„Kibirkščiuojantis pasakojimas... Toks sklandus – rodos, puslapiai patys veja vienas kitą.“
Observer

„Nedaugelio autorių mąstymas ir kalba taip įtraukia. Ši knyga yra nuostabiai sąmojinga, intelektuali ir jaudinanti.“
Independent on Sunday

„Autorius ne tik suteikia skaitytojams nepakartojamą pramogą, jis meistriškai analizuoja tiek tamsiuosius skausmo ir išdavystės klodus, tiek ant farso ribos balansuojančius meilės mechanizmus.“
New Yorker

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017). Romanas „Kalbant atvirai“ pirmąkart pasirodė 1991 m., yra išverstas į daugelį kalbų ir laikomas klasikiniu Barneso kūrybos pavyzdžiu.

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti.“
Floberas, iš laiško Ernestui Feido, 1872

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį - jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga. “
Luiza Kolė

Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius...

Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje „Flobero papūga“ jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes - ir literatūrines, ir labai tikroviškas...

„Žavinga ir praturtinanti... Knyga, kuria mėgausitės.“
Joseph Heller

„Neįmanoma padėti į šalį... Hipnotizuojamai originalu.“
Philip Larkin

„Neišsemiamas minčių šaltinis, nuostabiai parašyta... Puikus kūrinys.“
Germaine Greer

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“

1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.


„Barneso šedevras... Apie nuolatinę žmogaus kovą su savo sąžine, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą.“
The Guardian

„Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją.“
Daily Telegraph

„Nepakartojama… Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė.“
The New York Times Book Review


Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ (2016) buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015).

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

Šią knygą Julianas Barnesas parašė po savo mylimos žmonos mirties. Ją skaitant nepalieka įspūdis, kad rašytojas staiga pasirodo nuogas, beginklis, nusimetęs įprastinę mistifikuotojo kaukę. Pasakojimas apie netektį toks skaudžiai autentiškas, kad nejučia norisi nusigręžti, kaip nesąmoningai nuo nelaimės ištiktojo gręžėsi buvę draugai. Juk netektis vienaip ar kitaip liečia kiekvieną iš mūsų. Tačiau kūriny esama ir kito, metaforiško, būdingo šiam autoriui lygmens – tai spalvingos istorijos apie XIX a. oro balionų skrydžius, prancūzų fotografo Nadaro nuotraukas ir oreivio pulkininko Fredo Barnabio meilę garsiajai Sarai Bernar. Pasak J. Barneso, sudėję tuos du, regis, nieko bendro neturinčius lygmenis į daiktą, išvysime kažką nauja…


„Šią knygą skaityti yra privilegija. Parašyti – stebuklas.“
The Times

„Giliai įsismelkianti ypač dėl to, kad Barnesas neidealizuoja nei savęs, nei kitų... Pribloškianti išpažintis apie skausmą žmogaus, kuris visa savo esybe mylėjo kitą ir jo neteko.“
Spectator

„Nepakartojama... Atrodo, jam pavyko padaryti neįmanomą dalyką: perkelti į popierių mūsų gyvenimo šiame pasaulyje pojūtį.“
Guardian

„Tai laisvai besiliejanti, įtaigi proza, atviras ir sąžiningas kalbėjimas... Kiekvienas, kas mylėjo ir neteko ar tiesiog kentėjo, turi perskaityti šią knygą, o paskui dar ir dar kartą prie jos sugrįžti.“
Independent


Julianas Barnesas (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011) ir „Pabaigos jausmas“ (2013). Pastarasis romanas apdovanotas prestižine Bookerio premija.