Kategorijos

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Kad liautumės kartoję praeities klaidas, turime suprasti, kodėl apskritai išsiugdėme tokių įpročių ir kas mums iš jų. <...> Tik tada pajėgsime tokią pačią naudą pasiekti kitaip. Būtent tam ir skirta ši knyga.“

Ne vienas iš mūsų norėtų pasikeisti – mažiau nerimauti, galbūt numesti svorio, būti atviresni megzdami asmeninius santykius ar ryžtingesni darbe. Tačiau bet kuris svarbus pokytis neretai būna sudėtingas, reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų. 

Anot dr. Gabijos Toleikytės, „dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, o ne kokie iš tiesų esame“. Tad, norint pasikeisti, pirmiausia būtina pažinti ir perprasti save. Remdamasi naujausiais neuromokslų tyrimais, dr. G. Toleikytė šioje knygoje pasakoja, kaip veikia mūsų smegenys ir kokią įtaką jos daro mūsų kasdienei elgsenai: įpročiams, emocijoms, asmenybei, santykiams ir bendravimui.

Pasitelkdama aibę realių, praktinių pavyzdžių, dr. G. Toleikytė parodo:

– ko reikia smegenims, kad galėtume prisijaukinti naujus įpročius;

– kaip sustiprinti savo motyvaciją, turinčią kone stebuklingos galios;

– kaip išlaikyti tvirtus, visaverčius santykius;

– aštuonis emocijų tipus ir kaip juos valdyti;

– nesunkių būdų pagerinti produktyvumą.

Šis įkvepiantis ir pamokomas savigalbos vadovas atvers akis ir taps nepamainomu pagalbininku žengiant saviugdos keliu.

Dr. Gabija Toleikytė – neuromokslininkė, dėstytoja. Daktaro disertaciją ji apsigynė Londono universiteto koledže, Jungtinėje Karalystėje, taip pat yra įgijusi verslo lavybininkės (angl. coaching) kvalifikaciją. Autorės kalbos buvo transliuojamos interneto platformose „TEDx Talks“ ir „Talks at Google“, o straipsniai publikuoti ne tik akademiniuose žurnaluose, bet ir tokiuose populiariuose leidiniuose kaip „Guardian“, „Telegraph“ ir „Men’s Health“. Šiuo metu dr. G. Toleikytė dėsto psichologiją Šefildo Halamo universitete, Jungtinėje Karalystėje, o nuosavoje konsultavimo įmonėje veda lavybos seminarus ir verslui („Google“, „Financial Times“, „Lloyds Bank“), ir pelno nesiekiančioms organizacijoms.

Dažnai tenka girdėti, kad mergaitėms prasčiau sekasi tikslieji mokslai. Kad moterys – lyg užsuktos melagės, šį amatą įvaldžiusios geriau nei kitos lyties atstovai, bent iki susiduriant su reikšmingomis piniginėmis aferomis – čia estafetę, regis, perima vyrai. Arba kad vyrai ne tokie jautrūs ir empatiški kaip tariamos jų oponentės. Kad jie labiau mėgsta rizikuoti, o moterys visad atsitraukia, linksta į saugesnius pasirinkimus. Su lytimi susiję mitai be galo gajūs. Jie sklinda kosminiu greičiu, nors dažnai neturi tvirtesnio pagrindo ar aiškių įrodymų. Vis dėlto dažnai jais patikime.

Elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės nuomone, tokie teiginiai privalo būti grindžiami mokslu. Todėl audioknygoje „WO/MEN“ ji meta iššūkį nusistovėjusiems įsitikinimams ir kviečia skaitytojus bei skaitytojas į savo ir kitų tyrėjų laboratorijas visame pasaulyje, kur, remdamasi mokslinėmis įžvalgomis, eksperimentais ir kasdiene aplinka, kvestionuoja įsigalėjusius mitus – gal iš tiesų viskas nėra tik juoda ir balta?

Audioknygoje „WO/MEN“ sužinosite:
- Kurie – vyrai ar moterys – labiau linkę varžytis? O kurie – apgaudinėti?
- Kas dažniau aukoja kraujo ir kaip atlygis keičia donorų elgseną?
- Kieno kognityvines galimybes labiau paveikia vėsios patalpos?
- Ką lengviau įtikinti konspiracijos teorijomis?
...ir daugelį kitų įdomių, kartais netikėtų faktų apie žmonių elgesį ir jį lemiančias aplinkybes.

„Niekada nemaniau, kad taip parašyčiau, bet jei reiktų rinktis, ką kviesti į gimtadienio vakarėlį – iliuzionistą ar ekonomistą, – po šios knygos tikrai rinkčiausi Agnę.“
Rimantė Kulvinskytė, žurnalistė, tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja

Dr. Agnė Kajackaitė gimė ir augo Šakiuose. 2009 m. Vilniaus universitete gavo ekonomikos bakalauro, vėliau Kelno universitete – ekonomikos daktaro laipsnį. 2017 m. tapo WZB Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos skyriaus grupės vadove, šiuo metu yra Milano universiteto profesorė. 2019-aisiais jos vardas nuskambėjo per visą pasaulį: mokslininkės tyrimu apie „termostatų kovas“ biuruose pasidalino „New York Times", „Time“, CNN, BBC ir daugelis kitų žurnalų bei televizijos kanalų.

Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.

„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.

Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.

„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“

Olga Tokarczuk

„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“

Blake Butler, The New York Times

„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.

Brady Brickner-Wood

Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.

Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.

Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.

„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“

Martin Amis

„Pninas“ – geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“

Ted Gioia, The Millions

Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.

Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.

Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.

Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. Vaiduokliai (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.

Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.

Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño „2666“ ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.

„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“

Samanta Schweblin

„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“

Mariana Enriquez

„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“

Ben Lerner

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.

„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“

Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“

Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“   

Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“ 

Justin Torres

Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“

Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.

Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.

Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.

Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.

Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.

„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“

Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė

„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“

Lauren Mechling

Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.

„Nepaprastai žavinga. Miela, romantiška, kupina gerumo. Pamilau šią knygą.“

Rainbow Rowell

Nikas ir Čarlis – geriausi draugai. 

Nikas žino, kad Čarlis – gėjus. 

Čarlis įsitikinęs, kad Nikas – ne.

Bet meilė – paslaptingas dalykas. Ji gali būti ir labai paini, ir nuoširdi, padedanti augti. Nikas pamažu ima iš naujo pažinti savo draugus, šeimą ir... patį save.

Alice Oseman (Elis Ousmen, gim. 1994) – „YA Book Prize“ apdovanojimą pelniusi rašytoja, iliustratorė, gimusi ir augusi Kente, Jungtinėje Karalystėje. Laisvalaikiu mėgsta groti fortepijonu, pasinerti į „Pokémon“ žaidimus, prisipirkti krūvas „Converse“ sportbačių.

2022-aisiais kultine tapusią komiksų seriją „Heartstopper“ ekranizavo „Netflix“. A. Oseman rašė serialo scenarijų ir jį prodiusavo.

Nori sužinoti daugiau? Aplankyk:

aliceoseman.com   

twitter.com/AliceOseman

instagram.com/aliceoseman

Vieni Levo Tolstojaus kūriniai šiandien iškelti iki padebesių, o kiti pasmerkti visiškai užmarščiai. Prie pastarųjų priskiriami beveik visi vėlyvieji rašytojo publicistikos straipsniai, kuriuos antroje gyvenimo pusėje pats autorius vertino kur kas labiau nei visame pasaulyje pripažintą patriotinę epopėją „Karas ir taika“ ar šeimos santykių romaną „Ana Karenina“.

1879–1882 m. L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje įvyko ryškus lūžis. Grafas nutraukė ryšius su buvusiu pasauliu ir, praktiškai įgyvendindamas savąjį gėrio supratimą, atsisakė viso turto. Valdžios ir kultūrinio elito garbstomas populiarus rašytojas tapo dygiu publicistu, sukilusiu ne tik prieš badą, skurdą, karus, tamsumą, melą, veidmainystę, bet ir prieš pačią valdžią bei jos ramsčius – mokesčius, karinės tarnybos prievolę, bažnyčią ir mokslą.

Knygą „Uždraustasis Tolstojus“ sudaro 17 vėlyvųjų (1887–1910 m.) rašytojo straipsnių, traktatų, esė ir laiškų, kurie tuo metu buvo uždrausti arba cenzūruoti. Juose L. Tolstojus įžvalgiai atskleidė represyvią valstybės ir bažnyčios prigimtį, ragino drąsiai kovoti už asmeninę politinių pažiūrų ir tikėjimo laisvę.

Sveiki sugrįžę į Sritį X!

Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.

Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu. 

„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“

The New Yorker

„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“

The New York Times

„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“

Robin Sloan, rašytojas

Tai ne politinė biografija, o subjektyvi prezidentės politinių nuostatų, valdymo principų ir jų pateikimo visuomenei analizė. Knygoje nuosekliai analizuojama D. Grybauskaitės prezidentinės karjeros logika, tiriama Prezidentės apsuptis, jos ryšiai su politinėmis partijomis, mėginama nustatyti, kas yra jos politinė atsvara sudėtingame Lietuvos politiniame lauke.

Originaliausias XX a. kalbos, logikos ir vaizduotės filosofas Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951) dirbo ir psichologijos filosofijos srityje. Vėlyvuoju kūrybos etapu maždaug per trejus metus jis parašė psichologijos mokslo pagrindais suabejoti kviečiančių pastabų rinkinį. Tai fundamentalus psichologijos sąvokų tyrimas, siekiąs atsakyti į klausimą: ar įmanoma racionaliai suvokti sielos reiškinius? L. Wittgensteinas, polemizuodamas su įtakingomis XX a. filosofijos ir psichologijos mokyklomis – hermeneutika ir geštalto psichologija, ne tik nurodo jų ribas, bet ir erdves naujam postmoderniam tikrovės matymui.

Knygoje „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ gilinamasi į ketinimo, supratimo, matymo ir kitas subtilias sąvokas, ryškus ir filosofo minties antropologinis aspektas. Į apmąstymus įpindamas grafinių elementų, vaizdžių palyginimų ir aforizmų autorius parodo, kad sielos reiškiniai geriausiai atsiveria ne moksliniam, o meniniam žvilgsniui ir yra suprantamesni lyginant juos su meno reiškiniais, pačią logiką traktuojant kaip meninės raiškos priemonę. Savitais mąstymo pratimais L. Wittgensteinas moko interaktyvios filosofijos.

Knyga „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ svarbi ne vien filosofams, bet ir psichologams, antropologams, sociologams.

Michel'is Foucault biopolitikos sąvoką suformuluoja „Seksualumo istorijos" pirmajame tome („Valia žinoti", 1976), o išsamiau aptaria 1975–1979 metais Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) skaitytose paskaitose. Foucault biopolitiką sieja su galios technologijomis, kurios lemia, jog žmonių populiacija imama kontroliuoti kaip biologinė rūšis. Taigi biopolitika reiškia nuolatinį persvarstymą, kas yra gyvybė, bei politinius sprendimus, kokia gyvybė yra verta gyventi. Monografijoje aptariamos ne tik Foucault, bet ir Gilles'io Deleuze'o, Giorgio Agamben'o, Michael'io Hardt'o ir Antonio Negri, Roberto Esposito biopolitikos sampratos. Šioms biopolitikos sampratoms priešpriešinama nauja gyvybės mąstymo paradigma, kuri vadinama biofilosofija. Biofilosofija konceptualizuoja visų gyvybės formų – žmogiškų ir gyvūniškų, organinių ir neorganinių – bendramatiškumą bei įtvirtina imanentinį, nehierarchinį ir materialų šių gyvybės formų pagrindą.

„Audronės Žukauskaitės monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos" kūrybiškai plėtojamos originalios autorinės įžvalgos, aktualios ne tik šiuolaikinės kontinentinės filosofijos kontekste, bet ir dabarties politinių realijų akivaizdoje. Solidi teorinė šiuolaikinei filosofijai svarbių klausimų analizė monografijoje nėra savitikslė – ji išauga iš etinio filosofės įsipareigojimo, jos atidumo tiems politinės ir socialinės tikrovės skauduliams, kurių suvokti ir į kuriuos tinkamai reaguoti neįmanoma be rimtos filosofinės bazės. Gebėjimas išradingai derinti teorinius ir praktinius, abstrakčius ir konkrečius nagrinėjamų filosofinių problemų aspektus visada buvo stiprioji Žukauskaitės akademinių tekstų pusė – ir ši mokslininkės knyga nuosekliai tęsia šią tradiciją, įnešdama gaivų minties gūsį ne tik į grynai akademinių diskusijų lauką, bet ir, labai tikėtina, į gerokai praktiškesnę praktinių sprendimų priėmimo plotmę."

Naglis Kardelis

„Naujoji Audronės Žukauskaitės knyga rodo išsiugdytą jos gebėjimą struktūruoti autorių požiūrius, lyginti teiginius, nurodyti jų ribas ir įvardyti savo mintį. Tai yra jos rašymo stilius. Autorės svarstymams būdinga aiškiai įvardyti svarbiausias, jos ir kolegų požiūriu, problemas, išskirti ir klasifikuoti svarstymų kryptis ir apibrėžti jų turinį. Monografija pateikia panoraminį šiuolaikinės biofilosofijos ir biopolitikos teorijų ir jų raidos paveikslą, įvardija aštriausias diskusijas."

Gintautas Mažeikis

Audronė Žukauskaitė – humanitarinių (filosofijos) mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Tarp jos naujausių publikacijų – monografija „Gilles'io Deleuze'o ir Félix'o Guattari filosofija: daugialypumo logika" (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryti leidiniai: „Intensyvumai ir tėkmės: Gilles'io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste" (Vilnius: LKTI, 2011); kartu su Steve Wilmer: „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism" (Oxford: Oxford University Press, 2010); „Deleuze and Beckett" (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2015); „Resisting Biopolitics: Philosophical, Political, and Performative Strategies" (New York, London: Routledge, 2016).

Didžioji susižavėjimo Maldororo giesmėmis banga atūžė XX a. pr. drauge su siurealistais, kurie laikė jį didžiuoju mokytoju... „Tik išrinktieji galės mėgautis šiuo karčiu vaisiumi be grėsmės pakenkti sau. Todėl, baikščioji siela, kol dar nežengei giliau į šias neištirtas žemes, apsisuk ir kulniuok atgal."

„Maldororo giesmės" (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę.

Šiuo tikslu grafas Lautréamont'as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių. Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą.

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

Šiuolaikinių kairiųjų intelektualų Michaelo Hardto ir Antonio Negri veikalas – svarbus įvykis XX–XXI a. sandūros politikos filosofijoje. Knygoje ne tik fundamentaliai apmąstoma pasaulio situacija keičiantis amžiams, bet ir išdėstoma alternatyvi ontologija.

Pagrindinis „Imperijos“ tikslas – aptarti kokybiškai naują globalinės valdžios darinį – Imperiją, susiformavusią žlugus didžiųjų valstybių imperializmui ir griuvus Berlyno sienai. Ši Imperija siekia kurti pasaulinę santvarką, grįstą politinės ir ekonominės galios centrų tarpusavio priklausomybe, plėtoti išimties būkle paremtą teisinę sistemą ir nevaržomo globalaus kapitalizmo dominuojamą ekonomiką. Remdamiesi istoriniais pavyzdžiais knygos autoriai teigia, kad jau Imperijos įsigalėjimo akimirką pasirodo pirmieji jos irimo ženklai, galintys į chaosą nuvesti užvaldytą pasaulį.

Hardtas ir Negri anapus milžiniško galios aparato mato antrąją vertybinę ašį – daugybę, naują Imperijoje susiformavusį politinį subjektą. Daugybė ne tik įkvepia gyvybę Imperijos ekonominei, politinei ir teisinei sistemai, bet, pasižymėdama aukštu intelektu, emociniais ir kooperaciniais gebėjimais, gali prasiveržti ir anapus Imperijos ribų. Štai kodėl knyga yra priešnuodis depresyviems svarstymams apie politikos ar politinių idėjų mirtį, apie nykią pasaulio istorijos lemtį karo ir terorizmo epochos sutemose.

Nuo 1975-ųjų, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą, milijonus žmonių ji paskatino permąstyti „rūšizmą“ – nuolatinę žmonių nepagarbą kitiems gyvūnams ir jų išnaudojimą. Ji įkvėpė pasaulinį judėjimą už gyvūnų teises, siekiantį nutraukti nuolatinį žiaurumą.

Remdamasis faktine medžiaga autorius atskleidžia šiurpią pramoninių fermų ir produktų testavimo laboratorijų tikrovę ir siūlo alternatyvas. Požiūris į gyvūnus iš lėto keičiasi, autoriaus aprašomos problemos dabar visuotinai pripažįstamos. Anot įžangą parašiusio istoriko Yuvalio Noah Harari, ši knyga tebėra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai buvo parašyta. Ją perskaityti taip pat svarbu tiek gyvūnų teisių entuziastui, tiek ir skeptikui.

„Ypatinga knyga, turėjusi ypatingą poveikį. Žinoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija.“
Independent on Sunday

„Viena svarbiausių knygų per pastarąjį šimtmetį ir atvedanti į didžiąją etikos revoliuciją.“
Peter Tatchell, visuomenės veikėjas

Prof. Peteris Singeris (gim. 1946) – vienas įtakingiausių mūsų laikų moralės filosofų. Nuo 1975-ųjų jis yra įtakingiausias mąstytojas gyvūnų teisių srityje. Jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ įtraukta į geriausių „Time Magazine“ negrožinės literatūros knygų 100-uką.

„Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. Mąstymas visada turi ribas, dar daugiau – jis yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis, kategorijomis. Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.“

Autorė Aušra Kaziliūnaitė

Aušra Kaziliūnaitė (gim. 1987) – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido tris poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007), „20 % koncentracijos stovykla“ (kitos knygos, 2009), „Mėnulis yra tabletė“ (2014). Už pastarąją apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė. „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga.

„Dievo istorija ne visa dieviška.“

Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis Žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Juozapas, Marijos vyras, nugirdęs tokį nuosprendį paslepia savo sūnų, o visi kiti lieka pražūčiai. Išgelbėtas Jėzus auga vargingoje šeimoje kaip paprastas mirtingasis ir anaiptol ne išrinktasis.

Savaip pateikdamas biblinius įvykius autorius sukuria itin žemiško ir žmogiško Jėzaus portretą. Literatūrinėje fantazijoje vaizduojama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, daugiavaikės motinos kasdienybė, tyra meilė išmintingai, bet nuodėmingai Marijai Magdalietei, aštrūs pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, su kuriuo paauglystėje Jėzus ganė avis...

„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – vienas skandalingiausių portugalų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago (1922−2010) kūrinių. Knyga supriešino skaitytojus, buvo cenzūruota kaip žeidžianti tikinčiųjų jausmus ir lėmė rašytojo pasitraukimą į Kanarų salas, kur jis praleido visą likusį gyvenimą.  

Jei ateityje viską atliks robotai, ką darysime mes? 
Kaip DI paveiks mūsų kasdienybę, užimtumą ir gyvenimo tikslus? 
Kokį pavojų DI kelia ir kokios naudos iš jo galime tikėtis? 

Dirbtinis intelektas, arba DI (angl. Artificial intelligence, AI), viso pasaulio ekonomikas sukrės greičiau, nei daugelis mano. Tačiau, pasak knygos autoriaus dr. Kai-Fu Lee, DI turėtų ir puikiai mums pasitarnauti. Bet kaip? Kuo užsiimsime, kai nebeliks milijonų darbo vietų? Menais? Rūpyba? Skaitmenine vadyba? 

Kinija technologijų srityje sparčiai vejasi JAV ir tampa vienintele jų konkurente. Nuo to, kaip šios šalys bendradarbiaus tobulindamos DI, priklausys pasaulio ekonomika ir politika. Iš Taivano kilęs ir JAV išsilavinimą įgijęs dr. Kai-Fu Lee, puikiai išmanydamas ir Kinijos, ir JAV  rinkas, ne tik suprantamai apžvelgia pasaulinės DI pažangos kryptis ir naujausius DI tyrėjų produktus bei paslaugas, bet ir analizuoja galimus artėjančių milžiniškų permainų žmonijos istorijoje scenarijus – kaip gyvensime kartu su DI. 

Dr. Kai-Fu Lee (gim. 1961) dirbtinio intelekto tyrinėjimų ir plėtros srityje dirba daugiau kaip trisdešimt metų. Dabar remia ir padeda kurti naujus startuolius. Prieš įkurdamas investicinį fondą „Sinovation Ventures“, Lee buvo „Google China“ prezidentu. Dar anksčiau užėmė vadovaujamas pareigas „Microsoft“, „SGI“ ir „Apple“ kompanijose. Yra įkūręs tyrimų centrą „Microsoft Research Asia“, laikomą viena iš pažangiausių kompiuterių laboratorijų. Dr. Kai-Fu Lee – ir dešimties JAV patentuotų išradimų autorius.

„Išskirtinė Kai-Fu Lee analizė, kaip kartu galėtų egzistuoti žmonės ir dirbtinis intelektas, atveria akis. Ją privalu perskaityti.t“

Satya Nadella, „Microsoft“ generalinis direktorius

„Provokuojanti knyga.“

Fortune

Škotijoje gimęs lietuvių imigrantų sūnus Džonis Ramenskis (Johnny Ramensky, arba Jonas Ramanauskas, 1905–1972) išgarsėjo kaip seifų plėšikas ir sumanus bėglys iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Savo įgūdžius ir žinias apie sprogmenis jis panaudojo ir Antrajame pasauliniame kare. Parašiutu nuleistas už fronto linijos išsprogdindavo E. Rommelio, H. Göringo ir kitų aukštų vokiečių karo vadovų seifus, parūpindavo kovų eigą lėmusių dokumentų. Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. Apie jį Škotijoje iki šiol dainuojamos baladės.

Ši veiksmo filmą pranokstanti pasakojimas paremtas atsiminimais ir dokumentais, iliustruotas nuotraukomis.

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

Edwardas Snowdenas – šnipas? Informatorius? Interneto sąžinė?

„Atsisakymas reikalauti privatumo iš tikrųjų yra privatumo atsisakymas, jo atidavimas arba vyriausybei, pažeidinėjančiai Konstituciją, arba privačiam verslui.“

Edwardas Snowdenas (gim. 1983) anksti perprato kibernetinio saugumo spragas. Dirbdamas CŽV ir priartėjęs prie didžiausių valstybės paslapčių jis išviešino JAV vyriausybės sukurtą masinio stebėjimo sistemą, prie kurios radimosi iš pradžių prisidėjo ir pats. Dėl šio poelgio E. Snowdenas iki šiol yra priverstas slapstytis Rusijoje. 

Knygoje jis pirmą kartą atvirai pasakoja apie JAV kariuomenės užkulisius, apie tai, kaip internetas iš laisvos erdvės tapo kontrolės įrankiu, ir apie asmeninio apsisprendimo dramą dėl visuomenės laisvės pagarsinti valstybės paslaptis. Jis atskleidžia, kaip mes įžengėme į naują epochą, kurioje nebėra teisės į  privatumą. Už nuopelnus visuomenei E. Snowdenas gavo Tarptautinės žmogaus teisių lygos Carlo von Ossietzky medalį ir daug kitų apdovanojimų.