Kategorijos

Romainas Gary – rašytojas, kino scenaristas ir režisierius, Prancūzijos konsulas, milžiniškų ambicijų ir didelių aistrų žmogus, nuotykių mėgėjas ir svajotojas, garsus XX a. menininkas. Burtininkas, žaidžiantis savo paslaptimis.


Tai pirmoji išsami Romaino Gary biografija lietuvių kalba. Knygoje įvairiapusiškai nušviečiama ši mįslinga asmenybė, vienos iš gražiausių visų laikų literatūrinių mistifikacijų – Emile'io Ajaro – autorius. Neturtingas žydų vaikas, gimęs 1914 m. Rusijos imperijoje. Ambicingas paauglys, susipažinęs su Kesselio ir Malraux kūryba. Generolo de Gaulle'io kareivis, Laisvosios Prancūzijos oro pajėgų lakūnas. Diplomatas, išmaišęs Europą, o paskui užkariavęs Ameriką. Prancūzijos generalinis konsulas Los Andžele. Aktorės Jeanos Seberg vyras. O svarbiausia – rašytojas, du kartus apdovanotas Goncourt'ų premija, bet ir toliau apsėstas troškimo pranokti patį save.

Per tokius kontrastingus paveikslus knygos autorė, ketverius metus tyrinėjusi Romaino Gary biografiją ir kūrybą, mėgina atskleisti tikrąjį jo gyvenimą – gyvu ir žaismingu stiliumi piešia portretą laisvo žmogaus ir talentingo rašytojo, kurio įtaigūs romanai pelnė vietą tarp didžiųjų XX amžiaus kūrinių.

Dominique Bona (g. 1953) – prancūzų žurnalistė ir rašytoja, Prancūzų akademijos narė, Garbės legiono ordino kavalierė, daugelio literatūrinių premijų, tokių kaip „Prix Interallié“, „Prix Méditerranée“, „Prix Renaudot“, laureatė. Knyga „Romainas Gary“ 1987 m. buvo įvertinta Prancūzų akademijos Didžiąja biografijos premija. D. Bona taip pat parašė biografines knygas apie Stefaną Zweigą, Berthe Morisot, Camille ir Paulį Claudelius, André Maurois.

„Ne visada lengvai įtikinsi žmogų, kad yra poreikis, jei jis <...> tokio poreikio neturi.“

Įsivaizduokite: jūsų išmanusis telefonas netelpa į kelnių kišenę; eilė prie tualetų kaskart driekiasi per visą teatro fojė ir jums tenka laukti, atrodytų, amžinybę; daktaras išrašo jūsų kūnui netinkamą vaistų dozę, nes taip nurodyta standartiniame vartojimo lapelyje, o automobilyje gerokai arčiau pritraukiate sėdynę, kad pasiektumėte pedalus. Jei bent pora dalykų skamba pažįstamai, tikėtina, jog jūs... moteris.

Viso to priežastis – duomenys, tiksliau – duomenų spragos. Ne paslaptis, kad duomenys mūsų pasaulyje griežia pirmuoju smuiku: ekonomikos, politikos, medicinos, išsilavinimo ir daugelio kitų sričių sprendimai paprastai priimami remiantis atliktais tyrimais ir skaičiavimais. Tačiau kai pagal nutylėjimą tyrimų etalonu pasirenkamas vyras, mažiausiai pusės pasaulio gyventojų poreikiai ir įpročiai lieka neatliepti ir nepastebėti. Taip mūsų aplinkoje, dažnai apie tai net nesusimąstant, įsišaknija šališkumas ir atveriamas kelias nelygybei. O ji komplikuoja gyvenimą visų lyčių žmonėms.

Rašytoja ir aktyvistė Caroline Criado Perez, remdamasi moksline literatūra ir naujausiais tyrimais iš įvairių šalių, atskleidžia, kaip su lytimi susijusių duomenų spragos veikia ne tik visą pasaulį, bet ir kiekvieno iš mūsų, vyro ar moters, kasdienius veiksmus, pasirinkimus, net gyvenimo būdą, ir svarsto, kaip, užpildžius duomenų spragas, pasaulis galėtų tapti visoms ir visiems išties patogus.

„Būtina perskaityti kiekvienam ir kiekvienai – nesvarbu, kuri jūsų lytis ar ką gyvenime veikiate. Įprastą žvilgsnį keičianti knyga.“
Forbes

„Caroline Criado Perez nesiekia atskleisti tariamai visą pasaulį pūdančios konspiracijos - anaiptol. Ji tiesiog surenka duomenis ir jais kaip aukščiausios kokybės lazeriu skrodžia mūsų iš inercijos priimamus sprendimus, vis dar skatinančius nelygybę.“
Guardian

Caroline Criado Perez (gim. 1984) – rašytoja, aktyvistė, lyčių lygybės aktualijų komentatorė. Oksfordo universitete baigė anglų kalbos ir literatūros bakalauro studijas, Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje studijavo elgsenos ir feministinę ekonomiką. 2013 m. „Liberty Human Rights“ Criado Perez paskelbė metų aktyviste, o 2020-aisiais Suomijoje jai įteiktas HÄN lyčių lygybės apdovanojimas. „Nematomos moterys“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu nr. 1, o 2019 m. „Financial Times“ ją išrinko metų knyga.

„Būtų idealu, jei valgytume intuityviai – tiksliai jausdami, kiek ir kokio maisto mums reikia šiuo metu. Deja, dažniausiai valgome tam tikrais nuo dienotvarkės priklausančiais intervalais, nenatūralų, įvairių skonį iškreipiančių medžiagų prisodrintą maistą. Labai dažnai valgome norėdami nusiraminti ar, priešingai, stimuliuoti save, patirti malonumą ar kitaip reguliuoti emocijas, palengvinti bendravimą ir panašiai. Visa tai iškreipia natūralų santykį su maistu ir veda prie valgymo sutrikimų.“
Dr. Julius Neverauskas, gydytojas psichoterapeutas ir neurologas

Perskaitę šią knygą apie dažniausius valgymo sutrikimus, susipažinsite su žurnalisčių Gintarės Jankauskienės ir Justinos Mikeliūnaitės parengtomis sveikstančiųjų istorijomis, o išsamiuose gydytojų Juliaus Neverausko ir Neringos Rogalskytės komentaruose rasite veiksmingų, sėkmingai taikomų šiuolaikinės psichiatrijos ir psichoterapijos gydymo metodų bei patarimų.

Taip pat sužinosite, kaip suvaldyti emocinį valgymą, ar galime įveikti nenumaldomą greitojo ir perdirbto maisto norą, kaip pasiruošti persivalgymo atkryčiui, kokių veiksmų imtis, jei valgymo sutrikimu serga artimas žmogus.

Knygoje specialistų dėmesys skiriamas penkiems dažniausiems valgymo sutrikimams:
- emociniam valgymui;
- anoreksijai;
- bulimijai;
- priepuolinio persivalgymo sutrikimui;
- ortoreksijai (liguistam požiūriui į sveiką mitybą).


Nelikite vieni su liga – ji gali būti už jus stipresnė. Prašykite artimųjų ir specialistų pagalbos. Laimė, padėti sau ir pasveikti nuo valgymo sutrikimų įmanoma.

Kodėl moterys kalbesnės už vyrus? Kodėl jos prisimena smulkiausias barnių detales, o vyrai neprisimena net pačių barnių? Kodėl kaip įmanydamos vengia konfliktų? Kodėl dvigubai dažniau nei vyrai serga depresija?

Atsakymai į šiuos ir begales kitų tiek moterims, tiek vyrams svarbių klausimų – knygoje „Moters smegenys“. Per dešimtį metų šis „New York Times“ bestseleris buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų, visame pasaulyje parduota beveik milijonas knygos egzempliorių. Gilindamasi į moters smegenų prigimtį ir patirtį, Louann Brizendine siūlo moksliniais tyrimais paremtą gidą, paaiškinantį, kaip moterys mąsto, ką vertina, kaip bendrauja ir, svarbiausia, ką ir kodėl myli. Žaismingu, skaitytojams lengvai prieinamu stiliumi autorė seka moters smegenų raidos istoriją, akcentuodama svarbiausius moters gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę, romantinių santykių mezgimą, nėštumą, gimdymą ir vaikų auginimą, menopauzę ir gyvenimą po jos.

„Louann Brizendine – tikra savo srities lyderė, pasitelkianti medicinos mokslą, kad padėtų pacientėms. Dabar ji nori pasidalinti įgytomis žiniomis. Rezultatas – aktuali, įžvalgi, lengvai skaitoma ir visokeriopai nuostabi knyga.“
Sarah Blaffer Hrdy

„Akis atveriantis pasakojimas apie žmogaus elgesio biologiškumą. Šiai knygai lemta tapti lyčių studijų klasika.“
Marilyn Yalom

Dr. Louann Brizendine (Luana Brizendain, gim. 1952) – garsi akademikė, neuropsichiatrė. Būdama prestižinio Jeilio universiteto rezidentė ir Medicinos fakulteto dėstytoja, ji pastebėjo, kad beveik visi tuometiniai neurologijos tyrimai grindžiami išskirtinai vyrų pacientų duomenimis. Tai paskatino L. Brizendine 1994 m. Kalifornijoje įsteigti Moterų nuotaikos ir hormonų kliniką – pirmą tokią JAV, – kur iki šiol tiriamos moterų smegenų funkcijos. Šiuo metu Brizendine yra klinikos direktorė, jos specializacija – tokios disciplinos kaip hormonų neurobiologija, nuotaikos ir nerimo sutrikimai. Autorė su vyru ir sūnumi gyvena San Fransiske.

 „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – pasaulinis bestseleris, Prancūzijoje susišlavęs visas svarbiausias premijas už geriausią metų knygą, 2012 metų literatūrinė sensacija, pagal kurią sukurtas to paties pavadinimo serialas. Šį romaną galima skaityti keliais lygmenimis – kaip puikų detektyvą, kaip sudėtingų santykių istoriją ir kaip pasakojimą apie tai, ką reiškia būti rašytoju ir kur slypi riba tarp tikrovės ir išgalvotų dalykų.

Jaunas ir perspektyvus Amerikos rašytojas Markusas Goldmanas niekaip neįstengia parašyti knygos, kurią jau po kelių mėnesių turi įteikti leidėjui. Jis tikisi, kad išbristi iš krizės padės labiau patyręs bičiulis – garsus rašytojas Haris Kvebertas, dabar gyvenantis ramiame Auroros miestelyje. Tačiau netikėtai pasiekia žinia, kad pagalbos reikia pačiam Hariui – jo sode atrastas sudūlėjęs jaunos merginos kūnas. Tai Nola Kelergan, keistomis aplinkybėmis dingusi be žinios prieš trisdešimt metų. Visi įkalčiai prieš Harį, bet Markusas Goldmanas netiki jo kaltumu. Jis ryžtasi pats vykti į Auroros miestelį – išsiaiškinti visą tiesą apie Hario Kveberto bylą ir galbūt pagaliau parašyti knygą. Kad sužinotų tiesą ir parašytų knygą, Markusui Goldmanui teks rasti atsakymą į mažiausiai tris klausimus:

Kas nužudė Nolą Kelergan? Kas iš tikrųjų įvyko Auroroje prieš trisdešimt metų? Ir ką reikia daryti, kad parašytum bestselerį?

Pamažu ima vertis vis didesnės paslaptys ir įvyks dar ne vienas dramatiškas netikėtumas, iki tiesa išaiškės.

„Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – meistriškai parašyta knyga, kurioje susitinka kokybiška pramoga ir tiesiog gera literatūra. Neatskleisto nusikaltimo paslaptys, slapta uždraustos meilės istorija ir 31 patarimas, kaip parašyti gerą romaną.

Šveicarų rašytojas Žoelis Dikeris (Joël Dicker, g. 1985) daug laiko praleido Amerikoje ir puikiai pažįsta šią šalį bei jos gyventojus. „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ yra antroji jo knyga, ji visame pasaulyje sulaukė didžiulio pasisekimo ir buvo apdovanota įvairiomis literatūrinėmis premijomis („Grand Prix du Roman de l’Académie française“, „Prix Goncourt des Licéens“ ir kt.).Daugiau apie rašytoją ir jo knygas galite sužinoti apsilankę internetinėje svetainėje www.joeldicker.com

Klerė Hart-Matjas puikiai sprendžia kitų žmonių problemas. Kartu su vyru Džonu ji įkūrė prestižinį fondą, kurio tikslas – padėti reabilituotis žmonėms, patyrusiems nugaros smegenų traumas. Klerė rengia terapeutus, konsultuoja pacientus ir veda seminarus. Ji be galo užsiėmusi ir labai laiminga – savo gyvenimo nekeistų į jokį kitą. 

Vieną naktį, siaučiant pūgai, Klerė nesėkmingai bando užkirsti kelią tragedijai. 

Šis įvykis, iš pradžių tiesiog nedavęs jai ramybės, vėliau, regis, ima žadinti kažką, giliai tūnantį jos sieloje. Netrukus ją ima kankinti vos akimirką trunkančios nerimastingos vizijos – bauginantys vaizdiniai, kurie atrodo miglotai pažįstami, tačiau niekaip nepaaiškinami. 

Klerė palengva ima suprasti, kad šie vaizdiniai yra jos vaikystės prisiminimai – vaikystės, kurią ji visada laikė kone tobula. Viena jos dalis trokšta pamatyti, kur šie prisiminimai nuves, tačiau kita nori bėgti nuo jų kuo toliau. Suglumusi ir išsigandusi Klerė įsitraukia į sudėtingą ir skausmingą kovą tarp praeities ir dabarties, tarp vyro, norinčio jai padėti, ir sutuoktinio, kuris padėti negali, tarp baisių paslapčių ir gyvenimą keičiančios tiesos. Siekdama atskleisti tiesą ir su ja susitaikyti, Klerė sužino, kad praeitis, dabartis ir ateitis yra neišvengiamai ir nepamirštamai susipynusios.

„Žalvario žiedas“ – tai jautrus, nuoširdus ir užburiantis romanas apie didelę netektį ir dar didesnę drąsą.

Romanas, įkvėptas tikrų istorinių faktų.

Žmones išskiria ne religija, o gėris ir blogis šioje žemėje.

Trisdešimt šešerių Houpė jau nesistebi blogomis naujienomis. Jos motina mirė, vyras paliko ją dėl dvidešimt dvejų merginos, banko sąskaita beveik tuščia. Jau seniai atsisakiusi svajonės tapti teisininke, Houpė, auginanti nelengvo būdo paauglę dukterį, stengiasi išlaikyti žlungančią šeimos kepyklėlę.

Houpės mylima močiutė, kilusi iš Prancūzijos, penkiasdešimt metų džiuginusi Menkių kyšulio gyventojus savo kepiniais, pamažu pasineria į Alzheimerio rūką. Tačiau proto prašviesėjimo akimirką ji supranta, kad jei nepapasakos Houpei apie praeitį, jos ilgai saugotos paslaptys pradings amžiams. Ji užsimena apie paslaptingus tragiškus įvykius Paryžiuje. Paskui surašo ant lapelio sąrašą pavardžių ir paprašo anūkės nuvykti į Prancūziją dėl paslapties, kurią saugojo septyniasdešimt metų. 

Houpė, vedama emocijų, eina per Paryžiaus kepyklas, kuriose susipynusios trijų religijų tradicijos, užkoduotos močiutės pasakose ir naminių kepinių skoniuose. Moteris iš gabaliukų dėlioja šeimos istoriją, sužino siaubingų dalykų apie Holokaustą, klausosi giminaičių liudijimų apie jų siekį išgyventi laikais, kai pasaulis išprotėjo. Išgirsta istoriją apie du mylimuosius, kuriuos išskyrė žiaurios aplinkybės. Jai telieka būti drąsiai ir tikėti, kad Dievą galima rasti visur, netgi pyragaityje.

„Užmaršties saldumas“ –  tai pasakojimas, įkvėptas tikros istorijos, apie religinių įsitikinimų nepaisančius žydų gelbėtojus.

Harmel meistriškai ir įtaigiai pasakoja apie kartų kovą už išlikimą. Knygoje pabarstyti kepinių receptai leidžia skaitytojams patiems geriau pajusti saldų Houpės kelionės skonį.

Publishers Weekly

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje. Lietuvių kalba išleistas jos romanas „Dingusių vardų knyga“.

Tess Sharpe „Skirtingos tapatybės“

Jaunimui nuo 16 metų

Rebeka išmokė mane meluoti. Samanta išmokė slėptis. Heilė išmokė kovoti. Keitė – bijoti. Na, o Ešlė išmokė mane išgyventi.

Nora praktiškai pritaikė visas jų pamokas.

Vieną rytą, vos tik Nora su buvusiu vaikinu ir dabartine mergina įžengia į banką, kur ketina į sąskaitą įnešti per labdaros renginį gyvūnų prieglaudai surinktus pinigus, eilėje priešais stovintis vyras išsitraukia ginklą. Savo nelaimei, apiplėšti banką sumanę nusikaltėliai nė neįtaria, ką paėmė įkaite.

Nora nėra paprasta mergina, nors ir stengiasi tokia apsimesti. Iki 12 metų ji turėjo daug vardų ir daug tapatybių. Kiekviena pritaikyta tam, kad padėtų mamai iš vyrų išvilioti kuo daugiau pinigų. Jos motina buvo gudri aferistė ir siekė dukrą išmokyti savo amato. Padedama vyresnės sesers, Nora sugebėjo pasprukti nuo tokio gyvenimo, bet dabar jis ją pasivys. 

Tai ne pirmas kartas, kai Nora susidūrė su ginkluotais ir pavojingais vyrais. Norėdama išsaugoti savo, draugų ir kitų įkaitų gyvybes, ji žino turinti būti žingsniu priekyje. Teks prisiminti iš motinos išmoktas pamokas. Teks atgaivinti Rebeką, Samantą, Ešlę ir kitas savo buvusias tapatybes. 

Jos moka žaisti. Dar puikiau moka manipuliuoti.

Bet ar Norai pavyks?

Tess Sharpe pankrokerė mama susilaukė kalnų trobelėje, vėliau mergaitė augo Kalifornijos provincijoje. O dabar gyvena atokiai su būriu šunų ir kačių. Ji kuria įtemptas, veiksmo ir nusikaltimų kupinas knygas – nesvarbu, ar rašo komiksus, romanus suaugusiesiems ar jaunimui. 

Vaikystėje, kai Blanka neteko tėvo, ją guosdama mama papasakojo istoriją apie galingą imperatorių, kuris sukvietė visus išminčius ir paprašė jų rasti prasmingus žodžius, tinkančius bet kokiomis aplinkybėmis. Išminčiai mėnesių mėnesius galvojo ir grįžę imperatoriui pasakė frazę „Ir tai praeis“. Blankos motina dar pridūrė: „Skausmas ir kančia praeina, kaip kad praeina džiaugsmas ir laimė.“ Tik ar tikrai?

Dabar Blankai keturiasdešimt ir prieš kelis mėnesius mirė motina – brangiausias žmogus jos gyvenime. Siekdama numalšinti sielvartą ir atsikratyti sumaišties, ji iš Barselonos išvažiuoja į Kadakesą – pajūrio miestelį, kuriame vaikystėje atostogaudavo su mama. Kartu su Blanka – jos du sūnūs, du buvę vyrai ir dvi geriausios draugės. Čia ji ketina susitikti ir su savo vedusiu meilužiu. Tame įstabaus grožio miestelyje Blanka, apsupta tų, kuriuos myli labiausiai, bando suprasti, ką reiškia iš tiesų gyventi ir būti laimingai.

Šios knygos gyvumas ir nuoširdumas, kartu lengvumas ir gilumas paperka akimirksniu. Ji šiek tiek komiška, bet kartu nepaprastai atvira, o svaiginančio grožio vasaros vaizdai joje persmelkti netekties skausmo. Tai romanas apie gyvenimą, kuriame susipina liūdesys ir džiaugsmas, skausmas ir malonumas. Kuris verčia susimąstyti apie tai, kaip iš tiesų norime gyventi.

Milena Busquets (g. 1972) užaugo pasiturinčioje ir išsilavinusioje katalonų šeimoje, gerai pažįstamoje kultūriniuose sluoksniuose. Jos motina buvo rašytoja Esther Tusquets, leidyklos „Lumen“ įkūrėja, o tėvas – poetas Esteban Busquets. Tėvų namuose lankėsi garsiausi XX amžiaus antrosios pusės rašytojai. Milena baigė archeologijos studijas Londono universiteto koledže ir daug metų dirbo kartu su motina leidybos įmonėje.

2015 metais išleistas pirmasis Milenos Busquets autobiografinis romanas „Ir tai praeis“ sulaukė didelio susidomėjimo Frankfurto knygų mugėje.

Giedrius Surplys

„Laimėti – ne nuodėmė“

Krikščioniškas požiūris į sėkmę ir lyderystę

Algirdas Toliatas, Antanas Saulaitis, Gintaras Grušas, Juozapas Marija Žukauskas, Kęstutis Kėvalas, Ričardas Doveika, Vaidas Vaišvilas, Vilius Viktoravičius, Visvaldas Kulbokas

Itin atviri pokalbiai su 9 žymiais Lietuvos dvasininkais, jų pačių lyderystės patirtys ir gairės sėkmingam gyvenimui.

Ligi šiol nematytas projektas, kviečiantis pažvelgti naujai tiek į krikščionybės siunčiamą žinią, tiek į jos svarbą veikliame ir prasmingame gyvenime.

Doc. dr. Benas Ulevičius, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas

Knyga „lupasi“ tarsi svogūnas. Iš pirmo žvilgsnio paprastas dialogas su skaitytoju, šiuolaikinė kalba, anekdotai ir liaudies patarlės veda giliau ir atidengia meistriškai nuaustą kitą sluoksnį – metaforomis kaip barokiniais nėriniais neužmaskuotą, nepaslėptą po nesuprantamais ritualais ir ceremonijomis krikščioniškojo mokymo esmę.

Daina Kleponė, buvusi VšĮ „Versli Lietuva“ generalinė direktorė, verslo konsultantė, koučerė, lektorė

Skaitant knygą „Laimėti – ne nuodėmė“ norisi kilti, kurti, siekti, dirbti – parašyti „savo knygą“. Pasirinkus Kristų ir mokantis iš Jo tarnauti, neįmanoma pralaimėti.

Operos solistas Vaidas Vyšniauskas, operos pasaulyje žinomas kaip Kristian Benedikt

Problematika, kurią Giedrius Surplys atveria šia knyga, užčiuopia pačią krikščionybės šerdį: „Dangaus karalystę smarkieji sau grobia.“ Ir visai teisingai. Krikščionybė yra drąsių žmonių religija. Autorius kviečia skaitytojus kurti ryškų, šviesų, ambicingą, laisvą, atsakingą gyvenimą. Toks, matyt, ir yra krikščionio pašaukimas.

Monsinjoras prof. dr. Arvydas Ramonas, Klaipėdos universiteto Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centro vadovas

Edith Eger 

„Dovana“

12 gyvenimo pamokų

„Mane visiems laikam pakeitė Edith Eger istorija.“

Opra Winfri

Kalėjimas yra jūsų galvose. Raktas yra jūsų kišenėje.

Dr. Edita Eger, visame pasaulyje žinoma psichologė, bestseleryje „Pasirinkimas“ pasakoja apie savo išgyvenimus Aušvico koncentracijos stovykloje, išlikimą, sielos gydymą ir kelią į laisvę. Tūkstančiai žmonių parašė laiškus daktarei Eger pasakodami kaip „Pasirinkimas“ įkvėpė juos pažvelgti į savo praeitį ir prašė parašyti kitą įkvepiančią praktinę, knygą kaip pakeisti savo mintis ir elgseną.

Naujoje savo knygoje „Dovana“ E. Eger apibūdina dvylika pagrindinių žmogų įkalinančių įsitikinimų, kaip antai: baimę, sielvartą, pyktį, paslaptis, įtampą, kaltę, gėdą ir vengimą pažvelgti tiesai į akis, bei pataria kaip įveikti šiuos iššūkius.

Ši knyga, kupina atjautos, įžvalgos ir humoro, parodo žmogaus sielos pažeidžiamumą ir supažindina su iššūkiais, su kuriais susiduriame mes visi. „Dovana“ padės išsigydyti sielą, parodys, kaip atsikratyti žalingų įpročių, kaip pakeisti savo mintis, kaip rasti laisvę ir džiaugtis gyvenimu.

<...> dirbu remdamasi suvokimu, kurį išpažįsta ir mano mylimas mokytojas, draugas ir taip pat išgyvenęs Aušvicą Viktoras Franklis, kad blogiausia patirtis gali būti geriausias mūsų mokytojas, atveriantis nenumatytus atradimus ir naujas galimybes bei perspektyvas. Išgijimas, pilnatvė ir laisvė atsiranda iš mūsų sugebėjimo pasirinkti, kaip atsiliepsime į tai, ką mums duoda gyvenimas, ir remdamiesi savo patirtimi, ir ypač savo kančia, suteiksime tam prasmę bei išsikelsime tikslus.

KAD PAMATYČIAU SAVO VAIKUS, RIZIKAVAU VISKUO

TIKRA ISTORIJA

„Helės Amin istorija turėtų skambėti tarsi pavojaus varpas, nes vaikų, neteisėtai išvežamų į islamiškas valstybes, tokias kaip Pakistanas, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, vis daugėja.“

Sunday Times

Helė Amin (Helle Amin) gimė 1964 m. Danijoje. Baigė studijas, dirbo Londone, ten 1990 m. ištekėjo už vyro, kilusio iš Saudo Arabijos, vėliau apsigyveno Balio saloje. Gyvenimas su vyru ir keturiais vaikais atostogų rojumi vadinamoje saloje atrodė tobulas. Tačiau vieną 2002-ųjų dieną idilė suyra ir gyvenimas pasikeičia negrįžtamai.

Grįžusi iš prekybos centro, ji neranda savo vaikų. Netrukus moteris išsiaiškina, kad sutuoktinis pasiėmė jųdviejų vaikus ir grįžo gyventi į savo tėvynę. Pasitelkusi į pagalbą draugus, Helė leidžiasi į svetimą šalį, siekdama susigrąžinti už tūkstančių kilometrų išvežtus vaikus. Ši Helės Amin kelionė prilygo žygdarbiui – svetimoje, vyrų dominuojamoje visuomenėje ji išdrįso pareikalauti teisingumo ir stoti į kovą už motinos teisę auginti savo vaikus. Moters kova buvo kupina dramatiškų įvykių ir pavojų. Kitos motinos gal būtų pasidavusios, bet tik ne Helė. Jos pačios žodžiais tariant, „dėl savo vaikų būčiau basa perėjusi dykumą“.

„Kad pajudintų dangų ir žemę, Helė Amin pasitelkė išradingumą, įžūlumą ir nepaklusnumą. Saudo Arabijos teismas priėmė, ko gero, precedento neturintį sprendimą.“

Mail on Sunday

„Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas.“

Tokius žodžius prieš devynis dešimtmečius Oksfordo universiteto auditorijoje taisydamas studentų darbus užrašė profesorius Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas. Iš šio sakinio gimė „Hobitas“ – viena populiariausių ir mėgstamiausių visų laikų fantastikos žanro knygų.

Istoriją apie hobitą Bilbą Beginsą ir jo nuotykius J. R. R. Tolkienas rašė savo vaikams ir neplanavo jos spausdinti. Tačiau rankraštis atsitiktinai pateko į vienos leidyklos direktoriaus sūnaus rankas – ir knygos likimas buvo nulemtas. J. R. R. Tolkieno pasakojimas apie išgalvotame Viduržemio pasaulyje įvykusią hobito Bilbo, burtininko Gendalfo ir nykštukų kelionę bei jų kovą su slibinu Smogu pakerėjo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Vėliau rašytojas sukūrė šios istorijos tęsinį – pasauliniam fantastikos lobynui priskiriamą trilogiją „Žiedų valdovas“.

1937 m. išspausdinta knyga „Hobitas, arba Ten ir atgal“ išversta į šešias dešimtis kalbų, jos tiražas siekia daugiau nei 100 milijonų egzempliorių, ji iki šiol yra renkama į visų laikų geriausių Anglijos knygų penketuką. „Hobito“ istorija buvo perkelta į kino ekranus, ir amerikiečio režisieriaus Peterio Jacksono sukurta trilogija susilaukė didžiausios komercinės sėkmės bei pripažinimo – buvo apdovanota JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskarais“.

Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. 

Dr. Vladas Lašas

Šiuolaikiniams vaikams neužtenka vien išmokti taupyti, norime, kad jie mokytųsi uždirbti, investuoti ir atsispirti vartotojiškos visuomenės pagundoms.

Ši knyga kaip tik JUMS, jeigu:

- norite, kad jūsų vaikas būtų labiau finansiškai ugdomas nei jūs vaikystėje;

- finansinis vaikų raštingumas jums atrodo kaip papildomas darbas ir norisi sistemos;

- turite skirtingo amžiaus vaikų ir nežinote, kaip su jais kalbėti apie pinigus;

- nerimaujate, kad vaikas nesupranta, jog norint ką nors pasiekti reikia įdėti pastangų. 

Sužinokite:

- kaip susiję finansinis raštingumas ir vaikų laimė; 

- 5 mitus apie vaikų finansinį ugdymą; 

- 5 pinigų valdymo įgūdžius, kurių turime išmokyti savo vaikus;

- kokių klaidų dažniausiai daro tėvai duodami kišenpinigių.

Lina Banytė-Surplienė 16 metų dirbo finansų ir mokesčių srityje, ėjo vadovaujamas pareigas konsultacijų bendrovėje „PricewaterhouseCoopers“. Tai padėjo perprasti finansų sistemą, pamatyti įvairių verslų iš vidaus ir įgyti mokymų vedimo bei lyderystės patirties.

Būdama trijų vaikų mama, Lina prieš trejus metus sukūrė projektą „Raising free kids“ tėvams, norintiems užauginti savimi pasitikinčius ir kritiškai mąstančius vaikus, dalijasi patirtimi „Facebook“ grupėje „Apie vaikus ir pinigus“. Autorė yra išbandžiusi įvairius finansinio ugdymo būdus su savo vaikais, kol atrado efektyvius metodus mokyti vaikus finansinio raštingumo. 

„Visi tėvai turi ambiciją užauginti laimingus, sėkmingus ir savimi pasitikinčius žmones. Tačiau šiais laikais, kai gyvename pertekliaus visuomenėje, vaikai dažnai nevertina to, ką turi, nesupranta, kiek turi įdėti pastangų, kad ką nors pasiektų. Tai tėvams kelia nerimą – kaip ugdyti vaikus finansiškai, kad jie norėtų siekti tikslų ir būtų pasiruošę ateities pasauliui? Žinau, kad tėvams reikia pagalbos – aiškios ir patikrintos sistemos, kurią įgyvendinę jie jaustųsi ramesni.“

Lina Banytė-Surplienė

Vaikams, kurių tėvai perskaitys šią knygą, pasiseks – jie daugiau sužinos apie jų savarankiškam gyvenimui ateityje labai reikalingus dalykus. Knyga ne tik naudinga, bet ir įdomi, įtraukianti, vaizdžiai ir paprastai patarianti, kaip mokyti vaikus valdyti savo pinigus. Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. Autorė sugebėjo puikiai suderinti tikras istorijas, sistemingą šios svarbios temos dėstymą ir paskatinimą veikti.

Dr. Vladas Lašas, tėtis, visuomenininkas, verslininkas, Lietuvos verslo angelų tinklo „LitBAN“ valdybos pirmininkas, „Lietuvos Junior Achievement“ valdybos pirmininkas 

Lietuvoje knygų apie finansinį raštingumą vaikams ir jų tėvams yra tiek mažai, kad jas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir apskritai PINIGAI ir pokalbiai apie juos vis dar yra tabu. Norėtųsi, kad Lietuvos visuomenė būtų finansiškai raštinga, todėl džiaugiuosi, kad atsiranda priemonė, kuri padės ugdyti finansinį raštingumą nuo vaikystės. Mūsų pačių tėvai (ir mokytojai!) nebūtinai gebėjo ir ugdė mūsų finansinį raštingumą, todėl ši knyga gali būti tėvų ir mokytojų pagalbininke žengiant pirmuosius žingsnius, kad vaikas augtų finansiškai raštingesnis. Be to, visada naudingiausia, kai pateikiama ne segmentuota, o nuosekli informacija, kai dalijamasi praktiškai išbandytais dalykais ir istorijomis. Galiausiai ir pati autorė yra šios srities ekspertė. Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda tokia knyga, ir tikiuosi, kad ja naudosis ne tik tėvai, bet ir mokytojai!

Dr. Austėja Landsbergienė, edukologė, kontekstinio ugdymo principų autorė, „Vaikystės sodo“ vaikų darželio ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja, keturių vaikų mama.

Knygos autorę žinojau iš jos projekto „Raising free kids“, todėl labai laukiau šios knygos! Ir ji pranoko mano lūkesčius. Tikėjausi knygos apie vaikų finansinio raštingumo ugdymą, o gavau knygą apie atsakingą tėvystę, kurioje išsamiai aptariama, ir kaip užauginti finansiškai laisvus vaikus. Mano šeima negalėjo sau daug leisti – dar šiandien pamenu, kaip iš kišenpinigių (kasdien pietums gaudavau 2 litus) susitaupiau 38 litus savo pirmajam tikrikliui. Tai, kad teko ilgai laukti išsvajoto prietaiso, tik padidino mano susidomėjimą radiotechnika. Šiandien daugelis galime sau leisti kur kas daugiau, todėl labai lengva viską paleisti savieigai, o tai mūsų vaikams formuoja klaidingą įvaizdį – kad pinigai ateina lengvai, beveik savaime, kad nebūtina vertinti to, ką turi, kad gali lengvai gauti, ko tik užsigeidi. Ši knyga ne tik parodo, kodėl taip svarbu keisti savo elgesį, bet ir pateikia labai aiškią, praktiškai patikrintą metodiką, kaip tai daryti. Beje, greičiausiai ši knyga ir jus išmokys atsakingiau elgtis su savo pinigais!

Aurimas Mikalauskas, audioteka.lt įkūrėjas, tinklalaidės „Pradėk iš naujo“ vedėjas, tėtis

„Kai drakoniukai ateina į svečius,
ar riaumoja jie labai?
Ar puola stumdyti kitus?
Gal susigrobia jie visus žaislus
ir nori neštis į namus?

Ne! Taip nesielgia tikrai!“

Ši žaisminga rimuota knygelė visiems mažiems drakoniukams ir jų draugams primins, kaip gražiai elgtis, kad niekas netemdytų nuotaikos ir visada būtų gera ir smagu.

Skaitykite drauge ir mokykitės svarbių pirmųjų socialinių įgūdžių.

„Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ man atrodo labai vertinga knyga, nes suteikia skaitytojams viltį, kad įvairios bėdos gali būti koreguojamos. Kai suaugę alkoholikų vaikai įsisąmonina, kas jiems atsitiko, ir supranta, kad vaikystėje buvo priklausomi nuo tėvų ir negalėjo nieko pakeisti, – jie pradeda sveikti.“
Eugenijus Laurinaitis, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas, Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius

Knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ skiriama visiems, augusiems alkoholiu piktnaudžiavusių tėvų ar kitose nedarniose šeimose, todėl šiandien:
- patiriantiems kaustantį nerimą;
- nemokantiems savęs mylėti;
- turintiems polinkį į darboholizmą;
- jaučiantiems vidinę tuštumą;
- priklausomiems nuo savo partnerių;
- norintiems kontroliuoti kitus;
- nuodijantiems organizmą persivalgymu. 

Pasitelkus gydomuosius psichoanalizės metodus, knygoje ieškoma atsakymų, kaip nugalėti vidinį kritiką, įgyti psichologinį atsparumą, atrasti seksualinį tapatumą ar įveikti priklausomybę nuo greitųjų angliavandenių ir cukraus.

Žurnalistė Gintarė Jankauskienė jautriai pasakoja žmonių, užaugusių nedarniose šeimose, istorijas, atskleisdama jų drąsą keistis ir suprasti savo elgesio priežastis bei nupasakodama sveikimo kelyje kylančius iššūkius. Psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė ne tik profesionaliai komentuoja dešimt knygos istorijų ir pateikia būdų, kaip spręsti įvairias gyvenimo problemas, bet ir atskleidžia, kas iš tiesų glūdi už psichiką varginančių įkyrių simptomų.

Agnė Kirvaitienė – gydytoja psichiatrė-psichoanalitikė, nuo 2006 m. dirba savo įkurtame Vilniaus psichoterapijos centre. Be individualių konsultacijų, jau 10 m. veda psichoterapines grupes.

Gintarė Jankauskienė – knygų apie sėkmingą nevaisingų šeimų patirtį „Kai atgimsta viltis“ (2016) ir nerimo sutrikimų gydymą „Panikos priepuoliai“ (2018) autorė. Kauno kolegijos Medicinos fakultete studijuoja socialinį darbą ir dirba laisvai samdoma žurnaliste.

„Toks gyvenimas tebuvo žaidimas, laiko stūmimas, mirtis apskritai neegzistavo. Iš visko juokėmės, net ir iš jos, ir tai nebuvo kvaila, nes juokas visada laimi...“

Penktoji autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“ pasižymi gaivališku nuoširdumu. Karlas Uvė išvyksta į Bergeną studijuoti Rašymo meno akademijoje. Mokslai atneša didžiulį nusivylimą: vaikino užmojai platūs, tačiau suvokimas dar menkas, ir iš studijų nieko neišeina. Apsiginklavęs, regis, visai nepagrįstu atkaklumu, jis toliau daug skaito ir rašo. Karlo Uvės pažįstami vienas po kito debiutuoja ir tampa rašytojais, o jis pats bando susitaikyti su mintimi, kad bus jei ne kūrėjas, tai bent gabus literatūros kritikas. Jo rašymo stilius keičiasi. Keičiasi ir santykis su pasauliu. Romane pasakojama apie užsimezgusias tvirtas draugystes, sudėtingą ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančią meilę ir vėl grįžtama prie egzistencinių išgyvenimų, paskatinusių rašytoją sukurti šį romanų ciklą.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, meilę, priklausomybes, mirtį ir kūrybą. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Kaip jis sugeba rašyti taip pagaviai? Šviežia, keista, išskirtinė skaitymo patirtis.“
Kevin Canfield

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, gim. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, stiliumi lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, Norvegijoje pasirodžiusiu 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, K. O. Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“
Times Literary Supplement

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“
Sam Miller

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“
Nicolas Mathieu

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

„Senoji tapatybė jo nebedomino. Nuslydo nuo pečių lyg senas, sunkus ir nepatogus paltas. Kas jis toks buvo ištisus dešimtmečius, jaudino kažką kitą, bet jau nebe jį.“

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva. Ji rūpi įvairiausio plauko žmonėms – nuo kino prodiuserių iki garsenybių ir detektyvų, bet atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų.

„Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika.“
Kristina Sabaliauskaitė

„Universalus iš godulio, baimės, kietaširdiškumo pamišusios visuomenės portretas.“
Eileen Battersby

„Šį romaną gali vartyti tarp pirštų kaip brangakmenį: dienos šviesoje jis sutviska vis nauja spalva.“
Marie-Laure Delorme

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ („Baltos lankos“, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. „Vernonas Subutexas 2“ – antroji trilogijos knyga, pasirodanti lietuviškai.

Nors jau prieš trisdešimt metų JAV koledžų absolvenčių skaičius pasiekė 50 procentų, daugumą Vyriausybės ir verslo vadovų pozicijų iki šiol užima vyrai. Vadinasi, priimant visiems mums svarbius sprendimus, į moterų balsą vis dar nėra atsižvelgiama pagal lygiateisiškumo principą.

Didelio populiarumo sulaukusioje knygoje „Būkime prieky“. Moterys, darbas ir siekis vadovauti Sheryl Sandberg pasakoja apie savo pačios pasirinkimą, klaidas bei kasdienę kovą – to prireikė norint priimti teisingus sprendimus, susijusius su savimi, darbu ir šeima. Sandberg pateikia praktiškų patarimų apie derybas, mentorius ir apie tai, kaip susikurti pasitenkinimą teikiančią karjerą, skatina moteris užsibrėžti ribas ir pamiršti mitą, kad „galima turėti viską“. Ji aprašo konkrečius veiksmus, kurių gali imtis moterys, kad atrastų pusiausvyrą tarp savo profesinių siekių bei asmeninio pasitenkinimo, ir įrodo, kad vyrams gali būti labai naudinga palaikyti moteris darbe ir šeimoje.

2010 m. knygos autorė pasakė uždegančią „TEDTalk“ kalbą, kurioje paaiškino, kaip moterys nejučiomis susilaiko nuo karjeros. Šio garsiai nuskambėjusio pasisakymo įrašas buvo peržiūrėtas daugiau nei tris milijonus kartų.

„Visada maniau, kad mano veikloje lyties dimensija nieko nelėmė, niekas manęs nediskriminavo, nebent sulaukdavau menkaverčių pastabų, bet jas tiesiog stengiausi ignoruoti. Man atrodė, kad nieko nebijojau ir viską sprendžiau pati. Sh. Sandberg knyga privertė pakeisti požiūrį: joje radau daug sau pačiai būdingų savybių ir stereotipų ar iki detalių pažįstamų situacijų. Tad rekomenduoju knygą moterims – ji nepavers jūsų šalies prezidente ar tarptautinės kompanijos generaline direktore, bet leis kritiškai pažvelgti į savo kompleksus ir galbūt išlaisvins slopinamą iniciatyvą. Rekomenduoju ją ir vyrams – galbūt taps aiškiau, „ko joms dar trūksta“. “
Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja

„Man regis, kiekviena moteris yra patyrusi tai, apie ką kalba šaunioji knygos autorė. Kartais net nesusimąstome, kad su mumis elgiamasi nenormaliai, ir prie to prisitaikome. Net ir aukšto statuso moterys būna tarsi nejučia nuvertintos, nes yra būtent moterys. Ta diskriminacija – dažnai labai subtili, ne visada lengvai užčiuopiama, pakibusi paraštėse. Neįkyriai ir lengvu stiliumi išdėstytas Sh. Sandberg požiūris į lygybę yra juo labiau padrąsinantis, nes grįstas jos pačios ir jos šeimos gyvenimo pavyzdžiais.“
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, DELFI vyriausioji redaktorė nuo 2000 m.

„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad moterys rečiau nei vyrai pertraukinėja pokalbio dalyvius, yra įžvalgesnės; pirmauja kalbos sklandumo testuose, daugiau šypsosi, dažniau žiūri kitiems į akis, mieliau sako komplimentus, dažniau juokiasi ir linkusios dalintis galia... Ši knyga apie tai, kad pačios turime patikėti, kokios esame svarbios savo šeimai, darbovietei, šaliai ir pasauliui.“
Agnė Zuokienė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja

„Šią knygą perskaičiau vienu prisėdimu: dėl to, kad itin daug kas buvo artima, suprantama, patirta ir naudinga. Kiekvienai, kuri svarsto apie karjerą, kiekvienai, kuri su nerimu ar kaltės jausmu palieka mažylį namie ar darželyje, kiekvienai, kuri jaučiasi taip, tarsi turi pasitraukti iš kelio ar nutylėti, ši knyga suteiks pojūtį, kad nesate viena. Ir dar. Perskaičiusi šią knygą kaip niekada gerai supratau, kad turime drąsiai kalbėti apie lyties stereotipus Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad dažnai yra pasakoma, jog Lietuvoje stiklinių lubų nėra. Bėda štai kur: pačios užsidėjusios tas lubas, jų nebematome. Kai nematome mes, nemato ir aplinka. Tik apie jas kalbėdami ir analizuodami galėsime inicijuoti kaitą.“
Dr. Austėja Landsbergienė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja

„Perskaičius knygą „Būkime prieky“ labiausiai man įstrigo autorės pastangos savo pavyzdžiu parodyti, kaip svarbu mums, moterims verslininkėms, daugiau pasitikėti savimi, nugalėti vidinius barjerus ir išdrįsti rizikuoti. Visa širdimi pritariu Sh. Sandberg minčiai, kad „galime iš naujo sukelti revoliuciją, jeigu pradėsime ją savyje“. Linkiu, jog ši knyga paskatintų Lietuvos moteris nebijoti pradėti savo verslo ir siekti karjeros aukštumų.“
Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė, advokatė, Lietuvos verslo moterų tinklo pirmininkė

Sheryl Sandberg yra „Facebook“ vykdomoji direktorė. Prieš tai ji buvo „Google“ kompanijos pasaulinių internetinių pardavimų ir operacijų viceprezidentė ir JAV iždo departamento personalo vadovė. Dar Sheryl dirbo „McKinsey & Company“ konsultante ir Pasaulio banko tyrimų asistente. Sheryl yra „Facebook“, „Walt Disney“, „Women for Women International“, V-Day ir ONE kompanijų valdybų narė ir „Lean In“ valdybos pirmininkė. Žurnalas „Fortune“ ją išrinko viena iš 50 galingiausių verslo pasaulio moterų, o žurnalo „Times“ rinkimuose ji pateko į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Sheryl gyvena Kalifornijoje su savo vyru Dave'u Goldbergu ir dviem vaikais.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų. 

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe. 

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė

Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Prancūzė dzenbudistė vienuolė Kankyo Tannier šioje knygoje dalinasi sukaupta patirtimi apie tylos svarbą mūsų gyvenime. Sugebėjimas atrasti tylos minutę nesibaigiančioje rutinoje mažina stresą, gerina gyvenimo kokybę ir savijautą. Nors esame nuolatos apsupti garsų ir vaizdų, trumpam sugrįžti į save nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti. Kankyo Tannier patarimai pagrįsti kasdieniu gyvenimu, todėl lengvai įgyvendinami, o jos aprašyti pratimai – lengvai atliekami. Autorė siekia išmokyti ramybės IŠGYVENANT situacijas, o ne jų vengiant. Kitaip tariant, surasti laiko tylai toje realybėje, kurioje šiuo metu gyvenate. Pamažu taikant aprašytus metodus atsivers durys į kitokį gyvenimą, pasaulis taps geresnis jums patiems ir aplinkiniams.

Ši knyga yra apie tai, kaip iš naujo išmokti klausytis. Klausyti tylos, ramumos audroje ir slenkančio laiko. Iš naujo mokytis ragauti: akimirkos skonį, patiekalo aromatą ir ugnies šilumą. Iš naujo mokytis jausti: rankų prisilietimą, plakančią širdį, sustojantį laiką. Iš naujo mokytis suprasti kitą žmogų. Išjunkite jus supantį triukšmą ir atraskite ramybę bei komfortą, kurių taip reikia mūsų skubančiame pasaulyje.

Autorė Kankyo Tannier laikoma šiuolaikinio budizmo atstove. Ji ne tik praktikuoja senuosius dzeno metodus, moko meditacijos, užsiima terapija, dalyvauja konferencijose, skaito pranešimus TEDX, bet ir turi savo tinklaraštį, rašo straipsnius į prancūziškąjį „Huffingon Post“, taip pat yra atsakinga už Elzaso vienuolyno bei dar kelių budistų bendrijų socialinius tinklus.

Jauna moteris meta doktorantūros studijas ir pradeda žaisti pokerį. Išstudijavusi tikimybių teoriją, ji išmoko prognozuoti savo varžovų klaidas ir taip tapo viena sėkmingiausių pokerio žaidėjų pasaulyje.
Grupelė „Google“ kompanijos analitikų ėmėsi projekto, kurio tikslas — išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis komanda geriausiai funkcionuoja. Paaiškėjo, kad tai, kaip komandos dirba, yra gerokai svarbiau negu tai, kas yra jų nariai.
Animacinio filmo „Ledo šalis“ („Frozen“) kūrėjai buvo prie katastrofos ribos, bet pakeitę komandos darbuotojų pareigas ir padidinę kūrybinę įtampą sugebėjo sukurti vieną sėkmingiausių kino juostų istorijoje, nors suktis teko labai greitai.
FTB agentams pavyko rasti pagrobtą žmogų pasitelkus kitokį požiūrį į darbo kultūrą ir lanksčiojo valdymo metodus, sukurtus remiantis darbo patirtimi senoje automobilių gamykloje Frimonte, Kalifornijoje.

Ką šie žmonės turi bendro?

Jie visi žino, kad našumą lemia tinkamu būdu priimami tinkami sprendimai; kad svarbu nusistatyti tikslus atsižvelgiant ir į didžiuosius planus, ir į ne tokius reikšmingus uždavinius; kad itin svarbi kūrybiškumą skatinanti darbo kultūra, kurią turi formuoti įmonės lyderiai, — visu tuo ir skiriasi tikrai našus asmuo (ar įmonė) nuo tiesiog užimto.

Knygoje „Geriau, greičiau, efektyviau“ nagrinėjamos aštuonios idėjos, kurios turi lemiamą poveikį didinant žmogaus ar įmonės produktyvumą. Remdamasis naujausiais neurologijos, psichologijos, elgesio ekonomikos tyrimais bei verslo lyderių, pokerio lošėjų, lėktuvų pilotų, kognityvinio mokslo specialistų patirtimi, autorius C. Duhiggas atrado, kad jo pašnekovai dažnai kartoja tas pačias sąvokas ir principus, kurie padėjo jam suprasti, kodėl vieni žmonės ir įmonės yra daug našesni už kitus.

Šioje knygoje rasite atsakymus į klausimus, kokie sprendimai padeda siekti sėkmės ir yra svarbiausi; kaip nusistatyti tikslus, padėsiančius įgyvendinti drąsias svajones; kaip kitu kampu pažvelgti į situaciją ir pamatyti ne problemą, o joje slypinčias galimybes; kaip atverti savo protą naujiems kūrybiškiems ryšiams ir kaip šiuolaikiniame technologijų pasaulyje sugebėti greičiau mokytis, pristabdant žaibiškai užliejantį informacijos srautą.

„C. Duhiggas turi dovaną užduoti tinkamus klausimus ir taip pažadinti mūsų smalsumą. Knygoje „Geriau, greičiau, efektyviau“ jis rado atsakymą į pagrindinį visus kamuojantį šio amžiaus klausimą.“

Jim Collins, bestselerių autorius

„C. Duhiggas savo knygoje sujungė naujausius mokslinius tyrimus, kruopščiai atrinktus faktus bei detaliai išanalizuotus pavyzdžius apie našumą ir pateikė aštuonias pagrindines idėjas, kurios padės kiekvienam iš mūsų tapti produktyvesniam.“

The Wall Street Journal

Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, g. 1974) — Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ žurnalistas. Jis yra pelnęs Nacionalinės mokslų akademijos, Nacionalinį žurnalisto ir George'o Polko apdovanojimus. C. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą, gyvena Brukline su žmona ir dviem vaikais. Charles'as Duhiggas yra visame pasaulyje fenomenu tapusios knygos „Įpročio galia“ autorius.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.