Kategorijos

Priklausomas atiduoda save už butelį. Artimieji atiduoda save už dyką.

• 10 metų rinkta medžiaga
• Paremta mokslu ir praktika
• Aš ten buvau
• Dabar būsiu šalia Tavęs
• Viskas tikra
• Išgyventa ir išspręsta

„Knygoje Gabija dalijasi savo patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis. Tačiau ši kelionė yra vienintelė kryptis. Žinau tai ir kaip gydytoja, kasdien dirbanti dėl sveikstančiųjų.“

Gabija Laubner, anesteziologė-reanimatologė ir klinikinės toksikologijos gydytoja

 „Blaivybė man – gyvenimas. Tai kelionė į laisvę, tiesą ir pačią save. Skaityti šią Gabijos knygą bus skaudu ir jautru, bet ji yra pagalba. Nes tema tikrai gali paliesti bet kurį iš mūsų.“

Virginija Krutulienė, blaivi jau daugiau kaip 15 metų 

„Gabijai pavyko subręsti ir patikėti savimi, kad tikrai įgali būti subtilioje kelionėje su priklausomybės ligos padarinių turinčiais asmenimis. Tai  taikliai atsispindi knygoje. Čia vyksta ,,gundymas“ pokyčiams ir investicijai į sveikatą. Drąsu – tikra – jautru. Drąsūs, skaitykite!“

Gyd. psichiatrė Vilma Andrejauskienė

Gabija Vitkevičiūtė yra priklausomybių konsultantė. Šį darbą pradėjo dirbti po to, kai uždarė pačios įkurtos pagalbos namus moterims. Iki tol 20 metų dirbo žurnaliste ir tarptautinės komunikacijos eksperte, taip pat yra baigusi kultūros vadybos ir kultūros politikos studijas, turi ir menų magistro laipsnį. Visos ilgai kauptos patirtys ir mokslai leido autorei apjungti įvairialypes žinias, kad aiškiai ir naudingai pateiktų žmogui supratimą, kas yra priklausomybė ir kaip su ja gyventi artimiesiems. Knyga unikali tuo, kad Gabija kalba iš asmeninės perspektyvos – jos mylima mama mirė nuo priklausomybės alkoholiui. Gabija daugiau kaip 15 metų visiškai nevartoja alkoholio ir sveikos gyvensenos vertybes stengiasi diegti savo keturiems vaikams.

„Jau labai daug padarei, pajutai ir pagalvojai. Noriu paprašyti būti sau švelniai. Nepulk stačia galva, nekeisk pasaulio, vienu mostu nekeisk ir savęs. Jūs abu – ir vartojantis mylimas žmogus, ir Tu – tyrinėjate, stebite, vertinate, matuojatės. Pabūkite abu su tuo, pakvėpuokite. O tada imkitės reikalų. Nevertinkite ir nesilyginkite – šios knygos užduotys ir siūlomi sprendimai neturi patikti, ne toks tikslas. Juk kai gydytojas perrišinėja žaizdą ir plėšia pleistrą nuo gyjančio nubrozdinimo, jo pacientas raukosi, inkščia, jam nepatinka. Bet gydytojas nekreipia dėmesio. Kodėl? Nes žino, kad daro teisingai, tai būtina. Jis mato naudą. Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau.“

Gabija Vitkevičiūtė

Jaunimui nuo 14 m. 

Šešiolikmetis Lainas gyvena gatvėje. Vieną dieną jis pagrobiamas ir įkalinamas požeminiame bunkeryje. Iš pradžių vaikinas pamano, kad buvo pagrobtas dėl išpirkos, – jis turi turtingą ir garsų tėvą. Tačiau ši istorija visai kitokia... Ji šokiruos, sujaudins ir sukrės. Tai žvilgsnis į tamsiausias ir šviesiausias žmonijos puses. Tik stiprių nervų skaitytojams.

2012 m. pasirodęs šiurpus psichologinis trileris sukėlė daugybę diskusijų, jis laužė paauglių literatūros tradicijas ir pelnė Karnegio (Andrew Carnegie) medalį, teikiamą už reikšmingiausią metų kūrinį vaikams arba paaugliams Jungtinėje Karalystėje. 

NEGALIU PATIKĖTI, KAD UŽKIBAU.

Vos pramerkęs akis žinojau, kur aš.

Bunkeryje.

Čia šeši kambariukai, po tris abipus ilgojo koridoriaus.

Jokių langų nėra. Nei durų.

Vienintelis kelias čia patekti ar išeiti – liftas.

Ką jis man darys?

Ką aš darysiu?

Jeigu neklystu, liftas nusileis po penkių minučių.

Ir nusileidžia.

Tik šį kartą jis netuščias...

Kevin Brooks – britų rašytojas, kuriantis provokuojančius ir nepadailintą paauglių realybę atspindinčius romanus, todėl jo knygos yra itin mėgstamos jaunimo. Daugybė jo kūrinių išversta į lietuvių kalbą: „Martynas Pigas“, „Lukas“, „Juodojo triušio vasara“ ir kt. 

„Nuoširdžiai rekomenduočiau šią knygą visiems, kurie turės drąsos ją perskaityti. Neįtikima, kaip Kevinas Brooksas sugeba knygoje sudraskyti tavo mintis, o pabaigoje sudrasko tau ir sielą.“ 

Cora Linn

Hello everybody! Mokykimės anglų kalbos drauge su Ponuliu Oskaru!

Ponulis Oskaras ir jo auksinė žuvelė Mailius išsiruošė atostogauti. Prisijunk prie jų miško stovyklavietėje, kalnuose, prie ežero ir paplūdimyje ir tyrinėdamas spalvingus paveikslėlius mokykis naujų angliškų žodžių!

Knygelėje mažieji skaitytojai ras:
- pirmuosius svarbius angliškus žodžius ir pasakymus;
- smagią Ponulio Oskaro ir Mailiaus atostogų istoriją;
- smulkių detalių primargintus ir juokingų situacijų kupinus puslapius.

„Atgyjantys gyvūnai“ – iššokančių paveikslėlių knyga.
Sėlinanti tigrė, krykaujančios papūgos, visą dieną bambukų ūglius triauškianti didžioji panda... Kaskart, atvertus naują puslapį, mažyliams prieš akis atgis vis kiti gyvūnai.

Knygelėje „Atgyjantys gyvūnai“ rasite:
- penkias ryškiaspalves scenas iš viso pasaulio, kur sutiksite įvairiausių gyvūnų;
- iššokančius paveikslėlius, kuriuose gyvūnai supasi, sėlina ar net judina galūnes;
- pirmąsias žinias apie pasaulio gyvūnų kasdienybę.

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. Parašęs romaną „Aitvarai“, jis nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Tai kodėl? Galbūt atsakymo reikia ieškoti <...> paskutiniuose mano paskutinio romano žodžiuose: „Nes geriau nepasakysi.“ Aš pagaliau visiškai išsisakiau.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“:

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose <…>, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

„Dabar myliu save. Meilė sau reiškia, kad mano santykis su savimi grįstas pasitikėjimu ir ištikimybe. Tikiu, kad visuomet palaikysiu save, tad esu ištikima vidiniam balsui. Verčiau nepatenkinsiu kitų lūkesčių nei apleisiu save. Verčiau nuvilsiu kitus nei nuvilsiu save. Verčiau atsisakysiu kitų nei
savęs. Būsiu su savimi, kol mirtis mus išskirs.“

Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Bet vieną dieną viskas pasikeitė: renginyje, kur turėjo pristatyti netrukus pasirodysiančią knygą, Glenonė sutiko savo gyvenimo meilę – karjerą baigusią futbolininkę Ebę, ir galvoje aiškiai, ryžtingai išgirdo save tariant: „Štai ji.“ Pirmą kartą žodžiai, pakeisiantys visą tolesnį Glenonės gyvenimą, nebuvo primesti iš išorės, o kilo jai pačiai iš vidaus. Ir ją išlaisvino.

Įkvepianti Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi.“

„Išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai.“
Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

„Nesutramdyta“ kupina nuostabiai taiklių įžvalgų apie tai, ką reiškia būti moterimi šiandienos pasaulyje.“
Reese Witherspoon, aktorė, režisierė

„Tai kiekvienos moters įgalinimo ir meilės sau maldaknygė, kurios centre – drąsi, niekam nepataikaujanti ir nesiteisinanti savojo balso ir savo esybės atradimo istorija.“
Publishers Weekly


Glennon Doyle (gim. 1976) – amerikiečių rašytoja, aktyvistė, tinklalaidės „We Can Do Hard Things“ kūrėja, trijų vaikų mama, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš savigalbos knygos „Išlik kovotoja“ („Vaga“, 2017). Neįtikėtino populiarumo sulaukusi naujausia autorės knyga „Nesutramdyta“ ilgai išliko „New York Times“ bestselerių viršūnėse ir įkvėpė daugybę moterų ieškoti tikrojo, nesutramdyto savo vidinio balso, leidžiančio atrasti laimę ir mėgautis vidine ramybe.

„Mūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.“

XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.

Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.


„Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas."
Kate Elizabeth Russell

„Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.“
Elodie Pinel

„Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme „Abipusiu sutikimu“ – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.“
Nicole Grudlinger

Jaunimui nuo 16 m. 

Jennifer Lynn Barnes

Hotorno palikimas

Antroji „Paveldėtojų žaidimų“ knyga

LEMTINGAS ŽAIDIMAS

SUDĖTINGAS GALVOSŪKIS

ANT KORTOS PASTATYTA GYVYBĖ

Pribloškiančių siužeto vingių kupina istorija, nuo kurių svarbių atsiplėšti.  Galvosūkiai, šeimos paslaptys, jaudinanti romantika ir paprasta mergina, gyvenusi mašinoje, o dabar netikėtai paveldėjusi milijardus, įsukta į negailestingus turtuolių žaidimus – tikras bestselerio receptas.

Vienas žingsnis pirmyn.

Eiverė manė, kad išsprendus milijardieriaus Tobijo Hotorno mįslę, kodėl turtuolis jau – visiškai nepažįstamai merginai – paliko visą savo turtą.

Du žingsniai atgal.

Tačiau kai mįslė įgauna netikėtą posūkį, o gražuoliai paslaptingieji Hotorno anūkai – Greisonas ir Džeimsonas – ją blaškytis į visą pusę, Eiverė iš visų jėgų stengiasi išsiaiškinti, kuo gali pasitikėti, o kas rūpinasi tik savo kailiu.

Kiek žingsnių žengti atgal, kai nustatėja, kad tiesa slepia tik dar daugiau paslapčių?

Greitai Eiverė suvokia, kad šis turtuolių žaidimas susijęs ne tik su pinigais ir valdžia.  Dabar ji žaidžia, kad išsaugotų savo gyvybę.

„Barnes – tikra galvosūkių ir siužeto vingių meistrė.“

E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ autorė

Pristatome romanų seriją apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei knygos.

Reikia įsivaizduoti savo svajonių gyvenimą, o tada tą svajonę paversti tikrove.

Marija Sklodovska-Kiuri

Būtų sunku rasti žmogų, kuris nėra apie ją girdėjęs. Tai moteris, kurios pasiekimų sąrašas itin įspūdingas: kartu su vyru ji atrado cheminį elementą radį, ji yra pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelis žmogus, pelnęs dvi Nobelio premijas skirtingose srityse. Ši knyga ne tik apie garsiosios mokslininkės Marijos Kiuri pasiekimus, bet ir apie jos gyvenimą – sunkų, kartais neteisingą, tačiau vis dėlto gražų. Mokslininkė, maištautoja, mylimoji – ši nepaprasta moteris užsibrėžė tikslą pakeisti pasaulį ir jį pasiekė.

Marija Sklodovska nuo mažens svajojo vieną dieną ištrūkti mokytis iš rusų engiamos Lenkijos. Po dvidešimties metų jos svajonė pagaliau išsipildo: Marijai leidžiama studijuoti Sorbonoje. Bet dėl to jai tenka įnirtingai kovoti, nes XIX a. pabaigoje mokslo pasaulis moterų nepripažįsta. Tačiau Marija žino, ko nori. Nepaisydama visuotinio priešiškumo drąsiai neria į mokslinius tyrimus ir kartu į gyvenimo verpetą. Pažintis su žaviu fiziku Pjeru Kiuri jai suteikia gyvenimo pilnatvę. Pjeras tampa jos didžiąja meile, kurios ji yra verta. Abu su vyru jiedu pasiekia neįtikėtinų aukštumų. Bet už tai brangiai sumoka – Marija nė nenutuokia apie tragiškus jos daliai skirtus likimo smūgius.

Mokslininkė, maištininkė, mylimoji – tai istorija apie išskirtinę moterį, užsibrėžusią tikslą pakeisti pasaulį. 

Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.

1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...

Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis

O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...

Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...

„Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“

Washington Post

„Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“

Jill Barnett

„Traukinys į Samarkandą“ – trečioji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Didelio pasisekimo sulaukė ir antrasis rašytojos romanas „Mano vaikai“ (liet. 2019 m.).

Šiame kūrinyje autorė grįžta prie svarbiausios ją dominančios temos – mažasis žmogus didžiojoje istorijoje. Knygos siužetas itin dinamiškas; pati Jachina savo romaną yra pavadinusi „raudonuoju isternu“ (analogišku vesternui).

Paskutiniais Rusijos pilietinio karo metais visoje šalyje siautėjo badas. Nebeliko valstiečių, kurie dirbtų žemę, bolševikai rekvizavo grūdų atsargas, o 1921 m. kilo baisi sausra. Todėl bolševikai ėmėsi įvairių pagalbos priemonių, viena iš jų – masinė nepilnamečių evakuacija į turtingesnius rajonus. Vyriausybė traukiniais evakavo maždaug 150 000 vaikų, dauguma jų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo audrose, ar benamiai.

Romano veiksmas vyksta viename iš traukinių, kuriuo iš badaujančio Pavolgio į pietus vežama 500 beglobių vaikų. Jam vadovauja jaunutis, impulsyvus ir minkštaširdis pilietinio karo veteranas Dejevas ir principinga, kieta „vaikų komisarė“ Belaja. Pusantro mėnesio kelionė kupina pavojingų nuotykių, sunkumų ir išbandymų.

Spalvinga likimų ir charakterių paletė: pabėgėliai, čekistai, kazokai, basmačiai, socialinės seserys, ekscentriškas jaunųjų valkatėlių pasaulis su savo kalba, psichologija, juodu humoru, prietarais ir lūkesčiais... Ir viską persmelkiantis klausimas: ar dar įmanomas  gerumas tokiais žiauriais laikais, kai žmogus, atrodo, yra nieko vertas?

Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.

Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.

Tamsią rudens naktį vienoje Kopenhagos ligoninių budinti slaugytoja pritraukia švirkštą mirtinos vaistų dozės ir tyliai įeina į senyvo paciento palatą.

Po šešių dienų, lietingą spalio rytą miesto centrinės gatvės fontane randamas buvusios psichiatrijos ligoninės darbuotojos kūnas, nusėtas keistomis simetriškomis pjautinėmis žaizdomis. Policijos tyrėjas Jepė Kiorneris išsyk imasi tirti šią šiurpią bylą: viena po kitos atsirandančios aukos nužudytos iki šiol jam negirdėtu būdu – visiškai nuleidžiant kraują. Jepė įsitraukia į sveikatos priežiūros sistemą, vedamas siaubą keliančio klausimo: ligoninės suteikia saugų prieglobstį, tačiau ar visomis jomis verta aklai pasitikėti?

Tuo metu jo porininkė Anetė Verner išėjusi gimdymo atostogų. Ji bando pratintis motinystę, tačiau nepajėgia lengvai palikti policijos tyrėjos vaidmens. Anetė nusprendžia sudalyvauti Jepės tyrime iš šalies, nė nenujausdama jos tykančio pavojaus…

„Drugelio namai“ primena elegantiškai atliktą magijos triuką. Daugiau nieko neatskleisim. Skaitykite patys.“
Information

„Engberg kuriamas siužetas tvirtas kaip senas ąžuolas, o kalba lengva, žaisminga ir mirtina kaip drugelis.“
Berlingske

Katrine Engberg (Katrinė Engberg, gim. 1975) – danų rašytoja, choreografė ir režisierė. „Drugelio namai“ – trečiasis serijos „Kopenhagos bylos“ romanas apie policijos tyrėjus Jepę Kiornerį ir Anetę Verner, įtrauktas į „Times“ 2021 m. geriausių trilerių ir detektyvų sąrašą. Pirmieji du šios serijos romanai – „Sėjikas“ („Baltos lankos“, 2017) ir „Kruvinasis Mėnulis“ („Baltos lankos“, 2020) – Danijoje tapo bestseleriais. Rašytoja užaugo Kopenhagos Esterbro rajone, ten dabar gyvena su vyru ir sūnumi.

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“

USA Today 

Bestselerio nr. 1 „Pravieniškių mafija“ autoriaus nauja knyga.

Žurnalistinis tyrimas apie skandalingus korumpuotų pareigūnų nusikaltimus.

Policijos dievai – dar visai neseniai Šiauliuose veikęs nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė su organizuotomis kriminalinėmis grupuotėmis kovoti turėję elitinio policijos skyriaus pareigūnai. Pavyzdingų, dorų ir gerai dirbančių policininkų įvaizdį viešai kūrę kriminalistai slapta patys darė nusikaltimus: klastojo baudžiamąsias bylas ir už grotų siuntė ne tik nusikalstamo pasaulio autoritetus, bet ir visiškai nekaltus žmones.

Naujame žurnalistiniame tyrime Dainius Sinkevičius aprašo tamsiąją policijos pareigūnų darbo pusę ir pateikia dar neskelbtų faktų apie policininkų įvykdytus sunkius nusikaltimus: kaip per kratas jie pasisavindavo didelius kiekius kontrabandinių cigarečių ir narkotikų, o paskui juos parduodavo kriminaliniams nusikaltėliams. Vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų – slaptasis policijos bendradarbis, kuriam policininkai nekliudė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Už tai policijos agentas turėdavo liudyti policininkų sukurptose bylose, o išgalvotais pasakojimais tikėjo ne tik policijos vadovybė, bet ir prokurorai bei teisėjai.

„Policijos dievai“ – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai.

„Istorija tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, naujienų portalo „Delfi“ specialusis korespondentas, už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą apdovanotas įvairiomis premijomis. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. D. Sinkevičiui įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Pirma D. Sinkevičiaus kriminalinės publicistikos knyga „Pravieniškių mafija“ (2018, „Baltos lankos“) sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. „Policijos dievai“ – antra autoriaus knyga.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patirdavo neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, baigiantis karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie norėjo pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Jis nugyveno 101 metus ir manė esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“

Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“

Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“

Weekend Post

Eddie Jaku (Edis Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, 1920–2021), išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, buvo vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus steigėjų ir savanorių. 2013 m. apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija pasidalino „TEDxSydney 2019“, sulaukęs 100 metų jubiliejaus išleido atsiminimus „Laimingiausias žmogus Žemėje“.

Spausk mygtukus ir klausykis melodijų, padėsiančių nurimti prieš miegą.

Atsitūpk kaip lemūras, susisuk kaip peliukas ar išsitiesk kaip liūtas ir tegul nuostabi muzika nuneša tave į sapnų pasaulį...

„Muzika prieš miegą“:
- padės susikaupti ir nurimti;
- pasiūlys, kaip patogiai įsitaisyti, kad greičiau atkeliautų sapnai;
- supažindins su klasika tapusiais melodingais įvairių kompozitorių kūriniais.

VISI TURIME PASLAPČIŲ. NET NUO SAVĘS.

Edvardas Foska yra žudikas. Tai faktas. Mariana jį suvokė ne tik protu, tai nebuvo šiaip mintis. Šitai ji jautė visu kūnu. Žinojimas buvo ją persmelkęs iki kaulų, iki kraujo, iki paskutinės ląstelės. Edvardas Foska kaltas.

Londone gyvenanti puiki psichoterapeutė Mariana Andros dirba su pacientų grupėmis. Asmeniniame gyvenime patyrusi nemaža smūgių moteris niekaip negali susitaikyti su nesena mylimo vyro netektimi. Kol vieną dieną netikėtai įsitraukia į tai, kas vyksta Kembridžo universitete, kuriame pati kadaise studijavo, o dabar studijuoja jos dukterėčia Zoja. 

Universiteto apylinkėse randama kraupiai nužudyta jauna mergina, Zojos draugė. Mariana išskuba į Kembridžą ir netrukus ima rimtai įtarti Edvardą Foską, žavingą profesorių, dėstantį graikų tragedijos kursą ir įsteigusį Mergelių – gabiausių (ir gražiausių) studenčių – draugiją. Draugijos narės viena po kitos tampa žudiko aukomis. Kaltinančia profesorių Mariana niekas netiki, juk jis visada turi alibi. Tačiau ji pasiryžusi įveikti šį visiems į akis besijuokiantį grobuonį. Bet kokia kaina.

Nestokojantis reikšmingos simbolikos ir sumaniai parinktų užuominų, dinamiškas ir daugiasluoksnis – šis romanas turi visa, ko reikia tikrai geram psichologiniam trileriui, įskaitant netikėtą ir sukrečiančią atomazgą.

Michaelides įrodė, kad jo sėkmė ne vienkartinė. Jis tikrai pasirengęs tapti vienu įtakingiausių ir skaitomiausių trilerių rašytojų pasaulyje.

Bookreporter.com

ALEX MICHAELIDES gimė ir užaugo Kipre. Kembridžo universiteto Švč. Trejybės koledže įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, o Amerikos kino institute Los Andžele – scenarijų rašymo magistro laipsnį. Be to, trejus metus studijavo psichoterapiją ir dvejus metus dirbo psichiatrijos klinikoje. 2019 m. pasirodžiusi pirmoji jo knyga „Tylioji pacientė“ tapo geriausiai parduodamu debiutiniu romanu pasaulyje, daugiau nei metus išsilaikė „New York Times“ bestselerių sąraše ir buvo išleista keturiasdešimt devyniose šalyse. 

Jaučiate, kad gyvenimas, kurį gyvenate, yra tarsi ne Jūsų? Ne apie tokį svajojote? Jau kurį laiką suprantate, kad reikia kažką keisti, bet dar neapčiuopiate ką?

Tikiuosi, skaitydami knygoje pateiktas tikras žmonių gyvenimo istorijas ir atpažindami pasikartojančius jų elgesio modelius, išdrįsite peržvelgti ir savo gyvenimą. Galbūt net rasite noro ir ryžto pradėti veikti kitaip. Išlaisvinti besislapstančią savo tikrąją asmenybę, kad pagaliau galėtumėte pradėti gyventi SAVO tikrąjį gyvenimą.

Tačiau naujas gyvenimas, kuriamas ant tų pačių trauminių patirčių pamato – tarsi pajūrio smėlio pilys – didesnė banga jas nuplauna ir tenka statyti iš naujo. Kad sukurtume laimingesnį, kokybiškesnį gyvenimą, turime pakloti tvirtus pamatus – išsiaiškinti, kas mus veda į tuos klaidžius labirintus ir atrasti naujus kelius. Nes tik išvalant senas žaizdas išvalomos ir senos programos. Galima, tikrai galima jaustis laisviems būnant savimi ir savo gyvenime.

Tebūnie ši knyga tas lūžio taškas, įkvėpsiantis teigiamiems pokyčiams, kuriems esate pasirengę.

Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo „įrankis“ – geštalto psichoterapija – įvykių, nutikusių kadaise, dažniausiai vaikystėje, bet vis dar neduodančių ramybės, – perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems, ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.

Rasa Andrikienė

„Tai elegantiška knyga apie žmogišką skausmą. Žvelgdama į Rasą kaip astrologė puikiai suprantu, kodėl ji pasirinko tokias skaudžias istorijas. Astrologiškai jos talentas – pamatyti tai, kas labiausiai gelia ir griauna harmoniją. Autorė, pasirinkusi psichoterapeutės kelią, rado puikų būdą šį talentą panaudoti prasmingai – padėti žmonėms išbristi iš slegiančios tamsos. Jos pasakojimas poetiškas, bet sykiu ir dalykiškas. Įterpdama psichologinius paaiškinimus ji atskleidžia tikrąją nesąmoningų, gyvenimą griaunančių impulsų prigimtį.“

Loreta Stonkutė, astrologė, rašytoja

„Rekomenduoju Rasos knygą skaitytojams psichologijos mėgėjams. Jūsų laukia ne tik sunkūs žmonių išgyvenimai. Nuoširdžiai tikiu, kad daugelis joje ras ir savo patirčių. Šis kūrinys apie suaugusius žmones, bet skaitydami jį suprasite, kad visų knygos personažų bėdos prasideda vaikystėje. Man, kaip besidominčiam šia tema, buvo suteikta garbė vienam iš pirmųjų perskaityti Rasos knygos rankraštį. Labai patiko joje nagrinėjamų tikrų žmonių tikros istorijos ir gyvenimo verpetai. Dingtelėjo, jog kai kurios istorijos – puikus siužetas kino filmui. Skaitydamas jas stebiesi, kiek daug gali pakelti žmogus!“

Žydrūnas Sadauskas, knygos „Vaikystės šešėliai“ ir kt. autorius

„Žaviuosi Rasos įžvalgumu ir kryptingumu – man jos tvirtumas bei nuoseklumas buvo labai naudingas. Džiaugiuosi, kad galėjau visa tai patirti. Rezultatas pranoko lūkesčius. Dabar jaučiuosi brandesnė, ramesnė, lengviau suprantu save. Lengviau priimu save neypatingą ir netobulą. Save ir savo jausmus dažniau gebu priimti su šiluma ir atjauta. Tiesa, tenka pripažinti, kad terapijos sesijos ne visuomet buvo lengvos ir šviesios – kartais norisi tik atjautos ir paguodos, o tenka pažiūrėti į akis savo baimėms, silpnumui, ydoms ir su visu tuo nuoširdžiai dirbti nemeluojant sau. Investuoti save į save nėra lengva, gal net šiek tiek baisu, bet verta.“

Laiminga klientė

2020 m. romanas gavo skaitytojų „Finlandia“ premiją.

Suomių autorius Tomis Kinunenas (Tommi Kinnunen, g. 1973) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“, – pastarasis buvo pristatytas prestižiniam Suomijos literatūros apdovanojimui. Naujausioje savo knygoje rašytojas imasi skaudžios ir dažnai suomių nutylimos temos: tautos moterų, karo metu kolaboravusių su naciais.

Vėlyvas 1945-ųjų pavasaris. Norvegijos ir Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais.

Penkios herojės eina per karo nuniokotą Laplandiją. Nutildytos širdyje siaučiančios gėdos, jos randa paguodą viena kitos draugijoje, suprasdamos, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienišos. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.

„Romanas suteikia balsą moterims, kurių girdėti mes neįpratę. Rašytojas talentingai kuria įtaigius, žmogiškus ir autentiškus veikėjų charakterius. Jo romano moterys nėra nei nusikaltėlės, nei šventosios, jų asmeninės istorijos nemoralizuoja. „Nesakė, kad gailisi“ – knyga, pateikianti skaitytojui ne vieną požiūrio tašką. Svarbus romanas, išsiskiriantis giliai jaudinančiu žmogiškumu.“

Johanna Suominen, Etelä-Suomen Sanomat

„Susimąstyti skatinantis, požiūrį praplečiantis ir svarbus romanas, giliai jaudinantis savo žmogiškumu.“

Savon Sanomat

Tai vienas garsiausių vokiečių filosofo ir poeto Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) veikalų, amžiams išliksiančių paslaptimi ir paminklu šio filosofo ekscentriškumui. Pats Nietzsche šį savo kūrinį apibūdino kaip knygą visiems ir niekam. Ir iš tiesų jį sunku priskirti kokiai nors kategorijai. Filosofinei literatūrai būdingos semantikos joje nėra, o filosofiniai apmąstymai čia pateikti naudojant grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą ir siužetą. Nietzsche intensyviai ir su poetišku polėkiu imasi egzistencijos prasmės temos ir teigia, kad ji slypi ne nuolankiame paklusnume, o visagalėje gyvybės jėgoje – aistringoje, chaotiškoje ir laisvoje.

Ir iš tiesų, žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo. Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, joje ši jūsų panieka didžiulė nuskęsti gali.

Taip Nietzsche’ės idėjas dėsto pagrindinis knygos personažas – senovės persų pranašas Zaratustra, kuris po dešimties vienatvės metų grįžta paskelbti, jog gyvenimo prasmės reikėtų ieškoti ne kur kitur, o savyje. Tiksliau, siekiamybėje tapti antžmogiu – vizijoje žmogaus, kuris siekia pažinimo, kuria ir yra pats sau šeimininkas.

Friedrichas Nietzsche – vienas revoliucingiausių Vakarų filosofijos mąstytojų, o „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ dar ir šiandien laikomas įtakingiausiu jo darbu, filosofinę plotmę atveriančiu visiems, kas nesibaido mąstyti ir ieškoti atsakymų. Nors iš esmės tai filosofijos kūrinys, jis yra ir literatūros šedevras – nuostabus prozos ir poezijos derinys.

Nuo 16 metų

Lyriškas Benjamino Alire Sáenzo, kritikų pripažinto autoriaus, pasakojimas apie šeimą ir draugystę.

Aristotelis – atšiaurus, užsisklendęs paauglys, kurio brolis sėdi kalėjime. Dantė – visažinis, kitaip žvelgiantis į pasaulį. Kai jie susitinka baseine, atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bet vienišiams pradėjus leisti laiką kartu, tarp jų užsimezga ypatinga draugystė – tokia, kuri keičia gyvenimus ir trunka amžinai. Ši  draugystė padeda Ariui ir Dantei suprasti save ir tai, kokiais žmonėmis jie nori būti. 

„Jautrus, nuoširdus savo tapatumo ir seksualumo tyrinėjimas, aistringas priminimas, kad meilė, nesvarbu, kokia – romantiška ar šeimyninė, turėtų būti atvira, laisva ir netemdoma gėdos.“

Publishers Weekly 

„Skrupulingas pasakojimas ir subtiliai tapomi personažai byloja apie autoriaus talentą kurti prozą, kuri atskleidžia sudėtingus, įtampos kupinus tarpusavio santykius.“ Kirkus Reviews

„Stonewall Book Award“ laimėjimas už indėlį į vaikų ir jaunų suaugusiųjų literatūrą (2013), Michaelio L. Printzo apdovanojimo nominacija (2016), Pensilvanijos jaunųjų skaitytojų pasirinkimo prizo nominacija (2015), „Lambda“ literatūrinis apdovanojimas už knygas vaikams ir jauniems suaugusiesiems, tyrinėjančias LGBT temas (2013), „Deutscher Jugendliteraturpreis“ nominacija (2015), Amelijos Elizabeth Walden apdovanojimo nominacija (2013), Linkolno apdovanojimo nominacija (2016), „Pura Belpré“ apdovanojimas (2013), „Les Incorruptibles“ apdovanojimas (2017)

„Jautriai ir žaismingai apie galią džiaugtis, smalsauti, draugauti ir augti. Apie dideles vaikų širdis, gebančias priimti. Rekomenduoju.“
Aušra Kurienė, psichologė psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė

Kokie nepakartojamai įdomūs būna RATAI! Vieni rieda žeme, kiti sukasi danguje, o treti apsigyvena skubančių močiučių virtuvėse ar priverčia tėvelius imtis rimtų matematinių skaičiavimų. Mažoji Rytė trokšta apie juos visus kuo daugiau sužinoti!

„Rytės ratai“ – žaismingai rimuota knygelė, skirta 2–5 metų mažyliams:
- lengvai atpažįstamos kasdienės situacijos leis lengviau įsijausti į pasakojamą istoriją ir susitapatinti su veikėjais;
- padrąsins aptarti svarbias, jautrias temas, skatins samprotauti sudėtingais klausimais nuo mažų dienų;
- augins empatiškus mažylius, ugdys jų socialinius įgūdžius ir emocinį intelektą;
- kvies tyrinėti ne tik margus paveikslėlius, bet ir mūsų kalbos vingrybes – tai gali virsti ir smagiu „pamatyk ir atpažink“ žaidimu.

Audronė Kvietkutė – vertėja, debiutuojanti rašytoja, gyvena Didžiojoje Britanijoje. „Rytės ratai“ 2021-aisiais tapo „Baltų lankų“ trumpos vaikiškos istorijos konkurso nugalėtoja.

Alice Celia – margiausių iliustracijų ir smagių personažų kūrėja iš Italijos, grafikos dizainerė.

Garnerio grafystę gaubia prietarai ir baimė. Čia nuo seno tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti kruopščiai saugomą visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet paliepia surinkti visas šešiolikmetes, įpinti joms į plaukus po raudoną kaspiną ir išsiųsti į tolimą salą dvylikai mėnesių – skaistybės metams. Viskas tam, kad merginos atsikratytų jų kūnus ėdančios magijos ir pasiruoštų tapti tinkamomis žmonomis bei motinomis, geromis bendruomenės narėmis.

Tik dar nėra buvę taip, kad visos merginos sugrįžtų namo gyvos ir sveikos...

Tiernė Džeims, maištinga, sumani ir laisvės trokštanti mergina, ruošiasi savajam išbandymui. Apie skaistybės metus uždrausta kalbėti viešai, tad viskas, ką ji žino, tėra paslapčiomis nugirstos vyrų kalbos ir vilties nesuteikiantis grįžusiųjų vaizdas: viena netekusi ausies, kita šlubčiojanti, trečia – taip ir nepasiekusi namų, sučiupta pakeliui į stovyklą merginų tykančių brakonierių. Tiernė žino, kad lengva nebus, tačiau ji pasiryžusi išgyventi skaistybės metus bet kokia kaina. Net jei didžiausiomis priešėmis taps tos, kuriomis norėtųsi pasitikėti labiausiai.

„Išlikimo ir pasipriešinimo istorija, persmelkta kraują stingdančių akimirkų.“
Kirkus Reviews

Kim Liggett (Kim Liget) – romanų paaugliams autorė. Gimė ir augo JAV, šešiolikos atvyko į Niujorką, dainavo roko grupėse, vėliau pradėjo rašyti. Jos romanas „Skaistybės metai“ akimirksniu šovė į „New York Times“ bestselerių aukštumas ir buvo lyginamas su tokiais kūriniais kaip Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ar Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogija. Teises pagal knygą kurti filmą įsigijo kino studija „Universal“ ir aktorė bei režisierė Elizabeth Banks.

„Tavo širdis plaka, tavo akys mato ir ausys girdi. Šitoje klasėje sėdi visiškai gyva. Taigi nemiršti. Tu gyveni. Jūs abi gyvenat.“

Lenei vos septyniolika, bet ji puikiai žino, koks trumpas iš tiesų yra gyvenimas. Iki koktumo nuobodžiai vienodas dienas ji leidžia ligoninės palatoje. Čia nuolat plieskia ryški šviesa ir niekas nepadeda nuvyti slogių minčių apie artėjančią nebūtį. Vienintelis Lenės prasiblaškymas – pokalbiai su tėvu Arturu ligoninės koplyčioje. Jai patinka jį provokuoti galvoti kitaip ir versti ieškoti paaiškinimų juos supančiam pasauliui. Tačiau ir tėvas Arturas neturi atsakymo į svarbiausią Lenės klausimą: „Kodėl aš mirštu?“

Vieną dieną, nusižengusi daktarų nurodymui nesikelti iš lovos ir kuo mažiau slampinėti koridoriais, Lenė įsliūkina į ką tik ligoninėje įsteigtą dailės klasę. Patekusi į senolių grupę, ji išsyk pastebi žvitrią pacientę violetiniu megztiniu – aštuoniasdešimt trejų Margo. Sužinojusi, kad sudėjus jųdviejų metus jos jau nugyveno visą šimtmetį, Lenė pasijunta pagaliau radusi šį tą reikšminga. Taip gimsta paskutinis Lenės ir Margo projektas – šimtas paveiksluose įamžintų istorijų apie jaunystę ir senatvę, apie begalinę laimę ir užgniaužtą skausmą, apie prarastą meilę ir iššūkių nepagailėjusius metus. Nepaisant artėjančios pabaigos, likusios jųdviejų dienos sužvilga naujomis spalvomis.

„Cronin – viena tų rašytojų, kurie, kalbėdami apie mirties neišvengiamumą ir kviesdami darsyk atsigręžti į gyvenimą, meistriškai išlaiko pusiausvyrą tarp sentimentalumo ir jautrumo.“
Booklist

„Šviesi gyvenimo, meilės ir draugystės istorija.“
Publishers Weekly

Marianne Cronin (Mariana Kronin) gimė ir augo Didžiojoje Britanijoje, Birmingamo universitete įgijo taikomosios kalbotyros magistro laipsnį, laisvalaikiu dalyvauja improvizacijos teatro pasirodymuose. Laikraštis „Independent“ debiutinę M. Cronin knygą „Šimtas Lenės ir Margo metų“ paskelbė šilčiausia ir optimistiškiausia 2021 metų knyga, o teises pagal knygą kurti filmą įsigijo viena didžiausių Holivudo kino studijų.