Kitos knygos

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiūros.

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilnametražį dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. „Diseris“ – tai žodžio „disertacija“ trumpinys.

„Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.“

Deimantas Narkevičius

„Menininkas sukūrė romanui artimą fikciją, kuri atskirais rakursais lygintina su Louis-Ferdinand'o Céline'o „Kelione į nakties pakraštį“, taip pat Fernando Pessoa raštais ar Roberto Bolaño „Pašėlusiais detektyvais“ – t. y. tokiais veikalais, kuriuose gyvas gyvenimas testuojamas sąmoningomis sufikcinimo strategijomis, o patirties transformacija literatūroje tampa įsitraukimo, atrasties ar net atverties sąlyga.“

Kristupas Sabolius

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/99ad4295-e29f-4bd3-aae6-6f37bb3b356c.html  

Vienoje Rytų Europos šalyje, vienoje psichiatrijos klinikoje vienas psichiatras kurį laiką įrašinėjo vieno savo paciento monologus, o tiksliau – pasakojimus. Klinika, kurioje dirba Daktaras ir šiuo metu laikomas jo prižiūrimas ir tiriamas pacientas, yra uždaras medicininis kalėjimas, o inmates – vadinamieji criminally insane – individai, padarę sunkius nusikaltimus ir psichiatrinės ekspertizės pripažinti visai arba iš dalies nepakaltinamais.

Iš pratarmės

„Apokrifas“ – neaiškios kilmės tekstas apie Jėzaus gyvenimą ir nuotykius. Jo įkvėpimo šaltinis gali būti tamsesnis už Naktį.

Apokrifai  – nekanoniniai abejotinos autorystės veikalai, neįtraukti į Šventąjį Raštą.

„Nes tik Pragare viskas skaidru, šviesu ir aišku. Tik Pragare nėra šešėlių ir niuansų.“ – Iš romano.

Tomas:
– Mes tik žaidžiam.
Jėzus:
– O mirtis ne žaidimas?
Tomas:
– Ne.
Jėzus:
– Kodėl?
Tomas:
– Nes mirties negalima atšaukti.
Jėzus patenkintas užsimerkė ir mėgavosi vėsa. Po to atsimerkė ir tarė:
– Gerai, žaiskim toliau.

– Viskas, ką veikėm iki šiol, buvo tik žaidimas ir atokvėpis prieš audrą. Aš daug juokavau, bet greitai juokai baigsis. Nes pasaulis yra žiaurus ir jam labiau tinka verksmas, riksmas ir kauksmas. Minia nepastovi, o regintieji paskęsta aklųjų jūroje. Žmonės juokingi. Jie manęs nekęs be priežasties. Jų neapykanta kris ant manęs kaip juodas vulkaninis smėlis. Klius ir jums. Ruoškitės!
Jėzus nutilo ir ilgai žiūrėjo į mokinius. Tada pasakė:
– Turit išmokti juos mylėti ar bent pakęsti be priežasties. Jei norit būti su manim, kito kelio nėra.

Tomas Šinkariukas (gim. 1971) – rašytojas, dramaturgas. Išleido pjesių rinkinį „Poetiškai korektiškas nužudymas“ (2024), pjesių ir prozos rinkinį „Mėnulio vaivorykštė“ (2013), romaną „Kaip vaikai“ (2011), prozos knygą „Šokis“ (2008), pjesių rinkinius: „Laisvė“ (2003), „Melancholija“ (2002), „Hambetas“ (2001), „Inferno“ (1998).

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/b75c3158-4641-45bb-b3c1-67597ab5f426.html  

Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.

Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.

Antrasis Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.

Ieva Dumbrytė (gim. 1991) kilusi iš Panevėžio, gyvena Vilniuje. Baigė taikomąją istoriją. Pirmas jos romanas „Šaltienos bistro“ (2021) tapo Kūrybiškiausia knyga (pirmą kartą laimėjo debiutinė knyga), pelnė Liudo Dovydėno ir Dausų šeimos premijas.

Mano krūtinėj buvus tuštuma prisipildė keistai sunkaus oro, nebejaučiau širdies dūžių, bet tai manęs negąsdino, kol vis dar galėjau matyt, suprast ir žinot. O tą sekundę viską žinot valiojau kaip aiškiaregė, galėjau just, kad lauke nėra vėjo, girdėjau, kaip pievoj pašoko žiogas ir kada sustojo sraigė, žinojau, kas įvyko prieš šimtą metų. Žinojau, kad dabar kažkas pasauly muša žmoną, kažkur aistringai mylisi paaugliai, stora boba kepa riebius blynus, močiutės anūkam liepia daugiau valgyt, tyruose tupinėja gandrai ir gyvenimas bando tekėt tokia vaga, kokia dažniausiai tekėt mėgsta.

Šis suvokimo ir aiškiaregystės blyksnis buvo pats ilgiausias gyvenime. Norėjau, kad mane kas paguostų ir pasakytų, kad pasaulis labai paprastas, kad Marguolės dingimas buvo tik trumpas nesusipratimas. Norėjau, kad kas pasakytų, jog aš nekalta ir mano visos kančios baigėsi. Man nereikia žinot, kad aš gera mama, man net nereikia vaikų meilės, jeigu taip jau norit. Aš tik meldžiu, kad kas nors man pasakytų, jog ji iš tikro yra Marguolė.

„Negrįžtantys“

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/e5171bab-f8cd-4e0c-994f-f0f11eefb573.html  

Keturi apsakymai – keturi pagrindiniai personažai: Lukas, Inga, Marius, Nora. Jų pasaulis – tai vienatvės, nesaugumo, netikrumo erdvė. Jie visi kažko laukia, yra paliekami arba patys palieka juos mylinčius. Visi kažko ieško.
Per lakoniškų, kinematografiškų pasakojimų detales autorė leidžia nujausti sudėtingų ir tamsių gyvenimų masyvus. Personažai keliauja po apsakymus – viename veikėjas vos sušmėžuoja, o kitame sužinome jo istoriją. V. Kulvinskaitės tekstai išsiskiria auginama įtampa, nenuspėjama atomazga, makabrišku humoru. Apsakymų veiksmas vyksta dešimtajame dešimtmetyje ir pirmaisiais šio amžiaus metais.

Lukui 30, jis – grįžęs iš emigracijos, jis tapo rašytoju. Romano sėkmė pranoko lūkesčius, bet nuolat trūksta pinigų. Žiūrėdamas į savo nuotrauką žurnalo viršelyje bando patikėti, kad tai tikrai jis – madingas autorius Lukas Garšva.

Išsiskyrusi Inga apsigyvena prastame uostamiesčio rajone šalia kapinių. Laisvadieniais eina į barą ir susitikinėja su vyrais. Jai 32-eji. Dabar ji rami, beveik laiminga.

Marius – vienišas septintokas, kurį dėl smulkaus sudėjimo neretai palaiko pradinuku. Su mama gyvena ankštame bendrabučio kambaryje, mamos pusėje telpa ir virtuvė. Marius stebi kitus, pats likdamas nematomas, ir nemėgsta, kai suaugusieji klausia: kodėl?

Norai per 40, bet tikrai nepasakytum. Dirba kirpykloje. Jos mylimasis Denis – dešimčia metų jaunesnis. Jis vis atsiduria priklausomybių klinikoje, bet nešdama jam cigaretes ir zefyrus Nora tiki, kad šis kartas bus paskutinis.

Virginijos Kulvinskaitės (gim. 1983) apsakymų rinkinys „Keturi" yra trečioji rašytojos knyga: 2017 m. pasirodė poezijos rinkinys „Antrininkė" (Naujas vardas), 2019 m. išleistas romanas „kai aš buvau malalietka" (kitos knygos). „Antrininkė" įtraukta į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką (2017), o „kai aš buvau malalietka" – į 2019 m. Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir Metų knygos rinkimų prozos suaugusiesiems penketuką. Poezija ir proza versta į anglų, vokiečių, rusų, latvių, prancūzų kalbas. 2021 m. ukrainietiškai išleistas romanas (leidykla Навчальна книга – Богдан, vertė Vladislavas Žurba).

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/7fbfe85a-7b4b-4cfa-b7b3-4a956f4c9d4d.html 

Vakarų visuomenėje įvyko tylus paradigmos pokytis. Michelio Foucault aprašytą disciplinos visuomenę, kuri gimdė neįtinkančius kitus (nusikaltėlius, bepročius), pakeitė šiuolaikinė pasiekimų visuomenė. Jos šūkis: „Taip, mes galime!“ Čia tarpsta išsekę, persidirbę individai, negebantys džiaugtis savo darbo rezultatais. Laisva valia mes tapome išnaudotojais patys sau, o visuotinė prievolė „realizuoti save“ pasėjo depresiją, perdegimo sindromą, nerimo sutrikimus. Šios būklės ženklina XXI amžiaus pradžią. Jau nebereikia gintis nuo laukinių žvėrių kaip senovėje ir net nuo virusų – dabar, anot Byung-Chul Hano, didžiausias mūsų priešas yra mūsų pačių psichika. Pasveikti galime tik nurimę ir nustoję be perstojo veikti.

Byung-Chul Han (gim. 1959) – korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas, vienas skaitomiausių pasaulyje šiuolaikinių mąstytojų. Jo darbai išversti į 35 kalbas.

Byung-Chul Hanas gimė Seule. Jaunystėje atvykęs į Vokietiją, Freiburge ir Miunchene studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą ir katalikų teologiją. Tapo Berlyno menų universiteto filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Savo darbuose mąstytojas kritikuoja neoliberalizmą, demaskuoja
šiuolaikinę „perdegimo“ kultūrą, analizuoja technologijų poveikį žmonių santykiams. Anot filosofo, hiperaktyvi šiuolaikinė visuomenė dramatiškai nutolo nuo tūkstantmečius vertybe laikyto vita contemplativa – mąslaus gyvenimo.

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/cc794d8f-7773-4fdd-8b3b-82ba46ad8d68.html 

„Kopa. Kapitulos Namai“ – klasika tapusių „Kopos“ kronikų įspūdinga atomazga. Serijoje aprašomas pasaulis skaičiuoja tūkstantmečius: žalia planeta virsta dykuma ir vėl sužaliuoja, kuriasi ir griūva imperijos. Gyvybės eliksyrui prilygstantis melanžas suteikia galimybę leistis į kosmines keliones. Franko Herberto knygose sprendžiami amžini filosofiniai klausimai apie žmogaus galios ir nemirtingumo troškimą, apie žmogaus įtaką aplinkai.

Dykumos planetos Rakio, dar vadinto Kopa, nebėra, tačiau Bene geseričių seserija bando jį atkurti: kolonizavusios žaliąją Kapitulos Namų planetą, seserys kilometras po kilometro verčia ją dykuma. Rodos, jos tuoj įgus veisti smėlio kirminus ir apsirūpins melanžu. Tačiau tikrieji bene geseričių ginklai kovoje su priešėmis – Garbiosiomis Motėmis – yra daugybę gyvenimų nugyvenęs, Atreidams ištikimai tarnavęs Dankanas Aidahas ir atgimęs bašaras Mailsas Tegas.

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ kronikų serija, kurią sudaro šešios dalys. Pirma serijos dalis – „Kopa“ – 1965 metais pelnė Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus.

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/1e6c22f9-00fd-4cee-b7cd-c9ed705861aa.html 

Letas Atreidas II, Kopos Dievas Imperatorius, mirė. Per tūkstantį penkis šimtus metų nuo jo mirties Imperija žlugo. Kilus Didžiajam Išsibarstymui, milijonai paliko byrančią civilizaciją ir pasklido tolyn, už pažįstamos erdvės ribų. Arakio planeta, dabar vadinama Rakiu, vėl virto dykuma.

Paklydusieji grįžta namo siekdami valdžios. Įvairioms grupuotėms varžantis dėl Imperijos likučių kontrolės, Gamu planetoje ugdomas naujas Dankano Aidaho gola, o Rakio dykvietėse pasirodo mergaitė vardu Šiana, turinti ypatingų gebėjimų. Apie ją buvo išpranašavęs Kopos Dievas Imperatorius...

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ kronikų serija, kurią sudaro šešios dalys. Pirma serijos dalis – „Kopa“ – 1965 metais pelnė Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus.

Epub sertifikastas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/0ad46d0a-4a72-406c-bb6e-039b937c510b.html 

Vaikystėje ir paauglystėje Maya Angelou patyrė daug išbandymų – būtent jie ir išugdė tvirto charakterio moterį. Didžiosios depresijos laikais, po tėvų skyrybų, mergaitė su vyresniuoju broliu išsiunčiami gyventi pas pamaldžią močiutę į užkampį JAV pietuose. Čia jie auga pavalgydinti ir aprengti, bet emociškai apleisti. Sugrįžus gyventi pas mamą į Sent Luisą, Mayos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – ją išprievartauja daug vyresnis vyras.

Autobiografija, pasirodžiusi 1969 m., šokiravo JAV visuomenę ir dar dešimtmetį po išleidimo buvo drausta kai kuriose mokyklose ir bibliotekose. Nors ankstyvosiomis patirtimis autorė dalijasi jau būdama suaugusi, knygoje ji subtiliai atkuria smalsų ir naivų mergaitės žvilgsnį. Ji išpažįsta savo istoriją su atjauta sau ir kitam, geba pasijuokti iš savęs, pastebi to meto visuomenės trūkumus ir atranda netikėtų išeičių iš skausmingų gyvenimiškų situacijų. Tai nepalaužiamos moters, gebančios į pasaulį žiūrėti šviesiomis akimis, istorija.

Maya Angelou (1928–2014) – JAV kultūros ikona, aktyviai veikusi meno lauke, bendradarbiavusi su pilietinių teisių aktyvistais Martinu Lutheriu Kingu ir Malcolmu X. Parašė septynias autobiografines knygas, tris esė rinkinius ir keletą poezijos knygų. Už viso gyvenimo nuopelnus ją apdovanojo prezidentai Billas Clintonas ir Barackas Obama. Žymiausias jos kūrinys „Žinau, ko gieda paukštis narve“ buvo nominuotas Nacionalinei knygų premijai.

Rašytoja Olivia Laing būdama beveik 35-erių nusprendžia kraustytis iš Europos į Niujorką pas mylimąjį. Kelionė jau suplanuota, bet paskutinę minutę jis persigalvoja. Palikta viena, svetimame megapolyje moteris išgyvena radikaliausią vienatvės formą. Ji ima domėtis niujorkiečių menininkų kūryba ir biografijomis – daugiausia tai žmonės, kuriems buvo sudėtinga megzti artimus ryšius ir kurie savo kūriniuose apmąstė vienatvę. O. Laing dėmesio centre atsiduria poparto ikona Andy Warholas, tapytojas Edwardas Hopperis, menininkas ir aktyvistas Davidas Wojnarowiczius, mėgėjų meno atstovas Henry Dargeris ir dainininkas Klausas Nomi.

Apmąstydama savo pačios ir pasirinktų menininkų patirčių sąsajas autorė teigia, kad vienatvė gali ne tik kankinti, bet ir suteikti naujų atradimų. Poetiškoje esė „Vienišas miestas“ autorė išpažįsta ir legitimuoja vienatvę, atskleisdama jos universalumą ir grožį.

„Menas negali padaryti daugybės dalykų. Negali prikelti mirusiųjų, negali išspręsti nesutarimų tarp draugų, išgydyti AIDS ar sustabdyti klimato kaitos. Vis dėlto menas atlieka nepaprastas funkcijas, turi keistą gebėjimą suvesti žmones, įskaitant ir tuos, kurie niekada nesusitiks, tačiau įsiskverbs į vienas kito gyvenimą ir praturtins vienas kitą. Menas geba suteikti intymumą; gali gydyti žaizdas ir dar geriau – parodyti, kad ne visas žaizdas reikia gydyti ir kad ne visi randai bjaurūs. Skamba kietai, nes kalbu iš asmeninės patirties. Kai atvykau į Niujorką, buvau palūžusi ir, nors keista sakyti, vientisumo pojūtį atgavau ne ką nors sutikusi ar įsimylėjusi, o veikiau prisilietusi prie kitų žmonių sukurtų dalykų, per tai pamažu įsisavindama, kad vienatvė ir ilgesys nėra nesėkmė, tiesiog tai rodo, kad žmogus yra gyvas.“

Olivia Laing (gim. 1977) – britų prozininkė, kultūros kritikė, šešių knygų autorė. Jos eseistikoje susipina asmeninė patirtis ir įžvalgos apie meno istoriją, žinios apie menininkų biografijas, psichologinės temos, kelionių įspūdžiai. 2014 m. rašytoja apdovanota Eklso britų bibliotekos rašytojų prizu(Eccles British Library Writers Prize), 2018 m. gavo Windhamo ir Campbell apdovanojimą už negrožinę kūrybą, o 2019 m. – Jameso Taito Blacko prizą už romaną „Crudo“. Ji yra Karališkosios literatūros draugijos narė.

Nuo Pasaulio pabaigos mūšio praėjo pusė šimtmečio. Tamsaus miško atgrasymo sistema sulaikė ateivių planetą Trisoliarį nuo puolimo ir Žemė suklesti kaip niekada anksčiau. Vis dėlto gyvenimas taikos sąlygomis žmones užliūliuoja. 

Kosminių skrydžių technologijos inžinierė Čeng Sin iš XXI amžiaus nubunda naujaisiais laikais. Ji vienintelė prisimena seniai pamirštą Trisoliario krizės pradžią. Trapiai taikai tarp civilizacijų iškyla pavojus. Ar žmonijai pavyks išsiveržti į žvaigždes, ar teks žūti savo lopšyje?

„Tikras atradimas, unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos apmąstymų mišinys, čia istoriniai Vakarų ir Kinijos karaliai bei imperatoriai susitinka svajingame žaidimo pasaulyje, o tikrovėje policininkai ir fizikai narplioja globalines intrigas, žmogžudystes ir stengiasi išvengti kosminių ateivių invazijos.“

George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius

„Trijų kūnų“ epas baigiasi tokiu plačiu mostu ir taip didingai, jog nė kiek nenusileidžia Frederikui Pohlui ar Poului Andersonui, U. Dzingdzi ar H. G. Wellsui. Visata darosi pavojinga. Jūs suprasite to pavojaus mastą... ir kaip gyvybė gali laimėti net tokiomis aplinkybėmis.“

David Brin, mokslinės fantastikos autorius

Liu Cixin (gim. 1963) – kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs Hugo premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. „Mirties pabaiga“ – trilogijos „Žemės praeities atminimui“ trečia dalis. Anksčiau išleistos „Trijų kūnų problema“ (kitos knygos, 2020) ir „Tamsus miškas“ (kitos knygos, 2020).