Kitos knygos

Škotijoje gimęs lietuvių imigrantų sūnus Džonis Ramenskis (Johnny Ramensky, arba Jonas Ramanauskas, 1905–1972) išgarsėjo kaip seifų plėšikas ir sumanus bėglys iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Savo įgūdžius ir žinias apie sprogmenis jis panaudojo ir Antrajame pasauliniame kare. Parašiutu nuleistas už fronto linijos išsprogdindavo E. Rommelio, H. Göringo ir kitų aukštų vokiečių karo vadovų seifus, parūpindavo kovų eigą lėmusių dokumentų. Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. Apie jį Škotijoje iki šiol dainuojamos baladės.

Ši veiksmo filmą pranokstanti pasakojimas paremtas atsiminimais ir dokumentais, iliustruotas nuotraukomis.

Kodėl Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dažnai kalba „viršininko“ tonu ir rodo sunkiai tramdomą rūstybę, kritikuodama politikus bei valdininkus, tačiau tyli tada, kai laukiama jos aiškaus žodžio? Ar kurdama dar vienos „geležinės ledi“ įvaizdį, ji neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos?

„Prezidentė. Antra knyga“ leidžia daryti išvadą, kad D. Grybauskaitės kalbos sietinos su siekiu įsisavinti užimtą Prezidento poziciją, suvaldyti jai tekusį vaidmenį taip, kaip ji yra įpratusi – administruodama ir kominukuodama su visuomene bei politikais nepolitinio kalbėjimo lygyje.

Politologas Lauras Bielinis, pirmoje knygoje „Prezidentė“, išanalizavęs D. Grybauskaitės karjeros logiką, antrojoje dekonstruoja jos įvaizdį ir kalbėjimo stilių. Išskaidęs Prezidentės pranešimus į tris lygmenis – asmeninį, administracinį ir politinį, autorius daro išvadą, kad tokia komunikavimo politika sukuria didelio nuotolio efektą tarp jos pačios ir visų kitų valstybės subjektų.

Aušta naujosios Lietuvos aušra. Ką tik nutilo Dainuojanti revoliucija. Pasroviui per gyvenimą plaukia keletas jaunuolių. 1992-ųjų, o gal 1994-ųjų Vilnius. Žadėtą šviesų rytojų nušlavė ezoterikos banga. Iš televizoriaus ekrano žodį skelbia Kašpirovskis ir į kosmosą skrenda jau nebe Gagarinas, o kunigas Paltanavičius... Klesti Gariūnai, kur, matuojantis naują odinę striukę, pardavėjas iš kišenės pavagia pinigus. Mieste sproginėja mafijos automobiliai. Tiesiog gatvėje urlos nuauna kedus, o kolektyviniuose soduose vyksta tūsai. 

Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...

Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba mechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O paskui ‒ dar ir menotyrininku, parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.

Po daugelio grumtynėmis paženklintų metų iš Fondo likę tik griuvėsiai – jį sunaikino ypatingomis galiomis apdovanotas mutantas Mulas. Tačiau sklinda gandas, kad kažkur tolybėse, kitame Galaktikos gale, esama paslėpto Antrojo Fondo, kuris buvo įkurtas siekiant per ilgus barbariškuosius amžius išsaugoti žmonijos žinias. Mulas kartą jau leidosi jo ieškoti, bet nesėkmingai. Dabar, deramai pasiruošęs, Mulas vėl ieško...

„Antrasis Fondas“ – daugkartinio Hugo ir „Nebula“ premijų laureato Isaaco Asimovo šedevras, mokslinės fantastikos klasika ir trečia kultinės knygų serijos apie Fondą dalis. 

„Isaacas Asimovas buvo vienas didžiųjų ano meto išminčių. Kas dabar pasakys, kiek šiandieninių įvairiose šalyse dirbančių mokslininkų turi būti dėkingi būtent Asimovui už tą pirmąjį postūmį, įkvėpusį rašyti knygą, straipsnį ar apsakymą?“

Carl Sagan, JAV astronomas, rašytojas

„Dabar turiu darbą. Tai štai kaip tas atrodo. Pažeminimas, o ne darbas. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės plėšia bankus. Ir kodėl, velniai rautų, negaliu tapti aukščiausiojo teismo teisėju ar nuolat koncertuojančiu pianistu? Todėl, kad reikia mokytis, o mokslas kainuoja. Šiaip ar taip, aš niekad ir nesiekiau kuo nors tapti. Ir kol kas šį planą man puikiai sekėsi įgyvendinti.“

Šiurkšti, kieta, nepagražinta vaikystė ir paauglystė ekonominės depresijos apimtoje Amerikoje. Henkas Činaskis lanko visiškų blogiukų mokyklą, lyg išprotėjęs žaidžia beisbolą, be saiko mušasi su bendraamžiais ir kone kasdien pats gauna į kailį nuo despoto tėvo. Užaugęs nepritekliuje jis nuolatos kovoja už teisę būti. 

„Arklienos kumpis“ – autobiografinis Charleso Bukowski romanas, parašytas išskirtinai jam būdingu nuoširdžiu ir ironišku stiliumi. Vaikystėje ir paauglystėje patirtas skurdas, smurtas ir seksualinės frustracijos autoriaus prisiminimuose virto įtaigia literatūra.

„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai."

Encyclopedia Britannica

„Civilizacijų gramatika“ – klasikinis istorijos veikalas. Fernandas Braudelis čia nagrinėja gilumines civilizacijų struktūras. Jis kalba apie Islamo, Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų ir Europos civilizacijas ir, pasitelkdamas gretutinių mokslų duomenis, lygina ilgalaikės jų raidos bruožus. 

F. Braudelis nuo pokario iki septinto dešimtmečio pabaigos buvo istoriografinės Analų mokyklos lyderis. Tuo metu apie „Annales“ žurnalą susibūrę istorikai pabrėžė ilgalaikių istorijos procesų tyrinėjimų svarbą. F. Braudelis kvietė į analizę įtraukti geografijos, ekonomikos, demografijos ir filologijos laimėjimus. Svarbiausias mokslininko įnašas yra la longue durée koncepcija. Tai amžius ir tūkstantmečius trunkanti istorija, per kurią formuojasi labai lėtai kintantys civilizacijų dėsniai, formą įgauna skirtingos kultūrinės tradicijos ir įvairūs gyvenimo būdai. 

Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą. Įvadus lietuviškam leidimui parašė akad. Antanas Andrijauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas.

„Žmogus tuo sveikesnis, kuo humaniškesnės jo idėjos.“

„Rašysiu taip, kaip yra gyvenime. Kiekvienas personažas bus vienodai svarbus. Visi faktai svers vienodai. Ir nieko nebus nutylėta. Tegu kiti daro iš chaoso tvarką. Aš, priešingai, iš tvarkos darysiu chaosą.“

„Čempionų pusryčiai“ įtvirtino unikalų Kurto Vonneguto (1922–2007) literatūrinį stilių – chaotišką, iracionalų, komišką ir kupiną keistų atsitiktinumų. Tai autobiografinis kūrinys, kurį autorius, padovanojo sau penkiasdešimtmečio proga. Jame mokslinė fantastika dera su juoduoju humoru bei socialine satyra. Karas, seksas, karjera, rasizmas ir politika – temos, į kurias rašytojas žvelgia išryškindamas pasaulio absurdiškumą. 

Verslininkas Dveinas Huveris iškeliauja į menų festivalį Midlande ir ten susitinka su mokslinės fantastikos rašytoju Kilgoru Trautu. Perskaitęs pastarojo romaną jis supranta tikrąją „tiesą“. Visi Žemės gyventojai, išskyrus jį patį, – robotai, bejausmės mašinos, gyvenančios kasdienį nuobodų gyvenimą. Jos dauginasi, kariauja, žudo viena kitą, alina ir naikina savo planetą. Tik jis vienas geba galvoti, jausti, jaudintis ir planuoti. Tik jis vienintelis žino, kas yra skausmas ir turi laisvą valią. Visas pasaulis aplink jį tėra piktavalis Visatos kūrėjo eksperimentas.

Kas iš tiesų vyksta pasaulyje? Kokie didžiausi dabarties iššūkiai ir galimybės? Į ką būtina atkreipti dėmesį?  

„Sapiens“ parodė, iš kur atėjome, „Homo deus“ pažvelgė į galimas ateities prognozes. Trečioje vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knygoje kalbama apie šiuolaikybę.

Dabar, kai didžioji be perstojo tvinstančios informacijos dalis – nepatikrinta arba klaidinga, aiškumas tapo galia. Šiuolaikinė cenzūra – tai ne ribojimas ar draudimas, tai nuolatinis dezinformavimas ir dėmesio blaškymas tuo, kas nesvarbu. Trečioji vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knyga perskrodžia šį drumzliną vandenyną ir kelia esminius šiuolaikinio pasaulio klausimus.

Kodėl liberalioji demokratija išgyvena krizę?
Ką rodo D. Trumpo ir į jį panašių politikų iškilimas?
Ar Europa turėtų būti atvira imigrantams?
Kaip reaguoti į netikrų naujienų (fake news) epidemiją?
Kuri civilizacija dabar dominuoja: Vakarų? Kinijos? Islamo?
Ar turėtume laukti Trečiojo pasaulinio karo?
Kaip elgtis terorizmo grėsmės akivaizdoje?
Ko turėtume mokyti savo vaikus?

„Šioje knygoje netikėtos idėjos susiejamos su veriančiai aiškiomis įžvalgomis“

The Guardian

„Y. N. Harari nubrėžia naujas gaires, kaip XXI amžiuje gyvenančiam žmogui suvaldyti didžiausias savo baimes.“

The New York Times

„Y. N. Harari gebėjimas sieti įžvalgas iš įvairių sričių – nuo senovės istorijos iki neuromokslo, filosofijos ir dirbtinio intelekto keliamų klausimų – padeda atsilaikyti prieš kasdienį informacijos triukšmą ir suprasti, iš kur atėjome ir kur einame. Ši knyga – tai intelektinis nuotykis.“

Financial Times

„Knygoje kalbama apie esmines XXI amžiaus problemas. Puikiai parašyta.“

Bill Gates

„Visai naujai pažiūrima į dalykus, kuriuos manėme žinantys. Ši knyga suprantamesnė nei ankstesnės dvi autoriaus knygos.“

Radio Times

Dokumentiniame publicistiniame kūrinyje pateikiami Lietuvos jaunuolių, tarnavusių  sovietinėje armijoje ir dalyvavusių „internacionalinėje misijoje“ Afganistane, prisiminimai, skausmingi iš to karo negrįžusiųjų  motinų pasakojimai.

Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.

Antroji žurnalisto Mindaugo Milinio knyga apie 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karą Afganistane. Autorius tęsia tiriamąjį darbą, pradėtą 2010 m. išleistoje Lietuvos Afganistano karo veteranų prisiminimų knygoje „Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989“, šįkart susitelkdamas į karo priežastis.

Kodėl kilo šis karas? Kam Sovietų Sąjungai reikėjo Afganistano? Kodėl 18–19 metų vaikinai buvo verčiami atlikti kažkokią „internacionalinę pareigą“ ir savo krauju rašyti jiems visiškai svetimo karo istoriją?

Į šiuos klausimus galbūt retorinius klausimus mėgina atsakyti ne tik eiliniai lietuvių kariai – „afganai“, bet ir abiejų kariavusių pusių ekspertai: buvęs sovietų armijos karininkas Aleksėjus Koroliovas ir afganų armijos pulikininkas Ali Achmadas Džalalis, 1980 m. perėjęs į modžohedų pusę. Knygoje remiamasi kadaise visiškai slaptais, dabar jau išslaptintais SSRS vadovų dokumentais, pateikiama detali istorinė medžiaga apie žiaurią ir intriguojančią Afganistano karo pradžią.