Knygos

„...kokią didelę reikšmę pasipriešinimo kontekste turėjo drabužiai: jie gelbėjo nuo šalčio, buvo širdį šildanti dovana arba tarnaudavo kaip slėptuvė ar maskuotė.“

Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje dvidešimt penkios kalinės – daugiausia žydės moterys ir merginos – buvo atrinktos kurti, kirpti ir siūti drabužius nacių elitui. Kalinės tikėjosi, kad šis darbas išgelbės jas nuo dujų kamerų. Siuvimo ateljė, vadinamą Obere Nähstube, įkūrė stovyklos komendanto žmona Hedwig Höss, salono darbus prižiūrėjo SS sargybinių ir karininkų žmonos.

Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, įskaitant interviu su paskutine išgyvenusia Obere Nähstube siuvėja Bracha Berkovič Kohút, knygoje „Aušvico siuvėjos“ sekama šių moterų likimais. Šeimos ir draugystės ryšiai padėjo joms ne tik ištverti nežmonišką smurtą, bet ir prisidėti prie pasipriešinimo stovykloje. Istorikė Lucy Adlington, nepaprastus siuvėjų išgyvenimus siedama su nacių plėšikavimo ir išnaudojimo politika, kalba apie Trečiojo reicho godumą, žiaurumą ir veidmainiškumą, siūlo naujai pažvelgti į mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto istorijos skyrių.

„L. Adlington atskleidė ne vieną, bet kelias ilgai slėptas istorijas: pasakojimą apie užuojautos kupinas ir drąsias žydes, siuvusias, kad išgyventų, drabužių istoriją per Holokaustą ir mados pramonės istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Autorė meistriškai supynė šias gijas į nepaprastai įtraukiantį, svarbų ir unikalų istorinį skaitinį.“

Judy Batalion

Lucy Adlington (Liusi Adlington) – britų visuomenės ir tekstilės istorikė, senovinių drabužių kolekcininkė, istorinių romanų jaunimui autorė. Negrožinė jos knyga „Aušvico siuvėjos“, pirmą sykį pasirodžiusi 2021 m., iškart tapo „New York Times“ bestseleriu ir buvo išversta į daugiau nei 20 kalbų.

„Sakoma, kad už kiekvienos žmogžudystės slypi motyvas.<…> Deja, kartais tai tik iliuzija. Grynajam blogiui niekada nereikėjo ir nereikės jokio motyvo.“

Vidury nakties Roo mažųjų laivų uostą palieka guminė valtis. Joje sėdi vyras su kardu, prisegtu prie nugaros. Jo misiją lėmė išridentas kauliukas: vienas žmogus turi mirti.

Tiriant žmogžudystes dažnai laikomasi paprasto aiškinimo: motyvas, metodas, proga. Tačiau detektyvo Fabiano Risko laukia košmaras. Žudikas, užpuolantis iš niekur. Jokio akivaizdaus motyvo. Jokio nuoseklaus metodo. Aukos kankinamos, dusinamos, deginamos, išpjaustomos – kiekviena šiurpi žmogžudystė įvykdoma žiauriai tiksliai, tarsi pagal pragaro žaidimo taisykles.

Pajūrio miestelyje Helsingborge įsivyrauja baimė ir chaosas. Kol Fabianas Riskas medžioja žudiką, jo gyvenimas griūva: sūnus bėga nuo įstatymo, dukra sunkiai sužeista, kolega slepia itin tamsias paslaptis. Tačiau kelio atgal nebėra. Mirties žaidimas tęsiasi, ir jis privalo žaisti, kad laimėtų.

„S. Ahnhemas tęsia seriją ta pačia kokybiška nata. Sparčiai besivystantis trileris, ypač išsiskiriantis ir tarptautiniame kontekste.“

BTJ

„Neperšaunamas siužetas ir nepaliaujamai kylanti įtampa.“

Litteratursiden

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „X būdų mirti“ – penktoji Fabiano Risko tyrimų serijos knyga, įtraukta į „Mofibo“ ir „Storytel“ apdovanojimų trumpuosius sąrašus. Anksčiau Lietuvoje išleistos dalys „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018), „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019), „18 laipsnių šalčio“ („Baltos lankos“, 2021) ir „Motyvas X“ („Baltos lankos“, 2024) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau
norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną.
Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…” O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.”
Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti” kūną.
Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys” mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.”
Aušra Jauniškytė–Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.”
Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli”, „Nebloga mama”, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

Kimberly Belle pristato naują jaudinantį romaną apie moterį, išdrįsusią pakovoti už save. Ji turi apsispręsti, kaip toli žengs, kad pabėgtų nuo kadaise mylėto žmogaus.

Betė Merfi slapstosi...

Beveik metus Betė planavo šią dieną. Dieną, kuri kitiems tėra paprastas ketvirtadienis, ji vadina savo naujo gyvenimo pradžia. Nauja išvaizda, naujas vardas ir miestas. Betė turėjo gerai tam pasirengti, nes suprato: tereikia menkos klaidelės ir sutuoktinis gali ją surasti.

Sabina Hardison dingo...

Džefris Hardisonas grįžta iš komandiruotės ir supranta, kad jo žmona Sabina dingo. Išėjo beveik tuščiomis rankomis. Policija teturi vienintelį įkaltį – paliktą automobilį.

Visi įvykiai rodo, kad tai apgaulė. Byla tampa vis painesnė, nes Sabina nuodugniai kūrė ateities planus. Galbūt jos vyrui net geriau, jei žmona pradingtų amžiams? Bylą tiriantis detektyvas pasiryžęs viską išsiaiškinti ir sugrąžinti pradingusią moterį namo. Tačiau kur yra Sabina? Kas yra Betė?

Akivaizdu, jog kažkas meluoja.

„Kvapą gniaužiantis siužetas ir tikroviški personažai neleidžia atsitraukti nuo knygos. K. Belle vėl pralenkė pati save!“

Liv Constantine, populiarių knygų autorė

Ar kada nors esate dėl ko nors klydę?

Junona klydo dėl Vini Krauč.

Prieš atsikraustydama į Kraučų namus, Junona manė, kad Vini ir jos vyras Naidželas mėgaujasi tobula santuoka, turi tobulą sūnų, gyvena tobulą gyvenimą. Tačiau dabar, įsikūrusi jų gražiame name, mato, kad dailų fasadą bjaurojantys įskilimai pernelyg gilūs ir į juos negalima numoti ranka.

Vis dėlto – ne jai spręsti. Smarkiai serganti buvusi psichoterapeutė tenori ramiai užbaigti savo dienas. Tačiau po nugirsto šiurpaus pokalbio tarp Vini ir Naidželo ramybės kaip nebūta…

Jai nederėtų kištis.

Tikrai nederėtų.

Kita vertus, galbūt tai galimybė bent ką nors padaryti teisingai.

Jei manėte, kad pati Junona neturi paslapčių, klydote ir dėl to.

Romanas apie išgyvenimą, meilę, praradimus ir triumfą – ir dvi seseris, visiems laikams pakeitusias pasaulio mados istoriją.

Antuanetė ir Gabrielė „Koko“ Šanel įsitikinusios, kad joms skirta „kai kas geresnio“.  Ankstyvoje vaikystėje paliktos šeimos, jiedvi užaugo auklėjamos pamaldžių vienuolių, kurios ruošė jas paprastam gyvenimui ir prekybininko ar ūkininko žmonos vaidmeniui. Mergaičių ateities svajones palaikė tik naktimis slapčia skaitomi meilės romanai ir madingų žurnalų iškarpos, suslapstytos po grindų lentomis.  

Vienuolyno sienos negali jų įkalinti amžiams ir, sulaukusios brandos, seserys jį palieka, tvirtai pasiryžusios įrodyti savo vertę jų niekada nepripažinusiai visuomenei. 

Antuanetės ir Gabrielės kelionė iš skurdo vingiuoja pro stilingas Muleno kavines, kurortinį Viši miestą ir jo kabareto sales, kol galiausiai atveda į Paryžių, į Kambono gatvę. Čia jos atidaro nedidukę skrybėlių parduotuvę. Seserų Šanel verslas įsitvirtina ir išsiplečia į prabangius Prancūzijos kurortinius miestus. Bet, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyvenimas negrįžtamai pasikeičia ir seserys turi sukaupti drąsą, kad susikurtų savo vietą pasaulyje, net ir atskirtos likimo viena nuo kitos.

„Žavinga. Knygos autorė pasakoja iki šiol negirdėtą Chanel sesers Antoinette istoriją ir atskleidžia, kokią nepaneigiamai didelę įtaką ji darė Coco Chanel, kaip padėjo jai užkopti į sėkmės ir šlovės viršūnę. Tikras perlas mados pasaulio entuziastams: net didžiausi Chanel gerbėjai sužinos ką nors naujo ir negirdėto.“ 

Publishers Weekly

„Judithe Little romanas – duoklė sunkiam darbui, išradingumui, išmonei ir užsispyrimui. Knygoje gausu istorinių nuorodų ir Chanel vardą išgarsinusių subtilios prabangos aprašymų. Autorė jaudinamai narplioja ypatingus seserų Chanel santykius, pagrindine pasakotoja pasirinkdama jaunesniąja seserį, kuri iki šiol buvo palikta garsiosios Coco šešėlyje.“ 

Shelf Awareness

„Ši knyga – daugiasluoksnis ir elegantiškas kūrinys, pavergiantis istorinių detalių gausa. Nuostabi, romantiška, prabanga tviskanti istorija, kupina gyvenimo džiaugsmo. Autorė į kiekvienam pažįstamą asmenybę pažvelgia kitu kampu: nuodugniai ir įtraukiamai.“ 

New Journal of Books

„Nepriekaištingas, istorinių detalių kupinas romanas, kuriame žavingai pasakojama sielvarto, netekties, meilės ir triumfo istorija Pirmojo pasaulinio karo niokojamo Paryžiaus fone.“ 

Entertainment Weekly

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiūros.

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilnametražį dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. „Diseris“ – tai žodžio „disertacija“ trumpinys.

„Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.“

Deimantas Narkevičius

„Menininkas sukūrė romanui artimą fikciją, kuri atskirais rakursais lygintina su Louis-Ferdinand'o Céline'o „Kelione į nakties pakraštį“, taip pat Fernando Pessoa raštais ar Roberto Bolaño „Pašėlusiais detektyvais“ – t. y. tokiais veikalais, kuriuose gyvas gyvenimas testuojamas sąmoningomis sufikcinimo strategijomis, o patirties transformacija literatūroje tampa įsitraukimo, atrasties ar net atverties sąlyga.“

Kristupas Sabolius

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/99ad4295-e29f-4bd3-aae6-6f37bb3b356c.html  

Vienoje Rytų Europos šalyje, vienoje psichiatrijos klinikoje vienas psichiatras kurį laiką įrašinėjo vieno savo paciento monologus, o tiksliau – pasakojimus. Klinika, kurioje dirba Daktaras ir šiuo metu laikomas jo prižiūrimas ir tiriamas pacientas, yra uždaras medicininis kalėjimas, o inmates – vadinamieji criminally insane – individai, padarę sunkius nusikaltimus ir psichiatrinės ekspertizės pripažinti visai arba iš dalies nepakaltinamais.

Iš pratarmės

„Apokrifas“ – neaiškios kilmės tekstas apie Jėzaus gyvenimą ir nuotykius. Jo įkvėpimo šaltinis gali būti tamsesnis už Naktį.

Apokrifai  – nekanoniniai abejotinos autorystės veikalai, neįtraukti į Šventąjį Raštą.

„Nes tik Pragare viskas skaidru, šviesu ir aišku. Tik Pragare nėra šešėlių ir niuansų.“ – Iš romano.

Tomas:
– Mes tik žaidžiam.
Jėzus:
– O mirtis ne žaidimas?
Tomas:
– Ne.
Jėzus:
– Kodėl?
Tomas:
– Nes mirties negalima atšaukti.
Jėzus patenkintas užsimerkė ir mėgavosi vėsa. Po to atsimerkė ir tarė:
– Gerai, žaiskim toliau.

– Viskas, ką veikėm iki šiol, buvo tik žaidimas ir atokvėpis prieš audrą. Aš daug juokavau, bet greitai juokai baigsis. Nes pasaulis yra žiaurus ir jam labiau tinka verksmas, riksmas ir kauksmas. Minia nepastovi, o regintieji paskęsta aklųjų jūroje. Žmonės juokingi. Jie manęs nekęs be priežasties. Jų neapykanta kris ant manęs kaip juodas vulkaninis smėlis. Klius ir jums. Ruoškitės!
Jėzus nutilo ir ilgai žiūrėjo į mokinius. Tada pasakė:
– Turit išmokti juos mylėti ar bent pakęsti be priežasties. Jei norit būti su manim, kito kelio nėra.

Tomas Šinkariukas (gim. 1971) – rašytojas, dramaturgas. Išleido pjesių rinkinį „Poetiškai korektiškas nužudymas“ (2024), pjesių ir prozos rinkinį „Mėnulio vaivorykštė“ (2013), romaną „Kaip vaikai“ (2011), prozos knygą „Šokis“ (2008), pjesių rinkinius: „Laisvė“ (2003), „Melancholija“ (2002), „Hambetas“ (2001), „Inferno“ (1998).

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/b75c3158-4641-45bb-b3c1-67597ab5f426.html  

Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.

Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.

Antrasis Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.

Ieva Dumbrytė (gim. 1991) kilusi iš Panevėžio, gyvena Vilniuje. Baigė taikomąją istoriją. Pirmas jos romanas „Šaltienos bistro“ (2021) tapo Kūrybiškiausia knyga (pirmą kartą laimėjo debiutinė knyga), pelnė Liudo Dovydėno ir Dausų šeimos premijas.

Mano krūtinėj buvus tuštuma prisipildė keistai sunkaus oro, nebejaučiau širdies dūžių, bet tai manęs negąsdino, kol vis dar galėjau matyt, suprast ir žinot. O tą sekundę viską žinot valiojau kaip aiškiaregė, galėjau just, kad lauke nėra vėjo, girdėjau, kaip pievoj pašoko žiogas ir kada sustojo sraigė, žinojau, kas įvyko prieš šimtą metų. Žinojau, kad dabar kažkas pasauly muša žmoną, kažkur aistringai mylisi paaugliai, stora boba kepa riebius blynus, močiutės anūkam liepia daugiau valgyt, tyruose tupinėja gandrai ir gyvenimas bando tekėt tokia vaga, kokia dažniausiai tekėt mėgsta.

Šis suvokimo ir aiškiaregystės blyksnis buvo pats ilgiausias gyvenime. Norėjau, kad mane kas paguostų ir pasakytų, kad pasaulis labai paprastas, kad Marguolės dingimas buvo tik trumpas nesusipratimas. Norėjau, kad kas pasakytų, jog aš nekalta ir mano visos kančios baigėsi. Man nereikia žinot, kad aš gera mama, man net nereikia vaikų meilės, jeigu taip jau norit. Aš tik meldžiu, kad kas nors man pasakytų, jog ji iš tikro yra Marguolė.

„Negrįžtantys“

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/e5171bab-f8cd-4e0c-994f-f0f11eefb573.html  

Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač – šeimas. Pasitelkdama daugybę dokumentinių šaltinių ir asmeniškų liudijimų autorė tyrinėja, kaip vyrų ir moterų darbo sąlygos, ikimokyklinių įstaigų trūkumas, dešimtmečiais trukęs lytinio gyvenimo tabu, centralizuotai skirstomas gyvenamasis plotas ir gerovės prekės, viešumo ir privatumo ribų nykimas turėjo įtakos sprendimams dėl santuokos sudarymo, skyrybų ir santykiams šeimoje. Autorės teigimu, nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.

Tai monografija apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, blato ir nevilties, atvirai demonstruojanti sovietinės ideologijos pasekmes ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.

Dalia Leinartė – istorikė, publicistė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė. 2018 m. „Apolitical“ ją išrinko kaip vieną iš 100 įtakingiausių žmonių lyčių politikos srityje visame pasaulyje. Knygų „Prijaukintos kasdienybės. Autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“, „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“ autorė.

Kas žmogaus gyvenimą daro laimingą ir visavertį? Kaip mes siekiame laimės? O svarbiausia – kas yra geras gyvenimas? Įspūdinga statistika grįstus atsakymus atskleidžia dviejų Harvardo universiteto mokslininkų Roberto Waldingerio ir Marco Schulzo aprašytas ilgiausiai kada nors pasaulyje vykdomas tyrimas.

1938 m. Bostone pradėta tirti 268 Harvardo universiteto studentus. Mokslininkai apžvelgė dalyvių sveikatą, savijautą, nuotaikas, amžėjimą, gyvenimo būdo pokyčius, atliko DNR analizę. Aštuoniasdešimt penkerius metus trunkančiuose stebėjimuose galiausiai dalyvavo trys kartos – daugiau nei 2000 žmonių. Atskleista, kad ne karjera, stipri sveikata ir net ne ekonominė gerovė, o tvirti žmonių ryšiai – šeimoje, kaimynystėje, mokykloje tarp draugų, darbovietėje, sporto aikštelėje – yra tikroji gero gyvenimo formulė. Būdami su kitais įgyjame neįkainojamą refleksijos galią, drauge nuoširdžiau juokiamės, drąsiau kuriame, efektyviau dirbame.

Šią knygą rekomenduoju visoms ir visiems, tikintiems, jog geriausios mūsų savybės ir didžiausios galimybės atsiskleidžia per santykį su kitais. Ir tiems, kurie tiki, kad gero gyvenimo ir geros ateities perspektyvos – ne pavienių žmonių, o visų mūsų rankose.

Inga Skisaker, „Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Dr. Robertas J. Waldingeris (gim. 1951) – psichiatras, Harvardo medicinos mokyklos profesorius ir Harvardo suaugusiųjų raidos studijos vadovas. Jo TED kalba apie laimingo gyvenimo tyrimus tapo vienu populiariausių įrašų TED-X istorijoje.

Dr. Marcas Schulzas (gim. 1951) – klinikinis psichologas, Harvardo suaugusiųjų raidos studijos vadovo pavaduotojas.

„MANIAC‘as“ – romanas apie mąstymo ribas ir racionalumo iliuzijas, užburiantis XX a. svajonių ir XXI a. košmarų triptikas, atskleidžiantis įspūdingą kelią – nuo nestabilių matematikos pagrindų iki dirbtinio intelekto įsigalėjimo. 

Fizikos sieloje apsigyveno demonas, blogis, kartu vedantis nacius į valdžią: dar 1933 m. tai nujautė fizikas Paulis Ehrenfestas, artimas Einsteino draugas, atėmęs sau ir savo sūnui gyvybę, kad netektų matyti irracionaliu tapusio mokslo padarinių. 

Šie būgštavimai romano skyriuje apie Johną von Neumanną – vunderkindą, kurio protas gąsdino aplinkinius, „marsietį“, sukėlusį revoliucijas visose srityse, kuriose dirbo, – pasitvirtina. Von Neumannas prisidėjo prie Manhatano projekto kuriant atominę bombą, sugalvojo žaidimų teoriją, sukūrė modernųjį kompiuterį, buvo vienas pirmųjų, prabilusių apie dirbtinį intelektą, virtualią visatą ir skaitmeninę ateitį. Apie jo beprotišką genialumą, ryškų ir destruktyvų gyvenimą pasakoja galybė balsų – nuo žymiausių XX a. fizikų iki bičiulių ir artimųjų, besižavinčių ir vis labiau besibaiminančių.

Triptikas baigiamas kinų stalo žaidimo go dvikova tarp čempiono Lee Sedolo ir dirbtinio intelekto programos „AlphaGo“ – kaprizingos, gąsdinančios dievybės, įkūnijančios esminį neužbaigto von Neumanno projekto siekį – sukurti antžmogiško intelekto skaitmeninę būtybę. 

Išmoningai jungdamas mokslo istorijos faktus ir grožinės literatūros naratyvinius variklius, Čilės autorius Benjamínas Labatutas vedžioja mus vizionieriškų ir šiurpių istorijos momentų, atominių sprogimų audrų, Šaltojo karo strategijų ir virtualios visatos gimimo vingiais. „MANIAC‘as“ baugina, priverčia klaidžioti po šiuolaikinio mokslo labirintus ir atveria jų viduje slypinčią grėsmingą tamsą. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/d2b3bd73-4dbc-4d60-b19e-8261285242bd.html 

Tris dešimtmečius Vokietijoje sunkiai dirbęs turkas Huseinas pagaliau įgyvendina savo svajonę – įsigyja erdvų saulėtą butą Stambule, kad galėtų mėgautis pelnytu poilsiu su šeima. Tačiau likimas žiaurus – tik atsikrausčius jį ištinka širdies smūgis. 

Huseino žmona ir keturi jų vaikai atvyksta į laidotuves iš Vokietijos. Kiekvienas – su savo emociniu bagažu: Hakaną tebedrasko tėvo lūkesčiai jo atžvilgiu, Peri slegia tapatybės klausimai, Sevdą jaučia pagiežą dėl praleistų galimybių ir patirtų neteisybių, jauniausiąjį Umitą gniuždo draudimas mylėti jo pasirinktą asmenį, motina Eminė negeba išsivaduoti iš praeities traumos. Visi jie turi savo paslapčių, troškimų, žaizdų, tačiau juos vienija dar kai kas – Huseino bute jie jaučiasi stebimi.

Emociškai intensyvus šeimos epas „Džinai“ (Dschinns, 2022) yra antrasis vokiečių rašytojos Fatmos Aydemir romanas, tyrinėjantis turkų imigrantų likimus XX a. pabaigos Vokietijoje. Atverdama užgniaužtus prisiminimus, neišsakytas nuoskaudas, palaidotą praeitį rašytoja atskleidžia įvairialypes imigrantų patirtis bei apverčia su jomis siejamus stereotipus, primena mums, kad visi kovojame su savo demonais ir trokštame būti suprasti. 

Fatma Aydemir (g. 1986, Karslrūhe) – ryškus naujosios vokiečių literatūros balsas. 2017 m. pasirodė rašytojos debiutinis romanas „Elbogen“ (2017), įvertintas Franz Hessel ir Klaus Michael Kühne premijomis. Ypač didelio atgarsio sulaukė po jo sekęs romanas „Džinai“. Abiejose knygose nagrinėjami turkų-vokiečių kultūrų aspektai, sudėtingos imigrantų patirtys. F. Aydemir yra kilusi iš turkų-kurdų šeimos. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Berlyne.

Knygos leidybą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Kažkas nutiko. Laikas išsinėrė. Kasdien ateina ta pati diena. Visai to nenorėdama Tara Selter įstringa lapkričio 18-oje dienoje. Atsidūrusi naujoje realybėje ji negali paaiškinti daugybės „kodėl?“, tačiau išgyvendama sumaištį, nuostabą ir gilią vienatvę ieško išeities. Apie tūrio apskaičiavimą pasižymi kone gravitacine trauka ir veikia lyg stiprūs raminamieji. Tik šie neslopina – priešingai, pagalanda atidumą permainoms, vos regimiems niuansams, sąmojui; atveria naujas laiko ir žmogiškosios egzistencijos plotmes. Solvej Balle tekstuose pinasi fikcija, mokslas ir filosofija, o dėmesys kalbai ir formai kuria hipnotizuojantį pasakojimo ritmą.

„Solvej Balle – išskirtinė rašytoja, pasikartojime įžvelgianti subtiliausius ir įdomiausius pokyčius. Nieko panašaus į Apie tūrio apskaičiavimą nesate skaitę. Šis nepamirštamas romanas – apmąstymai apie kiekvieno mūsų vienišą ir mįslingą būvį laike, apie to laiko patyrimą, apie trapias, tačiau neišdildomas žymes, kurias paliekame pasaulyje. Ir taip kasdien.“

Hernan Diaz

Daugiau nei prieš dešimtmetį psichologijos ir filosofijos mokslų populiarintojas Alain de Botton sukūrė „The School of Life“ (liet. „Gyvenimo mokykla“) pasaulinę organizaciją, padedančią žmonėms prasmingiau gyventi, suteikiančią žinių, kaip suprasti save, pagerinti santykius su aplinkiniais, siekti sėkmės darbe ir socialiniame gyvenime, nepamirštant ramybės bei tinkamai išnaudoti laisvalaikį.

Knygoje sudėta dešimtmetį apimanti „The School of Life“ išmintis apie gyvenimą ir emocinio intelekto ugdymo svarbą. Apjungdamas kandų humorą, filosofinį gylį ir praktinę psichologinę išmintį, knygos sudarytojas Alain de Botton apsvarsto žmonių tarpusavio bendravimo ypatybes, mūsų pačių santykį su savimi, kad taptume geresni sau ir mus supančiam pasauliui.

„Ši knyga – įvairiapusė, gili ir lengvai skaitoma. Koncentruota tarsi vadovas, įtraukianti lyg romanas. Ji padeda žvelgti į realybę atviromis akimis ir suteikia palaikymą bei pastiprinimą. Knygoje rasite ir tyrimų, ir filosofijos, ir meno kūrinių analizės, ir patarimų, kaip formuluoti pasisakymus jautriose santykių situacijose. Tikra gyvenimo mokykla, sudėta į kelis šimtus puslapių.“

Raminta Aleliūnaitė-Kliokmanė, psichologė-psichoterapeutė, emocinės paramos organizacijos „Jaunimo linijos“ valdybos pirmininkė.

Kone kiekvienas dirbantis įmonėje ar korporacijoje patvirtintų, kad vadovavimas komandai – didelė siekiamybė ir dar didesnė atsakomybė. Tapimas vadovu anaiptol nereiškia, kad svarbiausias tikslas yra pasiektas. Priešingai – didžioji profesinė kelionė nuo šio momento dar tik prasideda.

Vienas svarbiausių asmenybės bruožų, reikalingų vesti komandą į priekį, yra lyderystė. Dažnai manoma, kad lyderystė yra įgimta ir šia savybe gali pasigirti ne kiekvienas vadovas. Vis dėlto lyderystę galima ugdyti ir užsibrėžus aiškius tikslus, kad būtų galima pasiekti reikšmingų laimėjimų.

Vesa Nissinen ir leidykla VAGA pristato naujieną esamiems ir būsimiems komandų vadovams – knygą „Įžvalgioji lyderystė“. Autorius sėkmingai griauna įsitikinimą apie tai, kad lyderyste apdovanoti tik išskirtiniai asmenys ir kviečia sužinoti, ko reikia, kad šias savybes galėtų išskleisti kiekvienas ir kaip įgijus reikiamų žinių sėkmingai taikyti lyderystę praktikoje.

„Lyderystė – joks mistiškas dalykas. Tai žmogiškasis bendravimas ir mes turime galimybes jį parepetuoti. Įžvalgioji lyderystė – mokymosi programa, palaikanti jūsų vadovavimo įgūdžių tobulėjimą, ji padeda jums suprasti svarbiausius dalykus. Aš ėmiau svarstyti apie įžvalgiąją lyderystę, nes matau realybę kaip ir jūs: informacijos ir tyrimų kiekis tapo nekontroliuojamas. Pradėjau klausti, kas yra reikšmingiausia, kaip informaciniame sraute it didžiulėje šieno kupetoje galiu surasti tą vienintelę adatą, reikalingą mano augimui. Ar įmanoma išmokti lyderystės? Nuo ko galiu pradėti?

Įprastai literatūra aiškina, kas yra lyderystė. Aš ruošiuosi papasakoti, kaip jos galima išmokti. Mano nuomone, praktinė lyderystė nėra nei mokslas, nei menas. Kadangi lyderystės mes nebepaveldime, nė vienas iš mūsų negimstame lyderiu. Šiame žaidime virtuozais taip pat neįmanoma tapti, tačiau, mano giliu įsitikinimu, kiekvienas lyderis turi mokėti vadovauti“, – sakė knygos autorius.

V. Nissinen knygoje „Įžvalgioji lyderystė“ pirmiausia nagrinėja tai, kas yra įžvalga ir kaip šią lyderystės formą taikyti praktikoje. Šiame skyriuje skaitytojams pristatoma, kas sudaro įžvalgiosios lyderystės pagrindą, paaiškinama, kodėl tokia lyderystė yra susijusi su mokymusi visą gyvenimą, pateikiami klausimai nuodugniau susipažinti su pateikta informacija.

Antrajame skyriuje išsamiai analizuojama lyderio elgsena: kokie esminiai bruožai būdingi įkvepiantiems veiksmams, pristatomi destruktyvios lyderystės modeliai, paaiškinama, kokia apskritai yra vadovavimo elgsenos struktūra ir kokie pokyčiai įvyksta taikant įžvalgiosios lyderystės principus.

Trečioji dalis dedikuojama aplinkai, kurioje veikia vadovai. Darbinė organizacija taip pat turi savo mikroklimatą, todėl ir ten svarbu gebėti išlaikyti pusiausvyrą ir mokėti sumaniai valdyti vykstančius procesus.

Ketvirtojoje dalyje autorius supažindina skaitytojus su lyderio profiliu: išsamiai analizuoja ir pristato, kokia svarbi reikšmė tenka bendravimui su savo sekėjais ir grįžtamajam ryšiui, kurį vadovas gauna kaip savo veiklos rezultatą.

Tam, kad vadovavimas būtų sėkmingas ir vyktų organiškai, labai svarbu mokytis ir tobulėti. Būtent penktajame skyriuje skaitytojai supras koučingo svarbą. Tai – įtraukioji vadovavimo dalis, kurioje svarbu įžvelgti, kaip vadovaujama, kokie sprendimai priimami ir koks rezultatas pasiekiamas. Kviečiama mokytis apmąstyti, kokios sprendimų klaidos padarytos ir ką reikia keisti, o kokiais vadovavimo atradimais džiaugtis ir praktikuoti ateityje.

Galiausiai, V. Nissinen supažindins su lyderystės istorija, svarbiausiais konceptais ir asmenybėmis, kūrusiomis vadovavimo strategijas.

„Įžvalgioji lyderystė“ – teorinė ir praktinė knyga, kurioje komandos vadovams pateikiamas išsamus, organiškas įrankių rinkinys, padėsiantis formuoti, tobulinti ir auginti save bei sekėjus, kurie tikisi išmintingo, proaktyvaus ir įkvepiančio problemų sprendimo, užduočių delegavimo ir bendruomenės mikroklimato kūrimo.

„Pakartojimas“ – unikali ir sunkiai nusakoma danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard’o knyga. Pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu, tai knyga-mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik Kierkegaard’as ir Nietzsche pajėgė suformuluoti pilnavertes filosofines kartotės sampratas.

Vilnius ramiai seka tau iš paskos. Visad vaikštai tais pačiais kvartalais. Tavo plaukai žilsta vis tuose pačiuose namuose. Vilnius sekioja tave, Vilnius visada su tavim. Tavo mintys visada su tavim. Tavo sapnai visada su tavim. Tavo meilė visada su tavim. Ir pamažu artėja galas, kuris ateina tavęs išjungti tarsi elektros lemputės.

Savo ketvirtąjį romaną „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ Ričardas Gavelis rašė 1993 m. sausį–1994 m. balandį. Laikais, kurie kūrė tekstą, tapusį pirmuoju R. Gavelio romanu apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, tad jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų.

Po ketvirčio amžiaus pasitinkant antrąjį romano leidimą norisi dienos švieson iš traukti frazę iš juodraštinio romano anotaci jos varianto: „Šį romaną Ričardas Gavelis vėl kūrė savo geriausiu stiliumi – tai juodoji poezija, parašyta proza.“

„Paskutinioji Žemės žmonių karta“ yra gaveliškasis Vilniaus apokalipsės variantas, kupinas žmogiškosios virusologijos, meilės ir neapykantos savo miestui. Tai romanas apie valdžią ir jos kerus: septyni skirtingi veikėjai – avatarai pasakoja istoriją apie beatodairišką valdžios troškimą, siekį valdyti kitus, norą perprasti visatos sąrangą. Tai istorijos, liudijančios, kad visi pasaulio miestai yra Vilnius. Ištikimi R. Gavelio gerbėjai čia vėl sutiks rašytojo alter ego Tomą Kelertą, o įdėmūs „Vilniaus pokerio“ skaitytojai pastebės, kad ne tik vizijų stiprumu, bet ir išmoninga romano struktūra „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ne tik primena, bet sykiais ir pranoksta „Vilniaus pokerį“.

2000-aisiais, kalbėdamas su Sigitu Geda, R. Gavelis prasitaria: „...mieliausi liko „Vilniaus pokeris“ ir „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ir keletas apsakymų. Tatai šiukštu nereiškia, kad kitos mano knygos man pačiam nemielos. Tiesiog prie kitų mažiau kankinausi, todėl ne taip dažnai jas prisimenu.“

Tad maloningajam skaitytojui imant į rankas naują romano „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ leidimą belieka priminti paties R. Gavelio žodžius – ši knyga nėra skirta tiems, kurie literatūroje ieško atgaivos ir lengvo poilsio.

Jūratė Čerškutė

„Jei tu žmogui tikrai rūpi, jam daug svarbiau, kaip jautiesi tu, o ne kaip jaučiasi jis pats.“

Obern Ryd pasiryžusi pradėti gyventi iš naujo – ji negali sau leisti padaryti nė vienos klaidos. Ieškodama darbo atsiduria ypatingoje Dalaso dailės studijoje ir ten sutinka paslaptingą dailininką Oveną Gentrį. Obern surizikuoja paklausyti širdies. 

Deja, netrukus paaiškėja, kad Ovenas nešiojasi didžiulę paslaptį. Į dienos šviesą iškilusi jo praeitis galbūt sunaikins viską, ką Obern šiame pasaulyje myli labiausiai. Vienintelis būdas jai grįžti į teisingą kelią – nutraukti bet kokius ryšius su Ovenu.

Jei Ovenas nori išsaugoti jųdviejų santykius, jam tereikia prisipažinti. Tačiau išpažinti klaidą gali būti daug pražūtingiau, nei ją padaryti...

„Dedu prie kitų C. Hoover romanų mano visų laikų mėgstamiausiųjų sąraše. Pagalvojus apie šią knygą, man akys vis dar apsipila ašaromis, suvirpa širdis. Perskaitykite ją ir pamilkite.“

Knygų tinklaraštis „Nestled in a Book“

„New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“, „Jei ne tu“ ir „Lapkričio 9“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. JAV pasirodęs 2015 m., romanas „Išpažintys“ pelnė „Goodreads Choice“ apdovanojimą „Reader’s Favorite Romance“ kategorijoje.

Kalėdų laukimo kupina knygelė su garsais, kalėdine melodija ir švieselėmis padės šventiškai nusiteikti ir pasiruošti didžiosioms žiemos šventėms. 

Versdami knygelės puslapius tyrinėkite ir klausykite:

-          kaip mieste žmonės laukia Kalėdų;

-          kaip miške šventėms puošiasi žvėreliai;

-          kaip stebuklų nakčiai ruošiasi Kalėdų Senelis su savo pagalbininkais. 

Atlenkite specialius atvartus (dureles) puslapyje, paremkite puslapį iš abiejų pusių, ir knygelė virs tikra skambančia, švytinčia kalėdine pasaka.

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną. Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…“ O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.“

Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti“ kūną.

Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys“ mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.“

Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.“

Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli“, „Nebloga mama“, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

Knygoje „Kaip skaityti meną“ menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė kviečia jaunus žmones, šeimas ir visus, kurie domisi ar nori pradėti domėtis menu, kartu pasimokyti KAIP SKAITYTI MENĄ. Nes tik mokant perskaityti jo kalbą galima labiau gėrėtis, labiau MATYTI MENĄ.

Meno kūriniai, kurie aprašomi šioje knygoje, yra iš įvairių šalių ir laikotarpių, įvairuojantys nuo priešistorinių iki mūsų laikų, tačiau jie visi yra Lietuvoje: muziejuose ir bažnyčiose, viešose vietose, miestuose ir miesteliuose. Jie šioje knygoje išrikiuoti chronologine seka – nuo seniausio iki naujausio, kad būtų galima susidaryti įspūdį, kaip vystėsi menas laikui bėgant. 

Tačiau tai nėra išsami pasaulio ar Lietuvos dailės istorija. Autorė rinkosi jai įdomius kūrinius, kuriuos aptardama galėjo daugiau papasakoti ir apie techniką, ir apie stilių, ir apie kūrinį lydėjusius kitus meno reiškinius ar kontekstą – aplinkybes, kuriomis kūrinys atsirado. 

Tad ši knyga – tai raktų ryšulėlis, kurį turint rankose ir būnant akistatoje su meno kūriniu galima bandyti atrakinti jame glūdinčias ikonografijos prasmes ir įdomybes, suprasti meno kūrinį jo žanro ir laikmečio kontekste. O svarbiausia – mokytis žvelgti įdėmiai ir nebijant klausti.

Kristina Sabaliauskaitė 1993–1999 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame muziejuje, 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo menotyros mokslų daktarės laipsnį, o 2019 m. jai buvo suteiktas Garbės daktarės vardas. Ji studijavo Londono Warburgo institute, stažavo Europos nacionaliniuose muziejuose, „Sotheby’s“ aukcione Londone. 

Kristinos Sabaliauskaitės prozos kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008–2016) ir dilogija „Petro imperatorė“ (2019–2021) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų, apdovanojimų ir kritikų pripažinimo. Prancūzijos leidykla „Gallimard“ 2024 m. Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“ išleido prestižinėje nedidelio formato literatūros klasikos serijoje „Folio“ – romanas tapo pirmąja lietuvių kalba parašyta šios serijos knyga.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“. 

Kristina Sabaliauskaitė taip pat yra Abiejų Tautų premijos laureatė (2021) ir Vilniaus garbės pilietė (2023).

Aštrus ir ironiškas, stereotipus persvarstyti skatinantis šiuolaikinės (ne)meilės sau ir kitiems romanas.

Meda jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams. Meda neabejoja – kelia nuobodulį net savo pačios psichoterapeutei. Ekscentriškas apie šlovę svajojantis barmenas Nikita – fejerverkas. Su juo niekada nebūtų nuobodu, bet ar Meda kada nors išmoktų pasitikėti žmogumi, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti?

Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?

Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.

Patricija Tilvikaitė – žurnalistė, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. „Svetimkūniai“ – debiutinis jos romanas. Patricijos gyvenimas sukasi aplink knygas – ji dirba leidybos srityje, su geriausia drauge rašo tiesmuką ir nevyniojimu į vatą garsėjantį knygų apžvalgų tinklaraštį „book.duo“.

„Po lengvo turinio jaunatviškos (ne)meilės istorija slepiasi beveik obsesyvi elgesio priežasčių studija. Kokią įtaką mūsų pasirinkimams daro šeima, kurioje užaugome? Ar maištavimas prieš nusistovėjusius vaidmenis juos paneigia, ar tiesiog išvirkščiai atkartoja? Knygos herojai lengvu žingsniu keliauja po pasirinkimų ir atsakomybės verpetą, iš kurio išsikapstyti nėra taip lengva.“

Miglė Anušauskaitė, komiksų autorė, vertėja, semiotikė

„Tikras talentas – rašyti apie gyvenimiškas situacijas intelektualiai, su humoru, giliai ir dar taip asmeniškai. Dar didesnis talentas visas jas sujungti, vienodai kruopščiai išpildyti ir pasakojimu pataikyti tiesiai skaitytojui į širdį.“

Nora Žaliūkė (knygu_dama), knygų ir gyvenimo tinklaraštininkė