Knygos su nuolaida

Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės. Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose.

Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją - kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių - gyvų ir mirusių giminaičių - bendrija.

„Rimvydas Petrauskas parašė knygą, neturinčią precedento šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje. Joje Lietuvos didikų chorui leidžiama pratrūkti visais įmanomais balsais, susipinančiais į reto grožio simfoniją. Tardamas, kad tai labai įdomi knyga, praskleidžiu tik mažą dalį tiesos, o kas liko – kviečiu sau atrasti geranoriškai smalsų Skaitytoją.“
Darius Baronas

Profesorius Rimvydas Petrauskas – istorikas medievistas, Vilniaus universiteto rektorius. Tyrinėja XIII-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir politinę istoriją.

„Gailestingumas yra pirmoji Dievo savybė. Tai Dievo vardas. Nėra padėties be išeities, mes nesame pasmerkti paskęsti lakiajame smėlyje."

Paprastais ir tiesiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė, popiežiui labiausiai rūpinti tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas.
Kiekviename puslapyje juntamas stiprus troškimas pasiekti sielas visų žmonių – ir priklausančių Katalikų bažnyčiai, ir jai nepriklausančių, – ieškančių gyvenimo prasmės, taikos ir susitaikymo kelio, gydymo kūno ir dvasinėms žaizdoms. Visų pirma popiežius nori pasiekti tą nerimastingą ir skausmą kenčiančią žmoniją, kuri prašo būti priimta, o ne atstumta: vargšus ir emigrantus, kalinius ir prostitutes, tačiau taip pat ir sutrikusius bei nuo tikėjimo nutolusiuosius, homoseksualus ir išsiskyrusias poras.
Per pokalbį su Vatikano apžvalgininku Andrea Tornielli Pranciškus, pasitelkdamas jaunystės prisiminimus ir jautrius epizodus iš savo ganytojiškos patirties, pasakoja, kodėl taip stipriai troško neeilinių Šventųjų jubiliejinių metų. Neišsižadėdamas etinių ir teologinių klausimų popiežius pakartoja, kad Bažnyčia niekam negali užverti durų; jos pareiga yra prasiskverbti į žmonių sąmonę, kad pravertų plyšį ir padėtų prisiimti atsakomybę bei atitolti nuo padaryto blogio.
Per atvirą pokalbį Pranciškus nevengia nagrinėti net ir sąsajų tarp gailestingumo, teisingumo bei korupcijos.
O tiems krikščionims, kurie save priskirs prie „teisiųjų“, primena: „Ir popiežius yra žmogus, kuriam reikia Dievo gailestingumo.“

„Dievo vardas – Gailestingumas“ pasauliniu mastu išleidžiamas 82 šalyse.

Dvidešimt penkerių Žanas dirba taksistu Paryžiuje. Jei būtų turėjęs galimybę siekti mokslo, būtų nemažai nuveikęs, deja, nebuvo sąlygų. Tačiau Žanas pasižymi atvira siela ir gera širdimi. Vieną dieną į jo automobilį įlipa aštuoniasdešimtmetis Saliamonas Rubinšteinas - nemenkus turtus susikrovęs buvęs siuvėjas, „kelnių karalius". Nors juodu skiria didelis amžiaus skirtumas, Žanas ir Saliamonas susidraugauja. Holokaustą išgyvenęs Saliamonas stengiasi padėti apleistiems, vienišiems, bejėgiams žmonėms. Jis yra įkūręs psichologinės pagalbos centrą ir pasiūlo Žanui tapti savotišku „SOS savanoriu" - siunčia jį į misijas pas nevilties apimtus žmones. Vieną rytą Saliamonas paprašo Žano nuvažiuoti pas Korą Lamener, visų užmirštą buvusią šansono žvaigždę. Tai moteris, kurią Saliamonas kadaise mylėjo. Kora vėl atranda jėgų svajoti ir siekia iš Žano padaryti kino žvaigždę.
Literatūros kritikai Saliamoną tapatina su pačiu Gary - juos sieja baimė pasenti ir tapti niekam nereikalingiems.
Tai vienas paskutinių Romaino Gary romanų, išleistas 1979 metais Émilio Ajaro slapyvardžiu.

Jis nemoka skaityti, nemoka rašyti, bet greitai išsigydo žaizdas.
Jis nekenčia baltųjų raganių, bet myli Analizą, vieną iš jų.
Jis nuo keturiolikos metų gyvena narve.
Jam tereikia pabėgti ir susirasti Merkurę, juodąją raganą, kuri, pasak gandų, valgo jaunuolius. Ir tai jam būtina padaryti iki septynioliktojo gimtadienio.
Juk taip paprasta.

Šių laikų pasaulyje tarp žmonių gyvena raganiai – baltieji ir juodieji. Baltieji turėtų užsiimti tik gerais darbais, juodieji – tik blogais, bet niekas nežino, kaip ten yra iš tiesų... Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie yra pusiau baltieji, pusiau juodieji. Neitanas – vienas iš jų. Todėl jį medžioja visi. Jam tenka gyventi narve, pririštam, mušamam it šuniui, ir treniruotis tapti žudiku. Vienintelė viltis išlikti gyvam – pabėgti ir iš tėvo, galingiausio pasaulio juodojo raganiaus, gauti tris dovanas. Tačiau kaip Neitanui surasti tėvą, jei kiekvienas jo žingsnis sekamas ir jis negali niekuo pasitikėti – nei savo šeima, nei mergina?


„Tai knyga apie raganas ir raganius, kurioje net ir ieškodami nerasite nė vienos pelėdos ir akinukų apskritais stiklais. Turbūt tai bus naujosios „Bado žaidynės“… Nuostabu ir visiškai įtikinama – man labai patiko.“
Kate Atkinson, rašytoja

„Tai naujoji Stephenie Meyer karūnos paveldėtoja.“
The Times

Šioje knygoje susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais. Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – kiekvienas herojus gyvena įdomų, bet tarsi visiškai kasdienį gyvenimą šalia mūsų. Tačiau kasdieniškumas – tik apgaulė. Iš tiesų visos istorijos yra vienaip ar kitaip tarpusavyje susijusios, o po juoduoju humoru dvelkiančiu pasakojimų paviršiumi slypi žmogaus ydų, sudužusių iliuzijų, meninės kūrybos principų ir ironiškos istorinės patirties apmąstymai.
Atpažinusieji paslėptas užuominas tikrai neliks abejingi.

Trečioje Kristinos Sabaliauskaitė knygoje nei stilius – dialogų prisodrinta dabarties kalba, nei pasakojimo vieta – Vilniaus senamiestis, pasaulio didmiesčiai, nei laikas – dabartis ar iš atminties dar neišdilusi praeitis – niekas neprimena barokiškosios Silva rerum romanų tikrovės. Tai visiškai kitoks, daug kam būsiantis netikėtas kūrinys.

Žinoma žurnalistė, rašytoja, menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė labiausiai išgarsėjo romanu Silva rerum ir jo tęsiniu Silva rerum II. Abu kūriniai sulaukė didelės sėkmės ir ne vienos laidos. „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtrauktas į 2008 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009–aisiais išrinktas Metų knyga. Kritikai romaną oficialiai įvardijo kaip vieną įsimintiniausių dešimtmečio knygų. Silva rerum II 2011 m. taip pat tapo Metų knyga, o autorė buvo apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal šiuos romanus vedamos literatūrinės ekskursijos.

Gyvenimas skaitmenizuotoje globalioje visuomenėje turi daug pranašumų. Tačiau kelia ir daug pavojų. Mes tampame vis labiau priklausomi nuo skaitmeninio pasaulio: naudojamės internetine bankininkyste, apsiperkame internetu, virtualiai bendraujame su draugais, dirbame ir leidžiame laisvalaikį. Bet ar tos institucijos, kurios mus saugo gatvėse, jau išmoko mus apsaugoti ir virtualioje erdvėje? O gal mes per daug pasikliaujame saugumo iliuzija ir pernelyg lengva ranka dalijamės savo asmeniniu gyvenimu ir mintimis su tais, kurie gali lengvai tuo pasinaudoti?
Šioje knygoje atskleidžiamos trys pagrindinės grėsmės, su kuriomis šiandien susiduriame: skaitmeniniai nusikaltimai, skaitmeniniai karai ir skaitmeninis pramoninis šnipinėjimas. Kiekvienais metais vyriausybės ir privatus sektorius praranda milžiniškas pinigų sumas, kovodami su dažnai nematomu ir itin gudriu naujo pobūdžio nusikaltėliu – programišiumi.
Tyrinėdamas realius virtualiame pasaulyje vykdomus nusikaltimus ir įvairių šalių pareigūnų kovą su jais, Misha Glenny išmaišė visą pasaulį ir atvirai kalbėjosi su kibernetiniais nusikaltėliais, kompiuterių fanatikais, kompiuterinio saugumo ekspertais, policijos atstovais ir nusikaltimų aukomis. Jo tyrinėjimų rezultatas – mūsų dienomis itin aktuali knyga, privaloma kiekvienam, besinaudojančiam kompiuteriu.

Bestselerio McMafia: nusikalstamumas be sienų autorius Misha Glenny (gim. 1958) – žymus britų žurnalistas ir istorikas. Dirbo The Guardian ir BBC korespondentu Centrinėje Europoje, rašė apie komunizmo žlugimą ir karus buvusioje Jugoslavijoje. Svarbiausiais Rytų Europos ir Balkanų klausimais su juo dažnai konsultuojasi JAV ir Europos vyriausybės.

Kūdikio praradimo skausmą patyrusios mamos nepaliaujamai ieško atsakymų į dažniausiai po šios nelaimės kylančius klausimus. Kodėl tai įvyko? Ar šis košmaras gali pasikartoti? Ar susilauksiu dar vaikų? Kodėl kiti nesupranta mano skausmo? Kaip šioje situacijoje elgtis kūdikio netekusiam tėčiui?
Knygą sudaro ne tik daugybės ekspertų – psichologų, akušerių, ginekologų, neonatologų – nuomonės, bet ir skausmingą įvykį išgyvenusių mamų pasakojimai. Tai padeda geriau suprasti fizinę ir emocinę netektį patyrusios moters reakciją.
Šią savo knygą autorė skiria ne tik toms poroms, kurios neteko savo kūdikių, bet ir visiems, kas kada nors yra išgyvenę netektį, skausmą, sielvartą, sumišimą ar nori ištiesti pagalbos ranką, bet nežino, kaip tai padaryti.

Giorgia Cozza (Džordžija Koca) – trijų vaikų mama, pati patyrusi kūdikio netektį, žurnalistė, bendradarbiaujanti su įvairiais žurnalais, skirtais nėštumo, maitinimo krūtimi, motinos ir vaiko psichologijos bei sveikatos temoms. Taip pat knygų tėvams apie kūdikių auginimą autorė.

Šio numerio gale spausdinamas Danutės Bacevičiūtės straipsnis „Dvidešimtosios „Baltos lankos“. Čia prisimenama, kad Druskininkų akademinė savaitė jau sulaukė šiokio tokio jubiliejaus, bet dar svarbesnis dalykas yra pamažu atsirandanti diskusinės aplinkos tradicija. Tos tradicijos įkvėptas siūlyčiau atkreipti dėmesį į kelis šiame "Baltų lankų" numeryje užsimezgančius saitus tarp skirtingos tematikos straipsnių. Tikiuosi, kad šios kelios punktyrinės linijos kvies pasvarstyti, ar tai tik atsitiktinės sąsajos, ar gana logiški šių dienų gyvenimo ir galvojimo bendrumai.

Šis numeris ir formaliai artimas diskusinei aplinkai: greta straipsnių čia spausdinami net keli pokalbiai su autoriais, pateikiama susisteminta kelis mėnesius trukusios diskusijos A. J. Greimo centro tarpdisciplininiame seminare medžiaga.

Dviejų bestselerių (Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį, 2009, ir Kelionių istorijos, 2010) autorius, žurnalistas ir keliautojas Andrius Užkalnis tęsia pirmoje knygoje pradėtą pasakojimą. Šį kartą dėmesio centre ne tik patys anglai, jų papročiai ir gyvenimo būdas, bet ir salą kaip laikinus ar nuolatinius namus pasirinkę lietuviai. Nuo darbo Anglijoje paieškų iki kvailysčių ir nusikaltimų, nuo skausmingos mišrių santuokų realybės iki mažųjų lietuviukų, užsivilkusių angliškas uniformas ir žygiuojančių į svetimos šalies mokyklas. Autorius apie mūsų tautiečių prisijaukintą šalį pasakoja informatyviai ir jautriai, bet nenuslysta į nereikalingus sentimentus ir – jei reikia – nevengia be gailesčio įkąsti.
Prijaukintoji Anglija nekartoja pirmosios knygos, nemina išvaikščiotu taku, bet tuo pačiu autoriaus žvilgsniu įdėmiai skrodžia šalies ir jos taisyklių kertes. Tai lyg dar vienas susitikimas su draugu, su kuriuo pirmą kartą nespėjote iki galo išsišnekėti.

Literatūros tyrinėtojo, semiotiko, kritiko ir leidėjo Sauliaus Žuko (gim. 1952) knygą „Teksto gilumas“ sudaro straipsniai, parašyti per du praėjusius dešimtmečius. Pagrindinis dėmesys šiuose semiotiniuose etiuduose skiriamas konkrečių tekstų aptarimui. Vienuose – galbūt labiausiai Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukos analizėje – atviriau demonstruojamas semiotinis metodas, nuosekliai ir išsamiai pristatomi semiotinės teksto analizės etapai. Kituose tekstuose semiotinė metodika derinama su eseistiniu kalbėjimu apie literatūrą, fotografiją, reklaminius skelbimus.

Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „idomiu dalyku“. Pavyzdžiui, komisarui buvo gana idomu nieko neveikti, o Danglarui „idomu“ kele mirtina panika. Adamsbergas pasitikejo instinktu ir tikejo žmonijos galia, Danglaras pasitikejo protu ir tikejo baltojo vyno galia. Adamsbergas dažniausiai vaikšciodavo susikišes rankas i kišenes. Svajinga komisaro atsainuma retai sutrikdydavo kriminaliniu nusikaltimu verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybiu iki atomazgos, kuria nujausdavo. Prireikus mokejo laukti savaites ir menesius, kol nusitaikydavo i tiksla, ir tai vare i nevilti Danglara. Juodu skirtingi, taciau vieno tikslo vedini, nes ir per šv. Kaledas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyveliai išplaukia i upes paviršiu ir Visu Šventuju diena, o kasdien prie jusu laukuju duru trunijantis elgeta, pasirodo, siuntineja grasinamus ar intriguojamus laiškus… Pasirodo… visi gyvenimai verti vieni kitu, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka…

„Baltų lankų“ žurnalo 28 numeris skirtas Algirdo Juliaus Greimo moksliniam palikimui aptarti. Praeitą rudenį Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija „Greimo ieškojimas“. Joje buvo keliami klausimai apie semiotinės teorijos gyvybingumą, klasikinių Greimo tekstų aktualumą. Paolo Fabbri, parašęs įvadus pakartotinai išleistoms Greimo knygoms „Struktūrinė semantika“ ir „Semiotikos žodynas“ pabrėžia ištikimybės klasikiniams veikalams ir galimos teorinės kaitos vienybę. Greta minėtų įvadų šiame numeryje spausdiname trumpą ir kiek netikėtą Greimo straipsnį apie laišką, kuriame aptariamas ir perėjimas nuo tikro susirašinėjimo prie laiško kaip literatūrinio žanro.

Antroje šio numerio dalyje plėtojama diskusijos su filosofijos tradicija tema. Jacques Derrida pasakoja apie savo ryšius su Heideggeriu. Atrodo, kad šis santykis komplikuotesnis negu Greimo ir jo mokytinių. Greta spausdiname naują Maurice Merleau-Ponty knygos „Suvokimo fenomenologija“ dalį.

Šis „Baltų lankų“ numeris daugiausia skiriamas rašytiniam žodžiui, jo galimybėms nagrinėti.
„Ką galime pasakyti vienas kitam?“ – klausia Alphonso Lingis. Apie ką ir kaip galime kalbėtis tada, kai mūsų nesieja nei tradicinio, nei racionalaus, nei kasdienio proto, nei ideologinis bendrumas? Ar galime kalbėti už save pačius ir savo pačių vardu, neištirpdami bendrų žodžių bendrybėse?
Stephenas Greenblattas, naujojo istorizmo arba vadinamosios kultūrinės poetikos kūrėjas, atveria kitus raštiško sakymo ir jo supratimo ribinius aspektus. Jis užklausia ir tradicinės literatūros istorijos ideologinius pagrindus, ir dabartinius mėginimus kitaip, alternatyviai grįsti šią discipliną, visų pirma sekdamas nacionalinės literatūros sampratos naujausias peripetijas bei metamorfozes ir tirdamas jos akligatvius. „Kalba yra slidžiausias iš žmogaus kūrinių; kaip ir jos kalbėtojai, ji nesilaiko nustatytų ribų ir, kaip vaizduotės, jos galų gale negalima numatyti ar valdyti“ – baigia jis.
Arūno Sverdiolo etiude taip pat fiksuojamos tam tikros rašytinio pranešimo veiksmingumo ribos: sociokultūrinėje plotmėje aptariamas tekstų funkcionavimas/nefunkcionavimas dabartinėje lietuvių kultūroje ir mėginama siūlyti/nesiūlyti paradoksalią, „kierkegorinę-abraominę“ savitikslės knygų rašymo bei jų leidimo niekam, sakymo sienai programą.
Algis Mickūnas pateikia filosofinį klasikinės rusų literatūros perskaitymą, gretindamas ją su pamatiniu Vakarų modernizacijos, Apšvietos ir jos kritikos kontekstu. Rusų literatūra čia pasirodo kaip „integraliojo aš“ – vertybinio pamato paieška. Kartu pastarasis tekstas pradeda antrąjį, fenomenologinį, žurnalo numerio bloką.
Mintautas Gutauskas nagrinėja akvariumo, kaip žuvies kūno savito stebėjimo lauko, patirtį, gretindamas „klasikinę“ mokslinę ir „dabartinę“ vojeristinę strategijas, jų variantus bei derinius. Kaip seminarinis tekstas spausdinama klasikinio fenomenologijos veikalo – Maurice’o Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologijos“ IV-oji dalis – „Fenomenalinis laukas“ (žurnale jau buvo spausdintos kelios. Žr.: „Baltos lankos“, 2002, Nr. 14; 2006, Nr. 23; 2007, Nr. 24). Pagaliau „Žodyno“ rubrikoje pateikiama Vytauto Kavolio straipsnio apie meno sociologiją, savo laiku parašyto „Britų Enciklopedijai“, pirmoji dalis. Kavolis nebuvo fenomenologas ir tokiu savęs nelaikė, bet jo teorinės įžvalgos į meno ir apskritai kultūros dalykus yra mažų mažiausiai „draugiškos“ fenomenologijai.

„Baltų lankų“ žurnalas Nr. 25/26 yra skiriamas žymiam prancūzų rašytojui Marceliui Proustui. Numeryje publikuojami užsienio ir Lietuvos mokslininkų straipsniai, susiję su Prousto kūrybos kritika, analize ir vertimais. Prancūzų literatūrologai Gérard Genette, Gilles Deleuze, Serge Doubrovsky ir Roland Barthes savo straipsnius skiria atskiriems M. Prousto kūrybos aspektams, kuriuos jie tyrinėja, pasitelkdami į pagalbą skirtingas struktūralizmo, psichoanalizės metodologijas. Šio numerio sudarytojas – vienas didžiausių M. Prousto kūrybos tyrėjų Lietuvoje, prancūzų literatūros vertėjas doc. dr. Vytautas Bikulčius. Žurnale išsamiai analizuojami Prousto tekstai, pateikiama unikali istorinė medžiaga, pirmieji Prousto vertimai lietuviškoje spaudoje ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išversti Prousto laiškai. Platus probleminis laukas numato visapusišką Prousto kaip kultūrinės figūros supratimą ir reikšmę dabartinei Europos kultūrai. Anot žurnalo numerio sudarytojo Vytauto Bikulčiaus, skirti visą numerį šiam rašytojui galima vien dėl to, kad XX šimtmetį prancūzai jau vadina Marcelio Prousto amžiumi. Kažkada rusų rašytojas F. Dostojevskis sakė, kad visa rusų literatūra išėjo iš N. Gogolio „Milinės“. Be jokių abejonių, galima tvirtinti, kad visa XX amžiaus prancūzų literatūra išėjo iš Marcelio Prousto.

Gausiai iliustruotame leidinyje glaustai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija nuo šios aukštosios mokyklos ištakų iki mūsų dienų, paminėtos ryškiausios asmenybės ir jų nuveikti darbai.

„Lithuania on First Acquaintance“ („Pirmoji pažintis su Lietuva“) – tai teminių pažintinių knygų serija, kuria siekiama glaustai, bet įvairiapusiškai pristatyti skirtingus Lietuvos profilius. Šios serijos knygose stengiamasi ne sukurti oficialius ir labai išsamius Lietuvos portretus, o pateikti asmeniškesnį ir laisvesnį požiūrį pasirinktomis temomis, todėl įdomios informacijos jose ras net ir tie, kas jau yra atradę Lietuvą.
Serija skirta visiems, norintiems geriau pažinti savitą ir įdomią mūsų šalį.

*
„Lithuania on first acquaintance“ is a themed series of books aimed at presenting a concise but diversified introduction to various aspects of Lithuania. The series is designed for those who wish to get to know this unique and interesting country.

,,Kaip manai, kas Tu esi?'' Alfonsą Andriuškevičių kalbina A. Sverdiolas ir S. Ž;ukas
Charles Simic ,,10 eilėraščių'';
Algis Mickūnas ,,Paskutinis interpretatorius'';
Alphonso Lingis ,,Garbės žodis'';
Emmanuel Levinas ,,Veido asimetrija'';
Maurice Merleau-Ponty ,,Suvokimo fenomenologija'';
Bernard Waldenfels ,,Kūniškoji patirtis'';

– Kęstutis Nastopka „Skaitymo strategijos“
– Saulius Žukas „Rimvydo Šilbajorio Tarybų Lietuva“
– Žibuntas Mikšys „Mano jaunystė“
– Ericas Landowskis „Po dvidešimties metų“
– Algirdas Julius Greimas „Figūratyvinė semiotika ir plastinė semiotika“
– Maurice Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologija. Pratarmė“
– Jūratė Levina „Sally Poter Orlando: apie tekstinės tapatybės matmenis (ne)literatūriškame kine“
– Danutė Bacevičiūtė „Užrašytas pokalbis“ (seminaras)
– Vygantas Aleksandravičius, Danutė Bacevičiūtė, Eigirdas Gudžinskas, Mintautas Gutauskas, Gintautė Lidžiuvienė, Dalia Pailiukevičiūtė, Nerija Putinaitė, Arūnas Sverdiolas, Marija Vabalaitė „ Mirtis ir laikas: pasyvumo ištakų link“ (seminaras)
– Hans-Georg Gadamer „Hermeneutinė klausimo pirmenybė“ (seminaras)
– Gediminas Rudis „Dinamizmo troškulys“, „Valstybės saugumo policijos valdininko J. Šabano 1934 12 07 raportas“
– Neringa Mikalauskienė „Prarastos savaitės beieškant: 2006 metų „Baltų lankų“ stovyklos atmintis“
– Daiva Laurinėnaitė „2006 metų Santaros-Šviesos konferencijos trupiniai, trupinėliai“

Remiantis atsiminimais, kitų asmenų pasakojimais, dienoraštiniais fragmentais, laiškais, spausdintais ir rankraštiniais šaltiniais, pateikiamos mokslininkų, rašytojų, kultūros veikėjų memuarinės apybraižos, atskleidžiami kai kurie gyvenimo aspektai ir epizodai. Publikuojamas pluoštelis laiškų.

– Arūnas Sverdiolas „Viską atradęs savyje“
– Vytautas Kavolis „Maištininkų mitologijos“
– Algis Mickūnas „Baisioji gražuolė“
– Marija Gimbutienė „Monstriškoji Venera“
– Alphonso Lingis „Ttuantin-suyo“
– Thomas P. Kasulis „Keturios tradicinės japonų kalbos filosofijios“
– Algirdas Julius Greimas „Pro memoria Lietuvos prezidentui“
– Imelda Vedrickaitė „Portreto detalės Antano Škėmos prozoje bei dramose“

Šioje knygoje surinktos literatūros mokslo studijos, kritikos straipsniai, atskirų kūrinių interpetacijos padeda susidaryti išsamesnį poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos vaizdą, interviu su poetu atskleidžia jo gyvenimo ir kūrybos kontekstą. Tai gera paspirtis literatūros mokytojui, studentui, moksleiviui, apsktritai visiems, besidomintiems lietuvių literatūra, jos interpretacijos klausimais.

Supažindinkite mažuosius skaitytojus su ūkio darbais!
Čia jie:
- išmoks naujų žodžių;
- tyrinės pasaulį;
- mėgausis smagiomis iliustracijomis;
- lavins akių ir rankų koordinaciją.

Mažiesiems gyvūnėlių gerbėjams ši knygelė bus tikras džiaugsmas!

Knygelė atitinka Europos produktų kokybės ir saugos standartą EN 71.

Jie buvo septyniese. Bet kitą rytą jų grįžo vienu mažiau.

Karštą 1983 metų liepos naktį grupelė paauglių išsiruošia stovyklauti į mišką. Protingų ir populiarių, jų laukia perspektyvi ateitis, tačiau kol kas galvose vien linksmybės: jie gurkšnoja gėrimus, šoka, retkarčiais porelėmis nuklysta į mišką, kitiems sukeldami pavydą. Tačiau paryčiui, išsikvėpus šėliojimams, vienas paauglių pasigenda jauniausios grupės narės: keturiolikmetė Aurora Džekson dingo tarsi į vandenį, nors visi ją pamena prieš užmingant buvus šalia. Policija imasi paieškų, bet merginos jiems taip ir nepavyksta rasti.

Po trisdešimties metų prie netoli stovyklos tekančios upės, slėptuvėje, apie kurią žinojo tik populiarioji paauglių grupė, aptinkami palaikai. Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas su šia byla susiduria jau antrą kartą: Auroros Džekson dingimas 1983-iaisiais buvo viena pirmųjų jo, kaip jauno policininko, užduočių. Dabar Džona žūtbūt trokšta sužinoti, kas iš tikrųjų tąnakt nutiko miške. Kad išsiaiškintų paauglės mirties aplinkybes, vyriausiasis detektyvas Šynsas nutaria visus to vakaro dalyvius sukviesti į stovyklavietę dar kartą.

„Įtrauks ir nepaleis.“
A. J. Finn

„Neįmanoma atsiplėšti. Dar dar dar!“
Booklist

„Troškimai, konkurencija, žmogžudystė – tobulas pasirinkimas sunarpliotų istorijų gerbėjams.“
Sunday Times

Gytha Lodge (Gyfa Lodž) – ne vienu apdovanojimu įvertinta pjesių, televizijos ir kompiuterinių žaidimų scenarijų bei knygų autorė. „Ji vis dar laukia“ – debiutinis G. Lodge romanas, 2019 m. įtrauktas į „Richard and Judy Book Club“ rekomenduojamų knygų sąrašą ir ilgą laiką išsilaikęs „Sunday Times“ bestselerių dešimtuke.

Pasaulyje parduota daugiau nei 2 milijonai kopijų!


Džerė – žirafa aukšta,
kaklas – tarsi kartis,
kojos laibutėlės, lenktos –
kaip tokiom ir vaikščiot?!

Kasmet iš visos Afrikos žvėrys susirenka į smagią šventę „Džiunglės šoka“. Čia liūtai meiliai linguoja tango, šimpanzės energingai trepsi ča ča ča, ir visus žvėris užvaldo muzikos ritmai. Tik Džerė šioj šventėj jaučiasi nelaiminga, nes visi žino, kad žirafos šokti nemoka.

Tačiau vienas mažas padarėlis įsitikinęs kitaip.

„Įkvepianti eiliuota istorija nebijoti būti savimi.“
Junior

„Viso pasaulio mažyliai turėtų augti klausydamiesi šios nuostabios eiliuotos pasakos.“
Daily Telegraph

Kvapą gniaužianti kelionė po išmoningiausius ir katastrofiškiausius susimovimus žmonijos istorijoje.
„Homo sapiens“, vaikščiodami žeme jau daugiau kaip 70 000 metų, nuėjo tolimą kelią. Menas, mokslas, kultūra, prekyba – viską sukūrėme mes, mitybos grandinėje esame tikri nugalėtojai! Bet, jei atvirai, tai nebuvo sklandi kelionė: kartais, visai netyčia, sugebėdavome viską nepataisomai ir neįtikėtinai sušikti.
Nuo diktatoriaus Mao Dzedongo Keturių kenkėjų naikinimo kampanijos iki JAV „Dulkių dubens“, nuo girtos Austrijos kariuomenės atakos, nukreiptos į save pačią, iki Supervalstybės pasirinkimo būti valdomos TV realybės šou žvaigždės – tai tik keletas tiek pat juokingų, kiek ir gniuždančių žmonijos nesėkmių istorijos pavyzdžių.

Ši knyga paskatins susimąstyti, kodėl mes vadiname save SAPIENS – „išmintingaisiais“, pateiks puokštę įdomių faktų apie žmonijos istoriją ir padės paprasčiau pažvelgti tiek į istorinius pasiekimus, tiek į nesėkmes. Pasirodo, nesėkmė irgi gali būti istorijos varomoji jėga!
Kai kitą kartą pagalvosite, kad visiškai susimovėte, ši knyga primins, jog galėjo būti ir daug blogiau.

„Įžūli ir informatyvi knyga, tarsi Harario „Sapiens“ būtų perpasakota erudito „stand-up“ komiko.“
Booklist

„Knygoje dera mokslininko subtilumas ir komiko drąsa.“
Steve Brusatte

„Svarbi mūsų dienomis. Po visu knygos humoru slypi labai rimtas klausimas: kur nuves mūsų nuolatiniai susimovimai?“
Nicholas Griffin

Tom Phillips (Tomas Filipsas) – Londone gyvenantis žurnalistas ir rašytojas humoristas. Vienu metu dirbo „BuzzFeed UK“ vyriausiuoju redaktoriumi, ten rašė ir rimtus reportažus apie svarbias problemas, ir šmaikščius pasakojimus. Per savo karjerą priklausė trumpai gyvavusiai populiariai komikų grupei, dirbo televizijoje ir parlamente, leido nesėkmingą laikraštį. Studijavo archeologiją ir antropologiją bei istoriją ir mokslo filosofiją Kembridžo universitete ir yra maloniai nustebęs, kad parašė knygą, kuriai tos studijos išties pravertė. „Žmonės“ – pirmoji autoriaus knyga.