Knygos su nuolaida

„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“

Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.

„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times

„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian

„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe

„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times

Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.

„Man Booker“ premijos nominantė

„Pasaulyje gyvena dviejų rūšių žmonės. Tie, kurie mano, kad jiems taip niekada nenutiks. Ir tie, kurie žino, kad jiems tikrai taip nutiks...“

Vienuolikmetį Džeką mama paliko atsakingą. Iki grįš iškvietusi pagalbą, liepė jam kantriai laukti karščiu tvoskiančiame automobilyje ir pasirūpinti dviem jaunesnėmis sesutėmis. Prabėgo kelios erzinamai ilgos valandos, o mamos vis nėra.

Ji taip ir negrįžo. Eilinos Brait kūną policija rado netoli nuo ten, kur laukė vaikai. O Džekas, net ir po trejų metų, vis dar atsakingas už šeimą. Tiksliau, už tai, kas iš jos liko. Dabar jo kasdienybė – vagystės iš atostogauti išvykusių šeimų namų. Tačiau viskas pasikeičia, kai vienuose jų Džekas randa peilį, kuriuo – jis žino – buvo nudurta jo motina.


„Kirtis“ gąsdina, verčia susimąstyti. Ir jautriai paliečia širdį.“
Sarah Pinborough

„Belindos Bauer knygos peržengia visas žanrų ribas. Tai daugialypis romanas, sukrečiantis yrančios šeimos paveikslas.“
Daily Mirror


Belinda Bauer (g. 1962), britų autorė, „UK National Book Award“ ir daugelio kitų apdovanojimų laureatė, vaikystę praleido tarp Anglijos ir Pietų Afrikos Respublikos. Prieš tapdama rašytoja, ji visą dėmesį skyrė žurnalistės karjerai ir scenarijų rašymui. „Kirtis“ – jos aštuntoji knyga, 2018-aisiais įtraukta į „Man Booker“ premijos ilgąjį sąrašą.

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

„Šiai knygai pasirodžius, <...> buvo noriai rašoma, kad tai pirmasis „ekologinis“ romanas, pirmas šauksmas, kviečiantis gelbėti mūsų biosferą, kuriai iškilo grėsmė. Tačiau aš pats tais laikais nebuvau įvertinęs nei vykstančio naikinimo masto, nei visos to pavojaus apimties.“
Romain Gary

Romane pasakojama apie keistuolį idealistą prancūzą Morelį, išsekintą gyvenimo koncentracijos stovykloje beprasmiškumo. Po Antrojo pasaulinio karo jis atsiduria Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje. Čia tarp čiabuvių ir kolonistų tvyro įtampa, bręsta išsilaisvinimo kovos, negailestingai dėl ilčių žudomi drambliai, o Morelis renka parašus po peticija už jų apsaugą. Išlaisvinti drambliai – jo idée fixe. Kas svarbiau: gamtosauga ir drambliai, šalies nepriklausomybė ar individo laisvė? O gal – badaujantis vietinis?

Šis romanas – tai žvaigždėta Afrikos naktis, panaši į šydu apsigobusią moterį, savanos vėjas, neaprėpiami toliai, vandens link bėgantys drambliai, jų sukeltos įkaitusios raudonos žemės dulkės, kurios gaubia europietį, patyrusį XX a. vidurio siaubą ir pasitraukusį į Afriką semtis stiprybės gyventi, ieškoti tyros būties gamtos apsupty.

„Kupinas išminties ir įtaigos.“
Kirkus Reviews

„Pirmasis ekologinis romanas prancūzų ir turbūt pasaulio literatūroje.“
David Bellos

Romain Gary (Romenas Gari, 1914–1980) – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – būtent už romaną „Dangaus šaknys“, parašytą 1956 metais ir akimirksniu užkariavusį pasaulio bestselerių sąrašus.

„Nuotraukose užfiksuojame laiką, bet ne žmones, nes jų užfiksuoti neįmanoma.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, tapatybę, meilę, žmonių santykius, mirtį, meną. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Trečiame ciklo romane Knausgårdas ryškiais potėpiais aprašo savo vaikystę saloje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis su tėvais ir broliu įsikelia į naują namą naujame kvartale. Rodos, šeimai prieš akis – visas gyvenimas. Tačiau pamažu juos supanti erdvė kinta, joje darosi klaustrofobiškai ankšta. Tik kas keičiasi iš tiesų – pasaulis ar jie patys? Knausgårdas – nelyg senas, bet brangias nuotraukas – kruopščiai dokumentuoja nuostabos ir intensyvių pirmųjų patirčių kupiną vaikystę – pasaulį, kuriame vaikai ir suaugusieji gyvena kartu, bet visiškai skirtingus, niekada nesusiliečiančius gyvenimus. Su prustišku užmoju tyrinėja anuomet po truputį ėmusį skleistis savąjį „aš“ ir daugiasluoksnę prarasto laiko, atminties ir žmogiškosios egzistencijos prigimtį.

„Įpusėjęs šį ciklą, imi suvokti, kad tai ankstyvojo XXI a. literatūros šedevras.“
Kirkus Reviews

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009–2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

XVI a. Talinas. Smalsus berniūkštis Baltazaras, arba Palas, kaip jį vadina aplinkiniai, nepaklusęs mokytojui įsilipa į bažnyčios varpinę ir apstulbęs stebi paslaptinguosius lyno šokėjus, ore išdarinėjančius neįtikėtinus dalykus. Taip prasideda didžio Livonijos metraštininko Baltazaro Rusovo gyvenimo istorija.

Kuklių valstietiškų šaknų jaunuolis – tarsi netašytas deimantas: padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, išmintingas, aštraus proto ir gabus mokslams, ypač kalboms. Įvaldęs vokiečių ir lotynų, jis suvokia galįs padėti saviškiams estų valstiečiams ir atsidūręs tinkamu laiku, tinkamoj vietoj – pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams.

Virš Livonijos kaupiantis karo nuojautoms, plaukiančioms iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos, atsargiai laviruodamas, Baltazaras ima kopti slidžiomis visuomenės pakopomis. Tačiau niekada neužmiršta savo tikrųjų šaknų ir neišsižada žmogiškų ir kūniškų aistrų.

„Krossas nusipelnė Nobelio.“
Neil Taylor, Guardian

„Dėl savo kūrybos masto ir gylio Krossas pelnytai laikomas vienu didžiųjų pasaulio rašytojų.“
Doris Lessing

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920–2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas, daugiausia į užsienio kalbas verčiamų kūrinių autorius. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, Livonijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536–1600) gyvenimas. Į knygą „Lyno akrobatas“ sudėti pirmas ir antras tetralogijos romanai. Lietuvių kalba taip pat išleisti kiti Krosso romanai: „Dangaus akmuo“, „Imperatoriaus beprotis“, „Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Jei radai kaštonų žmogeliuką, neabejok: mirtis jau alsuoja tau į nugarą.

Kopenhagoje siaučia serijinis žudikas. Vieną po kitos jis kankina ir žiauriai žudo moteris, jų mirties vietoje palikdamas vizitinę kortelę – iš dviejų kaštonų ir kelių degtukų padarytą žmogeliuko figūrėlę.
Tirdami prie pirmosios aukos prikabintą kaštonų žmogeliuką, kriminalistai aptinka tariamai prieš metus pagrobtos ir į gabalus sukapotos dvylikmetės Kristinės, socialinių reikalų ministrės Rosos Hartung dukros, pirštų atspaudus. Ar tai tik nelemtas sutapimas?
Bylos imasi detektyvai Tulin ir Hesas. Norėdami rasti žudiką, jie privalo peržengti visus savo skirtumus – tik vienas kitu tikintys pareigūnai pajėgs sučiupti Kaštonų žmogeliuku pramintą skerdiką.

O jo žaidimas toli gražu dar nėra baigtas.


„Tobulas šiurpo ir veiksmo balansas.“
Library Journal

„Jau pirmąja savo knyga Sørenas Sveistrupas įsitvirtina tarp geriausių skandinavų trilerių ir detektyvų kūrėjų. Kaip tik Jo Nesbø ir Larso Keplerio gerbėjams.“
Crime by the Book

„Tvirtai prisisekite. Jūsų laukia adrenalino ir prieblandos kelionė, kai desperatiškai kvėpsite kiekvieną žodį.“
A. J. Finn

Søren Sveistrup (Siorenas Svaistrupas, g. 1968) – danų scenaristas, pasaulyje išgarsėjęs serialu „Forbrydelsen“ (JAV – "The Killing“). Naujausias jo darbas – scenarijus pagal Jo Nesbø knygą „Sniego senis“. „Rudens skerdikas“ – pirmas autoriaus romanas, kurio teises serialui kurti nieko nelaukdami įsigijo „Netflix“. Šis kriminalinis detektyvas pripažintas geriausia „Kirkus Reviews“ ir „Library Journal“ metų knyga.

Neapsakomai mieli ir žaismingi šuniukai kiekviename puslapyje pasitiks ir pradžiugins mažuosius skaitytojus. O kad nepritrūktų veiklos, knygelėje mažyliai ras ir smagių eilėraštukų bei vis kitokių medžiagėlių, lavinančių pojūčius.

Paliesk ir pajusk knygutės:
lavina pojūčius
ugdo akių ir rankų koordinaciją
jas smagu skaityti drauge su mažyliais

Pūkuoti padūkėliai kačiukai kiekviename puslapyje pasitiks ir pradžiugins mažuosius skaitytojus. O kad nepritrūktų veiklos, knygelėje mažyliai ras ir smagių eilėraštukų bei vis kitokių medžiagėlių, lavinančių pojūčius.

Paliesk ir pajusk knygutės:
lavina pojūčius
ugdo akių ir rankų koordinaciją
jas smagu skaityti drauge su mažyliais

„Washington Post“ | NPR | „Entertainment Weekly“ | „Esquire“ | „Buzzfeed“ | „Publishers Weekly“ | „Kirkus Reviews“ | „Amazon“ | „Barnes and Noble“ | „Goodreads Choice Award for Nonfiction“ (2018) ir daugelio kitų geriausia metų knyga | „New York Times“ bestseleris Nr. 1


Daugiau nei dešimt metų nuo 1974-ųjų Kaliforniją kaustė siaubas. Ramius vidurinės klasės apgyventus priemiesčius terorizavo vienas žiauriausių serijinių žudikų JAV istorijoje. Daugiau nei 10 kraupių žmogžudysčių ir 50 išprievartavimų. Net geriausi valstijos detektyvai ir gausios policijos pajėgos nesugebėjo jo rasti. Po paskutinio nusikaltimo 1986-aisiais žudikas dingo kaip į vandenį.

Po įvykių praėjus 30-čiai metų susidomėjimą neišaiškinta nusikaltėlio tapatybe atgaivino talentinga žurnalistė Michelle McNamara. Ji praminė jį Auksinės Valstijos Žudiku. McNamara valandų valandas naršė nusikaltimo rajonus per „Google Maps“, kalbino su bylomis susijusius tyrėjus, aukas ar jų artimuosius, knaisiojosi archyvuose ieškodama nors menkiausios detalės, galėsiančios išduoti nusikaltėlį. Netrukus noras surasti AVŽ tapo svarbiausiu jos gyvenimo tikslu.

„Išnyksiu tamsoje“ – tai karštligiškų paieškų rezultatas. Knygoje ne tik atkuriamas 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Amerikos gyvenimas, priemiesčius kausčiusi įtampa ir baimė, bet ir pateikiamas detalus serijinio žudiko paveikslas. Nors autorė mirė nebaigusi rašyti knygos, jos pastangos neliko bevaisės: praėjus vos keliems mėnesiams po „Išnyksiu tamsoje“ pasirodymo, Sakramento pareigūnai 2018 m. balandį apsupo įtariamojo Auksinės Valstijos Žudiko namus. Kalifornija po daugiau nei 40 metų pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti.

„Kriminalinės dokumentikos perlas.“
Stephen King

„Kokia dovana būtų perskaityti dar bent 10 knygų, kurių, deja, Michelle nebeparašys.“
Los Angeles Times

„Autentiškas pasakojimas apie tai, kaip vienas apsėstasis gali tapti kito apsėdimu.“
New York Times


Michelle McNamara (Mišelė Maknamara, 1970-2016) – scenaristė, žurnalistė ir rašytoja, internetinio puslapio TrueCrimeDiary.com įkūrėja. 2005 m. ištekėjo už komiko Pattono Oswalto, jis po žmonos mirties parašė paskutinius „Išnyksiu tamsoje“ puslapius. Vos pasirodžiusi, knyga tapo „New York Times“ bestseleriu ir pirmojoje vietoje išsilaikė daugiau nei 15 savaičių, o HBO įsigijo teises kurti dokumentinį serialą. Knygos įvadą parašė McNamaros tyrimų gerbėja, psichologinio trilerio „Dingusi“ autorė Gillian Flynn.

Kaip sučiupti žudiką, kuris jau nebegyvas?

Po Skudurinės lėlės žmogžudysčių praėjo aštuoniolika mėnesių, ir nors detektyvė Emilė Bakster stengiasi bylą užmiršti ir susitaikyti su kolegos ir draugo Viljamo Foko dingimu, praeitis išnyra paviršiun, kai ji mažiausiai to tikisi, ir smogia su nauja jėga.

Vieną vakarą Bakster turi susitikti su dviem iš JAV atvykusiais specialiaisiais agentais, kurie tikisi jos pagalbos. Niujorke ant Bruklino tilto rastas kadaruojantis negyvėlis su krūtinėje išraižytu žodžiu JAUKAS. O jį ten pakabinęs nusikaltėlis ištraukiamas iš upės – taip pat suraižyta krūtine, tik žodis kitas: LĖLĖ. Netrukus Londone atkartojamas nusikaltimas, identiškas įvykdytajam Niujorke: detektyvų trijulės akivaizdoje žūsta jaukas, o jį nužudžiusi lėlė pati atima sau gyvybę. Vis daugiau ženklų rodo, kad šie nusikaltimai susiję su Skudurinės lėlės žmogžudystėmis.

Tad kam vilioti skirtas JAUKAS, kaip pasirenkamos LĖLĖS, o visų svarbiausia – kas timpčioja tas lėles už virvučių?

„Šiurpi tamsa, kvapą gniaužiantis veiksmas ir subtilus humoras.“
Amazon.com

„Korikas“ kriminalinių romanų gerbėjų lūkesčius pateisins su kaupu.“
Publishers Weekly

„Makabriškas, įtemptas ir talentingai parašytas romanas.“
Goodreads.com

Daniel Cole (Danielis Koulas) – britų rašytojas, tituluojamas naujuoju kriminalinių romanų genijumi. Anksčiau jis dirbo paramediku ir yra įsitikinęs, kad šis ypač sudėtingas darbas padėjo sukurti itin tikroviškas žmogžudysčių scenas, o personažus apdovanoti išskirtiniu juodojo humoro jausmu. „Korikas“ yra antroji detektyvo Viljamo Foko serijos knyga, kuri, kaip ir pirmoji – „Skudurinė lėlė“, – pasaulyje sulaukė didžiulės sėkmės ir yra išleista daugiau kaip 30 šalių.

Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.

Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu.

Romano „Moiros ir Furijos“ autorės naujausias kūrinys.

Florida – tai gaivališkas pasaulis, kur kasdienybės pakraščiuose tyko audros, panteros, smegduobės ir gyvatės, bet didžiąsias paslaptis ir pavojus slepia pati žmogaus prigimtis. Tokiame chtoniškame pasaulyje bando išgyventi labai skirtingi žmonės: nerimastinga bevaikė šeima, motinos paliktos dvi sesutės, uragano užklupta ir su savo praeitimi bandanti atsisveikinti jauna moteris, vienišas berniukas, nuolat kažko ieškanti buvusi akademikė, tapusi bename. Bet visuose apsakymuose nuolat išnyra nepamirštama, vis pasirodanti ir vėl pranykstanti pagrindinė knygos veikėja – stipri ir ryžtinga moteris, žmona ir motina. Vyrui palikusi užmigdyti vaikus, ji kas vakarą išeina klajoti po nakties miestą, kurio languose, kiemuose ir gatvėse skleidžiasi tūkstančiai istorijų.

Šiame apsakymų rinkinyje pažvelgiama į įvairių veikėjų pasaulius, miestus, istorijos dešimtmečius ir šimtmečius. Autorei būdingu poetiniu stiliumi pasakojama apie skirtingus likimus, žmogiškąjį malonumą ir džiaugsmą, apie ne visada jaukius prisipažinti jausmus – apie visa tai, iš ko susideda žmogus.

„Floridoje“ šviečia karšta saulė, bet tyko laukinės tamsumos.“
Boston Globe

„Groff absoliučiai nenuspėjama. Savo sakiniu ji gali sukelti audrą.“
New York Times

„Florida“ – tai „grožybių kupinas Edenas“.“
Rumpus

Lauren Groff (Loren Grof, g. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016), kuris 2015 m. tapo „Amazon“ metų knyga ir buvo nominuotas „National Book Awards“, o JAV Prezidentas Barackas Obama jį pasirinko mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu. Naujausias autorės kūrinys „Florida“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir 2018 m. pateko į tokių prestižinių apdovanojimų kaip „National Book Awards“ ir „Kirkus Prize“ finalus.

Ar įmanoma mylėti ir būti mylimai, jei širdis sunki nuo paslapčių?

Sėkminga fotografė Elina Boals gyvena laimingą gyvenimą Niujorke su vyru Semu ir septyniolikmete dukra Alisa. Tačiau jų gražios šeimos portrete, rodos, kažko stinga.

Vieną dieną Elina gauna laišką iš Fredriko – vienintelio tikro draugo iš skurdžios vaikystės Gotlando saloje prie Švedijos krantų. Tai nelauktas balsas iš praeities, kurį Elina metų metus bandė ištrinti iš atminties ir nuslėpti net nuo pačių artimiausių žmonių. Eliną užplūsta prisiminimų banga, skandinanti dabartį ir į paviršių išplukdanti praeitį. Ją vėl ima graužti kaltė dėl paslapties, privertusios bėgti iš gimtosios salos ir niekados ten negrįžti. Galiausiai Elina suvokia: kad išsaugotų tai, ką turi dabartyje, ji privalo atsigręžti į praeitį, ir išsiruošia kelionei ne tik į kitą žemyną, bet į kitą laikotarpį, kitą gyvenimą.

„Klaustukas – tai pusė širdies“ – šiltas, jautrus ir viltingas pasakojimas apie savęs suvokimą, tiesos paieškas, susitaikymą su praeitimi, gebėjimą nugalėti gėdą ir kaltę ir pamilti iš naujo.

„Paliečia slapčiausias širdies kertes.“
Blekinge Läns Tidning

„Žavingas brangakmenis.“
Vargnatts bokhylla

„Prilygsta Jojo Moyes.“
Bokprataren

Sofia Lundberg (Sofija Lundberg, g. 1974) – garsi Švedijos žurnalistė ir redaktorė. „Klaustukas – tai pusė širdies“ – antrasis jos romanas, kuris, kaip ir pirmasis, „Raudona užrašų knygelė“, sužavėjo šimtus tūkstančių skaitytojų ne tik Švedijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. „Klaustukas – tai pusė širdies“ nominuotas Švedijos „feel good“ metų knygos apdovanojimams 2019.

Norvegijos pietuose esančiame Staverno uostamiestyje be žinios dingsta taksi vairuotojas. Policija netekusi vilties, tačiau detektyvas Viljamas Vistingas dar nesiruošia nuleisti rankų: jau pusę metų jis viliasi aptikti bent menkiausią užuominą, kuri padėtų jam išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko tą šaltą žiemos naktį.
Netrukus dingusio taksisto paieškos pasisuka kita linkme ir atveda Vistingą prie naujos bylos: vieno iš prabangiausių miesto namų rūsyje rastas pinigų prigrūstas seifas. Šalia jų – šautuvas, kuriuo šauta lygiai prieš pusę metų.
Viljamas Vistingas pasineria į spėliones, kuo ir kaip gali būti susijusios šios dvi paslaptingos bylos. Tačiau kai tyrimo sūkuryje neplanuotai atsiduria nėščia jo dukra Lina, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tai nebe tik policijos tyrimas, tai – asmeninė detektyvo kova.

„Paini byla, slegiantis netikrumas ir nuolat spaudžiantis laikas... Tobulai sukaltas kriminalinis detektyvas.“
Skånska Dagbladet

„Tik buvęs pareigūnas gali parašyti tokį aštrų ir preciziškai tikslų detektyvą.“
Tvedestrandsposten

„Kiekvieną puslapį, kiekvieną sakinį ir žodį lydi dusinantis noras sužinoti, kuo visa tai baigsis.“
Shots Magazine

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas apdovanotas gausybe literatūros premijų: „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

Asmeniškas ir šiandien itin aktualus vienos įtakingiausių Amerikos politikių – buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright – žvilgsnis į XX a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui.

Fašistas, M. Albright žodžiais tariant, – tas, kas „stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus“.

Kaip vieną ryškiausių XX a. bruožų autorė įvardija kolosalų fašizmo ir demokratijos susidūrimą – kovą, kuri apribojo žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusių pasiuntė myriop. Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti jokiais vis iškylančiais ideologiniais Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini'o pasekėjais, tačiau M. Albright, pasitelkdama asmeninę diplomatės patirtį ir karo draskomos Europos prisiminimus iš vaikystės, kvestionuoja šią tarsi savaime suprantamą prielaidą.

Fašizmas, kaip išsamiai paaiškina M. Albright, pergyveno XX amžių. Šiandien jo keliama grėsmė tarptautinei taikai ir teisingumui didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Demokratijos banga, užliejusi pasaulį po Berlyno sienos griūties, pamažu slūgsta. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių (kairiųjų ir dešiniųjų) pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir Kim Jong Unas, vis dažniau pasitelkia XX a. 3 ir 4 dešimtmečiais taikytus fašistų elgesio modelius.

„Fašizmas. Įspėjimas“ – įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio prie jos kūrimo. Ji primena svarbias pamokas ir kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos.



Madeleine Albright (Madlen Olbrait) – 64-oji JAV valstybės sekretorė (1997-2001). Per įspūdingą karjerą jai teko dirbti ne tik Baltuosiuose rūmuose ir Kongrese, bet ir JAV ambasadore prie Jungtinių Tautų. Šiuo metu ji gyvena ir veikia Vašingtone ir Virdžinijoje.

Bill Woodward (Bilas Vudvardas) kartu su žmona Robin Blackwood ir dukra Mary gyvena ant Kapitolijaus kalvos Vašingtone.

Žvarbią žiemos naktį po darbo eidamas į netoliese stovintį automobilį tarsi į vandenį dingsta Švedijos teisingumo ministras. Saugumo darbuotojai griežtai uždraudžia viešinti bet kokias žinias, susijusias su įvykiu. Tik bėda, kad detektyvas Fabianas Riskas niekada nebuvo linkęs paklusti taisyklėms. Kad sužinotų tiesą, jis pasiryžęs bet kam. Net jei tai keltų pavojų gyvybei.

Tuo pat metu Kopenhagoje randamas žiauriai sudarkytas garsaus TV laidų vedėjo žmonos kūnas. Moters vidaus organai – tarsi perleisti per mėsmalę, o po ja – lipnaus, jau krešėti pradėjusio kraujo jūra. Tik tyrėja Dunja Hougard netiki, kad tai pavydaus sutuoktinio darbas: juk čia įsivėlęs ir trečias asmuo, kurio pėdsakai veda tiesiai į Švediją, į Fabiano Risko valdas.

Dunja ir Fabianas stačia galva pasineria į tyrimus. Žingsnis po žingsnio jie įsitraukia į makabrišką žudikų žaidimą, kur nuo kraujo, pavienių kūno dalių ir amžinai siaučiančios pūgos šiurpsta oda, o galvose nepaliaujamai skamba vienas klausimas: kas pirmas užbaigs šią kraupią dėlionę?

„Avinėlių tylėjimo“ šiurpas, stingdanti „Se7en“ neviltis ir ore tvyrantis nerimas.“
Sydsvenskan

„Patikėkite, jūs tikrai nenorite praleisti „9 kapo“.“
Publishers Weekly

„Tarsi be menkiausių pastangų Ahnhemas peršoka paties sau pirmuoju romanu „Beveidės aukos“ aukštai išsikeltą kartelę.“
Dagblad De Limburger

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. Tai antroji detektyvo Fabiano Risko serijos dalis, pasakojanti, kas nutiko likus pusei metų iki romano „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018) įvykių.

Atsargiai rinkis, ką įsileidi į namus...

Karolina ir Fransis gavę pasiūlymą pasikeisti namais – savo butą Londone išmainyti į namą prabangiame priemiestyje, – nedvejodami sutinka praleisti savaitę toliau nuo kasdienybės rutinos ir įtampos, stumiančios jų santuoką į prarają.
Porai įsikūrus atšiauriame ir baugiai tuščiame name, į paviršių iškyla jų santuoką gramzdinančios problemos: nepateisinamas Fransio elgesys ir Karolinos neištikimybė. Kol jie bando taisyti santykius, keista ir smalsi kaimynė ima perdėm atkakliai domėtis atvykėlių gyvenimu.
Negana to, Karolina name ima atpažinti vis daugiau savo buvusio gyvenimo detalių – viena po kitos pasipila užuominos: gėlės vonioje, muzika, kvapai... Rodos, žmogus, pasikeitęs namais, gerai pažįsta Karoliną ir žino visas praeities paslaptis, kurių ji iš paskutiniųjų bando nusikratyti.

„Paslaptys, melas ir seksualinės manijos... Skaitant šiurpsta oda."
Shari Lapena

„Fantastiškas trileris, persmelktas nuaro atmosferos, įtampos ir netikėtumų.“
Lee Child

„Tamsus, aštrus ir prikaustantis pasakojimas. Perskaičiau neatsikvėpdama.“
Erin Kelly

Rebecca Fleet (Rebeka Flyt) – britų rašytoja. Baigė Oksfordo universitetą, šiuo metu gyvena ir dirba Londone. „Svetimi namai“ – jos debiutinis romanas, sulaukęs didžiulės tarptautinės sėkmės.

„Observer“ ir „Daily Mail“ vaikų metų knyga!

Tą dieną, kai Tomas, pravėręs krepšį, pirmą kartą išvysta mažą gauruotą šuniuką, jo gyvenime įsižiebia viltis. Pagaliau jis turi tikrą draugą, su kuriuo gali vaikščioti po parką, nuo ryto iki vakaro mėtyti kamuoliuką ir tvirtai apsikabinti prieš užmigdamas!

Tačiau smalsiam ir energingam šuneliui vardu Voras apsiprasti su naujų namų taisyklėmis nėra taip paprasta. Atrodo, kad jo pastangos lyg tyčia pridaro bėdų ir viską apverčia aukštyn kojomis. Tad ilgainiui maža Voro širdelė ima abejoti: gal visgi jis nėra pats geriausias pasaulio šuo, gal Tomas jo visai nemyli, gal Vorui laikas palikti šiuos namus?

Voro ir Tomo laukia daugybė išbandymų, išsiskyrimų ir paieškų, tačiau jiems abiem teks įveikti šį ilgą ir sudėtingą kelią, kad pagaliau suprastų, jog nieko nėra brangiau už tikrą draugystę, meilę ir pasitikėjimą vienas kitu.

„Vieną minutę juokiesi, kitą pyksti, o trečią tau skruostais teka ašaros.“
Sally Gardner

„Tomo ir Voro išgyventos negandos dar kartą įrodo, kaip mums visiems svarbu turėti vietą, kurią galėtume vadinti namais.“
Bookseller

Andy Mulligan (Endis Maliganas, g. 1966) – jauniesiems Lietuvos skaitytojams iš anksčiau pažįstamas romano „Šiukšlės“ („Baltos lankos“, 2016) autorius, dienraščio „Guardian“ vaikų literatūros kūrėjams skiriamos premijos laureatas. „Šuo“ – jau antroji lietuviškai pasirodanti A. Mulligano knyga.

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Skaityk istoriją ir klausykis skirtingais instrumentais atliekamų melodijų!

Šuniukas Pakas – pats tikriausias muzikos gerbėjas. Jis čiumpa gitarą ir keliauja į roko muzikos miestą Londoną įgyvendinti svajonės – įrašyti pirmosios muzikos plokštelės!

Kuris instrumentas bus tavo mėgstamiausias? Elektrinė gitara, būgnai, pianinas, saksofonas, kontrabosas ar lūpinė armonikėlė?

„Paskutinę naktį užmiegu kambaryje šalia tavojo tikėdamasi, kad priešaky mūsų dar laukia tūkstančiai dienų. Bet nelaukia. Ši naktis yra mūsų paskutinė bendra naktis.“

2009-ieji, Stokholmas

Trisdešimtmetė Karolina nepriklausoma ir pasimetusi širdies reikaluose. Vakarėliuose ji mėgsta šokti viena. Tačiau tą vakarą netikėtai šalia atsiduria Akselis – mažakalbis, kiek gunktelėjęs, didelėmis akimis ir kreiva šypsena. Daugiau jie nebeišsiskiria.

2014-ieji, Stokholmas

Gegužę, Karolinai krūtimi maitinant kūdikį, nuo Akselio ateina elektroninis laiškas. Jame šis tarytum iš giedro dangaus surašęs slaptažodžius ir kitus svarbius dalykus – jeigu mirtų. Laišką jis užbaigia paprastai: „Tikėkimės geriausio!“ Karolina sunerimsta, paskui susierzina: tik jis geba elgtis taip beatodairiškai ir be sentimentų, beveik maniakiškai realistiškai. Spalį Akselis miršta.

Dviejuose susipinančiuose persiklojančio laiko pasakojimuose autorė skausmingai atvirai ir jautriai pasakoja asmeninę meilės ir netekties, aistros ir ilgesio, džiaugsmo ir nenumaldomo kaltės jausmo istoriją. Mikroskopiškai tiksliai atkuria audringą jųdviejų su Akseliu meilės pradžią, kasdienybę auginant kūdikį, intensyvius ir dažnai įtemptus santykius, netikėtą Akselio mirtį ir gyvenimą po jos, bandant ištverti tuštumą, rasti jėgų motinystei ir susitaikymui. Tai mylinčios moters laiškas mirusiam vyrui – nuoširdus, nepagražintas, drąsiai kalbantis apie įvairiausias meilės ir liūdesio formas, – todėl toks apvalantis ir tikras.

„Unikalus autorės balsas, savitas autobiografinio romano stilius ir vidinis veikėjos pasaulis, nuogu atvirumu prilygstantis K. O. Knausgårdui.“
Evening Standard

„Perveriantis priminimas, kad mūsų gyvenimas vos per vieną širdies dūžį gali apvirsti aukštyn kojomis.“
Sydsvenskan

„Didžiausia šios knygos stiprybė – jos pribloškiantis nuoširdumas. Daugelį metų nebuvau skaičiusi tokios prikaustančios knygos.“
Times

Carolina Setterwall (Karolina Seterval, g. 1978) – švedų rašytoja. Studijavo medijų ir komunikacijos mokslus Stokholme ir Londone, dirbo muzikos ir leidybos srityse. „Tikėkimės geriausio“ – debiutinis, iš tiesų išgyventa meilės ir netekties istorija paremtas autobiografinis romanas, išleistas 25 pasaulio šalyse.

Mažame Holto mieste ilgus metus kaimynystėje gyvena Edė Mur ir Luisas Votersas. Dabar jie abu vienui vieni tuščiuose namuose, naktimis prisipildančiuose slegiančios tylos ir vis stiprėjančio vienatvės jausmo. Vieną tokį vakarą Edė netikėtai aplanko Luisą. „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti. Aš kalbu ne apie seksą. Man rūpi kitkas. Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau, su kuo pasišnekučiuoti“, – taria ji. Taip užsimezga draugystė, teikianti paguodą, pokalbius naktimis, džiaugsmą ir meilę. Net jei ne visiems tai atrodo priimtina.

Šioje išmintingoje, švelnioje knygoje atskleidžiamas paprastų žmonių paprasto gyvenimo grožis, tyli ir kartu šviesiausių jausmų turtinga kasdienybė, stojiška ir ori laikysena pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Tai odė žemiškai laimei ir gyvenimo laisvei.

„Neabejotina, Johno Williamso „Stounerio“ skaitytojai pamėgs Kento Harufo kūrybą, ir atvirkščiai. Jiems abiems būdingas nepaprastai jautrus žvilgsnis į žmogų.“
Bookmunch

„Čia kasdienybė virsta poezija. Tai vilties švyturys kiekvienam.“
Financial Times

„Autorius, šią knygą rašęs jau stovėdamas tarpduryje, besiveriančiame į tamsą, paliko mums spindulį šviesos – žemiškos laimės pojūtį. Netvarios, bet vienintelės tikros laimės, kurią teikia artumas sielų, tarsi atskiros visatos judančių ta pačia kryptimi ir paklūstančių neįvardijamam balsui, aidinčiam jų pačių gelmėje.“
Knygos vertėja Nijolė Regina Chijenienė

Kent Haruf (Kentas Harufas, 1943–2014) – amerikiečių rašytojas, nominuotas ir apdovanotas tokiomis literatūros premijomis kaip „National Book Award“, „Dos Passos Prize for Literature“, „Folio Prize“. „Mūsų sielos naktyje“ – paskutinis autoriaus romanas, atrastas ir išleistas jam mirus. Jo, kaip ir visų kitų Harufo kūrinių, veiksmas vyksta fikciniame Holto mieste, Kolorado valstijoje. „Mūsų sielos naktyje“ išrinktas „Washington Post“, „Boston Globe“, „Denver Post“ ir kitų leidinių metų knyga, pagal romaną pastatytas to paties pavadinimo NETFLIX filmas, kuriame vaidina Jane Fonda ir Robertas Redfordas.

„Norint rasti gyvenimo prasmę, beviltiška ieškoti tose vietose, kur žmonės mokomi jos ieškoti. Prasmę gali surasti tik paslaptyse.“

Kaitrią popietę vienoje Lisabonos aikštėje Džonas iš eigasties atpažįsta savo motiną, besijuokiančią nerūpestingu septyniolikmetės juoku. Ji mirusi jau penkiolika metų. „Mirusieji nepasilieka ten, kur jie palaidoti. Mirusieji gali pasirinkti, kur nori Žemėje gyventi“, – ji taria jam. Krokuvos turgavietėje jis pamato Keną, svarbiausią žmogų savo paauglystės metais, savo „passeur“, savo vedlį. Paskutinįsyk jie matėsi prieš keturiasdešimt metų, bet Džonas niekada nepamirš pamokų, išmoktų iš Keno: „Jei tau reikia paverkti, o kartais juk negali susilaikyti, – tai verk paskui, niekad neverk iškart! Nebent esi su tais, kurie tave myli, jeigu esi su jais, gali verkti iškart.“

„Mes susitinkame čia“ – pasakojimai apie susitikimus su mirusiais mylimaisiais, atmintį, nuolatinę kelionę erdvėmis ir laiku. Šioje knygoje gyvieji ir mirusieji susitinka įvairiausiuose pasaulio miestuose – nuo Lisabonos iki Ženevos, nuo Madrido iki Londono ir Krokuvos. Miestų aikštės, upės, senieji pastatai ir rajonai braižo ypatingą žmogiškųjų santykių žemėlapį, kuria iš atminties neištrinamą iki šiol mylimų, bet jau išėjusių artimųjų, mokytojų, meilužių, draugų muziejų. Jo herojai, netikėtai įsiterpdami į gyvųjų pasaulį, veda per atminties miestus, kol žodžiai nebetenka prasmės, kol lieka svaiginamas supratimas: niekas nesibaigia, visa tęsiasi.


„J. Bergerio pasakojimai kupini grynos ir skaidrios nostalgijos, juose nėra drumzlino sentimentalumo, nes apie kitų gyvenimus kalbama su atidžia pagarba ir preciziškai sufokusuotu pastabumu. Ši subtili knyga prašyte prašosi vengti literatūrinių aiškinimų – tiesiog ja mėgautis, medituoti ir grožėtis.“
Literatūrologė Jūratė Čerškutė

„Tikras literatūrinis triumfas. Paskatina stabtelėti, įkvėpti ir pasaulį pamatyti šviežiai. Suteikia galimybę į viską pažvelgti iš naujo.“
Guardian

„Šviesi kelionė erdvėmis ir laiku.“
Kirkus

John Berger (Džonas Berdžeris, 1926–2017) – britų rašytojas, meno kritikas ir teoretikas, dailininkas. Žinomiausias dėl savo grožinės kūrybos (1972 m. už romaną „G“ apdovanotas „Man Booker“ premija) ir dėl meno kritikos tekstų (svarbiausiu jų laikoma knyga „Kaip menas moko matyti“). „Mes susitinkame čia“ – vėlyvojo kūrybos laikotarpio knyga, įvardijama romano, esė, autobiografinio pasakojimo ir meditacijos apie gyvenimą ir meną mišiniu, kuris daugelio buvo laikomas visiškai savitu ir nauju, tik Bergerio praktikuojamu, žanru. Didžiąją gyvenimo dalį autorius praleido Prancūzijoje, Alpių kalnuose.

„Sfera“ – tai žvilgsnis į protus žmonių, kuriuos laikome bepročiais. Romano herojai tokie tikri, kad skaitydama girdėjau juos kalbančius savo virtuvėje. Buvo nejauku, o kartais – be galo juokinga. Lietuvių literatūroje ligi šiol nebuvo nieko panašaus.“
Akvilė Kavaliauskaitė

„Esu iš tų, kuriems kai kurie dalykai absoliučiai aiškūs ir nėra jokios alternatyvios nuomonės. Visgi skaitydama šią knygą pagavau save kiek suabejojusią tuo, kad Žemė yra apvali.“
Ingrida Šimonytė

„Tai knyga, kuri kelia šiandienos žmogui svarbius egzistencinius klausimus apie prasmę, o „įkaltų“ tiesų kvestionavimas, naivus ir snobiškas herojų maištas duoda impulsą permąstyti, ar visos tiesos, kuriomis tikime, yra nepajudinamos. Aktualu ir nauja lietuviškų knygų lentynoje. Moderni kalba ir geras skonis.“
Saulius Urbonavičius-Samas

„Skaitydamas „Sferą“ jaučiausi, lyg dalyvaučiau elitiniame protmūšyje, kurį moderuoja azartiškas vedėjas, žaidimo eigoje keičiantis ir jo taisykles, o kartais – ir pačią žaidimo prigimtį.“
Ernestas Parulskis


Paulius Senūta gimė konservatyvioje šeimoje, paauglystę praleido meno bendruomenėje tapydamas, grodamas ir dirbdamas su muzikos grupėmis. Dėl nepaaiškinamų priežasčių metė menų studijas, įstojo ir baigė Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje, vėliau įsteigė ir vadovavo vienai labiausiai Rytų Europoje pripažintų reklamos agentūrų „Not Perfect“. Nepaisant nuoširdžios neapykantos banaliems dalykams, jis yra visai sukalbamas žmogus.
„Sfera“ – pirmoji Pauliaus Senūtos knyga.