Knygos

2020 m. romanas gavo skaitytojų „Finlandia“ premiją.

Suomių autorius Tomis Kinunenas (Tommi Kinnunen, g. 1973) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“, – pastarasis buvo pristatytas prestižiniam Suomijos literatūros apdovanojimui. Naujausioje savo knygoje rašytojas imasi skaudžios ir dažnai suomių nutylimos temos: tautos moterų, karo metu kolaboravusių su naciais.

Vėlyvas 1945-ųjų pavasaris. Norvegijos ir Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais.

Penkios herojės eina per karo nuniokotą Laplandiją. Nutildytos širdyje siaučiančios gėdos, jos randa paguodą viena kitos draugijoje, suprasdamos, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienišos. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.

„Romanas suteikia balsą moterims, kurių girdėti mes neįpratę. Rašytojas talentingai kuria įtaigius, žmogiškus ir autentiškus veikėjų charakterius. Jo romano moterys nėra nei nusikaltėlės, nei šventosios, jų asmeninės istorijos nemoralizuoja. „Nesakė, kad gailisi“ – knyga, pateikianti skaitytojui ne vieną požiūrio tašką. Svarbus romanas, išsiskiriantis giliai jaudinančiu žmogiškumu.“

Johanna Suominen, Etelä-Suomen Sanomat

„Susimąstyti skatinantis, požiūrį praplečiantis ir svarbus romanas, giliai jaudinantis savo žmogiškumu.“

Savon Sanomat

Nuo 16 metų

Lyriškas Benjamino Alire Sáenzo, kritikų pripažinto autoriaus, pasakojimas apie šeimą ir draugystę.

Aristotelis – atšiaurus, užsisklendęs paauglys, kurio brolis sėdi kalėjime. Dantė – visažinis, kitaip žvelgiantis į pasaulį. Kai jie susitinka baseine, atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bet vienišiams pradėjus leisti laiką kartu, tarp jų užsimezga ypatinga draugystė – tokia, kuri keičia gyvenimus ir trunka amžinai. Ši  draugystė padeda Ariui ir Dantei suprasti save ir tai, kokiais žmonėmis jie nori būti. 

„Jautrus, nuoširdus savo tapatumo ir seksualumo tyrinėjimas, aistringas priminimas, kad meilė, nesvarbu, kokia – romantiška ar šeimyninė, turėtų būti atvira, laisva ir netemdoma gėdos.“

Publishers Weekly 

„Skrupulingas pasakojimas ir subtiliai tapomi personažai byloja apie autoriaus talentą kurti prozą, kuri atskleidžia sudėtingus, įtampos kupinus tarpusavio santykius.“ Kirkus Reviews

„Stonewall Book Award“ laimėjimas už indėlį į vaikų ir jaunų suaugusiųjų literatūrą (2013), Michaelio L. Printzo apdovanojimo nominacija (2016), Pensilvanijos jaunųjų skaitytojų pasirinkimo prizo nominacija (2015), „Lambda“ literatūrinis apdovanojimas už knygas vaikams ir jauniems suaugusiesiems, tyrinėjančias LGBT temas (2013), „Deutscher Jugendliteraturpreis“ nominacija (2015), Amelijos Elizabeth Walden apdovanojimo nominacija (2013), Linkolno apdovanojimo nominacija (2016), „Pura Belpré“ apdovanojimas (2013), „Les Incorruptibles“ apdovanojimas (2017)

Tai vienas garsiausių vokiečių filosofo ir poeto Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) veikalų, amžiams išliksiančių paslaptimi ir paminklu šio filosofo ekscentriškumui. Pats Nietzsche šį savo kūrinį apibūdino kaip knygą visiems ir niekam. Ir iš tiesų jį sunku priskirti kokiai nors kategorijai. Filosofinei literatūrai būdingos semantikos joje nėra, o filosofiniai apmąstymai čia pateikti naudojant grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą ir siužetą. Nietzsche intensyviai ir su poetišku polėkiu imasi egzistencijos prasmės temos ir teigia, kad ji slypi ne nuolankiame paklusnume, o visagalėje gyvybės jėgoje – aistringoje, chaotiškoje ir laisvoje.

Ir iš tiesų, žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo. Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, joje ši jūsų panieka didžiulė nuskęsti gali.

Taip Nietzsche’ės idėjas dėsto pagrindinis knygos personažas – senovės persų pranašas Zaratustra, kuris po dešimties vienatvės metų grįžta paskelbti, jog gyvenimo prasmės reikėtų ieškoti ne kur kitur, o savyje. Tiksliau, siekiamybėje tapti antžmogiu – vizijoje žmogaus, kuris siekia pažinimo, kuria ir yra pats sau šeimininkas.

Friedrichas Nietzsche – vienas revoliucingiausių Vakarų filosofijos mąstytojų, o „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ dar ir šiandien laikomas įtakingiausiu jo darbu, filosofinę plotmę atveriančiu visiems, kas nesibaido mąstyti ir ieškoti atsakymų. Nors iš esmės tai filosofijos kūrinys, jis yra ir literatūros šedevras – nuostabus prozos ir poezijos derinys.

„Jautriai ir žaismingai apie galią džiaugtis, smalsauti, draugauti ir augti. Apie dideles vaikų širdis, gebančias priimti. Rekomenduoju.“
Aušra Kurienė, psichologė psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė

Kokie nepakartojamai įdomūs būna RATAI! Vieni rieda žeme, kiti sukasi danguje, o treti apsigyvena skubančių močiučių virtuvėse ar priverčia tėvelius imtis rimtų matematinių skaičiavimų. Mažoji Rytė trokšta apie juos visus kuo daugiau sužinoti!

„Rytės ratai“ – žaismingai rimuota knygelė, skirta 2–5 metų mažyliams:
- lengvai atpažįstamos kasdienės situacijos leis lengviau įsijausti į pasakojamą istoriją ir susitapatinti su veikėjais;
- padrąsins aptarti svarbias, jautrias temas, skatins samprotauti sudėtingais klausimais nuo mažų dienų;
- augins empatiškus mažylius, ugdys jų socialinius įgūdžius ir emocinį intelektą;
- kvies tyrinėti ne tik margus paveikslėlius, bet ir mūsų kalbos vingrybes – tai gali virsti ir smagiu „pamatyk ir atpažink“ žaidimu.

Audronė Kvietkutė – vertėja, debiutuojanti rašytoja, gyvena Didžiojoje Britanijoje. „Rytės ratai“ 2021-aisiais tapo „Baltų lankų“ trumpos vaikiškos istorijos konkurso nugalėtoja.

Alice Celia – margiausių iliustracijų ir smagių personažų kūrėja iš Italijos, grafikos dizainerė.

Garnerio grafystę gaubia prietarai ir baimė. Čia nuo seno tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti kruopščiai saugomą visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet paliepia surinkti visas šešiolikmetes, įpinti joms į plaukus po raudoną kaspiną ir išsiųsti į tolimą salą dvylikai mėnesių – skaistybės metams. Viskas tam, kad merginos atsikratytų jų kūnus ėdančios magijos ir pasiruoštų tapti tinkamomis žmonomis bei motinomis, geromis bendruomenės narėmis.

Tik dar nėra buvę taip, kad visos merginos sugrįžtų namo gyvos ir sveikos...

Tiernė Džeims, maištinga, sumani ir laisvės trokštanti mergina, ruošiasi savajam išbandymui. Apie skaistybės metus uždrausta kalbėti viešai, tad viskas, ką ji žino, tėra paslapčiomis nugirstos vyrų kalbos ir vilties nesuteikiantis grįžusiųjų vaizdas: viena netekusi ausies, kita šlubčiojanti, trečia – taip ir nepasiekusi namų, sučiupta pakeliui į stovyklą merginų tykančių brakonierių. Tiernė žino, kad lengva nebus, tačiau ji pasiryžusi išgyventi skaistybės metus bet kokia kaina. Net jei didžiausiomis priešėmis taps tos, kuriomis norėtųsi pasitikėti labiausiai.

„Išlikimo ir pasipriešinimo istorija, persmelkta kraują stingdančių akimirkų.“
Kirkus Reviews

Kim Liggett (Kim Liget) – romanų paaugliams autorė. Gimė ir augo JAV, šešiolikos atvyko į Niujorką, dainavo roko grupėse, vėliau pradėjo rašyti. Jos romanas „Skaistybės metai“ akimirksniu šovė į „New York Times“ bestselerių aukštumas ir buvo lyginamas su tokiais kūriniais kaip Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ar Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogija. Teises pagal knygą kurti filmą įsigijo kino studija „Universal“ ir aktorė bei režisierė Elizabeth Banks.

„Tavo širdis plaka, tavo akys mato ir ausys girdi. Šitoje klasėje sėdi visiškai gyva. Taigi nemiršti. Tu gyveni. Jūs abi gyvenat.“

Lenei vos septyniolika, bet ji puikiai žino, koks trumpas iš tiesų yra gyvenimas. Iki koktumo nuobodžiai vienodas dienas ji leidžia ligoninės palatoje. Čia nuolat plieskia ryški šviesa ir niekas nepadeda nuvyti slogių minčių apie artėjančią nebūtį. Vienintelis Lenės prasiblaškymas – pokalbiai su tėvu Arturu ligoninės koplyčioje. Jai patinka jį provokuoti galvoti kitaip ir versti ieškoti paaiškinimų juos supančiam pasauliui. Tačiau ir tėvas Arturas neturi atsakymo į svarbiausią Lenės klausimą: „Kodėl aš mirštu?“

Vieną dieną, nusižengusi daktarų nurodymui nesikelti iš lovos ir kuo mažiau slampinėti koridoriais, Lenė įsliūkina į ką tik ligoninėje įsteigtą dailės klasę. Patekusi į senolių grupę, ji išsyk pastebi žvitrią pacientę violetiniu megztiniu – aštuoniasdešimt trejų Margo. Sužinojusi, kad sudėjus jųdviejų metus jos jau nugyveno visą šimtmetį, Lenė pasijunta pagaliau radusi šį tą reikšminga. Taip gimsta paskutinis Lenės ir Margo projektas – šimtas paveiksluose įamžintų istorijų apie jaunystę ir senatvę, apie begalinę laimę ir užgniaužtą skausmą, apie prarastą meilę ir iššūkių nepagailėjusius metus. Nepaisant artėjančios pabaigos, likusios jųdviejų dienos sužvilga naujomis spalvomis.

„Cronin – viena tų rašytojų, kurie, kalbėdami apie mirties neišvengiamumą ir kviesdami darsyk atsigręžti į gyvenimą, meistriškai išlaiko pusiausvyrą tarp sentimentalumo ir jautrumo.“
Booklist

„Šviesi gyvenimo, meilės ir draugystės istorija.“
Publishers Weekly

Marianne Cronin (Mariana Kronin) gimė ir augo Didžiojoje Britanijoje, Birmingamo universitete įgijo taikomosios kalbotyros magistro laipsnį, laisvalaikiu dalyvauja improvizacijos teatro pasirodymuose. Laikraštis „Independent“ debiutinę M. Cronin knygą „Šimtas Lenės ir Margo metų“ paskelbė šilčiausia ir optimistiškiausia 2021 metų knyga, o teises pagal knygą kurti filmą įsigijo viena didžiausių Holivudo kino studijų.

1951 m. Paryžiuje gimęs Pierreʼas Lemaitreʼas (Pjeras Lemetras) kaip rašytojas debiutavo tik sulaukęs 55-erių, 2006-aisiais. Bet jau pats pirmasis, 2006-aisiais išleistas, jo romanas „Travail soigné“ („Kruopštus darbelis“) sulaukė palankių atsiliepimų. O didžioji jo šlovės valanda išmušė 2013 m., kai už romaną „Iki pasimatymo ten aukštai“ P. Lemaitreʼas buvo apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija. „Mūsų skausmų veidrodis“ yra romanų „Iki pasimatymo ten aukštai“ ir „Gaisro spalvos“ tęsinys. Visą trilogiją galima skaityti ir kaip atskirus romanus.

1940-ųjų Paryžius. Trisdešimtmetė Luiza dirba pradinių klasių mokytoja, o savaitgaliais papildomai uždarbiauja restorane, kur aptarinėjami naujausi įvykiai: Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, darosi vis aiškiau, kad naujo karo išvengti nepavyks.

Hitlerio pajėgoms įsiveržus į Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą, Prancūzijos sostinės gatvėse įsiviešpatauja chaosas. Su visais miestą palikti skubančiais paryžiečiais savu tikslu į kelią patraukia ir Luiza. Per šią kelionę mergina permąstys savo ir visos šalies gyvenimą, pažins niekšus, melagius, bailius ir didvyrius, supras, kad žmogus gali būti absoliučiai visoks, o jo moralinės vertybės neretai priklauso nuo aplinkybių.

Šeimų ir giminių paslaptys, įsimenantys veikėjai, kvapą gniaužiančios istorijos, nuotykiai, nelaimės, farsas, tragedija ir aistringa meilė – viskas kaitaliojasi ir susipina tarsi svaiginančiame kaleidoskope, kurį valdo meistriška didžiulio talento autoriaus ranka.

„Lengvai skaitoma nauja P. Lemaitre istorinė kronika išsiskiria ta pačia desperatiška ironija, būdinga ir pirmosioms trilogijos knygoms. Naujausiame romane autorius meistriškai atkuria chaosą, į kurį tuo konkrečiu istorijos laikotarpiu buvo panirusi Prancūzija.“

Bibliobs

Knygos leidimą remia Prancūzų institutas Lietuvoje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

Petro imperatorė

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Petro imperatorė II

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

Komandoro nužudymas I

Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.

Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

Komandoro nužudymas II

Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?

Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time

„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian

Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu.

Mes dedame tašką

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ – tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

Ką praleidau, kol miegojai

„– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?
Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė.
– Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu.“

Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę.
Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.

„Jautrus santuokos, jos pakilimų ir neišvengiamų nuopuolių, paveikslas.“
Kirkus Reviews

„Taip tikra. Net gelia.“
USA Today

„Colleen Hoover grįžta su dar vienu nepaprastai atviru ir jautriu kūriniu, ne vieną priversiančiu pravirkti.“
US Weekly

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

Lietuvių liaudies pasakos atgimsta!

Pasakose „Dangus griūva“, „Žiogas ir skruzdėlė“, „Varna ir sūris“ naujomis spalvomis atgyja nepamirštami jų personažai – baikštusis katinėlis ir išmintingoji meška, darbščioji skruzdėlė ir lengvabūdis žiogas muzikantas, savimyla varna ir gudrioji lapė.

Atnaujintoje antroje paveikslėlių knygelių serijos SKIE-ME-NUO-TOS PA-SA-KOS dalyje rasite tris gerai žinomas, pamokančias pasakaites: „Kaip senelis ir senutė ropę rovė“, „Išdidūs baravykai“ ir naująją „Laimingas žmogus“. Skaitydami linksmai atgijusias istorijas darbštuoliams seneliams padėsite išrauti ropę, gal rasite miške pasislėpusius baravykus, o drauge su liūdesio liga susirgusiu karaliumi ieškosite laimės – gal surasite?

Trečioji skiemenuotų pasakų knygelės pasakos „Skruzdėlytės nuotykiai“, „Saulė ir mėnulis“, „Šimtas žuikučių“ smalsius mažuosius skaitytojus supažindina su dar neregėtais veikėjais! Skruzdėlytė, padedama gerųjų vabalėlių, skuba namo iki saulė nusileis, Saulė ir Mėnulis rūpinasi dukrele Žeme, o trečias, jauniausias, brolis mandagumu ir gudrumu laimi princesės širdį ir karalystę.

Šios paveikslėlių knygos skirtos 4–7 metų vaikams, besimokantiems skaityti. Pasakos knygelėse su–skie–me–nuo–tos, kad vaikas, atpažindamas raides ir tardamas garsus, galėtų jas perskaityti pats.

Jo Nesbø – Hario Hūlės serija

Jo Nesbø – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę.

2013 m. knyga buvo išleista pavadinimu „Vienuolės paslaptis“.

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiam iš Indijos.  Kelionėje juodu pajunta simpatiją, visiškai nebesusitikę, kad daugiau nebesusitiks.  Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva.  Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojo apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti, dirbaos gydytojų šeimos dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai.  Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva.  aistra tai patii mergina padaro tai, kas tikrai sprendimui – dvyniai.  Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, bet praeitis juos dar pasivys...

Abrahamo Verghese'o romanas apie meilę, išsižadėjimą, išdavystę ir atpirkimą – klasikinio pasakojimo šedevras.  Šiame turtingame pasakojime nėra nė vieno nereikalingo žodžio.  Tai labai asmeniškas, aistringas kūrinys, jame gausybė lemtingų atsitiktinumų ir netikėta pabaiga.

San Francisko kronika

Abrahamas Vergheseʼas žino, kad daugiausia skaitytoją traukia grožis.  Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto.  Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio.  Abrahamas Vergheseʼas rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvena tarp veikėjų.  Nuo knygos atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

„Los Angeles Times“.

Abrahamas Vergheseʼas turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas.  Šis romanas – daugiau nei šeimos saga.  Chirurgas Vergheseʼas rašo apie spindulingą gydytojo paimo grožį, menininkas Vergheseʼas pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų.  „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus.  Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.

„Pramogų savaitraštis“.

2021-aisiais knyga įvertinta prestižiniu Johno Newbery'io medaliu!

„Seniai seniai, kai tigras vaikščiojo kaip žmogus...“

Taip, kiek tik pamena aštuonmetė Lilė, prasidėdavo visos močiutės pasakos. Ir kaip mergaitė nustemba, kai vieną lietingą dieną vidury kelio išvysta tikrų tikriausią milžinišką tigrą – tarsi nužengusį tiesiai iš magiškų istorijų! Bet viskas trunka tik akimirką – kaip netikėtai jis atsirado, taip staiga ir dingsta.

Kiek išsigandusi, Lilė mėgina įtikinti save, jog tai buvo tik sapnas, tačiau neilgai trukęs tigras pasirodo vėl ir pasiūlo netikėtą, bet labai svarbų sandorį. Ilgai negalvojusi mergaitė sutinka, nors ne kartą girdėjo, kokie klastingi ir pavojingi gali būti šie padarai... Kad pažvelgtų gudriajam pasakų plėšrūnui į akis, Lilei prireiks ne tik begalinės drąsos ir ryžto, bet ir naujai atrastų draugų bei nuolat purkštaujančios vyresnės sesers Semės pagalbos.

„Kaip sučiupti tigrą“ – jautri ir magiška pasaka apie mergaitę ir jos šeimą, apie mus supančias istorijas, neapsakomą jų galią, norą surasti savo balsą ir leisti jam suskambėti kitų balsų ir istorijų chore.

„Jei pasakojimai būtų žvaigždės, šioji spindėtų neapsakomai ryškiai.“
Booklist

Tae Keller (Tei Keler) gimė Seule, Pietų Korėjoje. Būdama trejų kartu su tėvais persikėlė gyventi į Havajus. Ją nuo vaikystės supo močiutės sekamos korėjiečių liaudies pasakos apie magišką pasaulį – ypač tigrus, tad užaugusi T. Keller nusprendė sukurti ir savo istoriją apie šiuos mįslingus pasakų plėšrūnus.

Šias keturias skirtingas istorijas suartina fantastiškas Stepheno Kingo gebėjimas sukurti dramatišką įvykių atmosferą, sužadinti skaitytojui jausmus net tada, kai veikėjų prototipų toli gražu neįmanoma atpažinti tikrame gyvenime. Noveles sąlygiškai sieja skirtingi metų laikai ir praeities apmąstymo motyvas. Ištikimiausi S. Kingo gerbėjai dar kartą mėgausis šia ankstyvąja autoriaus kūryba.

Pagal tris iš šių novelių sukurti filmai, jie buvo nominuoti daugybei apdovanojimų ir tapo kino klasika.

„Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“ – viena įsimintiniausių istorijų nuo „Grafo Montekristo“ laikų apie nepagrįstai iki gyvos galvos nuteisto, bet neprarandančio vilties žmogaus pabėgimą iš kalėjimo.

 „Gabus mokinys“ pasakoja apie auksinį Kalifornijos berniuką, pasižymintį iškreiptu smalsumu, ir senį su baisia praeitimi, įsitraukusius į lemtingą ir šiurpą keliantį abipusį parazitizmą.

„Kūnas“ – keturiems vaikams kelionė į Meino miškus ieškoti tragiškai žuvusio mažamečio veikiau nuotykis, bet netikėtai šiame žygyje jie suvokia savo pačių mirtingumą. Autorius puikiai perteikia vaikystėje patirto streso įtaką žmogaus psichologijai.

„Kvėpavimo metodas“ – pasakojimas pasakojime: paslaptingame klube jo nariai prie židinio dalijasi keisčiausiomis istorijomis, viena jų apie bet kokia kaina gimdyti pasiryžusią moterį.

„Jo kūrinius taip lengva skaityti, ryšį su veikėjais pajunti kone akimirksniu – štai kodėl Stephenas Kingas yra tobulas pasakotojas.“ 

Houston Chronicle

Tai istorija apie tas, kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios išvyksta tam, kad jų vaikai turėtų šviesesnę ateitį, prarasdamos galimybę matyti, kaip jie auga, ir vaikus, kurie lieka ir laukia, kol jos grįš, vis mėgindami atsikratyti nuolatinio liūdesio ir pykčio.

Norėdamas parašyti šią knygą, Marco Balzano, Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas iš knygos „Lieku čia“, keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse, kuriose daug migrantų vaikų, augančių be vieno ar abiejų tėvų, kalbėjosi su istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, tomis, kurios rūpinasi savais ir svetimais.

Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi vyrą, kuris jau kurį laiką nesirūpina šeima nei finansiškai, nei kaip kitaip, du paauglius – Andželiką ir Manuelį, ir darbą, kuris neužtikrina pajamų, todėl vieną naktį ji pabėga į Milaną – vietą, kur svajonės, atrodo, pildosi greičiau. Čia ji dirba slaugytoja ir aukle, bet ketina likti tik trumpam, kol sukaups šiek tiek pinigų.

Tačiau mėnesiai virsta metais, o vaikų priešiškumas ir vyro atsainumas auga ir jos širdyje virsta randais. Vieną dieną ji sulaukia skambučio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina, ir skuba namo į Rumuniją.

Ar ilgą laiką toli gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina? Apie tai ir daug daugiau šioje knygoje pasakoja visi trys – Manuelis, Daniela ir Andželika.

Dovilė Raustytė (g. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.

„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.“

Autorė

Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje…

Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos“, nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.

„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!“

Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė

„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją.“

Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė

Helsingborgo centre, sprukdamas nuo policijos, į sąsiaurio vandenis nulekia raudonas BMW. Iš nuskendusio automobilio narai ištraukia Peterio Brisės – vienos ryškiausių šalies IT žvaigždžių – kūną. Policija įtaria savižudybę, tačiau atlikus skrodimą paaiškėja, kad Brisė mirė dar gerokai prieš pakliūdamas į vandenį – jau du mėnesiai kaip nužudytas ir užšaldytas. Šįsyk Fabianui Riskui ir jo komandai tenka nemenkas galvosūkis. Juolab kad ne vienas tikina vos prieš kelias dienas matęs Brisę sveiką ir gyvą...

Kitame sąsiaurio krante Dunja Hougard, kartu su kolega patruliuodama mieste, gauna pranešimą apie gatvėmis besiblaškančią kruviną moterį. Nuskubėję į vietą, iš klejojančios benamės sužino, kad kraujas ne jos – ji tik žmogžudystės, kurią įvykdė gauja keistai besišypsančių užpuolikų, liudininkė. Hougard jau kuris laikas nušalinta nuo tyrėjos pareigų ir šios bylos jai niekas neplanuoja skirti, bet taip lengvai pasiduoti – ne Dunjos būdui: ji žino, ką turi daryti, – gaus tam leidimą ar ne.

Kai tyrėjai Fabianas Riskas ir Dunja Hougard imasi vienų sudėtingiausių kada nors matytų bylų, jų keliams ir vėl neišvengiamai lemta susikirsti.

„Tokio įtaigaus negailestingo žudiko paveikslo jau seniai nėra tekę regėti.“
Kirkus Reviews

„Tobulai išlaikytas įtampos, veiksmo ir intrigos balansas.“
Crime Review

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „18 laipsnių šalčio“ – jau trečioji Fabiano Risko tyrimų dalis: anksčiau Lietuvoje išleistos „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018) ir „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

„Pamąsčiau, kad dar tokiai daugybei dalykų esu per maža, bet niekas nepasako, kada būsiu pakankamai didelė, kiek centimetrų staktoje reikia pasiekti, ir paprašiau Dievo: gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“.“

Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

„Vienas iš geriausių kada nors skaitytų debiutų. Jį jau dabar galima laikyti klasika.“
Max Porter

„Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo.“
Ted Hodgkinson, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas

Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld, gim. 1991, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – vieni iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. 2015 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Veršelio plėvė“ („Kalfsvlies“), kuris pelnė „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją. Už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ 2020 m. buvo apdovanoti „International Booker Prize“ literatūros premija ir tapo jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Rijneveld gyvena Utrechte, ten kuria ir dirba pieno ūkyje.

GERIAUSIA NEGROŽINĖ VERSTINĖ KNYGA 2021

Šioje knygoje dr. Merlinas Sheldrake'as leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti. Tai nei augalas, nei gyvūnas, jų randama visame pasaulyje, ore ir mūsų kūnuose. Grybai sprendžia užduotis neturėdami smegenų, gali pribloškiamai taikliai manipuliuoti gyvūnų elgesiu. Davę mums duonos, alkoholinių gėrimų ir gyvybę gelbstinčių vaistų, grybai formavo žmonijos istoriją, o visuomenę nuo pat Antikos laikų stebinusios grybų psichodelinės savybės palengvino nemažai psichikos ligų simptomų. Grybų gebėjimas virškinti plastiką, sprogmenis, pesticidus ir žaliavinę naftą yra pasitelkiamas pažangiausioms technologijoms, o atradus, kad jie jungia augalus požeminiais tinklais, „miško internetu“, pakito ir tai, kaip suvokiame ekosistemas. Tačiau didumą gyvenimo grybai nugyvena slapčiomis, o daugiau nei devyniasdešimt procentų jų rūšių iki šiol nėra aprašyta.

„Raizgus gyvenimas“ – tai suvokimą plečianti kelionė į slaptą gyvybės karaliją. Ši knyga parodo, kad be grybų nesuprastume planetos, kurioje gyvename, jie taip pat būtini norint suvokti, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės. Kuo daugiau sužinome apie grybus, tuo labiau neįmanomas be jų atrodo gyvenimas.

„Nepaprastai puiki!“
Margaret Atwood

„Aktuali ir reikalinga.“
Helen Macdonald

„Keičianti matymą.“
Robert Macfarlane

Dr. Merlin Sheldrake (Merlinas Šeldreikas, gim. 1987) – britų biologas ir rašytojas. Atlikęs tyrimą apie požeminius Panamos atogrąžų miškų grybų tinklus, Kembridžo universitete jis apgynė atogrąžų ekologijos mokslų daktaro laipsnį. „Raizgus gyvenimas“ – jo pirmoji knyga, 2020-2021 m. nominuota daugeliui premijų, tarp kurių: „British Book Awards“, „Royal Society Science Book Prize“, „Goodreads Choice Awards“; 2021 m. ji apdovanota „Wainwright Prize for Global Conservation Writing“ ir kt. premijomis. Sheldrake'o tyrinėjimai apima platų lauką – nuo grybų biologijos iki Amazonijos etnobotanikos istorijos. Jis yra entuziastingas aludaris ir fermentuotojas, taip pat muzikantas, groja pianinu ir akordeonu.

Jaunimui nuo 16 metų

Nuo šios kvapą gniaužiančios istorijos neįmanoma atsiplėšti. Pavojingi galvosūkiai, netikėti vingiai ir pikantiškos paslaptys – kaip tik patiks knygos „Vienas iš mūsų meluoja“ ir filmo „Ištraukti peiliai“ gerbėjams.

Eiveri Znaks gyvena mašinoje ir turi ateities planą: šiaip taip baigti mokyklą, laimėti stipendiją ir išvažiuoti. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai ji sužino paveldėjusi kone visus milijardieriaus Tobijo Hotorno turtus. Eiveri nė nenutuokia, kas tas Tobijas Hotornas ir kodėl jis įtraukė ją į savo testamentą.

Jei nori paveldėtų milijardų, Eiveri turi apsigyventi tviskančiame Hotornų name su daugybe slaptų takų. Kiekviename namo kambaryje gausu velionio senuko, be galo mėgusio galvosūkius, mįsles ir visokiausius simbolius, paliktų pėdsakų.

Eiverės nelaimei, Hotornų name vis dar gyvena šeima, kuriai Tobijas Hotornas paliko vos keletą skatikų. Tarp gyventojų yra ir keturi Hotorno vaikaičiai – pavojingi, patrauklūs, protingi gražuoliai, nuo pat mažens tikėjęsi vieną dieną paveldėti senelio turtus. Greisonas Hotornas, vienas iš vaikaičių, įsitikinęs, kad Eiveri apgavikė, ir pasiryžęs žūtbūt ją demaskuoti. Jo broliui Džeimsonui ji – paskutinė senelio mįslė, suktas ir daugiasluoksnis galvosūkis. Pakliuvusi į pavojų kupiną turtų ir privilegijų pasaulį, Eiveri priversta leistis į žaidimus, kad išsaugotų sveiką kailį.

„Barnes – galvosūkių ir siužeto posūkių virtuozė. „Paveldėtojų žaidimai“ – smagiausia metų knyga.“

E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ ir kitų autorė

Amerikičių rašytoja Jennifer Lynn Barnes rašė kone visą savo gyvenimą, o pirmą knygą išleido būdama 19 metų. Dabar ji daugiau nei dvidešimties knygų autorė. „Paveldėtojų žaidimai“ – naujausias jos bestseleris, pavergęs daugybę skaitytojų.

Oftalmologas, Florencijos intelektualų sūnus Markas Karera – it kolibris, kuris, tankiai plakdamas sparnais, geba kyboti ore, skristi ne tik pirmyn, bet ir atgal, tarytum nusikelti į praeitį ir į ateitį. Marko Kareros gyvenime gausu ir lemtingų sutapimų, ir siaubingų netekčių, ir absoliučių meilių. Jis veda ne tą moterį, Mariną, kuri jam neištikima. Iš visos širdies myli kitą moterį, Luizą, bet ji jam nepasiekiama. Dar jaunystėje netenka sesers, o brolis daugybę metų atsisako bendrauti. Itin sudėtingi jo tėvų santykiai nulemia skausmingus visos šeimos likimus. Bet Markas Karera turi ypatingą gebėjimą – kol pasaulis aplink jį nuolat kinta, jis išlieka ramus ir su tykia narsa iriasi pirmyn, nes išgyventi nereiškia gyventi mažiau.

Kone tobulai sukonstruotoje romano „Tu ir esi kolibris“ architektūroje iš įvairiausių kasdienybės detalių sukuriamas ištisas žmogaus pasaulis, lakiame laike ir svaigiame Italijos kolorite ištįstantis nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki dabarties ir artimos ateities. Viename iš to pasaulio taškų sušvytės Marko Kareros gebėjimo atsilaikyti prieš visas negandas vaisius – mergaitė japonišku vardu Miraidžin, reiškiančiu Ateities Žmogus. Šis pasakojimas – išmintinga meditacija apie šeimą, žmogaus širdį, gedinčiojo skausmą ir kiekvieno troškimą gyventi geriausią įmanomą gyvenimą iš geriausiųjų.

„Giliamintė knyga, kuri, perskaičius paskutinį puslapį, mane pravirkdė tarsi mažą mergaičiukę.“
Leïla Slimani

„Meistriška: spintelė keistenybių ir malonių staigmenų, kupina smulkučių stebuklų.“
Ian McEwan

„Visa, kas romaną padaro vertingą ir įtaigų, slypi čia: nuoširdumas, sąmojis, išmintis, meilė, mirtis, didis rimtumas, stačiokiški juokai, filosofija, subtilūs asmeniniai santykiai ir sudėtingi žmonių vidiniai gyvenimai.“
Edward Docx

„Stebinantis pasiekimas, tikra dovana pasauliui.“
Michael Cunningham

„Aistringai parašyta, pagavi ir išradinga šeimos saga.“
Jhumpa Lahiri

Sandro Veronesi (Sandras Veronesis, gim. 1959 Florencijoje) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių Italijos rašytojų. Jis dukart apdovanotas svarbiausia Italijos literatūros premija „Strega“: 2006 m. už romaną „Ramus chaosas“ ir 2020 m. už naujausią savo kūrinį „Tu ir esi kolibris“.

„Netrukus jis atitoko ir reziumavo, kad niekas nesikartoja: kiekvienam iš jų duota dienų ir progų, kurios nebesugrįš.“

1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

„Tokie smulkūs dalykai“ – nepamirštamai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

„Tikra dovana. Ją skaitant ištinka palaimingas čechoviškas sukrėtimas.“
Andrew O'gan

„Itin stipriame, tvirtame Keegan sakinyje gali tilpti tomai socialinės istorijos. Kiekvienas žodis – tinkamas žodis tinkamoje vietoje, o jų poveikis skambus ir giliai jaudinantis.“
Hilary Mantel

„Nepaprastai gražu. Knyga, kuri sužadins norą atrasti viską, ką autorė yra kada nors sukūrusi.“
Douglas Stuart

„Hipnotizuojanti airiška sakmė, peržengianti vienos šalies ribas, peržengianti laiko rėmus. Keegan sakiniai priverčia mano širdį spurdėti, kelius – virpėti.“
Lily King

Claire Keegan (Klerė Kygan, gim. 1968) – viena svarbiausių šiuolaikinių airių rašytojų. Jos pasakojimai apdovanoti daugeliu literatūros premijų ir yra išversti į daugiau kaip 20 kalbų. „Tokie smulkūs dalykai“ – ketvirta autorės knyga ir pirma, išversta į lietuvių kalbą.

„Dabar myliu save. Meilė sau reiškia, kad mano santykis su savimi grįstas pasitikėjimu ir ištikimybe. Tikiu, kad visuomet palaikysiu save, tad esu ištikima vidiniam balsui. Verčiau nepatenkinsiu kitų lūkesčių nei apleisiu save. Verčiau nuvilsiu kitus nei nuvilsiu save. Verčiau atsisakysiu kitų nei
savęs. Būsiu su savimi, kol mirtis mus išskirs.“

Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Bet vieną dieną viskas pasikeitė: renginyje, kur turėjo pristatyti netrukus pasirodysiančią knygą, Glenonė sutiko savo gyvenimo meilę – karjerą baigusią futbolininkę Ebę, ir galvoje aiškiai, ryžtingai išgirdo save tariant: „Štai ji.“ Pirmą kartą žodžiai, pakeisiantys visą tolesnį Glenonės gyvenimą, nebuvo primesti iš išorės, o kilo jai pačiai iš vidaus. Ir ją išlaisvino.

Įkvepianti Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi.“

„Išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai.“
Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

„Nesutramdyta“ kupina nuostabiai taiklių įžvalgų apie tai, ką reiškia būti moterimi šiandienos pasaulyje.“
Reese Witherspoon, aktorė, režisierė

„Tai kiekvienos moters įgalinimo ir meilės sau maldaknygė, kurios centre – drąsi, niekam nepataikaujanti ir nesiteisinanti savojo balso ir savo esybės atradimo istorija.“
Publishers Weekly


Glennon Doyle (gim. 1976) – amerikiečių rašytoja, aktyvistė, tinklalaidės „We Can Do Hard Things“ kūrėja, trijų vaikų mama, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš savigalbos knygos „Išlik kovotoja“ („Vaga“, 2017). Neįtikėtino populiarumo sulaukusi naujausia autorės knyga „Nesutramdyta“ ilgai išliko „New York Times“ bestselerių viršūnėse ir įkvėpė daugybę moterų ieškoti tikrojo, nesutramdyto savo vidinio balso, leidžiančio atrasti laimę ir mėgautis vidine ramybe.

Viena, 1914-ieji. Iš kilmingos šeimos kilusiam medicinos studentui Liucijui Kželevskiui sueina dvidešimt dveji, kai Europą užplūsta Pirmasis pasaulinis karas. Vedamas nepasotinamo jaunatviško smalsumo ir troškimo atsidurti priešakinėse karo gydytojų gretose, jis pasisiūlo tarnauti, tikėdamasis dirbti gydytojo asistentu gerai organizuotoje karo lauko ligoninėje.

Tačiau atvykęs į paskyrimo vietą Karpatų kalnuose prieš akis išvysta visai ką kita – neišbrendamo sniego apsuptame kelių trobų kaimelyje stūksančią laikina ligonine paverstą bažnyčią, kur tarp eilėmis suguldytų aimanuojančių kareivių karaliauja utėlės ir žiurkės, siaučia šiltinė ir nuolat veria stingdantis šaltis. Kželevskis netrunka sužinoti, kad ankstesnis daktaras paspruko, o sužeistaisiais beveik viena pati rūpinasi vienuolė sesuo Margaretė. Anksčiau nėkart rankose nelaikęs skalpelio Liucijus suvokia neturįs pasirinkimo – privalo imtis daktaro vaidmens. Laikui bėgant, jis patiki galintis įveikti likimo siųstą išbandymą, o jaunoje širdyje ima kaltis pirmieji meilės Margaretei daigai... Bet vieną dieną į bažnyčios šventorių valstietis atveža paslaptingą kareivį, neatpažįstamai pakeisiantį visų gyvenimus.

„Žiemos kareivis“ – tai tviskančių pokylių salių ir šiurpių karo lauko operacinių, pareigos šeimai ir savojo kelio paieškų, karo ir meilės istorija, atverianti amžiną troškimą išmokti atleisti sau ir kitiems.

„Iki smulkiausių detalių ištapytame karo apsėstos Europos paveiksle Masonas randa dvi paklydusias sielas ir užtikrintai veda jas išsipildymo link.“
New York Times

„Masonas – ne tik puikus medicinos žinovas, bet ir meistriškas pasakotojas.“
Washington Post

„Sodrus ir lyriškas, užburia elegantiškumu.“
Herald

Daniel Mason (Denielis Meisonas, gim. 1976) – gydytojas, Stanfordo universiteto psichiatrijos docentas. Tiria literatūros, istorijos ir kultūros įtaką medicinos praktikai. D. Masono knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt aštuonias kalbas – lietuviškai išleistas romanas „Rojalių derintojas“ („Jotema“, 2010), – pagal vieną jų pastatyta opera ir keletas teatro spektaklių. 2020-aisiais Masonui įteikta Joyce Carol Oates vardo premija.