Knygos

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merilina Konoli ir Deividas Sorensonas įsimyli vienas kitą. Jie jauni, naivūs ir pilni idealizmo. Jie lengvabūdiškai žiūri į ateitį, bet abu tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, laukia smagiausios jų gyvenimo dienos. Praėjus keturiasdešimčiai metų Sorensonai vis dar įsimylėję ir turi keturias visiškai skirtingas dukteris, savaip siekiančias džiaugsmo, tačiau niekur nerandančias ramybės.

Jauna našlė Vendė guodžiasi svaigalais ir jaunesniais vyrais. Buvusi advokatė Violeta kovoja su nerimu ir nepasitikėjimu savimi. Dėstytoja Liza laukiasi kūdikio, nors nežinia, ar jo nori, nuo vyro, kurio turbūt nemyli. Greisė – dykinėjanti pagrandukė – gyvena melu, kurio niekas šeimoje nė neįtaria. Seserų likimus ženklina siekis atrasti meilę, panašią į regėtą tėvų namuose, – jos nuo mažens varžosi tarpusavyje, kiekviena ieškodama savojo kelio. Šeimos gyvenimo lūžio tašku tampa nelauktas paauglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslapčių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepaprastų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupiną šeimos istoriją.

„Mūsų smagiausios dienos“ – tai kelionė į praeitį ir į ateitį po vienos Čikagos šeimos gyvenimą. Šiame romane be galo jautriai ir taikliai kalbama apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties, bei nenuilstamas didelės, sudėtingos, mylinčios šeimos laimės paieškas.


„Šis nepakartojamas debiutas įsirėžia giliai – jo humoras, jo išmintis, jo tragizmas.“
Rebecca Makkai

„Turtinga, įtraukianti šeimos saga.“
New York Times Book Review

„Jei pasaulį galėtų išvysti Jonathano Franzeno ir Anne Tyler literatūrinės meilės vaisius, tai „Mūsų smagiausios dienos“ būtų šių rašytojų verta atžala.“
Guardian

„Jaudinanti odė sudėtingai, mylinčiai šeimai.“
Madeline Miller


Claire Lombardo (Klerė Lombardo) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų smagiausios dienos“ yra jos debiutinis romanas, 2020 m. nominuotas „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijai.

2018 m. Šiaurės Karolina. Morgan Kristofer vos dvidešimt vieni, o jos ir taip nelengvas gyvenimas per akimirką virsta visai nepakeliamu: prisiėmusi kaltę už nusikaltimą, kurio nepadarė, ji nubaudžiama trejus metus kalėti ir jos svajonė tapti menininke nustumiama į antrą planą. Tačiau po metų Morgan sulaukia paslaptingos lankytojos ir jos siūlymo – jei Morgan sutiks restauruoti seną,  miestelio paštui kurtą freską, ji atgaus laisvę. Apie restauravimą Morgan ničnieko nenutuokia, tačiau kalėjime pasilikti taip pat nebegali, todėl sutinka. Ji tikėjosi, kad darbas bus išties sunkus, tačiau negalėjo žinoti, kad po freską dengiančiu storu nešvarumų sluoksniu ras kraupų pasakojimą apie beprotybę, smurtą ir miestelio sąmokslą bet kuria kaina saugoti paslaptis.

1940 m. Šiaurės Karolina. Iš Naujojo Džersio kilusi dailininkė Ana Deil laimi nacionalinį konkursą – ji tapys freską Identono, Šiaurės Karolinos miestelio, paštui. Vos dvidešimt dvejų ir šiame pasaulyje jau vienui viena, Ana nedvejodama imasi malonaus, o dar ir pelningo darbo. Ji pasineria į miestelio gyvenimą, tikėdamasi kuo geriau jį pavaizduoti savo freskoje, ir net nenutuokia, kaip giliai čia įsišakniję išankstiniai nusistatymai, kad už uždarų durų čia slypi gausybė paslapčių, o nepritampantiems tenka skaudžiai sumokėti.

Kas nutiko Anai Deil? Galbūt užuominos slypi senoje, smarkiai apdraskytoje freskoje? Ar Morgan pavyks įveikti savo demonus ir išsiaiškinti, kas slepiasi po storais melo sluoksniais?

Knygoje Diane Chamberlain meistriškai suderina asmeninę dramą, detektyvą, žavintį meno pasaulio paslaptingumą ir tokias aktualias temas kaip alkoholizmas, rasių problemos ir moterų emancipacija.

„Tai romanas apie meną ir paslaptis, jis įtraukia skaitytoją nuo pirmų puslapių ir palengva veda prie šokiruojančios pabaigos.“

People Magazine, Best New Books

„Įtraukiantis, faktinės informacijos nestokojantis ir susimąstyti verčiantis meninis detektyvas.“

Kirkus Reviews

„Tais pačiais metais, kai Volfgangas Amadėjus Mocartas parašė menuetą klavesinui,  tais pačiais, kai pirmą kartą buvo išleistos vaikiškos dainos Mirgėk, mirgėk, žvaigždele gaidos, tais pačiais, tai yra 1761-aisiais metais... gimė neišnešiotas kūdikis.“ 

Anė Mari Grosholc, mažutė, neišvaizdi, keistokų veido bruožų mergaitė, net ir suaugusi liko nedidukė, tad ją vadino tiesiog Maže. Vargu ar kas tikėjosi, kad ji taps didingos istorijos dalimi. Vargu ar kas tikėjosi, kad apskritai išgyvens. Neteko tėvų vos 7-erių, augo pas ekscentrišką daktarą Filipą Kurcijų, kuris Berno ligoninei medicinos tikslais iš vaško liejo įvairias žmogaus kūno dalis. Mažė tapo jo padėjėja ir greitai perprato šį subtilų amatą. 

Pirmąją vaškinę galvą Mažė išliejo Paryžiuje. Netrukus garsas apie makabrišką kolekciją, kurią sudarė žymiausių to meto filosofų, rašytojų ir žudikų vaškinės galvos, plačiai pasklido po Prancūzijos sostinę ir net pasiekė Versalio rūmus. Mažė savo akimis regėjo karaliaus dvaro prabangą ir varguomenės skurdą, matė kruviną revoliuciją, o kai jai pristatydavo nukirsdintų karališkosios šeimos narių ir revoliucionierių galvas, liejo jas iš vaško. Išskirtinis amatas padėjo išvengti giljotinos. Vėliau dėl šviesesnės ateities nustekentą Paryžių iškeitė į prašmatnų Londoną. Beikerio gatvėje įkūrusi Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų sulaukė didžiulės šlovės.

Šio pasaulinio bestselerio autorius Edwardas Carey 15 metų audė pasakojimą apie našlaitę, savo rankomis lietusią karalių, filosofų, revoliucionierių galvas. Išmoningai derindamas faktus ir vaizduotę, jis sukūrė įsimintiną legendinės Madame Tussaud gyvenimo istoriją.

„Žavingai atkurta ir iliustruota Madam Tiuso gyvenimo istorija rodo, kaip iš mažos sėklytės išauga didingas medis. Jaunatvišku džiaugsmu alsuojantis pasakojimas, sodri atmosfera ir šiek tiek makabriškas humoras – puikūs šios nepamirštamos knygos ingredientai.“

Olga Tokarczuk

„Nepražiopsokite šio ekscentriško literatūros stebuklo.“

@MargaretAtwood

Bazilis – nepaprastai talentingas išradėjas. Grįžęs į gimtąjį Mon Pibiu miestą jis nusprendžia atidaryti neįprastą krautuvėlę ir pardavinėti provokuojamus daiktus, žadinančius emocijas, pojūčius, kūrybiškumą ir skatinančius mąstyti drąsiau.

Talentinga parfumerė Džulija jaučiasi nusivylusi, kad yra priversta švaistyti savo gabumus kūno priežiūros priemonėms. Ji labai norėtų kurti kažką daugiau nei tiesiog „skaniai kvepiančius“ produktus ir į kūrinius įdėti dalelę savo širdies.

Jos sūnus Artūras, mokyklos nekenčiantis maištingas paauglys, išlieja jausmus kurdamas po atviru dangumi. Gatvės menas – tai jo būdas išsakyti savo nuomonę, koks gi galėtų būti jo kelias šiame pasaulyje.

Tai romanas, kuriame autorė kalba apie žmones, netelpančius į visuomenės jiems pasiūlytus saugius rėmus, drąsą ir užsispyrimą siekti svajonės, apie kiekvieno mūsų išskirtinumą, žmonių tarpusavio ryšius, kūrybiškumo svarbą. Knyga įkvepia norą gyventi visavertiškiau ir pradėti taikyti atkaklianarsę – svarbiausią „Taškuoto zebro krautuvėlės“ filosofinį principą.

Raphaëlle Giordano jau spėjo išgarsėti knygomis „Tavo gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“, „Diena, kai liūtai ims ėsti salotas“ ir „Kupidonas kartoniniais sparnais“. Naujausias jos romanas tęsia geriausias tokių knygų kaip „Dievas visada keliauja incognito“ (aut. Laurent Gounelle) tradicijas ir skiriamas visiems, kurie ieško įkvepiančios, kasdienes problemas spręsti padedančios literatūros.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Pirmoje knygoje – HERCOGAS IR AŠ – pasakojama apie Dafnę Bridžerton, vyriausiąją iš Bridžertonų seserų.

Dafnė, naujojo sezono debiutantė, sumani ir sąmojinga mergina, be vargo mezga draugystes su geidžiamiausiais Londono viengungiais, kurie, deja, jos nemato kaip būsimos žmonos, nes sąžiningoji Dafnė atsisako žaisti viliokiškus žaidimus, privalomus pagal nerašytas to meto Londono aukštuomenės taisykles.

Kitaip nei Dafnė, Heistingso hercogas Saimonas Basetas – geidžiamiausias jaunikis Londone – draugiškumu visai netrykšta. Jis tvirtai apsisprendęs vengti ir santuokos, ir visuomenės vakarėlių – lygiai taip pat kaip visą vaikystę jo vengė atsainus, jį niekinęs tėvas. Netikėtai sutikęs geriausio draugo seserį Dafnę, Saimonas sugalvoja planą: Dafnei sutikus su netikromis piršlybomis, jis atsikratytų įkyrių, savo dukteris jam peršančių mamyčių, o tuo tarpu smarkiai pagerėjus Dafnės reputacijai ji, tikėtina, sulauktų dėmesio vertų santuokos pasiūlymų.

Iš pradžių planas veikia nepriekaištingai, tačiau negailestingame, paviršinio žvilgesio ir apkalbų kupiname Londono elito pasaulyje tikram galima būti tik dėl vieno – meilė nepaiso jokių taisyklių.

Ši kupina šmaikštaus humoro, ryškių charakterių ir aistrų kronika, kurioje atsiskleidžia istorinis Romantizmo epochos paveikslas, jau tapo pasauliniu bestseleriu.

„Sumaniai ir žaismingai parašyta.“

Time magazine

„Galų gale sulaukėme: didis europietiškas romanas! Seniai laukėme tokios knygos kaip ši. Tai graži meilės istorija ir kartu labai įžvalgus Europos tapatybės paveikslas, kuriame laiko dvasia atspindima tiksliu, įspūdingu, ambicingu ir išmintingu būdu. Parašytas proza, kurios žodžiai šoka puslapiuose, protingais sakiniais, kupinais energijos, šviežių apmąstymų ir įžvalgų.“

Lene Sandvold, Gyldendal (Norvegija)

„Iljos Leonardo Pfeijfferio „Grand Hotel Europą“ galima pelnytai sugretinti su tokių europinio masto rašytojų kaip Thomas Mannas ir Harry Mulischas kūryba. Retai pasitaiko proga perskaityti tokį romaną, kuriame tragiška, bet graži meilės istorija būtų susipynusi su rimtais, tačiau nenuobodžiais ir itin šmaikščiais apmąstymais apie Europą kaip reiškinį. (...) „Grand Hotel Europa“ yra meilės laiškas senam, numylėtam, mirtinai išvargusiam, bet nuostabaus grožio žemynui.“

De Limburger (Nyderlandai)

Tai daugiasluoksnis romanas, kuriame didinga ir išprususia maniera supinama daugybė pasakojimų. Nors „Grand Hotel Europoje“ aprašomas žlugimas, čia daug vilties, o daugiausiai – tikėjimo meile.“

Nederlands Dagblad (Nyderlandai)

„Pfeijfferis parašė metų romaną. Tai didžioji satyra apie viską: pradedant destrukciniu masinio turizmo poveikiu, baigiant Europos kultūros išpardavimu.“

NRC Handelsblad (Nyderlandai)

„Grand Hotel Europa“ suteikia ne tik pribloškiančią skaitymo patirtį, bet ir begalę peno apmąstymams.“

De Morgen (Belgija)

Tol, kol Europa išaugina tokių menininkų kaip Ilja Leonardas Pfeijfferis, mes nesame tik praeitis – mes jaučiamės galį kurti ateitį.“

Femke Halsema, Amsterdamo meras

„Grand Hotel Europa“ yra nepaprastos jėgos romanas apie visas meilės apraiškas, apie Europą ir masinį turizmą.“

Ardnas (Nyderlandai)

„Grand Hotel Europa“ yra nuostabi knyga: stilistiškai meistriška, kompoziciškai geniali, taikliai kritikuojanti ir labai dažnai sąmojinga.“

MappaLibri (Italija)

Tai pasakojimas mažiems ir dideliems apie žmonių svajones, Balioniškyje pasiekiamas labai paprastai: tereikia danguje sugauti ar sužvejoti savąjį... balioną.

Tačiau kodėl nepaprasto miesto gyventojai dažniau nebent žiūri aukštyn, grožisi ir dūsauja, užuot pasukę galvas, kaip pasiekti svajonę? Kodėl darbuokliai samdo balionų gaudytojus, o sugauti spalvoti kamuoliai tuoj pat subliūkšta? Ar Juna išdrįs siekti ypatingos savo svajonės, skaudžiai užgavusios mergaitei širdį ir įsisukusios tarp pūkuoto maumedžio šakų? Kokį troškimą slepia žalias Elmio balionas su geltonu kaspinu?
Praleiskite vieną dieną Balioniškyje – pasisemkite drąsos ne tik svajoti, bet ir siekti svajonių.

Paveikslėlių knyga, iliustruojanti vieną šiuolaikiškų miestiečių dieną didmiestyje ir ūkininkų dieną kaime – nuo ryto iki vakaro.


Klausimai ir užduotys skatins vaiko pastabumą, norą ieškoti ir surasti, suskaičiuoti pasislėpusias kates, šunis, striksinčias voveres ar zuikius.


Tyrinėdami iliustracijas su vaiku galėsite aptarti:
– kodėl visiems svarbu mankštintis;
– kokias daržoves ir vaisius, kurių itin gausu miesto turguje, labiausiai mėgstate;
– kodėl tiek daug kam patinka biblioteka ir ką žmonės joje randa;
– kokia transporto priemone galima judėti mieste ir kur pereiti gatvę;
– kam reikalingos saulės baterijos ant stogo ir kaip elektromobiliai tausoja aplinką;
– ką vaikai veikia darželyje ir mokykloje.

Susipažinkite su pagrindiniais knygos gyventojais.
Mokslininkė Kristina gyvena kaime, tačiau dirba laboratorijoje mieste. Darbe ji svajoja sukurti naujus vaistus, o vakarais rūpinasi savo rožynu. Medyje prie Kristinos namo gyvena voveraitė Gilė.

Ūkininkai Braškėnai gyvena dideliame name kaime. Jų šeima – tėtis Povilas, mama Rasa, senelis Aleksas, penki vaikai ir penkios katės. Braškėnai augina įvairiausias daržoves, uogas ir vaisius – juos kas rytą mama Rasa veža į turgų. Rytais į miestą išskuba ir vyresnieji vaikai, tėtis Povilas lieka prižiūrėti kūdikėlio, o senelis Aleksas darbuojasi ūkyje.

Miestietis Leonas yra gydytojas, mėgsta groti elektrine gitara. Motociklu kartais važiuoja į svečius pas mokslininkę Kristiną. Jo šuo Vikis – puikiai dresuotas, moka daugybę triukų, todėl jį myli visi vaikai.

Rebeka – jauna moteris, dirba miesto restorane ir labai mėgsta puoštis, ypač suknelėmis.

Paulius ir Benas – broliai. Nors jie labai skirtingi, bet yra geri draugai. Benas – sodininkas, prižiūri miesto parko augalus, o Paulius architektas, kuria ir braižo ateities pastatus ir miestus.

Ąžuolų šeima gyvena mieste, bute. Mama Eglė – bibliotekininkė, o tėtis Rokas elektromobiliu kasdien važiuoja dirbti į kaimą, pas ūkininkus. Dvyniai Rapolas ir Mykolas kitais metais lankys mokyklą. Svajoja turėti šunį, todėl kaskart, kai susitinka su Leono Vikiu – iškart puola apsikabinti.

Ąžuolų šeimos seneliai – žinomi žmonės. Močiutė Vita Ąžuolė yra populiari aktorė ir dainininkė. Namuose daug jos įrašų, kartais vakarais ji dainuoja ir groja pianinu restorane. Senelis Gintautas Ąžuolas – rašytojas, daugybės knygų vaikams autorius. Kai tik pora pasirodo parke ar kitoje viešoje vietoje, prie jų visad susirenka vaikų ir suaugusiųjų būrys, prašo autografų ant plokštelės arba naujausios knygos.

„Metų laikai“ – muzikinė kelionė su Vivaldžiu.
Nuostabi Antonijaus Vivaldžio muzika, specialiai mažiems pirščiukams lavinti pritaikyti ranteliai ir nuolat besikeičiantys margaspalviai metų laikai pakerės ir ilgam prikaustys mažylių dėmesį: tiek daug visko reikia pamatyti ir išgirsti!

Kuo ši knygelė naudinga mažyliams?
– Pirščiukais braukdami per rantelius, vaikai lavins smulkiąją motoriką.
– Patys versdami puslapius ir spausdami muzikos mygtukus, tobulins akių ir rankų koordinaciją.
– Girdės garsius klasikinės muzikos kūrinius ir išmoks juos atpažinti.

Spausk mygtukus ir klausykis muzikos, nes gyvūnų orkestras tau groja Mocartą!
Ši knygelė – pirmoji mažylių pažintis su vienu garsiausių visų laikų kompozitorių. Spauskite mygtukus ir klausykitės magiškų Volfgango Amadėjaus Mocarto kūrinių, tyrinėkite spalvingas iliustracijas, kuriose kaskart aptiksite vis ką nors naujo.

Kuo ši knygelė naudinga mažyliams?
– Pirščiukais braukdami per rantelius, vaikai lavins smulkiąją motoriką.
– Patys versdami puslapius ir spausdami muzikos mygtukus, tobulins akių ir rankų koordinaciją.
– Girdės ir išmoks atpažinti žymius klasikinės muzikos kūrinius.
– Skaitymas jiems taps žaidimu: gausiai išmargintuose puslapiuose mažyliai galės ieškoti pasislėpusių gyvūnėlių ir daiktų.

Keturiasdešimtmečio Dominyko gyvenimas byra į šipulius: vėžys pasiglemžė jo motiną, jį paliko žmona, o naujoji draugė kelia vien rūpesčius. Dominykas negali pakęsti vaikystę apnuodijusio patėvio, bet didžiausias jo galvos skausmas yra paranojine šizofrenija sergantis brolis dvynys Tomas.

1990 metų spalio 12 dienos popietę Tomas pašiurpina visus viešosios Tri Riverso miestelio bibliotekos lankytojus. Pareiškęs, kad tai auka Dievui ir bandymas atkreipti dėmesį į karo Irake beprasmybę, jis šaltakraujiškai save sužaloja patėvio peiliu. Priblokštas Dominykas mėgina tesėti mirties patale gulėjusiai mamai duotą pažadą visada rūpintis savo broliu ir stengiasi ištraukti Tomą iš griežto režimo psichiatrinės gydyklos.

Siekdamas susigrąžinti brolį Dominykas yra priverstas stoti į akistatą ne tik su teisine šalies sistema, bet ir su savo vidiniais demonais. Kad suprastų brolį ir jo ligą, jis privalo pažvelgti į savo pykčio bei neapykantos šaltinį. Ši skausminga kelionė gali jį išgelbėti. Arba – galutinai pražudyti.

Amerikiečių rašytojas Wally Lamb sukūrė įspūdingą, širdį veriančią, mistišką ir nuoširdžiai jautrią istoriją apie susvetimėjimą ir žmogišką ryšį, naikinimą ir atsinaujinimą, kaltę ir pasiaukojimą, neapykantą ir atleidimą.

Romanas „Bent tiek aš žinau“ buvo įtrauktas į prestižinio Oprah knygų klubo sąrašus, taip pat sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo pasauliniu bestseleriu. Jo motyvais 2020 metais buvo sukurtas HBO serialas.

„Šią knygą sunku skaityti, dar sunkiau – nustoti skaičius, o pamiršti perskaičius – tiesiog neįmanoma.“

USA Today

Gali išgelbėti šimtus gyvybių. Arba tą, kuri tau yra pati svarbiausia.

Skrydžių palydovė Mina ruošiasi pirmajam tiesioginiam skrydžiui iš Londono į Sidnėjų. Istorinis įvykis sulaukė išskirtinio žiniasklaidos dėmesio, lėktuve pilna įžymybių bei žurnalistų. Mina stengiasi susitelkti į jos laukiantį darbą, pamiršti gyvenimą nuodijančias šeimines problemas ir rūpesčius dėl penkiametės dukrelės Sofijos psichologinių bėdų.

Tačiau lėktuvui pakilus Mina gauna keistą žinutę. Kažkas nori, kad ji padėtų užgrobti lėktuvą ir neleistų jam pasiekti Sidnėjaus. Tai skamba kaip nevykęs pokštas, tačiau skrydžio metu mirusio keleivio piniginėje aptikta Sofijos nuotrauka įtikina ją, kad padėtis rimta. Jos šeimai gresia mirtinas pavojus. Bet jei ji įvykdys teroristų reikalavimus, žus dar daugiau žmonių.

Skrydis iš Londono į Sidnėjų truks 20 valandų. Per tą laiką Mina privalo pasirinkti: išgelbėti šimtus nepažįstamųjų ar paaukoti visus dėl mylimiausių žmonių saugumo?

Britų autorės Clare Mackintosh knygos išverstos į 35 kalbas ir išleistos daugiau nei dviejų milijonų egzempliorių tiražu. Debiutiniu romanu „Leidau tau išeiti“ išgarsėjusi, o pasaulinę šlovę sutvirtinusi bestseleriais „Matau tave“ ir „Po pabaigos“, rašytoja pristato dar vieną įspūdingą psichologinį trilerį.

„Nuoširdžiai šokiruojantis ir išmoningas psichologinis trileris.“

New York Times Book Review

1957 m. parašyta „Artūro sala“ pelnė prestižiškiausią Italijos literatūros apdovanojimą – Premio Strega. Jos autorė – Elsa Morante (1912–1985), sudėtinga ir uždara asmenybė, anksti paliko namus, kad taptų rašytoja. Jos kūrybai būdingas tiesmukumas ir sudėtingi šeiminiai santykiai, o vertingomis ji laikė tik tas knygas, kurios turi galios keisti pasaulį. Jos kūryba laikoma moderniąja Italijos klasika.

Artūras – laisvas, veik laukinis paauglys. Savo dienas jis leidžia vienas, klajodamas po kaimą ir paplūdimius savo gimtojoje Pročidos saloje, įsispraudusioje Neapolio įlankoje, o namo grįžta tik genamas alkio. Artūro pasaulėžiūrą formuoja godžiai skaitomos knygos, todėl ne tik jo motina, mirusi jį gimdydama, bet ir tėvas, pasirodantis ir vėl iškeliaujantis be jokio įspėjimo, jam – bene mitinės būtybės, neturinčios trūkumų ir besąlygiškai garbinamos. Kai vieną dieną tėvas namo parsiveda nedaug už Artūrą vyresnę nuotaką, tyliai ir idiliškai jo būčiai ateina galas. Staiga susidūręs su realybe Artūras ima jausti pavydą, o galiausiai ir meilę – jausmus, apie kuriuos nieko nesupranta.

Tai daugiasluoksnė, brutaliai realistiška ir kartu pasakiška šeiminė drama, kurios centre – skausminga, bet prisijaukinta vienatvė, sudrumsčiama niekad vietoje nestovinčio gyvenimo.

„Nuostabiai parašytas kūrinys, stulbinantis išgalvoto pasaulio sudėtingumu ir visapusiškai atskleista žmogiškosios būties drama.“

Elena Ferrante

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.


„Tai Sebaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių.“
John Banville

„Ši sakmė apie vieno žmogaus odisėją per tamsius Europos istorijos amžius – vienas nuoširdžiausių ir labiausiai jaudinančių grožinės literatūros pavyzdžių pokario pasaulyje. Sebaldas – tai XXI a. Joyce'as.“
Times

„Šiame nerimastingame meistriškos formos kūrinyje Sebaldas tarytum pasiekia tobulybę.“
Heinrich Detering


W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944-2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Horoskopas iš esmės yra tarsi schema, iš kurios matyti, kokia žmogaus „vidinė programa“. Kiekvieno mūsų ji – vis kitokia. Ji nėra nei gera, nei bloga – tiesiog tokia, kokia yra. Gimimo horoskopas atskleidžia mūsų vidinę architektūrą – tokią, su kokia atėjome į šį pasaulį, tačiau ką su ja darome, priklauso jau tik nuo mūsų pačių.

Jan Spiller, visame pasaulyje žinoma astrologė, šioje knygoje dalijasi savo keliasdešimties metų patirtimi ir profesinėmis paslaptimis. Remdamasi šiaurinio Mėnulio mazgo padėtimi, autorė vaizdžiai ir išsamiai aptaria dvylika Zodiako ženklų – dvylika asmenybės tipų.

Knygoje rasite daug netikėtų įžvalgų apie tam tikro ženklo žmonių įgimtus gabumus, poreikius, troškimus, tikslus ir galimybes įvairiausiose gyvenimo srityse. Paprastai ir aiškiai išdėstytos autorės mintys pravers ne tik astrologijos naujokams ar žinovams, bet ir tiems, kas nori geriau suprasti save, atrasti vidinę harmoniją ir dvasinę ramybę.

HOROSKOPAS PARODO ASMENYBĖS STRUKTŪRĄ – TAI SCHEMA, UŽ KURIOS SLYPITE TIKRASIS JŪS. GYVENIMO VAIRAS – JŪSŲ RANKOSE.

Du šimtai milijonų parduotų muzikos įrašų

Dvylika „Grammy“ apdovanojimų

Tik viena Tina Turner

Tina Turner – rokenrolo karalienė ir gyvoji legenda – atskleidžia tiesą apie savo svaiginamą karjerą ir sudėtingą asmeninį gyvenimą.

Šioje autobiografinėje knygoje Tina atvirai išdėsto savo asmeninio gyvenimo istoriją – nuo Tenesio valstijos Natbušo miestelyje praleistos vaikystės, pasiektos šlovės dirbant su Ike’u Turneriu ir patirtų tamsių akimirkų gyvenant su juo iki nepaprastos vėliau lydėjusios sėkmės ir laimės asmeniniame gyvenime.

Mano meilės istorija – įspūdinga ir įkvepianti istorija moters, išdrįsusios įveikti visas jos kelyje pasitaikiusias kliūtis.

Ši puikiai parašyta autobiografija, atskleidžianti puokštę visiems žinomų Tinos savybių – stiprybę, energiją, drąsą ir dvasingumą, yra tokia pat pavergianti ir jaudinanti, kaip ir bet kuris iš garsiausių dainininkės hitų.

TINA TURNER (tikrasis vardas Anna Mae Bullock) yra dainininkė ir aktorė, kurios karjera tęsiasi jau daugiau nei šešiasdešimt metų. Muzikinę karjerą ji pradėjo dirbdama su buvusiu vyru Ike’u Turneriu, kaip dueto „Ike and Tina Turner Revue“ narė. Sėkmę lydėjo daugybė hitų, tarp jų „River Deep – Mountain High“ ir „Proud Mary“. Su Ike’u Tina išsiskyrė 1978-aisiais ir nuo tada nuo nulio pradėjo savo solinę karjerą. Ji išleido daug hitų, tarp jų 1984-ųjų solinį albumą „Private Dancer“. Tina Turner, viena populiariausių visų laikų atlikėjų, yra pardavusi 200 milijonų įrašų. Ji yra laimėjusi daug apdovanojimų, tarp jų dvylika „Grammy“ statulėlių, o į jos koncertus parduota daugiau bilietų nei į bet kurio kito solo atlikėjo. Dabar ji su savo vyru Erwinu Bachu gyvena Ciuriche, Šveicarijoje.

„Mano gyvenime buvo daug nutikimų, apie kuriuos jums galbūt norisi paklausti: „Kaip tu iš to išsikapstei?“ Esu dariusi tai, kas pavojinga, kiti irgi yra man padarę pavojingų dalykų, bet pačią paskutinę akimirką tarsi kažkas pasakydavo, kada reikia bėgti, kaip išgyventi. Tai įvykdavo visada, nesvarbu, kokioje situacijoje būdavau atsidūrusi. Nutariau, kad, matyt, man lemta gyventi. Galbūt esu čia dėl konkrečios priežasties, ir ta priežastis – pasidalyti savo istorija su jumis.“

Tina Turner

„Bet ar žinote, ką atsakau tiems, kurie paklausia: „Ką daryti, kai viskas tavo nenaudai?“ Štai koks mano atsakymas: „Turite judėti pirmyn. Nesustoti, kad ir kas būtų. Jei gaunate per vieną žandą, atsukite kitą. O skausmas? Nevalia galvoti, ką jums kas nors daro dabar ar darė praeityje. Tiesiog privalote judėti pirmyn.“

Tina Turner

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas rašytojo žodis. Romainas Gary (Romenas Gari, 1914–1980), parašęs romaną „Aitvarai“, nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Taigi, koks paaiškinimas? Galbūt atsakymas galėtų būti... mano romano pabaigos žodžiai: ...geriau nepasakysi. Pasakiau visa, ką turėjau pasakyti.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, besiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“.

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose, pirmasis – trisdešimt šešerių, antrasis – dvidešimt septynerių, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas – drąsos, poezijos ir laisvės simbolis.

Ką darytum, jei žvilgtelėtum akies krašteliu į savo ateitį ir išvystum visai ne tai, ko tikėjaisi?

Kiekviena Danielės Ešlės Kohan gyvenimo minutė suplanuota. Šiandien ji neabejotinai gaus darbą išsvajotoje teisininkų kontoroje, vakare romantiškame restorane jai pasipirš mylimasis, po metų jie persikels gyventi į geidžiamą Niujorko rajoną, ir taip per ateinančius penkerius metus viskas stos į seniai numatytas vėžes. Tik planuose paskendusi Denė nė neįtaria, kad likimas jai turi parengęs staigmeną.

Grįžusi namo, išvarginta stiprių dienos įspūdžių, Denė užmiega ant sofos, o praėjus kelioms akimirkoms nubunda gyvenime po... penkerių metų: kitame bute, šalia kito vyro ir su kitu sužadėtuvių žiedu ant piršto! Po valandėlės pramerkusi akis, Denė supranta vėl grįžusi į savo senąjį gyvenimą. Nors viskas atrodė neginčytinai tikra, ji netiki vizijomis ir pranašystėmis, tad stengiasi gyventi, kaip gyvenusi. Tačiau po ketverių su puse metų geriausios draugės surengtuose pietuose jai tiesiai prieš akis išdygsta vyras iš vizijos, ir Denei viskas ima slysti iš rankų.

„Nuostabiai graži istorija su netikėta pabaiga!“
Beth O'Leary

„Žiupsnelis gydančios magijos sudaužytoms širdims.“
Kirkus Reviews

Rebecca Serle – scenarijų autorė, prodiuserė, rašytoja. Jos romanas „Po penkerių metų“ sulaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Populiari JAV televizijos laida „Good Morning America“ romaną paskelbė savo knygų klubo mėnesio knyga.

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio: plinkančiu viršugalviu, pakumpusiais pečiais, dėvintis rusvus drabužius ir sienas išdabinęs diplomais. Tik pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas.

Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.

„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo.

„Psichoterapijos įžvalgos pinasi su asmeniniais pastebėjimais ir lengvai perteikiamais patarimais. Jokių pamokslų ir bejausmių teorijos atpasakojimų. Viskas tikra ir artima.“
New York Journal of Books

„Gottlieb mus dar kartą įtikina, kokia vertinga yra psichoterapija.“
Washington Post


Lori Gottlieb (Lori Gotlyb, gim. 1966) – psichoterapeutė, savigalbos knygų autorė, patarimų skilties „Mieloji psichoterapeute“, spausdinamos žurnale „Atlantic“, ir to paties pavadinimo tinklalaidės kūrėja. Jos skaitytas TED pranešimas 2019 metais buvo vienas žiūrimiausių. Gottlieb memuarų ir patarimų knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ilgai išliko perkamiausių „New York Times“ negrožinių knygų sąraše, o televizija ABC paskelbė pagal knygą kurianti serialą.

„Polina, aš noriu skirtis. Aš tavęs nebemyliu.“

Vos keli žodžiai, – bet Polinos Frėmon gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ilgai negalvojusi, ji susikrauna daiktus ir pasiėmusi ketverių metų sūnų išvyksta pagyventi pas tėvus. Prisiekia sau, kad tikrai neilgam, – tik kol praeis išsiskyrimo skausmas.

Tačiau net po pusės metų Polina nesijaučia „išgijusi“: tą nelemtą dieną ji vis iš naujo išgyvena mintyse, o skausmas žioji lyg atvira žaizda, kuriai niekad nelemta užsitraukti. Polina įsitikinusi, kad vyras ją vis dar myli, tad nutaria griebtis paskutinio šiaudo: kasdien savo brangiam Benui išsiųsti po laišką ir priminti, kokie neapsakomai laimingi jie buvo visą kartu praleistą laiką. Tik geriausius norus ir gražiausias praeities akimirkas dažnai temdo neišsakyti jausmai, paslaptys ir nuoskaudos, kurie verčiau niekada neiškiltų į paviršių.

„Grimaldi švelniai ir jautriai prabyla apie jausmus, kurių taip dažnai nedrįstame ar nenorime parodyti kitiems.“
La Provence

„Dar kartą įsitikinsite, kad meilė ir liūdesys dažnai eina koja kojon.“
Romans francais


Virginie Grimaldi (Viržiny Grimaldi, g. 1977) gimė ir augo Prancūzijoje, netoli Bordo. Kiek save pamena, visada norėjo būti rašytoja. Pirmąjį romaną apie meilę, jūrą ir net per 30 puslapių išsitęsusį saulėlydį parašė matematikos sąsiuvinyje būdama aštuonerių. „Lietui lyjant laimė kvepia stipriau“ – antrasis Prancūzijos bestselerių autorės romanas lietuvių kalba.

Šeši nepažįstamieji ir viena juos vienijanti nepatogi gyvenimo tiesa…

„Visi meluoja apie savo gyvenimą. Kas būtų, jei, užuot melavę, sakytumėt tiesą?“ Ekscentriškas, bet labai vienišas menininkas Džulianas Džesopas šį klausimą užrašo savo žalsvajame sąsiuvinyje, pavadina jį „Nuoširdumo projektu“ ir palieka jaukioje Monikos kavinėje netoli namų. Suradusi Džuliano sąsiuvinį ir jo įkvėpta, Monika atvirai užrašo savo istoriją ir pasiryžta padėti Džulianui. Tik nė vienas nesitiki, kad tokie maži gerumo gestai gali šitaip pakeisti kitų žmonių gyvenimą...

Žalsvasis sąsiuvinis keliauja iš rankų į rankas po Londoną, vienišių miestą, kol galiausiai šeši nuoširdūs, keisti, kartais juokingi, kartais skaudžiai liūdni nepažįstamieji, žalsvajame sąsiuvinyje išguldę slapčiausius savo išgyvenimus, susiburia Monikos kavinėje. Jie visi savaip patirs, ką reiškia būti sąžiningiems: kai kam bus lemta nusivilti, o kai kam – netikėtai atrasti meilę.


„Istorija, kupina vilties, kurios mums visiems šiuo metu taip reikia.“
Woman & Home

„Pakeliantis dvasią ir priverčiantis susimąstyti kūrinys.“
Sophie Kinsella

„Džiaugsmingas skaitinys, kuris sušildo iš vidaus.“
Beth Morrey

„Jeigu Monikos kavinė iš tikrųjų egzistuotų, užsukčiau į ją kasdien.“
Laurie Frankel

„Gražus romanas, perduodantis svarbią žinutę. Nepaprastai tinka šiems laikams.“
Jill Santopolo


Clare Pooley (Klerė Pūlei) – britų rašytoja ir tinklaraštininkė. Ji ilgai dirbo reklamos srityje, kurioje riba tarp nuoširdumo ir fiktyvumo labai trapi, taip pat yra populiaraus tinklaraščio „Mummy was a Secret Drinker“ („Mamytė slapta gėrė“) ir atsiminimų knygos „The Sober Diaries“ („Blaivūs dienoraščiai“) autorė. „Tiesą pasakius“ – debiutinis jos romanas – tapo tarptautiniu bestseleriu, išleistas 30-yje šalių ir skaitytojų rekomenduojamas romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“ ir filmo „Love Actually“ („Tegyvuoja meilė“) gerbėjams.

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja. Baigusi filosofijos studijas Maskvoje, dėstė Klaipėdos universitete, dirbo vietos spaudoje ir televizijoje. Vėliau persikėlė į Kopenhagą, dirbo banke. Iš čia su šeima persikraustė į gimtąjį vyro miestą – Hamburgą, ten gyvena jau dešimt metų.

Kartą autorė savęs paklausė: kaip galėčiau pamilti šį miestą? Ieškodama atsakymo, atrado įspūdingą Hamburgo istoriją, jo žmones, parkus ir muziejus. Ir Salmę, Afrikos saulę dėl mylimo vyro iškeitusią į šiaurietiškus pavėsius ir tapusią pirmąja arabe, parašiusia savo biografiją. Visa tai įkvėpė autorę sukurti šį, jau dešimtąjį, romaną.

Mieloji mano Monika, dėkoju tau už viską ir prašau tik vieno: nebijok gyventi.

Frederikė

Ant Elbės pakrantės stovi balta vila. Jos sode vaikštinėja povai. Šio namo šeimininkė, aštuoniasdešimtmetį perkopusi Frederikė, kaip didžiausią vertybę ant svetainės sienos pasikabinusi didžiulį Zanzibaro princesės Salmės portretą. Su guvia senole gyvena Monika – lietuvė vertėja, po skyrybų atramą atradusi spalvinguose Frederikės pasakojimuose.

Ramią Monikos gyvenimo tėkmę sutrikdo netikėtai oro uoste nugirstas pokalbis. O kur dar protu sunkiai suvokiamas Frederikės prašymas? Monikai tenka apsispręsti: peržengti asmenines nuostatas ir pažinti tikrąją meilės prigimtį ar ginti savo įsitikinimus, bet įskaudinti mylimus žmones?

Trys moterys ir trys jų gyvenimai, paženklinti aistros ir sudėtingų pasirinkimų naštos.