Knygos

Šią knygą Julianas Barnesas parašė po savo mylimos žmonos mirties. Ją skaitant nepalieka įspūdis, kad rašytojas staiga pasirodo nuogas, beginklis, nusimetęs įprastinę mistifikuotojo kaukę. Pasakojimas apie netektį toks skaudžiai autentiškas, kad nejučia norisi nusigręžti, kaip nesąmoningai nuo nelaimės ištiktojo gręžėsi buvę draugai. Juk netektis vienaip ar kitaip liečia kiekvieną iš mūsų. Tačiau kūriny esama ir kito, metaforiško, būdingo šiam autoriui lygmens – tai spalvingos istorijos apie XIX a. oro balionų skrydžius, prancūzų fotografo Nadaro nuotraukas ir oreivio pulkininko Fredo Barnabio meilę garsiajai Sarai Bernar. Pasak J. Barneso, sudėję tuos du, regis, nieko bendro neturinčius lygmenis į daiktą, išvysime kažką nauja…


„Šią knygą skaityti yra privilegija. Parašyti – stebuklas.“
The Times

„Giliai įsismelkianti ypač dėl to, kad Barnesas neidealizuoja nei savęs, nei kitų... Pribloškianti išpažintis apie skausmą žmogaus, kuris visa savo esybe mylėjo kitą ir jo neteko.“
Spectator

„Nepakartojama... Atrodo, jam pavyko padaryti neįmanomą dalyką: perkelti į popierių mūsų gyvenimo šiame pasaulyje pojūtį.“
Guardian

„Tai laisvai besiliejanti, įtaigi proza, atviras ir sąžiningas kalbėjimas... Kiekvienas, kas mylėjo ir neteko ar tiesiog kentėjo, turi perskaityti šią knygą, o paskui dar ir dar kartą prie jos sugrįžti.“
Independent


Julianas Barnesas (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011) ir „Pabaigos jausmas“ (2013). Pastarasis romanas apdovanotas prestižine Bookerio premija.

Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?

Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.

Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.


„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“

Haruki Murakami

Gimusi per Kalėdų pūgą, Džeinė Viljams gavo retą dovaną, nors pati apie ją nieko nežino. Ji gyvena beviltiškos romantikės gyvenimą, dirba mėgstamą darbą gėlių parduotuvėje, džiaugiasi gerų draugių kompanija, tačiau niekada nėra patyrusi tikrosios meilės. Netikėtai dvidešimt devintojo gimtadienio proga Džeinė sulaukia paslaptingos moters sveikinimo, kuriame rašoma, kad ypatinga jos prigimtinė dovana – gebėjimas matyti tikrąją meilę. Tačiau ji pati turinti atrasti šešias meilės rūšis ir aprašyti jas savo dienorašty iki saulėlydžio tos dienos, kai jai sueis trisdešimt, – kitaip...

„Jio - viena skaitomiausių moterų rašytojų Amerikoje.“
Woman's World

Sarah Jio romanai patenka į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašus. Jio yra žurnalistė, Glamour.com tinklaraščiui rašo apie sveikatą ir sportą. Jos straipsniai publikuojami tokiuose populiariuose žurnaluose kaip „Redbook“, „The Oprah Magazine“, „Glamour“, „SELF“, „Real Simple“, „Fitness“, „Marie Claire“ ir kituose.

Nepamirštamas pasakojimas apie didelę paslaptį, pakeitusią dviejų šeimų gyvenimą...

Mariana Koldvel, trisdešimt šešerių metų televizijos prodiuserė, gyvena svajonių gyvenimą Niujorke. Mėgstamas darbas ir stulbinanti karjera, pasakiški santykiai – Mariana priverčia visus, net ir save, įtikėti, kad jos gyvenimas klojasi taip, kaip ji trokšta. Tačiau vieną vakarą ji išgirsta durų skambutį, o jas atidariusi išvysta... Kerbę Rouz, aštuoniolikmetę merginą su raktu į praeitį, kurią Mariana manė visiems laikams užrakinusi.
Tą akimirką, kai Kerbė išdygsta prie Marianos namų slenksčio, visas jos skrupulingai kurtas pasaulis sukrečiamas iki pamatų. Jos abi leidžiasi ieškoti to, ko dar trūksta jų gyvenime, ir kiekviena supranta, kad dažnai mūsų vieta – ten, kur mažiausiai tikimės. O tai, ką stengiamės užmiršti, širdis prisimena amžinai.


Humoras, atvirumas, originalumas ir Jane Austin kūrybą primenantys kandūs socialiniai komentarai. Šis romanas puikiai tinka ir ant naktinio stalelio prie lovos, ir paplūdimio krepšy. Net pati Austen neatidėtų jo į šalį neperskaičiusi.
Chicago Sun-Times

Emily Giffin baigė Virdžinijos universiteto Teisės fakultetą. Kelerius metus padirbusi teisininke advokatų kontoroje Manhatane, persikėlė gyventi į Londoną ir atsidėjo tik rašymui. Išleido šešis romanus, tapusius „New York Times“ bestseleriais.

„Mūsų liks tik tiek, kiek telpa banjano šešėly“ – šių pranašiškų Karalienės Močiutės žodžių, ištartų vieną kvapnią saulėtą popietę, mažoji princesė Raamė dar nesuprato. O pirmąkart išvydusi raudonąjį – kodėl gi jis raudonasis? – khmerą, visą apsitaisiusį juodai, su sandalais iš padangos, ji tarė sau reginti tevodą, angelą, Pajuodėlį. Deja, tai buvo ne angelas, o vienos šiurpiausių pasauly revoliucijų kareivis, atėjęs išvaryti taikios, išmintingos karališkosios šeimos į baisią kelionę po pragaru virstančią šalį. Tądien nuostabus Raamės vaikystės pasaulis ėmė byrėti į šipulius...

Romanas Banjano šešėly pasakoja apie visagalę tėvo ir dukters meilę katastrofos akivaizdoje, liudija realius įvykius XX a. 8-ojo dešimtmečio Kambodžoje, atskleidžia tai, kad ir negailestingame pasauly esama grožio, tik reikia gebėti jį įžvelgti.

Šis daugybe literatūrinių premijų apdovanotas kūrinys grįstas asmenine rašytojos patirtimi. Kaip ir pagrindinė romano herojė Raamė, Vaddey Ratner, Kambodžos karališkosios šeimos narė, patyrė Raudonųjų khmerų terorą, per kurį žuvo daugiau kaip du milijonai žmonių. Lemtingaisiais 1975-aisiais autorei tebuvo penkeri. Po ketverių metų, išgyvenusi prievartą, badą ir artimųjų žūtį, ji pabėgo iš gimtosios šalies. 1981 m. Ratner atvyko į JAV beveik nemokėdama anglų kalbos. Po keliolikos metų ji su pagyrimu baigė Kornelio universitetą ir neilgai trukus išgarsėjo visame pasauly kaip rašytoja, pateikusi skaitytojams šį sukrečiantį liudijimą.


„Subtilus pasakojimas... gausus istorinių faktų, sodrių emocijų, reiškiamų vaizdinga kalba. Romanas, kuris neabejotinai bus skaitomas ir vertinamas ateities kartų.“
PEN/Hemingway Award Finalist citata

„Tokios istorijos kaip ši sujaudina iki širdies gelmių ir, drįstu pasakyti, pakeičia gyvenimą.“
Bookreporter.com

„Grožio ir netgi džiaugsmo kupinas pasakojimas. Neįtikėtina ir kilnu tai, kad apie įvykius kalbama be pykčio ir su begaline empatija.“
Ligaya Mishan, New York Times Book Review

Ji staiga atsirado mano terasoje vidury nakties siaučiant audrai, permirkusi ir visiškai nuoga.
– Iš kur jūs atsiradote?
– Aš iškritau.
– Iš kur iškritote?
– Iškritau iš knygos. Iškritau iš jūsų istorijos!

Įkvėpimą praradusio garsaus rašytojo Tomo Boido gyvenime staiga pasirodo keista mergina. Ji labai graži, bet apimta nevilties. Jei jis nustos rašyti – mergina pražus. Neįmanoma? Ir vis dėlto... Ar ji nužengė iš jo rašomo romano puslapių?
Tomas ir Bilė drauge patirs neįtikėtiną nuotykį, kuriame realybė susipins su fikcija ir įstums juos į svaiginantį bei pražūtingą žaidimą.
Popierinė mergina – tai sąmojingas, įtemptas, romantiškas, pribloškiantis pasakojimas apie išgalvotą personažą – ir kartu neabejotinai gyvą žmogų, kurio gyvenimas priklauso nuo vienintelės knygos.

„Musso gerbėjai nenusivils. Siužetas puikiai suregztas, o pabaiga – ypač subtili ir stebinanti.“
Blaise de Chabalier, Figaro Littéraire

„Musso neklysta viską sau leisdamas. <...> „Popierinė mergina“ – tai išdaigėliškas magiškas kūrinys. Netgi dar daugiau – tai lengvas ir elegantiškas skrydis tarp vaizduotės ir tikrovės. <...> Be abejonės, mes buvome pamiršę, kad gyvenimas – tai romanas.“
Pierre Vavasseur, Le Parisien

„Musso apdovanotas gebėjimu kurti originalias intrigas ir išlaikyti įtampą iki paskutinio puslapio.“
Direct Soir

„Ypatingas ryšys su skaitytoju. Puikus fikcijos ir tikrovės derinys.“
Studio Europe 1

1962-aisiais Italijos pajūry, nuošaliame miestely tarp uolų, mažo viešbutuko savininkas Paskualė Tursis svajodamas privilioti turistų nusprendžia įrengti teniso aikštelę. Vieną dieną jūroje lyg per sapną jis išvysta motorinę valtį. Paaiškėja, kad ja atplaukia – sunku patikėti – gražuolė amerikiečių aktorė, besifilmuojanti filme „Kleopatra“ su žvaigždėmis Ričardu Bertonu ir Elizabete Teilor. Deja, aktorė turi skaudžią paslaptį...
Mūsų laikais, po pusės amžiaus, Holivudo kino studijoje garsaus prodiuserio Maiklo Dino asistentė Klerė klausosi literatūrines ambicijas puoselėjančio Šeino Vilerio scenarijaus pristatymo. Netikėtai pasirodo žilas vyriškis, ieškantis paslaptingos moters, su kuria kadaise bendravo vos tris dienas.
Kas nutiko per pusę šimtmečio? Kokią paslaptį slėpė dailioji aktorė? Ši istorija pasakoja apie žmones, siekiančius neįtikėtinų svajonių, apie nusivylimą ir viltį, apie nuopuolį ir prisikėlimą. Romano puslapiuose veriasi Ligūrijos pajūrio žavesys, šalto lietaus apnikto Edinburgo gatvės, svajonių fabriko Holivudo intrigos. Tai meilės istorija, sako knygos herojus Maiklas Dinas.

Jessas Walteris, šešių romanų autorius, buvo nominuotas „National Book Award“ premijai, apdovanotas Edgaro Allano Poe premija. Palaiminti griuvėsiai 2012 m. tapo „New York Times“ bestseleriu.

„Įsimintiniausia metų knyga.“
New York Times Book Review

„Viena iš geriausių metų knygų.“
Washington Post, Salon, Entertainment Weekly, San Francisco Chronicle, Seattle Times

„Walteris tvirtai įsitvirtino pirmosiose šiuolaikinių Amerikos rašytojų gretose. Jis meistriškai sukūrė romaną, kupiną tragizmo ir kandaus sąmojo, o svarbiausia tai, kad šiai knygai būdinga kilni literatūros klasikos dvasia.“
Steve Almond, Boston Globe

„Tiesiog puiku, meistriškas kūrinys, peržengiantis dešimtmečius, žemynus ir žanrus. Štai jums spektaklio šviesos, štai jums kamera, štai jums veiksmas. Jei norite iš romano ko nors daugiau, nei „Palaiminti griuvėsiai“ jums davė, jus dera, taip sakant, išmesti iš teatro.“
Daniel Handler

„Įspūdinga istorija apie meilę, nusivylimą, savanaudiškas paskatas ir žmogaus širdies kantrybę.“
The Stranger

Antrojo pasaulinio karo išvakarės. Viename Anglijos dvare auga paskutinis išlikęs ypatingos kamelijų veislės, žinomos kaip „Midlberio rausvoji“, medelis. Retų augalų vagis Filipas Praisas pasamdo amerikietę merginą, vardu Flora, mėgėją sodininkę, šį brangų augalą pavogti. Ji, apsimetusi vaikų aukle, patenka į dvarą ir siekia gauti trokštamą medelį. llgainiui čia ne tik užgimsta nauja meilė, bet ir ima vertis šiurpios paslaptys.

Daugiau kaip po pusės amžiaus niujorkiečiai Adison ir Reksas Sinkleriai nutaria vasarą praleisti Anglijoje. Jiedu apsigyvena senajame dvare – jis dabar priklauso Rekso šeimai. Sutuoktinius sužavi nuostabus kamelijų sodas ir sudomina buvusios dvaro šeimininkės, visa širdimi mylėjusios augalus ir savo sodą, užrašai. Pamažu viena po kitos išaiškėja kraupios praeities detalės. Kas jas sieja su šių dienų paslaptimis?

„Jio – viena skaitomiausių moterų rašytojų Amerikoje.“
Woman's World

„Perskaičius paskutinį puslapį, kūrinys dar ilgai lieka atminty.“
Real Simple

Sarah Jio romanai patenka į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašus. Jio yra žurnalistė, Glamour.com tinklaraščiui rašo apie sveikatą ir sportą. Jos straipsniai publikuojami tokiuose populiariuose žurnaluose kaip „Redbook“, „The Oprah Magazine“, „Glamour“, „SELF“, „Real Simple“, „Fitness“, „Marie Claire“ ir kituose.

Kuo ilgesnis susilaikymas...
Prieš septynerius metus savo vestuvių išvakarėse ledi Džesika Šefild tapo nepadorios, nekaltos merginos akims nederamos scenos liudytoja. Sukrėsta, bet kartu ir truputėlį sujaudinta, ji niekam neprasitarė apie Alisterio Kolfildo – gražuolio rašalo juodumo plaukais – paslaptį. Vestuvių dieną Džesika žengė prie altoriaus, tačiau, bėgant ramios ir laimingos santuokos metams, prisiminimas apie Kolfildą visą laiką glūdėjo jos vaizduotėje...
...tuo saldesnis atlygis
Alisteris Kolfildas gyveno toli nuo droviosios ledi aistra spindinčiomis akimis. Subrendęs, tapęs sėkmingu pirkliu, plantacijos Jamaikoje savininku, jis nė kiek nebepriminė to palaidūno jaunuolio, kurį ji anksčiau pažinojo. Tačiau kai našlaujanti Džesika įlipo į jo laivą, pasirengusi tolimai kelionei, pasirodė, kad septyneri nepatirtų malonumų metai – lyg tie šilko sluoksniai, gaubiantys glamonių alkstantį kūną…

„Autorės knygos – tai pasimėgavimas, kurio nusipelno kiekviena moteris.“
Teresa Medeiros

Mintis parašyti „Apnuogink mane“ kilo netrukus po to, kai baigiau rašyti romaną „Septyneri metai iki nuodėmės“ – šioje knygoje taip pat kalbama apie skausmingą praeitį išgyvenusius žmones. Apnuogink mane – tarsi „Septyneri metai iki nuodėmės“ tęsinys, nors šios knygos ir pasakoja apie 200 metų skiriamus laikus.

Sylvios Day kūriniai užima pirmą vietą „The New York Times“ ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose. Ji yra daugiau nei dvidešimt apdovanojimų pelniusių romanų, parduodamų daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, autorė. Dvidešimt vienoje šalyje Sylvia Day yra perkamiausia autorė, jos kūriniai išspausdinti dešimties milijonų egzempliorių tiražu. „Goodreads Choice Award“ rašytoja nominuota geriausia autore.

Patas turi įdomią teoriją: gyvenimas – tai filmas, kurį kuria Dievas. Ir Dievo jam skirta užduotis – tapti fiziškai stipriam, išmintingam ir jautriam, kitaip tariant, būti puikiu vyru. Kai jis toks taps, Dievas jam dovanos laimingą filmo pabaigą – grįš jo žmona Niki. Bėda ta, kad Patas daug laiko praleido psichiatrijos ligoninėje, o namie niekas su juo apie Niki nesikalba. Lyg to būtų negana, jo mėgstama komanda, Filadelfijos „Eagles“, vis pralaimi rungtynes, jį persekioja keistuolė Tifani, o naujasis psichoterapeutas kaip gydymo būdą siūlo neištikimybę...

Romanas „Auksinis debesies kraštelis“ buvo sėkmingai ekranizuotas. Režisierius Davidas O. Russellas sukūrė kino filmą „Optimisto istorija“. 2013 m. aktorė Jennifer Lawrence, filme suvaidinusi Tifani, laimėjo „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Kūrinys išverstas į dvidešimt penkias kalbas, gavęs „PEN/Hemingway Award Honorable Mention“ apdovanojimą. Autorius kartu su žmona, rašytoja ir pianiste Alicia Bessette, gyvena Masačusetse.

„Matthew Quickas sukūrė širdį veriantį romaną.“
Kirkus Reviewers

„Drąsus debiutas... Quicko puslapiuose tiek absurdo, proto ir tikro jausmo, kad jo veikėju neįmanoma nesižavėti.“
Allison Lynn, People

„Sušildantis širdį, kupinas humoro ir paguodžiantis sielą kūrinys.“
Nancy Pearl, NPR

Tai atrodė vien patogus susitarimas.

Vyrų dėmesio nestokojanti gražuolė našlė Izabelė Pelham nebetrokšta vedybų. O markizui Džerardui Folkneriui reikalinga žmona. Ir Izabelė, ir Džerardas, skandalingai pagarsėję savo meilės ryšiais, turi asmeninių sumetimų: abu puikiai suvokia, kad jųdviejų vedybos būtų abipusiškai naudingas susitarimas. Deja, netrukus po šios „patogios“ santuokos paslaptingas tragiškas įvykis priverčia Džerardą išvykti iš Londono ir palikti žmoną. Kai jis grįžta po ketverių metų, tai jau nebe tas žavingas palaidūnas, už kurio ištekėjo Izabelė. Surimtėjusio, ryžtingo, paslaptingo vyro nebetenkina santuoka, grįsta vien išskaičiavimu.
Ar moteris, apsisprendusi nebeatverti širdies meilei, išlaikys sau duotą pažadą? Ar ji pasitiki Džerardu tiek, kad visiškai atsiskleistų sutuoktiniui, kuris grįžo kaip žavus nepažįstamasis?

Sylvios Day kūriniai užima pirmą vietą „The New York Times“ ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose. Ji yra daugiau nei dvidešimt apdovanojimų pelniusių romanų, parduodamų daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, autorė. Dvidešimt septyniose šalyse Sylvia Day yra perkamiausia autorė, jos kūriniai išspausdinti daugiau kaip šešiolikos milijonų egzempliorių tiražu. „Goodreads Choice Award“ rašytoja nominuota geriausia autore.

Nors jau prieš trisdešimt metų JAV koledžų absolvenčių skaičius pasiekė 50 procentų, daugumą Vyriausybės ir verslo vadovų pozicijų iki šiol užima vyrai. Vadinasi, priimant visiems mums svarbius sprendimus, į moterų balsą vis dar nėra atsižvelgiama pagal lygiateisiškumo principą.

Didelio populiarumo sulaukusioje knygoje „Būkime prieky“. Moterys, darbas ir siekis vadovauti Sheryl Sandberg pasakoja apie savo pačios pasirinkimą, klaidas bei kasdienę kovą – to prireikė norint priimti teisingus sprendimus, susijusius su savimi, darbu ir šeima. Sandberg pateikia praktiškų patarimų apie derybas, mentorius ir apie tai, kaip susikurti pasitenkinimą teikiančią karjerą, skatina moteris užsibrėžti ribas ir pamiršti mitą, kad „galima turėti viską“. Ji aprašo konkrečius veiksmus, kurių gali imtis moterys, kad atrastų pusiausvyrą tarp savo profesinių siekių bei asmeninio pasitenkinimo, ir įrodo, kad vyrams gali būti labai naudinga palaikyti moteris darbe ir šeimoje.

2010 m. knygos autorė pasakė uždegančią „TEDTalk“ kalbą, kurioje paaiškino, kaip moterys nejučiomis susilaiko nuo karjeros. Šio garsiai nuskambėjusio pasisakymo įrašas buvo peržiūrėtas daugiau nei tris milijonus kartų.

„Visada maniau, kad mano veikloje lyties dimensija nieko nelėmė, niekas manęs nediskriminavo, nebent sulaukdavau menkaverčių pastabų, bet jas tiesiog stengiausi ignoruoti. Man atrodė, kad nieko nebijojau ir viską sprendžiau pati. Sh. Sandberg knyga privertė pakeisti požiūrį: joje radau daug sau pačiai būdingų savybių ir stereotipų ar iki detalių pažįstamų situacijų. Tad rekomenduoju knygą moterims – ji nepavers jūsų šalies prezidente ar tarptautinės kompanijos generaline direktore, bet leis kritiškai pažvelgti į savo kompleksus ir galbūt išlaisvins slopinamą iniciatyvą. Rekomenduoju ją ir vyrams – galbūt taps aiškiau, „ko joms dar trūksta“. “
Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja

„Man regis, kiekviena moteris yra patyrusi tai, apie ką kalba šaunioji knygos autorė. Kartais net nesusimąstome, kad su mumis elgiamasi nenormaliai, ir prie to prisitaikome. Net ir aukšto statuso moterys būna tarsi nejučia nuvertintos, nes yra būtent moterys. Ta diskriminacija – dažnai labai subtili, ne visada lengvai užčiuopiama, pakibusi paraštėse. Neįkyriai ir lengvu stiliumi išdėstytas Sh. Sandberg požiūris į lygybę yra juo labiau padrąsinantis, nes grįstas jos pačios ir jos šeimos gyvenimo pavyzdžiais.“
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, DELFI vyriausioji redaktorė nuo 2000 m.

„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad moterys rečiau nei vyrai pertraukinėja pokalbio dalyvius, yra įžvalgesnės; pirmauja kalbos sklandumo testuose, daugiau šypsosi, dažniau žiūri kitiems į akis, mieliau sako komplimentus, dažniau juokiasi ir linkusios dalintis galia... Ši knyga apie tai, kad pačios turime patikėti, kokios esame svarbios savo šeimai, darbovietei, šaliai ir pasauliui.“
Agnė Zuokienė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja

„Šią knygą perskaičiau vienu prisėdimu: dėl to, kad itin daug kas buvo artima, suprantama, patirta ir naudinga. Kiekvienai, kuri svarsto apie karjerą, kiekvienai, kuri su nerimu ar kaltės jausmu palieka mažylį namie ar darželyje, kiekvienai, kuri jaučiasi taip, tarsi turi pasitraukti iš kelio ar nutylėti, ši knyga suteiks pojūtį, kad nesate viena. Ir dar. Perskaičiusi šią knygą kaip niekada gerai supratau, kad turime drąsiai kalbėti apie lyties stereotipus Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad dažnai yra pasakoma, jog Lietuvoje stiklinių lubų nėra. Bėda štai kur: pačios užsidėjusios tas lubas, jų nebematome. Kai nematome mes, nemato ir aplinka. Tik apie jas kalbėdami ir analizuodami galėsime inicijuoti kaitą.“
Dr. Austėja Landsbergienė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja

„Perskaičius knygą „Būkime prieky“ labiausiai man įstrigo autorės pastangos savo pavyzdžiu parodyti, kaip svarbu mums, moterims verslininkėms, daugiau pasitikėti savimi, nugalėti vidinius barjerus ir išdrįsti rizikuoti. Visa širdimi pritariu Sh. Sandberg minčiai, kad „galime iš naujo sukelti revoliuciją, jeigu pradėsime ją savyje“. Linkiu, jog ši knyga paskatintų Lietuvos moteris nebijoti pradėti savo verslo ir siekti karjeros aukštumų.“
Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė, advokatė, Lietuvos verslo moterų tinklo pirmininkė


Sheryl Sandberg yra „Facebook“ vykdomoji direktorė. Prieš tai ji buvo „Google“ kompanijos pasaulinių internetinių pardavimų ir operacijų viceprezidentė ir JAV iždo departamento personalo vadovė. Dar Sheryl dirbo „McKinsey & Company“ konsultante ir Pasaulio banko tyrimų asistente. Sheryl yra „Facebook“, „Walt Disney“, „Women for Women International“, V-Day ir ONE kompanijų valdybų narė ir „Lean In“ valdybos pirmininkė. Žurnalas „Fortune“ ją išrinko viena iš 50 galingiausių verslo pasaulio moterų, o žurnalo „Times“ rinkimuose ji pateko į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Sheryl gyvena Kalifornijoje su savo vyru Dave'u Goldbergu ir dviem vaikais.

1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės...

Taip prasideda pasakojimas, kaip skandalingojo romano autorių religiniai fanatikai priverčia pasitraukti į pogrindį, ir jam, akylai saugomam ginkluotų policininkų, tenka nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus. Jo paprašoma susigalvoti slapyvardį, kuriuo į jį galėtų kreiptis policijos pareigūnai. Salmanas Rushdie prisimena savo mylimus rašytojus – Conradą ir Čechovą – ir sugalvoja jų vardų derinį: Džozefas Antonas.
Kaip rašytojas ir jo šeima gyvena visus tuos devynerius metus, kai jam nuolat grasinama susidoroti? Kaip jam sekasi tęsti pradėtus darbus? Kaip jis įsimyli ir skiriasi? Kaip ir kodėl klysta, kaip išmoksta duoti atkirtį? Salmanas Rushdie pirmąkart atvirai apie tai prabyla šiuose ypatinguose memuaruose, tai istorija apie vieną svarbiausių nūdienos mūšių už žodžio laisvę.

„Trileris, epas, politinė esė, meilės istorija, odė laisvei.“
Le Point

Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi, gim. 1947) – romanistas, eseistas, kritikas, vienas garsiausių XX a. kūrėjų. Autorius išgarsėjo antrąja savo knyga Vidurnakčio vaikai (liet. k. išleista 1999 m.), už ją gavo vieną svarbiausių literatūros apdovanojimų – Bookerių Bookerio premiją. Rushdie suteikti aštuoni garbės daktaro titulai, jis – Karališkosios literatūros draugijos narys, o Anglijos karalienė už nuopelnus literatūrai rašytoją įšventino į riterius.

Dešimtas Lietuvos istorijos tomas Nepriklausomybė (1918–1940 m.) – tai originali interpretacija, skirta moderniajai Lietuvos valstybei. Nepriklausomybė ir socialinė pažanga buvo pagrindinė jos idėjinė politinė programa. Tačiau Lietuva gyveno didelio vidinio bei išorinio spaudimo aplinkybėmis, todėl nesusidarė sąlygos susiformuoti demokratijai ir visavertei valstybės nepriklausomybei.

Šioje studijoje į tarpukario Lietuvos valstybę bei visuomenę žvelgiama ne kaip į baigtinę vertybę, o kaip į procesą – nors jis lėmė rimtus vidinius ir išorinius prieštaravimus, vis dėlto neprarado perspektyvos. Studija parengta vadovaujantis dviem hipotezėmis: pirma, nepriklausoma nacionalinė Lietuvos valstybė buvo ne atsitiktinumas, o dėsningas bendrų pasaulinių bei regioninių procesų padarinys; antra, patyrusi daugybę problemų, ji tapo reikšmingu paveldu tiek lietuvių tautai, siekiančiai objektyvių ir subjektyvių politinės egzistencijos prielaidų, tiek ir tarptautinei bendruomenei, priimančiai Lietuvą kaip savo tikrą narę.

Pirmoje tomo dalyje nagrinėjamas modernios Lietuvos valstybės formavimosi procesas nuo Pirmojo pasaulinio karo impulsų tautinei idėjai plėtotis iki faktinių šalies sienų fiksavimo 1923–1924 m., toliau analizuojama politinės sistemos raida 1918–1940 m. – partijų, Seimo veikla, autoritarizmo teisiniai ir politiniai pagrindai, jėgos struktūros.

Knygą „Kaip tekantis vanduo“ sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-aisiais. Kūrinių veiksmo laikas apima XVI-XVII amžius. Pirmame apsakyme „Anna, soror...“ vaizduojama tragiška brolio ir sesers meilė Neapolyje. Apsakymo „Nežinomas žmogus“ veiksmas vyksta Rembrandto laikų Amsterdame, jo herojus Natanaelis – paprastas žmogus, naivus ir atviras pasauliui. Apsakyme „Gražus rytas“ jo sūnus Lozorius prisideda prie keliaujančiųjų aktorių trupės ir gauna galimybę nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų.

Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Lietuvių kalba išleistas romanas „Filosofinis akmuo“ (2001, 2006), „Adriano memuarai“ (1986, 1996), „Rytietiškos novelės“ (2008).

Visiems rašytojos kūriniams būdinga subtili, poetiška kalba, tapybiški vaizdai ir filosofinės įžvalgos.

Marguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Pasak garsaus prancūzų kritiko Jeano d'Ormessono, „Yourcenar esmę <...> atskleidžia reiklumas, kuris prieštarauja šios epochos tendencijoms. Trumpai tariant, ji nepasitiki laime. Ji niekina laimę ir jai priešpriešina tarnystę – tai, turbūt, tiksliausias žodis, apibrėžiantis jos asmenybę bei kūrybą“.

Johannas Wolfgangas Goethe (1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas, vienas garsiausių vokiečių rašytojų, žymiausias literatūrinio sąjūdžio „Audra ir veržimasis“ atstovas. Itin gausiame ir įvairialypiame jo kūrybiniame palikime – pasaulinio garso tragedija „Faustas“, romanai „Jaunojo Verterio kančios“, „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“, arba „Atsižadantieji“, „Sielų giminystė“. Per ilgą savo gyvenimą Goethe įspūdingai reiškėsi kaip literatas, taip pat daug nusipelnė kaip valstybės veikėjas, gamtos tyrinėtojas, meno kolekcininkas.

Autobiografijoje „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ Goethe vaizduoja 1749–1775 m. laikotarpį, pasibaigiantį išvykimu į Veimarą – ten jo laukia tarnyba hercogo dvare. Kūrinys parašytas iš tolimos laiko perspektyvos, autoriui atsigręžus į savo gyvenimo pradžią. Vėlyvasis Goethe taip kalba apie savo autobiografiją: „Tai mano gyvenimo rezultatai, o faktai, kuriuos aš papasakojau, tiesiog patvirtins mano stebėjimus, aukštąją tiesą... Mūsų gyvenimo faktai vertingi ne todėl, kad yra tikri, bet todėl, kad ką nors reiškia.“

...Pagrindinis biografijos uždavinys yra pavaizduoti žmogų jo gyvenamuoju laiku ir parodyti, kiek visuma jam priešinasi, o kiek jam palanki, kiek tas priešinimasis jam padėjo susidaryti požiūrį į pasaulį bei žmones ir kaip, jei jis menininkas, poetas, rašytojas, jį vėl atspindėjo į išorę.

Ar geriausi gyvenimo metai visada priklauso tik praeičiai? O jeigu taip, kas už tai atsakingas?

Šie klausimai neduoda ramybės architektei, vienišai motinai Ingridai Drejer keturias lemtingas kovo dienas – kai ji staiga supranta, kad ją supantis pasaulis visiškai kitoks, nei jai iki šiol atrodė. Ingridos paauglys sūnus areštuojamas už smurtą, o jos santykiai su vyresniu vedusiu vyru netikėtai ima šlyti. Panirusi į prisiminimus apie savo vienišą jaunystę ir nepavykusią santuoką, Ingrida stengiasi sau atsakyti, kodėl jos gyvenimas tampa vis panašesnis į aklavietę.
Ar ji, stipri ir ryžtinga moteris, pasmerkta elgtis taip, kaip elgėsi jos motina ir senelė, ar jai lemta pakartoti jų gyvenimo klaidas? O gal jų visų trijų istorijos tėra tik tos pačios temos variacijos?

Jensas Christianas Grøndahlis (Jensas Kristianas Griondalis, gim. 1959) – žymus danų prozininkas, literatūros kritikų vertinamas kaip vienas įžvalgiausių šiuolaikinių romanistų. Atverdamas skaitytojui plačią vyro ir moters santykių įvairovę, autorius parodo puikiai besiorientuojantis subtiliuose emocijų labirintuose. Į lietuvių kalbą išversti trys kūriniai: „Spalio tylėjimas“, pelnęs autoriui europinę šlovę, „Luka“, 2008 m. tapusi perkamiausia metų knyga Danijoje, ir „Kitokia šviesa“, laimėjusi BG banko įsteigtą literatūrinę premiją.

XIX a. Amerikoje gyvenimas virte verda. Greta turtuoliai ir vargšai, kasdienybė ir šventės, niekšiškumas ir pasiaukojimas. Šių nepamirštamų apsakymų veikėjai – ir kilnūs sukčiai, ir pardavėjos, svajojančios tapti aristokratėmis, ir romantiški kaubojai, laukiantys laimingo atsitiktinumo, pakeisiančio jų gyvenimą, arba provokuojantys tuos atsitiktinumus patys. JAV literatūros genijaus istorijos iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, tačiau jose glūdi daug gyvenimiškos išminties.

O. Henry (tikrasis vardas Williamas Sydney Porteris, 1862–1910) – autorius, patyręs daug likimo smūgių: anksti liko be tėvų, sėdėjo kalėjime, neteko žmonos bei sūnaus. Vėliau jam nusišypsojo fortūna ir jis tapo vienu populiariausių trumpųjų apsakymų kūrėjų ir geriausiai mokamu JAV rašytoju. O. Henry – daugiau nei 300 apsakymų autorius.

Paveikslėlių knygelė su dvylikos dalių dėlione, žaidimais ir lipdukais.
Linksmi ir gražūs paveikslėliai bei paaiškinimai padės išmokti svarbiausius žodžius, supažindins su ūkio gyventojais.

Septinto „Lietuvos istorijos“ tomo pirmoje dalyje pristatomas trumpasis Lietuvos istorijos XVIII amžius, jo samprata ir chronologiniai rėmai (1733–1795 m.). Šis amžius nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad valdant Augustui III Respublikoje prasidėjo visuomenės modernėjimas, o valdant Stanislovui Augustui jis įgavo pagreitį ir išsiliejo valstybės ir visuomeninių santykių pertvarkos veiksmais. Tokia Lietuvos istorijos XVIII a. samprata yra naujovė.
Knygoje Lietuva suvokiama kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet kartu matomi ir parodomi valstybės lietuviškųjų etninių žemių savitumai. Svarbu pabrėžti, kad į Lietuvos sampratą įtraukiama ir Mažoji Lietuva. Knygoje pateiktas kompleksinis jos vaizdas XVIII amžiuje. Jos gyventojai lietuvininkai suprantami kaip lietuvių tautos dalis, gyvenanti kitomis politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.
Knygoje pateikiamas europinis Lietuvos istorijos kontekstas, apibūdinami Respublikos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis Rusija, Prūsija ir Austrija, daug dėmesio skiriama Lietuvos vietai Respublikoje parodyti, aptariamos priemonės, kuriomis Lietuvos politinės jėgos saugojo savo valstybingumą. Respublika pristatoma kaip dviejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, konfederacija. Knygoje detaliai aprašomi XVIII a. atnešti kokybiniai ir kiekybiniai Lietuvos valstybės kultūrinio kraštovaizdžio pokyčiai, žmonių veiklos poveikis gamtinei aplinkai. Aptariami XVIII a. demografiniai procesai, pirmą kartą į mokslinę apyvartą kompleksiškai įvedama XVIII a. antrosios pusės statistinė medžiaga apie gyventojų skaičių, jų tankumą, pasiskirstymą kaimo ir miesto erdvėje. Apžvelgiama etninė ir konfesinė Lietuvos valstybės gyventojų struktūra, krikščioniškųjų bažnyčių organizacija, erdvinė, etninė ir socialinė tikybų sklaida.

Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.

Krzysztofas Buchowskis (Kšyštofas Buchovskis, gim. 1969) – Lenkijos istorikas, Balstogės universiteto profesorius. Jo tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Vidurio ir Rytų Europos istorija bei lenkų ir lietuvių santykiai. K. Buchowskis gerai žinomas ne tik Lietuvos visuomenės akademiniuose sluoksniuose, bet ir mūsų politiniame bei kultūriniame gyvenime. Jo darbai, išsakytos mintys apie XX a. pirmos pusės lenkų ir lietuvių santykius sulaukė kontroversiškų vertinimų. „K. Buchowskio tyrimai – inspiratyvūs ir aktualūs ne tik akademiniams sluoksniams, bet ir mūsų visuomenei, ypač jos savivokai“, – teigia Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys.
Knygoje „Litvomanai ir polonizuotojai“ K. Buchowskis atvirai naujovišku žvilgsniu pažvelgia į lenkų ir lietuvių santykių raidą. Knygoje rekonstruojami ir analizuojami mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai, viešpatavę lenkų ir lietuvių santykiuose XX a. pirmoje pusėje. Šiuo laikotarpiu lietuviai aiškiai neigiamai vertino lenkus ir Lenkiją, buvo susiformavusi ir labai nepalanki lietuviams bei Lietuvai lenkų nuomonė. Taip pat autorius siekia atsakyti į klausimą, kokios gi priežastys lėmė, kad abipusis nepasitenkinimas ir neigiamas požiūris tik augo ir stiprėjo.
Knygą sudaro keturi skyriai. Pirmasis skirtas mitų, stereotipų ir išankstinių nuostatų, kurios formavo lenkų ir lietuvių santykius XIX ir XX a. sandūroje, ištakoms. Antrame skyriuje analizuojamas Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis ir 1918–1922 m. konfliktas. Trečiame – pagrindiniame ir didžiausiame – skyriuje pateikiami mitų (pvz., Vilniaus atgavimo mito) ir abipusių išankstinių nuomonių, paplitusių tarpukariu ir savotiškai tęsiančių konfliktą, aprašymai ir analizė. Ketvirtame skyriuje analizuojami abipusiai vaizdiniai Antrojo pasaulinio karo metais – nuo 1939 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos.

„Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengvėle skęstantis, sapnuoju save lyg atsibudusį ir suvokiu beribį kosmoso plūdimą, plūstantį per tą sensualią žaizdą, kuri kadaise buvo mano pastovus aš. Suvokiu garsus, kvapus, lytėjimus, jausmus, besiliejančius į tą atvirą žaizdą – be manęs.“

„Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Husserlio anūkas svečiuose pas Budą.“ Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais. Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos Šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą, ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Husserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes.
Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
Dalia Kaladinskienė

„Žvelk į arlekinus!“ – ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį... Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis“.

Vladimiras Nabokovas, garsus rusų ir amerikiečių rašytojas, vertėjas, mokslininkas, literatūrologas. Jo talento specifika – aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Nabokovo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat gerai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė.

Aleksandras fon Briukenas, turtingo fabrikanto sūnus, netikėtomis aplinkybėmis susipažįsta su nepasiturinčių tėvų dukra Sofija ir ją įsimyli. Netrukus jų keliai išsiskiria, bet Aleksandras milžiniškomis pastangomis susiranda Sofiją. Tačiau ši gyvena savo gyvenimą, ir jos vertybės bei pažiūros visai kitokios nei Aleksandro. Negalėdamas pelnyti Sofijos meilės, Aleksandras fon Briukenas tenkinasi visomis išgalėmis tvarkydamas jos gyvenimą, negaili jai pinigų, naudojasi plačiais ryšiais. Paveldėjęs tėvo turtus, jis gali nusipirkti viską – išskyrus mylimą moterį. Čia baigiasi jo visagalybė, ir neišsipildžiusi meilė Sofijai virsta manija...

Romanas apie trapias ribas tarp meilės, aistros ir beprotybės, apie manijos anatomiją ir, lyg tarp kitko, apie katastrofų kupiną dvidešimtą amžių. „Erosas“ – stipriausias, švelniausias ir poetiškiausias Helmuto Krausserio romanas. Tikrai didi knyga.
Daniel Kehlmann

Helmutas Krausseris (gim. 1964) – Berlyne gyvenantis garsus šiuolaikinis vokiečių rašytojas, 17 knygų autorius. Romanai Didysis Bagarocis ir Riebus pasaulis buvo ekranizuoti. Romanas Tanatas 1999 m. buvo išleistas lietuviškai ir sulaukė nemažo populiarumo.