Laisvės media group

Ši knyga apie tai, kaip buvau tuo, kuo norėjau būti. Ir vis dar esu. Ji ir apie gyvenimo kelyje sutiktus žmones.

Nemažai dalykų dariau pirmas. Buvau pirmasis „berniukas iš gatvės“, atėjęs į lietuvišką televiziją kurti laidų. Tuomet nė nebuvo įsivaizduojama, kad tokios laidos apskritai gali egzistuoti. Visos televizijos man buvo prie širdies, nes visose teko dirbti. 

Nors pramogų versle daugelį dalykų dariau pirmas, mano veikla neįsivaizduojama be kitų žmonių, su kuriais teko susitikti, bendrauti ir bendradarbiauti, siekti geriausio rezultato, – be mano komandos. Kaip ir be autoritetų. Jų žmogaus gyvenime negali nebūti. Kai kuriems žmonėms ir pats buvau autoritetas. Paskui save vedžiau daugybę televizijos laidų ir pramogų verslo kūrėjų.

Buvau jauniausias Parlamento pirmininkas Europos Sąjungoje. Tuomet man buvo keturiasdešimt dveji. Staiga nesugalvojau, kad „dabar toks būsiu“, tiesiog toks buvau. Aš daug ką dariau tiesiog „va taip va“. Jeigu būčiau klausęs, ar galiu daryti, daug ko, matyt, nebūčiau padaręs. Kai neklausiu kitų nuomonės, viskas ir tampa „kultinis“, „legendinis“ ar dar koks nors „inis“.

Man nereikia ypatingo įvertinimo ar kad mane girtų, bet būnu dėkingas tiems žmonėms, kurie supranta, ką mes darėme politikoje, ką mes darome televizijoje. Tokiomis akimirkomis suprantu, dėl ko gyvenu. 

Pagarba ir meilė žmogui man yra svarbiausios vertybės. Pasiremsiu vienu mėgstamiausių Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščiu „Ištikimybė“: „Aš liksiu ištikimas žmogui / Ir sau pačiam.“ Tuo eilėraščiu pasakyta esmė, tai, kas glūdi manyje. Tuo tikiu ir tuo vadovaudamasis stengiuosi gyventi prasmingai.

Kviečiu atsiversti knygą ir keletą dienų nugyventi kartu su Valinsku. Arūnu Valinsku.

Knygos veikėjai Ofisinis, Rūtelė, Edgaras, Tautvydas ir Arina gyvena tarp aukštų didmiesčio daugiabučių. Atsitiktinės pažintys, nepasitikėjimas savimi, priklausomybės, lengvų sprendimų paieškos – lošimas, alkoholis, dūmai, socialinių tinklų liūnas, emigracija – knygos veikėjų kasdienybė. Bet visi jie svajoja apie kitokį gyvenimą.

„Tiems, kurie neskaito“ – tai pasakojimas apie žmones, kuriuos galime sutikti bare penktadienio vakarą, sporto klube ar laukdami eilėje prie greitojo maisto kiosko. Galbūt tai mūsų vaikystės draugai ar seni klasiokai, o gal netgi mes patys arba mūsų jauni suaugę vaikai. 

Pirmoji tinklaraštininko Beno Lastausko knyga, parašyta gerai atpažįstamu žargonu, nevengiant organiško ir kartais itin šiurkštaus slengo, traukia autentiškais dialogais ir netikėtais siužeto posūkiais. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas pasakojimas kelia šiuolaikinio jauno žmogaus socialinio, emocinio gyvenimo ir priklausomybių klausimus, tampa lyg subjektyviu autoriaus antropologiniu tyrimu.