LIDL lojalumo programa popierinės

Kaip vienas reklamos paslaptis perpratęs žmogus dantų valymą pavertė kasdieniu kone viso pasaulio žmonių įpročiu?
Kaip kariuomenės generolas įstengė nuraminti įtūžusią minią, perpratęs ryšį tarp riaušių ir greitojo maisto?
Kaip plaukikas Michaelis Phelpsas pasiekė pasaulio rekordą, nieko nematydamas pro vandens prisisunkusius akinius?
Kaip prekių reklamuotojai nustato, kurios klientės laukiasi, ir ima reklamuoti joms prekes, nors apie nėštumą dar nežino net jų šeimos?

Atsakymas yra įpročiai.

„Dauguma mūsų kasdienių pasirinkimų gali atrodyti kaip gerai apgalvoti sprendimai, bet tokie nėra. Jie tėra įpročiai. Ir nors kiekvienas įprotis pats savaime reiškia labai mažai, ilgainiui valgiai, kuriuos užsisakome, žodžiai, kuriuos kasnakt pasakome vaikams prieš miegą, tai, ar taupome, ar leidžiame pinigus, ar dažnai sportuojame, minčių ir darbotvarkės susidėliojimas turi milžinišką įtaką mūsų sveikatai, darbo našumui, finansiniam saugumui ir laimei.

Daugelį šimtmečių žmonės stengėsi perprasti, kodėl egzistuoja įpročiai. Bet tik per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai ir rinkodaros specialistai pradėjo iš tiesų suprasti, kaip įpročiai veikia - ir dar svarbiau: kaip jie keičiasi.
Šioje knygoje New York Times žurnalistas Charlesas Duhiggas priveda mus prie šiurpinančio mokslinių atradimų bedugnės krašto. Šie atradimai paaiškina, kodėl egzistuoja įpročiai ir kaip galima juos pakeisti - kad pasikeistų verslo įmonių, bendruomenių ir mūsų pačių gyvenimai.“

„Čia dera naujausi moksliniai tyrimai ir įdomios istorijos. Perskaitęs šią knygą, į pasaulį jau žiūrėsi kitaip.“
Daniel H. Pink, geriausias ir populiariausias New York Times autorius

„Įtraukianti... pateikia daugybę būdų, kaip mūsų įpročiai apibrėžia mūsų gyvenimą. Perskaitykite šią knygą.“ Jonah Lehrer

„The Rolling Stones“ grupės narys Keithas Richardsas kūrė pašėlusią muziką bei dainas, kurios išjudino visą pasaulį, ir daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno tikrą rokenrolo gyvenimą: ėjo prieš plauką, vaikščiojo peilio ašmenimis, gaudė gyvenimo šansus, drąsiai rėžė savo nuomonę – ir viską darė taip, kaip niekam kitam anksčiau nebuvo pavykę.

Šioje knygoje Richardsas pasakoja apie savo gyvenimą. O gyvenimo būta išties audringo! Vaikystė pilkame pokario Londono priemiestyje. Atrasti mokytojai – Elvis Presley, Chuchas Berry ir Muddy Watersas. Maniakiškas mokymasis groti gitara ir grupės su Micku Jaggeriu bei Brianu Jonesu sukūrimas. Blogų berniukų įvaizdis, ankstyvoji „rolingomanija“ ir klykiančios gerbėjos koncertuose. Susidūrimai su teisėsauga, areštai ir prieš sustabarėjusią sistemą besikaunančio didvyrio vaidmuo. Nemirtingi tokių dainų kaip „Satisfaction“, „Jumpin' Jack Flash“, „Gimme Shelter“ pasažai. Meilė žaviajai Anitai Pallenberg ir mįslinga Briano Joneso mirtis. Tremtis iš Jungtinės Karalystės, įrašai, koncertai, įvairiausių visuomenės veikėjų šutvės, būriai sugulti besiveržiančių merginų ir kalnai kvaišalų. Vis didėjantis populiarumas ir narkotikų pinklės. Meilė modeliui Patti Hansen. Pjautynės su Micku Jaggeriu ir mėginimas išlaikyti grupę. Vedybos, šeima ir gastrolės, kurios tęsiasi iki šiol.

Pribloškiamai atvirai ir tiesiai Richardsas papasakoja, ką jis veikė tais nepaprastų pokyčių laikais, kai gimė rokenrolas, ir koks buvo vienos garsiausių roko žvaigždžių gyvenimas.
Tai nuostabi ir labai intymi roko muzikanto autobiografija.

This is the Life.
Believe it or not
I haven't forgotten any of it.
Thanks & praises

Keith Richards


Toks yra šis Gyvenimas.
Norit - tikėkit, norit - ne.
Nieko jame nepamiršau.
Ačiū, pagarba

Keith Richards

Jis nemoka skaityti, nemoka rašyti, bet greitai išsigydo žaizdas.
Jis nekenčia baltųjų raganių, bet myli Analizą, vieną iš jų.
Jis nuo keturiolikos metų gyvena narve.
Jam tereikia pabėgti ir susirasti Merkurę, juodąją raganą, kuri, pasak gandų, valgo jaunuolius. Ir tai jam būtina padaryti iki septynioliktojo gimtadienio.
Juk taip paprasta.

Šių laikų pasaulyje tarp žmonių gyvena raganiai – baltieji ir juodieji. Baltieji turėtų užsiimti tik gerais darbais, juodieji – tik blogais, bet niekas nežino, kaip ten yra iš tiesų... Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie yra pusiau baltieji, pusiau juodieji. Neitanas – vienas iš jų. Todėl jį medžioja visi. Jam tenka gyventi narve, pririštam, mušamam it šuniui, ir treniruotis tapti žudiku. Vienintelė viltis išlikti gyvam – pabėgti ir iš tėvo, galingiausio pasaulio juodojo raganiaus, gauti tris dovanas. Tačiau kaip Neitanui surasti tėvą, jei kiekvienas jo žingsnis sekamas ir jis negali niekuo pasitikėti – nei savo šeima, nei mergina?


„Tai knyga apie raganas ir raganius, kurioje net ir ieškodami nerasite nė vienos pelėdos ir akinukų apskritais stiklais. Turbūt tai bus naujosios „Bado žaidynės“… Nuostabu ir visiškai įtikinama – man labai patiko.“
Kate Atkinson, rašytoja

„Tai naujoji Stephenie Meyer karūnos paveldėtoja.“
The Times

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Apie meilę – tai filosofinis traktatas, kuriame aprašomos septynios meilės fazės, iš kurių svarbiausia – kristalizacija. Šioje fazėje mylintysis susikuria idealų mylimojo paveikslą – it deimantai spindinčius kristalus, paverčiančius jį tobulybe. Pasak knygos autoriaus, žmogus jaučia įgimtą meilės troškimą, bet dažnai jis kertasi su visuomenės interesais, ir dėl to kyla individo bei socialinės aplinkos konfliktas.

Kūrinyje nemažai aliuzijų į paties autoriaus nelaimingą meilę.

Stendhalis (tikroji pavardė – Henri Beyle'is, 1783-1842) savo kūryba padėjo realistinio romano pamatus. Garsiausi rašytojo kūriniai: „Raudona ir juoda“ ir „Parmos vienuolynas“. Autorius tarnavo Napoleono armijoje ir 1812 m. armijai traukiantis iš Rusijos buvo apsistojęs Vilniuje. Įdomu tai, kad rašytojo vardu pavadintas savotiškas psichikos bei elgsenos sutrikimų sindromas. Jis ištinka pamačius daug ar labai įspūdingų meno kūrinių.

Paryžiaus aukštuomenės numylėtinis pagyvenęs dailininkas Olivjė Bertenas įsimyli savo ilgametės meilužės dukterį – jaunutę aristokratę Anetę. Deja, merginai jau parinktas tinkamas sužadėtinis – markizas de Farandalis. Dailininką kamuoja meilė, aistra ir pavydas. Prie baisių vidinių kančių prisideda ir kritika pasenusiai jo kūrybai. Naujoji dailininkų karta – negailestinga. Ar tik šios aplinkybės nebus tragiškos baigties šaukliai?

Guy de Maupassant'as (1850–1893) – viena ryškiausių XIX a. prancūzų literatūros figūrų, meilės romanų meistras. Per trumpą kūrybinį laikotarpį – dešimt metų – rašytojas parašė šešis romanus ir daugiau nei tris šimtus novelių. Maupassant'as pradėjo kurti globojamas Gustave'o Flaubert'o, jo namuose susipažino su garsiais ano meto rašytojais – Émile'iu Zola ir Ivanu Turgenevu

Nuo 1925 m. bolševikų nužudyto Didžiosios Britanijos „šnipų tūzo“ Sidney Reilly iki 2010 m. areštuotos ir iš JAV deportuotos naujosios šnipų kartos atstovės Annos Chapman – tai bemaž visą amžių besitęsianti Kremliaus ir Vakarų šnipinėjimo kova.
Šioje knygoje aprašoma, kaip senieji KGB apgavysčių ir ardomosios veiklos metodai šiais laikais yra pasitelkiami naujus tikslus turinčios tarnybos. Mūšio lauko ribos per Šaltąjį karą, kai grėsė komunistų pergalė, buvo nubrėžtos aiškiau. Šiuo metu Rusiją valdanti korumpuota autokratija žaidžia pagal kapitalistines taisykles, todėl ir grėsmė gerokai didesnė. Vis dėlto kai kurie bruožai išliko tie patys. Naujieji Rusijos šnipai, kaip ir sovietiniai jų pirmtakai, užsiima ardomąja veikla, manipuliavimu ir įsiskverbimu į Vakarų struktūras.

„Edwardas Lucasas – įžymus britų žurnalistas, ilgametis The Economist bendradarbis. Autorius žinomas kaip Lietuvos draugas, Baltijos šalių nepriklausomybės kovos rėmėjas. „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ – antroji jo knyga apie šiuolaikinės Rusijos politiką (pirmoji lietuviškai buvo išleista 2008 m. pavadinimu „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“). Naujoji tyrinėtojo knyga – tai intriguojantis pasakojimas apie tai, kaip siekdamas įtvirtinti valdžią Rusijoje ir už jos ribų Vladimiras Putinas ir jo aplinka be skrupulų naudoja dar Šaltojo karo metais išplėtotą saugumo institucijų ir šnipų tinklą. Lucasas teigia: „Šnipai domino mane studentą, aktyvistą ir žurnalistą, iš pradžių Londone, o vėliau už geležinės uždangos“, todėl knygoje pateikiama daug įdomių ir naujų faktų apie šiuolaikinės Rusijos saugumo institucijų bei jų bendradarbių veiklos metodus. Dalis knygos skirta Rusijos šnipų veiklai mūsų regione – tai turėtų itin dominti Lietuvos skaitytoją.“
Dr. Nerijus Maliukevičius

„Edwardas Lucasas skatina permąstyti įvykių grandinę, kuri Vakarų pasaulio visuomenei, įpratusiai prie pagarbos pilietinėms teisėms ir laisvėms, nėra itin maloni. Laisvė yra labai svarbi ir vertinama, tačiau jai nuolat kyla grėsmė. Štai todėl svarbu priimti autoriaus perspėjimus rimtai.“
Vaclav Havel


Edwardas Lucasas (gim. 1962) – puikiausiai Rytų Europą pažįstantis čia gyvenęs Vakarų žurnalistas, rašantis apie ją daugiau nei 20 metų. Didžiojoje Britanijoje jis laikomas geriausiu šio regiono ekonomikos bei politikos ekspertu, dirba „The Economist“, bendradarbiauja su „The Independent“, BBC ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis.

Išaugęs Rytų Europai prijaučiančių britų intelektualų šeimoje, Lucasas visą savo gyvenimą žurnalisto plunksna kovojo su komunistiniu režimu. 1990–1994 m., aižėjant komunistiniam blokui, Lucasas gyveno Baltijos valstybėse, 1990-aisiais atvykęs į Vilnių jis gavo pirmąją mūsų atkurtos respublikos vizą Nr. 0001, įrašytą Vilniaus oro uoste paties užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo ranka. Lucasas moka čekų, lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių kalbas, tai leidžia jam sekti vietines šalių naujienas, kalbėtis su šių valstybių gyventojais.

Rutina juos išskyrė... pavojus vėl sujungs.
Audringai išsiskyrę, Nikė ir Sebastianas kuria savo gyvenimus toli vienas nuo kito. Iki tos dienos, kai paslaptingai dingsta jų sūnus Džeremis. Pabėgimas? Pagrobimas? Norėdama išsaugoti brangiausią žmogų pasaulyje, Nikė priversta kreiptis į savo buvusį vyrą, kurio nematė septynerius metus. Iš pareigos jiedu suvienija jėgas ir leidžiasi ieškoti dingusio sūnaus. Kokie išbandymai jų laukia, ką jie atras?

„Nuostabus trilerio scenarijus. Guillaume'as Musso jus įtraukia į nuolatinės dramos ir gražių atradimų pinkles <...>. 400 puslapių svaiginančios ir kvapą gniaužiančios kelionės!“
Bernard Lehut, RTL

„Naujausią Guillaume'o Musso knygą norisi perskaityti vienu įkvėpimu. Puikiai suregzta intriga <...>, nuostabi istorija.“
Olivier Bellamy, Radio Classique

„Autorius dar kartą įrodo savo gebėjimą sukurti personažus, kuriuose kiekvienas gali atpažinti save.“
Blaise de Chabalier, Le Figaro Littéraire

„Trileris, susipinantis su nuostabia romantine komedija.“
Philippe Vallet, France Info

2012 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido Guillaume'o Musso romaną „Angelo kvietimas“. 2011 m. Prancūzijoje šią knygą lydėjo neįtikėtina sėkmė – buvo parduota daugiau kaip 1,5 mln. egzempliorių. Lietuvoje romanas taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir pateko į perkamiausių knygų sąrašus.

Britas virtuvės šefas Hugh Fearnley-Whittingstallas (Hju Fernlis-Vitingstolas) yra keliasdešimties kulinarinių knygų autorius. Jau daugiau nei penkiolika metų Channel 4 televizijoje jis veda autorines laidas apie maistą, o britų nacionaliniame dienraštyje The Guardian rašo skiltį apie maisto gaminimą. Hugh apdovanotas Glenfiddich Food & Drink prizu, jam įteikti net keli vyno žinovo, gurmano André Simono memorialinio fondo apdovanojimai už geriausią metų kulinarinę knygą.
Autorius su šeima gyvena Devone, šalia River Kotedžo – čia jis įkūrė restoranų tinklą, keletą virėjų mokyklų, veda maisto gaminimo kursus ir organizuoja renginius, taip pat aktyviai skatina vietinę sezoninę žemdirbystę.

Puiki knyga ir puikūs receptai pristigusiems fantazijos ir idėjų gaminant be mėsos namie.
Virtuvės meistras, vienas žinomiausių Lietuvos virėjų Linas Samėnas

Pirmas sunkumas, su kuriuo susiduria nusprendusieji išbandyti vegetarizmą, yra klausimas – ką valgo vegetarai? Neabejoju, kad knyga Vegetariški patiekalai kiekvieną dieną atsakys į šį klausimą ir taps jūsų vedle į sveikesnį gyvenimą.
Vegetarų asociacijos prezidentė, TV laidų vedėja Gintarė Gurevičiūtė

Vegetariška mityba domiuosi daugiau nei dešimtį metų. Tačiau šie įvairūs patiekalai mane itin sužavėjo savo paprastumu. Juos galėtų pasigaminti net vaikai. Rekomenduoju šią knygą – receptus tikrai verta išmėginti.
Ajurvedos centro SPA SHANTI vadovė, vegetariškos mitybos lektorė ir konsultantė Eglė Kauneckienė

Šioje knygoje susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais. Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – kiekvienas herojus gyvena įdomų, bet tarsi visiškai kasdienį gyvenimą šalia mūsų. Tačiau kasdieniškumas – tik apgaulė. Iš tiesų visos istorijos yra vienaip ar kitaip tarpusavyje susijusios, o po juoduoju humoru dvelkiančiu pasakojimų paviršiumi slypi žmogaus ydų, sudužusių iliuzijų, meninės kūrybos principų ir ironiškos istorinės patirties apmąstymai.
Atpažinusieji paslėptas užuominas tikrai neliks abejingi.

Trečioje Kristinos Sabaliauskaitė knygoje nei stilius – dialogų prisodrinta dabarties kalba, nei pasakojimo vieta – Vilniaus senamiestis, pasaulio didmiesčiai, nei laikas – dabartis ar iš atminties dar neišdilusi praeitis – niekas neprimena barokiškosios Silva rerum romanų tikrovės. Tai visiškai kitoks, daug kam būsiantis netikėtas kūrinys.

Gyvenimas skaitmenizuotoje globalioje visuomenėje turi daug pranašumų. Tačiau kelia ir daug pavojų. Mes tampame vis labiau priklausomi nuo skaitmeninio pasaulio: naudojamės internetine bankininkyste, apsiperkame internetu, virtualiai bendraujame su draugais, dirbame ir leidžiame laisvalaikį. Bet ar tos institucijos, kurios mus saugo gatvėse, jau išmoko mus apsaugoti ir virtualioje erdvėje? O gal mes per daug pasikliaujame saugumo iliuzija ir pernelyg lengva ranka dalijamės savo asmeniniu gyvenimu ir mintimis su tais, kurie gali lengvai tuo pasinaudoti?
Šioje knygoje atskleidžiamos trys pagrindinės grėsmės, su kuriomis šiandien susiduriame: skaitmeniniai nusikaltimai, skaitmeniniai karai ir skaitmeninis pramoninis šnipinėjimas. Kiekvienais metais vyriausybės ir privatus sektorius praranda milžiniškas pinigų sumas, kovodami su dažnai nematomu ir itin gudriu naujo pobūdžio nusikaltėliu – programišiumi.
Tyrinėdamas realius virtualiame pasaulyje vykdomus nusikaltimus ir įvairių šalių pareigūnų kovą su jais, Misha Glenny išmaišė visą pasaulį ir atvirai kalbėjosi su kibernetiniais nusikaltėliais, kompiuterių fanatikais, kompiuterinio saugumo ekspertais, policijos atstovais ir nusikaltimų aukomis. Jo tyrinėjimų rezultatas – mūsų dienomis itin aktuali knyga, privaloma kiekvienam, besinaudojančiam kompiuteriu.

Bestselerio McMafia: nusikalstamumas be sienų autorius Misha Glenny (gim. 1958) – žymus britų žurnalistas ir istorikas. Dirbo The Guardian ir BBC korespondentu Centrinėje Europoje, rašė apie komunizmo žlugimą ir karus buvusioje Jugoslavijoje. Svarbiausiais Rytų Europos ir Balkanų klausimais su juo dažnai konsultuojasi JAV ir Europos vyriausybės.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Joshua Slocumas (Džošua Slokamas, 1844-1909) - amerikietis buriuotojas, pirmą kartą istorijoje nedideliu burlaiviu "Purslas" (Spray) vienas pats apiplaukęs aplink pasaulį. Ilgiau nei trejus metus trukusios kelionės įspūdžius ir išgyvenimus jis aprašė knygoje Vienas su burėmis aplink pasaulį. Pirmą kartą išleista 1900 metais, ji tapo puikia patarimų knyga ateities jūrų keliautojams vienutininkams ir tikru atradimu visiems, kas trokšta bent savo vaizduotėje leistis į pavojų ir nuotykių kupiną kelionę jūra.

Tikroviškai perteikti kelionės vaizdai, įtikinamai pasakojami patirti džiaugsmai ir sunkumai, subtilus humoro jausmas neleidžia abejoti, kad autorius buvo talentingas rašytojas, lygiai kaip ir puikus laivų statytojas bei navigatorius. Naudodamasis savo patirtimi, žiniomis ir gerai išmanydamas buriavimo principus, Slocumas naudojo virvę šturvalui pririšti ir burlaivis vairuodavo pats save. Tai davė pradžią įvairiausių tipų autopilotams, be kurių šiais laikais negali apsieiti nė vienas tolimojo plaukiojimo laivas.

Ši naujovė ir knygoje entuziastingai papasakota kelionės istorija įkvėpė daugybę žmonių. Atsirado Slocumo sekėjų buriuotojų, kurie atliko vėlesnius vienutininkų žygius aplink pasaulį. Ir ne tik... Žymus amerikiečių rašytojas Jackas Londonas perskaitęs knygą taip susidomėjo jūros tema, kad net nebūdamas buriuotojas parašė savo garsųjį romaną Jūrų vilkas.

Knygos būna trijų rūšių: įdomios autoriui, įdomios skaitytojui ir keičiančios gyvenimą. Ši knyga yra būtent trečiosios rūšies. Dabar ji jau prieinama ir lietuvių kalba skaitančiai auditorijai. Atidžiai perskaitykite šią knygą ir, kas žino, gal pakeisite savo gyvenimą, ir mes ateityje skaitysime apie jus.

Artūras Dovydėnas

"Horizontų" serijos knygos pasakoja apie žmones, kurie išdrįso mesti iššūkį sau ir visuomenei. Keliautojų, tyrinėtojų, svajotojų ir atradėjų keliai labai skirtingi ir drauge panašūs - jie mus įkvepia ir atverdami plačiausius akiračius kviečia išbandyti žmogaus galimybių ribas.

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą.

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

Ar šiais laikais, kai mūsų vaikams jau nuo mažens į pasiekimų knygeles rašomi vertinimai, kai paprastas, neįpareigojantis žaidimas nebeskiriamas nuo ugdomųjų žaidimų, nesame praradę noro žaisti tiesiog savo malonumui?

Net ir nuolatos patirdami visuomenės spaudimą siekti gerų darbo rezultatų ir komercinės sėkmės, neturime pamiršti, kad žaidimas yra būtinas žmogui formuotis, jis padeda ugdyti socializacijos įgūdžius ir kūrybingumą. Taip pat suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Jei nebuvo pakankamai žaista vaikystėje, vėliau, ypač paauglystėje, dėl to gali kilti rimtų padarinių.

Vaikų psichiatras Patrice'as Huerre'as, daugelio leidinių tėvams ir specialistams autorius, trisdešimt metų tyrinėjantis paauglių problemų prevencijos ir gydymo sritį, šioje knygoje atsako į mums rūpimus klausimus:
ar reikia žaisti su vaikais?
ar žaislai būna netikę?
ar verta baimintis vaizdo žaidimų?
ar vienatvę mėgstantį vaiką turime versti žaisti su kitais?
kas būdinga pradinuko žaidimams?
ar paauglystėje vis dar žaidžiama?

Nuo to, ką ir kaip žaidėme vaikystėje, priklausys, kaip gyvensime suaugę.

Šio numerio gale spausdinamas Danutės Bacevičiūtės straipsnis „Dvidešimtosios „Baltos lankos“. Čia prisimenama, kad Druskininkų akademinė savaitė jau sulaukė šiokio tokio jubiliejaus, bet dar svarbesnis dalykas yra pamažu atsirandanti diskusinės aplinkos tradicija. Tos tradicijos įkvėptas siūlyčiau atkreipti dėmesį į kelis šiame "Baltų lankų" numeryje užsimezgančius saitus tarp skirtingos tematikos straipsnių. Tikiuosi, kad šios kelios punktyrinės linijos kvies pasvarstyti, ar tai tik atsitiktinės sąsajos, ar gana logiški šių dienų gyvenimo ir galvojimo bendrumai.

Šis numeris ir formaliai artimas diskusinei aplinkai: greta straipsnių čia spausdinami net keli pokalbiai su autoriais, pateikiama susisteminta kelis mėnesius trukusios diskusijos A. J. Greimo centro tarpdisciplininiame seminare medžiaga.

Dviejų bestselerių (Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį, 2009, ir Kelionių istorijos, 2010) autorius, žurnalistas ir keliautojas Andrius Užkalnis tęsia pirmoje knygoje pradėtą pasakojimą. Šį kartą dėmesio centre ne tik patys anglai, jų papročiai ir gyvenimo būdas, bet ir salą kaip laikinus ar nuolatinius namus pasirinkę lietuviai. Nuo darbo Anglijoje paieškų iki kvailysčių ir nusikaltimų, nuo skausmingos mišrių santuokų realybės iki mažųjų lietuviukų, užsivilkusių angliškas uniformas ir žygiuojančių į svetimos šalies mokyklas. Autorius apie mūsų tautiečių prisijaukintą šalį pasakoja informatyviai ir jautriai, bet nenuslysta į nereikalingus sentimentus ir – jei reikia – nevengia be gailesčio įkąsti.
Prijaukintoji Anglija nekartoja pirmosios knygos, nemina išvaikščiotu taku, bet tuo pačiu autoriaus žvilgsniu įdėmiai skrodžia šalies ir jos taisyklių kertes. Tai lyg dar vienas susitikimas su draugu, su kuriuo pirmą kartą nespėjote iki galo išsišnekėti.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.
Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkretų žmogų, mylėti tai, kas jame unikalu, prisiminti „šviesą ir gyvenimo vidudienius“. Rašytojas ragina neiškeisti dialogo ir žmonių draugystės į abstrakcijų, tautinių ar idėjinių, absoliučios tiesos pasaulį. Ištikimas pats sau Camus nesiliauja kovoti už tai, „kas žmoguje nesutinka mirti“.

„...Norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad, norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. <...> Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.“
A. Camus įžangos žodis, pasakytas „Prancūzų draugystės“ susirinkime 1945 m.

Literatūros tyrinėtojo, semiotiko, kritiko ir leidėjo Sauliaus Žuko (gim. 1952) knygą „Teksto gilumas“ sudaro straipsniai, parašyti per du praėjusius dešimtmečius. Pagrindinis dėmesys šiuose semiotiniuose etiuduose skiriamas konkrečių tekstų aptarimui. Vienuose – galbūt labiausiai Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukos analizėje – atviriau demonstruojamas semiotinis metodas, nuosekliai ir išsamiai pristatomi semiotinės teksto analizės etapai. Kituose tekstuose semiotinė metodika derinama su eseistiniu kalbėjimu apie literatūrą, fotografiją, reklaminius skelbimus.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėvynei, mirties bausmės absurdiškumo, menininko vaidmens visuomenėje temos.

„...juo labiau įsipareigoju prieš visuomenę, kai neigiu, kas toje visuomenėje negera, purvina, antihumaniška. Ir Camus kaip tik tai darė. Visa savo eseistika, bent jau didžiąja jos dalimi, jis buvo labai aktyviai įsijungęs į visuomeninių problemų svarstymą. Tuo požiūriu jis buvo vienas įtakingiausių to meto intelektualų. Bet tai irgi stojiška nuostata: nėra kitos išeities.“
A. Šliogeris

„Aš ir toliau manau, kad šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja.“
A. Camus „Ketvirtasis laiškas bičiuliui vokiečiui“, 1944

Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „idomiu dalyku“. Pavyzdžiui, komisarui buvo gana idomu nieko neveikti, o Danglarui „idomu“ kele mirtina panika. Adamsbergas pasitikejo instinktu ir tikejo žmonijos galia, Danglaras pasitikejo protu ir tikejo baltojo vyno galia. Adamsbergas dažniausiai vaikšciodavo susikišes rankas i kišenes. Svajinga komisaro atsainuma retai sutrikdydavo kriminaliniu nusikaltimu verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybiu iki atomazgos, kuria nujausdavo. Prireikus mokejo laukti savaites ir menesius, kol nusitaikydavo i tiksla, ir tai vare i nevilti Danglara. Juodu skirtingi, taciau vieno tikslo vedini, nes ir per šv. Kaledas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyveliai išplaukia i upes paviršiu ir Visu Šventuju diena, o kasdien prie jusu laukuju duru trunijantis elgeta, pasirodo, siuntineja grasinamus ar intriguojamus laiškus… Pasirodo… visi gyvenimai verti vieni kitu, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka…

„Baltų lankų“ žurnalo 28 numeris skirtas Algirdo Juliaus Greimo moksliniam palikimui aptarti. Praeitą rudenį Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija „Greimo ieškojimas“. Joje buvo keliami klausimai apie semiotinės teorijos gyvybingumą, klasikinių Greimo tekstų aktualumą. Paolo Fabbri, parašęs įvadus pakartotinai išleistoms Greimo knygoms „Struktūrinė semantika“ ir „Semiotikos žodynas“ pabrėžia ištikimybės klasikiniams veikalams ir galimos teorinės kaitos vienybę. Greta minėtų įvadų šiame numeryje spausdiname trumpą ir kiek netikėtą Greimo straipsnį apie laišką, kuriame aptariamas ir perėjimas nuo tikro susirašinėjimo prie laiško kaip literatūrinio žanro.

Antroje šio numerio dalyje plėtojama diskusijos su filosofijos tradicija tema. Jacques Derrida pasakoja apie savo ryšius su Heideggeriu. Atrodo, kad šis santykis komplikuotesnis negu Greimo ir jo mokytinių. Greta spausdiname naują Maurice Merleau-Ponty knygos „Suvokimo fenomenologija“ dalį.