Literatūros tipas

Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinį „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ sudaro lietuviškai išleistame rinkinyje „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ skelbti apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“.

Šie kūriniai atspindi tris Vilniaus miesto praeities gyvavimo klodus – lenkiškąjį, žydiškąjį ir sovietinį – nomenklatūrinį. Šių apsakymų veikėjai: karo metu bręstanti vilnietė gimnazistė, grįžtantis į vaikystės miestą senas žydas milijardierius, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi. Kiekvienas rinkinio apsakymas atveria vis kitokią Vilniaus panoramą. Apsakymuose ironiškai, filosofiškai ir kartu jautriai apmąstoma mūsų istorinė patirtis.

Knyga iliustruota autorės parinktais ikoniškais Vilniaus vaizdais iš Jano Bulhako ir Romualdo Rakausko fotoarchyvų.

Tai – vieno skaitomiausių Haruki Murakami romano „Avies medžioklė“ tęsinys:
... panorau sukurti veikėją, kuris būtų neapsakomai vienišas šioje milžiniškoje, sudėtingoje pinigų ir informacijos visuomenėje. Taip atsirado „Avies medžioklė“ ir „Dansu“.

„Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuruose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.
Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Čiun Do – prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnus. Stovykloje pirmąkart paragavęs valdžios, pripažintas už skvarbų protą, jis žengia keliu, kuriuo nebegalės grįžti atgal. Laikydamas save „kukliu didžiausios pasauly nacijos piliečiu“, Čiun Do tampa profesionaliu žmonių grobiku. Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą. Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens – siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“.

Našlaičių prižiūrėtojo sūnus – pastarųjų metų literatūrinis atradimas. Vos pasirodęs kūrinys sulaukė nemenko dėmesio JAV ir Europoje. Romano pagrindas – jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje – Šiaurė Korėjoje. Tai ir kvapą gniaužiantis trileris, ir pasakojimas apie prarastą nekaltybę, ir poetiška meilės istorija. Šiuo romanu Adamas Johnsonas nusipelno būti priskirtas prie didžiausių šiandienos rašytojų.

Kūrinį puikiai išvertė Šv. Jeronimo premija už nuopelnus vertėjo profesijai apdovanotas vertėjas Povilas Gasiulis.

Adamas Johnsonas studijavo žurnalistiką, kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. Labiausiai išgarsėjo romanu „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (2012). Už jį gavo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Pulitzerio premiją. Šiuo metu dėsto kūrybinį rašymą Stanfordo universitete.


„Drąsus, nuostabus romanas, kūrinys, kuris ne tik atveria šiurpinantį langą į paslaptingą Šiaurės Korėjos karalystę, bet ir atskleidžia pačią meilės bei pasiaukojimo prasmę.“
Michiko Kakutani

„Nuostabiai meistriškas romanas, kviečiantis skaitytoją leistis rizikingon kelionėn į totalitarinės Šiaurės Korėjos gelmes ir intymiausias žmogaus širdies erdves.“
Pulitzerio premijos komitetas

„Prie labai retų išskirtinių romanų, kurie atlieka dar ir humanitarinę misiją, dabar galime pridėti ir Našlaičių prižiūrėtojo sūnų.“
The New Republic

„Šios knygos išmonė, nuovoka ir tragizmas – vis dar neįveikiamos rašytinio žodžio galios įrodymai.“
The Wall Street Journal

„Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – neįprasta formos raganystė, kai atvirai žiauri ir absurdiška realybė kažkaip paverčiama žmogiška ir įtikėtina fikcija. Tai didingas istorijų pasakojimo žygdarbis.“
Zadie Smith, Los Angeles Times

„Įtraukiantis romanas, pasižymintis bebaimiu išradingumu, pasakojimas apie pasiaukojimą ir laisvę valdant savo piliečius ryjančiai dinastijai, savalaikis priminimas, kad anoniminės priespaudos aukos – taip pat žmonės, kurie moka mylėti. Drąsi ir įspūdinga knyga.“
David Mitchell

„Niekada nebuvau skaitęs nieko panašaus. <…> Našlaičių prižiūrėtojo sūnus – šedevras.“
Charles Bock

AŠTUNTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle vėl neramu. Vėl siautėja paslaptingas žudikas. Pirmosios jo aukos – dvi jaunos moterys. Abi randamos su dvidešimt keturiomis keistomis durtinėmis žaizdomis, abi prigėrė savo pačių kraujyje. Nusikaltimo vietose – jokių įkalčių. Policija aklagatvyje, o žiniasklaida šurmuliuoja vis garsiau. Vienintelis galintis padėti žmogus – Haris Hūlė – pradingo ir nenori būti surastas. Tik išgirdęs žinią apie tėvo ligą jis grįžta į Oslą, tačiau neturi ūpo kištis į bylos tyrimą. Vis dėlto iš profesinės pareigos ir žmogiškumo pasiryžta žūtbūt surasti žudiką. Netrukus Hūlė supranta susidūręs su psichopatu.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Tobulas trileris... Atsiversk ir mėgaukis.“
THE GUARDIAN

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, taip pat ir Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“, ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

Jis nemoka skaityti, nemoka rašyti, bet greitai išsigydo žaizdas.
Jis nekenčia baltųjų raganių, bet myli Analizą, vieną iš jų.
Jis nuo keturiolikos metų gyvena narve.
Jam tereikia pabėgti ir susirasti Merkurę, juodąją raganą, kuri, pasak gandų, valgo jaunuolius. Ir tai jam būtina padaryti iki septynioliktojo gimtadienio.
Juk taip paprasta.

Šių laikų pasaulyje tarp žmonių gyvena raganiai – baltieji ir juodieji. Baltieji turėtų užsiimti tik gerais darbais, juodieji – tik blogais, bet niekas nežino, kaip ten yra iš tiesų... Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie yra pusiau baltieji, pusiau juodieji. Neitanas – vienas iš jų. Todėl jį medžioja visi. Jam tenka gyventi narve, pririštam, mušamam it šuniui, ir treniruotis tapti žudiku. Vienintelė viltis išlikti gyvam – pabėgti ir iš tėvo, galingiausio pasaulio juodojo raganiaus, gauti tris dovanas. Tačiau kaip Neitanui surasti tėvą, jei kiekvienas jo žingsnis sekamas ir jis negali niekuo pasitikėti – nei savo šeima, nei mergina?


„Tai knyga apie raganas ir raganius, kurioje net ir ieškodami nerasite nė vienos pelėdos ir akinukų apskritais stiklais. Turbūt tai bus naujosios „Bado žaidynės“… Nuostabu ir visiškai įtikinama – man labai patiko.“
Kate Atkinson, rašytoja

„Tai naujoji Stephenie Meyer karūnos paveldėtoja.“
The Times

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Apie meilę – tai filosofinis traktatas, kuriame aprašomos septynios meilės fazės, iš kurių svarbiausia – kristalizacija. Šioje fazėje mylintysis susikuria idealų mylimojo paveikslą – it deimantai spindinčius kristalus, paverčiančius jį tobulybe. Pasak knygos autoriaus, žmogus jaučia įgimtą meilės troškimą, bet dažnai jis kertasi su visuomenės interesais, ir dėl to kyla individo bei socialinės aplinkos konfliktas.

Kūrinyje nemažai aliuzijų į paties autoriaus nelaimingą meilę.

Stendhalis (tikroji pavardė – Henri Beyle'is, 1783-1842) savo kūryba padėjo realistinio romano pamatus. Garsiausi rašytojo kūriniai: „Raudona ir juoda“ ir „Parmos vienuolynas“. Autorius tarnavo Napoleono armijoje ir 1812 m. armijai traukiantis iš Rusijos buvo apsistojęs Vilniuje. Įdomu tai, kad rašytojo vardu pavadintas savotiškas psichikos bei elgsenos sutrikimų sindromas. Jis ištinka pamačius daug ar labai įspūdingų meno kūrinių.

Paryžiaus aukštuomenės numylėtinis pagyvenęs dailininkas Olivjė Bertenas įsimyli savo ilgametės meilužės dukterį – jaunutę aristokratę Anetę. Deja, merginai jau parinktas tinkamas sužadėtinis – markizas de Farandalis. Dailininką kamuoja meilė, aistra ir pavydas. Prie baisių vidinių kančių prisideda ir kritika pasenusiai jo kūrybai. Naujoji dailininkų karta – negailestinga. Ar tik šios aplinkybės nebus tragiškos baigties šaukliai?

Guy de Maupassant'as (1850–1893) – viena ryškiausių XIX a. prancūzų literatūros figūrų, meilės romanų meistras. Per trumpą kūrybinį laikotarpį – dešimt metų – rašytojas parašė šešis romanus ir daugiau nei tris šimtus novelių. Maupassant'as pradėjo kurti globojamas Gustave'o Flaubert'o, jo namuose susipažino su garsiais ano meto rašytojais – Émile'iu Zola ir Ivanu Turgenevu

Rutina juos išskyrė... pavojus vėl sujungs.
Audringai išsiskyrę, Nikė ir Sebastianas kuria savo gyvenimus toli vienas nuo kito. Iki tos dienos, kai paslaptingai dingsta jų sūnus Džeremis. Pabėgimas? Pagrobimas? Norėdama išsaugoti brangiausią žmogų pasaulyje, Nikė priversta kreiptis į savo buvusį vyrą, kurio nematė septynerius metus. Iš pareigos jiedu suvienija jėgas ir leidžiasi ieškoti dingusio sūnaus. Kokie išbandymai jų laukia, ką jie atras?

„Nuostabus trilerio scenarijus. Guillaume'as Musso jus įtraukia į nuolatinės dramos ir gražių atradimų pinkles <...>. 400 puslapių svaiginančios ir kvapą gniaužiančios kelionės!“
Bernard Lehut, RTL

„Naujausią Guillaume'o Musso knygą norisi perskaityti vienu įkvėpimu. Puikiai suregzta intriga <...>, nuostabi istorija.“
Olivier Bellamy, Radio Classique

„Autorius dar kartą įrodo savo gebėjimą sukurti personažus, kuriuose kiekvienas gali atpažinti save.“
Blaise de Chabalier, Le Figaro Littéraire

„Trileris, susipinantis su nuostabia romantine komedija.“
Philippe Vallet, France Info

2012 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido Guillaume'o Musso romaną „Angelo kvietimas“. 2011 m. Prancūzijoje šią knygą lydėjo neįtikėtina sėkmė – buvo parduota daugiau kaip 1,5 mln. egzempliorių. Lietuvoje romanas taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir pateko į perkamiausių knygų sąrašus.

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.

Šioje knygoje susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais. Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – kiekvienas herojus gyvena įdomų, bet tarsi visiškai kasdienį gyvenimą šalia mūsų. Tačiau kasdieniškumas – tik apgaulė. Iš tiesų visos istorijos yra vienaip ar kitaip tarpusavyje susijusios, o po juoduoju humoru dvelkiančiu pasakojimų paviršiumi slypi žmogaus ydų, sudužusių iliuzijų, meninės kūrybos principų ir ironiškos istorinės patirties apmąstymai.
Atpažinusieji paslėptas užuominas tikrai neliks abejingi.

Trečioje Kristinos Sabaliauskaitė knygoje nei stilius – dialogų prisodrinta dabarties kalba, nei pasakojimo vieta – Vilniaus senamiestis, pasaulio didmiesčiai, nei laikas – dabartis ar iš atminties dar neišdilusi praeitis – niekas neprimena barokiškosios Silva rerum romanų tikrovės. Tai visiškai kitoks, daug kam būsiantis netikėtas kūrinys.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą.

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.
Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkretų žmogų, mylėti tai, kas jame unikalu, prisiminti „šviesą ir gyvenimo vidudienius“. Rašytojas ragina neiškeisti dialogo ir žmonių draugystės į abstrakcijų, tautinių ar idėjinių, absoliučios tiesos pasaulį. Ištikimas pats sau Camus nesiliauja kovoti už tai, „kas žmoguje nesutinka mirti“.

„...Norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad, norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. <...> Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.“
A. Camus įžangos žodis, pasakytas „Prancūzų draugystės“ susirinkime 1945 m.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėvynei, mirties bausmės absurdiškumo, menininko vaidmens visuomenėje temos.

„...juo labiau įsipareigoju prieš visuomenę, kai neigiu, kas toje visuomenėje negera, purvina, antihumaniška. Ir Camus kaip tik tai darė. Visa savo eseistika, bent jau didžiąja jos dalimi, jis buvo labai aktyviai įsijungęs į visuomeninių problemų svarstymą. Tuo požiūriu jis buvo vienas įtakingiausių to meto intelektualų. Bet tai irgi stojiška nuostata: nėra kitos išeities.“
A. Šliogeris

„Aš ir toliau manau, kad šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja.“
A. Camus „Ketvirtasis laiškas bičiuliui vokiečiui“, 1944

Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „idomiu dalyku“. Pavyzdžiui, komisarui buvo gana idomu nieko neveikti, o Danglarui „idomu“ kele mirtina panika. Adamsbergas pasitikejo instinktu ir tikejo žmonijos galia, Danglaras pasitikejo protu ir tikejo baltojo vyno galia. Adamsbergas dažniausiai vaikšciodavo susikišes rankas i kišenes. Svajinga komisaro atsainuma retai sutrikdydavo kriminaliniu nusikaltimu verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybiu iki atomazgos, kuria nujausdavo. Prireikus mokejo laukti savaites ir menesius, kol nusitaikydavo i tiksla, ir tai vare i nevilti Danglara. Juodu skirtingi, taciau vieno tikslo vedini, nes ir per šv. Kaledas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyveliai išplaukia i upes paviršiu ir Visu Šventuju diena, o kasdien prie jusu laukuju duru trunijantis elgeta, pasirodo, siuntineja grasinamus ar intriguojamus laiškus… Pasirodo… visi gyvenimai verti vieni kitu, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka…

Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.

Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?

„Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas apie šeimos susipriešinimą, dievų intrigas, sąžinę ir atsakomybę už savo klaidas, apie nepaprastą moters valią ir motinos meilę, stiprybę, pasiaukojimą ir pergales vyrų pasaulyje.

„Drąsi feministinė klasikinio mito interpretacija.“
O Magazine

„Kerintis pasakojimas apie paprastą ir sykiu ypatingą moters deivės gyvenimą.“
Eimear McBride

Madeline Miller (Madelina Miler, g. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. Jos pirmas romanas „Achilo giesmė“ 2012 m. pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją. „Kirkė“, antras autorės romanas, vos pasirodžiusi iškart užkopė į pasaulio bestselerių viršūnes, susižėrė ne vieną literatūros apdovanojimą. Romanas įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą ir išverstas į daugiau kaip 25 kalbas.

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..  

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Womanʼs Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.

Jie buvo septyniese. Bet kitą rytą jų grįžo vienu mažiau.

Karštą 1983 metų liepos naktį grupelė paauglių išsiruošia stovyklauti į mišką. Protingų ir populiarių, jų laukia perspektyvi ateitis, tačiau kol kas galvose vien linksmybės: jie gurkšnoja gėrimus, šoka, retkarčiais porelėmis nuklysta į mišką, kitiems sukeldami pavydą. Tačiau paryčiui, išsikvėpus šėliojimams, vienas paauglių pasigenda jauniausios grupės narės: keturiolikmetė Aurora Džekson dingo tarsi į vandenį, nors visi ją pamena prieš užmingant buvus šalia. Policija imasi paieškų, bet merginos jiems taip ir nepavyksta rasti.

Po trisdešimties metų prie netoli stovyklos tekančios upės, slėptuvėje, apie kurią žinojo tik populiarioji paauglių grupė, aptinkami palaikai. Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas su šia byla susiduria jau antrą kartą: Auroros Džekson dingimas 1983-iaisiais buvo viena pirmųjų jo, kaip jauno policininko, užduočių. Dabar Džona žūtbūt trokšta sužinoti, kas iš tikrųjų tąnakt nutiko miške. Kad išsiaiškintų paauglės mirties aplinkybes, vyriausiasis detektyvas Šynsas nutaria visus to vakaro dalyvius sukviesti į stovyklavietę dar kartą.

„Įtrauks ir nepaleis.“
A. J. Finn

„Neįmanoma atsiplėšti. Dar dar dar!“
Booklist

„Troškimai, konkurencija, žmogžudystė – tobulas pasirinkimas sunarpliotų istorijų gerbėjams.“
Sunday Times

Gytha Lodge (Gyfa Lodž) – ne vienu apdovanojimu įvertinta pjesių, televizijos ir kompiuterinių žaidimų scenarijų bei knygų autorė. „Ji vis dar laukia“ – debiutinis G. Lodge romanas, 2019 m. įtrauktas į „Richard and Judy Book Club“ rekomenduojamų knygų sąrašą ir ilgą laiką išsilaikęs „Sunday Times“ bestselerių dešimtuke.

„Kantriai laukiu vėluojančios katastrofos.”

„Užrašų knygelių” III tome – paskutiniai, 1951–1959 metų, garsiojo egzistencialisto, Nobelio literatūros premijos laureato Albert'o Camus užrašai, leidžiantys pažinti asmeniškesnę ir intymesnę vieno svarbiausių XX a. rašytojų pusę. Pirmieji du „Užrašų knygelių” tomai rašyti kaip kasdienio darbo įrankiai, o trečiasis laikytinas atviresniu Camus asmeninio gyvenimo dienoraščiu. Užrašuose Camus fiksavo įvairias gyvenimo detales: savo reakciją į polemiką, kurią sukėlė jo esė knyga „Maištaujantis žmogus”, jausenas dėl Alžyro karo, viešnages Graikijoje ir Italijoje, subtilius apmąstymus apie žmoną ir mylimąsias, širdgėlą dėl šeimos ir apnikusį nerimą 1957 metais gavus Nobelio literatūros premiją.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, jos moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jaunatviškas jo entuziazmas, intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol trunkančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.

Alvinai Naitli pavyko pasiglemžti gražios ir išlepintos sesers Betės gyvenimą, bet Alvė veikiai supranta, kad už pavogtą dvynės tapatybę mokės didelę kainą. Ypač po to, kai Sicilijoje randamas negyvos Betės kūnas. Tačiau policija – toli gražu ne vienintelis dalykas, dėl kurio Alvei reikia nerimauti. Praleidusi naktį Londono viešbutyje „Ritz“ su gražuoliu meilužiu, ryte supranta, kad Nino paspruko su jųdviejų pavogtu lambordžiniu ir dviem milijonais eurų.

Bet Alvė niekada nesistengė bėgti nuo iššūkių. Ji atvira širdimi priima savo tamsiąją pusę ir, įsitraukdama į mirtiną katės ir pelės žaidimą, ima persekioti išdaviką per visą Europą, kol galiausiai atsiduria prabanga tviskančioj Romoj. Nė pragare nerastum tiek įniršio, kiek jo turi atstumta moteris, – tik ar Alvė spės įvykdyti savo keršto planą, iki ją pavys pačios padaryti nusikaltimai?

„Prikaustanti antiherojė!“
US Weekly

„Daugiaplanis nuotykių trileris su gero humoro užtaisu.“
Booklist

Chloé Esposito (Chlojė Espozito) – britų rašytoja. Oksfordo universitete baigė anglų kalbos ir literatūros studijas, yra dirbusi anglų kalbos mokytoja bei mados žurnaliste. „Įniršis Romoj“ – antroji trilogijos knyga, kuri, kaip ir pirmasis trilogijos romanas „Klasta Sicilijoj“, bus išleista daugiau kaip 20 šalių.

Meisei Porter devyniolika. Ji pirmąkart visiškai viena stovi ant garlaivio denio ir stebi tolumoje nykstančius gimtosios Anglijos krantus. Tėvai ją siunčia į Australiją, kur Meisės laukia būsimasis jos vyras – niekad neregėtas perlų magnatas pusbrolis Meitlandas Sinkleris.

Ilga ir varginanti kelionė nedžiugina: amžinas supimas, alinantis karštis ir per vakarienes nuolat įkyrintis ponas Smolis. Tačiau vieną vakarą trečiosios klasės denyje Meisės žvilgsnį prikausto išraiškingas, nepaaiškinamai patrauklus vyriškis. Tai Viljamas Kuperis, geriausias Karališkojo jūrų laivyno naras, Australijos valdžios paliepimu keliaujantis keisti iki šiol galiojusių perlų žvejybos tradicijų.

Meisė nė neįtaria, kad jos ir charizmatiškojo naro keliai susikirs dar ne kartą, kad šaltas sutikimas naujuose namuose nenoromis pastūmės į aukštuomenei nepriimtiną Viljamo draugiją ir su trenksmu išjudins ilgai slėptas tolimo Australijos kampelio paslaptis.

„Lyg vandenynas užburiantis, meilės, įtampos ir išgyvenimų kupinas pasakojimas apie mažai žinomą Australijos istoriją.“
Kate Forsyth

„Įtraukia į nepažinaus krašto ir uždraustos meilės pavojų sūkurį.“
Herald Sun


Roxane Dhand (Roksana Dand) gimė ir augo Kente, Didžiojoje Britanijoje. Londono universitete studijavo anglų ir prancūzų filologiją, o 1978-aisiais persikraustė į Šveicariją dirbti komunikacijos sferoje. „Perlų žvejo žmona“ – tikrais, mažai žinomais XX a. pradžios Australijos istorijos faktais paremtas debiutinis autorės romanas.

tai kelionė
išlikimas per poeziją
tai kraujas prakaitas ašaros
dvidešimt vienų metų
tai mano širdis
tavo rankose
tai
skausmas
meilė
skyrybos
išgijimas

rupi kaur

Rupi Kaur (g. 1992) – Kanadoje augusi indų kilmės poetė, iliustratorė ir gyvų poezijos skaitymų autorė. Debiutinė Kaur poezijos knyga „pienas su medum“ – tai jautriai ir atvirai apie meilę, praradimus, smurtą, seksualinį priekabiavimą ir moteriškumą pasakojantys poezijos ir prozos tekstai. Vos pasirodžiusi, knyga tapo tarptautiniu hitu, o aukščiausioje „New York Times“ bestselerių sąrašo pozicijoje išsilaikė net 100 savaičių iš eilės. „pienas su medum“ išverstas į daugiau nei 35 kalbas, o 2018 m. vasarą tapo 20-uoju Emmos Watson feministinio knygų klubo skaitomu kūriniu.

Grįždamas iš apsilankymo pas mamą, staiga pradingsta vyriškis. Jo žmona prašo specialiojo tyrėjo pagalbos. Meilužiai pabėga nuo savo sutuoktinių į Graikiją, tačiau kai naujos aplinkos sukelta euforija ima slūgti, vieną jų pamažu apninka keistos mintys. Teatrologijos studentas bando apsiprasti su gyvenimo pokyčiais ir mirties šešėliu, temdančiu jo ir artimos merginos ryšį. Dovanų gautas jonvabalis nejučia jam suteikia išminties. Jauna moteris susižavi Ledo žmogumi ir atsiduoda likimo staigmenoms. Midzuki Odzava–Ando sunerimusi – iš atminties sprūsta nuosavas vardas ir, kai jau atrodo, kad jo niekada neatgaus, ją nustebina nežmogiška būtybė.

Šiame apsakymų rinkinyje veikia katės žmogėdros, nusikaltėlė beždžionė, aštrieji varnai, taip pat – svajonės, kurios mus formuoja, ir dalykai, kurių trokštame. Ištrūkę į viltingą susitikimą Italijoje, romantiškai ir nuodėmingai pabėgę į Europos pietus, atostogaudami Havajuose ar tiesiog įsisukę į kasdieniškus reikalus Murakami herojai susiduria su neaprėpiama netektimi ir seksualumu, jonvabalio švytėjimu ir neįveikiamu atstumu tarp tų, kurie turėtų būti patys artimiausi.


Dvidešimt keturių apsakymų rinkinyje naujai atsiskleidžia Haruki Murakami meistriškumas. Jo apsakymai – ir siurrealistiški, ir žemiškai paprasti – liudija autoriaus talentą perteikti platų žmogaus patirčių spektrą, mokyti ir nepaliaujamai stebinti skaitytoją.


„Kiekvienas įstengtų suregzti sapną primenančią istoriją, tačiau retas kuris leidžia mums pasijusti taip, tarsi patys sapnuotume.“
Laura Miller

„Tiek į vaizduotės žaidimus, tiek į tikrovę Murakami gilinasi su atida ir lengvumu.“
Richard Eder

Gyvenimas – tai virtinė susitikimų. Kiekvienas jų unikalus kaip atskiras perlas vėrinyje. Mes susitinkame ir įsimylime, išsiskiriame ir susitaikome, dalijamės džiaugsmu ir skausmu, o kartais mūsų širdys dūžta į šipulius.

Tačiau ką verta pasilikti iš neapčiuopiamai lakaus nugyventų metų smėlio? Šito savęs klausia senoji Dorė, rymodama viena savo bute Stokholme. Atsakymas slypi ypatingoje užrašų knygelėje, kurią tėvas jai padovanojo per dešimtąjį gimtadienį. Pageltusiuose puslapiuose Dorė suguldė visus ilgo ir audringo gyvenimo vardus: Madam Serafin, dailininkas Gesta, naivioji sesutė Agnesė, Alanas. Giminės, priešai, meilužiai – kiekvienas užima ypatingą vietą Dorės atmintyje, tačiau dauguma vardų išbraukti, nes beveik visi jau palikę šį pasaulį. Todėl vieną dieną Dorė ima rašyti savo gyvenimo istoriją. Kad supintų likimo pynę, kurioje dar liko netikėtų posūkių. Kad su kitais pasidalytų brangiausiu turtu – prisiminimais. Ir kad vėl atrastų prasmę kelionės, kurios pagrindinis tikslas – meilė.

„Raudona užrašų knygelė“ – jaudinantis pasakojimas apie draugystę, nuotykius, keliones, laimę, skausmą ir nepamirštamą didžiąją meilę. Jis aprėpia ištisą vienos moters gyvenimą ir nuveda skaitytoją į prabėgusius, tačiau įstabius Dorės jaunystės laikus Paryžiuje, Niujorke ir Stokholme.

„Parašyta su didžiule meile, papasakota su neblėstančiu džiaugsmu.“
Fredrik Backman

„Širdį virpinantis romanas apie tai, kokia unikali yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorija.“
ET-Magazine

„Šis pasakojimas įsismelks į širdį ir sukels gausybę minčių. Ką reiškia būti žmogumi? Kaip mūsų gyvenimą nulemia aplinkybės? Tai tik keletas jų.“
Kulturbloggen

Sofia Lundberg (Sofija Lundberg, g. 1974) – garsi Švedijos žurnalistė ir redaktorė. Jos debiutinis romanas „Raudona užrašų knygelė“ sužavėjo šimtus tūkstančių skaitytojų ne tik Švedijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.