Literatūros tipas

Naujas įtraukiantis puikios Sunday Times bestselerių autorės Victorios Hislop romanas, kurio veiksmas vyksta vokiečių okupuotos Graikijos, po okupacijos kilusio pilietinio karo ir karinės diktatūros laikotarpiu, graikų sąmonėje palikusiu gilius randus.

Atėnai, 1941 metai. Po dešimtmečius trukusio politinio nestabilumo, Graikiją okupavus vokiečiams, šalis pasidalija į dvi stovyklas: dešiniuosius ir kairiuosius.

Penkiolikmetė Temidė auga pagal politinius įsitikinimus itin susiskaldžiusioje šeimoje. Atotrūkis tarp namiškių padidėja, kai naciai okupantai Graikiją priveda prie skurdo. Matydama, kaip badas šalyje nusineša draugų gyvybes, mergina ryžtasi įsilieti į pasipriešinimo kovotojų gretas.

Po okupacijos kilusio pilietinio karo metu Temidė susiranda komunistų armiją, tampa kovotoja ir patiria meilės ir neapykantos kraštutinumus bei susiduria su karo paradoksais, kai graikas sukyla prieš graiką.

Galiausiai įkalinta liūdnos šlovės tremties stovyklose Makronisio ir Trikerio salose, Temidė susitinka su kita belaisve, kurios likimas neįtikimu būdu įsipina į jos gyvenimą. Temidei tenka priimti sunkų sprendimą — atkakliai laikytis principų ar išsivaduoti ir visavertiškai   gyventi toliau.

Atsigręžusi į praeitį Temidė supranta, kaip glaudžiai asmeninis žmogaus gyvenimas gali būti susijęs su politiniu valstybės gyvenimu. Ilgainiui vienoms žaizdoms užgijus, kitos pagilėja.

Naujas įtaigus bestselerių autorės Victorios Hislop romanas atskleidžia sudėtingą ir skaudžią Graikijos praeitį; šalies istorijos gijos įaustos į epinį pasakojimą apie paprastą moterį, priverstą nueiti išskirtinį gyvenimo kelią.

„Savo romanuose požiūrį į istoriją Victoria Hislop grindžia jai pačiai būdingomis savybėmis — užuojauta ir kilniaširdiškumu.“

Scotsman

Naujajame romane Victoria Hislop vėl grąžina skaitytoją į „Salos“ pasaulį, į kerinčiąją Kretą.

Pagaliau, likus keliolikai savaičių iki raupsuotųjų grįžimo iš tremties, atėjo metas vėl susitikti su Ana, Marija ir Andrėjumi...

1957-ųjų rugpjūčio 25 diena. Iš Spinalongos salos į Kretą parplukdomi pasveikę raupsuotieji. Džiugaus nerimo ir jaudulio kupiną vakarą nutraukia prasiveržęs smurtas. Šventiškos nuotaikos kaip nebūta. Marijai Petrakis ir jos seseriai Anai laikas sustoja, o Plakos žmonėms Spinalongos uždarymą visiems laikams paženklina tragedija. Kaip gyventi toliau? Kažkaip reikia ištverti skandalą, gėdą ir ant praeities griuvėsių kurti ateitį.

„Vieną rugpjūčio vakarą“ — dramatiška likimo nuskriaustųjų ir žmogiškosios atjautos, goslių aistrų ir pasiaukojamos ištikimybės, išsiskyrimų skausmo ir skaidrių suartėjimų istorija.

„Dramatiškas, įtraukiantis, Graikijos salos atmosfera dvelkiantis romanas.“

Daily Mail

„Dramatiška istorija apie meilę, išdavystę ir ištikimybę... Hislop labai gražiai atkuria Graikiją.“

Woman & Home 

„Šis nuostabiai vaizdingas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas spinduliuoja Hislop meilę Graikijai.“

Sunday Express

„Šis meilės laiškas Graikijai jus nublokš į kitą laiką ir vietą.“

The Sunday Mirror 

„Išties gražiai parašytoje šeimos sagoje Hislop profesionaliai gilinasi į sudėtingą nuostabios šalies istoriją.“

Daily Mirror

Bestselerio „Paryžiaus žmona” autorė grįžta prie Ernesto Hemingvėjaus temos romane apie jo aistringą, audringą santuoką su Marta Gelhorn – be galo nepriklausoma, ambicinga jauna moterimi, kuri taps viena žymiausių XX amžiaus karo korespondenčių.

1937 metais dvidešimt aštuonerių Marta Gelhorn viena keliauja į Madridą rašyti apie Ispanijos pilietinio karo žiaurumus, kur ją įtraukia paprastų žmonių, patekusių į pražūtingą konfliktą, istorijos. Tai jos galimybė įrodyti, kad yra verta žurnalistės vardo srityje, kurioje dominuoja vyrai. Ten ji netikėtai įsimyli Ernestą Hemingvėjų – vyrą, netrukus tapsiantį legenda. Jų santykiai ir profesinė karjera mezgasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Madride, Ki Veste ir ypač Kuboje, kur įsikuria Marta ir Ernestas. Tačiau Ernestui išleidus sėkmingiausią savo kūrinį „Kam skambina varpai“, jie nebėra lygūs, o Marta turi pasirinkti: pasiduoti varžantiems reikalavimams būti garsaus vyro žmona arba rizikuoti prarasti Ernestą einant savo pačios, moters ir rašytojos, keliu.

Paula McLain yra „New York Times“ bestselerių „Paryžiaus žmona“ bei „Meilė ir griuvėsiai“ autorė. Gimė Kalifornijoje 1965 m. Vaikystėje ją ir dvi jos seseris paliko tėvai, tad joms teko kraustytis iš vienos prieglaudos į kitą, vėliau uždarbiauti keisčiausiais būdais iki kol suvokė, kad gali (ir nori) rašyti. Ji baigė literatūros studijas Mičigano universitete, yra išleidusi ir daugiau grožinės prozos ir poezijos kūrinių, memuarus.

Jaudinantis romanas apie meilę ir praradimą, apie šeimą, išlikimą ir viltį „Didžiojo rato“, „Keturių vėjų“ ir „Ten, kur gieda vėžiai“ skaitytojams.

„Dramatiškas, įkvepiantis ir absoliučiai nepamirštamas.“

Bonnie Garmus, knygos Chemijos pamokos autorė

Septyniolikmetė Torė rūpinasi namais savo šeimos persikų ūkyje mažame Ajolos miestelyje. Ji – vienintelė likusi moteris šeimoje. Vilsonas Mūnas – jaunas paslaptingas klajoklis, palikęs savo genties žemę ir pasiryžęs gyventi taip, kaip nori. Jaunuoliams atsitiktinai susitikus, įsižiebia didelė aistra ir ne mažesnis pavojus. Nutikus tragedijai, Torei tenka palikti namus ir stoti akistaton su laukine gamta. Keičiantis metų laikams, ji pastebi besikeičianti ir pati – gamtoje pamažu atranda stiprybę ir prasmę. Ganisono upei grasinant pasiglemžti gimtąjį ūkį ir kelių šeimos kartų puoselėtą persikų sodą, Torė bando išsaugoti ne tik jį, bet ir išsigelbėti pati.

Tekėk lyg upė yra realių įvykių, nutikusių evakuojant Ajolos miestelį septintajame dešimtmetyje, įkvėptas pasakojimas apie tikrą meilę, liepsnojančią negandų ir praradimų sūkuryje, ir apie tai, kaip rasti drąsos, ryžto, draugystę ir, galiausiai, namus ten, kur to mažiausiai tikiesi. Šis kerintis debiutinis romanas atskleidžia, ką reiškia gyventi taip, kaip sruvenanti upė, – atsiduodant srovei, tekant ir prasiskverbiant pro visas užtvankas. 

„Visiškai užburiantis, ryškus ir kupinas šviesos romanas.“

John Green, knygos Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos autorius

„Shelley Read parašė nuostabią istoriją apie jauną aplinkybių gniuždomą moterį, kuri privalo rasti būdą atleisti sau, jei nori ir vėl pamilti. Viktorija Neš yra laikui nepavaldi knygos herojė, ieškanti amžino į išganymą vedančio kelio iš netekties, nevilties. Tekėk lyg upė yra pribloškiantis autorės debiutas, parašytas amerikietiškos svajonės dvasia.“

Adriana Trigiani, The Good Left Undone autorė

„Kokia sodri, graži, stipri knyga! Įtraukė į nepaprastai jausmingą kelionę. Mėgavausi kiekviena akimirka.“

Clover Stroud

Shelley Read yra penktos kartos koloradietė, su šeima gyvenanti Vakariniame šlaite, Elnių kalnuose. Beveik tris dešimtmečius ji dirbo vyresniąja dėstytoja Vakarų Kolorado universitete, dėstė rašymą, literatūrą, aplinkotyrą ir etiką, įkūrė Aplinkos ir tvarumo fakultetą ir paramos programą iš kitur atvykusiems bei rizikos grupės studentams. Shelley baigė rašymo ir literatūros studijas Denverio universitete ir yra Templo universiteto Kūrybinio rašymo programos absolventė. Ji reguliariai rašo leidiniams „Crested Butte Magazine“ ir „Gunnison Valley Journal“, rašė „Denver Post“ ir daugeliui kitų leidinių.  

Penkerius metus kalėjime praleidusi Kena Rovan grįžta namo tikėdamasi, jog galės rūpintis savo mažamete dukra. Tačiau tiltų, kurie jau sudeginti, neįmanoma atstatyti. Kad ir kaip ji stengtųsi, mažylę globojantys žmonės ją atstumia. Vienintelis durų dar neužtrenkė Ledžeris Vordas, vietinio baro savininkas, padedantis mamai palaikyti ryšį su dukra. Bet jei kas nors sužinotų, jog Ledžeris pamažu tampa svarbia Kenos gyvenimo dalimi, abu rizikuotų prarasti jiems svarbių žmonių pasitikėjimą.

Net ir patirdami spaudimą, Kena su Ledžeriu užmezga gilų ryšį, tačiau įsibėgėjant santykiams didėja ir rizika. Kena turi rasti būdą ištaisyti savo praeities klaidas, kad galėtų žengti į ateitį, paremtą viltimi ir išgijimu.

„Colleen Hoover gilinasi į sielvartą ir kaltę, sukuria daugialypę atpirkimo istoriją, kurios veikėjai kovoja taip pat aršiai, kaip ir myli. Autorės gerbėjos ir gerbėjai neliks nusivylę.“

Publishers Weekly

„Sudaužys jums širdį, o paskui pagydys... Emocinga istorija apie netektį ir viltį, sielvartą ir atleidimą, apie tai, kaip gydo meilė.“

POPSUGAR

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“ ir „Bjauri meilė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pirmą sykį pasirodęs 2022 m., romanas „Viskas primena tave“ buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia „romance“ žanro knyga.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“

David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“

Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų. 

Nes jinai – jo žmogus. Ne tam, kad jis ją pasisavintų. O tam, kad sutiktų ją su meile.

Ruta ir Gormas. Ji – pripažinta pasaulinio garso dailininkė, užaugusi neturtingoje šeimoje, vienoje iš Šiaurės Norvegijos priekrantės salų. Jis – iš to paties krašto kilęs pasiturinčio prekybininko sūnus. Atsitiktinis susitikimas vaikystėje abiem paliko neišdildomą pėdsaką. Ruta ir Gormas buvo skirti vienas kitam, bet per daugybę metų įvykę šeši susitikimai nepasirodė lemtingi. 

Septintas susitikimas viską pakeitė. Subrendę, išgyvenę skyrybas, naujas pradžias ir nuviliančias pabaigas – jie pagaliau surado vienas kitą. 

„Mano žmogus“ pasakoja bendrą Rutos ir Gormo istoriją: kalba apie Rutos santykį su tapyba ir pripažinimu, apie Gormo pastangas išsivaduoti iš verslininko rutinos ir pasiryžus drąsiems pokyčiams susikurti prasmingesnį gyvenimą. 

„Mano žmogus“ – nuostabus ir ambicingas romanas apie bekompromisį meną ir brandžią meilę. Perskaitysite jį vienu prisėdimu.“ 

Jyllands-Posten

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“

Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896–1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

Bookerio premijos ilgasis sąrašas

„New York Times“ šį kūrinį išrinko viena svarbiausių 2022 m. knygų.

„Protu nesuvokiamai genialus romanas.“ Hannah Kent

Nusprendžiau užrašyti viską, kas vyksta, nes turbūt jaučiuosi galinti atsidurti pavojuje.

Londonas, 1965 metai. Jauna moteris įsitikinusi, kad charizmatiškas psichoterapeutas Kolinsas Braitvaitas yra atsakingas už jos sesers savižudybę. Nusprendusi įminti sesers mirties paslaptį, ji susikuria alternatyvią tapatybę ir pati kreipiasi į gydytoją kaip klientė, o visus susitikimus kruopščiai fiksuoja užrašų knygelėse. Tačiau vis labiau įsitraukdama į psichoterapeuto siūlomą tamsų ir grėsmingą žaidimą moteris sutrinka, jai darosi vis sunkiau suvokti, kur realybė, o kur pramanas, kur jos tikrasis „aš“, o kur – susikurta asmenybė. 

Romane „Pacientė“ autorius Graemeʼas Macrae Burnetas siūlo skaitytojams „pažaisti tikrovę“. Meistriškai pasinaudodamas metafikcijos stiliumi Burnetas parašė stulbinančią, kandaus humoro nestokojančią, originalią istoriją apie žmogaus psichiką ir išprotėjimą, apie asmens tapatybę ir pačios tiesos prigimtį.

Užburiantis naujas rimtosios grožinės literatūros kūrinys... Kupinas įtampos, tamsus ir genialiai sukonstruotas. Edmund Gordon, Sunday Times

Taip, pridūrė dar tvirčiau įsitikinęs, jeigu būčiau priverstas gelbėtis, pasirinkčiau Tasmaniją.

Naujausiame savo kūrinyje „Tasmanija“ Paolo Giordano, prestižinės italų literatūros premijos Strega laureatas, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autorius, rašo apie mūsų dienų pasaulį ir jo ateitį. Tiksliau, apie pasaulį, kuris neturi ateities, kuriame sutrikusi ir įsibauginusi žmonija nebeišlaiko savo rankose kontrolės svertų, o visuotinis sąmyšis nuodija intymiausius žmonių jausmus ir griauna tarpusavio santykius. 

Šis jautrus, gyvybingas ir šiuolaikiškas romanas turi autobiografinių rašytojo gyvenimo motyvų, bet jame kiekvienas gali atrasti save, nes visi mes ieškome savosios Tasmanijos: vietos, kur dar įmanoma išsigelbėti.

40-metis Paolas, atsisakęs karjeros fizikos mokslų srityje, pasirinkęs žurnalistiką ir susidomėjęs klimato kaitos problematika, jaučia, kad viskas aplinkui byra į šipulius. Jo santuoka su devyneriais metais vyresne Lorenca atsidūrė aklavietėje, jis neįsivaizduoju jųdviejų ateities, tačiau bijo apie tai net užsiminti. Krizė ištiko ir jo artimiausius draugus bei pažįstamus. Jaunystės laikų bičiulis Džulijus išsiskyrė su žmona ir neranda bendros kalbos su savo sūnumi, kunigas Karolis įsimylėjo dvidešimtmetę merginą ir suabejojo savo pašaukimu, intelektualus debesų tyrinėtojas Novelis įsivėlė į skandalų virtinę dėl lyčių lygybės moksliniame pasaulyje, prarado šeimą ir savo reputaciją.

Krizė purto ne tik pavienius žmones. Europos miestus drebina teroristiniai išpuoliai, horizonte švyti karų ir pasaulinių kataklizmų nuojauta. Paolas jaučia, kad bręsta globali visos planetos krizė. Bėgdamas nuo savęs ir savo sunkumų jis blaškosi po pasaulį, bet tik išdrįsęs atsiverti meilei ir skausmui, Paolas gali surasti savo išsigelbėjimo krantą. Savo Tasmaniją.

Paolo Giordano parašė originalų, susimąstyti skatinantį romaną apie pasaulį, kuriame gyvename. Jame paliečiama daug temų, kurios veikia mus visus. Tai tikra mūsų laikų istorija.

De Bezige Bij

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

2023 m. Nobelio premijos laureato knyga.

Knygą sudaro trumpieji prozos tekstai „Vaizdai iš vaikystės“ („Prosa frå ein oppvekst“), „Sesutė“ („Søster“), apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ („Det var slik det byrja“) ir apysaka „Rytas ir vakaras“ („Morgon og kveld“).

Autobiografiniuose kūriniuose „Vaizdai iš vaikystės“ ir „Sesutė“ žodiniu minimalizmu, vengiant faktų ir bravūros, kuriamos tapybiškos scenos, kuriose autorius į vieną supina skausmingas ir juokingas vaikystės patirtis. Skaitytojas pasineria į Strandebarmo, kuriame rašytojas užaugo, kraštovaizdį su jo fjordais ir kalnais, avimis ir ūkiais, maldos namais ir jaunimo klubais. Vaikystės tyrumą persmelkia pirmas suvokimas, kad egzistuoja mirtis. Apsakyme „Taip viskas prasidėjo“ jautriai perteikiama pirmosios meilės tema, bundantys jausmai ir juslės. „Rytas ir vakaras“ – apysaka, parašyta su koncentruota poezijos jėga, kurioje apmąstomas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties.

Jon Fosse (g. 1959 m. Haugesunde) – norvegų rašytojas, dramaturgas ir vertėjas. Itin produktyvus ir universalus autorius, parašęs per 50 kūrinių – romanų, poezijos, vaikų literatūros, eseistikos ir dramų. Fosse gausiai apdovanotas už savo kūrybą, ne sykį tituluotas kaip vienas iš ryškiausių šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjų. Fosse literatūra gali būti apibūdinama kaip postmodernus minimalizmas.

Išleido „Aukso žuvys“

„Bangos“ (The Waves, 1931) laikomas eksperimentiniu ir sudėtingiausiu V. Woolf kūriniu. Jos žodžiais tariant, tai „romano ir pjesės“ hibridas, arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Drąsiai laužydama žanro taisykles, autorė atsisako aiškios siužeto linijos ir leidžiasi į išplėstinį monologą – pjesę šešiems balsams su mįslingais beasmenio pasakojimo interliudais.

Šešios „savastys“, šešios išpažintys, susipinančios, užliejančios, genančios viena kitą tarytum jūros bangos – lingvistiniai mūsų vidinio gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai. Kalbėdami už save, veikėjai kalba ir už kitus penkis – ir tą septintąjį, kuriam balsas nesuteiktas, tačiau kuriam visi šeši jaučia ypatingus jausmus. Leisdamiesi į tapatybės archeologiją, jie fantazuoja, filosofuoja, šmaikštauja ir atvirai išpažįsta asmeninius triumfus bei nesėkmes – arba tai, ką autorė vadina „būties akimirkomis“. Laikas, patirtis ir branda verčia juos pripažinti, kad jų tapatybės, nuo vaikystės iki senatvės formavusios viena kitą, išliko unikalios – ir iš esmės viena kitai nepažįstamos, nepažinios.

Nors yra praėjusios epochos atspindys, kūrinys šiandien stebina, juokina, žavi savo išradingumu, intymumu, virtuoziškais žodžių žaidimais lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. Alegoriškos ir slėpiningos, „Bangos“ plukdo savo lobius vis naujai skaitytojų kartai.

Novelių rinkinys „Nepažįstamosios laiškas“ stebina atviru intensyvumu ir pasakojimo polėkiu, kiekviena papasakotų istorijų – nepamirštama bei unikali. S. Zweigo veikėjai – laisvi, saviti, aistringi žmonės – ilgai slepia savo jausmus, kol, neištvėrę vienatvės, atsiveria net ir nepažįstamam klausytojui. Autorius atskleidžia, kokios paslaptys, psichologinės mįslės ar demonai gali glūdėti žmogaus širdyje ir kokios tragiškos kartais būna tų apraiškų pasekmės.

Stefanas Zweigas (1881–1942) – austrų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas ir biografas, vienas raiškiausių XX a. austrų literatūros klasikų. Savo karjeros viršūnėje buvo vienas labiausiai verčiamų ir populiariausių autorių pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo subtiliomis psichologinėmis novelėmis, jo kūryboje jaučiama Sigmundo Freudo psichoanalizės įtaka.

Edgar Allan Poe (1809–1849) – Amerikos gotikinių siaubo istorijų meistras, laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Puikiai įgudęs pasiekti ribinį psichologinį poveikį, rašytojas sukūrė ne vieną pasakojimą apie blogį, mirtį, terorą ir šiurpius košmarus, persmelktus paslaptingų jėgų, groteskiškų būtybių bei sunkiai įsivaizduojamų haliucinacijų.

„Auksinis vabalas“ – populiariausių autoriaus novelių rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu jo kūriniu tapusi novelė.

„Manęs negąsdina pavojus, o tik neišvengiamas jo rezultatas – siaubas. Ir apimtas tokios nevilties – toksai bejėgis – aš jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kada prarasiu protą ir gyvybę kovoje su šiurpia šmėkla – BAIME.“

Françoise Sagan (tikrasis rašytojos vardas Françoise Quirez) – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė, sulaukusi pripažinimo visame pasaulyje ir užėmusi deramą vietą XX a. prancūzų literatūroje. F. Sagan rašymo stilius klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio nouveau roman tradicijas.

Françoise Sagan romanas „Truputis saulės šaltam vandeny“ pasirodė 1969 metais. Pagrindinis knygos veikėjas žurnalistas Žilis Lantjė, iš pažiūros, turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau staiga praranda susidomėjimą darbu ir pomėgiais, o mylima moteris jam tampa našta. Išgyvendamas dėl nuobodulio ir paisydamas gydytojo rekomendacijos pakeisti aplinką, jis bėga ieškoti atgaivos į savo sesers namus provincijoje.

Čia jis sutinka Natali ir įsimyli, tačiau jiedviem grįžus į Paryžių, įgimtas mylimosios gerumas vis dažniau kertasi su Žilio lengvabūdiškumu. Netrukus ima atrodyti, kad šie santykiai pasmerkti, tarsi jų laimė būtų tiesiog saulės blyksnis šaltam vandeny...

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Metai“ – mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“

New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“

Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“

John Banville

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“

Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.

Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas „Lanarkas“ autorių Alasdairą Gray’ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.

„Turbūt svarbiausias amžiaus romanas.“

Observer

„Įstabus kūrinys.“

William Boyd

„Vienas kertinių XX a. grožinių kūrinių. „Lanarkas“ pakeitė škotų literatūros kraštovaizdį.“

Guardian 

„Geriausias škotų romanistas po Walterio Scotto.“

Anthony Burgess

Alasdair Gray (Alisteris Grėjus, 1934–2019) – škotų rašytojas, dramaturgas ir menininkas. Baigė dizaino ir sienų tapybos studijas Glazgo menų mokykloje. Sukūrė ir iliustravo aštuonis romanus, keletą apsakymų knygų, teatro, radijo ir televizijos pjesių. „Lanarkas“ – pirmas jo kūrinys, laikomas svarbiausiu ir rašytas beveik 30 metų. Jis lyginamas su Franzo Kafkos, George’o Orwello, Jameso Joyce’o ar netgi Dantės kūryba. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Nagingas, bet tartum šiam pasauliui netinkantis svajotojas bando susikonstruoti skraidyklę. Po, anot miestelėnų, užnuodyto Šešėlių ežero ledu tūno piktavalė dvasia. Keista mergaitė kaip kalėdinę dovaną draugui pasižada padegti sorgų lauką. Miestą sukrečia taksistų žmogžudystės. Tai fragmentai iš trijų šiuolaikinio kinų rašytojo Shuang Xuetao apysakų, publikuojamų „Raudonio gatvėje“. 

Visos šios istorijos susijusios su realia Janfeno, arba Raudonio, gatve, lyg spiralė juosiančia Šenjango, autoriaus gimtojo miesto, pakraščius atšiauriuose Kinijos šiaurės rytuose. Mao Zedongo laikais čia klestėjo industrija, fabrikai ir kasyklos, tačiau šaliai pereinant į rinkos ekonomiką likimo valiai palikti gyventojai susidūrė su negandomis, įsigalėjusiomis pokyčių neatlaikiusiame Šenjange – nedarbu, skurdu, alkoholizmu, smurtu. Būtent Raudonio gatvėje ėmė kurtis našlaičiai, nusikaltėliai, eretikai ir pusdieviai – visi, nesugebėję prisitaikyti prie Kinijos modernėjimo. Jie ir tapo Shuang Xuetao pasakojimų herojais.

Nors prisotintos tamsaus postindustriškumo, šios daugiabalsės istorijos net ir beviltiškiausiais momentais spindi viltimi ir bendruomenišku gerumu, puikiai atskleidžia unikalų Shuang Xuetao stilių, kritikų vadinamą fabulistiniu „noir“, kuriame purvinas realizmas derinamas su fantastiškumu, o aštrių socialinių temų gvildenimas – su taikliu humoru. „Raudonio gatvė“, pateikdama tirštą sparčiai kintančios bendruomenės portretą, parodo ne tik nematomus iššūkius, kuriuos patiria prie besikeičiančios santvarkos neprisitaikę gyventojai, bet ir netikėtą, švelnią malonę, kurią jiems vis vien pavyksta atrasti.

„Shuang Xuetao yra ryškiausias jaunasis kinų rašytojas. Lyriška kalba ir nepaprastu pasakojimu jis išreiškia stiprią meilę, kurią literatūra jaučia žmonijai – ypač žemiausiam jos sluoksniui. Skaityti jo kūrybą – tai persmelkti širdį ir patirti meno, galinčio būti tamsą kertančiu šviesos spinduliu, galią.“ 

Yan Lianke, knygos „The Day the Sun Died“ autorius

„Shuangas išlaiko šaltą, ramų toną net tada, kai kalba eina apie užsilikusias traumas... Skaitytojams bus malonu susipažinti su šia kylančia žvaigžde.“

Publishers Weekly

„Shuang Xuetao kūryba mane traukia dėl jo nuostabios kalbos, trumpų, žaismingų, raumeningų sakinių. Jo žemiški pasakojimai plėtojami neskubant, tačiau išlieka galingi. Taip gimsta savitas pasakojimo būdas.“

Mo Yan, Nobelio premijos laureatas, knygos „Raudonasis sorgas“ autorius

Netikėtai mirus mamai, du berniukai susiduria su nepakeliamu liūdesiu, nuklojusiu visą jų butą Londone. Jų tėtis, Tedo Hugheso kūrybos tyrinėtojas, melancholiškas, vietos nerandantis romantikas, mąsto apie tuštumos paženklintą ateitį. Jiems tenka dorotis su laiku, nustojusiu tekėti, ir skausmu, stambiu tarsi koks padaras.

Staiga, pritrauktas iš toli juntamo gedulo, į duris pasibeldžia Varnas, tapsiantis aukle, gydytoju, psichologu, šarlatanu, juokdariu, lizdo gynėju. Lyg anarchistiška Merė Popins, Varnas krečia šunybes, provokuoja, bet ir rūpinasi, padeda ištverti sielvartą. Laikui bėgant, skausmui liekant praeity, šis mažytis šeimos lizdas ima gyti.

„Tamsios sielvarto plunksnos“ – chameleoniškas, daugiabalsis britų rašytojo Maxo Porterio debiutas. Tai drąsi knyga apie gedėjimą, mirties prisijaukinimą, vaizduotę ir kalbos galią, pilna netikėto humoro ir poetinių šėlionių.

„Tamsios sielvarto plunksnos“ įrodo, kad knygos, literatūra ir poezija gali mus išgelbėti… Tai didingas ir skausmingas šeimos sielvarto įprasminimas.“

Los Angeles Times

„M. Porteris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad jis visada užduoda svarbiausius klausimus, o paskui randa būdų – pasitelkdamas naujoviškas struktūras ir unikalų balsą – į juos atsakyti rūpestingai, sutelkdamas visą savo dėmesį, taip, kad pasaulis atrodo keistesnis ir mielesnis (arba mielesnis, nes keistesnis).“

George Saunders

„Stulbinančiai gera... Knyga įtrauks kiekvieną, kuris kada nors ką nors mylėjo, ką nors prarado arba ir viena, ir kita. Ji labai liūdna ir labai juokinga.“

Robert Macfarlane

„Neišsipildymas“ – tai romanas apie žmones, kurie nepailsdami ieško savęs meilėje ir neišsipildymuose. Mūzos ir menininkės – Rugilės ir Ugnės – istorijos nėra nacionalinės, jų neriboja siaura Lietuvos geografija. Jos ieško savęs bet kokia kaina ir nebijo pasiklysti. Jų neriboja jokie vyrai. Tai knyga apie meilę, šlovę, terorizmą, muziką ir seksą. 

„Neišsipildymas“ yra pirmasis rašytojos Gabijos Grušaitės romanas, po dešimties metų pakartotinai išleidžiamas naujai dvidešimtmečių kartai. 

„Neišsipildymas“ – romanas, kurio trūko ir kuris vieną dieną turėjo būti parašytas. Parašytas jauno žmogaus apie jaunus žmones, sutinkamus ir matomus kasdienybėje.“ 

Jūratė Čerškutė 

„Šiandien man „Neišsipildymas“ atrodo kaip melancholiška pasaka, kurioje galima apčiuopti influencerio gimimo ištakas – pasaulis, šliaužiantis paviršiais, visa kita slepiantis po nutylėjimais. Finsta versus rinsta. Rugilė ir Ugnė po dešimties metų atrodo realesnės nei kada nors anksčiau. Galbūt todėl, kad socialinės medijos į viešumą iškėlė daug panašių jaunų moterų, kurių gyvenimą vartojame kasdien.“

Gabija Grušaitė 

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Ji daug keliauja ir augina šunis, su kuriais šiuo metu gyvena Lietuvoje. Gabija yra išleidusi du romanus: „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka: Vieneri metai“ (2017). Pastarasis išverstas į anglų kalbą (Cold East, 2018, 2019), įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. Vos pasirodęs „Neišsipildymas“ pateko į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką 

„Grybo sapnas“ – tai romanas apie žmones, pasiklydusius savo vidiniuose labirintuose. Visuomenės akimis sėkmingus gyvenimus susikūrusios trisdešimt penkerių moterys Upė, Ina ir norvegas restorano šefas Karlas iš tiesų gyvena savo proto kalėjimuose. Jiems kažko trūksta, bet net patys nežino ko. Kiekvienas savaip visą gyvenimą ieško kelio vidinio susitaikymo link, tačiau tik atsidūrę mistiškame vasarnamyje Pervalkos g. 31 randa sprendimo užuominą. 

Tris romano dalis, kurių veiksmas vyksta 2051 ir 2025 metais, sieja niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris ir jo kelias į pripažinimo olimpą. Kažkada Nidoje sutikta lietuvė Ina jį įkvėpė vystyti teoriją, įrodančią, jog žmogus yra simbiotinė būtybė tarp grybo ir žinduolio. Būtent grybas mus lengvai svaigina sukurdamas ego iliuziją ir skatindamas siekti, ieškoti, nesitenkinti dabartimi. Anot Karterio, mes visi iš prigimties esame iracionalūs ir gyvename savo grybo sapne. Šis romanas yra septynerių metų autorės studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą. 

Gabija Grušaitė gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Ji yra išleidusi du romanus – „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka“ (2017). Pastarasis išverstas į anglų (2018, 2019) ir ukrainiečių (2022) kalbas, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. 2023 m. Gabija Grušaitė išleido pirmąją knygą vaikams „Grožis ir Heizelis“. Trečiajame romane „Grybo sapnas“ (2023) autorė toliau tyrinėja efemeriškus tapatybės klausimus, vidinius prieštaravimus, neatitikimą tarp visuomenei rodomo paviršiaus ir to, kas po oda, po žodžiais. Šiuo metu autorė gyvena Pervalkoje. 

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/7df6f65e-d9a5-4d73-80d6-93b86a6c1357.html 

Po milžiniškos neįvardintos ekologinės katastrofos Japonija izoliuojasi nuo viso pasaulio. Valdžia patenka į privačių asmenų rankas, užsienio kalbos – uždraudžiamos, o gamtoje viskas išsiderina: seni žmonės nustoja mirti, vaikai gimsta tokie silpni, kad vos paeina. Šimtą metų perkopęs Joširo yra vienas iš Japonijos „pasenusių senių“, tų, kurie dar prisimena laikus, kai oras, vanduo ir maistas nebuvo užteršti. Kiekvieną dieną jis rūpinasi savo gležnu, tačiau stebėtinai išmintingu proanūkiu Mumei, kuris senoliui yra vienintelis viltingas dalykas tame beprasmiame pasaulyje. Vilties kibirkštį jame pastebi ne tik Joširo, bet ir Emisarų draugija – slapta asociacija, kurianti Japonijos vaikų išgelbėjimo planą.

„Emisaras“ – švelnus, šmaikštus ir impresionistiškas japonų autorės Yoko Tawados romanas, kurio šviesa atsklinda per keistos kasdienybės fragmentus, naratyvines smulkmenas, šalutines istorijas, apipinančias Joširo ir Mumei gyvenimus. Šeimos problemos, senatvės ir vaikystės patirtys, mintys apie gamtą ir jos degeneraciją, mirtį ir nemirtingumą knygoje skleidžiasi impulsyviai ir nevaržomai. O neįprastas pasaulio distopiškumas, nors ir padailintas nostalgijos ir grožio pajautomis, šį romaną leidžia priskirti prie egzistencialistinių, tačiau tragizmą pakeitusių satyra ir viltimi, kūrinių.

„Erdviai graži distopinė apysaka apie mirtingumą. Tawada savo keistu stiliumi ir gebėjimu šokinėti tarp realizmo ir abstrakcijos sugeba ne tik išbarti žmoniją dėl kelio, kuriuo einame į pražūtį, bet ir su viltimi pažvelgti į nežinomą ateitį.“

Enobong Essien, Booklist

„Žavus, lengvas ir keistas ir tuo patenkintas... [Kiekviename] sakinyje slypi velniūkštiškas džiugesys, suteikiantis gyvasties tam, kas kitu atveju skambėtų desperatiškai. Tawada sugeba istoriją apie senukus, įkalintus nesibaigiančiame gyvenime, ir vaikus, kuriems lemta mirti anksčiau laiko, paversti džiugiu, komišku ir – atvirai kalbant – stipriai paguodžiančiu kūriniu.“

J. W. McCormack, BOMB

„„Emisaras“ nukelia mus už buvimo žmogumi ribų, kad mums primintų tai, kas mūsų – mūsų žmogiškumą.“

Sjón