Literatūros tipas

Kvapą gniaužiantis bučinys jiems tapo tiltu į dar vieną galimybę būti kartu. Ir tai tik pradžia.

Džija Noks-Kuper ir Džeisonas Kuperis po skyrybų sutaria puikiai: drauge dirba, o Džeisonas liko lygiaverčiu Džijos milijardus uždirbančios šeimos nariu. Tačiau netrukus įvyksiančiose šeimos vestuvėse paaiškės tikroji tiesa. Tarp atskirai gyvenančių buvusių sutuoktinių vis dar rusena aistros kibirkštis. Vos vienas žadą atimantis bučinys ir netramdomas geismas grįžta. Geismas, besikėsinantis apversti jųdviejų gyvenimus aukštyn kojomis...

Dėl meilės, skirtingai nei dėl karūnos, klasta nepakovosi.

Princas Edvardas įsimyli Adelę, dėl jo galvą pametusią geriausio draugo nuotaką. Jos tėvas despotiškasis karalius Albrechtas nekenčia princo.

Albrechto sūnus Rikardas dega vieninteliu noru – kad atšiaurus tėvas įtrauktų jį į karūnos paveldėtojų sąrašą. Tėvas sutinka tai padaryti, jeigu intrigomis garsėjantis sūnus jo mirtino priešo Lyros karaliaus dukrą Lyją supirš su Edvardu. Netikėtai Rikardas supranta, kad pats geidžia karalaitės.

Gražuolė Lyja atstumia visus jaunikius, kurių siūloma kariuomenė ar turtai padėtų laimėti ilgamečius karus. Ji tiki pranašyste, jog pati yra Lyros gelbėtoja, o jai padės Žaibo Žmogus, už kurio ir ištekės. Tačiau kas yra Žaibo Žmogus? Tiksliau tariant, kuris iš jų yra tikrasis?

Herojai nuolat priversti rinktis, paklusti šaltam protui ir pareigai ar visgi klausyti širdies. Juk jeigu karaliai negali tuoktis iš meilės, ką jie apskritai gali?

„Tai tas atvejis, kai fantastinis pasaulis atrodo toks realus, kad beveik galima jį pačiupinėti. Aistra ir skausmas, karališki siekiai susipynę su paprastais žmogiškais troškimais, o magija, savo prigimtimi tokia moteriška, visapusiška, trapi ir kartu galinga. Meilė šioje istorijoje tarsi žaltvykslė, viliojanti skaitytoją sekti klaidžiais nepraeinamais keliais, ir vis dingstanti už staigių siužeto posūkių. Netikėtumai garantuoti kiekviename puslapyje iki pat pabaigos – ar tikrai karaliai myli kitaip?“ – Lavisa Spell

„Autorės valia atsiduriame fantastinėje, bet ir labai tikroviškoje karalystėje, kupinoje karų, tarpusavio kovų, paslapčių, intrigų ir magijos. Herojams teks patirti aistrą ir išdavystę, kalėjimą ir žaizdas, mirtį ir viską nugalinčią meilę. Įvykiai svaiginančiu greičiu įtraukia į sūkurį ir nepaleidžia iki pat paskutinio puslapio.“ – Irena Buivydaitė

„Romanas priverčia pamiršti kasdienius rūpesčius ir lyg vėtra įtraukia į herojų kovas dėl meilės, karūnos, taikos ir laisvės.“ – Jolita Herlyn

Joana Maks

Dievina kavos kvapą, bet geria tik arbatą. Savo knygose vengia ilgų aprašymų ir nelaimingos pabaigos.

Vienintelis būdas išgelbėti įmonę – suvedžioti Bleirę. Tačiau kuris kurį suvedžios pirmas?..

Ar gali Bleirė Vestkot būti „Dešampsų kosmetikos“ šnipe? Įmonės generalinis direktorius Lukas Dešampsas pažada ją suvilioti ir tai išsiaiškinti. Jam svarbiausia – išsaugoti verslą. Tačiau Bleirės rūpestinga, švelni prigimtis prieštarauja Luko įtarinėjimams. Ir jos nepakartojami bučiniai įžiebia aistrą, kuriai verslo magnatas nepajėgia atsispirti. Ar, skęstant Bleirės glėbyje, atskleis šios išdavystę... ar pats bus apkaltintas?

Ji aštuonerius metus bėgo nuo praeities. Tačiau vyras ją rado.

Kadaise Čeisas Seranas aktorės Tanos Blekston gyvenime buvo svarbus – tapo jos pirmąja meile. Ir vyru, kurį ji negailestingai sužlugdė. Tana nesitikėjo, kad likimas dar kartą juos suves. Vieną dieną Čeisas išdygsta prie namų Brukline durų ir pareikalauja padėti atkeršyti už jos šeimos sukeltą skausmą. Aktorei įsižiebia viltis išpirkti kaltę. Savaitgalį apsimes jo sužadėtine, darys, ko prašoma, ir galbūt pagaliau galės atleisti sau už praeities nuodėmes. Tačiau įtakingo verslininko sumanymas kitoks. Tana tampa keršto įrankiu, jos rami kasdienybė pakimba ant plauko. Nejaugi su Čeisu darsyk pasuks skirtingais keliais? Ar istorija ir vėl pasikartos?

„Juk tai tu mane palikai, prisimeni?“

Kaip jis galėtų pamiršti?

Garsus verslininkas Makas Holovėjus sugrįžo namo į „Mėnesienos kalnagūbrį“, nes teko pasirūpinti savo globėju ir gelbėti prabangų šeimos kurortą. Tačiau, norėdamas tai padaryti, jis turi susitikti su savo praeitimi – moterimi, kurią paliko netaręs nė žodžio, kurorto vadove Mole Haskel. Jis taip ir neatskleidė, kodėl tąkart išvyko iš namų, ir dabar nėra pasirengęs prisipažinti, net kai kartu dirbant įsiliepsnoja aistros liepsna, grasinanti sudeginti visa kita. Tačiau ir Molė turi paslaptį, kuri gali jiems pakišti koją...

Kūdikiui reikia motinos…

Milijardieriui reikia… Žmonos?

Monika Tomas nori globoti savo gedintį krikšto sūnų, bet negali to daryti viena – be cento kišenėje. Atvykęs susipažinti su sūnumi, italų milijardierius Lukas Vijeris aiškiai nesijaučia savo rogėse! Iki tol, kol pasiūlo Monikai laikiną sprendimą – vykti kartu su juo į Italiją kaip berniuko auklei. Monika nė nenumanė, kad jos impulsyviai ištartas taip gali tapti kai ko amžino pradžia!..

Jai reikia sutuoktinio... kuo skubiau. Gal praeities simpatija geriausiai tinka tokiam vaidmeniui?

Norėdama įgyti teises į palikimą, filantropė Railė Džordž turi kuo greičiau ištekėti! Atsidūrusi beviltiškoje padėtyje ji priversta griebtis kraštutinių priemonių – Railė kreipiasi į buvusį mylimąjį Trevisą Holovėjų, kuris rūpinasi jos pobūviu. Ar Railė gali pateikti pasiūlymą, kurio Trevisas negalės atmesti, ir atsispirti nenuginčijamai traukai?

Jei Trevisas išlaikys dalykišką požiūrį, išgelbės jo šeimai priklausantį kurortą. Deja, juos su Raile visada siejo tik malonumai, o ne verslo reikalai. Vis dėlto raštu įformintas sandoris paskatins juodu pažvelgti į praeitį...

Iš savo mažo miestelio...

...į svaiginantį Niujorko spindesį!

Lenė Long investicijų magnatą Niką Korakį sutinka apsivilkusi elfės kostiumą. Nikas praneša stulbinančią žinią: ji gali būti turto paveldėtoja!

Įdukrinta mergaitė iš mažo miestelio nepasirengusi prabangiam Niujorko gyvenimui, tačiau Nikas pasiryžęs atverti jai akis, parodyti galimybes... Bet ar naujame Lenės gyvenime atsiras vietos ir jam?

Jis buvo pasamdytas ją saugoti... Tačiau pamažu ėmė kėsintis pavogti jos širdį!

Apsaugos įmonės savininkas milijardierius Džeikas Makdonaldas saugo neseniai rastą Hintono turtų paveldėtoją Šarlotę Filion. Ši nėra nusiteikusi turėti asmens sargybinį. Nė už ką neleis dvidešimt keturias valandas per parą šalia sukiotis vyrui, palaikiusiam artimus santykius su neseniai mirusiu tėvu! Nepastebimai dalykiniai santykiai perauga į nepažabojamą aistrą. Ar Džeikas ir Šarlotė išdrįs atsiduoti jausmams ir taip sulaužyti vienas kitam duotą pažadą?

Su juo galėtų žengti į ateitį...

...jei tik sugebėtų nusikratyti praeities.

Denio Manelio pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, nes jis sužinojo esąs skandalingo milijardieriaus įpėdinis, o dar ir pats turi sūnų! Denio vaikui kuo skubiau reikia auklės. O Marnė Olsen tinka tobulai – ji nuramina mažąjį Reksą ir gydo Denio sielą. Kuo daugiau jie sužino vienas apie kitą, tuo artimesni darosi, kol Marnės paslaptis ima grasinti viską sugriauti...

Ilgas kelias nuo vienos nakties nuotykio iki meilę dovanojančių Kalėdų!

Rudenė Džouns negali patikėti, kad ir vėl akis į akį susitiko su verslininku ir įmonės vadovu Džeku Adamsu! Nejaugi teks būti Džeko partnere prašmatniose draugų vestuvėse žiemiškame Niujorke, nors prieš penkerius metus leidosi su juo į vienos nakties nuotykį? Bet vos tik Rudenę ir Džeką įsuka dar ir Kalėdų sūkurys, širdies ledai ima tirpti... 

„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?

„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.

„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?

Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.

„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.

„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.

Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.

Živilės Pabijutaitės iš lotynų kalbos verstame Cicerono (106 m. per. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalas „Apie lemtį“ (De fato, 44 m. pr. Kr.) nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. future contingents) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: čia klausiama, ar ir kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija, ir „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų.

Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą pirma knyga“ (lot. „De divinatione“, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji „Apie pranašavimą“ knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.

Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške su istoriniu pasakojimu persipinantys filosofiniai svarstymai naujai pažvelgia į filosofijos prigimtį ir filosofo vidines dramas. Skaitytojas paliekamas su tiek praktiškai, tiek teoriškai iškeliamais klausimais: ar žodžiai pajėgūs perteikti pažinimą? Koks yra sėkmingo ugdymo pamatas? Ar prasminga siekti skaudžiai tolimo ir nepasiekiamo idealo?

„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

Jis nėra linkęs pamilti geros merginos.

Atšiaurus barzdotas kirpėjas Noksas linkęs gyventi taip, kaip geria kavą — vienas, neskaitant šuns, baseto Veilono.

Noksas nepakenčia dramų, net jeigu jas kelia beviltiškoje padėtyje atsidūrusi, nuo altoriaus pabėgusi nuotaka.

Naomė ne tik spruko iš savo vestuvių. Ji atvažiavo padėti nutolusiai seseriai dvynei į Nokemautą, atšiaurų Virdžinijos miestelį, kur ginčai sprendžiami senoviniu būdu: kumščiais ir alumi. Taip jau čia įprasta...

Deja, bjaurioji Naomės sesutė Tina visai nepasikeitė. Nugvelbusi Naomės mašiną ir grynuosius, jai dar paliko siurprizą — dukterėčią, apie kurią sesuo net neįtarė. Moteris įstrigo miestelyje be automobilio, be darbo, be pinigų ir namų... Negana to, ji dar turi pasirūpinti vienuolikmete mergaite, kurios patirtis — tarsi trisdešimtmetės. 

Dėl tam tikrų priežasčių Noksas nemėgsta komplikacijų ir reiklių moterų, ypač romantiškuose santykiuose, bet kadangi Naomės gyvenimas sugriuvo jam prieš akis, bent jau padės merginai išjudėti iš vietos. Vos tik Naomė išbris iš vis atsinaujinančių bėdų, jis galės grįžti į savo ramų vienišiaus gyvenimą.

Toks buvo Nokso planas, kol bėdos nevirto rimtu pavojumi.

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu. 

Bučinys trunka akimirką. 

Bet tūkstantis bučinių gali trukti visą gyvenimą. 

Vaikinas ir mergina. 

Ryšys, užsimezgęs akimoju ir puoselėjamas dešimtį metų. 

Ryšys, kurio nepajėgė nutraukti nei laikas, nei atstumas. 

Ryšys, truksiantis amžinai. 

Bent jau jųdviejų įsitikinimu.

Kai septyniolikmetis Rūnas Kristiansenas iš gimtosios Norvegijos grįžta į ramų Blosom Grovo miestelį JAV, Džordžijoje, kur vaikystėje susidraugavo su Pope Ličfild, jam rūpi tik viena: kodėl mergina, kuri buvo jo sielos dalis, kuri žadėjo ištikimai laukti jo sugrįžtant, ničnieko nepaaiškinusi išbraukė jį iš savo gyvenimo?

Rūnas išgyveno širdgėlą prieš dvejus metus, kai taip ir nesulaukė žinių iš Popės. Sužinojęs tiesą, jis supranta, kad didžiausias širdies sielvartas jo dar laukia...

„Nuo juokingo iki atkaklaus, nuo jausmingo iki nepatogaus — įsitikinome, kad ši autorė gali rašyti apie bet ką. Tai stulbinamai papasakota, gražiausia ir jausmingiausia meilės istorija, kokią tik esame skaitę... Ypatingų ypatingiausia knyga.“

Totally Booked Blog

„Nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą. Pasiruoškite gailiai verkti. Galbūt ne kartą. Beveik garantuoju, kad skaitydami vienu ar kitu metu apsiraudosite. Bet žinokite: knyga verta kiekvienos išlietos ašaros, nes jos pabaiga gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.“

Aestas Book Blog

„Tillie Cole išplėšė man širdį, o tada vėl įsodino ją krūtinėn kartu su tūkstančiu bučinių. Autorė rašo skausmingai gražiai, jos talentui apibūdinti trūksta žodžių. Įspėju: knyga „Tūkstantis vaikino bučinių“ sudaužys jums širdį pačia geriausia prasme.“

Jess Daniels, USA Today bestselerių autorė

Tillie Cole (Tili Koul) — šiaurietė iki kaulų smegenų, kilusi iš vietovės Didžiojoje Britanijoje, pavadinimu Tisaidas, gimusi anglės ir škoto šeimoje. Baigusi Niukaslo universitetą, septynerius metus dėstė socialinius mokslus vidurinėje mokykloje, paskui su vyru persikėlė gyventi į Kanadą. Rašo šiuolaikinius meilės romanus, „tamsiosios“ romantikos žanro knygas bei grožinę literatūrą jaunimui.

Romano ,,Po saule‘‘ centre – Miša (Michalas) ir Milka, jų nuostabiai gražūs santykiai, gyvenimas kartu ir nelengvi pasirinkimai. Knygos herojų prisiminimai veda mus laiku, nuo prieškario ir tragiškų karo metų, ir erdve – nuo Balstogės krašto iki Varšuvos ir Sarajevo, ir net už Uralo. 

Iš atminties slėpinių išnyra praeities ir dabarties asmenybės, jų istorijos: esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, Mišos ir Milkos tėvai, užmiršti karo pabėgėliai, ekscentriškas mokytojas Pranciškus, velnio meiluže vadinta aistringoji Mariana ir Viltis, kuri matė tai, kas slypi viduje, žmonėse ir gyvūnuose, net po žeme.

,,Po saule‘‘ – poetinis, ritmingais sakiniais ir pastraipomis užburiantis pasakojimas, kuriame gimsta, gyvuoja ir miršta ne tik žmonės, bet ir paukščiai, upės, medžiai, gėlės.

,,Atmintis tokia keista. Perrenka įvykius kaip panorėjusi, perkrato mintis ir ištraukia, kas jai patinka, o visa kita užkloja užmaršties smėliu.‘‘

Julia Fiedorczuk

Julia Fiedorczuk yra poetė, vertėja, rašytoja ir literatūros kritikė, išpopuliarinusi ekopoetikos idėją. Gimė 1975 metais Varšuvoje. Humanitarinių mokslų daktarė, dėsto Amerikos literatūrą, literatūros teoriją ir anglų kalbą Varšuvos universitete.