„Užklupę iššūkiai tėra išbandymai, verčiantys rinktis, ar pasiduosi ir liksi gulėti, ar nusibrauksi purvą ir atsistosi dar stipresnė negu anksčiau. Renkuosi stotis.“
Vyresnės klasės moksleivė Skai susipažįsta su Dinu Holderiu – vaikinu, kuris, anot gandų, dar labiau pasiutęs ir didesnis nutrūktgalvis nei ji. Nuo pat pirmo susitikimo jis ir gąsdina ją, ir žavi. Bet svarbiausia – sužadina skausmingos praeities prisiminimus, kuriuos Skai stengiasi pamiršti.
Nors Skai pasiryžusi laikytis kuo toliau nuo Holderio, nepaliaujamas jo užsispyrimas, noras ją pažinti ir paslaptinga šypsena ilgainiui nuginkluoja, – jųdviejų ryšys vis stiprėja. Bet Holderis taip pat turi paslapčių ir jas saugo. Kai jos iškils į dienos šviesą, Skai visiems laikams pasikeis.
Tik drąsiai stoję akistaton su tiesa Skai ir Holderis gali tikėtis išsigydyti gilias emocines žaizdas ir rasti būdą gyventi, besąlygiškai mylėti.
„Nepaprasta istorija apie meilę ir išlikimą. Apie viltį ir išgijimą. Apie gyvenimą ir mirtį. Apie tai, kaip išgyvename tragediją ir randame atleidimą bei ramybę.“
Tinklaraštis „Aestas Book Blog“
„Dar vienas aukso grynuolis iš Colleen Hoover lobių skrynios.“
Tinklaraštis „Girl Plus Books“
„New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“, „Jei ne tu“, „Lapkričio 9“, „Išpažintys“ ir „Galbūt kažkada“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje.
Trys epochos. Trys moterys. Nesutramdomas ir magiškas jas jungiantis ryšys.
2019-ieji. Keitė bėga nuo traumuojančių santykių į Veivordų sodybą, kurią paveldėjo iš savo protetės. Tačiau netrunka suvokti, kad sodyboje knibždėte knibžda senų paslapčių.
1942-ieji. Siautėjant Antrajam pasauliniam karui, maištingoji Violeta jaučiasi įkalinta šeimos dvare. Ribojama visuomenės normų, ji ilgisi galimybės eiti entomologijos mokslus ir savo seniai mirusios motinos, apie kurią šnabždamasi puse lūpų. Vieninteliai motinos pėdsakai – tai raidė „V“, išraižyta Violetos pakabutyje, ir žodis „Veivord“, įrėžtas į jos miegamojo sieną.
1619-ieji. Alta Veivord laukia teismo dienos. Ji kaltinama raganavimu sukėlusi vietinio žemvaldžio žūtį. Kai Alta buvo maža, motina ją išmokė skaityti, pažinti laukinę gamtą, žoleles, gydančias nuo negalavimų. Bet šios neįprastos jos galios ir žinios laikomos pavojingomis. Ji žino, kad prireiks visų turimų jėgų, kad išliktų laisva.
Šių Veivordų moterų istorija – duoklė moteriškajai bendrystei, laukinės gamtos stebuklams ir laisviems žmogaus pasirinkimams.
„Dūzgia jaudinančia ir vylinga magija.“
Bridget Collins
„Vingrus pasakojimas apie ilgesį, meilę ir drąsą. Nors ir skiriamos dešimtmečių ar amžių, šios trys moterys yra viena kitos palikimas. Galia, kurią kiekviena jų puoselėja, parodo, kokie stiprūs gali būti ryšiai tarp moterų, šeimos.“
Sunyi Dean
„Sėkmingai sujungia istorinio romano ir moderniojo feminizmo elementus.“
Kirkus
„Visos trys moterys ras paguodą stipriame ryšyje su gamta, bet visos trys privalės nugalėti keletą galingų, bloga linkinčių vyrų.“
New York Times Book Review
Emilia Hart (Emilija Hart, gim. Sidnėjuje) – britų-australų rašytoja. Studijavo anglų literatūrą ir teisę, dirbo advokate Sidnėjuje ir Londone. „Neklusniosios“ – debiutinis autorės romanas, 2023 m. laimėjęs net dviejose „Goodreads Choice Awards“ kategorijose: metų istorinio romano ir metų debiuto. Jis išleistas daugiau kaip 30 šalių.
Airija. Postpandeminis Dublinas. Įvedama nepaprastoji padėtis, šalis grimzta į represinį režimą, visuomenė – ant žlugimo ribos. Beveik akimirksniu keturių vaikų motinos Eilišės realybė virsta košmaru – pradingus jos vyrui, o vėliau ir vyriausiajam sūnui, moteris supranta, kad įprastos kasdienybės ir laisvos šalies, kurioje gyveno, nebeliko.
Tarsi be pauzių besivystančiu siužetu skaitytojas įtraukiamas į klaustrofobišką, dusinančią atmosferą, kurioje išgyventi bando Eilišė, kovodama už savo vaikų saugumą. Tai yra ne tik Airijos kritika – kūrinys kalba apie šių laikų konfliktus ir pabėgėlių krizę visame pasaulyje. 2023 m. knyga apdovanota prestižine „Booker“ premija ir yra vertinama kaip svarbus įspėjimas apie tai, kas gali nutikti, jei visuomenė taptų politiškai apatiška.
Paulas Lynchas yra apdovanojimų pelnęs romanų Beyond the Sea, Grace, The Black Snow ir Red Sky in Morning autorius. Be kitų ap¬dovanojimų, jis yra pelnęs „Kerry Group Irish Novel of the Year Award“ ir Prancūzijos „Prix Libr’a“ Nous už geriausią užsienio romaną. Jo knygos patenka į įvairių tarptautinių premijų trumpuo¬sius sąrašus, tarp jų – „Prix Jean Monnet“ už Europos literatūrą, „Prix du Meilleur Livre Etranger“, „Prix Litterature-Monde“ ir Walterio Scotto vardo premijų. Rašytojas gyvena Dubline.
„Pasakojimas apie antrą šansą ir apie tai, kad mūsų įsivaizduojama ateitis ne visada būna tokia, kokios norėtume.“
Jodi Picoult
Du atsitiktinai susitikę nepažįstamieji leidžiasi į vienos dienos nuotykį ir kai ką pažada vienas kitam. Bet vienas žodžio laikosi, o kitas jį sulaužo, ir tai iš esmės pakeičia jų gyvenimą.
Atsitiktinis dvidešimtmetės Fernos Brukbanks susitikimas su nepaprastai patraukliu idealistu menininku Vilu Baksteriu virto vienos dienos nuotykiu. Nors laikas buvo netinkamas, jų ryšys pasirodė esąs nuoširdus: jie dalijosi paslaptimis, svajonėmis ir sutarė susitikti po metų. Ferna į susitikimą atėjo, o Vilas – ne.
Trisdešimt dvejų Fernos gyvenimas visai ne toks, kokio ji tikėjosi. Iš didmiesčio jai tenka grįžti namo ir imtis vadovauti mamos paliktai ne pirmos jaunystės poilsiavietei prie ežero Muskokoje, nors buvo prisiekusi šito niekada nedaryti
Fernai reikia plano – gelbėjimosi rato. Jos nuostabai, tokį ratą jai numeta Vilas, atvykęs vėluodamas devynerius metus. Bet ar ji gali pasikliauti šituo prabangų kostiumą vilkinčiu vyru, visai nepanašiu į tą vaikiną, su kuriuo susipažino prieš daug metų. Vilas kažką slepia ir Ferna abejoja, ar norėtų tai sužinoti.
Tačiau prieš dešimt metų Vilas Baksteris išgelbėjo Ferną. Ar ji gali padaryti tą patį dėl jo?
„Susitikime prie ežero“ – nuostabi, vasaros šiluma dvelkianti ir širdį suvirpinanti meilės istorija apie paslaptis, melą, nutrūkusius santykius ir antrą šansą.
Kūrinys „Goodreads“ nominuotas Geriausio meilės romano (2023) apdovanojimui.
„Įtraukianti meilės istorija apie atradimus, apie tai, kas esame ir ko trokštame, kai svajonės keičiasi, o šansai pražiopsomi. Carley Fortune dovanoja mums dar vieną puikų vasaros skaitinį, alsuojantį širdies šiluma; tai knyga, kurią galima perskaityti per dieną, pasinėrus į jaunos ir seksualios meilės nostalgiją. Romano „Vasara po vasaros“ gerbėjai, ši knyga jūsų tikrai nenuvils!“
Ashley Audrain, New York Times bestselerio „Nuojauta“ autorė
„Carley Fortune kūryboje užkoduoti visi penki pojūčiai. Knygoje „Susitikime prie ežero“ paragausite Piterio kepamos raugo duonos. Išgirsite prie ežero augančių medžių ošimą. Užuosite džino ir vandeniu atskiesto toniko kvapą. Pamatysite prieplaukoje laukiančią Ferną. Ir pajusite kiekvieną Vilo kūno skelidžiamą įelektrintą impulsą. Tai graži istorija apie tai, kaip atsisakyti lūkesčių, augti ir tapti tuo, kuo trokšti, įsileisti meilę, kai nesijauti jos nusipelnęs. Puikus vasaros skaitinys. Carley talentas dainuoja kiekviename puslapyje.“
Iman Hariri-Kia, rašytoja
„Įspūdinga vasaros knyga. Gyvendama tarp mažų Kanados namukų, Fortune meistriškai kuria dar vieną jaudinančią istoriją apie meilę ir antrą šansą. Kai užversite paskutinį romano puslapį, kūrinys dar ilgai gyvuos jūsų širdyje.“
Amy Lea, rašytoja
CARLEY FORTUNE yra New York Times ir Globe & Mail bestselerių „Vasara po vasaros“ ir „Susitikime prie ežero“ autorė, tituluota Kanados žurnalistė, dirbusi portalo Refinery 29, laikraščio The Globe & Mail, žurnalų Chatelaine ir Toronto Life redaktore. Ji gyvena Toronte su vyru ir dviem sūnumis.
CarleyFortune.com
Anglijos restauracijos laikotarpio rūmuose ponia Dona Sent Kalum garsėja skandalais ir polinkiu į paikystes – šitaip mėgina prablaškyti įgrisusią kasdienybę. Giliai širdyje ji vis dėlto geidžia kitokio gyvenimo, nuoširdžios meilės, švelnumo. Siekiant šio tikslo Donai nebaisūs jokie pavojai.
Ji paklūsta širdies balsui ir iš troškaus Londono pabėga į atkampų Navrono dvarą, vildamasi nuošaliuose jo miškuose ir slaptuose užutėkiuose atrasti dvasios ramybę. Ten ji patiria tikrą aistrą, įsimyli bebaimį piratą, medžiojamą Kornvalio gyventojų, – prancūzą, kuris, kaip ir pati Dona, dėl vienos džiaugsmo akimirkos yra pasiryžęs rizikuoti gyvybe.
„Daphne du Maurier nėra lygių.“
Sunday Telegraph
Įtraukta į 2021 m. „Women’s Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.
„Stebuklinga!“
Tracy Chevalier
1957 m., pietryčių Londono priemiesčiai. Džinė Svini – vietinio laikraščio žurnalistė, įstrigusi pareigos ir nusivylimo kupinoje rutinoje, iš kurios ištrūkti prošvaisčių nematyti.
Kai jauna moteris Grečen Tilberi susisiekia su laikraščio redakcija teigdama, kad jos dukra gimė iš nekalto prasidėjimo, Džinė turi išsiaiškinti, ar ši moteris byloja apie stebuklą, ar yra apsimetėlė.
Tyrimas apverčia tylų Džinės gyvenimą aukštyn kojomis ir suteikia netikėtą galimybę patirti draugystę, meilę ir galbūt net laimę.
Tačiau tai neišvengiamai turės savo kainą.
„Viena gražiausių kada nors skaitytų knygų. Jei atvirai, nenoriu, kad liktumėte jos neperskaitę.“
Lucy Mangan
„Nepaprasta... „Maži malonumai“ tikrai nėra mažas malonumas!“
The Times
„Romanas, kuriam neįmanoma atsispirti, – ironiškas, įžvalgus ir tyliai pražūtingas.“
Mail on Sunday
„Nepaprastai papasakota tikros, suaugusių žmonių meilės ir kančios istorija.“
The Sunday Times
Dviejų knygų serijos „Ten, kur laukia meilė“ antroji knyga
Būdama keturiolikos Greisė galėjo padaryti viską dėl savo meilės – mokyklos blogiuko Railio. Desperatiškos pastangos pelnyti žavaus aštuoniolikmečio dėmesį pavertė ją miestelio pašaipų objektu. Daugybę metų Greisė nenorėjo net kojos kelti į Los Lobosą. Tačiau miestelio gyventojai jos anaiptol nepamiršo. Greisė – tikra legenda. Atvykusi į sesers vestuves ji netrunka tuo pati įsitikinti. Ir labai greitai vėl susiduria su savo pirmąja meile.
Railis Vaitfildas surimtėjo: grįžo gyventi į Los Lobosą ir net planuoja tapti meru. Jis jau pelnė rinkėjų palankumą. Tikslas, rodos, ranka pasiekiamas, bet vieną vakarą prie jo namų ima ir išdygsta „pamišėlė Greisė“. Railis supranta: nuolatinės akistatos su šia kadaise jį persekiojusia mergina tikrai nepadės tapti respektabiliu miestelėnu. Nuojauta pasitvirtina – kažkas imasi juodinti ne tik jį, bet ir Greisę.
Ar grumiantis su intrigomis atsiras laiko meilei?
Dviejų knygų serijos „Ten, kur laukia meilė“ pirmoji knyga
Džilė Stratern išvyko iš gimtojo miestelio paviliota spindinčio didmiesčio pažadų ir susikūrė pavydėtiną gyvenimą. Tapo garsia advokate, ištekėjo už mylimo vyro. Viskas puikiai klojosi, kol vieną dieną ji užtiko savo mylimąjį... nepalankiomis aplinkybėmis.
Sugriuvus didiesiems gyvenimo planams, Džilė grįžta į apsnūdusį Los Lobosą ir prisiglaudžia po ekscentriškos tetos sparneliu. Tačiau ramybė idiliškame pakrantės miestelyje apgaulinga. Vos įsikūrusi Džilė susitinka Maką Kendriką, paauglystės laikų meilę. Kadaise buvęs pašėlęs jaunuolis tapo rimtu miestelio šerifu, besirūpinančiu savo dukra.
Džilė dar prisimena, kaip skaudžiai jis ją nuvylė, bet ankstesnė trauka niekur nedingo. Tik kaip nuvogti laiko pasimatymams, kai tenka nuolat sukti galvą dėl priekabaus socialinio darbuotojo, širstančių buvusiųjų, besiožiuojančios aštuonmetės, keistų miestelėnų bylų?..
„...neįsakysi širdžiai, ko, kada ir kaip mylėti. Širdis elgiasi kaip užsigeidusi. Mūsų rankose – tik tai, ar leisime savo gyvenimui ir mintims pasivyti širdį.“
Dvidešimt dvejų Sidnė Bleik gyvena puikiai: mokosi koledže, turi nuolatinį darbą, gyvena su geriausia drauge Tore, myli savo vaikiną Hanterį. Bet viskas pasikeičia Sidnei sužinojus, kad Hanteris ją išdavė... Širdis sudūžta į šipulius.
Atsigauti padeda paslaptingasis kaimynas Ridžas Losonas. Ji negali atitraukti nuo jo akių, ją tiesiog traukia klausytis, kaip aistringai jis kas vakarą balkone groja gitara. O Ridžui ramybės neduoda jausmai, kuriuos jam kelia Sidnė. Abu netrukus supranta, kad vienam kito jiems reikia labiau, nei jie kada nors būtų galėję įsivaizduoti...
Jautrių meilės istorijų meistrės Colleen Hoover romanas „Galbūt kažkada“ JAV pasirodė 2014 m., o muzikantas Griffinas Petersonas knygai sukūrė originalų garso takelį – jį išgirsti galima nuskaičius knygoje esantį QR kodą.
„Perskaičiau viską, ką tik C. Hoover yra parašiusi. Kiekviena nauja jos knyga iškart tampa mano mėgstamiausia. Jos kuriamų istorijų tempas tobulas, veikėjai tarsi gyvi iššoka iš puslapių. Jos žodžiais mėgaujuosi kaip saldainiais.“
Tracey Garvis Graves, „New York Times“ bestselerių autorė
„„Galbūt kažkada“ – daugiau nei knyga... Tai nepamirštama skaitymo ir klausymo patirtis.“
Tinklaraštis „The Book Bellas“
„New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“, „Jei ne tu“, „Lapkričio 9“ ir „Išpažintys“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje.
„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“
Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.
„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.
„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet
„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet
Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).
Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.
„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.
„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing
„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon
„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee
Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.
Audio Prarastųjų receptų užkandinė
Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?
Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...
Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.
Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.
„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People
„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times
„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews
Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.
Audio Apie katiną, gelbėjusį knygas
„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“
Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.
Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...
„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus
„Sušildo širdį.“
Japan Times
„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness
Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.
Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.
Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.
„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan
„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris
„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent
„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times
„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer
John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.
Automobilio avarijoje žuvus motinai, vos aštuonerių sulaukusi Betė Harmon išsiunčiama į našlaičių globos namus. Ji atranda du būdus bent mintimis pabėgti iš slegiančios aplinkos: tai žaidimas šachmatais ir žalios pailgos piliulės, kasdien dalijamos vaikams, kad liktų ramūs. Netrukus tampa akivaizdu, kad Betė turi stulbinamą šachmatininkės talentą. Išskirtinai vyrų dominuojamame žaidime paauglė ima po truputį skintis kelią į svarbiausias Amerikos šachmatų varžybas ir susikuria naują gyvenimą. Bet, kad ir kaip gerai sektųsi varžybose, potraukį tamsai – savidestrukcijai ir priklausomybei nuo raminamųjų ir alkoholio – suvaldyti sunku. Kiekviena šachmatų partija Betei tampa kova ne tik dėl pergalės, bet ir dėl išlikimo.
Tituluojamas naujai atrasta klasika, vertinamas už savitą stilių, romanas „Valdovės gambitas“ – tai daugiabriaunė likimo nuskriaustos nuo priklausomybių kenčiančios ir sykiu genialiu talentu apdovanotos moters brandos istorija konservatyvioje, stereotipų ir lyčių nelygybės kaustomoje XX a. antros pusės Amerikos visuomenėje.
„Grynas malonumas. Knyga, kurią kas kelerius metus skaitau iš naujo.“
Michael Ondaatje
„Vladimiro Nabokovo „Lužino gynyba“ ir Stefano Zweigo „Šachmatų istorija“ yra jau tapę klasika, o dabar jų gretas papildo ir Walterio Teviso „Valdovės gambitas“.“
Financial Times
„Šis romanas – tikras apsėdimas.“
Los Angeles Times
„Betė Harmon – nepamirštama, o „Valdovės gambitas“ – labiausiai išbaigtas ir skvarbiausias autoriaus kūrinys.“
Jonathan Lethem
Walter Tevis (Valteris Tevisas, 1928–1984) – amerikiečių rašytojas, daugybės trumposios prozos kūrinių ir šešių romanų autorius. Keturių jo romanų ekranizacijos sulaukė didelio pripažinimo. Priešpaskutinį W. Teviso romaną „Valdovės gambitas“ (1983), literatūros kritikų vadinamą nepastebėtu šedevru, ekranizavo „Netflix“ (2020). Serialas itin išpopuliarėjo, o knyga iškart atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše. Dabar vis daugiau skaitytojų iš naujo atranda W. Teviso kūrybą.
Jamesui Baldwinui – 100
„Džovanio kambarys“ nukelia mus į XX a. šeštojo dešimtmečio bohemišką Paryžių, kupiną pavojingos aistros ir plika akimi ne visada matomo smurto. Šiame mieste amerikietis Deividas, negalėdamas susitaikyti su savo homoseksualumu, blaškosi tarp slopinamo uždrausto geismo ir konvencionalios meilės ilgesio. Paryžiuje Deividas sutinka Helę ir jai pasiperša, bet, jai išvykus, leidžiasi į pražūtingą romaną su italu barmenu Džovaniu.
Aštriu, tiriančiu žvilgsniu ir gyvybingu stiliumi Jamesas Baldwinas šiame queer literatūros klasikos kūrinyje gilinasi į destruktyvios meilės ir aistros subtilumus, seksualinės tapatybės klausimus, emigranto, klausiančio, kas yra namai, dalią ir laisvės siekiančią žmogaus širdį.
„Knyga, priklausanti grožinės literatūros olimpui.“
The Atlantic
„Vienas nedaugelio mūsų laikų tikrųjų rašytojų.“
Norman Mailer
„Visas romanas – tarsi gėdos anatomija. Gėdos ištakų ir mitų, kurie ją įamžina, ir žalos, kurią ji gali daryti.“
Garth Greenwell
James Baldwin (Džeimsas Boldvinas, 1924-1987) – amerikiečių romanistas, dramaturgas, eseistas, poetas, afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo dalyvis, vienas svarbiausių XX a. rašytojų ir aktyvistų. Sukūrė šešis romanus. Antrasis, „Džovanio kambarys“ (JAV pasirodė 1956 m.), 2019-aisiais įtrauktas į „BBC News“ paskelbtą labiausiai įkvepiančių anglų kalba parašytų romanų šimtuką. J. Baldwinas didelę gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, į ją persikraustė norėdamas pabėgti nuo rasizmo ir homofobijos. Ten jam buvo suteiktas aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas – Garbės legiono ordinas.
„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“
Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.
Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.
„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.
„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine
„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry
„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent
„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres
Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.
Balys Sruoga (1896-1947) - lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.
Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.
Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis darbas, vienatvė, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios ir, regis, jis tuoj, tuoj išprotės. „Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, chronologijos, tai – pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus.
Antanas Škėma (1910–1961) – vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų, savo novatoriškumu sulaužęs nusistovėjusias normas. Rašytojo kūryba artima avangardui. Škėma vaidino, režisavo spektaklius, mėgo modernų meną. Emigravęs į JAV vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse. Autoriaus kūryba buvo smarkiai kritikuojama, parašyta „Balta drobulė“ ketverius metus nesulaukė leidėjo, o dabar tai – pripažinta lietuvių literatūros klasika.
„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times
Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.
„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.
„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer
„Jos būtų visiškai savarankiškos. Moterų sala.“
Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.
Kilusi iš garsios kovingų ir nuožmių moterų karžygių šeimos, Marija pasiryžta pakeisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyvenimą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. Save ir savo seseris Marija bandys išvesti iš tamsos, apsaugoti nuo priešų, apdovanoti turtais ir galia.
„Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie utopinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.
„Sodrus, pagavus, nuožmus ir geismingas kūrinys.“
Madeline Miller
„Vaizdingas ir drąsus pasakojimas apie moteris ir galią.“
Emma Donoghue
„Vizionierė, queer mylimoji, XII amžiaus rašytoja... Marijos Prancūzės gyvenimas taikliai perinterpretuojamas šiame atkakliai šiuolaikiškame romane apie moterų siekius ir kūrybiškumą.“
Guardian
Lauren Groff (Loren Grof, gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premijai, o Barackas Obama jį paskelbė vienu mėgstamiausių savo 2021-ųjų skaitinių.
„Niekada nerasi savęs, jei paskęsi kitame žmoguje.“
Likus vos vienai dienai iki išsikraustant iš Los Andželo, Felon susipažįsta su Benu, pradedančiuoju rašytoju. Negalėdami ignoruoti traukos vienas kitam, kartu jie praleidžia paskutinę Felon dieną mieste. Spalvingas Felon gyvenimas įkvepia Beną parašyti romaną.
Laikui bėgant, tarp įvairių santykių ir savo atskirų gyvenimų negandų jie ir toliau susitinka kasmet tą pačią dieną. Bet ilgainiui Felon ima abejoti: ar Benas sako jai tiesą? O gal kuria tobulą tikrovę, ieškodamas kuo įtaigesnio siužeto posūkio?
Ar Beno santykius su Felon – ir jo romaną – galima laikyti meilės istorija, jei jos pabaiga – sudaužytos širdys?
„Dar vienas kvapą gniaužiantis Colleen Hoover romanas, kupinas paraudusių skruostų, trykštančių emocijų ir širdies skausmo. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, kvėpavau kiekvienu gražiu žodžiu.“
Anna Todd, „New York Times“ bestselerių serijos „After“ autorė
„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“
Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.
Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.
Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..
„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Woman'Day
„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė
Audio Ką praleidau, kol miegojai
„– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?
Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė.
– Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu.“
Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę.
Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.
„Jautrus santuokos, jos pakilimų ir neišvengiamų nuopuolių, paveikslas.“
Kirkus Reviews
„Taip tikra. Net gelia.“
USA Today
„Colleen Hoover grįžta su dar vienu nepaprastai atviru ir jautriu kūriniu, ne vieną priversiančiu pravirkti.“
US Weekly
„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“ ir „Jei ne tu“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje.
Penkerius metus kalėjime praleidusi Kena Rovan grįžta namo tikėdamasi, jog galės rūpintis savo mažamete dukra. Tačiau tiltų, kurie jau sudeginti, neįmanoma atstatyti. Kad ir kaip ji stengtųsi, mažylę globojantys žmonės ją atstumia. Vienintelis durų dar neužtrenkė Ledžeris Vordas, vietinio baro savininkas, padedantis mamai palaikyti ryšį su dukra. Bet jei kas nors sužinotų, jog Ledžeris pamažu tampa svarbia Kenos gyvenimo dalimi, abu rizikuotų prarasti jiems svarbių žmonių pasitikėjimą.
Net ir patirdami spaudimą, Kena su Ledžeriu užmezga gilų ryšį, tačiau įsibėgėjant santykiams didėja ir rizika. Kena turi rasti būdą ištaisyti savo praeities klaidas, kad galėtų žengti į ateitį, paremtą viltimi ir išgijimu.
„Colleen Hoover gilinasi į sielvartą ir kaltę, sukuria daugialypę atpirkimo istoriją, kurios veikėjai kovoja taip pat aršiai, kaip ir myli. Autorės gerbėjos ir gerbėjai neliks nusivylę.“
Publishers Weekly
„Sudaužys jums širdį, o paskui pagydys... Emocinga istorija apie netektį ir viltį, sielvartą ir atleidimą, apie tai, kaip gydo meilė.“
POPSUGAR
Morgana Grant kasdien vis aršiau pykstasi su šešiolikmete dukra Klara. Morgana nori apsaugoti dukrą nuo savo jaunystės klaidų: per anksti pastojus ir ištekėjus, jai teko atsisakyti svajonių studijuoti koledže ir atrasti mėgstamą darbą. Bet ir pati Klara nenori sekti varginančiai nuspėjamos motinos pėdomis.
Išlaikyti trapias mamos ir dukros paliaubas sugeba tik Krisas – Morganos vyras, Klaros tėvas ir šeimos inkaras. Tačiau Krisui patekus į tragišką automobilio avariją namų ramybė sudūžta į šipulius.
Stengdamasi atstatyti sugriuvusį šeimos pasaulį, Morgana netikėtai atranda sesers sužadėtinio Džonos paguodą, o Klara kreipiasi į vienintelį vaikiną, su kuriuo jai draudžiama bendrauti. Sulig kiekviena diena prarają tarp motinos ir dukros gilina naujos paslaptys, nuoskaudos ir nesusipratimai. Gilina taip smarkiai, kad nežinia, ar kada nors pavyks susitaikyti.
„Įtaigi istorija apie meilę, viltį ir atpirkimą – neįtikėtinai talentingos C. Hoover triumfas.“
Washington Independent Review of Books
„Stiprios emocijos, gilūs pokalbiai, grakščiai plėtojami santykiai.“
Kirkus Reviews
Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.
„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist
„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.
Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.
Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.
Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.
„Mes dedame tašką“ – tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.
„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS
„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“
Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.
Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.
Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.
„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews
„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly
„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.
Knygos autorius Alessandro Baricco teigia: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga – apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis... Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą, ir žvelgiant į tuos, kurie šoka kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika. Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.“
...yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos sugrįžti gyvi.
Žmogus priešais jūrą. Žmogus priešais begalybę. Ties pasaulio riba, ant jūros kranto stovi „Almajerio“ užeiga. Į ją atvyksta grupė nepažįstamųjų: garsus dailininkas, pasiruošęs nutapyti geriausią savo paveikslą; vienišas profesorius, rašantis laiškus dar nesutiktai mylimajai; geismo užvaldyta moteris, mėginanti pamiršti savo meilužį; jauna mergina, ieškanti vaistų nuo paslaptingos, ją ryjančios ligos; dvasininkas, kalbantis keistas, pranašiškas maldas. Kiekvienas jų tikisi, kad jūra padės išgyti nuo sielos ir kūno kančių.
Svečių gyvenimo istorijos ima pintis tarpusavyje. Ar gali būti, kad jie čia susitiko ne atsitiktinai? Ir kas gyvena septintame užeigos kambaryje, kurio durys niekada nevarstomos, nors viduje dega šviesa? Iš pirmo žvilgsnio gydantys, raminantys jūros vandenys slepia baugią istoriją apie žmonių žiaurumą. Ir artinasi audra, kuri iškels ją į paviršių...
„Alessandro Baricco – rašytojas, kuris iš žodžių pina subtilumu Venecijos nėriniams prilygstantį audinį.“
Chicago Tribune
Alessandro Baricco (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, 14 romanų autorius. Rašytojas studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje la Repubblica. Pasaulinę šlovę jam pelnė 1996-aisiais išleistas romanas „Šilkas“. Antrasis skaitytojų ne mažiau pamėgtas autoriaus romanas „Jūra vandenynas“ – tai dėmesį prikaustanti meilės ir keršto istorija, kurios fone girdėti nerimstantis bangų ošimas.
1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.
Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.
„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor
„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard
„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“
Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.
„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times
„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy
„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville
Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.
„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“
Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.
„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.
„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“
Prof. Edith Hall
„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“
Bookseller
„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“
Diana Gabaldon
„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“
Kate Atkinson
Troja krito. Bet jos moterys – ne.
Nugalėję trojėnus, triumfuojantys graikai laukia tinkamo vėjo, kad galėtų grįžti namo. Tačiau tūžmingas keistas vėjas nerimsta, nes dievai užsirūstinę. Graikai nekantrauja, ima vaidytis tarpusavyje, priversti stovyklauti prie tamsaus, pačių sunaikinto miesto, nelaisvėje laikydami savo karo trofėjus – Trojos moteris.
Kadaise buvusi karalienė ir Achilo vergė Briseidė, nors įkalinta, sudaro sąjungas su kuo tik pajėgia. Laikosi išvien su kitomis belaisvėmis Kasandra, Amina, Hekabe. Ir vis ryškiau ima matyti būdą atkeršyti...
„Trojos moterys“ – graikų mitų įkvėptas kūrinys, tęsiantis Pat Barker romane „Mergelių tyla“ nagrinėjamą karo skriaudas patyrusios moters likimo temą ir klausiantis, kas vyksta, kai pasibaigia karas. Kaip toliau klostosi nepaprastai tvirtų, drąsių, sumanių, laisvės trokštančių moterų gyvenimai.
„Meistriška Homero „Iliados“ feministinė interpretacija.“
Publishers Weekly
„Šis Trojos moterų istorijos tęsinys – tai žmogaus, kurį nutildė istorija, pergalė.“
Refinery29
Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika knygų. Romanas „Mergelių tyla“ („Baltos lankos“, 2022) buvo įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women' Prize for Fiction“ premijų trumpuosius sąrašus. 2021 m. romaną „Trojos moterys“ dienraštis „Guardian“ išrinko metų knyga.
„Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“
Ričardas Gavelis
Audioknygoje „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai, kuriuos įkūnija talentingi aktoriai Jurgis Damaševičius, Mantas Vaitiekūnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Paulius Markevičius, pasakoja kiekvienas kitaip. Vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.
Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“
Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“
„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas.
Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį.
„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“
Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja
Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.
Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.
Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?
„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“
BookReporter
„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“
Palatinate
Audio Kol dar neišaiškėjo tiesa
Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?
Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.
Nors keliaujant laiku reikia paisyti taisyklių, ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava, antrame serijos romane „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ dar keturi kavinės lankytojai susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę:
Gotaro Čiba, norintis susitikti su prieš dvidešimt dvejus metus mirusiu draugu.
Jukio Mita, negalėjęs dalyvauti savo motinos laidotuvėse.
Kacukis Kurata, atėjęs iš praeities, kad darkart pamatytų mylimąją, kurios negalėjo vesti.
Pagyvenęs detektyvas Kijošis Manda, kuris savo žmonai taip ir neįteikė tos dovanos...
Šis ilgesingas, širdį šildantis ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas nagrinėja seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.
Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ – antrasis serijos „Kol dar neatšalo kava“ apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, romanas. Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.
Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija.
Jų istorija suspaus jums širdį.
Jų kelionė suteiks jums vilties.
Niekada neužmiršite jų vardų.
Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.
„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.
„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“
Publishers Weekly
Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija.
„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“
1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.
Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.
Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.
„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion
„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times
„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay
Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.
„Jei tu žmogui tikrai rūpi, jam daug svarbiau, kaip jautiesi tu, o ne kaip jaučiasi jis pats.“
Obern Ryd pasiryžusi pradėti gyventi iš naujo – ji negali sau leisti padaryti nė vienos klaidos. Ieškodama darbo atsiduria ypatingoje Dalaso dailės studijoje ir ten sutinka paslaptingą dailininką Oveną Gentrį. Obern surizikuoja paklausyti širdies.
Deja, netrukus paaiškėja, kad Ovenas nešiojasi didžiulę paslaptį. Į dienos šviesą iškilusi jo praeitis galbūt sunaikins viską, ką Obern šiame pasaulyje myli labiausiai. Vienintelis būdas jai grįžti į teisingą kelią – nutraukti bet kokius ryšius su Ovenu.
Jei Ovenas nori išsaugoti jųdviejų santykius, jam tereikia prisipažinti. Tačiau išpažinti klaidą gali būti daug pražūtingiau, nei ją padaryti...
„Dedu prie kitų C. Hoover romanų mano visų laikų mėgstamiausiųjų sąraše. Pagalvojus apie šią knygą, man akys vis dar apsipila ašaromis, suvirpa širdis. Perskaitykite ją ir pamilkite.“
Knygų tinklaraštis „Nestled in a Book“
„New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“, „Jei ne tu“ ir „Lapkričio 9“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. JAV pasirodęs 2015 m., romanas „Išpažintys“ pelnė „Goodreads Choice“ apdovanojimą „Reader's Favorite Romance“ kategorijoje.