Romanai

„...neįsakysi širdžiai, ko, kada ir kaip mylėti. Širdis elgiasi kaip užsigeidusi. Mūsų rankose – tik tai, ar leisime savo gyvenimui ir mintims pasivyti širdį.“

Dvidešimt dvejų Sidnė Bleik gyvena puikiai: mokosi koledže, turi nuolatinį darbą, gyvena su geriausia drauge Tore, myli savo vaikiną Hanterį. Bet viskas pasikeičia Sidnei sužinojus, kad Hanteris ją išdavė... Širdis sudūžta į šipulius.

Atsigauti padeda paslaptingasis kaimynas Ridžas Losonas. Ji negali atitraukti nuo jo akių, ją tiesiog traukia klausytis, kaip aistringai jis kas vakarą balkone groja gitara. O Ridžui ramybės neduoda jausmai, kuriuos jam kelia Sidnė. Abu netrukus supranta, kad vienam kito jiems reikia labiau, nei jie kada nors būtų galėję įsivaizduoti...

Jautrių meilės istorijų meistrės Colleen Hoover romanas „Galbūt kažkada“ JAV pasirodė 2014 m., o muzikantas Griffinas Petersonas knygai sukūrė originalų garso takelį – jį išgirsti galima nuskaičius knygoje esantį QR kodą.

„Perskaičiau viską, ką tik C. Hoover yra parašiusi. Kiekviena nauja jos knyga iškart tampa mano mėgstamiausia. Jos kuriamų istorijų tempas tobulas, veikėjai tarsi gyvi iššoka iš puslapių. Jos žodžiais mėgaujuosi kaip saldainiais.“

Tracey Garvis Graves, „New York Times“ bestselerių autorė

„„Galbūt kažkada“ – daugiau nei knyga... Tai nepamirštama skaitymo ir klausymo patirtis.“

Tinklaraštis „The Book Bellas“

„New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“, „Jei ne tu“, „Lapkričio 9“ ir „Išpažintys“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje.

„Greičiausias būdas išsiaiškinti, kokioje šeimoje, vargingoje ar turtingoje, užaugo pašnekovas, – paklausti jo ar jos, kiek langų buvo namie. Tai nepalyginamai veiksmingiau nei klausinėti, ką vaikystėje valgydavo ar kokius drabužius vilkėjo. <…> Kuo mažiau namie buvo langų (o gal išvis nebuvo?), tuo vargingiau gyveno pašnekovas.“

Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.

Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.

Romane „Krūtys ir kiaušinėliai“ aštriom linijom braižomas šiuolaikinio Japonijos moterų gyvenimo ir visuomenės normų, su kuriomis jos susiduria, žemėlapis. Kviečiama kartu leistis į jų intymią kelionę savo laisvų pasirinkimų link.


„Niekada neužmiršiu gryno nuostabos jausmo, aplankiusio perskaičius šią knygą. Tiesiog likau be žado. Mieko Kawakami nuolat auga ir tobulėja.“
Haruki Murakami

„Kawakami apie kūną rašo su trikdančiu tikslumu... ir ypač talentingai fiksuoja jo troškimus.“
Katie Kitamura

„Pasakojimas apie moteris, siekiančias suprasti, kaip jos nori gyventi būdamos moterimis.“
Kirkus Reviews

„Romanas plyšta nuo provokuojančių įžvalgų apie bėgantį laiką, draugystę, pinigus, gyvenimo savam kūne malonumus ir skaudulius.“
Laura van den Berg


Mieko Kawakami (Mieko Kavakami, gim. 1976) – viena žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, apdovanota „Akutagawa“, „Tanizaki“, „Murasaki Shikibu“ literatūros premijomis. „Krūtys ir kiaušinėliai“ laikomas bene svarbiausiu jos romanu, 2020 m. jis tapo „New York Times“ metų knyga. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų.

Rodės, gyvenimas atleido ir grįžo. Su visu išnešiotu skausmu. Su pykčio, liūdesio ir neteisybės rauda. Sako, Dievas paglosto tuos, kurie nusprendžia atleisti. Sau. Kad netapo tokie, kokie troško tapti. Kad nemylėjo arba mylėjo taip, kaip kiti nesuprato. Kad dar nerado vietos po saule. Kad skaičiavo metus ne į tą pusę. Kad troško padaryti daugiau, nei buvo įmanoma. Kad nebėgo iš paskos. Kad laukė tų, kurie niekada nežadėjo sugrįžti.

Kaip gera buvo jausti. Nes per visus tuos metus tik viena man puikiai pavykdavo – nejausti nieko. Tai baigėsi pasiekus pabaigą. Sizifai, regis, tu pametei savo akmenį. Sizifai, regis, to akmens tau niekada ir nereikėjo.

Agnė Amalija Sirgėdaitė – jaunosios kartos rašytoja, aktorė, keliautoja. „Tarp vandenynų“ – tai pirmoji, debiutinė autorės knyga, kurią sudaro septynios novelės apie žmones, keliavusius aplink pasaulį dėl meilės. Vieni – mylimųjų lydimi, kiti – jų ieškodami, treti – bandydami nuo meilės skausmo pabėgti. Visos šios istorijos tikros – pačios autorės išgyventos, ar sutiktų bičiulių padovanotos.

Novelių herojai skirtingi: nuo Pono Dievo kuris kviečia atvirsti į šventuosius už kelis bokalus alaus iki vienuolės, kuri visus švenčiausius sakramentus išmaino į gyvenimu pulsuojančią nežinomybę; nuo seno fotografo kuris vis taip pat pasitinka gimtadienius, iki princų, kurie priverčia patikėti meile iš naujo. Visi šie personažai – tai žmonės, kurie ir šiandien gyvena po tuo pačiu dangum kaip ir mes, vaikšto saulėlydžių pakrantėmis, skrenda per visus žemynus ir minioje tebeieško žvilgsnių, kuriuos atpažintų. Visų jų istorijos, nugulusios šioje knygoje, tarsi priminimas, jog mes turime daug daugiau panašumų nei skirtumų. Mus skiria ir jungia tik keli vandenynai.

XVI a. pabaiga, Nakebiolės dvaras Danijoje. Į ketvirtą dešimtį įžengusi Kristenzė Krukovė, gyvenanti dvare kartu su kitais kilmingaisiais, yra iki šiol netekėjusi ir atsiskyrėliška. Vienai dvariškei vis patiriant nesėkmingus gimdymus, Kristenzė apkaltinama raganavimu ir turi sprukti iš Pietų Fiuno į šiaurę. Prieglobstį atranda Olborge – gražiosios Maren Knepis pakviesta prisijungia prie grupelės moterų, kartu dirbančių ir sergstinčių viena kitą. Tačiau Kristenzę pasivijęs raganystės gandas meta šešėlį ant visos grupelės, esą šios moterys, ėmusios tarnauti velniui, sėja aplink blogį ir chaosą. 

Visus šiuos įvykius pasakoja Kristenzės nulipdyta vaško lėlė – kito negandai prišaukti sumeistrautas kūrinėlis. Gebanti išgirsti ir matyti visa aplink, ji leidžia ir mums pažvelgti į siaubingą raganų medžioklę ir per amžius išliekantį žmonių gūdumą. 

„Vaško lėlė“ – šiurpus, įstabus danų rašytojos Olgos Ravn romanas, dokumentinė fikcija, prikelianti tikras istorines asmenybes ir įvykius. Įmantria poetine proza parašytus naratyvinius fragmentus autorė supina su maginiais ritualais, užkalbėjimais, burtais, taip pat iškapstytais archyvuose. Tai daugialypis trapios moterų bendruomenės portretas, su didele atida atskleidžiantis autentišką laikmečio dvasią, kraupius raganų medžioklės procesus, bet sykiu ir keistą, maginę kasdienybę, neišdildomą gamtos svarbą jai, senovišką pasaulėžiūrą, dar nepaliestą visagalio racionalumo. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas:
https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/df32486d-71e2-4711-9f93-d3a10a483c29.html 

Altorių šešėly (kieti viršeliai)

„Altorių šešėly“ (1933) – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis, autobiografinių elementų turintis romanas atskleidžia introvertiškos prigimties, poeto talentu apdovanoto, bet kunigystę pasirinkusio pagrindinio veikėjo Liudo Vasario vidinį pasaulį, siekį surasti savo tikrąjį pašaukimą, asmenybės formavimosi ir brandos kelią, filosofinį santykį su gyvenamuoju XX a. pradžios laiku. Ir sykiu kelia universalius žmogaus tapatybės paieškų klausimus. 

„Altorių šešėly“ pradėjo naują – psichologinio romano – kelią lietuvių literatūroje ir iki šiol laikomas vienu svarbiausių šio žanro kūrinių.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūrologas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

Balta drobulė (RETRO laida, kieti viršeliai)

RETRO laida!

Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis automatiškas darbas, vienatvė, trauminės vaikystės bei karo ir pokario patirtys, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios. Regis, jis tuoj tuoj išprotės. 

„Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, nuoseklios chronologijos, tai – sąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, praeities atsiminimus.

Antanas Škėma (1910–1961) – vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų, novatoriškai laužęs nusistovėjusias pasakojimo normas. Rašytojo kūryba artima avangardui. A. Škėma vaidino, režisavo spektaklius, mėgo modernųjį meną. Emigravęs į JAV, vaidino išeivijos teatro trupėse, režisavo. Autoriaus kūryba buvo smarkiai kritikuojama, romanas „Balta drobulė“ ketverius metus nebuvo išspausdintas, o dabar jis pripažįstamas lietuvių literatūros klasika.

Ši „Baltos drobulės“ laida parengta pagal išeivijoje išleistų A. Škėmos „Raštų“ pirmąjį tomą (Chicago: A. Škėmos raštų leidimo fondas, 1967). Siekiant autentiškumo, leidžiančio pajusti kalbų, kultūrų mišinyje sukurtą tekstą, pasirinkta perteikti romano rašymo metu vyravusią rašybą, skyrybą, taip pat leksikos ir sintaksės ypatumus, kuriančius romano ritmiką ir atliepiančius jame aprašomas situacijas. 

Jo Nesbø – Hario Hūlės serija

Jo Nesbø – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę.

Vernonas Subutexas 1

Kas yra Vernonas Subutexas?
Miesto legenda. Puolęs žmogus. Visuomenės veidrodis.

Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.

Vienintelė Vernono Subutexo korta – trys kasetės, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, ką tik nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto ir Vernono šelpėjo, išpažintis. Ieškodamas naudos, Vernonas neapdairiai paskleidžia žinią apie kasetes, ir netrukus minia žmonių – nuo kino prodiuserių iki detektyvų ir garsenybių, – Vernonui nė neįtariant, jau lipa jam ant kulnų.

„Įžūlus, rafinuotas, jaudinantis, drąsus kūrinys apie mus visus: kaip garsiai mes rėkiame, kaip labai mums skauda. Tai istorija apie dabartį.“
Irish Times

„Ne silpnų nervų skaitytojams.“
Booklist

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Vernonas Subutexas 2

„Senoji tapatybė jo nebedomino. Nuslydo nuo pečių lyg senas, sunkus ir nepatogus paltas. Kas jis toks buvo ištisus dešimtmečius, jaudino kažką kitą, bet jau nebe jį.“

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva. Ji rūpi įvairiausio plauko žmonėms – nuo kino prodiuserių iki garsenybių ir detektyvų, bet atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų. 

„Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika.“

Kristina Sabaliauskaitė

„Universalus iš godulio, baimės, kietaširdiškumo pamišusios visuomenės portretas.“

Eileen Battersby

„Šį romaną gali vartyti tarp pirštų kaip brangakmenį: dienos šviesoje jis sutviska vis nauja spalva.“

Marie-Laure Delorme

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“

Times Literary Supplement

Vernonas Subutexas 3

Buvęs rokeris, benamis, o dabar laisvai dreifuojančios stovyklos-komunos guru Vernonas Subutexas pasikeitė. Nebevartoja narkotikų, nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jam patinka tai, kaip dabar gyvena: be interneto, be žinių apie išorės pasaulį. Bet pasaulis pats ateina pas Vernoną. Paryžiuje, atvykęs gydytis siaubingai skaudamo danties, Vernonas sužino apie gero draugo, buvusio benamio Šarlio mirtį ir jo priešmirtinį norą palikti stovyklai pusę laimėto aukso puodo. Pinigai, išorinio pasaulio spindesys greitai supurto ramų stovyklos gyvenimą ir supriešina jos narius. 

Tuo metu žiaurusis kino prodiuseris Loranas Dopalė svajoja, kaip keršys jį pamokiusioms merginoms Ayšai ir Selestei. Kad ir kiek tai kainuos, kad ir kas nukentės. Neilgai trukus teroristinių aktų išgąsdintame Paryžiuje paskutinį kartą suvesti skolų susitiks spalvingas įvairiausių tipažų, vienaip ar kitaip besisukiojančių aplink Vernoną, būrys. Tik ne visiems bus lemta pamatyti amžiną Vernono šlovę.

„Vienas įspūdingiausių XXI a. literatūrinių epų.“

Marianne Payot, „L’Express“

„Paskutinis trilogijos romanas šokiruoja dar labiau nei ankstesni.“

Nelly Kaprièlian

„Galingas ir prikaustantis kūrinys, atspindintis mūsų chaotiškus laikus. Despentes meistriškai užbaigia trilogiją.“

Bruno Corty

„Šių dienų literatūroje nėra nieko panašaus.“

Observer

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga („Baltos lankos”, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. 2022 m. Lietuvoje pasirodė antroji knyga („Baltos lankos“). „Vernonas Subutexas 3“ – paskutinis trilogijos romanas.

Santuokos portretas

1561-ųjų žiema. Feraros kunigaikštienė Lukrecija savo vyro Alfonso netikėtai atgabenama į nuošalų užkampį. Sėsdamasi už ilgo, nušveisto iki vandens glotnumo pietų stalo, ji supranta, kad Alfonsas ketina ją nužudyti.

Lukrecijai šešiolika, po vestuvių nepraėjo nė metų. Prieš tai ji gyveno visai kitokį gyvenimą: būdama trečioji Kozimo, Toskanos didžiojo kunigaikščio, dukra, galėjo laisvai klaidžioti po didžiuosius Florencijos rūmus ir užsiimti, kuo širdis geidžia. Tačiau savo vestuvių su Feraros kunigaikščiu išvakarėse mirus jos vyresniajai seseriai, Lukrecija visai to nenorėdama atsiduria dėmesio centre. Kunigaikštis Alfonsas netrunka paprašyti Lukrecijos rankos, o jos tėvas netrunka jos vardu sutikti. 

Taip prasideda naujas Lukrecijos gyvenimas naujuose nesvetinguose rūmuose, kuriuose mažiausiai perprantamas jai atrodo pats Alfonsas. Ar jis žaismingas ir sofistikuotas estetas, geriausiai besijaučiantis meno apsuptyje, ar negailestingas politikas, prieš kurį, regis, gūžiasi net jo paties seserys? 

Maggie O’Farrell „Santuokos portrete“ savo žvilgsnį sutelkia į grožio ir žiaurumo kupiną Renesanso laikų Italijos aristokratų šeimos gyvenimą, kuriame ryškiausiai spindi jaunos moters ryžtas kovoti už savo išlikimą.

„O’Farrell rankose istorinės detalės tiesiog atgyja.“

Observer

„Gražiai parodo bedugnes, kurios atsiveria tarp žmonos ir vyro.“

Oprah Daily

Hamnetas

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeare'o sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

Ateitis

„Galbūt terasime dešimt gerų žmonių. Ar išgelbėtum miestą dėl dešimties?“

Jaunystėje pabėgusi iš tėvo vadovaujamos religinės bendruomenės Oregone, dabar Marta Einkorn yra socialinės žiniasklaidos magnato dešinioji ranka. Ji sukasi tarp milijardierių, ne tik valdančių visuomenės nuotaikas, orų prognozes, bet ir kuriančių slaptus technologinius ginklus, mat pasaulis gyvena katastrofos nuotaikomis. Nors ir paliko kultą, Martai ima atrodyti, kad tam tikru požiūriu apokaliptinės tėvo pranašystės išties ima pildytis, tad kiek beliko ateities?

Kitame pasaulio gale, Singapūro pasauliniame prekybos centre, internete žinoma išgyvenimo ekspertė Lai Žen bėga nuo žudikės. Ji nesupranta, kas vyksta, ir įspeista į kampą nebežino, kaip išsigelbėti. Staiga jos telefone prabyla tobula programa ir nurodo, ką daryti. Makabriškai išnešusi sveiką kailį, genama baimės ir smalsumo, dabar Žen turi išsiaiškinti, koks ypatingas pranašas jai padeda ir kodėl.

Martos ir Žen keliai netrukus ima pintis į neįtikėtinų įvykių grandinę. Savo saugumu pasirūpinusi grupelė milijardierių veda pasaulį į pražūtį. Ar bendraminčių bičiulių planas gali tai pakeisti?

„Žaismingas, ryškus, siaubingai aktualus ir stebėtinai viltingas romanas. Žiupsnelis Atwood, žiupsnelis Gibsono, visa sauja – Alderman, tiesiog puikus.“

Lauren Beukes

„Tik talentingoji Alderman geba į tokį greito tempo romaną įlituoti šitokį sumanų ir provokuojantį mūsų laikų apmąstymą.“

Karen Joy Fowler

„Didelių idėjų romanas, meilės istorija ir prikaustantis pasakojimas apie mūsų civilizacijos pliusus ir minusus.“

Emma Donoghue

Galybė

„Ji atkragina galvą, atstato krūtinę ir paleidžia galingą smūgį tiesiai į jo kūno vidurį. Jo krūtinę vagoja raudonų randų upeliūkščiai, kyla kaklu. Ji padėtų ranką jam ties širdimi ir ją sustabdytų.“

Merginos ir moterys visame pasaulyje viena po kitos atranda turinčios galią.
Pakanka vieno prisilietimo, kad sukeltų neištveriamą skausmą – ar net mirtį.
Staiga kiekvienas vyras žemėje susivokia beprarandąs kontrolę.

Išaušo Moterų era – tik kur šitai nuves?

„Įelektrina! Šokiruoja! Pribloškia!“
Margaret Atwood

„Galybė“ yra mūsų epochos „Tarnaitės pasakojimas“.“
Washington Post

„Stulbinamai sukurtas pasaulis, kuriame seksizmas nuėjo priešinga kryptimi. Privalomas skaitinys kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui.“
Times

„Kūrinys, kuris vos pasirodęs tapo klasika. Sunku suvokti, kad jis ligi šiol neegzistavo.“
Joss Whedon

Naomi Alderman (Naomė Alderman, g. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Ketvirtas autorės romanas „Galybė“, kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women's Prize for Fiction“. Metų knyga jį paskelbė „New York Times“, „Washington Post“, „LA Times“, „NPR“, „Entertainment Weekly“. Romanas užkopė į pasaulinių bestselerių viršūnes ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų. Barackas Obama knygą paskelbė mėgstamiausiu 2017 m. kūriniu.

Galbūt kažkada

„...neįsakysi širdžiai, ko, kada ir kaip mylėti. Širdis elgiasi kaip užsigeidusi. Mūsų rankose – tik tai, ar leisime savo gyvenimui ir mintims pasivyti širdį.“

Dvidešimt dvejų Sidnė Bleik gyvena puikiai: mokosi koledže, turi nuolatinį darbą, gyvena su geriausia drauge Tore, myli savo vaikiną Hanterį. Bet viskas pasikeičia Sidnei sužinojus, kad Hanteris ją išdavė... Širdis sudūžta į šipulius.

Atsigauti padeda paslaptingasis kaimynas Ridžas Losonas. Ji negali atitraukti nuo jo akių, ją tiesiog traukia klausytis, kaip aistringai jis kas vakarą balkone groja gitara. O Ridžui ramybės neduoda jausmai, kuriuos jam kelia Sidnė. Abu netrukus supranta, kad vienam kito jiems reikia labiau, nei jie kada nors būtų galėję įsivaizduoti...

Jautrių meilės istorijų meistrės Colleen Hoover romanas „Galbūt kažkada“ JAV pasirodė 2014 m., o muzikantas Griffinas Petersonas knygai sukūrė originalų garso takelį – jį išgirsti galima nuskaičius knygoje esantį QR kodą.

„Perskaičiau viską, ką tik C. Hoover yra parašiusi. Kiekviena nauja jos knyga iškart tampa mano mėgstamiausia. Jos kuriamų istorijų tempas tobulas, veikėjai tarsi gyvi iššoka iš puslapių. Jos žodžiais mėgaujuosi kaip saldainiais.“

Tracey Garvis Graves, „New York Times“ bestselerių autorė

„„Galbūt kažkada“ – daugiau nei knyga... Tai nepamirštama skaitymo ir klausymo patirtis.“

Tinklaraštis „The Book Bellas“

Išpažintys

„Jei tu žmogui tikrai rūpi, jam daug svarbiau, kaip jautiesi tu, o ne kaip jaučiasi jis pats.“

Obern Ryd pasiryžusi pradėti gyventi iš naujo – ji negali sau leisti padaryti nė vienos klaidos. Ieškodama darbo atsiduria ypatingoje Dalaso dailės studijoje ir ten sutinka paslaptingą dailininką Oveną Gentrį. Obern surizikuoja paklausyti širdies. 

Deja, netrukus paaiškėja, kad Ovenas nešiojasi didžiulę paslaptį. Į dienos šviesą iškilusi jo praeitis galbūt sunaikins viską, ką Obern šiame pasaulyje myli labiausiai. Vienintelis būdas jai grįžti į teisingą kelią – nutraukti bet kokius ryšius su Ovenu.

Jei Ovenas nori išsaugoti jųdviejų santykius, jam tereikia prisipažinti. Tačiau išpažinti klaidą gali būti daug pražūtingiau, nei ją padaryti...

„Dedu prie kitų C. Hoover romanų mano visų laikų mėgstamiausiųjų sąraše. Pagalvojus apie šią knygą, man akys vis dar apsipila ašaromis, suvirpa širdis. Perskaitykite ją ir pamilkite.“

Knygų tinklaraštis „Nestled in a Book“

Lapkričio 9

„Niekada nerasi savęs, jei paskęsi kitame žmoguje.“

Likus vos vienai dienai iki išsikraustant iš Los Andželo, Felon susipažįsta su Benu, pradedančiuoju rašytoju. Negalėdami ignoruoti traukos vienas kitam, kartu jie praleidžia paskutinę Felon dieną mieste. Spalvingas Felon gyvenimas įkvepia Beną parašyti romaną. 

Laikui bėgant, tarp įvairių santykių ir savo atskirų gyvenimų negandų jie ir toliau susitinka kasmet tą pačią dieną. Bet ilgainiui Felon ima abejoti: ar Benas sako jai tiesą? O gal kuria tobulą tikrovę, ieškodamas kuo įtaigesnio siužeto posūkio?

Ar Beno santykius su Felon – ir jo romaną – galima laikyti meilės istorija, jei jos pabaiga – sudaužytos širdys?

„Dar vienas kvapą gniaužiantis Colleen Hoover romanas, kupinas paraudusių skruostų, trykštančių emocijų ir širdies skausmo. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, kvėpavau kiekvienu gražiu žodžiu.“

Anna Todd, „New York Times“ bestselerių serijos „After“ autorė

„New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“ ir „Jei ne tu“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. JAV pasirodęs 2015 m., romanas „Lapkričio 9“ – nepamirštama rašytojo ir jo mūzos santykių istorija.

Gydytojas Deividas Bekas patyrė skaudžią netektį, ir jau aštuonerius metus kiekvieną dieną vis prisimena tą išgyventą siaubą: spindintis ežeras, blausi mėnulio šviesa... veriantis riksmas. Tą naktį pagrobė jo žmoną. Tą naktį jis paskutinį kartą matė ją gyvą.
Vieną dieną jo kompiuteryje netikėtai pasirodo žinutė – frazė, kurią suprasti gali tik jiedu su žmona. Beką pribloškia suvokimas – gal jo žmona vis dėlto gyva ir siunčia įspėjimą niekam nesakyti.

Edgar, Shamus ir Anthony premijų laimėtojas Harlanas Cobenas yra dvylikos romanų autorius, įskaitant New York Times bestselerius „Nekaltas“, „Tik vienas žvilgtelėjimas“, „Kitos progos nebus“, „Išėjęs amžinybėn“ ir „Niekam nesakyk“. Jo kūriniai, pelnę ne tik skaitytojų pripažinimą, bet ir kritikų prielankumą, išversti į daugiau nei trisdešimt dvi kalbas ir parduodami visame pasaulyje.

Vos vienas praleistas posūkis, ir linksmas nuotykis tampa nesibaigiančiu aštuonių valandų košmaru.

Šešiems draugams – pavyzdingajai Medei, jos pasipūtėliui broliui Oliveriui ir jo tobulai merginai Reinai, nuolat kvailiojančiam Saimonui, grupės naujokui Arturui ir melagysčių bei paslapčių kankinamai Redai – kelionė kemperiu turėjo būti tik pašėlusiai smagi pavasario atostogų pradžia.

Tačiau vienąsyk neteisingai pasukus dingsta GPS signalas ir grupelė galiausiai atsiduria ne lauktojoje stovyklavietėje, o atokioje laukymėje. Susikivirčiję ir sunerimę, kad niekaip nepavyksta rasti kelio atgal ir dabar teks nakvoti gūdžių miškų apsuptyje nežinia kur, jie staiga susiduria su kur kas šiurpesne problema: neperregimoje tamsoje kiekvieną jų žingsnį ima lydėti raudona virpanti optinio taikiklio švieselė...

Pamažu jie suvokia, kad čia atsidūrė neatsitiktinai: žudikui reikia aukos. Tik kuris taps jo grobiu? Kuriam iš draugų nebus lemta pasitikti auštančios dienos?

„Paslaptys, įtampa ir nenutrūkstantis veiksmas – ši knyga darsyk įrodo, kad Jackson yra jaunimo romanų karalienė.“
Independent

„Iš proto varančius klausimus tik dar labiau kursto gudriai išslapstytos užuominos – laukia nepamirštamas pasivažinėjimas.“
Kirkus Reviews

Holly Jackson (Holė Džekson) – britų rašytoja, „New York Times“ bestselerio „Geros mergaitės nusikaltimų vadovas“, pagal kurį sukurtas „Netflix“ serialas tuo pačiu pavadinimu, autorė, itin populiari „TikTok“ platformoje. Kurti pradėjo dar paauglystėje, o pirmąjį romaną parašė būdama penkiolikos. Ji mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus ir, žiūrėdama kriminalinę dokumentiką, apsimesti detektyve. Autorės paskyras galite rasti socialiniuose tinkluose „X“ ir „Instagram“ (@HoJay92).

1561-ųjų žiema. Feraros kunigaikštienė Lukrecija savo vyro Alfonso netikėtai atgabenama į nuošalų užkampį. Sėsdamasi už ilgo, nušveisto iki vandens glotnumo pietų stalo, ji supranta, kad Alfonsas ketina ją nužudyti.

Lukrecijai šešiolika, po vestuvių nepraėjo nė metų. Prieš tai ji gyveno visai kitokį gyvenimą: būdama trečioji Kozimo, Toskanos didžiojo kunigaikščio, dukra, galėjo laisvai klaidžioti po didžiuosius Florencijos rūmus ir užsiimti, kuo širdis geidžia. Tačiau savo vestuvių su Feraros kunigaikščiu išvakarėse mirus jos vyresniajai seseriai, Lukrecija visai to nenorėdama atsiduria dėmesio centre. Kunigaikštis Alfonsas netrunka paprašyti Lukrecijos rankos, o jos tėvas netrunka jos vardu sutikti. 

Taip prasideda naujas Lukrecijos gyvenimas naujuose nesvetinguose rūmuose, kuriuose mažiausiai perprantamas jai atrodo pats Alfonsas. Ar jis žaismingas ir sofistikuotas estetas, geriausiai besijaučiantis meno apsuptyje, ar negailestingas politikas, prieš kurį, regis, gūžiasi net jo paties seserys? 

Maggie O’Farrell „Santuokos portrete“ savo žvilgsnį sutelkia į grožio ir žiaurumo kupiną Renesanso laikų Italijos aristokratų šeimos gyvenimą, kuriame ryškiausiai spindi jaunos moters ryžtas kovoti už savo išlikimą.

„O’Farrell rankose istorinės detalės tiesiog atgyja.“

Observer

„Gražiai parodo bedugnes, kurios atsiveria tarp žmonos ir vyro.“

Oprah Daily

Maggie O’Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių Šiaurės Airijos rašytojų, devynių romanų autorė. Jos romanas „Hamnetas“ („Baltos lankos“, 2021), 2020 m. tapo „Women’s Prize for Fiction“ ir „National Book Critics Circle Award“ laureatu ir „Waterstones“ metų knyga. „Santuokos portretas“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Women’s Prize for Fiction“.

Genialus šachmatininkas Aleksandras Lužinas, gyvenantis veikiau abstrakčiame ir nuo kasdienybės nutolusiame savo keisto meno pasaulyje, o ne realiame Berlyne, tariamai ima perprasti lemties jėgas, kurios tvarko žmogaus gyvenimą nepriklausomai nuo jo valios. Nesėkmingai bandydamas tarsi šachmatų lentoje atspėti „lemties ėjimus“ ir susikurti gynybą nuo grėsmingų gyvenimo situacijų atsikartojimo, Lužinas pradeda nebesuprasti, kur baigiasi žaidimas ir prasideda tikrasis gyvenimas. Staigiai artėjančioje daugiareikšmėje romano atomazgoje priešais pamišusį herojų visu savo „lediniu“ siaubu „paslaugiai ir nenumaldomai išsipliekia“ transcendentinė „anapusybė“, gudriai žaidusi su juo visą gyvenimą.

„Lužino gynyba“ – trečiasis Vladimiro Nabokovo (1899–1977) romanas, kurį trisdešimtmetis autorius parašė rusų kalba 1929 m., o 1930 m. V. Sirino slapyvardžiu jį išleido rusų emigrantų leidykla Berlyne. Visuotinai pripažįstama, kad šis romanas – pirmoji didelė jauno rašytojo sėkmė, kai į jo kūrybą atkreipė dėmesį tiek rusų išeivijos profesionalioji kritika, tiek skaitančioji visuomenė.

Vladimiras Nabokovas, vienas iš didžiausių XX a. prozos meistrų, gimė 1899 m. Sankt Peterburge. Kembridže, Trejybės koledže studijavo prancūzų ir rusų literatūrą, vėliau gyveno Berlyne ir Paryžiuje, ten pradėjo ryškią literatūrinę veiklą. 1940 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir išgarsėjo kaip romanų autorius, poetas, kritikas ir vertėjas. Jis dėstė literatūrą Velslio, Stanfordo, Kornelio ir Harvardo universitetų koledžuose. 1961 m. persikėlė į Montrė (Šveicarija), kur 1977 m. mirė.

Jaunas Klaipėdos žurnalistas, policijos pagautas su maišeliu žolės, sutinka imtis neaiškios užduoties ir pėsčiomis keliauti į karinio perversmo apimtą Rusijos Kaliningrado sritį. Nors sumanymas net ir prisirūkusiam skamba absurdiškai, tačiau bausmės ir gėdos baimė išgena jį pamario kontrabandininkų keliais į aną Nemuno krantą. Tik prasiblaivęs ima suvokti, jog sutiko leistis į sunkiausią gyvenimo kelionę, iš kurios, jei ir grįš, tai dar vienišesnis.

Romane Pragaro vartai pasakojama apie jauno tėvo pastangą prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir karu apnuodyto pasaulio. Suvokęs, jog nebetaps žurnalistikos didžiūnu, bijodamas sūnų akyse tapti amžinai suirzusiu skriaudiku, jis palieka šeimą, darbą ir grįžta į gimtąjį Uostadvarį. Užsidaręs vaikystės namuose desperatiškai stengiasi peržaisti kadaise patirtą saugumo ir nerūpestingų dienų jausmą, tačiau net ir čia nepavyksta pasislėpti nuo atsakomybių, karo ir mirties.

Pragaro vartai – penktoji Dovydo Pancerovo (g. 1987 m.) knyga. Norėdamas dėmesį sutelkti į šio romano rašymą, 2023 m. autorius paskelbė pasitraukiantis iš aktyvios žurnalistikos. 

Ankstesnės jo knygos Kiborgų žemė, Medžiojant tėvą, kartu su Birute Davidonyte parašytos Kabinetas 339 bei Pranešėjas ir Prezidentas sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir įvertinimų.

Dovydo Pancerovo knygą „Pragaro vartai“ galima skaityti keliais būdais - paprastai, kaip nuotykių romaną, arba kaip liudijimą apie žmogaus egzistencinę kelionę – per kančią, per apsivalymą į suvokimą ir brandą. Knygoje vizijos persipina su dokumentiškai tikslia tikrove, distopija su realiu gyvenimu. Skaitytojas po viršutiniu knygos pasakojimo sluoksniu ras jautrią istoriją apie atsisveikinimą su vaikiškumu, iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, įvykstančią įprastu žmonių padermei būdu – per netektį. 

Gintaras Grajauskas

Tuomet karalius tarė:

– Didis yra Gondolino žlugimas, – ir visi sudrebėjo, nes tai buvo senovės pranašo Amnono žodžiai, bet Tuoras, apimtas meilės ir gailesčio karaliui, sušuko:

– Gondolinas dar laikosi, Ulmas neleis jam pražūti!

Po laimėto Nesuskaitomų Ašarų mūšio Viduržemyje įsigalėjęs Tamsos valdovas Morgotas iš savo tvirtovės Angbando valdo milžiniškas armijas ir kėsinasi užkariauti gyvųjų pasaulį. Jo valiai nepaklūsta tik elfų noldorų įkurtas ir karaliaus Turgono valdomas Gondolino miestas. Nuostabaus grožio Gondolinas paslėptas neįžengiamuose kalnuose, o visi keliai į jį akylai saugomi. 

Vis dėlto net ir kruopščiausiai sergėjama paslaptis kada nors išaiškėja. Suprasdamas, kad užėmęs Gondoliną Morgotas taps viso pasaulio valdovu, Vandenų dievas Ulmas nusprendžia sužlugdyti jo kėslus. Ir nors Gondolinui lemta žlugti, gėrio ir blogio kova dėl Viduržemio tęsis ir pasibaigus Pirmajam amžiui.

J. R. R. Tolkienas vienintelį baigtą pasakojimą apie Tuoro kelionę į Gondoliną, vedybas su Idrile, Earendelio gimimą, Meglino išdavystę, miesto apiplėšimą ir bėglių išsigelbėjimą sukūrė jaunystėje, bet jo taip ir neišleido. Šį darbą po tėvo mirties atliko sūnus Christopheris Tolkienas – ilgai ir kruopščiai tyręs rankraščius sudėliojo sklandų pasakojimą. „Gondolino žlugimas“ tapo paskutine Ch. Tolkieno parengta tėvo knyga. Pats J. R. R. Tolkienas sakė, kad „Gondolino žlugimas“ buvo „pirmoji tikra šio vaizduotės pasaulio istorija“, ją kartu su „Berenu ir Lutijena“ bei „Hurino vaikais“ laikė viena iš trijų svarbiausių Didžiųjų sakmių apie Senąsias dienas.

Anglų mokslininkas, viduramžių folkloro specialistas ir rašytojas Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas (1892–1973) išgarsėjo knygomis „Hobitas, arba Ten ir atgal“ ir „Žiedų Valdovas“. Bet jo literatūrinis palikimas kur kas didesnis. Jis sugalvojo savo pasaulį – Viduržemį, parašė 6000 metų apimančią jo istoriją, sukūrė unikalią mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, goblinais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. 

„Gondolino žlugimas“ dar kartą atskleidžia turtingą Viduržemio kosmologiją ir istoriją... Christopheris Tolkienas tėvo palikimą tvarko nepaprastai sėkmingai.“

Washington Post

Kristina Petrauskė – istorikė, radijo laidų vedėja, dirbanti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. „Instagram“ ir „Tik tok“ platformose dar žinoma kaip Chistorikė, savo paskyrose populiarinanti LDK istoriją ir kultūrą. Šiuo metu tyrinėja LDK XVI-XVII a. karybos ir kultūros istoriją, tačiau taip pat didelį dėmesį skiria kasdienybei. Apie neįprastą XVII a. kasdienybę ir jos romanas.

1630 metai. Slanimas – turtingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, Sapiegų giminės valda. Vilniaus vaivados Leono Sapiegos valdinė Ona, pravarde Korotka, apkaltinama kerėjimu. Vienas Slanimo miestietis pareiškia, kad Ona nužiūrėjo jo žmoną, o žydas prekeivis dievagojasi buvęs jos prakeiktas. Tardoma kaltinamoji, vildamasi išsigelbėti, išsitaria žinanti, ką išties derėtų siųsti į laužo liepsnas. Gretimo kaimo popo žmoną bajorę Rainą, visų gerbiamą pribuvėją. Ji užkerėjusi Vilniaus vaivados sūnų Joną Stanislovą Sapiegą ir užleidusi jam melancholiją. Ona tikina žinanti, kaip Sapiegą atkerėti, kad šis vėl jaustųsi laimingas ir vėl užsimanytų vesti, bet ar ja patikės teisėjai? Ar Raina stos prieš teismą ir ar kilmingajai pavyks išvengti Salemo raganų lemties?

Šio sodraus istorinio romano siužetą autorei diktavo XVII amžiaus dienoraščiai, prisiminimai, laiškai, kelionių aprašymai ir visa, kas kūrė daugiaetninę LDK kultūrą, o daugelis knygos personažų iš tiesų kadaise gyveno.

Per plauką gatvėje išvengus mirtinos akistatos nejučia įsiliepsnoja dviejų svajotojų širdys. 

Žavingos merginos didžiausia aistra – kelionės, o jis – keliautojas ir, regis, pati lemtis suveda dvi giminingas sielas pačiam nuostabiausiam gyvenimo nuotykiui. Jis iš tiesų galėtų būti įspūdingas, bet... mergina yra nevaikštanti neregė, o greitai paaiškėja, kad ir jos laikas baigiasi. Į kokią kelionę gali pakilti įsimylėjėliai, jei neįmanoma žengi nė vieno žingsnio? Staiga randasi neįtikėtinas planas, tik ar įmanoma nužygiuoti per visą pasaulį, kai tokia kelionė neegzistuoja!? Kaip pasiekti savo tikslą, laimėti bent vieną gyvenimo viršvalandį, jei negali eiti, negali sustosi ir nieku gyvu negali užmigti... Prasideda mėnulio medžioklė. 

Svajinga, graudi ir linksma, kupina gerumo ir ilgesio istorija nuves ten, kur dangaus žydrynėje suspindęs mėnulis atskleis būties priežastį, ir tada nereikės gyventi iš skausmo, nes bus galima mirti iš laimės. 

Pliusai, minusai ir kita amžėjimo matematika

Lavija Šurnaitė – beveik dvidešimt metų Lietuvoje žinoma žurnalistė, radijo ir TV laidų vedėja, populiarių knygų autorė. 

Knygos „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“, „Optimizmo genas“, „Pakeliui su savimi“ pelnė dešimčių tūkstančių skaitytojų simpatijas, puikavosi šalies knygynų ir bibliotekų skaitomiausių knygų dešimtukuose.

„Iki keturiasdešimties žmogus kylą į savo kalną, o paskui tik leidžiasi žemyn“, – galvoje sukasi girdėta citata.

Eikit sau, visi kaip susitarę! Tarsi pasirašę slaptą sandėrį kiekviename žingsnyje priminti, kad mano laikrodėlis tiksi – tik tak.

Sveikos atvykusios į „Suaugusių moterų klubą“! Čia laukiama kiekviena, kuri gvildena, išgyvena, užduoda klausimus ir ieško atsakymų apie savo kūną, protą ir jausmus, kai pasaulis vis garsiau ima šnabždėti apie ne visada patogų amžėjimą. 40+, 50+... Ar tai tik skaičiai, ar kai kas daugiau, ko negalime ignoruoti? Net jeigu tik artėjate prie didžiųjų pokyčių slenksčio, klubo durys plačiai atvertos ir jums. 

Atvirai, nuoširdžiai, bet neprarasdama humoro ir ironijos, autorė leidžiasi tyrinėti naujo pasaulio, kuris ištinka įžengus į brandą. Kaip atrasti, kaip pažinti save iš naujo metų virsmuose ir, svarbiausia, išgyvenus pokyčius ir nepatogias patirtis, švęsti savo esybę!

„Vis smalsiau imame tyrinėti – kas mums nutinka amžėjant? Lavijos Šurnaitės knygoje „Suaugusių moterų klubas“ įvardijami spąstai, į kuriuos pakliūvame amžėdamos, ir apžvelgiami protingi šio uždavinio sprendimo būdai, kuriuos sau pritaikyti galės daugelis moterų. Skaitytojų laukia šmaikšti kelionė ir įdomios mintys.“

GENOVAITĖ PETRONIENĖ, PSICHOLOGĖ IR RAŠYTOJA

„Nuo pirmojo sakinio Lavija traukia tuo, kas nepaleidžia skaitant visą knygą, – humoru ir atvirumu. Lengvai, žaismingai, nuosekliai ir atvirai pasakodama apie savo asmeninę kelionę, Lavija dalijasi atradimais ir „o, taip!“ momentais, pakeitusiais jos nuostatas, suvokimą ir leidusiais prisijaukinti nepatogų pokytį. Skaitydama knygą, atpažinau ir savo mintis bei nuostatas apie amžėjimą.“

KRISTINA SAVICKYTĖ, AKTORĖ

“Po 40-ojo gimtadienio vieną neplanuotą dieną suvoki, kad mirsi ir kad tai nutiks gerokai anksčiau, nei atrodė 20-ies. Ties šia vieta galima pradėti sielvartauti, nerimauti ar bandyti susigrąžinti tai, kas niekada nebegrįš. Bet galima atverti širdį gyvenimui taip plačiai, kaip iki tol nedrįsai, nebetaupyti gražiausių suknelių ar aukštakulnių, ir galų gale iš tiesų pamilti save.”

VIKTORIJA URBONAITĖ, RADIJO IR TV LAIDŲ VEDĖJA

„...kaip ir su žaizda savame kūne, intymus pažinimas gali išsivystyti ir labiausiai trikdančių dalykų atžvilgiu.“

Japonė Ecuko gyvena viena savo namuose Anglijoje ir nesiliauja galvojusi apie nusižudžiusią dukrą. Mintims vis dažniau nuklystant į praeitį, prieš akis jai iškyla viena karšta pokario vasara Nagasakyje. Tos dienos, kai ji, jos artimieji ir draugai kaip įmanydami stengėsi susigrąžinti gyvenimo kasdienybę. Galvodama apie tuos laikus, Ecuko prisimena ir keistąją, ilgai pamirštą Sačiko bei tąsyk užsimezgusią jųdviejų draugystę. Ecuko prisiminimai pasisuka trikdančia linkme.

„Makabriška ir be priekaištų sukurta enigma.“

Sunday Times

„Nepaprastai savita.“

New York Times 

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ („Baltos lankos“, 2017) jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 kalbų. „Tolumoje blyškios kalvos“ – debiutinis autoriaus romanas, pirmąkart pasirodęs 1982 m.

Šeši keistuoliai išvyksta į kelionę, kuri aukštyn kojomis apvers jų likimus.

Vieni išlepinti gyvenimo, kiti juo nusivylę.

Moterys ir vyrai, bėgantys nuo meilės. Į ją. Kur dar?

Rašytoja, žurnalistė Jurga Baltrukonytė meistriškai nuspalvina herojų charakterius, ir kiekvienas puslapis tampa keistu, juokingu, kartais filosofiškai įdomiu atradimu.

Švelnus humoras susipina su rimtomis temomis, romane daugelis atpažinsime save, tarsi į šeimos balių čia susirenka ir išėjusios sielos, vis dar bambančios ar raminančios, ir kada nors gimsiančių kūdikių dar nepažinti džiaugsmai.

Jaunimui nuo 15 metų

Šmaikšti ir romantiška knyga, akimirksniu tapusi New York Times bestseleriu! 

Seidė Ven atrodo tobula: mokyklos kapitonė, šauni abiturientė, tikras mokytojų pasididžiavimas. Ji žino gudrybę, kaip išlaikyti nepriekaištingą įvaizdį – visą savo pyktį ir nusivylimą išlieja rašydama elektroninius laiškus. Žinoma, niekada jų neišsiunčia – verčiau jau mirtų, nei ką nors įžeistų.

Visi pikčiausi Seidės laiškai skirti mokyklos kapitonui Juliui Gongui, kurio pasipūtimas ir nuolatinis noras varžytis erzina merginą nuo pat vaikystės.

Tačiau Seidės kruopščiai kurtas ramus gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai šie laiškai paslaptingai išsiunčiami... Mergina patiria baisiausią košmarą – dabar mokykloje visi žino, ką ji iš tikrųjų apie juos galvoja, ir jaučiasi drąsūs pasakyti, ką patys galvoja apie ją. Chaoso sūkuryje yra tik vienas žmogus, kuris vertina tikrąją Seidę – Julius. Vaikinas, kurio ji negali pakęsti...

„Ši miela ir jauki istorija kupina žavių dialogų ir prajukti priverčiančių scenų, prisodrinta juoko, sarkastiškų komentarų ir saldumo. Romantinių komedijų mėgėjai, tikiuosi, kad ši knyga jus suras.“ – Kirkus Reviews

Linksma ir nuoširdi TikTok sensacijos Ann Liang romantinė komedija.

Ann Liang – kritikų ir skaitytojų pripažintų bestselerių jaunimui autorė, kuri gimė Pekine, o augo keliaudama iš Kinijos į Australiją. Jos knygų, kurias rašo anglų kalba, vertimo teisės parduotos daugiau nei dvidešimčiai šalių. A. Liang knygos labai populiarios socialiniame tinkle „Tik tok“.

„Va, pažiūrėk! Pilyje pagimdė karalienė, ir pas mus kamaroje yra karalienė. Tik kad viena pagimdė dukterį, o antra – pavainikę nykštukę.“

Tą pačią 1526 m. lapkričio naktį Krokuvoje gimė dvi mergaitės: Lenkijos karaliaus Žygimanto I Senojo ir karalienės Bonos Sforcos duktė Kotryna ir mažutėlė Dosia, nesantuokinis tarnaitės Reginos ir salyklininko Bartolomėjaus santykių vaisius. Likimas lėmė, kad Dosia atsidūrė karališkajame dvare ir tapo neatsiejama Kotrynos gyvenimo dalimi.

Augdama su karalaite ir jos seserimis Dosia susipažino su karališkojo gyvenimo kasdienybe, tapo įvairiausių istorinių įvykių – puotų, vestuvių, sąmokslų ir prievartavimų liudininke. Dosia matė ne tik Vavelio rūmų menes, bet ir alchemikų dirbtuves, gimdymo kambarius ir paleistuvystės namus. Dosia regėjo viską. Ir nieko nepamiršo.

Populiari lenkų rašytoja ir istorikė Anna Brzezińska knygoje „Vavelio dukterys“ pateikia išsamų ir visapusišką moterų gyvenimo valdant paskutiniams Jogailaičiams aprašymą. Jos istorijos herojės – ne tik aukštakilmės karaliaus Žygimanto I Senojo dukterys, bet ir paprastos moterys, su kuriomis XVI a. Lenkijoje dažniausiai buvo elgiamasi kaip su beteisėmis vergėmis. „Vavelio dukterys“ stebina didingumu ir detalumu, patraukia spalvingu siužetu ir gyvais aprašymais. 

Intriguojantis, novatoriškai sumanytas istorinis romanas apie išskirtinį Lenkijos ir Lietuvos istorijos etapą, kuriame Jogailaičių dinastija yra galybės apogėjuje ir kartu – ant prarajos krašto.

„Iki šiol nieko panašaus nebuvo. Tai pasakojimas apie Renesanso Lenkiją, Vavelio pilį ir Jogailaičių karališkąją šeimą iš moters perspektyvos. O moterys mato daugiau, nes jos mato ir virtuvę, ir miegamąjį, ir iždą, ir tvartą. Jos girdi šnabždesius atokiausiuose užkampiuose, užuodžia paslaptis, klastas ir apgaules.“ 

Wojciech Orliński, „Gazeta Wyborcza

Astai – trisdešimt treji. Truputį kankindamasi, ji rašo romaną apie menkai žinomą lenkų skulptorių, vaikšto į nevykusius tinderio pasimatymus, leidžia laiką su savo drauge Mai ir jos sūnumi. Bet viską sujaukia netikėtai atkeliavęs kvietimas į atminimo vakarą Augustui – prieš dešimtį metų mirusiam draugui iš bendrabučio. Praeitis ima veržtis į dabartį, atgyja bendrabutiško šėlsmo laikai ir prikelia buvusius troškimus, pokalbių atsiminimus ir vakarėlių šmėklas. Staiga Asta puola rašyti daug asmeniškesnę knygą. Ji pasakoja apie pirmuosius poetinius žingsnius, draugystes, savo jausmus Mai vaikinui ir siautulingą, tragiškai pasibaigusį tour de chambre (turo po kambarius) vakarėlį.

Gyvas ir šmaikštus šiuolaikinės danų rašytojos Tinės Høeg romanas jaukiai, tačiau skrodžiančiu žvilgsniu tyrinėja kūrybą, geismą, draugystę ir konfliktišką jų santykį. Pasakojimas teka lengvai, lyg nejučia, ir skaitant greitai priprantama prie neįprastos poetinės formos, imituojančios žinutes ar trumpus konspektus. Čia pulsuoja vakarėliai, juokeliai, ambicijos, nuoga aistra ir susižavėjimas menu. O pro eilutes persišviečia tas spalvotas intensyvumas, su kuriuo patiriame pasaulį būdamos ir būdami dvidešimt kelerių.

„Høeg rašo labai šmaikščiai ir gudriai. Aštri, subtiliai sukurta knyga Tour de chambre – tai jautri gyvenimo kartu ir atskirai studija, įtaigus kūrybos, sielvarto ir ilgesio apmąstymas, parašytas stulbinamai tiksliai.“

Sussie Anie, knygos „To Fill a Yellow House“ autorė

„Puiki pažintis... Tinė Høeg yra velniškai ypatinga rašytoja, ir velniškai ypatinga yra tai, kaipšvelniai, šiltai, sklandžiai, su neviltimi ir linksmai ji sugeba rašyti apie konkrečius ir universalius dalykus, apie skirtingus amžius, apie moterišką ir vyrišką patirtis.“

Berlingske

„Turėdama nepaprastą klausą eilučių pertrūkiams ir emociniam pažeidžiamumui, Tinė Høeg piešia švelnų Mai ir Astos draugystės portretą, patvirtindama, kad praeitis, norime to ar ne, įsiskverbia į dabartį.“

Anna Stern, knygos „Visa tai čia ir dabar“ autorė

„Grėsme alsuojantis detektyvas, puikiai tinkantis Jo Nesbø ir Stiego Larssono trilerių gerbėjams.“

Erik Axl Sund, tarptautinio bestselerio „Varnų mergaitė“ autorius

„Anderso de la Motte’s romanas – elegantiškai parašyta žudiko maniako drama.“

„Dagens Nyheter“

Aštrialiežuvė užsispyrėlė inspektorė Leo Asker turėtų tapti Malmės policijos sunkių nusikaltimų skyriaus vadove. Tereikia rasti netikėtai dingusią turtingos šeimos dukrą Smilą Holst. Tačiau Asker karjeros sėkmė kolegoms vyrams policijoje kelia pavydą ir inspektorė, vos pradėjusi tirti naująją bylą, perkeliama į prarastų sielų skyrių. Čia, policijos nuovados rūsyje, atsiduria pamirštos, niekam nereikalingos bylos ir... atstumti ar prasikaltę darbuotojai. 

Nušalinta nuo dingusios merginos bylos, Asker neria į mįslingą bylą naujame skyriuje. Kažkas geležinkelio klubo makete jau keletą metų palieka figūrėles, kurios, išsiaiškina Asker, primena įvairiausius be žinios dingusius asmenis. Viena figūrėlių nepaprastai panaši ir į Smilą Holst. 

Dėl dviejų iš pradžių lyg ir nesusijusių bylų Asker leidžiasi į paslaptingą kelionę po tamsias, blogiu alsuojančias Švedijos kalnų gelmes.

„Kalnų karalius“ seka geriausių Švedijos detektyvų autorių pėdomis. Andersas de la Motte rašo taip pat intriguojančiai, kaip „Merginos su drakono tatuiruote“ autorius Stiegas Larsonas.  Ir „Kalnų karalių“ perskaitysite vienu prisėdimu.

„La Vanguardia“

Andersas de la Motte (g. 1971 m.), buvęs policijos pareigūnas, kaip rašytojas debiutavo 2010 metais pristatydamas trilerį „Žaidimas“ ir tapo vienu populiariausių Švedijos kriminalinių romanų autorių. De la Motte yra parašęs net kelias populiarias detektyvų serijas, „Kalnų karalius“ – naujausios rašytojo serijos „Inspektorė Asker“ pirma dalis.