Romanai

Populiarioji Norvegijos rašytoja Herbjørg Wassmo (g. 1942) kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos, tačiau sėkmė ją aplankė po pirmojo trilogijos romano „Tora. Namas su akla stiklo veranda“ ir ypač parašius garsiąją „Dinos knygą“. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Savo kūryboje autorė be gailesčio, bet sykiu jautriai gretina pasaulio grožį ir bjaurastį.

„Šimto metų istorija“ apima keturias moterų kartas – skirtingi likimai ir charakteriai, norai ir pasirinkimai, suteikiantys stiprybės ar atimantys jėgas. Vyrai – tie, už kurių jos ištekėjo, ir tie, kuriuos jos mylėjo.

Istorija prasideda nuo Saros Susanės, nuo gausios jos ir ją dievinančio Johaneso šeimos. Jų jaunėlė Elida taip pat randa meilę, tačiau, kaip ir motina, ji supranta, kad laimė nevienalypė. Trečiosios kartos atstovė – Elidos mažiausioji Jordisė. Meilė ją aplanko karo metais – iš lėto ir per atstumą. Ši knyga ir apie mažą mergaitę, besislepiančią tvarte nuo jo. Rašančią geltonu pieštuku geltoname sąsiuvinyje dienoraštį tam, kad išgyventų. Ši mergaitė gimė 1942 metais. Lygiai prieš šimtą metų pasaulį išvydo jos prosenelė, ištvermingoji Sara Susanė, įsikūnijęs angelas Lofoteno katedros paveiksle.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie stiprias moteris, apie laisvės troškimą ir kitokio gyvenimo ilgesį.

Sveiki sugrįžę į Sritį X!

Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.

Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu. 

„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“

The New Yorker

„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“

The New York Times

„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“

Robin Sloan, rašytojas

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

Europos Sąjungos 2014 metų literatūrinė premija

“Sinis priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn.

– Jei man nebūtų baisu, ant smūgio nušokčiau!

Tada jis pažiūrėjo į mus. Paskui vėl žemyn.

– Gyvenimas neturi prasmės.

Visi pasižiūrėjo į Sinį.

Evos balsas buvo žemas:

– Tai puiku, kad gyvenimas neturi prasmės.

Ji dėbtelėjo į Sinį:

– Nestovėk taip arti krašto.

– Viskas gerai, juk man baisu.

– Sini, prašau, paeik toliau nuo krašto.

– Į kurią pusę?“

Tada muzika buvo garsesnė, banditai pavojingesni, o plaukai ilgesni. Žmonės sėdėdavo ant žolės, važinėdavo be bilietų, keliaudavo nežinomais keliais, neklausė tėvų. Naktį bristi upe į koncertą būdavo daug svarbiau nei skaičiuoti pinigus. Seni laikai, kurie nenori pasibaigti... 

Linksmoje istorijoje apie keturiolikmetį vaikiną – moksliuką, bandantį atrasti save maištingoje metalistų subkultūroje, atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos portretas. Tai knyga, kurią čiupo Z kartos keturiolikmečiai. Tai romanas, kurį įvertino ir pamilo jų tėvai ir mokytojai. 

„Tai knyga apie brendimą, ryški autoriaus kartos biografija <...>. Ir joks ne paauglių romanas, nors didelė dalis skirta paauglystės metams. Tikrai geriausia, kas paskutiniu metu skaityta latvių kalba.“ 

Paulas Bankovskis, „lr“

„Romaną galima suvokti ir kaip monumentalią nuotrauką, padedančią kai kam išvengti amnezijos.“

Martinš Kapranas, „Latvju Teksti“

„Tikrasis palaiminimas Jonevo romanui ir jo skaitytojams – aplinkybė, kad autorius, kaip ir jo alter ego, ieškodamas savojo kelio liko ištikimas gerai literatūrai. Jonevo literatūrinis bagažas netiesiogiai girdimas elegantiškame, efektingame ir ritmingame pasakojime su doze dramatizmo.“

Una Alksne, „Ubi Sunt“

Janis Joņevas (gim. 1980) – latvių rašytojas, užaugęs Jelgavoje. Baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Rygą, gavo Latvijos kultūros akademijos magistro laipsnį. Už pirmąją knygą „Jelgava 94“ autorius apdovanotas Europos Sąjungos metų literatūrine premija, Latvijoje knyga pastebėta kaip ryškiausias metų debiutas ir sulaukė ypatingo populiarumo. Romano tiražas Latvijoje kartotas 5 kartus.

„Ji. Vedžiojanti šunį. Ieškanti draugų. Trokštanti malonumo. Prarandanti nekaltybę. Vaikystėje deginusi pašto dėžutes ir laipiojusi ant stogų. Einanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru. Rašanti disertaciją. Patirianti nuostabiausią vienovės jausmą tarp prakaituotų kūnų „Bix‘ų“ koncerte „Angare“ dešimtam dešimtmety. Galvojanti apie abortą. Imanti iš gyvenimo viską, ką jis jai duoda. Ta, kuri nesiteisina ir žino: net jeigu nepasiseks, ji vis tiek neprapuls.“

Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais?  O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje? Tai nutikimai, kurių neišsižadėsi, nors viskas ir nesibaigė trokštama sėkme. 

Atvirumu alsuojanti knyga apie vaikystę  ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Tai ištisos kartos patirtis. Skaitytojas pasijunta patikėtiniu ir tų pačių nuotykių dalyviu. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Nes reikia kalbėti apie viską. Nes reikia rašyti apie viską. 

Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį iš moters perspektyvos. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas, ir fakto konstatavimas – šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Nes šiandien esame pasiruošę tokiai literatūrai.  

Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė (gim. 1983) – poetė, rašytoja, kritikė, daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Ji viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, o vesti renginių eina su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „kai aš buvau malalietka“ – antroji autorės knyga ir pirmoji jos prozos knyga. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu tradiciniu 30 egz. tiražu. Knygai įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną ne­beliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė! 

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmo­nijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis. 

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nu­žvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo...

Jose Saramago (1922−2010) – portugalų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Modernus autoriaus braižas išskirtinis tuo, kad prozos sraute niekaip neatskiriamos pasakotojo pastabos, personažų mintys nei dialogai. Kūryba dažnai lyginama su Gabrielio Garcios Marquezo, Julio Cortázaro ir Michailo Bulgakovo.

„Net ir patys galingiausieji pasiekia ribą, už kurios nebegali naudotis jėga, nesunaikindami savęs.“

Praėjus 12-ai metų nuo „Kopos“ įvykių, antroje serijos dalyje tęsiasi Polo Atreido istorija. Visatos Imperatoriumi tapęs Polas yra įgijęs daugiau galios, negu vienas žmogus kada nors gebėjo sutelkti. Fanatiškieji fremenai stabmeldiškai garbina Imperatorių, politinės grupuotės, kurių įtaka nuslopo jam įžengus į sostą, bando pakenkti, o artimiausi patikėtiniai rezga sąmokslą. Tačiau labiausiai Polas nerimauja dėl mylimosios Čani ir dar negimusio dinastijos įpėdinio...

Į tolimą ateitį nukeliančioje sagoje, kurią sudaro šešios knygos, aprašomas tūkstantmečių laikotarpis. Autorius kalba apie žmonijos evoliuciją ir išlikimą, apie ekologiją, religijos, politikos ir galios susidūrimus, apie pavojus, kai žmonės vieną iš savųjų ima garbinti kaip aukštesnę būtybę. 

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, apdovanotas Hugo ir „Nebula“ premijomis, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ romanų serija – „Kopos“ kronikomis. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ – pasirodė 1969 metais.

Mokslinės fantastikos epas, prasidėjęs romanu „Kopa“ – Hugo ir „Nebulos“ premijų laimėtoju, – tęsiasi. 

Arakio smėlynai tapo žaliuojančiais sodais, Kopos pasaulio tvarka pasikeitė. Prieš devynerius metus Imperatorius Polas Muadibas pradingo Arakio dykumos platybėse. Kopos vaikai – Muadibo dvyniai Letas ir Ganima Atreidai, iš tėvo paveldėję antgamtines galias, – ypač naudingi tetai Alijai, kuri dabar valdo Imperiją kaip Atreidų šeimos atstovė.

Vis dėlto valdžia slysta Alijai iš rankų, gresia išdavystė: nuo Imperijos valdymo nustumta Korinų šeima rezga sąmokslą, siekdama atgauti sostą, o paslaptingasis Pamokslininkas fanatikus fremenus atvirai kursto maištauti. Alija tiki, kad iš dvynių išgavusi pranašingų vizijų paslaptis išlaikys valdžią dinastijos rankose, tačiau Letas su Ganima patys žino, kaip elgtis su savo vizijomis ir lemtimi...

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristine šešių romanų serija – „Kopos“ kronikomis. 2021 m. pasirodė kanadiečių režisieriaus Denis Villeneuve’o filmas „Kopa“ (Dune: Part One), kuriame ekranizuota pirma romano „Kopa“ (liet. 2021) pusė. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ (liet. 2022). Trečioje serijos dalyje „Kopos vaikai“, pirmą kartą išleistoje 1976 m., autorius išgrynina stilių ir pasiekia kūrybinio virtuoziškumo aukštumas.

Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.

Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?

Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.

„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti.“

Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.

Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis.“

D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.

Paskutiniajam giminės, kurioje „niekas nevyksta“, vyrui Gordonui šypsosi sėkmė. Ir visgi, aplinkinių nuostabai, jis meta gerai apmokamą darbą reklamos agentūroje – pareiškia norįs tapti poetu. Paskelbęs karą pinigus garbinančiam pasauliui Gordonas persikelia į vargingą Londono rajoną. Jis viliasi, kad ten jam pavyks pabaigti rašomą knygą.

Kova prieš pinigų dievą tampa kova prieš save patį. Argumentai ima darytis absurdiški, o principai  – niekam neįdomūs. Galiausiai ir kambarinės gėlės – aspidistros – vazonėlis, simbolizuojantis „normalų“ gyvenimą, tampa jaunystės įkvėpimą nugalėjusio miesčioniškumo liudijimu. Tik mylimoji Rosemary nepasiduoda bandydama išgelbėti skurdo palaužtą Gordono dvasią.

Georgeʼo Orwello (1903–1950) romanas „Lapok, aspidistra“ pasirodė 1936 m., dar prieš žymiąsias antiutopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Remdamasis savo patirtimi autorius šiame kūrinyje meistriškai aprašo pasaulio, kuriame pinigai ir sėkmė yra svarbiausia, sukeliamą beprotybę. Ir kaip jaunas žmogus, kovojantis prieš pabaisišką sistemą, pats ima panėšėti į pabaisą.

„Dorų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti. Dažniausiai troškau prostitučių ar moterų iš žemiausių sluoksnių, nes jos išmanė reikalą, buvo kietos ir neturėjo jokių asmeninių pretenzijų. Joms išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors ir kokia didžiulė būtų to kaina. Visais atžvilgiais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su moterimis, su moters idėja.“

Charles Bukowski, „Moterys“

Politiškai nekorektiškos situacijos ir iki absurdo nusiritantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai – Charlesui Bukowski būdingu emociškai precizišku, kandžiu, saviironijos kupinu stiliumi.

Vyriško intymumo kronika. Pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą. 

Praėjusios meilės gedintis pasakotojas ieško vis naujo švelnumo, o skaitytojas gali vujaristiškai stebėti jo meilės scenas, suprasti poelgius ir emocijas. Ši knyga – tai būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą, užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį, jį tyrinėti ir pažinti. Romane peržengiamos tradicinio supratimo apie įsimylėjimą, meilę, intymumą ribos ir kviečiama permąstyti mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas.

„Autorius šį homoerotinių performansų tyrimą vadina „seksualumo etnografija“. Tai kruopščiai dokumentuotų erotinių patirčių katalogas kaip autoterapija ir teksto malonumas. Tereškinas yra šio seksserialo apie vyrų geismą režisierius, operatorius ir pagrindinis veikėjas, nors jau istorijos pradžioje perspėja, kad „visi veikėjai joje yra fiktyvūs“. Jis ir ciniškas kritikas, užbėgantis už akių teisuoliams, su kuriais nevengia padiskutuoti markizo de Sado stiliumi – per pertraukas tarp veiksmų. Jis pirmas pasmerkia ir pirmas išteisina blyškųjį vyrą, pasitelkęs pagalbon Foucault, Berlant, Halperiną ir Patti Smith. Knygų, filmų ir klausomos muzikos sąrašai knygos gale padeda atkurti intelektualinę ir sentimentaliąją XX a. pabaigos XXI pradžios vyrų meilės memuarų rašytoją supusią atmosferą. Rekomenduoju žingeidiems žmonėms, vėjavaikiams, visokių kreivumų tyrėjams, Seimo nariams ir moralės policininkams.“

Menotyrininkė Laima Kreivytė

„Ilgai lauktas mokslininko prozos debiutas meistriškai rekonstruoja Lietuvos seksualinio pogrindžio labirintus. Įtraukianti, ironiška ir grafiška knyga turėtų tapti lietuviškos žydrosios kultūros, deramai pratęsiančios alternatyvių, socialiai angažuotų ir sekso nebijančių meno kūrėjų darbus, atskaitos tašku.“

Romas Zabarauskas, kino režisierius

Aušta naujosios Lietuvos aušra. Ką tik nutilo Dainuojanti revoliucija. Pasroviui per gyvenimą plaukia keletas jaunuolių. 1992-ųjų, o gal 1994-ųjų Vilnius. Žadėtą šviesų rytojų nušlavė ezoterikos banga. Iš televizoriaus ekrano žodį skelbia Kašpirovskis ir į kosmosą skrenda jau nebe Gagarinas, o kunigas Paltanavičius... Klesti Gariūnai, kur, matuojantis naują odinę striukę, pardavėjas iš kišenės pavagia pinigus. Mieste sproginėja mafijos automobiliai. Tiesiog gatvėje urlos nuauna kedus, o kolektyviniuose soduose vyksta tūsai. 

Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...

Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba mechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O paskui ‒ dar ir menotyrininku, parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.

„Dievo istorija ne visa dieviška.“

Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis Žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Juozapas, Marijos vyras, nugirdęs tokį nuosprendį paslepia savo sūnų, o visi kiti lieka pražūčiai. Išgelbėtas Jėzus auga vargingoje šeimoje kaip paprastas mirtingasis ir anaiptol ne išrinktasis.

Savaip pateikdamas biblinius įvykius autorius sukuria itin žemiško ir žmogiško Jėzaus portretą. Literatūrinėje fantazijoje vaizduojama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, daugiavaikės motinos kasdienybė, tyra meilė išmintingai, bet nuodėmingai Marijai Magdalietei, aštrūs pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, su kuriuo paauglystėje Jėzus ganė avis...

„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – vienas skandalingiausių portugalų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago (1922−2010) kūrinių. Knyga supriešino skaitytojus, buvo cenzūruota kaip žeidžianti tikinčiųjų jausmus ir lėmė rašytojo pasitraukimą į Kanarų salas, kur jis praleido visą likusį gyvenimą.  

Floranui Klodui Labrustui 46-eri. Jis daug rūko, važinėja taršiu dyzeliniu mersedesu ir į atliekų rūšiavimo konteinerius specialiai meta ne tai, ką reikia. Klerko karjera Žemės ūkio ministerijoje pasiekta. O dabar jis nusivylęs viskuo. Palikęs nekenčiamą merginą ir Paryžių, Labrustas išvyksta į Normandiją. Tik ten kadaise jautėsi iš tiesų laimingas. Jis aplanko buvusį bendrakursį Emeriką. Globalios ekonomikos reikalavimai per griežti – Emerikas kartu su kitais ūkininkais ruošiasi ginkluotam protestui. Labrusto asmeninei dramai atliepia žymiai didesnio masto šalies ir visos Europos krizės nuojauta. Serotonino lygis per žemas, antidepresantų šalutinis poveikis pernelyg stiprus. Kas galėtų išgelbėti nebepakeliamai drungną gyvenimą?

Ir taip miršta civilizacija, tyliai, be pavojų ir dramų, ir tik su trupučiu pralieto kraujo, civilizacija miršta paprasčiausiai nuo nuovargio, nuo pasibjaurėjimo savimi.

Michelis Houellebecqas (gim. 1956) – vienų dievinamas, kitų nekenčiamas, dėl aštrių ir pranašiškų įžvalgų laikomas aktualiausiu Europos autoriumi. Rašytojas yra pelnęs Goncourt’ų premiją, o pasirodžius romanui „Serotoninas“ gavo aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną.

„Paklausykit! Bilis Piligrimas slidinėja po laiką....“ Jis vis iš naujo išgyvena Dresdeno bombardavimą, po karo grįžta į Ameriką, veda, patenka į lėktuvo katastrofą, per kurią jam sužalojamos smegenys, apsilanko Tralfamadorijos planetoje – ten drauge su iš Žemės pagrobta pornožvaigžde gyvena Tralfamadorijos zoologijos sode stikliniame kambaryje... Įprastinė laiko tėkmė neegzistuoja ir bet kada galima sugrįžti į praeitį ar nusikelti į ateitį.

„Skerdykla Nr. 5“ laikoma Kurto Vonneguto (1922–2007) kūrybos viršūne, vienu žymiausių prieš karą nukreiptų romanų, absurdo literatūros ir juodosios komedijos klasika. JAV rašytojas, Antrojo pasaulinio karo metu tarnavęs Sąjungininkų armijoje, Vokietijoje paimtas į nelaisvę, tapo vienu iš nedaugelio išgyvenusių Dresdeno bombardavimą. Autobiografiniame kūrinyje aštrią satyrą, juodąjį humorą jis suplaka su mokslinės fantastikos elementais ir papildo sukrečiančiais prisiminimais.

Stanisławas Lemas (1921–2006) kartą yra pasakęs: „Parašęs Soliarį galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju.

Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą Soliaris. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.

Soliario siužetas – daugiasluoksnis, jame persipina intymumas ir meilė, žmogaus pasąmonės gelmės, detektyvo linija, mokslinė analizė. Tai knyga apie žmogaus bandymą pažinti nežemiško proto prigimtį ir nežemiško proto bandymą pažinti žmogų.

Soliaris – aplink dvi saules, žydrą ir raudoną, besisukanti tolima, paslaptinga ir mažai ištirta planeta, beveik visa užlieta vandenyno. Į apmirusią Soliario tyrimų stotį atvyksta psichologas Krisas Kelvinas – išsiaiškinti, kodėl vienas mokslininkas nusižudė, o kiti du labai keistai elgiasi. Stoties darbuotojus lanko svečiai – kūniškus pavidalus įgiję grėsmingi vidiniai fantomai. Vieną rytą Kelvino kambaryje pasirodo jo žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltina save...

„Ch. Achebe – afrikiečių anglakalbės literatūros tėvas ir vienas svarbiausių XX a. antros pusės rašytojų.“

Caryl Phillips, The Observer

Okonkvas – bebaimis, pagarbos nusipelnęs ir stiprus igbų genties karys. Už nepriimtiną poelgį jis ištremiamas iš gimtojo Umuofijos kaimo ir atskiriamas nuo genties. Laikui bėgant kraštas neatpažįstamai pasikeičia: atvykę krikščionių misionieriai – baltieji žmonės, kuriems leista įsikurti Nešvariajame miške, – gudriai palenkia dalį igbų į savo pusę. Sugrįžusiam Okonkvui pasakoma, kad kovoti su atvykėliais per vėlu, – senasis bendruomenės įstatymas griežtai draudžia kariauti su gentainiais...

Nigerijos rašytojas Chinua Achebe romane „Sugriūva viskas“ (1958) per Okonkvo patirtį pasakoja europiečių įsiveržimo į Afriką XIX a. istoriją. Ši knyga – iki šių dienų skaitomiausias afrikiečių literatūros kūrinys – išversta į beveik 60 kalbų. 2007 m. Ch. Achebe už kūrybos pasiekimus buvo apdovanotas „Man Booker“ premija. Tai antras knygos leidimas lietuvių kalba. 

„Pasaulio literatūros klasika. Kūrinys, įkvėpęs ne tik Nigerijos, bet ir visos Afrikos bei viso pasaulio rašytojų kartas.“

Barack Obama

Romano „Trijų kūnų problema“ tęsinys

Žemei iškilo pavojus – jau po keturių šimtų metų ją užkariaus ateiviai iš kosmoso. Nors su jais kolaboravę žmonės sunaikinti, liko sofonai – subatominės dalelės, per kurias ateivių planeta Trisoliaris gali pasiekti visą žmonijos informaciją. Tik žmogaus protas jiems vis dar tebėra paslaptis – bandymai jį perprasti nesėkmingi. Siekiant apsaugoti Žemę specialiai suburta keturių žmonių komanda ima vykdyti „Virtuozų“ planą: kuria mįslingas strategijas, kurių nesuvokia ne tik ateiviai, bet ir Žemės gyventojai. Trys išrinktieji yra įtakingi politikai ir mokslininkai, o ketvirtasis – niekam nežinomas. Būtent jį Trisoliaris ir siekia pašalinti sau iš kelio. 

„Unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos samprotavimų mišinys.“

George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius

„Protą kaitinančių idėjų ir naujoviškų strategijų epas.“ 

„The Washington Post“ apie trilogiją „Žemės praeities atminimui“

Liu Cixinas (gim. 1963) – populiarus kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs „Hugo“ premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. Kol nebuvo pradėjęs rašyti, dirbo kompiuterių inžinieriumi. Jo kūriniuose subtiliai perteikiamos kinų kultūrinės realijos, išryškinami ne patys moksliniai eksperimentai, bet politinė ir socialinė jų reikšmė bei tai, kaip jie lemia civilizacijos ateitį. „Tamsus miškas“ – antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis. Anksčiau išleista „Trijų kūnų problema“ („Kitos knygos“, 2020) buvo palankiai įvertinta kritikų ir skaitytojų.

Kinijoje vyksta Kultūrinė revoliucija. Tuo metu slaptas karinis dalinys, ieškodamas nežemiškų civilizacijų, siunčia signalus į kosmosą. Tolimos mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. O čia formuojasi įvairių grupuočių – vienos jų ketina kovoti su užkariautojais, o kitos, nusivylusios Žemės civilizacija, ateivius pasiruošusios sutikti svetingai. Maža to, jos nori padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Plataus užmojo įžvalgus šiuolaikinės mokslinės fantastikos šedevras.

„Trijų kūnų problema“ nagrinėja, kas gali nutikti Visatai, jeigu fizikos dėsniai būtų imti naudoti kaip ginklai. Jeigu baisi atrodo atominė bomba, paskaitykite, ką Saulės sistemai gali padaryti dvimatis ginklas.“

Yuval Noah Harari

„Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“

Saulius Tomas Kondrotas, vertėjas

„Šis mokslinės fantastikos romanas – apie pirmąjį žmonijos kontaktą su svetima civilizacija. Viena vertus, tai gali nutikti ateityje arba niekada nenutikti. Kita vertus, jie gali pasiekti mus jau rytoj, tad ši tema – ne šiuolaikinis mitas, bet labai aktuali problema. Šiuo metu tai sudėtingiausia ir didžiausią pavojų kelianti žmonijos mįslė.“

Autorius, iš lietuviško leidimo pratarmės

Kinų rašytojas Liu Cixin (gim. 1963) už šią knygą 2015 m. pelnė Hugo apdovanojimą, 2017 m. gavo „Lucus“ prizą, nominuotas „Nebula“ premijai, 9 kartus laimėjo „Galaktikos“ apdovanojimą, teikiamą Kinijos mokslinės fantastikos autoriams. Iki tapdamas rašytoju, dirbo kompiuterių inžinieriumi.

„Kelianti siaubą, šokiruojanti ir priverčianti tankiau plakti širdį.“

Stephen King

„Cordyceps novus paragavo žmonių ir užsimanė daugiau.“

Pentagone dirbantis bioterorizmo ekspertas Robertas Diazas gauna nurodymus ištirti galimą biocheminės atakos atvejį Vakarų Australijoje, tačiau randa kai ką žymiai blogiau – mutuojantį parazitinį grybą, galintį išnaikinti visas Žemėje gyvuojančias rūšis. Diazui pavyksta pažaboti šią mirtiną grėsmę: jis paslepia naujadarą šaldykloje, įrengtoje giliai po atokiu kariniu sandėliu.

Tačiau po kelių dešimtmečių, praleistų pūvant visų pamirštoje vietoje, organizmas ištrūksta ir ima naikinti viską savo kely. Tik Diazas žino, kaip jį sustabdyti. Jis išskuba padėti dviem nieko nenutuokiantiems sandėlio prižiūrėtojams – buvusiam kaliniui ir vienišai motinai. Netipinė trijulė per vieną naktį privalo užkirsti kelią mirtinai pavojingo grybo plitimui. Viskas, ką jie turi, – tai drąsa ir juodas kaip naktis humoro jausmas. Ar to užteks išgelbėti visai žmonijai?

„Retai pasitaiko knyga, kuri ir išgąsdina, ir prajuokina, bet Davidui Koeppui pavyko tokią parašyti... Tobulas trileris, maištui prilygstanti pramoga.“

Blake Crouch, romano „Laiko kilpos“ autorius

„Itin degi kombinacija: mokslu paremtas siaubas, pirmykštės žmonijos baimės ir niekaip nepažabojamas veiksmas.“

Steven Soderbergh, filmų „Oušeno vienuoliktukas“ (2001) ir „Užkratas“ (2011) režisierius

David Koepp (Deividas Koepas, gim. 1963) – amerikiečių režisierius ir scenaristas. Jis prisidėjo prie tokių šiuolaikine klasika tapusių veiksmo ir mokslinės fantastikos filmų kaip „Juros periodo parkas“, „Neįmanoma misija“, „Panikos kambarys“ ir „Pasaulių karas“ scenarijų kūrimo. „Saugykla L-4“ – debiutinis autoriaus romanas.

Po daugelio grumtynėmis paženklintų metų iš Fondo likę tik griuvėsiai – jį sunaikino ypatingomis galiomis apdovanotas mutantas Mulas. Tačiau sklinda gandas, kad kažkur tolybėse, kitame Galaktikos gale, esama paslėpto Antrojo Fondo, kuris buvo įkurtas siekiant per ilgus barbariškuosius amžius išsaugoti žmonijos žinias. Mulas kartą jau leidosi jo ieškoti, bet nesėkmingai. Dabar, deramai pasiruošęs, Mulas vėl ieško...

„Antrasis Fondas“ – daugkartinio Hugo ir „Nebula“ premijų laureato Isaaco Asimovo šedevras, mokslinės fantastikos klasika ir trečia kultinės knygų serijos apie Fondą dalis. 

„Isaacas Asimovas buvo vienas didžiųjų ano meto išminčių. Kas dabar pasakys, kiek šiandieninių įvairiose šalyse dirbančių mokslininkų turi būti dėkingi būtent Asimovui už tą pirmąjį postūmį, įkvėpusį rašyti knygą, straipsnį ar apsakymą?“

Carl Sagan, JAV astronomas, rašytojas

„Dabar turiu darbą. Tai štai kaip tas atrodo. Pažeminimas, o ne darbas. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės plėšia bankus. Ir kodėl, velniai rautų, negaliu tapti aukščiausiojo teismo teisėju ar nuolat koncertuojančiu pianistu? Todėl, kad reikia mokytis, o mokslas kainuoja. Šiaip ar taip, aš niekad ir nesiekiau kuo nors tapti. Ir kol kas šį planą man puikiai sekėsi įgyvendinti.“

Šiurkšti, kieta, nepagražinta vaikystė ir paauglystė ekonominės depresijos apimtoje Amerikoje. Henkas Činaskis lanko visiškų blogiukų mokyklą, lyg išprotėjęs žaidžia beisbolą, be saiko mušasi su bendraamžiais ir kone kasdien pats gauna į kailį nuo despoto tėvo. Užaugęs nepritekliuje jis nuolatos kovoja už teisę būti. 

„Arklienos kumpis“ – autobiografinis Charleso Bukowski romanas, parašytas išskirtinai jam būdingu nuoširdžiu ir ironišku stiliumi. Vaikystėje ir paauglystėje patirtas skurdas, smurtas ir seksualinės frustracijos autoriaus prisiminimuose virto įtaigia literatūra.

„Žmogus tuo sveikesnis, kuo humaniškesnės jo idėjos.“

„Rašysiu taip, kaip yra gyvenime. Kiekvienas personažas bus vienodai svarbus. Visi faktai svers vienodai. Ir nieko nebus nutylėta. Tegu kiti daro iš chaoso tvarką. Aš, priešingai, iš tvarkos darysiu chaosą.“

„Čempionų pusryčiai“ įtvirtino unikalų Kurto Vonneguto (1922–2007) literatūrinį stilių – chaotišką, iracionalų, komišką ir kupiną keistų atsitiktinumų. Tai autobiografinis kūrinys, kurį autorius, padovanojo sau penkiasdešimtmečio proga. Jame mokslinė fantastika dera su juoduoju humoru bei socialine satyra. Karas, seksas, karjera, rasizmas ir politika – temos, į kurias rašytojas žvelgia išryškindamas pasaulio absurdiškumą. 

Verslininkas Dveinas Huveris iškeliauja į menų festivalį Midlande ir ten susitinka su mokslinės fantastikos rašytoju Kilgoru Trautu. Perskaitęs pastarojo romaną jis supranta tikrąją „tiesą“. Visi Žemės gyventojai, išskyrus jį patį, – robotai, bejausmės mašinos, gyvenančios kasdienį nuobodų gyvenimą. Jos dauginasi, kariauja, žudo viena kitą, alina ir naikina savo planetą. Tik jis vienas geba galvoti, jausti, jaudintis ir planuoti. Tik jis vienintelis žino, kas yra skausmas ir turi laisvą valią. Visas pasaulis aplink jį tėra piktavalis Visatos kūrėjo eksperimentas.