Romanai

Buvęs rokeris, benamis, o dabar laisvai dreifuojančios stovyklos-komunos guru Vernonas Subutexas pasikeitė. Nebevartoja narkotikų, nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jam patinka tai, kaip dabar gyvena: be interneto, be žinių apie išorės pasaulį. Bet pasaulis pats ateina pas Vernoną. Paryžiuje, atvykęs gydytis siaubingai skaudamo danties, Vernonas sužino apie gero draugo, buvusio benamio Šarlio mirtį ir jo priešmirtinį norą palikti stovyklai pusę laimėto aukso puodo. Pinigai, išorinio pasaulio spindesys greitai supurto ramų stovyklos gyvenimą ir supriešina jos narius. 

Tuo metu žiaurusis kino prodiuseris Loranas Dopalė svajoja, kaip keršys jį pamokiusioms merginoms Ayšai ir Selestei. Kad ir kiek tai kainuos, kad ir kas nukentės. Neilgai trukus teroristinių aktų išgąsdintame Paryžiuje paskutinį kartą suvesti skolų susitiks spalvingas įvairiausių tipažų, vienaip ar kitaip besisukiojančių aplink Vernoną, būrys. Tik ne visiems bus lemta pamatyti amžiną Vernono šlovę.

„Vienas įspūdingiausių XXI a. literatūrinių epų.“

Marianne Payot, „L’Express“

„Paskutinis trilogijos romanas šokiruoja dar labiau nei ankstesni.“

Nelly Kaprièlian

„Galingas ir prikaustantis kūrinys, atspindintis mūsų chaotiškus laikus. Despentes meistriškai užbaigia trilogiją.“

Bruno Corty

„Šių dienų literatūroje nėra nieko panašaus.“

Observer

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga („Baltos lankos”, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. 2022 m. Lietuvoje pasirodė antroji knyga („Baltos lankos“). „Vernonas Subutexas 3“ – paskutinis trilogijos romanas.

„Džiaugsmo pliūpsnis, jausmas, kad tokia ir yra gyvenimo prasmė – būti gražioj vietoj su mylimu žmogum...“

Popė ir Aleksas. Aleksas ir Popė. Ji – vietoje nenustygstanti, spontaniška svajotoja, jis – ramus, sėslią rutiną vertinantis knygų graužikas. Bet nuo koledžo laikų jiedu – geriausi draugai. Nors Popę ir Aleksą skiria šimtai kilometrų, net dešimt metų jie kas vasarą kartu išvyksta savaitę tobulai paatostogauti, vis artimiau pažindami pasaulį ir vienas kitą. Tačiau po vienos tokios kelionės draugai nustoja kalbėtis...

Dabar Popė turi viską, apie ką svajojo. Tiesa, paklausta, kada jautėsi nuoširdžiai laiminga, ji supranta – tik prieš dvejus metus, paskutinį kartą atostogaudama su Aleksu. Popė nusprendžia įtikinti buvusį artimiausią draugą dar sykį kartu pakeliauti. Keista – Aleksas sutinka.

Du geriausi draugai. Viena kelionė. Paskutinis šansas meilei.

„Emily Henry talentas geriausiai atsiskleidžia kibirkščių ir geraširdiškų juokelių kupinuose Popės ir Alekso pokalbiuose. Tai istorija, atiduodanti duoklę klasikinėms romantinėms komedijoms, bet kartu išlaikanti savitą požiūrį.“

Kirkus Reviews

„E. Henry – tikra žvaigždė! Itin jausminga ir šmaikšti... Popė ir Aleksas atrodo tokie tikri, juos lengva pamilti būtent dėl žmogiškų trūkumų. O jų vasaros kelionės ypač patiks išsiilgusiems atostogų. Tobula knyga vasarai!“

Alexis Daria

Emily Henry (Emili Henri) – amerikietė, „New York Times“ bestselerio „Vasaros romanas“ („Baltos lankos“, 2022) autorė. „Aš, tu, atostogos“ 2021-aisiais tapo „Goodreads Choice Awards“ nugalėtoja meilės romanų kategorijoje ir pateko į „A Tonight Show Starring Jimmy Fallon“ geriausių vasaros knygų sąrašą. Autorę galite sekti platformoje „Instagram“ – @emilyhenrywrites.

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)

„Suvedžiotojo dienoraštis“ – paskutinis danų rašytojo, filosofo, teologo Søreno Kierkegaardo knygos „Arba, arba“ skyrius, sudarytas iš suvedžiotoju save laikančio jaunuolio Johaneso ir jo suvedžiojimo auka tapusios jaunos merginos Kordelijos laiškų bei Johaneso refleksijų. Subtilus suvedžiotojo metodiškumas, detaliai suplanuotas būdas apsukti nieko neįtarančią ir nekaltą Kordeliją aplink savo pirštą yra persmelktas dvilypumo. Dvilypumo mėgautis akimirka, ir tos mėgavimosi akimirkos refleksija. Laiškuose erotiški motyvai persipina ir painiojasi su vulgarumu, geidulys su gėda, trauka su pasidygėjimu.

Ši knyga – ir Kierkegaardo opus magnum, ir pirmas paskelbtas jo kūrinys. Turbūt iki šiol ir pati žinomiausia. Joje telpa įvairiausi žanrai, atliepiantys įvairiausiems skoniams – aforizmai, laiškai, išpažinimai, poetiniai svarstymai. Nervingas, dirglus kalbėjimas, supintas su precizišku filosofiniu samprotavimu, nesuvaldoma aistra, lydima savistabos, fiktyvių autorių (neįvykęs) dialogas, kuria unikalų literatūros ir filosofijos istorijoje tekstą. Jo neįmanoma pamiršti, kaip neįmanoma pamiršti ir pagrindinių konceptų – „estetinės stadijos“, „etinės stadijos“, „nelaimingiausiojo“, galiausia – „arba-arba“.

Tomo Sodeikos įvadas skirtas ne tik šiai knygai; jį galima skaityti kaip įvadą į visą Kierkegaardo mąstymą, neįsivaizduojamą be pirmo kūrinio – „Arba-arba“.

1925 metais iš žydiškos perspektyvos parašytas romanas, kurio veiksmas vyksta Kaune. Autorius originaliai supina savo gyvenamo laiko visuomeninių pervartų refleksiją, autobiografines patirtis, didmiesčio vaizduoseną, ekspresionistinę estetiką ir Kauno topografiją.

„Prieš mus — pirmas tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos, beveik nesiejamos su laikinąja sostine, ir taip praturtinantis literatūrinę miesto refleksiją unikaliu žvilgsniu. Literatūros tyrinėtojai kaip ankstyviausią Kauną tematizuojantį stambiosios prozos kūrinį iki šiol nurodo Teofilio Tilvyčio romaną „Ministerijos Rožė“, išleistą 1931 m., t. y. jau praėjus penkeriems metams po Zingmano „Oifn švindltrep“ pasirodymo. Tai skatina svarstyti apie nuoseklų daugiakultūrės perspektyvos įtraukimą į miesto literatūros tyrimus. Dabar jau aišku, kad pirmasis Kauno romanas priklauso visai ne lietuvių, o jidiš rašytojo plunksnai.“

Knygos vertėja Goda Volbikaitė

„Vakar viskas buvo gražiau 

muzika medžiuose

vėjas mano plaukuose

ir tavo ištiestose rankose 

saulė“

Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaičiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.

Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.

„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“

Scotland on Sunday

„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“

Marie Claire

Ágota Kristóf (Agota Krištof, 1935–2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002). 

Po nedidelio eismo įvykio apygardos prokurorė Keitė Demajo atsiduria Vestleiko ligoninėje. Tą patį vakarą pažvelgusi pro palatos langą ji pamato vyrą, į automobilio bagažinę keliantį moterį... O gal tai tik migdomųjų tablečių sukelta košmariška haliucinacija? 

Kitą dieną Keitė ima tirti savižudybės bylą. Nors sprendžiant pagal pirminius įkalčius panašu, kad auka nusižudė, teismo medicinos ekspertas Ričardas Kerolas įžvelgia galimą nusikaltimą. Tai nuveda iki daktaro Edgaro Hailio. Ričardo nuomone, garsaus gydytojo darbas „gydant“ nevaisingas moteris – labai įtartina, apgaulinga, neatsakinga ir net mirtinai pavojinga veikla. Tačiau Ričardui nespėjus išsakyti savo būgštavimų, Keitė, pranešusi, kad išvyksta savaitgaliui, atsigula į ligoninę nedidelei operacijai... pas daktarą Hailį.

Romanas „Tuščias lopšys“ – aukščiausios klasės įtempto siužeto detektyvas.

Mary Higgins Clark (Merė Higins Klark, 1927–2020)

JAV rašytoja, milžiniško populiarumo sulaukusių detektyvų autorė. Jos romanai, visame pasaulyje vertinami skaitytojų ir kritikų, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių. Detektyvų karaliene vadinama Mary Higgins Clark buvo daugelio prestižinių premijų laureatė, jos vardu pavadintas vienas iš svarbiausių apdovanojimų geriausiems šio žanro autoriams.

„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt'ų premijas, vieną jų Emile'io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Berniukas bėgo kelkraščiu tarytum nakčia sprunkantis gyvūnas.“

Naktį nuošalioje Italijos vietovėje aptiktas nuogas ir sušalęs dvylikametis Foskas Anjelis policininkams papasakoja, kad jį buvo pagrobęs didelį furgoną vairuojantis vyras baltais ilgais plaukais. Pasakojimas policininkų neįtikina, tačiau Centrinės operatyvinės tarnybos komisarę Valentiną Mediči sudomina detalė, kad furgone, be Fosko, buvo dar vienas berniukas.

Netrukus komisarės įtarimai apie serijinį vaikų grobiką pasitvirtina: pranešama apie dar vieną dingusį berniuką. Išvydusi antrojo pagrobto vaiko nuotrauką Valentina Mediči negali patikėti savo akimis – berniukai panašūs kaip du vandens lašai. Ar tai tik sutapimas, o gal piktadarys veikia pagal planą, ieškodamas konkrečių aukų?

Įsibėgėjant tyrimui pasipila žinios apie kitus dingusius žmones – ne tik vaikus, bet ir jaunas merginas, benamius ir prostitutes. Akivaizdu, kad nusikaltėlis turi kažkokį tikslą, bet policininkams niekaip nepavyksta užčiuopti siūlo galo. Valentinai tenka pasikliauti tik savimi ir paslaptingu, skaudžių praeities šešėlių slegiamu policininku Fabijumi Kosta. Žingsnis po žingsnio jie narplioja painų žiaurių nusikaltimų voratinklį, rizikuodami ne tik užsitraukti vadovų rūstybę, bet ir tapti iškrypėlio nusikaltėlio aukomis.

Marco De Franchi (g. 1962) nuo pat vaikystės svajojo tapti rašytoju ir tyrėju, o siekdamas savo svajonės jis ne vienus metus dirbo Italijos kriminalinėje policijoje ir Centrinėje operatyvinėje tarnyboje. Savo patirtį ir žinias pasitelkė rašydamas romaną „Pasmerkti gyvi“. Knygoje įtaigiai konstruojama tikroviška nusikaltimo tyrimo schema, atskleidžiami policijos darbo metodai ir pateikiamos subtilios pastabos apie abejones, baimes ir kitus stiprius jausmus, su kuriais susiduria tyrėjai, siekiantys sučiupti liguistos fantazijos apakintą negailestingą serijinį žudiką.

Šiaurės Karolinos kalnų miestelis Klieris – ramybės oazė. Policijai paprastai čia nėra ką veikti, nebent dalyti baudas už netinkamai pastatytą automobilį. Tačiau pastaruoju metu miestelio gyventojai labai įsibaiminę: per dvejus metus dingo keturios moterys. Kiekvienos jų dingimo vietoje randamas mėlynas kaspinas. Policijai nepavyksta rasti moterų palaikų, jokie įkalčiai negelbėja ieškant grobiko. Staiga be žinios dingsta dar viena moteris. 

Lilė Martin grįžta į Klierį parduoti savo kalnų namelio ir galutinai atsisveikinti su praėjusiu gyvenimo etapu: pasibaigė aštuonerius metus trukusi audringa santuoka su Klierio policijos vadu Daču Bertonu. Važiuodama per pūgą Lilė slidžiame kelyje nesuvaldo automobilio ir partrenkia netikėtai iš miško išnirusį vyrą. Tai Benas Tirnis, su juo moteris pirmąsyk susidūrė dar praeitą vasarą. Jiedu nusprendžia pralaukti pūgą kalnų namelyje. Tačiau Lilei ima rodytis, kad didesnę grėsmę jai kelia ne pūga, o vyriškis, su kuriuo yra įkalinta.

Ar Benas Tirnis – moterų grobikas? O gal priešingai – geras žmogus, išgelbėsiantis Lilę nuo ją persekiojančios tragedijos?

„Virtuoziški siužeto vingiai... Brown trileris užgniauš jums kvapą.“ 

Kirkus Reviews

Sandra Brown (Sandra Braun, g. 1948 m.) JAV rašytoja, detektyvinių trilerių autorė, yra parašiusi per 70 knygų. Jos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų. Brown pradėjo rašytojos karjerą 1981 metais ir iki šių dienų pardavė daugiau kaip 80 milijonų knygų egzempliorių. Daugelis Sandros Brown romanų yra skaitomiausių knygų sąrašuose. Visi jos detektyvai verčia skaitytoją karštligiškai versti puslapį po puslapio iki pat kūrinio pabaigos.

Sandrai Brown suteiktas Teksaso krikščioniškojo universiteto garbės daktarės laipsnis, 2008 metais Tarptautinė trilerių asociacija rašytoją paskelbė Trilerių meistre. Autorė yra pelniusi „Texas Medal of Arts“ apdovanojimą, „Romance writers of America“ apdovanojimą ir daug kitų. 

„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“

Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.   

Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?

„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times

„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR

Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.

Bestselerio „Sodininkas iš Prancūzijos“ autorė

Užburianti istorija apie paslaptis ir naują pradžią.

Šiaurės Italija, 1934 m.

Evelina su seserimi Benedeta užaugo šešiolikto amžiaus viloje, nors gerokai nugyventoje, bet vis dar alsuojančioje didybe. Sulaukusi pilnametystės Benedeta išteka už pasiturinčio bankininko, jai į vyrus parinkto tėvų. Evelinos tokia ateitis visai nevilioja, tad ji duoda sau žodį niekada netekėti iš pareigos. 

Vieną dieną  miestelio audinių parduotuvėje ji susipažįsta su žydo prekybininko sūnumi Ezra. Jaunuoliai karštai pamilsta vienas kitą, bet neskuba kitiems atskleisti šios paslapties. Jie džiaugiasi kiekviena nuvogta akimirka, ir Evelina trokšta, kad šios nerūpestingos, palaimingos dienos tęstųsi amžinai. 

Tačiau Europoje vis labiau įsisiautėja karas, masiškai suiminėjami žydai. Deja, tamsūs debesys atplūsta ir į Italiją. Evelinos ir Ezros šeimas užgriūva negandos, pakeisiančios jų likimą. Netikėtai išgirdusi, kad Ezra žuvo, Evelina išvyksta į Niujorką. Prisiglaudusi pas ten seniai emigravusią tetą, mėgina vėl kabintis į gyvenimą. Bet ją atsiveja praeitis...

„Tai nuostabus pasakojimas apie prarastą ir vėl atrastą meilę, aprėpiantis ne vieną dešimtmetį ir du žemynus. Romanas persmelktas šiaurės Italijos spalvų, šilumos, šeimos skausmo ir gebėjimo nepalūžti, o drąsa ir ryžtas paskatina pradėti naują gyvenimą anapus vandenyno. Talentingoji Santa Montefiore meistriškai supina ilgesį, likimą ir viltį.“

Kristin Harmel

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika rašytojos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“,  „Čia ir dabar“,  „Slaptos valandos“, „Tolimi krantai“ ir kt.

Iš tiesų ne taip jau ir svarbu, kad žmonija žlugs. Žvelgiant per kosmoso ar evoliucijos prizmę, anokia čia problema, planeta egzistuos toliau, gyvybė tikrai neišnyks dar milijonus metų, čia tik mes neturime ateities.

40-metis rinkodaros konsultantas Didrikas su šeima atostogauja namelyje prie ežero, bet prasidėjus miškų gaisrams yra priverstas viską mesti ir bėgti.  Jis siekia įrodyti žmonai ir vaikams, kad yra tikras didvyris, bet apgailėtinos vyro pastangos stumia šeimą į vis didesnį pavojų. 

Ilgą laiką klimato kaitą atkakliai neigusi socialinių tinklų influencerė Melisa yra priversta stoti į akistatą su realybe – katastrofiškais gamtos kataklizmais, žmonių susvetimėjimu, susipriešinimu ir kova dėl išlikimo. Šioje terpėje puikiai jaučiasi Andrė, nevykėlis 19-metis sporto žvaigždės sūnus, bandantis pasinaudoti sąmyšiu ir atkeršyti jį apleidusiam tėvui. 

Ir tik Didriko 14-metė dukra Vilja netikėtai imasi iniciatyvos, kad padarytų tai, ko nesugeba suaugusieji, ir išgelbėtų su mirtinu pavojumi susidūrusius žmones.

Rašytojas Jensas Liljestrandas (g. 1974) debiutiniame romane „Net jei viskas baigsis“ keturių tarpusavyje susijusių veikėjų akimis žvelgia į baugų pasaulį, kuriame klimato kaita yra ne miglota perspektyva, o reali žmonių kasdienybė. Sodriais juodojo humoro potėpiais pagardintas, kvapą gniaužiančia energija pulsuojantis ir kiek groteskiškas pasakojimas atskleidžia su mirtinai pavojingais gamtos kataklizmais susidūrusios žmonių visuomenės trapumą, pasimetimą ir susvetimėjimą.

„Protinga ir įtraukianti knyga. Jensui Liljestrandui pavyko sukurti ne tik aktualų, bet ir šmaikštų romaną.“

 Fredrikas Backmanas, „Gyveno kartą Uvė“ autorius

Napoleonas Bonapartas iškovojo daugybę šlovingų pergalių mūšio lauke, tačiau jo paties širdį užkariavo viena ypatinga moteris – Žozefina. Žymiausio visų laikų karvedžio ir Žozefinos meilės istorija apipinta legendomis ir iki šiol virpina jautriausias sielos stygas. Atsitiktinė jauno karininko ir šešeriais metais vyresnės Paryžiaus aukštuomenės salonų viliokės pažintis peraugo į aistringą romaną, pavertusį stačiokę kreolę pirmąja Prancūzijos imperatoriene.

Mari Žozefa Roza de Tašė gimė 1763 metais Prancūzijai priklausiusioje Martinikos saloje, nusigyvenusio plantacijos savininko šeimoje. Augdama laukinės gamtos apsuptyje, ji svajojo apie Paryžių, prabangius aukštuomenės salonus, galantiškus kavalierius ir karališkas pramogas. Kai tėvas savo šešiolikmetę dukterį ištekino už jauno kilmingo paryžiečio Aleksandro de Boharnė, atrodė, kad mergaitės svajonėms lemta išsipildyti.

Tačiau plevėsa Rozos vyras mieliau leido laiką su meilužėmis, o galiausiai išvis paliko šeimą likimo valiai. Prasidėjus Prancūzijos didžiajai revoliucijai jis tapo vienu iš jos vadų, bet jakobinų teroro metais neišvengė giljotinos. Roza irgi pateko į kalėjimą, tik per stebuklą liko gyva ir ištrūko į laisvę. Pasitelkusi savo egzotišką žavesį ir sumaniai manipuliuodama turtingų meilužių jausmais, ji Paryžiuje įkūrė būrimo saloną ir tapo tikra aukštuomenės žvaigžde. Vieno vakarėlio metu Roza patraukė netašyto, bet labai ambicingo karininko – korsikiečio Napoleono Bonaparto – dėmesį. Taip prasidėjo didžiojo karvedžio ir Žozefinos meilės istorija.

Debiutinis amerikietės Heather Webb romanas „Žozefina“ atskleidžia nepaprastą vienos moters gyvenimo kelionę, jos pastangas rasti amžiną meilę ir savo vietą vyrų valdomame pasaulyje. Bet ar tikrai toji vieta – Prancūzijos imperatoriaus sosto pašonėje?

Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da. 

„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą. 

„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. Garcíą Márquezą.“

New York Times Book Review

„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“

Jennifer Cody Epstein

Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt’ų“, „Femina“ ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.

„Našlė vieneriems metams“ – komiškų detalių kupina, bet kartu ir nerimą kelianti, labai jausminga, iš daugelio gijų supinta meilės istorija. Šis tarpais erotiškas, nuostabus romanas yra ir pasakojimas apie laiko tėkmę bei amžiną sielvartą. Pagrindinė romano veikėja Ruta Koul yra rašytoja, pasaulyje pripažinta bestselerių kūrėja. Autorius meistriškai pasakoja apie įtampos kupiną jos gyvenimą, kuris rutuliojasi 37 metus keliose šalyse ir žemynuose. Gyvenimą, kuriame neapsieita be išsiskyrimų, vienatvės ir atsižadėjimų.

Ruta Koul – sudėtingo charakterio, dažnai pati sau prieštaraujanti, „sunkaus būdo moteris“. Pasakojimas apie Rutą susideda iš trijų dalių; kiekvienoje iš jų dėmesys sutelkiamas į tam tikrą kritišką jos gyvenimo laikotarpį.

Pirmiausia Rutą pamatome 1958-ųjų vasarą Long Ailande, kai jai tik ketveri.

Antrą kartą langas į Rutos pasaulį prasiveria 1990-ųjų rudenį. Dabar ji – netekėjusi moteris, kurios asmeninis gyvenimas toli gražu ne toks sėkmingas kaip rašytojos karjera. Bendraudama su vyrais Ruta ne be reikalo bijo pasikliauti savo nuojauta.

Romano veiksmas baigiasi 1995-aisiais, kai Ruta Koul jau keturiasdešimt vienerių metų našlė ir motina. Netrukus ji pirmą kartą įsimyli…

Šioje knygoje yra visko: ir šiurkščios meilės istorijų, ir skaudžių, lemtingų mirčių, ir groteskiškų scenų bei  stulbinančių, šokiruojančių minčių. Tai knyga apie meilės troškimą ir ilgesį.

Džonas Irvingas (g. 1942) lietuvių skaitytojams gerai žinomas kaip romanų „Pasaulis pagal Garpą“, „Sidro namų taisyklės“, „Malda už Oveną Minį“, „Ketvirtoji ranka“, „Kol tave rasiu“ ir kt. autorius.

„Kaip gimsta herojės“ –  prancūzų redaktorės ir scenarijų autorės Claire Vigarello romanas. Maloniam laisvalaikiui puikiai tinkanti, subtilaus humoro ir atpažįstamų gyvenimiškų smulkmenų prisodrinta knyga. 

Kaip gyventi, jei esi iki skausmo drovi, o gyvenimą temdo tie nereikalingi dešimt kilogramų, bėdos darbe ir bedarbis vyras. Išbandžiusi visas įmanomas priemones – nuo nesėkmingų bandymų užmegzti draugystę su bendradarbiais iki viešojo kalbėjimo mokymų, per kuriuos vos nesprogo širdis, – Silvija nusprendžia išsilieti rašydama. 

Nuobodžiaudama darbe ir bėgdama nuo realybės Silvija popieriuje sukūrė visiškos savo priešingybės portretą – Šarlotė aukšta, liekna, pasitikinti savimi ir subtiliai bei rafinuotai keršijanti visiems savo priešams.

Žinoma, Silvija rašė tik sau ir niekam kitam. Tad galite įsivaizduoti jos nuostabą, kai važiuodama autobusu pamato merginą, rankose laikančią knygą, kurios herojė – jos Šarlotė. Kaip tai galėjo nutikti?! Kas ir kada sugebėjo pavogti Silvijos slapčiausias mintis ir nusiųsti leidyklai?! Klausimų daugybė, baimės – dar daugiau, bet aišku viena: nuo šiol Silvijos gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo. 

Šis linksmas, džiugus, žmogiškumo kupinas Claire Vigarello romanas – tai viliojantis kvietimas pažadinti savyje heroję.

„Juokinga ir švelnumo kupina knyga apie paprastą moterį, tampančią tikra erotinės kūrybos meistre.“– Biblioteca  

Claire Vigarello gimė 1975 m. Paryžiuje. Vienintelis nuolat užsiėmusių tėvų vaikas anksti atrado knygas, ypač pamilo britų autoriaus Roaldo Dahlo kūrybą. Pamažu ėmė rašyti ir pati. Baigusi mokyklą, C. Vigarello įsidarbino leidykloje redaktore ir maždaug 2010-aisiais ji ėmė kurti kino scenarijus. „Kur gimsta herojės“ yra pirmasis C. Vigarello romanas. Su vyru ir trimis vaikais moteris gyvena Paryžiuje. 

Kvapą gniaužianti istorija apie dviejų kultūrų susidūrimą mirties akivaizdoje.

Žinia apie amišų fermoje rastą negyvą kūdikį sukrečia Lankasterio apygardos gyventojus. Tačiau policijos tyrimo rezultatai pribloškia dar labiau: rasti įkalčiai verčia įtarti, kad vaikui gyvybę atėmė aštuoniolikmetė Keitė Fišer, netekėjusi amišų bendruomenei priklausanti mergina – kaip manoma, nužudyto naujagimio motina.

Ginti Keitę imasi advokatė Elė Hatavei. 

Susitikus dviem moterims, susitinka dvi skirtingos kultūros. Idealais nusivylusi didmiesčio advokatė pirmą kartą iš arti pamato uždarą amišų bendruomenę, kur žmonės gyvena atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, nesinaudodami jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir laikydamiesi griežtų religijos bei moralės normų. 

Elei teks ieškoti būdų pritapti ir perprasti jų gyvenimo taisykles, nes tik taip jiedvi su Keite galės suprasti viena kitą. Narpliodama painias žmogžudystės aplinkybes, Elė bus priversta atvirai pažvelgti ir į savo baimes bei troškimus, savo praeitį ir suvokti, kad teisingumo kriterijai kartais gali būti visai kiti nei tie, kuriais ji buvo įpratusi vadovautis.

JODI PICOULT (Džoudi Pikou, g. 1966) – viena iš populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete įgijo literatūros tekstų rašymo bakalauro, Harvardo universitete – edukologijos magistro laipsnį. 2003 m. jai buvo skirta New England Book Award premija už visą kūrybą

„J. Picoult taikliai atskleidžia skausmą, kurį patiria šeimos nariai, susidūrę su sukrečiančiais išgyvenimais.“ 

Daily Express

„Skaitytojai išgyvens ir psichologinę dramą, ir netikėtumų kupiną procesą teismo salėje. Dviejų skirtingų kultūrų susidūrimas teikia pasakojimui įtampos ir daugybę įžvalgų apie gyvenimą, tikėjimą, pareigą, teisingumą.“

School Library Journal

„Pagavus ir intriguojantis pasakojimas, kuriame dera žmogžudystės paslaptingumas ir teismo proceso dramatizmas... Rimta, keliais sluoksniais plėtojama istorija, intriguojantis įvykių fonas... Amišų bendruomenę ir jų gyvenimo būdą Jodi Picoult vaizduoja tikroviškai ir su didele šiluma.“

The Witness 

„Jodi Picoult neįtikėtinai taikliai atskleidžia skausmą, kurį patiria šeimos nariai, susidūrę su gilius jausmus sukeliančiais, sudėtingais išgyvenimais.“

Daily Express

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.
Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.

„Žmonės – tai mįslės, o man mįslės niekada nepatiko.“

Ieškodami ramesnio gyvenimo, Mikelis ir Bjanka su dviem savo vaikais iš Stokholmo atsikrausto į Šiopingę – nedidelį, idilišką miestelį, atrodantį tiesiog tobulą jų šeimai. Nusipirkę namą, įninka į jaukią rutiną: Mikelis dirba mokytoju vietinėje mokykloje, o Bjanka namuose augina vaikus. Tačiau šeimos ramybę sudrumsčia nelaimė: prie pat jų namų Bjanką partrenkia automobilis, vairuojamas kaimynės Žaklinos.
Kol ligoninėje gydytojai kovoja dėl Bjankos gyvybės, Mikelis grumiasi su tamsiomis mintimis: kaip išgyvens be mylimos žmonos? Kas iš tiesų jai nutiko? Visi žinojo, kad Žaklina nemėgsta Bjankos, bet ar jų santykiai buvo tiek įtempti, kad Žaklina ryžtųsi žudyti? Neilgai trukus Mikelis sužino, kad kartu su Žaklina automobilyje buvo ne tik jos sūnus Fabianas, bet ir Ula – vyras, su kuriuo Bjanka paskutiniais mėnesiais buvo užmezgusi itin artimą ryšį... O tai viską keičia.
Įtampa ir nežinia priverčia visus parodyti savo tikruosius veidus. O už kiekvieno idiliškosios Šiopingės gatvės kampo tyko tamsios paslaptys ir smurtas...

„Autorius, kaip visuomet, sujaukia pasaulio tvarką. Ką reiškia saugumas? Kur slypi ta subtili skirtis tarp gėrio ir blogio? Kaip gerai pažįstate savo kaimynus? Svarbiausia – kas nutinka, kai pavojus įsmunka į jūsų pačių namus?“
Smålandsposte

„Edvardssonas kiekvienam savo veikėjui – net paaugliui Fabianui – randa tobulai tinkamą balsą ir puikiai, klaustrofobiškai narsto skirtingus žmonių santykius, persidengiančius ir neišvengiamai vienas kitą paveikiančius. Jis meistriškai kuria tamsą ir nerimą kasdienybėje, mums visiems gerai pažįstamose situacijose.“
Skånska Dagbladet


Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Psichologinių trilerių mėgėjų pripažinimą tiek gimtojoje Švedijoje, tiek užsienyje jam pelnė romanas „Visiškai eilinė šeima“ („Baltos lankos“, 2020). Naujausias M. Edvardssono romanas „Geri kaimynai“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, o autoriaus gerbėjų ratas visame pasaulyje nenustoja plėstis.

New York Times bestseleris

„Žavi istorija apie antras progas ir tai, kaip mūsų įsivaizduojama ateitis niekada nebūna tokia, kokios tikimės.“

Jodi Picoult

Šešios vasaros įsimylėti. Akimirka draugystei sugriauti. Savaitgalis viskam atkurti.

Prieš dešimt metų Persefonė Freizer padarė lemtingą klaidą. Ji puikiai supranta – atgal į praeitį kelio nėra. Dabar vasaras ji leidžia ne prie spindinčių vaikystės ežero vandenų, o stilinguose didmiesčio apartamentuose, pramogaudama su draugais ir stengdamasi niekam per daug neatverti savo širdies. 

Tačiau vieną dieną Persė sulaukia skambučio, tarsi viesulas grąžinančio ją į Bario įlanką. Ten vis dar gyvena Semas Florekas – vyras, su kuriuo kadaise ketino būti amžinai kartu.

Šešios vasaros su tingiomis popietėmis vandenyje ir karštomis  naktimis jo šeimos restorane ar jaukiai susirangius ant sofos su knyga. Šešias vasaras Persė ir Semas buvo neišskiriami. Tačiau ji sugriovė jų santykių idilę.

Persė grįžta prie ežero į Semo mamos laidotuves, ir jųdviejų ryšys atrodo toks pat tvirtas, kaip ir anuomet. Tačiau kol Persė neišdrįs akis į akį susiremti su savo praeities šešėliais, tol jiedu nesužinos, kaip pakryps jų likimai.

„Vasara po vasaros“ yra nostalgijos kupinas nuostabus pasakojimas apie meilę, žmones ir pasirinkimus, kurie pakeičia mus amžiams.

„Carley Fortune knygoje „Vasara po vasaros“ tobulai aprašo nostalgišką jaunystės vasaros meilę ir pasirinkimus, pakeičiančius mus amžiams. Tai žavus, širdį suvirpinantis romanas, kurį prarysite su pasimėgavimu ir kuris neabejotinai patiks Emily Henry gerbėjams. Būtinai turite pasiimti šią puikią knygą vykdami į paplūdimį. Gryniausias skaitymo džiaugsmas! “ 

Ashley Audrain, bestselerio „Nuojauta“ autorė

„Vasara po vasaros“ pateisino net pačias didžiausias mano viltis. C. Fortune šmaikšti, ji rašo fantastiškai, o veikėjus sugeba apdovanoti retai aptinkamu realistiškumu, kurio mes, skaitytojai, nuolatos ieškome. Spindintis debiutas.“

Emily Henry, New York Times bestselerio „Vasaros romanas“ autorė

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas-kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą. 

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.

„Rafinuotai originalus.“

Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“

Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“

Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“

Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“

Observer

John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams. 

„Žmonės – tai mįslės, o man mįslės niekada nepatiko.“

Ieškodami ramesnio gyvenimo, Mikelis ir Bjanka su dviem savo vaikais iš Stokholmo atsikrausto į Šiopingę – nedidelį, idilišką miestelį, atrodantį tiesiog tobulą jų šeimai. Nusipirkę namą, įninka į jaukią rutiną: Mikelis dirba mokytoju vietinėje mokykloje, o Bjanka namuose augina vaikus. Tačiau šeimos ramybę sudrumsčia nelaimė: prie pat jų namų Bjanką partrenkia automobilis, vairuojamas kaimynės Žaklinos.

Kol ligoninėje gydytojai kovoja dėl Bjankos gyvybės, Mikelis grumiasi su tamsiomis mintimis: kaip išgyvens be mylimos žmonos? Kas iš tiesų jai nutiko? Visi žinojo, kad Žaklina nemėgsta Bjankos, bet ar jų santykiai buvo tiek įtempti, kad Žaklina ryžtųsi žudyti? Neilgai trukus Mikelis sužino, kad kartu su Žaklina automobilyje buvo ne tik jos sūnus Fabianas, bet ir Ula – vyras, su kuriuo Bjanka paskutiniais mėnesiais buvo užmezgusi itin artimą ryšį... O tai viską keičia.

Įtampa ir nežinia priverčia visus parodyti savo tikruosius veidus. O už kiekvieno idiliškosios Šiopingės gatvės kampo tyko tamsios paslaptys ir smurtas...

„Autorius, kaip visuomet, sujaukia pasaulio tvarką. Ką reiškia saugumas? Kur slypi ta subtili skirtis tarp gėrio ir blogio? Kaip gerai pažįstate savo kaimynus? Svarbiausia – kas nutinka, kai pavojus įsmunka į jūsų pačių namus?“
Smålandsposte

„Edvardssonas kiekvienam savo veikėjui – net paaugliui Fabianui – randa tobulai tinkamą balsą ir puikiai, klaustrofobiškai narsto skirtingus žmonių santykius, persidengiančius ir neišvengiamai vienas kitą paveikiančius. Jis meistriškai kuria tamsą ir nerimą kasdienybėje, mums visiems gerai pažįstamose situacijose.“
Skånska Dagbladet


Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Psichologinių trilerių mėgėjų pripažinimą tiek gimtojoje Švedijoje, tiek užsienyje jam pelnė romanas „Visiškai eilinė šeima“ („Baltos lankos“, 2020). M. Edvardssono romanas „Geri kaimynai“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, o autoriaus gerbėjų ratas visame pasaulyje nenustoja plėstis.