Romanai

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Tai moderni paryžietiška šeimos istorija, priversianti juoktis net personažams pakliuvus į, regis, beviltiškas situacijas.

Kai chronišku bedarbiu tapęs Žozefinos vyras vieną dieną su meiluže pabėga į Keniją ir pradeda dirbti krokodilų fermoje, ji atsiduria išties nepavydėtinoje situacijoje. Tačiau Žozefina yra dviejų mergaičių – pasitikinčios savimi, gražuolės paauglės Hortenzijos ir drovios, vaikiškos Zojos – motina, tad daug laiko savigailai neturi. Dabar jai reikia rasti būdą užtikrinti sau ir dukroms stabilumą, nes vieniša likusi moteris priversta gyventi už menkutį viduramžių tyrinėtojos atlyginimą. 

O štai charizmatiškoji Žozefinos sesuo Irisė, regis, turi viską – turtingą vyrą, nuostabią išvaizdą ir ištaigingą butą Paryžiuje, tačiau pastaruoju metu ją vis dažniau užklumpa mintys apie gyvenimo prasmę. Kai garsus leidėjas rimtai susižavi jos romano apie viduramžius idėja, ji pasiūlo seseriai sandorį – Žozefina parašys romaną ir susižers visas pajamas, tačiau ant viršelio puikuosis Irisės vardas. Planas atrodė išties puikus, tik nei Žozefina, nei Irisė nenumatė, kad... kad ši knyga taip pakeis jų gyvenimus!

Tai romanas apie žmones, apie bet kurį iš mūsų – kokie esame ar norėtume būti, kokie galime tapti. Šioje istorijoje daug melo, meilės, draugystės, išdavysčių ir svajonių – daug tikro gyvenimo.

„Kathrine Pancol džiugina sumaniais veikėjų portretais bei įžvalgiu, jautriu ir humoro sklidinu pasakojimu.“

 Kirkus

„Dirkui Husmanui puikiai pavyko sukurti virtuozišką istorinį nuotykį, kurio stiprioji pusė – greiti siužeto posūkiai ir įtampos kupinos scenos.“ 

 Münsterland Zeitung 

Vokiečių rašytojo Dirko Husemano (Dirk Husemann) knyga „Paryžiaus romanų fabrikas“ –sodrus XIX amžiaus Europos paveikslas, o centrinė figūra – garsusis rašytojas, „Trijų muškietininkų“ autorius Aleksandras Diuma, įsiveliantis į magiškų Egipto amuletų medžioklę. Vienas kitą vejantys nuotykiai, pašėlęs tempas ir nežabota autoriaus vaizduotė skaitytojui  padovanos neužmirštamą kelionę, ištrinsiančią ribą tarp fantazijos ir realybės. 

Devyniolikto amžiaus vidurys, Paryžius. Garsus rašytojas Aleksandras Diuma sostinės priemiestyje įkūręs romanų fabriką – keliasdešimt anoniminių plunksnos brolių jo idėjas paverčia kūnu. Fabrike užgimusius romanus A. Diuma, žinoma, publikuoja savo vardu. Toks įžūlumas kelia daugybę aistrų. Prasta ir pigi Diuma rašliava užrūstina ir grafienę Aną Dorn, po tragiško incidento praradusią vyrą.

Tačiau Anos ir Aleksandro keliams susidūrus paaiškėja, kad jiedu turi bendrą priešą. Pasirodo, žmogus, kaltas dėl Anos vyro mirties, – tai šarlatanas magnetistas Lemetras, mėginantis iš Diuma išpešti rašytojo tėvo neva nusavintus tris amuletus. Diuma būtų ne prieš parduoti juos už gerus pinigus, bet amuletai, deja, jau perduoti Luvrui, o iš ten iškeliavo į Sankt Peterburgo Ermitažą ir Britų muziejų. Ana, savo nuostabai, susivienija su keistuoliu Diuma, abu nusprendžia pirmiau už sukčių atgauti muziejams perduotus amuletus ir leidžiasi į nuotykį per visą Europą. Juolab šie amuletai, anot Lemetro, turi magiškų galių.

1965 m. gimęs Dirkas Husemanas studijavo ankstyvąją istoriją, archeologiją ir etnologiją. Publikuoja straipsnius įvairiuose specializuotuose žurnaluose. Vokietijoje itin populiarus rašytojas jau išleido 7 istorinius romanus.

„Lietus Amsterdame“ – tai istorija, kurioje susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. 

Jaunas žurnalistas velionio tėvo albume aptinka nuotrauką iš Amsterdamo, kurioje užfiksuotas žydų tautybės senelių kaimynas. Nutaręs išsiaiškinti tėvo ryšį su nufotografuotu asmeniu ir parašyti apie tai straipsnį, nuvyksta į Amsterdamą. 

Istorija pasirodo visiškai kitokia, nei iš pradžių manė. Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atskirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas. Žurnalistas įsitraukia į savo šeimos praeities ir kartu šiurpių Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų tyrinėjimus. 

Giminės istorija įgyja kriminalinio pasakojimo bruožų. 

„Lietus Amsterdame“ – penktasis Valdo Barto slapyvardžiu grožines knygas pasirašančio žurnalisto, politikos apžvalgininko Valdo Bartasevičiaus romanas. Ankstesnės knygos „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“, „Spąstai“ priskirtinos detektyvų ir kriminalinio romano žanrui.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Penktojoje šios serijos knygoje „Serui Filipui, su meile“ pasakojama Eloizos istorija. Sezoną po sezono ji kaip išgalėdama vengė vedybų. Ir jai pavyko! Tačiau dabar Eloiza nebėra tokia įsitikinusi, kad jai išties skirta senmergės dalia, ypač kai geriausia draugė Penelopė, su kuria tikėjosi džiaugsmingai dalytis panašiu likimu, ne tik įsimylėjo, bet ir atrado santuokinę laimę. Staiga Eloiza ima baimintis, kad padarė klaidą, kurios ištaisyti nebegali...

„Išmoninga ir šmaikšti istorija.“

TIME MAGAZINE

Tai, kad Eloiza Bridžerton – senmergė, serui Filipui atrodė tik privalumas. Pasipiršo jai manydamas, kad ji veikiausiai jau kiek desperatiškai laukia vedybų pasiūlymo, ir tikėdamasis gauti ramią, nepretenzingą pačią. Tik desperacija Eloizai anaiptol nebūdinga. Šios ant jo durų slenksčio netikėtai išdygusios gražios moters ramia taip pat nepavadinsi, o tomis retomis akimirkomis, kai ji pagaliau liaujasi tauškusi, jis labai trokšta... ją pabučiuoti.

Eloiza Bridžerton, sulaukusi sero Filipo pasiūlymo, sutrinka – juk nė nebuvo jo sutikusi. Ir vis dėlto... ima apie tai svarstyti, o galiausiai pati nebesupranta, kaip vidury nakties atsiduria išsinuomotoje karietoje, vežančioje ją susitikti su šiuo įžūliu vyru.

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“ 
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

Nikas Fosa, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys, sugrįžęs gyventi į savo šeimos gimtąją žemę, tikino griežtai nesikišiantis į senbuvių ukrainiečių laisvės kovas. Bet vieną dieną į pavojų patenka jo mylimoji, ir Nikas, įkvėptas paprastų ukrainiečių atkaklumo, supranta nebegalintis likti nuošaly. Kijevo širdyje tebeverda kruvina Maidano revoliucijos kova. Įširdusi minia reikalauja prezidento zeko galvos, o mūšių horizonte pamažu veriasi didžiojo brolio burna, ciniškai kvatodama ir siekdama praryti Ukrainos žemes. Šiose lyg užkratas ima plisti žalieji žmogeliukai ir vietiniams plaudami smegenis ima šokdinti pagal naujo šeimininko dūdelę. Nikas leidžiasi į nesaugų kelią išžvalgyti tiesos.

Romanas „Dūris“ – lyg drobė, kurios kiekviena gija – tai paprastų ukrainiečių, nepavargstančių kovoti už laisvą tėvynę, istorija.

„Kinematografinis romano paveikumas pritrenkia detalių gausa, charakterių tikroviškumu, aistringu įsigilinimu į medžiagą ir esmingu istorinio virsmo pojūčiu.“

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Rastauskas

Ramūnas Bogdanas (gim. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kyjive, Odesoje, Mykolajive, Dnipre. Kinijoje įšventintas į 13-os kartos čen stiliaus taidzi kovos meistrus. „Dūris“ – baigiamoji R. Bogdano romanų trilogijos „Ukrainos tridantis“, skirtos 2013–2014 m. įvykiams Ukrainoje, knyga. 2018 m. pasirodė pirmas trilogijos romanas „Prie bedugnės“, o 2020 m. antrasis – „Juodas sniegas, raudonas dangus“.

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?  

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi...“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei...“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą? 

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Šimtas baltų mersedesų” „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“ autorė. „Kas būtų, jei“ – jau penkioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. LATGA duomenimis prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

Pasauline sensacija tapęs „New York Times“ bestseleris nr. 1

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ – tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

Rašytojo Folkerio Kučerio (Volker Kutscher) sukurtas knygų ciklas apie komisarą Gereoną Ratą sulaukė pasaulinės šlovės ir virto populiariu serialu „Babilonas Berlynas“.  „Tyli mirtis“ – antroji serijos knyga; ją galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį.

1930-ųjų Berlynas. Komisaras Gereonas Ratas iškviečiamas į nelaimės vietą: filmavimo metu kino prožektorius nukrinta ir mirtinai sužaloja nebyliojo kino žvaigždę Betę Vinter. Beprotiško populiarumo sulaukusios žvaigždės žūtis sukrečia visą kino industriją. 

Ratas įtaria, kad tai galėjo būti sabotažas ar, dar blogiau, – šaltakraujiškas suplanuotas nusikaltimas. Netrukus randamas dar vienos aktorės kūnas, šįkart neabejotinai mirusios protu nesuvokiama smurtine mirtimi. Tirdamas nusikaltimus komisaras vis geriau susipažįsta su prabangaus kino verslo užkulisiais ir atskleidžia, kas slypi už blizgučių ir šypsenų. Negana įtampos darbe, ir asmeniniai santykiai eina šuniui ant uodegos.. 

Antrajame ciklo apie Gereoną Ratą romane F. Kučeris pasakoja apie tarpukario Vokietiją, talentingai atgaivina unikalią ketvirtojo dešimtmečio Berlyno atmosferą ir subtiliai atskleidžia tų laikų sąsajas su mūsų dienomis. 

1962 m. gimęs, dabar Kelne gyvenantis F. Kučeris yra baigęs vokiečių kalbos, filosofijos ir istorijos studijas, dirbęs žurnalistinį darbą. Pirmąjį romaną išleido 1995-aisiais. Maždaug po dešimtmečio, šovus idėjai apie istorinių romanų ciklą, F. Kučeris metė žurnalistiką ir 2008-aisiais išleido pirmąją serijos apie Gereoną Ratą dalį „Šlapia žuvis“. Ji sulaukė didžiulio populiarumo. Autorius iš viso yra parašęs aštuonis serijos romanus ir dvi noveles.

SKIRTINGI. YPATINGI. NESUSTABDOMI. 

Turtingas švedų aristokratų palikuonis, Stanfordo universiteto psichologijos profesorius Hansas Rekė ir pabėgėlių iš Čilės šeimoje užaugusi Stokholmo policininkė Mikaela Vargas realiame pasaulyje neturėtų jokių šansų pažinti vienas kito. Tačiau netikėtai susiklosčiusios aplinkybės privertė juos susivienyti ir imtis keistos bylos tyrimo.

Stokholmo priemiestyje aptinkamas mirtinai sužaloto futbolo teisėjo Jamalio Kabiro kūnas. Vos prieš metus iš Talibano valdomo Afganistano ištrūkęs vyras dirbo su afganų pabėgėliais, rengė vaikų futbolo treniruotes ir teisėjavo jaunimo varžybose. Teisėjo nužudymo bylą tiriantys policininkai neabejoja, kad kaltininkas – rungtynėse dalyvavusio futbolininko tėvas Džuzepė Kosta. Karštakošis ir agresyvus vyras tądien buvo neblaivus, įsivėlė į konfliktą su teisėju, o vėliau sekė Kabirą laikydamas rankoje akmenį.

Regis, viskas akivaizdu. Vienintelė bėda – Džuzepė Kosta atkakliai nesutinka prisipažinti, o turimų įkalčių nepakanka jo kaltei įrodyti. Ieškodami išeities policininkai kreipėsi į Hansą Rekę. Pripažintas tardymo technikų specialistas susipažinęs su bylos medžiaga nedvejodamas pareiškė, kad policijos tyrimas remiasi klaidingomis prielaidomis, o tikrasis žudikas – vis dar laisvėje.

Rekės žodžiai tyrime dalyvavusios Mikaelos Vargas galvoje pasėjo abejonių sėklą. Profesorius ir detektyvė žingsnis po žingsnio artėja prie nusikaltimo ištakų, vis aiškiau suvokdami, kad Jamalio Kabiro praeitis sutepta krauju ir gali užtraukti mirtiną pavojų net ir tyrėjams.

Įspūdingais bestseleriais Švedijos skaitytojų širdis užkariavęs DAVIDAS LAGERCRANTZAS (g. 1962) pristato pirmąją naujo kriminalinio serialo apie Rekę ir Vargas dalį. Geriausiomis klasikinių Šerloko Holmso romanų spalvomis žaižaruojantis kūrinys stebina netikėtais siužeto vingiais, ryškiais psichologiniais potėpiais ir suvokimu, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

VIKTORIJA – simpatiška fotografė, turinti puikų humoro jausmą, nebijanti pasijuokti iš savęs. Legendinę Bridžitą Džouns primenanti mergina nesuka galvos dėl kūno linijų – ji tikrai nesušoktų „Gulbių ežere“, juolab strazdanomis nubarstytą nosį yra pasibalnojusi amžinai trukdančiais akiniais. Viktorija – gyvenimiška, paprasta ir nuoširdi.

JORIS – holivudinės išvaizdos odontologas, po ilgo laiko grįžęs į gimtąjį miestą. Vyrui ramybės neduoda praeities demonai, dažnai aplankantys sapnuose. Joris siekia suvesti sąskaitas su žmogumi, sugriovusiu jam gyvenimą. Ar jauną gydytoją apraizgęs paslapčių voratinklis jo neįkalins?

Kartais nuodėmingas „ak, kaip norisi ko nors saldaus“ prieš miegą gali būti lemtingas. O protą jaukiantys jausmai užsimegzti netikėčiausiu laiku ir netikėčiausiose vietose – kad ir... odontologo kėdėje!

JAUSMŲ ISTORIJA SU ŽIUPSNIU TRILERIO ĮTAMPOS IR SAUJA HUMORO NEAPLENKIANT RIMTŲ TEMŲ. TRUPINĖLIS TIKRO GYVENIMO, KURIAME YRA VIETOS IR SKAMBIAM JUOKUI, IR GRAUDŽIOMS AŠAROMS.

Debiutuojanti autorė Ieva Vill gyvena gražiame Suvalkijos mieste, kartu su vyru dirba fotografais. Humoro nestokojanti rašytoja įkvėpimo semiasi iš kasdienių situacijų. Anot Ievos, pats gyvenimas yra margas ir įdomus – tereikia apsidairyti i r viską užrašyti.

„Gęstančių žvaigždžių miškas“ – tai jaudinantis pasakojimas apie merginą, kuri panaudoja savo žinias apie girią, kad padėtų žydų pabėgėliams pasislėpti nuo nacių Antrojo pasaulinio karo metais 

Dvejų metų Jona buvo pavogta iš turtingų tėvų vokiečių ir užauginta atšiaurioje Rytų Europos girioje, kuri tapo jos namais. Senutė Džeruša išmokė ją išgyventi gamtoje be kitų pagalbos. 1941 m. Džeruša miršta ir dvidešimt vienų metų Jona girioje lieka visiškai viena. Sykį  ji netikėtai sutinka būrį žydų, bėgančių nuo nacių teroro. Sužinojusi, kas vyksta pasaulyje anapus miško tankmių, ji prisiekia perteikti būriui savo žinias apie tai, kaip išlikti gyvam girioje. Savo ruožtu žydai išmoko merginą atverti širdį po daugybės atskirties metų. Vis dėlto vieną dieną, išduota mylimojo, ji palieka būrį ir atsiduria vokiečių okupuotame kaime, o čia įvyksta sukrečiantis susidūrimas tarp jos praeities ir dabarties, galintis viską pakeisti.

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje. Lietuvių kalba yra išleisti jos romanai „Dingusių vardų knyga“ ir „Užmaršties saldumas“.

„Neužmirštami veikėjai, didžiulės įtampos drama ir gilios emocijos – visa tai išlieka ir po to, kai užmiršti paskutiniai žodžiai... „Gęstančių žvaigždžių miškas“ – pasakojimas, kuris sujaudins, pakeis ir pakylės skaitytoją aukštyn.“ — Santa Montefiore

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių. 

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“

Catherine Taylor 

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą vertą padėkos.“

Daisy Hildyard 

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.

„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“
„Booker Prize“ komisija

„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer

„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo

„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley

Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce'o „Dubliniečiai“ ir Hanya'os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

„– Reikia pagimdyti sūnų, būtinai reikia pagimdyti sūnų, reikia dviejų sūnų...
Kai gimė Kim Injongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleiskite, mamyte. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.
Močiutė šiltai ramino marčią:
– Viskas gerai. Antrą pagimdysi sūnų.
Kai gimė Kim Džijongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleisk, vaikeliuk. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.“

Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja.

Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.

„Kim Džijongė, gimusi 1982“ – kliniškai sterilia proza perteiktas liudijimas, ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur sumenkinimas, gebėjimų ir galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas tampa kasdienybe. Tai ne tik Kim Džijongės – tai kiekvienos moters istorija.

„Kim Džijongė tarsi auka, stiklinė figūrėlė, sudaužyta, kad išsilietų susikaupusi neteisybė.“
Guardian

„Apnuogina tiesas ir nebeleidžia nuo jų nukreipti žvilgsnio.“
Daily Telegraph

Cho Nam-joo (Čio Namdžiū, gim. 1978) – buvusi televizijos laidų scenaristė, rašytoja. Statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremto debiutinio jos romano „Kim Džijongė, gimusi 1982“ pasirodymas 2016 m. sutapo su didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga Pietų Korėjoje ir tapo šios bangos simboliu. Išdrįsusi kvestionuoti iki tol neliečiamas temas, Cho Nam-joo susilaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir stipraus palaikymo: vien Pietų Korėjoje parduota daugiau nei 1,3 mln. knygos egzempliorių, romanas išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, nominuotas „National Book Award“ apdovanojimui, pagal jį pastatytas filmas.

Tikroviškas, provokuojantis, intelektualus – tai romanas apie dvi koledžo studentes ir jų keistoką netikėtai užsimezgusį ryšį su sutuoktinių pora.

21-erių Fransė – šalto proto koledžo studentė ir perspektyvi poetė, niūriai stebinti aplinkinį pasaulį. Ji visa siela atsidavusi kūrybai ir gražuolei, save įsimylėjusiai geriausiai draugei Bobei. Merginos kartu dalyvauja Dublino poezijos vakaruose, skaito eiles, linksminasi ir mėgaujasi gyvenimu. 

Viskas pasikeičia žinomai žurnalistei ir fotografei Melisai po vieno renginio pasikvietus merginas į savo namus. Bobę sužavi kiek vyresnė Melisa, o Fransei belieka pavydžiai gėrėtis prabangiais poros namais ir jos vyru, profesionaliu aktoriumi Niku. Patraukliam vyriškiui iš pradžių nė motais naujos žmonos draugės, bet netrukus Fransė pajunta, kad už atšiauroko kevalo slepiasi jautri ir sąmojinga asmenybė.

Nekaltas flirtas, peraugantis į keistą artumą ir nenugalimą kūnišką trauką, neaiškūs santykiai su Bobe, sudėtingi ryšiai su rimtų psichinių problemų turinčiu tėvu apverčia Fransės pasaulį aukštyn kojom. Jai tenka iš naujo atrasti savo vietą ir gyvenimo prasmę.

Pirmasis rašytojos Sally Rooney romanas „Pokalbiai su draugais“ – nepatogus, provokuojantis, subtiliu humoru žaižaruojantis intelektualus pasakojimas apie nenuspėjamą it amerikietiški kalneliai dviejų moterų draugystę.

„Tikras hitas, negailestinga ir realistiška komedija apie svetimavimą ir draugystę.“

Entertainment Weekly

Nepaprasta dykumų mergaitės istorija

Waris Dirie gimė 1965 metais Somalio klajoklių gentyje. Jos vaikystė – tai nesibaigianti kelionė per dykumas su šeimos auginamais galvijais. Būdama penkerių ji išgyveno Afrikos klajoklių gentyse plačiai paplitusią moteriškų genitalijų apipjaustymo ceremoniją, palikusią ne tik fizinius, bet ir gilius dvasinius randus. Kai tėvas nusprendė 13-metę dukterį ištekinti už gerokai vyresnio vyro, Waris pirmą kartą pasipriešino likimui. Ji slapčia paliko gimtuosius namus ir pabėgo į Vakarus. Ten ją netikėtai pastebėjo mados fotografas ir netrukus paauglei atsivėrė stulbinantis aukštosios mados pasaulis.

Tapusi pasaulinio garso manekene Waris niekada nepamiršo savo šaknų. Pasiekusi karjeros viršūnę ji išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą ir pasidalino savo asmenine patirtimi. 1997 metais Waris Dirie tapo Jungtinių Tautų Organizacijos ypatingąja ambasadore ir prisidėjo prie kovos su mergaičių apipjaustymu.

Waris istorija – neįtikėtinos drąsos ir nepalaužiamo tikėjimo manifestas. Iš Somalio dykumų pakilusi į aukštosios mados pasaulį, ji atkakliai grūmėsi su visomis negandomis – ir kovą laimėjo. Tai yra gražiausias įkvėpimas visiems ir kiekvienam.

Elton John

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Woman'Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.