Romanai

Ypač ilgėjausi jaunystės, debiuto, pirmos knygos, naujos pradžios. Pradėti iš naujo, gyventi iš naujo, būti kitu buvo didžiulė pagunda mano gyvenime. Savo knygų viršeliuose skaičiau: „...keli turtingi gyvenimai... lakūnas, diplomatas, rašytojas...“

Įkopęs į septintą dešimtį, Romainas Gary buvo vienas populiariausių Prancūzijos rašytojų ir žurnalistų. Jausdamas, kad skaitytojai bei kritikai jau yra priklijavę jam pripažinto, tačiau geriausius laikus jau pragyvenusio rašytojo etiketę, kitą romaną jis pasirašė Emilio Ažaro slapyvardžiu. Antroji šiuo vardu pasirašyta knyga Gyvenimas dar prieš akis sulaukė didžiulės sėkmės, pelnė rašytojui Goncourt'ų premiją ir tapo perkamiausiu XX amžiaus prancūzų romanu.

Toks populiarumas kėlė skaitytojų smalsumą, kas yra Emilis Ažaras. Bandydamas paslėpti pėdsakus, Gary sukūrė romaną Pseudo - melagingą išpažintį ir vieną sėkmingiausių literatūrinių mistifikacijų. Prisidengdamas dviem kaukėmis Gary žaidė dvigubą ar net trigubą žaidimą – apsimetė esąs Polis Pavlovičius, prisipažįstantis esąs Emilis Ažaras, autorius knygų, kurias parašė pats Gary.

Kai pasirašiau kelis šimtus kartų, kambariūkščio kiliminė danga buvo nuklota baltais lapais, juose į visas puses šliaužė mano pseudo, o mane suėmė klaiki baimė: parašas darėsi vis tvirtesnis, vis panašesnis, identiškas, toks, koks yra, vis stabilesnis. Jis buvo čia. Kažkoks žmogus, tapatybė, spąstai visam gyvenimui, nebuvimo buvimas, negalia, deformacija, sužalojimas pamažu mane savinosi, virto manimi. Emilis Ažaras. Aš įsikūnijau.

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Bakmano (Fredrik Backman) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį, urzgiantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti visame pasaulyje daugiau nei 25-iomis kalbomis.

Brita Marija (jau pažįstama iš knygos „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“) negali pakęsti netvarkos. Sujauktas virtuvės stalčius ar pūkų kamuolėlis rūbų džiovyklėje jai prilygsta kone mirtinai nuodėmei. Žinoma, ji atkreipia žmonių dėmesį į tokias (ir panašias) netvarkos apraiškas, bet laikosi „gero tono“ ir jokiu būdu jų neteisia – kad ir kokie netvarkingi, nemandagūs ar įtartini jie būtų. Brita Marija tik nori savotiškai jiems padėti. Bet žmonės moters pagalbą dažnai supranta kaip nepamatuotą kritiką ir kišimąsi ne į savo reikalus.

Palikusi savo neištikimą vyrą Kentą, Brita Marija apsistoja mažame Borgo miestelyje, kuriame žymiausi objektai yra picerija ir gėlių parduotuvė. Įsidarbinusi baigiančiame sugriūti vietos poilsio ir pramogų centre, moteris pamažu susipažįsta su naujaisiais savo kaimynais ir miestelio gyventojais, o čia netrūksta savų keistuolių, veltėdžių ir kitokių „tvarkos nemylinčių“ personažų. Žinoma, Brita Marija negali nutylėti jokių netvarkos apraiškų ir pamažu pasijunta įtraukta į audringą vietinių gyventojų kasdienybę. O didžiausias iššūkis jos laukia, kuomet moteris netikėtai pačiai sau tampa itin netalentingų vietinių vaikų futbolo komandos trenere.

Knygos tekste apstu paradoksų, humoro ir išminties, tai romanas, skirtas universaliam skoniui, jis patenkins ir didžiausią literatūros gurmaną,  ir skaitytoją, kuris imoka džiaugtis tiesiog puikiai papasakota istorija. Rašytojo sukurti personažai paperka nuoširdumu, humoru ir empatija bei džiugina, graudina ir šildo viso pasaulio skaitytojų širdis.

„Įžvalgi, jautri, miela ir įkvepianti istorija apie tikrąsias gyvenimo tiesas.“

Publishers Weekly (JAV)

„Nuostabi atgailos, vilties ir džiaugsmo istorija, trykštanti ypatingu jautrumu ir humoru.“

Expressen (Švedija)

„Šitiek kalbama apie meilę, šeimą, o draugystė lieka fone, lyg būtų ne tokia svarbi. Bet juk draugystei pasibaigus atsiveria tuštuma, kurios nebeužpildysi.“

Silvia Avallone

Elizos ir Beatričės draugystė – audringa ir nenuspėjama, stipri ir neteisinga, absoliuti ir prieštaringa, o svarbiausia – užgimusi dalijantis tokia pat vidine tuštuma. Rodos, atgimti jai nutrūkus turėtų būti neįmanoma, bet kaip gyventi netekus žmogaus, kuris atrodo nepakeičiamas? Ir vis dėlto – tai tik viena draugystė...

Kada ji prasidėjo? Eliza nėra tikra. Galbūt tą vakarą paplūdimyje, kai nepažįstama mergina nuostabiomis smaragdinėmis akimis ją suprato geriau nei bet kas kitas pasaulyje, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jos neturi nieko bendro? O gal vėliau, kai jiedvi su Beatriče iš prašmatnaus butiko pavogė džinsus ir pabėgo motoroleriu? Vieną dalyką Eliza prisimena labai gerai – dieną, kai ta draugystė baigėsi. Praėjo trylika metų, o šis prisiminimas ją vis dar skaudina. Dabar visi mano, kad ją, Beatričę, pažįsta, nes žino, ką ji dėvi, ką valgo, kur atostogauja. Kai kurie ja žavisi, kiti jai pavydi arba jos nekenčia, dar kiti ją dievina, tačiau niekas nežino, kas iš tiesų slepiasi po jos visada vienoda šypsena. Ir niekas negalėtų įsivaizduoti, kad kadaise garsioji Roseti buvo tik paprasta Bea – jos geriausia draugė.

Tai nepaprastai šiandieniam pasauliui, persikėlusiam į socialinius tinklus ir įsivaizduojamą realybę, aktualus romanas. Jame nagrinėjamos opios ir labai subtilios temos: santykis tarp to, kas atrodai esantis ir kas esi iš tikrųjų, tarp tapatybės ir kitoniškumo, tiesos ir melo.

Detektyvas, vertas Quentino Tarantino ir brolių Coenų filmų.

Rogeris Braunas – geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus „galvų medžiotojas“. Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam – prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales.
Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve – tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausių meno istorijoje paveikslo savininku.
Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.

„Pavojingai ir negailestingai kursto skaitytoją versti puslapį po puslapio.“ 
Big Issue

„Dinamiško siužeto efektingas pasakojimas su užuomina į „Tomo Krauno aferą“ tik patvirtina, kad Nesbø – vienas puikiausių kriminalinių romanų rašytojų.“ 
Daily Mail

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui. 

ŠEŠTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.

O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti – juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…

Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.

Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos... Kaip sako Haris Hūlė, „dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę“.

Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai. Autorius – ne tik kvapą gniaužiančių istorijų meistras, bet ir puikus psichologas bei istorikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.

KETVIRTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai į galvą ir liepia skaičiuoti iki dvidešimt penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai – darbuotoja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. Žiaurūs bankų plėšimai tęsiasi...

Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastarąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamajame – įtariama, kad tai savižudybė.

Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su įžūliais bankų plėšimais.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Dauguma rašytojų moka sukelti skaitytojui šiurpuliukus. Jo Nesbø – vienas iš
nedaugelio, kurį skaitant oda šiurpsta nuolat.“
Linwood Barclay

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių.

SEPTINTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Iškritęs pirmasis sniegas prabangių namų rajoną apgaubė ramybe. Jo gyventojus Bekerius kiek suerzina kieme mįslingai atsiradęs sniego senis. Vėliau naktį Joną pažadina neaiškus garsas, jis eina ieškoti mamos, bet... namie jos nėra. Nedrąsiai pravėręs lauko duris berniukas žvilgsniu matuoja atstumą iki artimiausių kaimynų, kol jo akys užkliūva už priešais namą stovinčio sniego senio – šis ryši rožinį motinos šaliką.

Detektyvas Haris Hūlė užčiuopia ryšį tarp savo pašto dėžutėje rasto laiško ir dingusios moters. Paaiškėja, kad per pastarąjį dešimtmetį be žinios dingo jau vienuolika moterų ir kaskart tuo pat metu – vos tik pasirodo pirmasis sniegas... Žudikas diktuoja žaidimo taisykles ir, rodos, iš arti stebi kiekvieną Hario Hūlės žingsnį...

„Sniego senis“ – kriminalinis romanas su rafinuotais siaubo trilerio elementais. Tai viena šiurpiausių Jo Nesbø knygų.

„Neišmatuojamo gylio kaip sniegas, švytintis ir abstraktus kaip Beethoveno „Vėlyvasis kvartetas“, tiesiog unikali literatūrinė patirtis. Romanas pulsuoja energija, pagardintas ironija, kuri formuoja literatūrą, taip pat ir mano.“
James Ellroy, detektyvų rašytojas

„Neišmatuojamo gylio kaip sniegas, švytintis ir abstraktus kaip Beethoveno „Vėlyvasis kvartetas“, tiesiog unikali literatūrinė patirtis. Romanas pulsuoja energija, pagardintas ironija, kuri formuoja literatūrą, taip pat ir mano.“
James Ellroy, detektyvų rašytojas

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

PENKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Kaitrią vasaros dieną savo bute Osle randama nužudyta jauna moteris. Vienas jos rankos pirštas nupjautas, o po akies voku paslėptas mažas raudonas penkiakampės žvaigždės formos deimantas. Byla atitenka Hariui Hūlei ir Tomui Valeriui, kurį Hūlė įtaria nužudžius jo partnerę Eleną Jelten. Nors Hūlę ši draugija ne itin džiugina, detektyvas neturi kito pasirinkimo, kaip tik išsiblaivyti po dar vieno viskio butelio ir kibti į darbą. Juolab kad vos po penkių dienų gaunamas pranešimas apie dar vieną auką. Jos pirštas taip pat nupjautas, tačiau šįkart padabintas žiedu su raudonu penkiakampės žvaigždės formos deimantu.

Penki žvaigždės kampai, penki rankos pirštai, kas penkios dienos po naują auką. Akivaizdu – Osle siautėja serijinis žudikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

DEVINTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Vasara. Gustas tįso ant grindų viename Oslo butų. Netrukus jis mirs. Bandydamas suvokti, kas įvyko, jis pasakoja savo gyvenimo istoriją. Lauke skamba bažnyčios varpai.

Ruduo. Buvęs detektyvas Haris Hūlė po trejų metų, praleistų Honkonge, kur stengėsi atsikratyti praeities demonų, atvyksta į Oslą, tikėdamasis leidimo ištirti žmogžudystę. Tačiau byloje jau padėtas taškas. Jauną narkomaną Gustą greičiausiai nušovė draugas per konfliktą dėl kvaišalų. Hariui leidžiama aplankyti nuteistąjį kalėjime. Ir čia jis vėl susiduria su žaizdota savo praeitimi. Hūlė pradeda bene asmeniškiausios bylos tyrimą. Gusto istorija tęsiasi, o naktinio Oslo gatvėmis klaidžioja vaiduoklis.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Haris Hūlė – geresnis nei kada nors anksčiau.“
Dagsavisen

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, taip pat ir Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“, ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

AŠTUNTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle vėl neramu. Vėl siautėja paslaptingas žudikas. Pirmosios jo aukos – dvi jaunos moterys. Abi randamos su dvidešimt keturiomis keistomis durtinėmis žaizdomis, abi prigėrė savo pačių kraujyje. Nusikaltimo vietose – jokių įkalčių. Policija aklagatvyje, o žiniasklaida šurmuliuoja vis garsiau. Vienintelis galintis padėti žmogus – Haris Hūlė – pradingo ir nenori būti surastas. Tik išgirdęs žinią apie tėvo ligą jis grįžta į Oslą, tačiau neturi ūpo kištis į bylos tyrimą. Vis dėlto iš profesinės pareigos ir žmogiškumo pasiryžta žūtbūt surasti žudiką. Netrukus Hūlė supranta susidūręs su psichopatu.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Tobulas trileris... Atsiversk ir mėgaukis.“
THE GUARDIAN

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, taip pat ir Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“, ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą“, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį To aš nežinojau.“

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro“ daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro“ gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

„Skaitymo malonumas, mintyse jau virstantis filmu.“
Virginie Despentes

„Dubois kuria tragikomišką pasaulį, virtuoziškai valdydamas kasdienybės absurdą ir poeziją.“
Le Point

„Graži, tyra, melancholiška, pilna nevilties ir keistos paguodos knyga.“
Télérama

„Dubois humanizmas prabyla į pačią širdį.“
Bibliobs


Jean-Paul Dubois (Žanas Polis Diubua, gim. 1950 Tulūzoje) – vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, 23 kūrinių autorius, pelnęs tokias literatūros premijas kaip „Prix Femina“, „Prix du roman Fnac “, „Prix Alexandre-Vialatte“ ir kitas. 2019 m. už romaną „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ apdovanotas Goncourt'ų premija.

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.

„Bet jeigu vieną gražią dieną aš liausiuosi mylėjęs, vadinasi, praradau plaučius. Jūs – čia, moters šviesa spindi, ir nelaimė liaujasi buvusi gyvenimo duotybe.“

Apgirtusiam nuo skausmo, pasaulis Mišeliui atrodo lyg improvizuoto teatro, kartais absurdiško ir tragikomiško, scena. O pats jis – tarsi ašies netekęs, bet aplink jos regimybę vis besisukantis kūnas. Ką tik netekęs žmonos ir nepajėgdamas išvykti iš miesto, jis grįžta ir staiga gatvėje susiduria su nepažįstama, bet, regis, tokia artima moterimi. Du šviesos išsiilgę, nelaimės prislėgti žmonės leidžiasi į pažintį ir bando suprasti, kuo vienas kitam galėtų būti. 

„Moters šviesa“ – tai romanas apie pamatinį moteriškumą ir vyriškumą, grynosios meilės ilgesį ir jos pažadą. 

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

„Šedevras, pasmerktas tapti bestseleriu.“

Gian Paolo Serino, „Il Giornale“

1931 m. rugsėjo 19 d. Miuncheno Princo regento aikštės 16-o namo bute buvo aptiktas jaunos moters Angelos Raubal, vadinamos Geli, kūnas. Atrodytų, eilinė byla, tačiau akis badė kelios svarbios detalės: butas priklausė Vokietijos nacionalsocialistų partijos pirmininkui Adolfui Hitleriui, o žuvusioji buvo jo mylimiausia dukterėčia.

Bylos tyrimas patikėtas Miuncheno kriminalinės policijos komisarui Zigfridui Zaueriui ir jo padėjėjui Helmutui Forsteriui. Įkalčiai ir teismo medicinos ekspertizė rodė, kad mergina nusišovė savo dėdės pistoletu. Tai patvirtino ir įvykio liudininkai. Regis, byloje būtų galima dėti tašką.

Tačiau Zauerio tai neįtikina. Nors oficialiai byla baigta, jis žingsnis po žingsnio narplioja sudėtingą ir painų nusikaltimo voratinklį, kuriame įsipainioję ne tik ryškiausi fašistų partijos veikėjai, bet ir pats Hitleris. Atskleista tiesa apie fiurerį mestų šešėlį ne tik jam, bet ir visai partijai. Kartu pakeistų Vokietijos istoriją. Zaueriui teks priimti sunkų sprendimą, o priešininkai padarys viską, kad tiesa niekada nepaaiškėtų. 

„Miuncheno angelas“ – tikrais faktais paremtas detektyvinis romanas, kurio siužetas sukasi apie mįslingą Adolfo Hitlerio dukterėčios Angelos Raubal mirtį. Fabiano Massimi, ne vienus metus praleidęs archyvuose, naudodamasis policijos tyrimo medžiaga sukūrė daugiasluoksnį ir intriguojantį istorinį pasakojimą apie fašistų iškilimą ir priešininkų kūnais nuklotą jų žygį į Vokietijos valdžios viršūnę. 

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merilina Konoli ir Deividas Sorensonas įsimyli vienas kitą. Jie jauni, naivūs ir pilni idealizmo. Jie lengvabūdiškai žiūri į ateitį, bet abu tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, laukia smagiausios jų gyvenimo dienos. Praėjus keturiasdešimčiai metų Sorensonai vis dar įsimylėję ir turi keturias visiškai skirtingas dukteris, savaip siekiančias džiaugsmo, tačiau niekur nerandančias ramybės.

Jauna našlė Vendė guodžiasi svaigalais ir jaunesniais vyrais. Buvusi advokatė Violeta kovoja su nerimu ir nepasitikėjimu savimi. Dėstytoja Liza laukiasi kūdikio, nors nežinia, ar jo nori, nuo vyro, kurio turbūt nemyli. Greisė – dykinėjanti pagrandukė – gyvena melu, kurio niekas šeimoje nė neįtaria. Seserų likimus ženklina siekis atrasti meilę, panašią į regėtą tėvų namuose, – jos nuo mažens varžosi tarpusavyje, kiekviena ieškodama savojo kelio. Šeimos gyvenimo lūžio tašku tampa nelauktas paauglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslapčių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepaprastų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupiną šeimos istoriją.

„Mūsų smagiausios dienos“ – tai kelionė į praeitį ir į ateitį po vienos Čikagos šeimos gyvenimą. Šiame romane be galo jautriai ir taikliai kalbama apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties, bei nenuilstamas didelės, sudėtingos, mylinčios šeimos laimės paieškas.


„Šis nepakartojamas debiutas įsirėžia giliai – jo humoras, jo išmintis, jo tragizmas.“
Rebecca Makkai

„Turtinga, įtraukianti šeimos saga.“
New York Times Book Review

„Jei pasaulį galėtų išvysti Jonathano Franzeno ir Anne Tyler literatūrinės meilės vaisius, tai „Mūsų smagiausios dienos“ būtų šių rašytojų verta atžala.“
Guardian

„Jaudinanti odė sudėtingai, mylinčiai šeimai.“
Madeline Miller


Claire Lombardo (Klerė Lombardo) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų smagiausios dienos“ yra jos debiutinis romanas, 2020 m. nominuotas „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijai.

Bazilis – nepaprastai talentingas išradėjas. Grįžęs į gimtąjį Mon Pibiu miestą jis nusprendžia atidaryti neįprastą krautuvėlę ir pardavinėti provokuojamus daiktus, žadinančius emocijas, pojūčius, kūrybiškumą ir skatinančius mąstyti drąsiau.

Talentinga parfumerė Džulija jaučiasi nusivylusi, kad yra priversta švaistyti savo gabumus kūno priežiūros priemonėms. Ji labai norėtų kurti kažką daugiau nei tiesiog „skaniai kvepiančius“ produktus ir į kūrinius įdėti dalelę savo širdies.

Jos sūnus Artūras, mokyklos nekenčiantis maištingas paauglys, išlieja jausmus kurdamas po atviru dangumi. Gatvės menas – tai jo būdas išsakyti savo nuomonę, koks gi galėtų būti jo kelias šiame pasaulyje.

Tai romanas, kuriame autorė kalba apie žmones, netelpančius į visuomenės jiems pasiūlytus saugius rėmus, drąsą ir užsispyrimą siekti svajonės, apie kiekvieno mūsų išskirtinumą, žmonių tarpusavio ryšius, kūrybiškumo svarbą. Knyga įkvepia norą gyventi visavertiškiau ir pradėti taikyti atkaklianarsę – svarbiausią „Taškuoto zebro krautuvėlės“ filosofinį principą.

Raphaëlle Giordano jau spėjo išgarsėti knygomis „Tavo gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“, „Diena, kai liūtai ims ėsti salotas“ ir „Kupidonas kartoniniais sparnais“. Naujausias jos romanas tęsia geriausias tokių knygų kaip „Dievas visada keliauja incognito“ (aut. Laurent Gounelle) tradicijas ir skiriamas visiems, kurie ieško įkvepiančios, kasdienes problemas spręsti padedančios literatūros.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Pirmoje knygoje – HERCOGAS IR AŠ – pasakojama apie Dafnę Bridžerton, vyriausiąją iš Bridžertonų seserų.

Dafnė, naujojo sezono debiutantė, sumani ir sąmojinga mergina, be vargo mezga draugystes su geidžiamiausiais Londono viengungiais, kurie, deja, jos nemato kaip būsimos žmonos, nes sąžiningoji Dafnė atsisako žaisti viliokiškus žaidimus, privalomus pagal nerašytas to meto Londono aukštuomenės taisykles.

Kitaip nei Dafnė, Heistingso hercogas Saimonas Basetas – geidžiamiausias jaunikis Londone – draugiškumu visai netrykšta. Jis tvirtai apsisprendęs vengti ir santuokos, ir visuomenės vakarėlių – lygiai taip pat kaip visą vaikystę jo vengė atsainus, jį niekinęs tėvas. Netikėtai sutikęs geriausio draugo seserį Dafnę, Saimonas sugalvoja planą: Dafnei sutikus su netikromis piršlybomis, jis atsikratytų įkyrių, savo dukteris jam peršančių mamyčių, o tuo tarpu smarkiai pagerėjus Dafnės reputacijai ji, tikėtina, sulauktų dėmesio vertų santuokos pasiūlymų.

Iš pradžių planas veikia nepriekaištingai, tačiau negailestingame, paviršinio žvilgesio ir apkalbų kupiname Londono elito pasaulyje tikram galima būti tik dėl vieno – meilė nepaiso jokių taisyklių.

Ši kupina šmaikštaus humoro, ryškių charakterių ir aistrų kronika, kurioje atsiskleidžia istorinis Romantizmo epochos paveikslas, jau tapo pasauliniu bestseleriu.

„Sumaniai ir žaismingai parašyta.“

Time magazine

„Tais pačiais metais, kai Volfgangas Amadėjus Mocartas parašė menuetą klavesinui,  tais pačiais, kai pirmą kartą buvo išleistos vaikiškos dainos Mirgėk, mirgėk, žvaigždele gaidos, tais pačiais, tai yra 1761-aisiais metais... gimė neišnešiotas kūdikis.“ 

Anė Mari Grosholc, mažutė, neišvaizdi, keistokų veido bruožų mergaitė, net ir suaugusi liko nedidukė, tad ją vadino tiesiog Maže. Vargu ar kas tikėjosi, kad ji taps didingos istorijos dalimi. Vargu ar kas tikėjosi, kad apskritai išgyvens. Neteko tėvų vos 7-erių, augo pas ekscentrišką daktarą Filipą Kurcijų, kuris Berno ligoninei medicinos tikslais iš vaško liejo įvairias žmogaus kūno dalis. Mažė tapo jo padėjėja ir greitai perprato šį subtilų amatą. 

Pirmąją vaškinę galvą Mažė išliejo Paryžiuje. Netrukus garsas apie makabrišką kolekciją, kurią sudarė žymiausių to meto filosofų, rašytojų ir žudikų vaškinės galvos, plačiai pasklido po Prancūzijos sostinę ir net pasiekė Versalio rūmus. Mažė savo akimis regėjo karaliaus dvaro prabangą ir varguomenės skurdą, matė kruviną revoliuciją, o kai jai pristatydavo nukirsdintų karališkosios šeimos narių ir revoliucionierių galvas, liejo jas iš vaško. Išskirtinis amatas padėjo išvengti giljotinos. Vėliau dėl šviesesnės ateities nustekentą Paryžių iškeitė į prašmatnų Londoną. Beikerio gatvėje įkūrusi Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų sulaukė didžiulės šlovės.

Šio pasaulinio bestselerio autorius Edwardas Carey 15 metų audė pasakojimą apie našlaitę, savo rankomis lietusią karalių, filosofų, revoliucionierių galvas. Išmoningai derindamas faktus ir vaizduotę, jis sukūrė įsimintiną legendinės Madame Tussaud gyvenimo istoriją.

„Žavingai atkurta ir iliustruota Madam Tiuso gyvenimo istorija rodo, kaip iš mažos sėklytės išauga didingas medis. Jaunatvišku džiaugsmu alsuojantis pasakojimas, sodri atmosfera ir šiek tiek makabriškas humoras – puikūs šios nepamirštamos knygos ingredientai.“

Olga Tokarczuk

„Nepražiopsokite šio ekscentriško literatūros stebuklo.“

@MargaretAtwood

2018 m. Šiaurės Karolina. Morgan Kristofer vos dvidešimt vieni, o jos ir taip nelengvas gyvenimas per akimirką virsta visai nepakeliamu: prisiėmusi kaltę už nusikaltimą, kurio nepadarė, ji nubaudžiama trejus metus kalėti ir jos svajonė tapti menininke nustumiama į antrą planą. Tačiau po metų Morgan sulaukia paslaptingos lankytojos ir jos siūlymo – jei Morgan sutiks restauruoti seną,  miestelio paštui kurtą freską, ji atgaus laisvę. Apie restauravimą Morgan ničnieko nenutuokia, tačiau kalėjime pasilikti taip pat nebegali, todėl sutinka. Ji tikėjosi, kad darbas bus išties sunkus, tačiau negalėjo žinoti, kad po freską dengiančiu storu nešvarumų sluoksniu ras kraupų pasakojimą apie beprotybę, smurtą ir miestelio sąmokslą bet kuria kaina saugoti paslaptis.

1940 m. Šiaurės Karolina. Iš Naujojo Džersio kilusi dailininkė Ana Deil laimi nacionalinį konkursą – ji tapys freską Identono, Šiaurės Karolinos miestelio, paštui. Vos dvidešimt dvejų ir šiame pasaulyje jau vienui viena, Ana nedvejodama imasi malonaus, o dar ir pelningo darbo. Ji pasineria į miestelio gyvenimą, tikėdamasi kuo geriau jį pavaizduoti savo freskoje, ir net nenutuokia, kaip giliai čia įsišakniję išankstiniai nusistatymai, kad už uždarų durų čia slypi gausybė paslapčių, o nepritampantiems tenka skaudžiai sumokėti.

Kas nutiko Anai Deil? Galbūt užuominos slypi senoje, smarkiai apdraskytoje freskoje? Ar Morgan pavyks įveikti savo demonus ir išsiaiškinti, kas slepiasi po storais melo sluoksniais?

Knygoje Diane Chamberlain meistriškai suderina asmeninę dramą, detektyvą, žavintį meno pasaulio paslaptingumą ir tokias aktualias temas kaip alkoholizmas, rasių problemos ir moterų emancipacija.

„Tai romanas apie meną ir paslaptis, jis įtraukia skaitytoją nuo pirmų puslapių ir palengva veda prie šokiruojančios pabaigos.“

People Magazine, Best New Books

„Įtraukiantis, faktinės informacijos nestokojantis ir susimąstyti verčiantis meninis detektyvas.“

Kirkus Reviews

Keturiasdešimtmečio Dominyko gyvenimas byra į šipulius: vėžys pasiglemžė jo motiną, jį paliko žmona, o naujoji draugė kelia vien rūpesčius. Dominykas negali pakęsti vaikystę apnuodijusio patėvio, bet didžiausias jo galvos skausmas yra paranojine šizofrenija sergantis brolis dvynys Tomas.

1990 metų spalio 12 dienos popietę Tomas pašiurpina visus viešosios Tri Riverso miestelio bibliotekos lankytojus. Pareiškęs, kad tai auka Dievui ir bandymas atkreipti dėmesį į karo Irake beprasmybę, jis šaltakraujiškai save sužaloja patėvio peiliu. Priblokštas Dominykas mėgina tesėti mirties patale gulėjusiai mamai duotą pažadą visada rūpintis savo broliu ir stengiasi ištraukti Tomą iš griežto režimo psichiatrinės gydyklos.

Siekdamas susigrąžinti brolį Dominykas yra priverstas stoti į akistatą ne tik su teisine šalies sistema, bet ir su savo vidiniais demonais. Kad suprastų brolį ir jo ligą, jis privalo pažvelgti į savo pykčio bei neapykantos šaltinį. Ši skausminga kelionė gali jį išgelbėti. Arba – galutinai pražudyti.

Amerikiečių rašytojas Wally Lamb sukūrė įspūdingą, širdį veriančią, mistišką ir nuoširdžiai jautrią istoriją apie susvetimėjimą ir žmogišką ryšį, naikinimą ir atsinaujinimą, kaltę ir pasiaukojimą, neapykantą ir atleidimą.

Romanas „Bent tiek aš žinau“ buvo įtrauktas į prestižinio Oprah knygų klubo sąrašus, taip pat sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo pasauliniu bestseleriu. Jo motyvais 2020 metais buvo sukurtas HBO serialas.

„Šią knygą sunku skaityti, dar sunkiau – nustoti skaičius, o pamiršti perskaičius – tiesiog neįmanoma.“

USA Today

Gali išgelbėti šimtus gyvybių. Arba tą, kuri tau yra pati svarbiausia.

Skrydžių palydovė Mina ruošiasi pirmajam tiesioginiam skrydžiui iš Londono į Sidnėjų. Istorinis įvykis sulaukė išskirtinio žiniasklaidos dėmesio, lėktuve pilna įžymybių bei žurnalistų. Mina stengiasi susitelkti į jos laukiantį darbą, pamiršti gyvenimą nuodijančias šeimines problemas ir rūpesčius dėl penkiametės dukrelės Sofijos psichologinių bėdų.

Tačiau lėktuvui pakilus Mina gauna keistą žinutę. Kažkas nori, kad ji padėtų užgrobti lėktuvą ir neleistų jam pasiekti Sidnėjaus. Tai skamba kaip nevykęs pokštas, tačiau skrydžio metu mirusio keleivio piniginėje aptikta Sofijos nuotrauka įtikina ją, kad padėtis rimta. Jos šeimai gresia mirtinas pavojus. Bet jei ji įvykdys teroristų reikalavimus, žus dar daugiau žmonių.

Skrydis iš Londono į Sidnėjų truks 20 valandų. Per tą laiką Mina privalo pasirinkti: išgelbėti šimtus nepažįstamųjų ar paaukoti visus dėl mylimiausių žmonių saugumo?

Britų autorės Clare Mackintosh knygos išverstos į 35 kalbas ir išleistos daugiau nei dviejų milijonų egzempliorių tiražu. Debiutiniu romanu „Leidau tau išeiti“ išgarsėjusi, o pasaulinę šlovę sutvirtinusi bestseleriais „Matau tave“ ir „Po pabaigos“, rašytoja pristato dar vieną įspūdingą psichologinį trilerį.

„Nuoširdžiai šokiruojantis ir išmoningas psichologinis trileris.“

New York Times Book Review