Romanai

Nepaprastas bučinys…

…pakeis jos paprastą gyvenimą!

Menininkei Indigai tapant oficialų Ridianijos princo Ištvano portretą, jos sukaustytos emocijos tampa nebevaldomos, kai jie netikėtai pasibučiuoja! Po to, kai Ištvano šeima sunaikino jos tėvą, Indiga buvo įspėta niekada nepasitikėti Ridianijos karališkosios šeimos nariu. Bet nors jos protas įspėja, jog tai neturėtų vesti niekur toliau, Indiga įžvelgia Ištvano išskirtinumą. Rizikuodama savo širdimi ji žino, kad jam verta patikėti... savo ateitį!

Draugų vestuvės juos suvedė dar kartą. Jiedu pažino vienas kitą iš naujo!

Milijardierius pabrolys Kristofas priverstas padėti surengti geriausio draugo svajonių vestuves. Teks darbuotis su pamerge Adara. Kristofas negali pamiršti kitados tarp jų liepsnojusios aistros, tačiau nė už ką nesivels į rimtus santykius. Leidžiant laiką prabangioje privačioje saloje, tarp jų įsižiebia dar stipresni jausmai. Vis dėlto šį kartą Adara pareiškia suteiksianti klajokliui graikui antrą galimybę, tik jei šis prisieks amžiną meilę...

Gerdos darbas – keliauti po pasaulį ir rašyti. Ji prie nieko neprisiriša, niekur neįleidžia šaknų, o apie Lietuvą pagalvoja tik tada, kai telefonu kalbasi su broliu Kajumi. Tačiau iš močiutės paveldėtas namas ir nauja darbo užduotis po kelerių klajonių metų priverčia grįžti į gimtinę, į vietą, kurioje patyrė šviesiausias ir lengviausias akimirkas.

Romantiška sena vila nuošaliame Liepynės kaime greitai tampa galvos skausmu: parduoti ir tęsti klajones ar pabandyti įleisti čia šaknis? Bėgant vienišoms dienoms dideliuose tuščiuose kambariuose, Gerda yra priversta iš naujo įvertinti praeities ir dabarties santykius ir apsispręsti dėl ateities. Kai vienatvė rodosi nebepakeliama, Gerdos gyvenime atsiranda žmogus, kuris tampa jos kelrodžiu ne tik gamtos, bet ir jausmų pasaulyje.

Naujausias Ignės Ale romanas „Migruojantys paukščiai“ nukelia į Kuršių neriją – smėlio, pušų ir vandenų kraštą. Tai melancholiškas pasakojimas apie vienišumą, prigimties šauksmą ir meilę, gimstančią iš gilaus, nuoširdaus ryšio.

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.
Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.
Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“
Booklist

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.

Knygos veikėjai Ofisinis, Rūtelė, Edgaras, Tautvydas ir Arina gyvena tarp aukštų didmiesčio daugiabučių. Atsitiktinės pažintys, nepasitikėjimas savimi, priklausomybės, lengvų sprendimų paieškos – lošimas, alkoholis, dūmai, socialinių tinklų liūnas, emigracija – knygos veikėjų kasdienybė. Bet visi jie svajoja apie kitokį gyvenimą.

„Tiems, kurie neskaito“ – tai pasakojimas apie žmones, kuriuos galime sutikti bare penktadienio vakarą, sporto klube ar laukdami eilėje prie greitojo maisto kiosko. Galbūt tai mūsų vaikystės draugai ar seni klasiokai, o gal netgi mes patys arba mūsų jauni suaugę vaikai. 

Pirmoji tinklaraštininko Beno Lastausko knyga, parašyta gerai atpažįstamu žargonu, nevengiant organiško ir kartais itin šiurkštaus slengo, traukia autentiškais dialogais ir netikėtais siužeto posūkiais. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas pasakojimas kelia šiuolaikinio jauno žmogaus socialinio, emocinio gyvenimo ir priklausomybių klausimus, tampa lyg subjektyviu autoriaus antropologiniu tyrimu. 

„Žemė, žmonių planeta” - A. de Sent-Egziuperi plunksnai priklausantis romanas. Autoriaus, kurio kūryba žmonių sąmonėje susilieja su biografija, biografija su legenda, o asmenybė ir personažai tampa simboliais.

„Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti tikrus žmogaus rūpesčius. Tiesiogiai susiduri su vėju, su žvaigždėmis, su naktimi, su smėlynais, su jūra. Gudrumu rungiesi su gamtos jėgomis. Lauki aušros, kaip sodininkas laukia pavasario. Lauki eilinio aerodromo kaip žadėtosios žemės ir ieškai dangaus žvaigždėse savo tiesos.” 

Kai serijinis žudikas sutinka sau lygią priešininkę

Laisvėje siautėja serijinis žudikas, kuris grobiantis pažeidžiamas moteris. Vienintelis atpažinimo ženklas, kurį jis palieka, — aukų juosmens srityje išpjaustytos raidės. Kartais viena, kartais — dvi. Iš šių raidžių galima sudėti vardą. 

Užpuolęs Deizę Doson žudikas tikisi, kad rado naują auką. Nors ir smulkaus sudėjimo, mergina puikiai kovoja ir greitai išsilaisvina. Prieš pabėgdama iš nusikaltimo vietos Deizė spėja nuo užpuoliko kaklo nutraukti grandinėlę su medalionu, ir šis papuošalas tampa svarbiausiu įkalčiu. 

Medalionas nėra nereikšminga smulkmena. Jis susijęs su užsitęsusiu tyrimu, kurį specialusis agentas Gideonas Reinoldsas atlieka jau septyniolika metų. Padedamas Deizės, jis galų gale gauna progą atsidurti kaip niekada arti tiesos.

Tik ar tyrėjai spės išnaudoti atsiradusią galimybę, nes žudikas sutelkia dėmesį į naują tikslą — sunaikinti Gideoną ir Deizę. 

„Lisos Gardner ir Noros Roberts gerbėjams patiks ši istorija ir jie nekantriai lauks kitų jos dalių. “

Publishers Weekly

„Kraują stingdantis ir nepaprastai sudėtingas trileris, nuo pirmo iki paskutinio puslapio verčiantis skaitytoją įtempti protą ir neleidžiantis užgesinti šviesos ant naktinio stalelio. Puiki „Sakramento“ trilogijos pradžia. “

Library Journal

„Karen Rose „Atsiprašyk“ — tai trileris, kurio veiksmas rutuliojasi žaibišku greičiu. Jame daugybė veikėjų ir persipynusių paslapčių... Apibūdinimas „greitai skaitoma knyga“ šiam romanui būtų per silpnas. “

USA Today

„Karen Rose visada pavyksta parašyti fantastiškai gerą trilerį, kuriame veiksmas vystosi intensyviai, o veikėjai nuolat tarsi vaikšto peilio ašmenimis. Ji sukuria įtikinamus charakterius, įdomius neigiamus personažus ir nuostabią porelę, kurios likimas jums rūpi.

The Reading Cafe

„Puikus įtemptas siužetas su romantikos atspalviu. “

FreshFiction.com

KAREN ROSE yra apdovanojimų pelniusi autorė. Ji parašė dvidešimt romanų, tarp kurių yra bestseleriais tapusios Baltimorės ir Sinsinačio serijos. Jos kūriniai išversti į dvidešimt tris kalbas ir ne kartą atsidūrė New York Times, Sunday Times (JK) ir Vokietijos der Spiegel bestselerių sąrašuose.

Nepaprasto grožio romanas „Atminimų skrynelė“ pasakoja nepamirštamą istoriją apie meilę ir karą.

Kai kurių istorijų pamiršti neįmanoma...

Dženi Taner praveria savo seną skrynelę. Joje — patys brangiausi daikteliai, menantys praeitį, taip pat akmenukas, drožta figūrėlė ir laikraščio iškarpa, kurios ji nepajėgia perskaityti. Dženi supranta, kad laikas nenumaldomai senka. Po karo Italijoje, kalnų kaimelyje, ji paliko dalį širdies. Nors ir labai skaudu, moteris turi grįžti į Penkių Medžių kaimą ir atsisveikinti su praeitimi.

Iškentusi sunkią vaikystę Kandisė Barnes svajoja apie ateitį su gyvenimo meile, bet ar mylimasis iš tiesų toks, kaip jai atrodo? Kai Kandisei suteikiama proga drauge su Dženi keliauti į Italiją, ji nė nenutuokia, kad kelionė atvers akis ir ji supras tiesą, kurią iki tol ignoravo. Ar ten, kur atsisveikinama, mergina ras savyje drąsos viską pradėti iš naujo?

Ilga draugystė, akimirkos išdavystė

Audringą 1974-ųjų vasarą aštuntokė Keitė Mularki mokykloje jaučiasi atstumta. Kaip tik tada netikėtai kitapus gatvės apsigyvena „kiečiausia mergaitė pasaulyje“. Talė Hart, regis, turi viską: yra graži, protinga, ambicinga. Iš pirmo žvilgsnio jos nepaprastai skirtingos: Keitė, amžiams pasmerkta būti pilka pelyte, turi mylinčią šeimą. Talė — žavi ir paslaptinga, tačiau turinti ją gniuždančią paslaptį. Jos nusprendžia būti geriausiomis draugėmis amžiams ir vasaros pabaigoje tampa neišskiriamos. 

Taip prasideda naujasis K. Hannah romanas. Istorija, trunkanti daugiau nei tris dešimtmečius nuolat besikeičiančiuose Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, pasakoja apie širdį aitrinančią dviejų moterų draugystę, tapusią jų gyvenimų atrama. 

Talė nuo pat pradžių trokšta įrodyti pasauliui, ko yra verta. Anksti palikta motinos, ji siekia būti besąlygiškai mylima. Blizgioje pūstų šukuosenų devintojo dešimtmečio eroje Talė ieško vyrų, galinčių užpildyti tuštumą jos sieloje. O santūresniame dešimtajame dešimtmetyje ją užvaldo televizijos žinių pasaulis. Siekdama savo ambicijų, Talė patraukia į Niujorką, keliauja aplink pasaulį, atranda šlovę, sėkmę... ir vienišumą. 

Keitė anksti suvokia, kad jos gyvenimas nebus ypatingas. Studijuodama koledže ji apsimetinėja siekianti sėkmės, bet iš tiesų tenori įsimylėti, turėti vaikų ir gyventi paprastą gyvenimą. Giliai širdyje ji tokia pat atkakli kaip ir Talė. Tik Keitė nežino, kaip pasikeis jos gyvenimas tapus žmona ir motina... kaip ji praras save tokią, kokia kadaise buvo ir ko norėjo.

Ištisus trisdešimt metų Talė ir Keitė palaiko ir padrąsina viena kitą, nepaisydamos draugystės audrų — pavydo, pykčio, nuoskaudų, apmaudo. Ir kai jos mano jau viską išgyvenusios, geriausias drauges išskiria viena išdavystė... Jų drąsos ir draugystės laukia galutinis išbandymas. 

„Nepamenu, kada pastarąjį kartą mane taip sujaudino knyga. Dar ilgai po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, aš braukiau ašaras dėl meilės, juoko, liūdesio ir ištikimybės, taip jautriai aprašytų „Jonvabalių take“. Nuostabi knyga.“
Danielle Marshall, Powell’s Books

„Naujausias K. Hannah romanas — tai jaudinantis ir tikroviškas sudėtingos ir tvirtos draugystės atspindys.“
Booklist

„Nors aš nekantriai laukiu visų jos knygų, gali būti, kad „Jonvabalių takas“ taps svarbiausiu K. Hannah kūriniu. Tai dovana, kurią turėtumėte pasidovanoti sau, o paskui pasidalyti su visomis kitomis moterimis savo gyvenime.“
Rene Kirkpatrick, All for Kids & Music

„Jonvabalių takas“ – skaudžiai miela, nuoširdi istorija apie trisdešimt metų trukusią dviejų nuostabių moterų draugystę. Ašarą išspaudžianti ir juokinga, įžvalgi ir širdį glostanti knyga yra atvira, giliai išjausta ir įtraukianti.“
Patricia Gaffney

„Ką tik baigiau šluostytis ašaras perskaičiusi „Jonvabalių taką“. Kristin Hannah istorija apie Talę ir Keitę pavergia savo nuoširdumu; mes matome tikrą moterų draugystę joms augant ir keičiantis... Nuostabus pasakojimas, kurį turėtų perskaityti kiekviena moteris!“
Marcia Vanderford, Vanderford Books

„Tik Kristin Hannah sugeba taip įžvalgiai nupiešti moterų draugystę su visais jos nesusipratimais, humoru, skausmu ir painiava. Ji nuostabi.“
Susan Elizabeth Phillips

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų — istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

Įtemptoje antroje Sakramento serijos dalyje K. Rose pasakoja apie Mersę Kalahan — moterį, kadaise ištrūkusią iš kulto gniaužtų. Tačiau po daugelio metų ilgi kulto čiuptuvai vėl jos gviešiasi...

Praėjo septyniolika metų, kai Mersė Kalahan paskutinį kartą matė Efraimą Bartoną — vieną žiauraus Edeno kulto, kuriame ji užaugo, vyresniųjų. Nuo smurto ir siaubo ji pabėgo, bet praeitis jauną moterį vis dar persekioja.

Kai jos brolis Gideonas aptinka naujus kulto pėdsakus, Mersė atvyksta į Sakramentą su juo susitikti. Čia ji susipažįsta su artimiausiu Gideono draugu Rafu Sokolovu, žmogžudysčių tyrimo skyriaus detektyvu. Rafas pateikia merginai drąsų pasiūlymą: susekti Efraimą ir priversti jį už viską sumokėti.

O Efraimas, tiek metų laikęs Mersę mirusia, staiga sužino, kad ji gyva. Jis padarys bet ką, kad sugrąžintų merginą į Edeną — gyvą arba mirusią. 

„Kvapą gniaužiančiame „Atsiprašyk“ tęsinyje K. Rose pristato jaudinantį romantikos ir įtampos užtaisą... Dinamiškus romantinius trilerius mėgstantys skaitytojai nepajėgs atsiplėšti.“

Publishers Weekly

„Trileryje „Daugiau niekada“ netrūksta mirtino, širdį smarkiau plakti verčiančio pavojaus, o švelni meilės istorija ir tvirtos draugystės knygai suteikia stiprų emocinį pagrindą.“

BookPage

„Knyga patiks Lisos Gardner ir Noros Roberts gerbėjams, jie nekantraudami lauks kitos serijos dalies.“

Publishers Weekly

„Šiurpus ir neįtikėtinai pinklus – šis trileris, nors ilgas, neleis nuobodžiauti ir atsitraukti iki pat ryto. Puiki knyga.“

Library Journal

„Rose knyga „Daugiau niekada“ neapvilia — tai įtemptas trileris su daugybe įdomių veikėjų ir intriguojančių paslapčių. Tai knyga, nuo kurios tiesiog neįmanoma atsiplėšti.“

USA Today

KAREN ROSE yra apdovanojimų pelniusi autorė. Ji parašė dvidešimt romanų, tarp kurių yra bestseleriais tapusios Baltimorės ir Sinsinačio serijos. Jos kūriniai išversti į dvidešimt tris kalbas ir ne kartą atsidūrė New York Times, Sunday Times (JK) ir Vokietijos der Spiegel bestselerių sąrašuose.

„Sala“ — neįtikėtinas emocinis užtaisas, kviečiantis aplankyti nuostabiąją Kretą. O iš jos ir Spinalonga, kurioje kadaise buvo įkurta raupsuotųjų kolonija, ranka pasiekiama. Patirkite skausmingą gyvenimo istoriją, pamatykite kerinčio grožio kraštą.

Aleksis Filding, iš Anglijos atvykusi į motinos gimtinę Kretoje, netikėtai atranda Spinalongą — dabar jau nebegyvenamą salą, tačiau iki šiol išsaugojusią buvusios raupsuotųjų kolonijos pėdsakus. Aleksis čia sutinka ir netolimos praeities liudininkus, menančius ne tik Spinalongos pasmerktųjų kančias, bet ir su jomis susijusią merginos giminės istoriją, taip rūpestingai slepiamą motinos. Ką išgyveno Aleksis prosenelė, kai ją, susirgusią raupsais, atskirtą nuo bendruomenės ir vaikų, į amžinojo įkalinimo vietą valtele plukdė mylimas vyras? Kaip jautėsi įkandin keliavusi ir viena iš jos dukterų?.. Iki pat šių dienų Aleksis motina Sofija savo sieloje nešioja piktos lemties žymę — klaikios savo tėvų šeiminės dramos, išdavystės ir keršto paliktą pėdsaką… Praeities paslaptys merginą užgriūva tokiu asmeninio gyvenimo momentu, kai tenka susimąstyti dėl savo ateities. Kaip Aleksis apsisprendimą nulems netikėtai atsiskleidusi dramatiška giminės patirtis?..

Šios įstabios, skaitytojų itin pamėgtos istorijos tęsinys — naujame Victorios Hislop romane „Vieną rugpjūčio vakarą“.

„Nuoseklūs Hislop tyrinėjimai, vaizduotė ir neabejotina meilė Kretai sukuria įtikinamą gyvenimo saloje paveikslą... Jaudinanti ir įtraukianti knyga.“

Evening Standard

„Gražus pasakojimas apie didžiulę meilę ir neįtikimus prietarus.“

Express

„Pagaliau sulaukėme pramoginės knygos, parašytos širdimi.“

Observer

„Kaip puikiausia kulinarė ji suplaka istorinę romantiką, įmaišo žiupsnį šeimos paslapčių ir šlakelį moteriškos savistabos.“

Time Out

„Pasakojimas, primenantis, kad meilė ir gyvenimas tęsiasi net ir nepalankiausiai susiklosčius aplinkybėms.“

Sunday Express

„Aistringai įsigilinusi į temą... autorė kruopščiai ištyrinėjo stulbinamai įdomią medžiagą ir medicinos faktus.“

The Sunday Times

„Ryškus neramumų krečiamos šalies portretas... Giminaičių varžytuvės, kliūtys mylėti ir egzotiškas Viduržemio peizažas.“

Tatler

„Atveria akis ir sujaudina...“

Independent

„Paslaptys, išdavystės, sugriauti gyvenimai. Tai pasakojimas, kuris puslapis po puslapio užvaldo tavo širdį.“

Giola Argiropoulou, Tilerama

Viktorija Hislop — rašytoja ir žurnalistė. Jos kelionių apybraižos publikuojamos Sunday Telegraph, Mail on Sunday ir kai kuriuose žurnaluose. Taip pat ji nuolat rašo straipsnius lavinimo ir ugdymo klausimais Daily Telegraph ir trumpas biografines apžvalgas Woman & Home.

Naujas įtraukiantis puikios Sunday Times bestselerių autorės Victorios Hislop romanas, kurio veiksmas vyksta vokiečių okupuotos Graikijos, po okupacijos kilusio pilietinio karo ir karinės diktatūros laikotarpiu, graikų sąmonėje palikusiu gilius randus.

Atėnai, 1941 metai. Po dešimtmečius trukusio politinio nestabilumo, Graikiją okupavus vokiečiams, šalis pasidalija į dvi stovyklas: dešiniuosius ir kairiuosius.

Penkiolikmetė Temidė auga pagal politinius įsitikinimus itin susiskaldžiusioje šeimoje. Atotrūkis tarp namiškių padidėja, kai naciai okupantai Graikiją priveda prie skurdo. Matydama, kaip badas šalyje nusineša draugų gyvybes, mergina ryžtasi įsilieti į pasipriešinimo kovotojų gretas.

Po okupacijos kilusio pilietinio karo metu Temidė susiranda komunistų armiją, tampa kovotoja ir patiria meilės ir neapykantos kraštutinumus bei susiduria su karo paradoksais, kai graikas sukyla prieš graiką.

Galiausiai įkalinta liūdnos šlovės tremties stovyklose Makronisio ir Trikerio salose, Temidė susitinka su kita belaisve, kurios likimas neįtikimu būdu įsipina į jos gyvenimą. Temidei tenka priimti sunkų sprendimą — atkakliai laikytis principų ar išsivaduoti ir visavertiškai   gyventi toliau.

Atsigręžusi į praeitį Temidė supranta, kaip glaudžiai asmeninis žmogaus gyvenimas gali būti susijęs su politiniu valstybės gyvenimu. Ilgainiui vienoms žaizdoms užgijus, kitos pagilėja.

Naujas įtaigus bestselerių autorės Victorios Hislop romanas atskleidžia sudėtingą ir skaudžią Graikijos praeitį; šalies istorijos gijos įaustos į epinį pasakojimą apie paprastą moterį, priverstą nueiti išskirtinį gyvenimo kelią.

„Savo romanuose požiūrį į istoriją Victoria Hislop grindžia jai pačiai būdingomis savybėmis — užuojauta ir kilniaširdiškumu.“

Scotsman

Naujajame romane Victoria Hislop vėl grąžina skaitytoją į „Salos“ pasaulį, į kerinčiąją Kretą.

Pagaliau, likus keliolikai savaičių iki raupsuotųjų grįžimo iš tremties, atėjo metas vėl susitikti su Ana, Marija ir Andrėjumi...

1957-ųjų rugpjūčio 25 diena. Iš Spinalongos salos į Kretą parplukdomi pasveikę raupsuotieji. Džiugaus nerimo ir jaudulio kupiną vakarą nutraukia prasiveržęs smurtas. Šventiškos nuotaikos kaip nebūta. Marijai Petrakis ir jos seseriai Anai laikas sustoja, o Plakos žmonėms Spinalongos uždarymą visiems laikams paženklina tragedija. Kaip gyventi toliau? Kažkaip reikia ištverti skandalą, gėdą ir ant praeities griuvėsių kurti ateitį.

„Vieną rugpjūčio vakarą“ — dramatiška likimo nuskriaustųjų ir žmogiškosios atjautos, goslių aistrų ir pasiaukojamos ištikimybės, išsiskyrimų skausmo ir skaidrių suartėjimų istorija.

„Dramatiškas, įtraukiantis, Graikijos salos atmosfera dvelkiantis romanas.“

Daily Mail

„Dramatiška istorija apie meilę, išdavystę ir ištikimybę... Hislop labai gražiai atkuria Graikiją.“

Woman & Home 

„Šis nuostabiai vaizdingas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas spinduliuoja Hislop meilę Graikijai.“

Sunday Express

„Šis meilės laiškas Graikijai jus nublokš į kitą laiką ir vietą.“

The Sunday Mirror 

„Išties gražiai parašytoje šeimos sagoje Hislop profesionaliai gilinasi į sudėtingą nuostabios šalies istoriją.“

Daily Mirror

Bestselerio „Paryžiaus žmona” autorė grįžta prie Ernesto Hemingvėjaus temos romane apie jo aistringą, audringą santuoką su Marta Gelhorn – be galo nepriklausoma, ambicinga jauna moterimi, kuri taps viena žymiausių XX amžiaus karo korespondenčių.

1937 metais dvidešimt aštuonerių Marta Gelhorn viena keliauja į Madridą rašyti apie Ispanijos pilietinio karo žiaurumus, kur ją įtraukia paprastų žmonių, patekusių į pražūtingą konfliktą, istorijos. Tai jos galimybė įrodyti, kad yra verta žurnalistės vardo srityje, kurioje dominuoja vyrai. Ten ji netikėtai įsimyli Ernestą Hemingvėjų – vyrą, netrukus tapsiantį legenda. Jų santykiai ir profesinė karjera mezgasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Madride, Ki Veste ir ypač Kuboje, kur įsikuria Marta ir Ernestas. Tačiau Ernestui išleidus sėkmingiausią savo kūrinį „Kam skambina varpai“, jie nebėra lygūs, o Marta turi pasirinkti: pasiduoti varžantiems reikalavimams būti garsaus vyro žmona arba rizikuoti prarasti Ernestą einant savo pačios, moters ir rašytojos, keliu.

Paula McLain yra „New York Times“ bestselerių „Paryžiaus žmona“ bei „Meilė ir griuvėsiai“ autorė. Gimė Kalifornijoje 1965 m. Vaikystėje ją ir dvi jos seseris paliko tėvai, tad joms teko kraustytis iš vienos prieglaudos į kitą, vėliau uždarbiauti keisčiausiais būdais iki kol suvokė, kad gali (ir nori) rašyti. Ji baigė literatūros studijas Mičigano universitete, yra išleidusi ir daugiau grožinės prozos ir poezijos kūrinių, memuarus.

Penkerius metus kalėjime praleidusi Kena Rovan grįžta namo tikėdamasi, jog galės rūpintis savo mažamete dukra. Tačiau tiltų, kurie jau sudeginti, neįmanoma atstatyti. Kad ir kaip ji stengtųsi, mažylę globojantys žmonės ją atstumia. Vienintelis durų dar neužtrenkė Ledžeris Vordas, vietinio baro savininkas, padedantis mamai palaikyti ryšį su dukra. Bet jei kas nors sužinotų, jog Ledžeris pamažu tampa svarbia Kenos gyvenimo dalimi, abu rizikuotų prarasti jiems svarbių žmonių pasitikėjimą.

Net ir patirdami spaudimą, Kena su Ledžeriu užmezga gilų ryšį, tačiau įsibėgėjant santykiams didėja ir rizika. Kena turi rasti būdą ištaisyti savo praeities klaidas, kad galėtų žengti į ateitį, paremtą viltimi ir išgijimu.

„Colleen Hoover gilinasi į sielvartą ir kaltę, sukuria daugialypę atpirkimo istoriją, kurios veikėjai kovoja taip pat aršiai, kaip ir myli. Autorės gerbėjos ir gerbėjai neliks nusivylę.“

Publishers Weekly

„Sudaužys jums širdį, o paskui pagydys... Emocinga istorija apie netektį ir viltį, sielvartą ir atleidimą, apie tai, kaip gydo meilė.“

POPSUGAR

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“ ir „Bjauri meilė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pirmą sykį pasirodęs 2022 m., romanas „Viskas primena tave“ buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia „romance“ žanro knyga.

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

Daugybės akademinių interpretacijų susilaukęs romanas „Abiem pavidalais“ („Podoboji“) yra pirmoji Prahos trilogijos „Agonijos miestas“ („Trýznivé město“, 1999) dalis. Tai kruopščiai sukonstruota, intelektuali proza, iš skaitytojo reikalaujanti daug dėmesio ir, greičiausiai, ne vieno skaitymo.

Daniela Hodrová (g. 1946) — čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja. Skaitytojai Hodrovą gretina su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku, o kritikai autorės prozą laiko čekiškojo magiškojo realizmo ir eksperimentinės literatūros pavyzdžiu. Hodrovos kūriniams būdingas savotiškas hermetizmas, sapno ir būdravimo, tikrovės ir vaizduotės, reaybės ir literatūros, racionalumo ir pasąmonės susipynimas, nuo griežto eiliškumo bei vieno žiūros taško išlaisvinta pasakojimo struktūra, kurią pati autorė apibūdina kaip nuaustą tekstą.

„Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“

Ričardas Gavelis

Audioknygoje „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai, kuriuos įkūnija talentingi aktoriai Jurgis Damaševičius, Mantas Vaitiekūnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Paulius Markevičius, pasakoja kiekvienas kitaip. Vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.

Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą.

„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“

Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“ 

„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas. 

Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį. 

„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“ 

Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja

„Bangos“ (The Waves, 1931) laikomas eksperimentiniu ir sudėtingiausiu V. Woolf kūriniu. Jos žodžiais tariant, tai „romano ir pjesės“ hibridas, arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Drąsiai laužydama žanro taisykles, autorė atsisako aiškios siužeto linijos ir leidžiasi į išplėstinį monologą – pjesę šešiems balsams su mįslingais beasmenio pasakojimo interliudais.

Šešios „savastys“, šešios išpažintys, susipinančios, užliejančios, genančios viena kitą tarytum jūros bangos – lingvistiniai mūsų vidinio gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai. Kalbėdami už save, veikėjai kalba ir už kitus penkis – ir tą septintąjį, kuriam balsas nesuteiktas, tačiau kuriam visi šeši jaučia ypatingus jausmus. Leisdamiesi į tapatybės archeologiją, jie fantazuoja, filosofuoja, šmaikštauja ir atvirai išpažįsta asmeninius triumfus bei nesėkmes – arba tai, ką autorė vadina „būties akimirkomis“. Laikas, patirtis ir branda verčia juos pripažinti, kad jų tapatybės, nuo vaikystės iki senatvės formavusios viena kitą, išliko unikalios – ir iš esmės viena kitai nepažįstamos, nepažinios.

Nors yra praėjusios epochos atspindys, kūrinys šiandien stebina, juokina, žavi savo išradingumu, intymumu, virtuoziškais žodžių žaidimais lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. Alegoriškos ir slėpiningos, „Bangos“ plukdo savo lobius vis naujai skaitytojų kartai.

Novelių rinkinys „Nepažįstamosios laiškas“ stebina atviru intensyvumu ir pasakojimo polėkiu, kiekviena papasakotų istorijų – nepamirštama bei unikali. S. Zweigo veikėjai – laisvi, saviti, aistringi žmonės – ilgai slepia savo jausmus, kol, neištvėrę vienatvės, atsiveria net ir nepažįstamam klausytojui. Autorius atskleidžia, kokios paslaptys, psichologinės mįslės ar demonai gali glūdėti žmogaus širdyje ir kokios tragiškos kartais būna tų apraiškų pasekmės.

Stefanas Zweigas (1881–1942) – austrų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas ir biografas, vienas raiškiausių XX a. austrų literatūros klasikų. Savo karjeros viršūnėje buvo vienas labiausiai verčiamų ir populiariausių autorių pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo subtiliomis psichologinėmis novelėmis, jo kūryboje jaučiama Sigmundo Freudo psichoanalizės įtaka.

Edgar Allan Poe (1809–1849) – Amerikos gotikinių siaubo istorijų meistras, laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Puikiai įgudęs pasiekti ribinį psichologinį poveikį, rašytojas sukūrė ne vieną pasakojimą apie blogį, mirtį, terorą ir šiurpius košmarus, persmelktus paslaptingų jėgų, groteskiškų būtybių bei sunkiai įsivaizduojamų haliucinacijų.

„Auksinis vabalas“ – populiariausių autoriaus novelių rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu jo kūriniu tapusi novelė.

„Manęs negąsdina pavojus, o tik neišvengiamas jo rezultatas – siaubas. Ir apimtas tokios nevilties – toksai bejėgis – aš jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kada prarasiu protą ir gyvybę kovoje su šiurpia šmėkla – BAIME.“

Françoise Sagan (tikrasis rašytojos vardas Françoise Quirez) – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė, sulaukusi pripažinimo visame pasaulyje ir užėmusi deramą vietą XX a. prancūzų literatūroje. F. Sagan rašymo stilius klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio nouveau roman tradicijas.

Françoise Sagan romanas „Truputis saulės šaltam vandeny“ pasirodė 1969 metais. Pagrindinis knygos veikėjas žurnalistas Žilis Lantjė, iš pažiūros, turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau staiga praranda susidomėjimą darbu ir pomėgiais, o mylima moteris jam tampa našta. Išgyvendamas dėl nuobodulio ir paisydamas gydytojo rekomendacijos pakeisti aplinką, jis bėga ieškoti atgaivos į savo sesers namus provincijoje.

Čia jis sutinka Natali ir įsimyli, tačiau jiedviem grįžus į Paryžių, įgimtas mylimosios gerumas vis dažniau kertasi su Žilio lengvabūdiškumu. Netrukus ima atrodyti, kad šie santykiai pasmerkti, tarsi jų laimė būtų tiesiog saulės blyksnis šaltam vandeny...

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Metai“ – mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“

New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“

Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“

John Banville

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.