Kasmet vis jaunesnio amžiaus vaikai ima naudotis įvairiomis technologijomis, žaidimus ir tobulėjimą iš realaus gyvenimo perkelia į ekranus. Skaitymą telefonu ar kompiuteriu paskatino ir pandemija: ėmus mokytis per nuotolį, iki tol turėtą reikšmę prarado ir popieriniai vadovėliai.
Vis dėlto specialistai perspėja tėvus pernelyg nesižavėti moderniais sprendimais ir neskubėti knygų pakeisti išmaniaisiais prietaisais.
Pradėti skaityti – ekrane ar popieriuje?
„Knygos skaitymas – tai rami, susikoncentravimo reikalaujanti veikla, padedanti sutelkti dėmesį. Knygų puslapiuose išspausdintas tekstas leidžia mūsų smegenims jį apdoroti ramiai, be perdėtos skubos, todėl geriau suvokiame, pastebime detales, geriau veikia vaizduotė“, – teigia vaikų raidos specialistė Ivona Soroko.
Pasak jos, tai ypač aktualu dar tik besimokantiems skaityti ar neseniai išmokusiems vaikams. Ankstyvas santykis su knyga padeda ne tik plėsti žodyną, lavinti emocinį intelektą, bet ir mokytis sutelkti dėmesį, vertinti ir analizuoti gaunamą informaciją.
„Skaitymas ekranuose vadinamas greituoju skaitymu. Kartais reikia ir jo, tad nieko blogo, jei kartais planšetėje ar telefone vaikas stebės paveikslėlius, žodžius, dėlios raides, tačiau tai neturi būti nuolatinė ir kasdienė veikla“, – tikina specialistė.
Tarptautiniais tyrimais, vertinant informacijos suvokimą skaitant popieriuje ir ekrane, atskleista, kad abu skaitymo būdai leidžia suprasti informacijos esmę, tačiau skaitantieji ekrane dažnai nepastebi ar neužfiksuoja svarbių detalių, todėl negali susidaryti tikslių vaizdinių.
Tokius atradimus papildo ir kitas šiuolaikinės informacijos ypatumas – trikdžiai bei informacinis triukšmas. Ekrane matoma informacija gerokai dinamiškesnė, apsupta įvairių interaktyvių sprendimų, kviečiančių paspausti, sužinoti, veikti. Skaityti besimokančiam vaikui jie trukdo sukaupti dėmesį, lavinti atmintį, skatina atsitraukti nuo skaitymo.
Skaitymo pamokos – iki 30 min.
Pasak I. Soroko, norint, kad ikimokyklinukas pažinotų raides, suvoktų tekstą, svarbu nepadaryti klaidos ir nespausti vaiko.
„Skaitymas visų pirma turi būti malonus ir nuolatinis procesas, kad ugdymas atitiktų vaiko gebėjimus. Nėra nustatytos konkrečios laiko trukmės, kiek skaityti. Kiekvienas vaikas labai individualus, tačiau priešmokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojamas laikas – iki 30 min. per dieną, dažniausiai tiek laiko vaikai geba išlaikyti dėmesį.
Svarbu nepamiršti nuolat skatinti ir girti vaiką, kad neprarastų motyvacijos ir noro tyrinėti bei mokytis“, – teigia specialistė.
Mokymasis vyksta etapais
Tokiam požiūriui antrina ir vaikų psichologė Aušra Jančauskaitė. Pasak jos, svarbiausia tėvų užduotis – užtikrinti, kad mokymasis keltų teigiamas emocijas, o ne nerimą, baimę ar nusivylimą. Todėl nereikėtų pernelyg griežtai vertinti vaiko pasiekimų.
„Mokymasis vyksta etapais. Visų pirma vaikas išmoksta susieti kiekvieną raidę su tam tikru garsu, po to – tuos garsus jungti į skiemenis, o skiemenis – į žodžius. Svarbu, kad mažylis suprastų perskaityto žodžio reikšmę. Tada jau galima imtis ir sudėtingesnių tekstų.
Kiekvienas vaikas turi savo raidos tempą. Tik tvirtas pagrindas – įveikti pirmieji etapai – gali užtikrinti sklandžią mokymosi proceso eigą“, – primena specialistė.
„Jei mažylis mokydamasis jaučia įtampą dėl nesėkmių, nekritikuokite jo. Kalbėkite palaikomai, atvirai ir su meile. Išsiaiškinkite, kas konkrečiai kelia tą įtampą: sunkumai perskaitant sudėtingesnius žodžius, žodžių reikšmės nesupratimas? O gal vaikui tiesiog sunku išlaikyti dėmesį ties skaitomu tekstu?
Leiskite jam išveikti, išjausti susikaupusias emocijas. Vaikas tikrai nepyksta ir neverkia tik dėl to, kad jus paerzintų. Jis kitaip nebegali. Padėkite jam nurimti, išgerkite stiklinę vandens, kartu giliai pakvėpuokite. Papasakokite, kad normalu, jeigu kas nors nepasiseka“, – aiškina A. Jančauskaitė.
Ką daryti, jei nesusivaldėte?
Prarasti kantrybę, nesusitvardyti – normalu ir žmogiška, taip gali nutikti kiekvienam, primena A. Jančauskaitė. Ji taip pat dalijasi situacijos sprendimo receptu.
„Visų pirma – nurimkite. Antra – atsiprašykite savo vaiko. Trečia – nuraminkite jį ir aptarkite įvykusią situaciją. Pripažinkite, kad pasielgėte netinkamai ir kad tikrai negalvojate apie vaiką taip, kaip ką tik išsakėte. Patvirtinkite, kad labai labai mylite jį ar ją. Susitaikykite! Labai svarbu, kad nė vienas nelaikytumėte nuoskaudų. Pailsėkite, kartu užsiimkite mėgstama ir malonias emocijas keliančia veikla. Pažaiskite, pasivaikščiokite, pasivaišinkite skanėstu. Juk jūs – viena komanda. Vertinkite tai“, – sako psichologė.
Gali būti, jog po kelių bandymų atrasite, kad jums tiesiog nepakanka kantrybės šiai veiklai. Svarbiausia – nesmerkti savęs, tikina A. Jančauskaitė.
„Neprievartaukite savęs. Juk mažiausiai norisi gadinti santykius su vaiku. Gal visiems būtų smagiau mokytis su močiute, seneliu, teta, vyresniu pusbroliu ar net mokytoja? Jeigu jums tikrai nepavyksta, pasiūlykite vaikui alternatyvą. Ir nekaltinkite savęs, nesigraužkite! Juk negalime būti viskuo. Mūsų pagrindinė pareiga – būti tėvais ir kurti stiprius, meile ir abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius su savo vaikais“, – primena ji.