Šį rudenį lietuvių kalba pasirodė Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romanas „Palaidotas milžinas“ – kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą. Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė.
Tiek ištikimiems autoriaus gerbėjams, tiek ir tiems, kuriems galbūt tai bus pirmoji perskaityta autoriaus knyga, įdomu: kur ir į kokius laikus šįkart mus nukelia K. Ishiguro? Į labai tolimą praeitį – pusiau mitinę maždaug VI amžiaus Angliją. Romėnai seniai išsidangino, Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią žemę, merkiamą lietaus ir skendinčią keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį. Jie viliasi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų, ir yra nusiteikę susidurti su daugybe pavojų, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.
Knygos vertėja M. Žukaitė sutiko papasakoti ne tik apie naujojo romano tematiką bei problematiką, bet ir apie verčiant kilusius iššūkius.
„Palaidotas milžinas“ – jau ketvirtas lietuvių kalba pasirodantis ir trečias jūsų verstas Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro kūrinys. Kaip jį apibūdintumėte – kokia nuotaika jam būdinga, kokios temos gvildenamos?
Jei reikėtų apibūdinti pagrindinę šio Kazuo Ishiguro romano temą, tai „Palaidotas milžinas“ – apie atmintį. Ir apie asmeninę atmintį bei jos nykimą, ir apie visuomenės, kolektyvinę atmintį. Daugelyje interviu, pasirodžiusiuose išleidus šią knygą (2015), Ishiguro pirmiausia kalba apie kolektyvinę atmintį: jam įdomu, kaip visuomenės prisimena ir kaip, kokiais būdais ir kodėl pamiršta praeityje įvykusius nemalonius ar baisius dalykus.
Kad būtų lengviau tokia tema kalbėti, veiksmas nukeltas į labai tolimą praeitį – į tokią pusiau mitinę maždaug VI a. Angliją, istorinį laikotarpį, apie kurį mažokai žinoma, gal dažniausiai tik tiek, kad tuo metu anglosaksų gentys išstūmė vietines, britų, gentis. Tai laikai, kai žmonės natūraliai tiki tokiomis mūsų labiau su fantazijos žanru siejamomis būtybėmis kaip elfai ar žmogėdros. Ši distancija leido autoriui neįsivelti į jokias dabarties realijas, nors, pasak jo, turbūt nėra tautos, neturinčios istorijų, kurias norėtų pamiršti.
Bet „Palaidotas milžinas“ – ir labai asmeniška knyga, joje ne mažiau svarbi asmeninės atminties, jos tvarumo tema, klausimas, ką poros santykiams reiškia bendros patirties prisiminimai. Be to, autorius jautriai aptaria tokią gal šiais laikais nelabai populiarią senatvės ir artėjančios gyvenimo pabaigos temą. O kur dar nepaprastai gražus ilgus metus drauge praleidusios poros santykis. Bet tikriausiai kiekvienas skaitytojas pasirinks, kuris iš visų šių sluoksnių artimiausias.
Sapniškas, rūke ir miglose paskendęs ir į praeities bei atminties problematiką mus gręžiantis romanas, – kokių iššūkių jums kaip vertėjai jis kėlė? Galbūt kas nors pasirodė netikėta? O gal kaip tik pavyko užčiuopti, kas šiame romane taip „išiguriška“ ir atpažįstama?
Didžiausias iššūkis verčiant šį Ishiguro romaną buvo jo nežymiai keistoka kalba; beje, kad ir kaip tai skambėtų, su tokiu pačiu iššūkiu prisipažįsta susidūręs ir pats autorius. Ėmęsis rašyti apie tokius archajiškus laikus, jis sakosi ieškojęs tinkamo „senovinio“ stiliaus. Bet kai turėjo parašęs kokius 50 puslapių, tą jo stilių kaip dirbtinai įmantrų negailestingai sudirbo sutuoktinė ir romano rašymas kokiems pusantrų metų visai sustojo. O grįžęs prie jo rašytojas pasirinko labai „išigurišką“ kelią – itin taupų ir neįmantrų stilių, kur „mažiau“ yra geriau, kuriame sakiniai tokie lyg ir apgenėti. Juk Ishiguro ir taip yra prigesinto, santūraus stiliaus meistras.
Taigi verčiant nuolat kildavo klausimas, kaip tą keistumą dozuoti, ar tokį žodyną galėjo vartoti VI a. gyventojas ir kokiems laikams tada artimesnis pats pasakotojas, – nes šis romanas, ar bent didžioji jo dalis, parašyta ne pirmuoju asmeniu, kaip kiti lietuvių kalba išleisti autoriaus romanai.
Ar pavyktų, neišduodant siužeto, atsakyti: kas užkoduota knygos pavadinime, kas tas palaidotas milžinas?
Būtų galima įvardyti, bet gal to nedarykime (šypteli). Kaip ir nenorėčiau atskleisti to, kur iš tiesų veda ta kelionė, į kurią išsiruošia pagrindinių herojų pora.
Apskritai šiais laikais jau net gaila, kad beveik neįmanomas toks malonumas kaip imti į rankas naują knygą nieko apie ją negirdėjus ir patirti visą nuotykį, visą netikėtumą. Jei žmonės mėgsta kokį autorių, jau laukia jo naujos knygos, pasiskaito, pasiklauso internete laidose kalbinamo rašytojo... Ir dalį atradimo džiaugsmo galbūt netgi praranda. Be to, juk šis autorius mėgsta truputį „paklaidinti“ skaitytoją, netgi, sakyčiau, apsimesti ne tuo, kuo yra.
O kaip atsakytumėt į gerbėjams rūpimą, nors ir šablonišką klausimą: į kurią jau skaitytą autoriaus knygą šis romanas panašiausias? Ar labiau patiks tiems, kurie negalėjo atsiplėšti nuo „Neleisk man išeiti“, o gal tiems, kuriuos užbūrė „Dienos likučiai“ ar nepatikimas pasakotojas romane „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“? O gal bet koks bandymas palyginti – beviltiškas ir bergždžias, nes mūsų laukia dar vienas susitikimas su netikėtu autoriaus talento atspindžiu?
Klausimas, nors iš šabloniškas, labai pagrįstas, nes K. Ishiguro sugeba beveik su kiekviena knyga pasirodyti vis kitoks, imtis vis naujo žanro, stebinti, bet ir kartu išlikti labai ištikimas sau.
„Dienos likučių“, „Plūduriuojančio pasaulio menininko“ ir „Palaidoto milžino“ bendras vardiklis, man regis, yra vyresnio amžiaus personažai, apmąstantys patirtį, žaidžiantys slėpynių su savo atmintimi, kurią lyg ir brangina, bet kuri gali ir būti pavojinga, atverti skaudžias žaizdas.
Nauja „Palaidotame milžine“, be minėtųjų mitologinių elementų, mistiškos atmosferos ir metaforiškų vaizdinių, galbūt bus išsipildęs poros ryšys, labai subtiliai perteiktas dvasinis intymumas.
Susirašinėjo ir parengė Lina Valantiejūtė