Negrožinė literatūra

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių” parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“

New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?” Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“

Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001–2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.

Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5.

Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų.

Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai.

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

„Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5"."

Tomas Vaiseta

„Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią."

Dovydas Pancerovas

„Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą."

Dr. Neringa Klumbytė

„Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai. "
Giedrė Kazlauskaitė, skaitymometai.lt

„Galima viltis, kad tokie leidiniai paskatins lietuviškos mokslinės literatūros populiarėjimą, o mūsų akademija leis sau šiek tiek atsipalaiduoti ir pradės žvelgti į mokslinių publikacijų lauką nebe taip griežtai ir sausuoliškai."
Dovilė Kuzminskaitė, Metai

Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

Tikrovė nėra savaime suprantama. Tikrovė kelia daug klausimų.

Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visad pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę?

Specialiai šiai knygai parengtuose straipsniuose bei pokalbiuose Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas.

„Knygą galima suprasti kaip sceną, kurioje susitinka skirtingoms stovykloms atstovaujantys filosofai. Greta reikšmingų šiuolaikinių realistų, suformavusių ir įkvėpusių savąsias mokyklas – į objektus orientuotai ontologijai atstovaujančio Grahamo Harmano ar Il Nuovo realismo pradininko Maurizio Ferrario – knygoje sutinkame materialistę Catherine Malabou, čiabuvių mąstymą nagrinėjančius Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, italų filosofus Pietro Montani, Tizianą Andiną, Dario Cecchi bei visą būrį lietuvių autorių – Ruslaną Baranovą, Joną Dagį, Dainą Habdankaitę, Igną Šatkauską ir Ritą Šerpytytę. Nors pozicijos neretai skiriasi, jas vienija bendra nuostata – šiandien tikrovės klausimas ir vėl tapo išskirtinai svarbus."

Kristupas Sabolius, filosofas, knygos sudarytojas

Kristupas Sabolius – Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) afilijuotas mokslininkas, tyrinėjantis vaizduotės ir kūrybos vaidmenį Vakarų mąstyme, taip pat vizualumo, kino filosofijos, medijų teorijų, ontologijos, posthumanizmo, naujosios aplinkodairos ir ekofilosofijos problemas.

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

2011–2016 m. Lietuvoje su šeima gyvenęs vokietis istorikas ir miesto antropologas Felixas Ackermannas patyrusiu žvilgsniu skrodžia kiaurai posovietinės visuomenės fasadus: pastatų, žmonių viešo elgesio, valstybės institucijų, paslaugų, o svarbiausia – kalbų ir tapatybių.

Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?

„Ši knyga turi būtinai pasirodyti lietuviškai: tokia mintis man stuktelėjo į galvą prieš dvejus metus, vos tik patyrus, kad Felixas ėmėsi rašyti. Dar tiksliai nežinojau, kokią, aišku tik, kad „kažkas apie Lietuvą“. Užtat žinojau, kaip Felixas rašo.“
Istorikas, knygos vertėjas Nerijus Šepetys

„Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.“
Ieva, perskaičiau.lt

„Aš myliu Lietuvą, nes čia apie viską galima sakyti „liuks“, nors anaiptol ne viskas Lietuvoje yra liuks. Man visai liuks, kad aš galėjau penketą metų dirbti ir gyventi Vilniuje. Nors lietuviškai kalbu ir prasčiau už savo vaikus, bet juk tikrai liuks, kad aš apskritai bent jau suprantu šitą antrą pagal sunkumą pasaulyje kalbą, argi ne? Be išlygų liuks yra tai, kad mano dukters, vardu Emilia, pase gimimo vieta nurodyta „Wilna“. Druskininkų vandens parko sovietinė architektūra – liuks. Liuks yra Vilniaus universiteto bibliotekos Profesorių skaitykloje turėti savo rašomąjį stalą. Ir ypač liuks yra galėti gyventi Žvėryne. Man liuks buvo ir tai, kad aš Regitros dėka galėjau pažinti visą Lietuvą, mėgindamas vis kitoje jos vietoje gauti vairuotojo teises.“
Felix Ackermann

Knygą vokiečių kalba 2017 m. išleido viena didžiausių Vokietijos leidyklų „Suhrkamp“.  Dabar knyga pasirodo lietuviškai – labiau pritaikyta Lietuvoje gyvenantiems ar su ja besitapatinantiems skaitytojams.

Felix Ackermann – vokiečių istorikas ir miesto antropologas, nagrinėja Rytų Europos migracijos procesus, smurtą ir miesto erdves. 2011–2016 metais Lietuvoje su šeima gyvenęs Felix Ackermann čia dėstytojavo, telkė akademinę bendruomenę.

2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais

apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV“ komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.

Šis bestselerio „Kiborgų žemė“ leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa“ užkulisius.

Dovydas Pancerovas (g. 1987) – tiriantis žurnalistas ir knygų autorius, rašantis apie Lietuvos politikos užkulisius, korupciją, Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvai. 2014–2016 m. jis rengė reportažus iš revoliucijos ir karo krečiamos Ukrainos. 2022 m. pavasarį vėl nuvyko į Ukrainą ir kartu su „Laisvės TV“ sukūrė televizinės dokumentikos pasakojimą „Kyjivo trasa“. 

Už savo veiklą yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį (2018), Peterio Greste’o apdovanojimą už nuopelnus žodžio laisvei (2017), „Future Story Award“ prizus (2022), Romo Sakadolskio premiją (2021) ir kt.

Asmeninis santykis – didžiausia knygos vertybė. Svarbiau ne tai, kad autorius pats lankėsi karo zonoje ir stengėsi informuoti apie įvykius lietuvių auditoriją, o įsitraukimas, empatija, rūpestis. Taip pat svarbu, kad žurnalistas nesipuikuoja patirtais išbandymais.

„Literatūros ir meno“ apžvalgininkas Marijus Gailius

Pancerovas sugeba meistriškai valdyti kūrinio tempą tai užšaldydamas veiksmą nykioje lietuviškoje kasdienybėje, tai iki maksimumo pakaitindamas liepsnojančiame Maidane ar neramiuose Ukrainos rytuose. Jis gabiai atrenka ir sudėlioja žodžius, todėl tekstas lengvai skaitomas, ir dviejų pavakarojimų šiai knygai užtenka.

„Verslo klasės“ knygų apžvalgininkas Egidijus Jurgelionis

Pulsuojantis tekstas. Jauti Molotovo kokteilių, degančių padangų ir mirties tvaiką. Atviras Dovydo Pancerovo dienoraštis primena ilgai saujoje laikytą granatą, kurios žiedas ištrauktas. Prisiminimų sprogimas kala itin stipriai.

Žurnalistas, publicistas, keliautojas Vytaras Radzevičius

Fotkės iš karo lauko. Taip pavadinčiau Dovydo Pancerovo knygą apie Rusijos karą prieš Ukrainą, matomą iš arti. Pačioje Ukrainoje. Bombarduojamoje, deginamoje, mėsinėjamoje. Knygoje nėra nei politikų pliurpalų, nei apžvalgininkų apžvelginėjimų, jokio beprasmio įvykių sąrašo. Žmogus buvo, matė, aprašė. Kitiems 99 proc. pasaulio to nereikia. Ukraina – tai ne mes (jie taip mano). Bet mes, broliai lietuviai, dar ne viską pamiršę, dar kai ką nugirstam.

Profesorius Vytautas Landsbergis

Ukraina dar niekada nebuvo tokia artima Lietuvai kaip dabar. Knygoje aiškiai jaučiama, kad Maidanas ir Dangiškoji šimtinė kovojo už Europos idėją. Iš esmės dėl to ir šiandien kovojama Donecko fronte, kur galima atpažinti Vakarų ir Rusijos civilizacijų ribą.

Profesorius Alfredas Bumblauskas

„Kiborgų žemę“ galima skaityti bei interpretuoti kaip pasakojimą apie jauno žmogaus, ieškojusio didžiojo gyvenimo nuotykio ir atsidūrusio kažko tokio epicentre, vidines transformacijas; kaip žurnalistinį reportažą apie 2014-ųjų revoliuciją Ukrainoje ir Rusijos karinę agresiją šios valstybės atžvilgiu; kaip antropologinį šaltinį, kuriame išryškėja istorijos force majeure veikimo zonoje atsidūrusių žmonių veidai, poelgiai, mintys, emocijos; kaip publicistinį tekstą, kuris atskleidžia slinktis Lietuvos viešojoje erdvėje ir visuomenės savivokoje.

„Vilnius review“ literatūros apžvalgininkas Aurimas Švedas

Savimi būdamas ilsėkis!

Ši knyga gimė iš švelnumo poreikio. Švelnumo žmogaus istorijai ir visam tam, kas jis yra.

Knygoje dalysiuosi savo gyvenimo fragmentais, situacijomis, kuriose galbūt nebuvau tobulas, kuriose ne visi mane suprato, kurios žeidė mane. Istorija, kurios negaliu pakeisti. Tačiau galiu ją transformuoti ir priimti kaip savo švelnumo istoriją. Istorija, kurią galiu išgydyti ją priėmęs ir suprasdamas, kad pats gražiausias dalykas, kurį turiu, yra mano apkabintas ir pamiltas gyvenimas.

Per Evangeliją, per savo gyvenimo patirtį, per poeziją pasakoju, kad daug ko mes negalime pakeisti: šalia esančių žmonių, situacijų, nesklandumų. Tačiau mes galime jų neįsileisti į save, kad nesusižeistume.

Knygą dedikuoju visam savo gyvenimui, visoms savo patirtims, visoms savo žaizdoms ir visoms savybėms, kuriomis didžiuojuosi ir kurias noriu matyti, kurios mane gydo.

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų patirčių, kurios padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers visus KAIP.

„Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingu. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi.“ – Lyris

ne metų laikas

bet kvepiantis gėlėm

pavasaris tai Tu

ne iš Dangaus

bet Dangumi mane

lietus pamilęs

Tavo vėjas

ne saulė

ir ne spinduliai

bet šildantys

medžių šakų šešėliai

Tavo rankos

upeliai

jūros

vandenys ir vandenynai

net ne vanduo

bet Tavo Meilė

nuplaunanti

pagirdanti

ir mylinti

mane visokį

sužeistą

suklydusį

ne visad gerą

Lyris

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose skamba žodžiai. Kartais šnabžda arba šūkčioja, kartais padrąsina arba pataria, kartais supeikia ar nepaliaujamai kartoja iki beprotybės erzinančią mintį. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali pakenkti ne tik mūsų psichikos sveikatai, bet ir fizinei savijautai. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas, psichologas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia mūsų smegenys ir kodėl jose susiformuoja vidinis balsas, aiškina, kokiomis aplinkybėmis šis balsas virsta žalingu tarškesiu, ir pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantys pokalbiai su savimi būtų naudingi, skatintų progresą bei geras emocijas. Vidinis balsas gali tapti nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, „Atkaklumo“ autorė

„Krossas ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke. Studijas baigė Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Tęsia tyrimus ir dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose nepaliaujamai skamba žodžiai. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti ir didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali neigiamai paveikti ne tik mūsų psichiką, bet ir fizinę sveikatą. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia smegenys, kaip jose formuojasi mūsų autentiškas vidinis balsas ir kokiomis aplinkybėmis jis kartais virsta žalingu tarškesiu. Mokslininkas pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantis pokalbis su savimi būtų naudingas, skatintų progresą ir taptų nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Ne tik atverianti akis, bet ir skatinanti keistis – knyga, praversianti kiekvienam iš mūsų.“
Susan Cain, bestselerio „Tyla" autorė

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, knygos „Atkaklumas“ autorė

„Krossas – ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke, JAV. Daktaro laipsnį įgijo Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių 2021-ųjų „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose nepaliaujamai skamba žodžiai. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti ir didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali neigiamai paveikti ne tik mūsų psichiką, bet ir fizinę sveikatą. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia smegenys, kaip jose formuojasi mūsų autentiškas vidinis balsas ir kokiomis aplinkybėmis jis kartais virsta žalingu tarškesiu. Mokslininkas pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantis pokalbis su savimi būtų naudingas, skatintų progresą ir taptų nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Ne tik atverianti akis, bet ir skatinanti keistis – knyga, praversianti kiekvienam iš mūsų.“
Susan Cain, bestselerio „Tyla“ autorė

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, knygos „Atkaklumas“ autorė

„Krossas – ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke, JAV. Daktaro laipsnį įgijo Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių 2021-ųjų „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

SUNDAY TIMES bestseleris

VISAS TAISYKLES VELNIOP SIUNČIANTI KNYGA

Ar ne laikas mesti iššūkį atgyvenusiems moters kūno ir elgesio standartams? Tik pagalvok: kodėl dažnai pastebi per didelį kitos merginos pilvą ar per mažas krūtis? Kodėl dar aršiau kritikuoji savo pačios išvaizdą? Kodėl, išgirdusi komplimentą, dažniausiai numyki „ačiū“, bet išsyk imi save menkinti?

Britų aktyvistė, iliustratorė ir socialinių tinklų žvaigždė Florence Given drąsiai rėžia: gana! Įkvėpimo ji semiasi iš feminizmo idėjų, o šioje knygoje, dalydamasi savo patirtimi bei kandžiomis įžvalgomis, kviečia mus visas sekti jos pavyzdžiu. Neturime būti meilios, smulkutės, gerutės – netgi gražios. Bet privalome pasitikėti savimi ir palaikyti viena kitą!

„Įkvepianti, radikali, puikiai pritaikyta autorės kartai.“

Evening Standard

„Nuostabiai atskleidžia šiuolaikinį feminizmą.“

Glamour

Florence Given (Florens Given, gim. 1998, pasirinkusi būti pristatoma įvardžiu „ji“)  – Londone įsikūrusi menininkė, rašytoja ir aktyvistė, 2019 m. gavusi „Cosmopolitan“ metų nuomonės formuotojos apdovanojimą. Populiarumą socialiniuose tinkluose F. Given išnaudoja įvairioms iniciatyvoms: BBC ir NBC televizijų laidose F. Given diskutavo apie viengungystės stigmą ir savo 2018 m. inicijuotą peticiją dėl apkūnius žmones pašiepiančio „Netflix“ serialo „Nepasotinama“ nutraukimo. Autorė taip pat prisidėjo prie „Always“ prekių ženklo #EndPeriodPoverty kampanijos (Lietuvoje ši kampanija buvo pavadinta #SvarbiKiekvienaDiena) – jos įrašas sulaukė daugiau nei 200 tūkst. patiktukų, taigi būtent tiek intymios higienos priemonių buvo išdalinta stokojančioms moterims ir mergaitėms.

Savo debiutinę knygą „Mano grožis – ne tavo reikalas“ autorė parašė ir pati iliustravo būdama vos 21-erių; knyga vos pasirodžiusi tapo bestseleriu Didžiojoje Britanijoje.

Thich Nhat Hanh „Ramybė su kiekvienu žingsniu“ 

Kaip sąmoningumas keičia mūsų kasdienybę

Įkvėpdamas aš rimdau kūną,

Iškvėpdamas – šypsausi.

Būdamas dabartyje

Patiriu akimirkos žavesį!

Thich Nhat Hanhas, visame pasaulyje žinomas dzenbudizmo meistras, dar vadinamas „dėmesingumo tėvu“, atskleidžia, kaip kiekvieną akimirką atrasti ramybę, kaip elgtis situacijose, kurios kelia įtampą ar erzina. Didžiausias pasitenkinimas, giliausias džiaugsmo ir pilnatvės jausmas yra taip arti, kaip mūsų kitas įkvėpimas. 

Knygoje „Ramybė su kiekvienu žingsniu“ Thich Nhat Hanh pateikia pratimus, padedančius pagilinti mūsų suvokimą apie kūną ir protą per sąmoningą kvėpavimą, kuris suteikia džiaugsmą ir ramybę. 

• Atskleidžia pasaulio grožį.

• Kviečia skaitytoją pasiekti ir išlaikyti savo vidinę ramybę. 

• Paaiškina, kaip suvokti santykius su kitais ir mus supančiu pasauliu.

• Moko iš „nesąmoningo“ tapti „sąmoningam“.

• Skatina sužinoti, kaip medituoti esamu momentu ir sutelkti sąmonę į dabarties potyrius.

Mūsų valioje šypsotis, kvėpuoti, žingsniuoti ir valgyti taip, kad nuolat jaustume laimės perteklių. Tačiau gyventi dar neišmokome, tik rengtis gyvenimui gebame puikiai. Esame pasiryžę dėl diplomo paaukoti dešimtį metų, iš peties triūsti, kad tik turėtume darbą, automobilį, namą ir visa kita. O suvokti, kad gyvename dabar – vienintelį mums priklausantį būties akimirksnį, mums labai sunku. Iš tiesų kiekvienas mūsų žingsnis, kiekvienas įkvepiamo oro gurkšnis gali skleisti ramybę, džiaugsmą, giedrą nuotaiką – tereikia prabusti, tereikia išmokti gyventi dabarties akimirka.

Šeštasis Ukrainos prezidentas nuėjo ilgą kelią: jis buvo aktoriumi, o tapo ukrainiečių tautos lyderiu; jis buvo žmogus, kurį pasaulio valstybių vadovai sutikdavo smalsiai ir su pašaipa, o tapo politiku, kuris dabar Vakaruose pasitinkamas plojimais. Maža to, įtakingiausių pasaulio valstybių lyderiai jaučiasi pagerbti, galėdami pavadinti jį savo draugu.

„Zelenskis“ – pirmoji ir kol kas vienintelė Ukrainos prezidento biografija. Žinomas Ukrainos žurnalistas ir knygų autorius Serhijus Rudenka pasakoja apie skirtingus Volodymyro Zelenskio gyvenimo etapus, pradedant jo vaikyste Kryvyj Rihe ir baigiant 2022 metų Rusijos ir Ukrainos karu.

Tai istorija žmogaus, kuris, neturėdamas politinės patirties ir reikalingų žinių, pažadėjo ukrainiečiams pakeisti jų gyvenimą. Istorija žmogaus, kuriuo patikėjo 13,5 milijono rinkėjų. Žmogaus, supratusio, kad didžiulis pasitikėjimas – tai ir milžiniška atsakomybė. Tai istorija žmogaus, priėmusio Vladimiro Putino iššūkį ir šiuo sunkiu metu tapusiu Ukrainos valstybės vadovu.

Sužinokite, kaip pasikeitė visuomenės nuomonė ir kaip neaukštus reitingus turėjęs prezidentas virto prezidentu, mūru stojusiu už savo tautiečius ir ginančiu ne tik Ukrainos, bet, rodos, ir visos Europos laisvę.

„Sunday Times“, „New Statesman“ ir „Irish Times“ metų knyga

Prestižinės „Auksinio durklo“ premijos finalininkė už geriausią negrožinę kriminalinę knygą

„Tam tikrus dalykus, į kuriuos prašysiu pažvelgti, gali būti sunku išmesti iš galvos, bet iš patirties žinau, kad įžvalgos į svetimas patirtis mus perkeičia, be to, visada būsiu šalia jūsų, stengdamasi kančią paversti prasme.“

Serijinės žmogžudystės. Padegimas. Seksualinis smurtas. Kokie yra žmonės, įvykdę tokius žiaurus nusikaltimus? Kokios jų istorijos? Koks jausmas apima likus su jais vienumoje?

Dr. Gwen Adshead, viena įtakingiausių teismo psichiatrių ir psichoterapeučių Didžiojoje Britanijoje, daugiau nei trisdešimt metų konsultuoja nusikaltėlius kalėjimuose ir psichiatrijos ligoninėse. Kad ir kokius nusikaltimus yra įvykdę jos pacientai, G. Adshead bando padėti jiems pažinti save.

Kartu su bendraautore Eileen Horne šioje knygoje G. Adshead pasakoja apie vienuolika nusikaltėlių, spaudoje ir televizijoje pavadintų monstrais. Byla po bylos ji atskleidžia ne tik jų padarytus siaubingus nusikaltimus, bet ir tai, kokie sudėtingi ir pažeidžiami yra šie vyrai ir moterys. Nors jų gyvenimo istorijos nužymėtos žiaurumo ir nevilties, jose taip pat glūdi galimybė pasikeisti ir išgyti.

„Įtraukiantis, išmintingas ir nepriekaištingai aprašytas panirimas į blogio prigimtį. „Pažįstamas blogis“ primena mums, kad visi žmonės geba atsiduoti tiek tamsai, tiek šviesai.“

Christie Watson

Dr. Gwen Adshead (Gven Adshed, gim. 1960) – teismo psichiatrė ir psichoterapeutė, įgijusi ir medicinos teisės ir etikos magistro laipsnį. Taip pat yra viena Teismo psichiatrijos asociacijos įkūrėjų, vizituojanti profesorė Jeilio universitete JAV bei Gresham koledže Londone.

Eileen Horne (Eilyn Horn, gim. 1965) – amerikiečių rašytoja ir dramaturgė, ilgai dirbusi televizijos prodiusere Didžiojoje Britanijoje. 

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių“ parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“
New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?“ Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“
Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001– 2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.

„Dabar myliu save. Meilė sau reiškia, kad mano santykis su savimi grįstas pasitikėjimu ir ištikimybe. Tikiu, kad visuomet palaikysiu save, tad esu ištikima vidiniam balsui. Verčiau nepatenkinsiu kitų lūkesčių nei apleisiu save. Verčiau nuvilsiu kitus nei nuvilsiu save. Verčiau atsisakysiu kitų nei
savęs. Būsiu su savimi, kol mirtis mus išskirs.“

Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Bet vieną dieną viskas pasikeitė: renginyje, kur turėjo pristatyti netrukus pasirodysiančią knygą, Glenonė sutiko savo gyvenimo meilę – karjerą baigusią futbolininkę Ebę, ir galvoje aiškiai, ryžtingai išgirdo save tariant: „Štai ji.“ Pirmą kartą žodžiai, pakeisiantys visą tolesnį Glenonės gyvenimą, nebuvo primesti iš išorės, o kilo jai pačiai iš vidaus. Ir ją išlaisvino.

Įkvepianti Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi.“

„Išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai.“
Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

„Nesutramdyta“ kupina nuostabiai taiklių įžvalgų apie tai, ką reiškia būti moterimi šiandienos pasaulyje.“
Reese Witherspoon, aktorė, režisierė

„Tai kiekvienos moters įgalinimo ir meilės sau maldaknygė, kurios centre – drąsi, niekam nepataikaujanti ir nesiteisinanti savojo balso ir savo esybės atradimo istorija.“
Publishers Weekly


Glennon Doyle (gim. 1976) – amerikiečių rašytoja, aktyvistė, tinklalaidės „We Can Do Hard Things“ kūrėja, trijų vaikų mama, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš savigalbos knygos „Išlik kovotoja“ („Vaga“, 2017). Neįtikėtino populiarumo sulaukusi naujausia autorės knyga „Nesutramdyta“ ilgai išliko „New York Times“ bestselerių viršūnėse ir įkvėpė daugybę moterų ieškoti tikrojo, nesutramdyto savo vidinio balso, leidžiančio atrasti laimę ir mėgautis vidine ramybe.

Dienoraštis iš Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos. 1944 m. kovas – 1945 m. balandis – unikali istorija, atspindinti milijonų žmonių kančias. 

1943 m. lapkritį Amsterdame gyvenanti žydų kilmės Renata Laqueur, profesoriaus dukra, ir jos vyras Paulas Goldschmidtas buvo nacių suimti ir išvežti į Vesterborko stovyklą Nyderlanduose, o po kelių mėnesių – į Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Šią priverstinę tremtį Renata regi kaip savotišką kelionę ir vos patekusi į stovyklą ima raštu fiksuoti, ką patiria pati ir jos vyras. Tai savotiškai padeda jai ištverti stovyklos gyvenimo baisybes. Dienoraštį ji rašo iki 1944 m. gruodžio, tol, kol visiškai nusilpusi tiesiog nebepajėgia rašyti. 

Po kelių mėnesių, 1945 m. balandžio 10 d., vos penkios dienos iki anglams ir kanadiečiams išlaisvinant stovyklą, 2500 mirtinai sergančių ir išbadėjusių belaisvių, tarp jų ir Renata su vyru, sukišami į traukinį. Saugomi esesininkų, jie važiuoja per sunaikintą Vokietiją, nežinodami galutinio kelionės tikslo. Balandžio 23-iąją belaisvius Trėbice išvaduoja rusų kariuomenė. 

Grįžusi į Nyderlandus R. Laqueur paverčia savo dienoraštį bei kelionės užrašus rišliu tekstu. 1946 metais Renata atiduoda jį Valstybiniam karo dokumentacijos institutui. 

„Aš – išgyvenusioji, o ne auka.“

Renata Laqueur 

Renata Laqueur (1919–2011) – „Dienoraštis iš Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklos. 1944–1945“ autorė. Prasidėjus karui ji susipažino su Paulu Goldschmidtu ir 1941 m. jie susituokė Amsterdame. Po skyrybų 1950 m. Laqueur išvyko į Niujorką, ten ištekėjo antrą kartą.  Renata studijavo anglų, ispanų filologiją, gilinosi į literatūrologiją ir apgynė disertaciją, kurioje lygino koncentracijos stovyklose rašytus dienoraščius bei jų literatūrinę vertę.

„Nepaprastai jaudinantis, aistringas kūrinys, nepanašus į nieką, ką man teko skaityti. Prisiminsiu šią istoriją daugelį metų, nes Suleika Jaouad įrašė ją mano širdyje.“

Elizabeth Gilbert, bestselerio Valgyk, melskis, mylėk autorė  

Suleika Jaouad po universiteto baigimo išvyksta į Paryžių įgyvendinti savo svajonės ir tapti karo korespondente. Tačiau tikrasis pasaulis, į kurį ji taip veržėsi, pasiunčia ją visiškai kitur. 

Viskas prasideda nuo niežulio, primenančio tūkstančius nematomų uodų įkandimų, vėliau prisideda sekinantis nuovargis. Likus kelioms savaitėms iki dvidešimt trečiojo gimtadienio, ji išgirsta diagnozę ir tai, kad tėra 35 procentų tikimybė išgyventi. Gyvenimas, apie kurį Suleika svajojo, subyra it kortų namelis. Ji ketverius metus praleidžia ligoninėje kovodama už savo gyvybę ir rašydama savo gyvenimo sagą The New York Times skiltyje.

Pagaliau Suleika  išeina iš ligoninės palatos pasveikusi. Tačiau greitai įsitikina, kad tai nėra jos kelio į išgijimą pabaiga. Ji praleido 1 500 dienų siekdama vieno tikslo – išgyventi. O šį tikslą pasiekusi, nežino, ką daryti toliau.

Kaip ji susigrąžins tai, ką prarado? Kartu su savo geriausiu draugu Oskaru, mielu terjero mišrūnu, Suleika leidžiasi į šimto dienų trukmės 15 000 mylių kelionę per šalį. Kelionė jai padeda suprasti, kad takoskyra tarp sergančiųjų ir sveikųjų pasaulių labai trapi, kad daugelis mūsų visą savo gyvenimą tarp jų blaškomės. 

Tarp dviejų pasaulių – gilus ir kartu įkvepiantis pasakojimas apie tai, ką reiškia viską pradėti iš naujo.  

Suleika Jaouad yra „Emmy“ apdovanojimą pelniusios New York Times skilties „Pertrauktas gyvenimas autorė. Jos esė ir apybraižos skelbiamos žurnaluose The New York Times Magazine ir Vogue, transliuojamos per Nacionalinį visuomeninį radiją (NPR). 

Suleika yra pasaulinės platformos Isolation Journals, ugdančios kūrybiškumą ir bendruomeniškumą sunkiais laikais, kūrėja. Tarp dviejų pasaulių – jos pirmoji knyga. 

„Kai iš tavęs atimamas gyvenimas, kaip rasti jėgų ir noro pradėti kitą? Knyga Tarp dviejų pasaulių sulauks atgarsio visų žmonių, kuriems tenka gyventi kitokį gyvenimą, nei ketino, širdyse. Tai įkvepianti, jausminga istorija apie liūdesį ir dėkingumą, intymus moters, laikinai apsistojusios tyruose tarp gyvenimo ir mirties, portretas.“

Tara Westover, bestselerio Apšviestoji autorė. 

ROLANDAS MASKOLIŪNAS „TIKIU Į MOKSLĄ VISAGALĮ“

Apie įkvepiančią vaizduotę, visatos, sąmonės ir visuomenės evoliuciją

• Kodėl mūsų Saulė stabiliai dega milijardus metų ir nesusprogsta?

• Ar matome tikrą mus supančio pasaulio vaizdą, o gal gyvename kompiuterio simuliacijoje?

• Kokios jėgos verčia elementariąsias daleles jungtis į molekules?

• Kaip kvantiniai efektai valdo gyvybės procesus ir kaip chemija virsta biologija?

• Kokį vaidmenį visuomenėje vaidina mitai ir religinės sistemos?

• Kodėl sunku sukurti ir išsaugoti demokratiją ir kaip visuomenei pavyko pažaboti savo agresyvumą?

Evoliucijos dėsniai padeda suprasti mikropasaulyje, ląstelėse, visatoje ir žmonių visuomenėse vykstančius procesus, o mūsų įgimtas smalsumas, neaprėpiama vaizduotė ir nuolat naujovių ieškančios smegenys atskleidžia vis daugiau pasaulio paslapčių. Knygos autorius kviečia į originalių idėjų ir netikėtų įžvalgų kupiną kelionę kartu su rašytojais fantastais ir mokslininkais.

Biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas – ilgametis mokslo populiarinimo laidų („Negali būti“, „Mokslo ekspresas“, „Smalsumo genas“) autorius, mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ organizatorius. Jį žavi mokslo galimybės suprasti ir keisti pasaulį, taip pat fantastų gebėjimas kurti įkvepiančias idėjas ir ateitis. Tai antroji jo knyga.

Kontroversiška istorija apie XX amžiaus mados legendą – Chanel.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Gabrielle (Coco) Chanel iš esmės pakeitė moterų drabužius. Tačiau tai buvo tik regimiausia sudėtingų pokyčių, prie kurių ji prisidėjo, dalis. Savo netradiciniu ir neįprastu gyvenimu – iš žeminančio skurdo į mados viršūnę – Chanel padėjo sukurti modernios moters sampratą.

Ši ypatinga biografija iškelia aikštėn stulbinantį gyvenimą ir parodo, kaip įtakingiausia savo amžiaus dizainerė virto maištingo ir pažangaus stiliaus ikona. Jos legendą kūrė gausybė meilės romanų: sąmojinga, savita, kerinti Chanel tapo ne vieno garsaus menininko, tarp jų – Stravinskio, Picasso ir Dali, mūza, globėja ar meiluže. Tačiau skaudžiausių detalių nepastebėjo nė vienas ankstesnis biografas.

Remdamasi naujai atrastais meilės laiškais, policijos įrašais ir interviu, Lisa Chaney atskleidžia tiesą apie Chanel priklausomybę nuo narkotikų ir romanus su moterimis. Ji taip pat galutinai atsako į seniai ramybės nedavusį klausimą apie Chanel meilužį vokietį: ar jis buvo nacių šnipas?
Čia atskleidžiamas Chanel paveikslas – skandalingas, jis paslaptingesnis ir tamsesnis negu bet kurioje kitoje iki šiol parašytoje biografijoje.

„Solidi ir išsami knyga apie vieną paslaptingiausių dizainerių."
Vogue

„Nagrinėdama atrastus meilės laiškus, asmeninius dienoraščius ir atsiminimus, cituodama pačios Chanel žodžius knygos autorė Lisa Chaney atskleidžia už mados ikonos besislepiančią moterį – jos pažeidžiamumą, vienišumą, neviltį. Itin svarbios autorės įžvalgos apie Chanel vaidmenį kuriant modernios, nepriklausomos moters, kuri garbina ir grožį, ir patogumą, įvaizdį."
Library Journal

„Gili ir įspūdinga biografija, parašyta pasitelkiant naujus, anksčiau nepublikuotus šaltinius, apie prieštaringą, tačiau vienareikšmiškai talentingą moterį, kurios vardas visuomet išliks rafinuotumo ir originalumo sinonimas."
Booklist


Knygos autorė Lisa Chaney – meno ir literatūros istorikė. Ji rengė radijo ir televizijos laidas kultūros istorijos temomis, rašė straipsnius tokiems dienraščiams, kaip „The Sunday Times", „The Spectator", „The Guardian“ ir kt. „Chanel. Intymus gyvenimas" – trečioji autorės knyga.

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių” parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“

New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?” Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“

Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001–2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.