Negrožinė literatūra

„Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengvėle skęstantis, sapnuoju save lyg atsibudusį ir suvokiu beribį kosmoso plūdimą, plūstantį per tą sensualią žaizdą, kuri kadaise buvo mano pastovus aš. Suvokiu garsus, kvapus, lytėjimus, jausmus, besiliejančius į tą atvirą žaizdą – be manęs.“

„Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Husserlio anūkas svečiuose pas Budą.“ Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais. Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos Šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą, ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Husserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes.
Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
Dalia Kaladinskienė

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvos architektūroje įvyko kur kas daugiau nei per visą XX amžių. Šią prielaidą architektūros istorikai patvirtins arba paneigs ateityje, tačiau tiesos, kad šie dvidešimt metų šalies architektūrai buvo labai reikšmingi, tikriausiai nepaneigs niekas. Nepriklausomybės dvidešimtmetis Lietuvoje nusėtas architektūrinių praradimų randais ir atradimų perlais, urbanistinėmis grimasomis ir idėjų proveržiais.
Ši knyga – tai pirmasis bandymas surinkti žinias, subjektyvias nuomones ir patirtį apie tai, kas įvyko Lietuvos architektūroje per šį laikotarpį, ir parodyti tikrovę ateičiai taip, kaip ją mato šios kasdienybės istorijos dalyviai.

Tomas Grunskis – humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas, praktikuojantis architektas, studijos AEXN vadovas, mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius. Mokslinių interesų laukas – miesto morfologija, urbanistika, eksperimentinė architektūra. Nuo 1997 m. dėsto VGTU Architektūros fakultete.

Julija Reklaitė – parodų architektė, VGTU doktorantė, VDA lektorė. 2009–2012 m. vadovavo viešajai įstaigai „Architektūros fondas“, su kolegomis inicijavo architektūros kultūros projektus, tarp jų ir „Architektūros [pokalbių] fondą“, kurio pokalbių ciklas yra šios knygos priešistorė. Mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių autorė, viena iš leidinio Vilnius 1900-2012. Naujosios architektūros gidas sudarytojų.

„20 nepriklausomybės metų“ – tai knygų serija, skirta svarbiausiems procesams, įvykusiems Lietuvoje per nepriklausomybės 20–metį, apžvelgti.

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiarioje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių. Pagrindiniais šios knygos leitmotyvais laikoma Lietuvos valstybės kūrimasis ir dinamiška visuomenės raida, pasireiškusi ne tik gebėjimu prisitaikyti prie aplinkinio pasaulio, bet ir jį veikti. Ankstesniais amžiais nematytas lietuvių aktyvumas leido Lietuvai nuo XIII a. tapti Europos istorijos subjektu, kuriančiu ir savo, ir bendrą Europos istoriją.

Pamažu ši ištarmė ima virsti tikrove: XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs Deleuze’o ir jo knygų bendraautoriaus Félixo Guattari filosofijos suklestėjimas persikėlė ir į XXI amžių.
Deleuze’o ir Guattari idėjos tampa pagrindu naujai interpretuojant vizualinės kultūros, performatyvumo, teatro, kino, medijų reikšmes. Jų filosofija taip pat pasitelkiama kritikuojant globalų kapitalizmą, analizuojant galios struktūras, disciplinos ir kontrolės mechanizmus, naujas komunikacijos formas. Jų suformuota socialinių institucijų kritika tampa labai svarbi kvestionuojant laisvosios rinkos ir ją įtvirtinančius kontrolės režimus. Deleuze’o ir Guattari argumentai taip pat pasitelkiami analizuojant naujus socialinius judėjimus bei sprendžiant feminizmo, socialinės lyties (gender), postkolonializmo, antiglobalizmo klausimus. Deleuze’o ir Guattari filosofija kvestionuoja tiek demokratinių visuomenių konsensusą, tiek galimybę išspręsti ginčus racionalių debatų keliu: savo filosofija jie siekia konceptualizuoti situaciją tų, kuriems neleidžiama diskutuoti, kurie net nėra matomi viešojoje erdvėje.

Knygoje Deleuze’o ir Guattari filosofijos analizė pateikiama kitų šiuolaikinių mąstytojų (Foucault, Alaino Badiou, Giorgio Agambeno, Michaelio Hardto, Antonio Negri, Rosi Braidotti, Elizabeth Grosz) idėjų kontekste, teorinės įžvalgos derinamos su vizualinės kultūros, literatūros, teatro, kino reiškinių analize.

Vieną dieną šis [XX] amžius greičiausiai bus vadinamas Gilles’io Deleuze’o vardu
Michelis Foucault

Audronė Žukauskaitė – filosofė, monografijų „Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika“ (2001) ir „Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos“ (2005) autorė, leidinių „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“ (2005) ir „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism“ (2010) sudarytoja.

Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija.

Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai.

Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai.

Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos.

Kęstutis Nastopka – literaūros tyrinėtojas, kritikas, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centro profesorius, knygų „Lietuvių eilėraščio poetika“ (1985), „Išsprūstanti prasmė“(1991), „Reikšmių poetika“ (2002) autorius. Jo naujausia knyga „Literatūros semiotika“ – pirmasis Lietuvoje veikalas, kuriame susistemintos svarbiausios semiotikos idėjos, temos, sąvokos. Knygoje išsamiai pristatoma Algirdo Juliaus Greimo semiotikos mokyklos teorija nuo pat jos ištakų iki mūsų dienų. Aptariamos pagrindinės Tartu-Maskvos (Jurijaus Lotmano) ir amerikietiškosios (Charles'o Sanderso Pierce'o) semiotikos nuostatos. Teoriniai samprotavimai derinami su konkrečių lietuvių literatūros tekstų semiotine analize.
Gimusi iš bendravimo su studentais ir Lietuvos bei užsienio kolegomis, Kęstučio Nastopkos „Literatūros semiotika“ nėra beaistrė akademinė monografija, tai pulsuojantis pokalbis su bičiuliais ir oponentais, tarp kurių „kiečiausias“ oponentas pasirodo besąs pats „lėmėjas“ A. J. Greimas, kurio teoriją knygos autorius užsispyrėliškai gina, surasdamas vis naujų argumentų ir taip plėtodamas pačią teoriją.
Loreta Mačianskaitė

Iki šiol vyravo nuostata, kad semiotiniai tekstai nuobodūs ir nepaskaitomi dėl per daug specifinės juose vartojamos metakalbos, suprantamos tik siauram specialistų ratui. Naujausia Kęstučio Nastopkos knyga griauna šią semiotinio rašymo tradiciją. Joje semiotika ne tik deklaruojama, bet ir praktikuojama kaip ,,linksmasis mokslas'', lengvai ir žaismingai dėstant prasmės problematiką, semiotinio metodo gudrybes, sumaniai derinant teorinius svarstymus su praktinėmis jų iliustracijomis.
Nijolė Keršytė

Šis dvigubas žurnalo numeris skiriamas prancūzų mąstytojo, žymiausio ir įtakingiausio iki šiol prancūziškosios fenomenologinės filosofijos kūrėjo Maurice'o Merleau-Ponty idėjoms.

„Greimo ieškojimas“ – taip vadinosi tarptautinė konferencija, vykusi 2007 m. lapkričio 9–10 d. Vilniaus universitete. Pažymint 90-ąsias Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines, į jo gimtąją šalį buvo sukviesti po visą Europą išsibarstę jo mokiniai ar pasekėjai, gerai pažįstantys vienas kitą, bet nebeturintys progų susitikti. Baltų lankų žurnalo Nr. 30 skirtas Algirdui Juliui Greimui. Greta publikuojami konferencijoje skaityti pranešimai ir paties Greimo archyviniai tekstai.

„Lithuanian Heraldry“ is an original report of the twenty years of activity of the Lithuanian Heraldry Commission covering the period 1987-2007. Apart from the symbols of the state - the coat of arms, flags of the State, of the nation and of the President of the Republic of Lithuania, and the national anthem, here the reader will find the coats of arms of all ten counties of Lithuania, of six regional municipalities and of 251 cities and towns with their histories. In addition to colour drawings of the coats of arms, this book includes colour designs of the flags of the counties, regional municipalities, cities and towns, and other original iconographic material (over 900 colour and black-and-white illustrations) explaining the choice of particular symbols.

Pažinti Kauną nėra ir negali būti paprasta. Labai lengva pasimesti sudėtingoje miesto istorijoje, o ir Kauno urbanistika taip pat ne mažiau intriguoja. Tik miesto gyventojai nesunkiai orientuojasi mieste, besidriekiančiame dviejų upių – Nemuno ir Nėries – slėnyje, iš abiejų pusių apsuptame kalvų. Labai sunku Kauną apibūdinti vos keliais žodžiais, pateikti glaustą miesto istoriją ar ją paprasčiausiai paaiškinti.

Kaip apibūdinti Kauną? Tai miestas, kuris taip ir nesusitaikė su jam primesta antrojo Lietuvos miesto etikete ir kuris vis dar prisimena, kad tarp dviejų pasaulinių karų jis buvo laikinąja Lietuvos valstybės sostine. Tai senas prekybos ir pramonės centras, kurio jau keletą dešimtmečių taip ir neįstengia nurungti kiti Lietuvos miestai. Tai miestas, galintis didžiuotis didžiausiu Lietuvoje studentų skaičiumi, nors universitetas čia įkurtas tik 1920 metais. Tai miestas, sovietmečiu garsėjęs nepaklusnumu valdžiai ir tikėjimu „buržuazinėmis“ vertybėmis, nepriklausomybės metais meru išsirinkęs skandalingą populistą.

Kauno gyventojai niekada nemėgo savo miesto lyginti su kitais miestais ar išsakyti savo nuomonę apie jį, Kauno patriotai tiesiog išdidžiai konstatuoja: „Kaunas yra Kaunas.“
Gotikinė architektūra, gynybos įtvirtinimai, įvairių čia gyvenusių etninių grupių palikti pėdsakai, muziejai, Kaunas, kaip pirmosios Respublikos sostinė, architektūros racionalizmas ir funkcionalizmas – tik keletas iš visų galimų maršrutų pirmai pažinčiai su Kaunu.

Visiems Lietuvos gyventojams Kaunas yra pirmosios modernios Lietuvos valstybės paminklas ir dvidešimt vienerius metus trukusių pastangų sukurti valstybę įrodymas. 1990 metais bandanti atgauti nepriklausomybę Lietuva savo valstybingumo paminklus ir simbolius visų pirma atstatė Kaune. Kaunas išlieka modernios valstybės miestu.

„Pierwsze spotkanie z Litwą“ – jest to tematyczna seria ksiązek, ktora prezentuje Litvę w zwięzly ale jednoczesnie wszechstronny sposob. Seria jest przeznaczona dla tych, co pragną poznac ten wyjątkowy i interesujący kraj.

Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.

– Semiotinis meistrautojas: pokalbis su Kęstučiu Nastopka
– Saulius Žukas. „Ar tikėti lietuvių literatūra: postkolonijinis požiūris“
– Algis Mickūnas. „Don Kichoto sąmonė“
– Eric Landowski. „Skaitymo išbandymas“
– Jean Starobinski. „Trumpa kūno įsisąmoninimo istorija“
– Tom Stoppard. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“