Negrožinė literatūra

YOU ARE A BADASS: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori

Būti visada nuolankiam, priimti viską, kaip yra, ir laukti, kol likimas visas problemas išspręs už jus, – nelabai efektyvu, tiesa? O ką, jei imtumėt ir stipriai papurtytumėt save už pečių, kad pagaliau atsibustumėt iš Didžiojo snūdo, iš šimtu procentų jūsų netenkinančios dabarties?

Patikėkite – viskas įmanoma! Reikia tik išdrįsti daryti tai, ko iki šiol nesate darę: ne norėti keisti savo gyvenimą, o tvirtai nuspręsti tai padaryti.

Tad ko išmoksite perskaitę šią šmaikščią, vienu kitu keiksmažodžiu pagardintą savigalbos knygą? Visų pirma suprasite, kaip atpažinti ir įveikti įsitikinimus, kurie žlugdo svajones. Antra, išmoksite susikurti tokį gyvenimą, kokio visada norėjote. Ir ne kada nors vėliau, o DABAR. Ir, po galais, pagaliau užsidirbsite pinigų. Tiek daug, kiek net nesvajojote!

„You are a badass“ jums taps paspirtimi pasiimti iš gyvenimo viską, ko nusipelnėte. Juk nusipelnėte, tiesa?

„Jen Sincero – tikrų tikriausia koučerių karalienė.“
AP

„You are a badass“ nutildys jūsų vidinį kritiką ir padės susikurti tokį gyvenimą, kokio pavydi visi, lindintys feisbuke.“
Bustle

Badass Habits: sąmoningumas ir kasdienis tobulėjimas, kad įpročiai išliktų ilgam

Tegul mūsų neslegia blogų įpročių našta. Kaip jų atsikratyti visiems laikams? Kaip formuoti naudingus įpročius? Dar svarbiau: kokiu, po velniais, stebuklingu būdu nenustoti tų gerų įpročių laikytis?!

„New York Times“ bestselerio „YOU ARE A BADASS: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori“ („Baltos lankos“, 2018) autorė Jen Sincero naujoje knygoje narsto pokyčių mechanizmą, formuojantį mūsų asmenybes įvairiose situacijose, – kai piktai, bet tyliai liepiame sau susiimti arba kai drąsiai skelbiame Naujųjų metų pažadus socialiniuose tinkluose. J. Sincero teigia, kad blogi mūsų įpročiai tiesiogiai susiję su neišpildytais norais, netvirtomis ribomis, sąmoningumo stoka, net su mūsų išankstinėmis nuostatomis ir baimėmis. „Badass Habits“ parodo, kad, aiškiai įvardydami norus ir kurdami lengvą planą, kaip juos įgyvendinti, bet kokį naują tikslą galime paversti džiaugsmingu įpročiu.

Šioje knygoje rasite ne tik naudingų įžvalgų kupinus pokalbius su žmonėmis, išsiugdžiusiais valią laikytis gerų įpročių, bet ir paprastą 21 dienos gidą, skirtą padėti atsikratyti kenksmingų įpročių ir prisijaukinti nešančius sėkmę.

„Dievinu realistišką ir šmaikščią Jen viziją, kaip mėgautis gyvenimu. Ji turi puikią dovaną rašyti visiems lengvai prieinamu stiliumi! Jei ieškote vienaragių ir vaivorykščių – čia jų nerasite, bet gausite krūvą praktiškų ir paprastų patarimų, padėsiančių išlaisvinti vidinę BADASS ir pakeisti gyvenimą.“
Madisyn Taylor, „DailyOM“

Jen Sincero (Džen Sinčero, gim. 1965) jau daugiau nei dešimtmetį yra nepaprastai sėkminga gyvenimo būdo vadovė, knygomis ir viešomis paskaitomis tūkstančiams žmonių visame pasaulyje padedanti ne tik kardinaliai pagerinti gyvenimą, bet ir papildyti banko sąskaitą. Itin naudingomis mintimis autorė dalijasi ir asmeninėje interneto svetainėje jensincero.com.

PRADĖK DABAR: finansinis gidas paaugliams

Tai pirmasis gidas visiems jaunuoliams, kurie už savo finansinę situaciją nori būti atsakingi patys: sumaniai ir atsakingai tvarkytis su pinigais, išmokti taupyti, investuoti ir pasirūpinti karjera ar įsteigti nuosavą verslą.

Finansų ekspertė Jūratė Cvilikienė ir žinomi sėkmingi žmonės Lietuvoje – Beata Nicholson, Orijus Gasanovas, Rimvydas Širvinskas (Makalius), Ieva Krivickaitė, Tautvydas Marčiulaitis ir Laurynas Zmejauskas – dalijasi įkvepiančiomis istorijomis, nuotykiais, praktiniais patarimais bei įžvalgomis ir padeda atsakyti į svarbiausius klausimus, susijusius su pinigais, nuolat kylančius jaunam žmogui:

– Kaip valdyti pinigus ir sutaupyti?
– Kaip ir kur užsidirbti?
– Kaip sukurti karjerą?
– Kaip sukurti verslą?
– Kaip investuoti?
– Kaip savanorystė gali padėti atrasti save?

Rekomenduojama 12-18 m. amžiaus jaunuoliams, jų tėvams ir vyresniųjų klasių ekonomikos mokytojams.

Knygos turinys sukurtas „Swedbank“ lėšomis. Siekdami didinti finansinių žinių prieinamumą, „Swedbank“ šių leidinių padovanojo visoms Lietuvos savivaldybių bibliotekoms ir organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kuruojamiems vaikų dienos centrams.

PINIGAI ir kiti Gilučių šeimos reikalai

Drauge su vaikais skaitydami dešimt linksmų istorijų, atpažinsite finansinius galvosūkius, į kuriuos atsakymų ieškote ir savo namuose:
- Kada vaikas pasiruošęs mokytis finansinio raštingumo?
- Kada ir kam jis arba ji turėtų pradėti taupyti?
- Kaip vaikas gali užsidirbti, už kokius darbus geriau niekada nemokėti ir kam turėtų išleisti savo santaupas?
- Kiek gimtadienių per mėnesį švęsti ir kaip valdyti šventėms bei pramogoms skirtą biudžetą?

Gilučių šeimos pasakojimuose ir finansų ekspertės patarimuose rasite atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bei pamažu sukursite savo šeimos biudžeto taisykles, padėsiančias ugdyti finansiškai naudingus įpročius.

Rekomenduojama skaityti tėvams drauge su 5–10 m. amžiaus vaikais ir pradinių klasių mokytojams su mokiniais.

Simonas Urbonas – tinklaraštininkas, komunikacijos specialistas, „Swedbank“ Finansų laboratorijos edukacijų partneris, trijų vaikų tėtis.

Jūratė Cvilikienė – „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje, asmeninių ir šeimos finansų ekspertė, trijų vaikų mama.

Knygos turinys sukurtas „Swedbank“ lėšomis. „Swedbank“ dėka šį leidinį rasite visose Lietuvos savivaldybių ir mokyklų, kuriose ruošiamos pradinės klasės, bibliotekose.

Dilema – ne problema: finansinių klausimų naršyklė jauniems suaugėliams

Ši knyga – apie pirmuosius finansinius sprendimus, turinčius įtakos mūsų ateičiai. Ji skirta visiems jauniems suaugėliams, norintiems papildyti finansinių žinių bagažą ir pakloti stiprų savarankiško gyvenimo pagrindą.

– Kaip sėkmingai suplanuoti asmeninį ar poros biudžetą?
– Kaip įsigyti naują ar naudotą automobilį, o gal geriau naudotis viešuoju transportu?
– Dirbti sau ar kitiems? Savarankiško darbo ir juridinio asmens registravimo ABC.
– Kada ir kaip pradėti rūpintis finansiškai užtikrinta ateitimi?
– Kada tinkamiausias metas įsigyti nuosavą būstą ir kaip pradėti investuoti?

Finansinėmis žiniomis ir patirtimi šioje knygoje dalijasi Jūratė Cvilikienė, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje, ir dr. Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Istorijos mylėtojai dažnai kamantinėja istorikus, kas galėjo atsitikti, jeigu įvykiai tada ar tada būtų klostęsi kitaip, kokios buvo alternatyvos tam, kas įvyko. Juk smalsu, kaip būtų klostęsi įvykiai, jeigu SSRS nebūtų aneksavusi Lietuvos 1940-aisiais. Vis dar stokojame platesnės alternatyviosios istorijos pasakojimų apie tai, kas būtų, jeigu būtų, kokia būtų alternatyvi istorija renkantis tikriesiems faktams prieštaraujančius įvykius, rezgant būtent tokią istoriją ar istorijas.

Prieštaraujančių faktų (trumpiau, gal ir moksliškiau skambėtų – kontrafaktinė), arba alternatyvi, Lietuvos istorija gali pasirodyti neįprasta, nes... išgalvota. Tačiau išgalvota remiantis tikromis žiniomis, taigi tuo, ką dabar jau gerai žinome tikrai buvus. Ji naudinga, nes skatina mus domėtis istorija.

Ši knyga – apie pirmuosius finansinius sprendimus, turinčius įtakos mūsų ateičiai. Ji skirta visiems jauniems suaugėliams, norintiems papildyti finansinių žinių bagažą ir pakloti stiprų savarankiško gyvenimo pagrindą.

– Kaip sėkmingai suplanuoti asmeninį ar poros biudžetą?
– Kaip įsigyti naują ar naudotą automobilį, o gal geriau naudotis viešuoju transportu?
– Dirbti sau ar kitiems? Savarankiško darbo ir juridinio asmens registravimo ABC.
– Kada ir kaip pradėti rūpintis finansiškai užtikrinta ateitimi?
– Kada tinkamiausias metas įsigyti nuosavą būstą ir kaip pradėti investuoti?


Finansinėmis žiniomis ir patirtimi šioje knygoje dalijasi Jūratė Cvilikienė, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje, ir dr. Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

„Prokrastinacijos menas“ – tai dykaduoniavimo bei darbų vilkinimo vadovas, skirtas paguosti ir motyvuoti visus profesionalius darbų atidėliotojus. Knygoje su humoru aptariamos problemos, su kuriomis susiduria savigraužos kamuojami prokrastinatoriai, o taip pat pateikiami patarimai, padėsiantys pagaliau atlikti ilgai atidėliotas užduotis.

Šią knygą autorius rašė laikydamasis joje dėstomų principų, kitaip sakant – atidėliodamas disertacijų vertinimą ir pažymių rašymą.

Johnas Perry’is yra Stanfordo universiteto filosofijos profesorius emeritas. Drauge su kitais jis veda nacionalinę radijo laidą Philosophy Talk. 2011 m. jo tekstas „Struktūrinė prokrastinacija“ buvo apdovanotas IgNobelio literatūros premija.

„Anarchistinės antropologijos fragmentai“ yra ankstyvas žymaus antropologo Davido Graeberio veikalas, kuriame jis apmąsto politinio angažuotumo ir akademinės veiklos santykį, o taip pat nedviprasmiškai pasisako už anarchizmą, kurį supranta kaip politinę nuostatą, skeptiškai žiūrinčią į bet kokią hierarchiją ir nelygybę.

Ši knyga – tai ne tik refleksija, apibendrinanti jo kaip tarptautinio lygio akademinio antropologo tyrimus, bet ir manifestas, kviečiantis ir kitus akademinės bendruomenės narius nusileisti iš savojo dramblio kaulo bokšto.

David Graeber (1961-2020) – šiemet netikėtai miręs pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Išgarsėjęs savo knygomis apie skolos reiškinį („Skola: pirmieji 5000 metų“) bei niekam nereikalingas fiktyvias profesijas („Bullshit Jobs“), Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ audioknyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.

„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“

Vytautas Bikulčius

„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“

Marius Burokas

„Apie tobulybę“ – paskutinysis Levo Karsavino tekstas, rašytas lageryje, pieštuku ant popieriaus skiaučių. Tai jo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikosi platonistinės perspektyvos ir gina idealistines pozicijas. Knygos tekstas parengtas naujai, remiantis Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomu rankraščiu.

Levas Karsavinas (1882-1952) – pasaulinio lygio mediavistas, kultūros istorikas, Peterburgo universiteto rektorius, bolševikų iš Rusijos išvytas po Spalio revoliucijos. Ilgus metus dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Okupavus Lietuvą buvo ištremtas. Mirė tremtyje.

„Karsavinas metasi į riziką kalbėti apie tai, kas neprieinama žmogaus kalbai, bet jaučia, kad yra kas gelbsti nuo intelektualinio žlugimo – tai krikščioniškoji viltis.“

Vytautas Ališauskas

„Jis yra sakęs, jog tai, ką parašė lageryje – geriausia, ką jis apskritai yra parašęs.“

Alfonsas Svarinskas

Ši sodri ir tuo pačiu metu poetiška knyga – apie visa apimančią obsesiją, meditatyvų pasišventimą tyrinėjamam objektui ir mėginimą peržengti ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Joje nėra saldžių, romantizuotų gamtos aprašymų – čia alsuoja vien tik atviras ir žiaurus plėšriųjų paukščių pasaulis, į kurį bando įsilieti stebintysis. Bet ar tai įmanoma?

„Sakalas keleivis“ – tai unikalus, hipnotizuojantis ir kultiniu tapęs pasakojimas apie dangų pjaustančius sakalus. Jos autorius, savamokslis ornitologas J. A. Bakeris (1926–1987) praleido ištisą dešimtmetį sekiodamas šiuos plėšrius paukščius. 1967-aisias pasirodžiusi keista, tamsi ir poetiška knyga „The Peregrine“ tuojau pat sulaukė didelio susidomėjimo: ją skaitė anaiptol ne vien gamtos entuziastai, bet ir visi vertinantys ekscentrišką literatūrą.

Net ir praėjus daugiau 50-iai metų knyga išlieka aktuali: ji tebežavi menininkus ir paprastus skaitytojus, o kino režisierius Weneris Herzogas sako, jog tai yra knyga, kurią privalo perskaityti visi kino kūrėjai.

„Tai beveik religinio ar šamanistinio gamtos patyrimo tekstas – pasakotojas ištrina save iš peizažo, palieka tik nuogą, žiaurią ir nuostabią gamtą ekstatiškai stebinčia akimi. „Dešimtį metų visas žiemas praleisdavau ieškodamas to maištingo, nenustygstančio vietoje spindesio, tos staigios aistros ir šėlo, kuriuos sakalai išplėšia iš dangaus. Dešimtį metų žvelgiau aukštyn, ieškodamas to debesis perveriančio inkaro pavidalo, to oru skriejančio arbaleto. Akis pasidaro nepasotinama plėšriųjų paukščių vaizdais. […] Aš dešimtį metų sekiojau sakalus keleivius. Buvau jų apsėstas. Jie buvo mano Gralis“, – rašo Bakeris. Ir mes juo tikim. Ir dairomės aukštyn.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

Knygoje „Apie šūdmalą“ Prinstono universiteto profesorius, filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Nors šūdmalos pilna, mes stokojame instrumentų jai atpažinti ir su ja kovoti. Šis trumpas, prieinamai parašytas tekstas – tai pirminis bandymas apibūdinti šūdmalą ir atpažinti šūdmalius.

Harry G. Frankfurt (g. 1929) – žymus šiuolaikinis moralės filosofas, Prinstono universiteto (JAV) profesorius emeritas. Svarbiausios knygos: „Meilės priežastys“ (The Reasons of Love), „Būtinybė, noras ir meilė“ (Necessity, Volition, and Love) bei „To, kas mums rūpi, svarba“ (The Importance of What We Care About). „Apie šūdmalą“ – pirmoji Frankfurto knyga, išversta į lietuvių kalbą.

„Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės – klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama.“

Jonas Dagys

„Žodžiui „bullshit“ senokai ieškome adekvataus lietuviško atitikmens — šiam itin paplitusiam fenomenui nusakyti nebetiko nei sunkiasvorė „demagogija”, nei pernelyg neformalus „proto pi**mas“, nei įvairūs švelnesni „tauškalai“ ir “skiedalai”. Šūdo malimas, t.y. tai, kuo nuolat užsiima ne tik politikai bei valdininkai, bet ir stliaus kūrėjai, gyvenimo būdo patarėjai, remonto meistrai, reklamos ir viešųjų ryšių agentai, o kartais ir visi kiti, seniai prašėsi įvardijamas, nes pavadinimo mums reikia pirmiausia kaip ginklo prieš jį patį. Apmąstymų apie šį reiškinį vertimas į lietuvių kalbą — geras būdas lietuviško termino paieškoms.“

Paulina Pukytė

Knygoje „Apie pedagogiką“ vienas žymiausių visų laikų mąstytojų Immanuelis Kantas apibendrina savo požiūrį į pedagogiką. Knygoje susisteminamos perskyros tarp lavinimo ir mokymo, aptariami skirtingi mokytojų ir tėvų vaidmenys. Svarbiausia knygos įžvalga – vaikai turi būti mokomi ne dabarčiai, bet ateičiai.

Immanuelis Kantas (1724-1804) – vienas žymiausių visų laikų mąstytojų. „Apie pedagogiką“ (1803) – vienas paskutiniųjų Kanto tekstų, kuriame jis apibendrina ir susistemina savo pažiūras į mokymą ir lavinimą.

„Ši Kanto knyga puikiausiai iliustruoja šiuolaikinio ugdymo sampratą, pagal kurią žmogus neturi laukti, kol kažkas kitas jį išmokys, pakeis ir išauklės. Prisiimdami visišką atsakomybę už vaiką, disciplinuodami, „auklėdami“, „ugdydami“ jį, mes savinamės jo laisvę ir prisiimam atsakomybę. Reikia padėti vaikui tapti tuo save ugdančiu subjektu ir tuo objektu, kurį jis pats nuolat, nepaliaujamai, atsakingai stebi, formuoja ir kuria. „Vaikas turi elgtis pagal „maksimas“, kurių protingumą jis pats gali suprasti.“ Ne prievarta, bet įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau, savo moralinėms nuostatoms, kas leidžia jam tapti laisvu ir nepriklausomu nuo kito žmogaus valios. Gyvenimas yra ne begalinis savęs ieškojimas, bet nuolatinė pastanga suprasti ir sukurti save.“

Liutauras Degėsys

„Knygą perskaičiau vienu prisėdimu ir taikliau nepasakyčiau: „Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas.“ Ne vieną dešimtmetį kartoju, kad pedagogo darbas yra unikalus, nes tai vienintelė profesija, kuri dirba ne su dabartimi, o su ateitimi. Ta prasme, kad mūsų darbo rezultatai pasimato po 15-25 metų, kai užauga vaikai, kurie buvo ugdyti. Todėl it medus sielai skaityti, kad „vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei.“ Ar gali būti taikliau?! Skaitykite neskubėdami, įsiskaitydami. Tai nėra atsakymų knyga – šiandien tai yra įžvalgų knyga, kuri tikrai paskatins mąstyti.“

Austėja Landsbergienė

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry‘is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche ėjo, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą: aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.

Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.

Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visą savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto.

Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.

Nobelio premijos laureato memuaruose matome XX a. 7 deš. Niujorką skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“
The Literary Review

„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“
The New York Magazine

Pirmojoje krikščioniškoje autobiografijoje aistringa atmintis dera su nuoseklia refleksija. Dievui ir klausytojui Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo.

Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešlioka amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

Naujas leidimas, papildytas Henry Chadwicko įvadu.
„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“ (Henry Chadwick)

„Mintys“ yra paskirų XVII a. prancūzų filosofo ir matematiko Blaise’o Pascalio paskirų fragmentų rinkinys. Patyręs religinį atsivertimą Pascalis atsidėjo asketiškam gyvenimui, o „Mintys“ daugeliu aspektų yra viso jo gyvenimo kulminacija. Šią knygą Pascalis sumanė kaip krikščionybės apologiją, o garsioji „Pascalio lažybų“ samprata taip pat suformuluota šioje knygoje.

Šis leidimas – pirmasis pilnas Pacalio „Minčių“ leidimas lietuvių kalba. 1996 m. Aniceto Tamošaičio vertimas pataisytas ir papildytas trūkstamu paskutiniuoju skyriumi, išverstu Jūratės Žalgaitės-Kayos. Projektą iš dalies finansavo Prancūzų institutas Lietuvoje.

Blaise’as Pascalis – genialus prancūzų matematikas, fizikas, išradėjas, rašytojas ir teologas. Patyręs atsivertimą, Pascalis ėmėsi rašyti krikščionybės apologiją. Nors knygos baigti nespėjo, po mirties rasti fragmentai, leidžiami „Minčių“ pavidalu, jau keli šimtmečiai nepaliauja žavėti savo gelme ir religine aistros bei racionalaus svarstymo derme.

„Apie „Mintis“ negalima papasakoti jokios nuoseklios istorijos, jų nesudėsi į jokią loginių ar priežastinių ryšių grandinę, jos išsprūsta iš bet kokios pastangos susisteminti ar klasifikuoti. Paradoksalus dalykas: šiaip jau Pascalis yra išskirtinai paprastas ir nesudėtingas mąstytojas, beveik nevartojantis filosofinio „žargono“, suprantamas net žmogui, neturinčiam filosofinio išsilavinimo, taigi „nesunkus“, bet vis dėlto „nepatogus“ filosofas.“

Nijolė Keršytė

„Filosofai šiandien rašo net jų draugų ir kolegų neskaitomas knygas. Pascalio „Mintys“ yra jo paties į knygą nesudėlioti užrašai, kuriuos turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“

Alvydas Jokubaitis

Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, Snyderis, remdamasis istorijos žiniomis, parengė dvidešimt pamokų, kaip apsisaugoti nuo tironijos įsigalėjimo. Ši knyga – tai pilietinio sąmoningumo ir politinio aktyvizmo pradžiamokslis.

Timothy Snyderis (g. 1969) – istorikas, Jeilio universiteto profesorius, JAV Holokausto muziejaus Sąžinės komiteto narys, kurio moksliniai tyrimai apima dviejų didžiųjų XX a. represinių režimų – nacizmo ir stalinizmo – veiklą. „Apie tironiją“ – ketvirtoji Snyderio knyga lietuviškai.

„Neaprėpiamo informacijos kiekio, inertiškų ir subiurokratintų politinių procesų, kasdien plintančio viešumo ir technologizuoto privatumo laikmetyje atgimsta baimės, vedančios prie laisvės atsisakymo. Istorija ne kartojasi, bet primena mums neišmoktas pamokas. Timothy Snyderio knyga – tai atsakas avantiūristinei tironijos nostalgijai ir bandymas priminti pamokas, kurios padeda išsaugoti trapų galių balansą, kuris vadinamas demokratija.“

Paulius Gritėnas

„Tai knyga, mokanti istoriškai mąstyti, primenanti Václavo Havelo imperatyvo „gyventi tiesoje“ svarbą, kalbanti apie kasdienės politikos ir betarpiško bendravimo, kuriuos užmiršome dreifuodami kompiuterinių algoritmų pasaulyje, poreikį. „Neatiduokite laisvės savo noru“, – sako Timothy Snyderis. Sunku įsivaizduoti prasmingesnį palinkėjimą Lietuvos visuomenei XXI amžiuje.“

Aurimas Švedas

„Vilties istorijas“ – savo pirmąją negrožinę knygą – Heather Morris rašė kaip tiltą, jungiantį jos romanus „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“ ir tapsiantį naujausio romano „Trys seserys“, kuris Lietuvoje pasirodys 2023-iaisiais, įžanga. 

Kalbėdamasi su savo skaitytojais Heather nuolat išgirsta klausimą: „Iš kur ta istorija?“ Ir iš tiesų – už kiekvieno jos romano siužeto slypi istorija. Lale’as jai papasakojo savo ir Gitos meilės, vilties, tvirtybės ir išgyvenimo istoriją. Cilkos istorija – autorės pažadas Lale’ui skaitytojams papasakoti apie drąsiausią jo pažinotą žmogų. O apie tris seseris Meller ji sužinojo iš elektroninio laiško, kurį parašė vienos jų sūnus. Šioje knygoje Heather dalinasi ir dalele savęs – iš kur yra kilusi, kas svarbiausi žmonės jos gyvenime, kaip ji iš savo prosenelio išmoko klausytis. Taip pat pasakoja apie patirtį didelės Australijos ligoninės Socialinio darbo skyriuje, kur dirbo daugiau nei dvidešimt metų, ir apie pacientus bei jų artimuosius, sutiktus skausmingomis jų gyvenimo akimirkomis. 

„Vilties istorijos“ – tai įkvepiantis gyvenimo vadovas, kuriame Heather pasakoja ne tik apie žmones, kuriuos jai nusišypsojo laimė sutikti, ir nepaprastas jų istorijas, bet ir apie guodžiantį klausymosi meną, kurio galime išmokti kiekvienas. 

„Istorijos mus jungia ir primena, kad viltis visad gyva.“

Heather Morris 

„Nuoširdžiuose atsiminimuose autorė išaukština mokėjimą klausytis kaip meilės ir empatijos išraišką. Ši knyga – žmogiškojo ryšio šventė.“

Kirkus Review 

„Supinant puikų pasakojimą su išmintingais patarimais, šioje knygoje parodomas lėtesnio gyvenimo grožis išsiblaškymo amžiuje.“

Publishers Weekly 

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, galimas daiktas, turi vertą papasakoti istoriją. Diena, kai Heather susitiko su Lale’u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale’as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale’o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“. Jis tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesniais Morris romanais „Cilkos kelias“ ir „Trys seserys“ bei „Vilties istorijomis“ – per penkiolika milijonų egzempliorių. 

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių” parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“

New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?” Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“

Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001–2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.

Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5.

Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų.

Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai.

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

„Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5"."

Tomas Vaiseta

„Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią."

Dovydas Pancerovas

„Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą."

Dr. Neringa Klumbytė

„Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai. "
Giedrė Kazlauskaitė, skaitymometai.lt

„Galima viltis, kad tokie leidiniai paskatins lietuviškos mokslinės literatūros populiarėjimą, o mūsų akademija leis sau šiek tiek atsipalaiduoti ir pradės žvelgti į mokslinių publikacijų lauką nebe taip griežtai ir sausuoliškai."
Dovilė Kuzminskaitė, Metai

Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

Tikrovė nėra savaime suprantama. Tikrovė kelia daug klausimų.

Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visad pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę?

Specialiai šiai knygai parengtuose straipsniuose bei pokalbiuose Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas.

„Knygą galima suprasti kaip sceną, kurioje susitinka skirtingoms stovykloms atstovaujantys filosofai. Greta reikšmingų šiuolaikinių realistų, suformavusių ir įkvėpusių savąsias mokyklas – į objektus orientuotai ontologijai atstovaujančio Grahamo Harmano ar Il Nuovo realismo pradininko Maurizio Ferrario – knygoje sutinkame materialistę Catherine Malabou, čiabuvių mąstymą nagrinėjančius Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, italų filosofus Pietro Montani, Tizianą Andiną, Dario Cecchi bei visą būrį lietuvių autorių – Ruslaną Baranovą, Joną Dagį, Dainą Habdankaitę, Igną Šatkauską ir Ritą Šerpytytę. Nors pozicijos neretai skiriasi, jas vienija bendra nuostata – šiandien tikrovės klausimas ir vėl tapo išskirtinai svarbus."

Kristupas Sabolius, filosofas, knygos sudarytojas

Kristupas Sabolius – Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) afilijuotas mokslininkas, tyrinėjantis vaizduotės ir kūrybos vaidmenį Vakarų mąstyme, taip pat vizualumo, kino filosofijos, medijų teorijų, ontologijos, posthumanizmo, naujosios aplinkodairos ir ekofilosofijos problemas.

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.