Pasaulinės tendencijos

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

Po milžiniškos neįvardintos ekologinės katastrofos Japonija izoliuojasi nuo viso pasaulio. Valdžia patenka į privačių asmenų rankas, užsienio kalbos – uždraudžiamos, o gamtoje viskas išsiderina: seni žmonės nustoja mirti, vaikai gimsta tokie silpni, kad vos paeina. Šimtą metų perkopęs Joširo yra vienas iš Japonijos „pasenusių senių“, tų, kurie dar prisimena laikus, kai oras, vanduo ir maistas nebuvo užteršti. Kiekvieną dieną jis rūpinasi savo gležnu, tačiau stebėtinai išmintingu proanūkiu Mumei, kuris senoliui yra vienintelis viltingas dalykas tame beprasmiame pasaulyje. Vilties kibirkštį jame pastebi ne tik Joširo, bet ir Emisarų draugija – slapta asociacija, kurianti Japonijos vaikų išgelbėjimo planą.

„Emisaras“ – švelnus, šmaikštus ir impresionistiškas japonų autorės Yoko Tawados romanas, kurio šviesa atsklinda per keistos kasdienybės fragmentus, naratyvines smulkmenas, šalutines istorijas, apipinančias Joširo ir Mumei gyvenimus. Šeimos problemos, senatvės ir vaikystės patirtys, mintys apie gamtą ir jos degeneraciją, mirtį ir nemirtingumą knygoje skleidžiasi impulsyviai ir nevaržomai. O neįprastas pasaulio distopiškumas, nors ir padailintas nostalgijos ir grožio pajautomis, šį romaną leidžia priskirti prie egzistencialistinių, tačiau tragizmą pakeitusių satyra ir viltimi, kūrinių.

„Erdviai graži distopinė apysaka apie mirtingumą. Tawada savo keistu stiliumi ir gebėjimu šokinėti tarp realizmo ir abstrakcijos sugeba ne tik išbarti žmoniją dėl kelio, kuriuo einame į pražūtį, bet ir su viltimi pažvelgti į nežinomą ateitį.“

Enobong Essien, Booklist

„Žavus, lengvas ir keistas ir tuo patenkintas... [Kiekviename] sakinyje slypi velniūkštiškas džiugesys, suteikiantis gyvasties tam, kas kitu atveju skambėtų desperatiškai. Tawada sugeba istoriją apie senukus, įkalintus nesibaigiančiame gyvenime, ir vaikus, kuriems lemta mirti anksčiau laiko, paversti džiugiu, komišku ir – atvirai kalbant – stipriai paguodžiančiu kūriniu.“

J. W. McCormack, BOMB

„„Emisaras“ nukelia mus už buvimo žmogumi ribų, kad mums primintų tai, kas mūsų – mūsų žmogiškumą.“

Sjón

„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“

Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų.

Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...


„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“
Kirkus

„Sušildo širdį.“
Japan Times

„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“
Shelf Awareness


Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.

Naudodamiesi Marie Kondo (KonMari) metodu, aprašomu knygoje, susikurkite jaukius namus kartą ir visiems laikams! 

Fengšui filosofija moko, kaip gyventi darnoje su savo prigimtimi. Savo tvarkymo metodu siekiu to paties. Mano įsitikinimu, tikrasis tvarkymo tikslas yra gyventi kuo įmanoma natūraliau. <...> Manau, kad turėti tik tai, kas mums patinka ir ko tikrai reikia, yra pati natūraliausia žmogaus būklė.

Svarbiausia išrūšiuoti ir atrinkti daiktus, kurie jums teikia džiaugsmą, o kurie tik užima vietą namuose. Susitvarkę namų erdvę pagal KonMari patarimus, pajusite, kaip jūsų gyvenime atsirado daugiau erdvės asmeniniam tobulėjimui, pomėgiams, kad jaučiatės laimingesni ir lengvesni. Namų erdvės tvarka, pasirodo, susijusi ir su santykiais su artimaisiais, praeitimi, o labiausiai, žinoma, su pačiu savimi. 

Japonų tvarkymosi konsultantės, knygų autorės ir TV laidų vedėjos Marie Kondo namų tvarkymo ir organizavimo metodai jau ne vienerius metus padeda žmonėms perpildytus namus paversti grožio, ramybės, įkvėpimo sklidinomis erdvėmis. Jos knygos išverstos į 40 kalbų, pasaulyje parduota virš 11 milijonų egzempliorių.

Aleksas – JAV prezidentės sūnus, Baltųjų rūmų pažiba, savotiškas amerikietiškasis princas: gražus, charizmatiškas, protingas. Tiesa, anapus Atlanto jis turi konkurentą – jauną, žavų ir ne mažiau populiarų britų karališkosios šeimos princą Henrį. Pirmasis jų susitikimas, bulvarinės spaudos piktdžiugai, išauga į tarptautinį skandalą: įtemptą vaikinų apsižodžiavimą karališkosiose vestuvėse seka nerangus apsistumdymas pernelyg arti milžiniško vestuvinio torto... 

Dviejų šeimų ir šalių vadovų planas – surengti jaunųjų varžovų paliaubas. Aleksas ir Henris yra priversti kartu pasirodyti tarptautinėse spaudos konferencijose ir demonstruoti apsimestinę draugystę internete. Bet nejučia Aleksas pameta galvą dėl, pasirodo, visai nepretenzingo, nuoširdaus Henrio, ir jiedu įsivelia į slaptą romaną, galintį sužlugdyti ne tik jųdviejų šeimų, bet ir valstybių įvaizdį.

Bet galbūt meilė vis dėlto gali išgelbėti pasaulį? Kaip rasti drąsos būti tuo, kas iš tikrųjų esi? „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ patvirtina: tikra meilė padeda mums atsiskleisti ir pražysti.

„Imdavau šią knygą visur, kur tik keliaudavau, ir vogdavau kiekvieną sekundę, kad galėčiau paskaityti. Įtraukianti, šmaikšti, švelni ir seksuali… Pavydžiu visoms ir visiems, kurie šį romaną skaitys pirmą kartą!“

Christina Lauren, romano „(Ne) viskas įskaičiuota“ autorė

„Puikiai aprašyta meilės istorija, skatinanti džiaugtis savo tapatybe. Nors C. McQuiston nėra karališko kraujo, jos romanas karaliauja kaip privaloma perskaityti romantinė komedija.“

NPR

Casey McQuiston (Keisi Makviston) – amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. Jos debiutinis romanas „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ išsyk šovė į „New York Times“ ir „USA Today“ populiariausių knygų sąrašų viršūnes, be to, buvo pripažintas tokių leidinių kaip „Vogue“ ir „Vanity Fair“ metų knyga, o „Entertainment Weekly“, „Kirkus“ ir „Library Journal“ įtraukė jį savo į geriausių 2019 m. knygų sąrašus. Platformoje „Amazon Prime Video“ šiemet pasirodė romano ekranizacija.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “

Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.

„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė? 

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“

K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti. 

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...

„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“

New York Times Book Review

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“

Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.

Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?

„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times

„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR

Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.

„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“

Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų. 

Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...

„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“

Kirkus

„Sušildo širdį.“

Japan Times

„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“

Shelf Awareness

Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.

Prieš kelerius metus tragiškoje avarijoje netekusi dukters, Honė po daugelio metų grįžta į savo vaikystės namus Pietų Korėjos kaime J. Jos senyvam tėvui reikia pagalbos.

Tėvas – uždaras, malonus, bet nedrąsus prie savo atitolusios dukros. Laikui bėgant Honė supranta, kad jo likimas daug sudėtingesnis, nei ji kada nors įsivaizdavo. Atrasta dėžutė su laiškų pluoštu ir pokalbiai su artimaisiais padeda jai susidėlioti permainingą ir sudėtingą tėvo gyvenimo istoriją. Honė sužino apie jo išgyvenimus Korėjos kare ir per Balandžio 19-osios revoliuciją, apie jo pasiaukojimą bei didvyriškumą ir iki šiol jį persekiojančius tų laikų fantomus. Taip Honė suartėja su tėvu ir suvokia, kad jo gerumą visą gyvenimą lydėjo giliai slepiamos traumos ir kaltė.

Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – iš smulkiausių detalių draugėn tarsi mozaika sulipdytas vieno žmogaus, vienos šeimos portretas, švelnumo ir atjautos kupina giesmė artimiausiesiems ir sykiu langas į Pietų Korėjos visuomenę bei XX a. istoriją. Šis pasakojimas kviečia įdėmiau pažvelgti į tuos, kuriuos mylime, pasidomėti jų istorija ir išvysti, kas jie buvo ir yra iš tiesų.

„Knyga, kurią skaitydamas brauki ašaras ir šypsaisi. Joje pasakojama patirtis bemat tampa artima, tokia universali ir vis dėlto korėjietiška, tokia graži ir paveiki.“

Kim Hyesoon

„Tyki meditacija apie sielvartą ir šeimos narių santykius, atsakomybę bei lūkesčius.“

Lauren Bo

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, gim. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, apdovanota gausybe literatūros premijų, taip pat ir „Man Asian Literary Prize“ (2011) už romaną „Prašau, pasirūpink mama“ („Baltos lankos“, 2019). Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – trečias autorės kūrinys, išleistas lietuvių kalba.

„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

„Mažas gyvenimas“ – giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.


„Mažas gyvenimas“ jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas.“
Jon Michaud

„Tai ir kartos portretas, ir kai kas daug tamsiau – bandymas suvokti žmogiškojo žiaurumo ribas ir sykiu parodyti draugystės gydomąją galią.“
New Yorker

„Šis romanas nepalyginamas su jokiu kitu. Išsišokantis, peržengiantis ribas, nepamirštamas.“
Independent

„Nevilties kupina knyga, kurią perskaičius širdis keliskart padidėja.“
Guardian

„Visi turi perskaityti šią šiuolaikinę literatūros klasiką. Tai meistriškas mūsų nerimo amžiaus atspindys su visomis teigiamomis ir neigiamomis jo pasekmėmis.“
Brigid Delaney


Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) – amerikiečių rašytoja. Jos debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womens Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes.

„Kirkus Prize“ 2015 laureatė
„Man Booker Prize“ 2015 nominantė
„National Book Awards“ 2015 nominantė
„Baileys Prize for Women's Fiction“ 2016 nominantė
„Andrew Carnegie Medal for Excellence in Fiction“ 2016 nominantė
„International Dublin Literary Award“ 2017 nominantė

„Amazon“ viena geriausių metų knygų
„New York Times“ viena geriausių metų knygų
„Guardian“ viena geriausių metų knygų
„O, The Oprah Magazine“ viena geriausių metų knygų
„Washington Post“ viena geriausių metų knygų
„Publishers Weekly“ viena geriausių metų knygų


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Mano senelis dažnai kartodavo, kad knygose slypi didžiulė galia. Bet kas per daiktas toji galia iš tiesų?“

Nacukio knygynas, maža naudotų knygų parduotuvė, glūdi senoje gatvelėje miesto pakraštyje. Jo sienos užstatytos lubas remiančiomis knygų lentynomis, o kiekviena jų prikrauta nuostabių knygų. Atsiskyrėliu save laikantis jaunuolis Rintaro Nacukis nepaprastai mėgsta šią savo senelio – mįslingo knygų mylėtojo ir saugotojo – sukurtą erdvę. Čia Rintaro skaitydamas praleidžia daugybę laimingų valandų. 

Mirus seneliui, Rintaro lieka sugniuždytas ir vienišas. Atrodo, kad jam teks uždaryti knygynėlį. Bet tada lyg iš niekur pasirodo kalbantis katinas vardu Tigras ir paprašo Rintaro pagalbos. Rainasis gan įsakmiai ir be užuolankų nurodo, kad knygų mylėtojas privaląs prisijungti prie jo misijos. Ši keista pora leidžiasi į tris labirintus gelbėti žmonių apleistų ir nemylimų knygų. Galiausiai Rintaro laukia paskutinė užduotis, kurią jis turės atlikti vienas pats...

„Mėgstantieji tradicinį japonų literatūros pasakojimą ir knygas mėgausis skaitydami apie pamokas, kurias išmoksta (ir kurių pats moko) Rintaro. Katinai, knygos, jauna meilė ir nuotykiai – derinys, kuriam neįmanoma atsispirti!“

Kirkus

„Sušildo širdį.“

Japan Times

„Slėpiningas ir kupinas išminties pasakojimas.“

Shelf Awareness

Sōsuke Natsukawa (Sosukė Nacukava, gim. 1978) – japonų gydytojas ir rašytojas. Jo debiutinė knyga „Kamisama No Karute“ („Dievo medicininė kortelė“) 2009 m. laimėjo „Shogakukan“ grožinės literatūros apdovanojimą ir tapo bestseleriu – Japonijoje jo parduota per 1,5 milijono egzempliorių. Tarptautiniu mastu žinomiausias autoriaus romanas „Apie katiną, gelbėjusį knygas“. Jis išverstas net į 39 kalbas, tapo bestseleriu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Turkijoje, o vien anglų kalba knygos parduota per 200 000 egzempliorių.

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.

„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“

Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“

Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“   

Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“ 

Justin Torres

Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Nepaprastai žavinga. Miela, romantiška, kupina gerumo. Pamilau šią knygą.“

Rainbow Rowell

Nikas ir Čarlis – geriausi draugai. 

Nikas žino, kad Čarlis – gėjus. 

Čarlis įsitikinęs, kad Nikas – ne.

Bet meilė – paslaptingas dalykas. Ji gali būti ir labai paini, ir nuoširdi, padedanti augti. Nikas pamažu ima iš naujo pažinti savo draugus, šeimą ir... patį save.

Alice Oseman (Elis Ousmen, gim. 1994) – „YA Book Prize“ apdovanojimą pelniusi rašytoja, iliustratorė, gimusi ir augusi Kente, Jungtinėje Karalystėje. Laisvalaikiu mėgsta groti fortepijonu, pasinerti į „Pokémon“ žaidimus, prisipirkti krūvas „Converse“ sportbačių.

2022-aisiais kultine tapusią komiksų seriją „Heartstopper“ ekranizavo „Netflix“. A. Oseman rašė serialo scenarijų ir jį prodiusavo.

Nori sužinoti daugiau? Aplankyk:

aliceoseman.com   

twitter.com/AliceOseman

instagram.com/aliceoseman

„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“

Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.   

Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?

„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times

„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR

Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.

„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.

„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?

„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright

„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.

Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?


„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“
BookReporter

„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“
Palatinate


Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava“ – debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos per 30 šalių, ir daugelyje tų, kuriose jau išleista, ji užkopė į aukščiausias bestselerių sąrašų vietas.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.

„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“
„Booker Prize“ komisija

„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer

„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo

„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley

Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce'o „Dubliniečiai“ ir Hanya'os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

„– Reikia pagimdyti sūnų, būtinai reikia pagimdyti sūnų, reikia dviejų sūnų...
Kai gimė Kim Injongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleiskite, mamyte. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.
Močiutė šiltai ramino marčią:
– Viskas gerai. Antrą pagimdysi sūnų.
Kai gimė Kim Džijongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleisk, vaikeliuk. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.“

Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja.

Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.

„Kim Džijongė, gimusi 1982“ – kliniškai sterilia proza perteiktas liudijimas, ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur sumenkinimas, gebėjimų ir galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas tampa kasdienybe. Tai ne tik Kim Džijongės – tai kiekvienos moters istorija.

„Kim Džijongė tarsi auka, stiklinė figūrėlė, sudaužyta, kad išsilietų susikaupusi neteisybė.“
Guardian

„Apnuogina tiesas ir nebeleidžia nuo jų nukreipti žvilgsnio.“
Daily Telegraph

Cho Nam-joo (Čio Namdžiū, gim. 1978) – buvusi televizijos laidų scenaristė, rašytoja. Statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremto debiutinio jos romano „Kim Džijongė, gimusi 1982“ pasirodymas 2016 m. sutapo su didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga Pietų Korėjoje ir tapo šios bangos simboliu. Išdrįsusi kvestionuoti iki tol neliečiamas temas, Cho Nam-joo susilaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir stipraus palaikymo: vien Pietų Korėjoje parduota daugiau nei 1,3 mln. knygos egzempliorių, romanas išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, nominuotas „National Book Award“ apdovanojimui, pagal jį pastatytas filmas.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.