Pasakyti, kad Virginie Despentes knyga „Vernonas Subutexas 1“ (lietuvių k. išleido „Baltos lankos“) Prancūzijoje tapo kultinė, kad buvo įtraukta į „Man Booker“ 2018 m. trumpąjį sąrašą, kad pagal romaną sukurtas serialas, o Vernono keliais Paryžiuje vedamos ekskursijos, kad autorė – žymi feministė, 2016–2020 m. – prestižiškiausios Prancūzijoje Goncourt’ų premijos komisijos narė, o anglakalbis pasaulis ką tik sulaukė antros ir trečios knygos dalies vertimų, – tai nepasakyti beveik nieko.
„Subutexas visada buvo vienas iš tų bičų, su kuriais lengva, stovėdavo prie savo muzikos įrašų parduotuvės kasos su šypsenėle lūpų kamputyje. Humoristas – ne pamaiva, bet apdovanotas gana aštria nuovoka. Mokėdavo pokalbyje pastebėt juokingas smulkmenas ir jas išryškint, meistriškai žaisdavo žodžiais. Pasaulyje, kur visi bernai norėdavo laimėti myžimo į tolį konkursą, Vernonas vaizduodavo atsipūtusį bičą, kuriam nereikia per daug stengtis, kad įrodytų savo vertę. Jis turėjo savo funkciją, buvo muzikos įrašų pardavėjas. Ne toks prestižinis vaidmuo kaip gitaristo, bet hierarchijoj vis tiek aukščiau negu eilinis pieška. Vernonas daužydavo širdis panoms. Susitikęs apipildavo komplimentais, užkeldavo ant nuostabiausio pjedestalo per septynis šimtus metrų nuo žemės, o paskui jo dėmesį patraukdavo kas nors kita ir pana likdavo pati viena alkti gražių žodžių ir pakerėto žvilgsnio“ (p. 45).
Toks autentiškų detalių ir keiksmažodžių nestokojantis, sodria šnekamąja gatvės kalba parašytas ir Pauliaus Jevsejevo iš prancūzų kalbos išverstas romanas – tai visų pirma knyga-įvykis, knyga-patirtis, apie kurį kalbėti tikrai nėra paprasta.
Vis dėlto nusprendėme susitikti su vertėju ir pamėginti kalbėtis: kuo visgi šis romanas ypatingas, kas jame svarbiausia, koks vaidmuo čia tenka popkultūrai ir kodėl jis visai gerai susiskaitytų skambant specialiai romanui sukurtam „Spotify“ grojaraščiui.
Kviečiame skaityti pokalbį.
**
Pauliau, ateidama susitikti galvojau, kad einu kalbėtis kaip smalsi skaitytoja su pačiu geriausiu šios knygos skaitytoju. Su tuo, kuris knygą išmano, jaučia ir supranta, nes sugebėjo prakalbinti ją tokia organiškumu pribloškiančia kalba. Pirmiausia norisi klausti, kaip ši knyga tave surado, ar buvai apie ją prieš tai girdėjęs, kaip sutikai ją versti.
Knyga mane surado tiesiog kaip pasiūlymas versti. Gal dėl to, kad kelis kartus buvau viešai pagirtas už kino filmų šnekamosios kalbos vertimą. Tais nedideliais darbais su šnekamąja kalba džiaugiausi, bet nė nesapnavau, kad jie man galėtų prišaukti tokį „Vernoną Subutexą“. Apie Despentes romaną lig tol nieko nežinojau, nebuvau skaitęs autorės kūrybos, tad man buvo atradimas. Suintrigavo ir sutikau.
Reikia turėti omeny, kad čia mano pirmas stambus grožinės literatūros vertimas iš prancūzų kalbos. Esu vertęs stambesnių negrožinių veikalų, straipsnių, o štai grožinės literatūros – ne. Taigi tai jau savaime buvo iššūkis, kartu – didelis džiaugsmas, nes jau kurį laiką norėjau pamėgint išversti ką nors didesnio iš prancūzų kalbos.
Knyga nuo pirmų puslapių palieka stiprų įspūdį: ji nepaleidžia, įtraukia, o kalba tokia neknyginė ir gyva, kad wow. Toks pirmas smalsaus skaitytojo įspūdis. O koks buvo tavo pirmasis santykis su Vernonu Subutexu?
Aš iš karto traktavau romaną kaip vertėjas, skaičiau profesiniu režimu: bandžiau pagauti, kas knygoje specifiška kalbos atžvilgiu. Iš pradžių apsigavau: knygą perskaičiau greitai, lengvai. Net pagalvojau, kad kažkaip per greitai ar per lengvai persiskaitė, gal romanui ko nors trūksta. O kai pradėjau versti, situacija pasikeitė: klampojau po knygą ilgai ir sunkiai, pamažu. Išvargino šitas vertimas.
Laikui bėgant liko toks tikras, bendresnis knygos įspūdis. Kas man tikrai labai patiko, ko iš pirmo karto gal nelabai ir pagavau, – tai tas savitas autorės rašymo stilius. Daug jėgos, dinamikos, muzikos. Despentes rašymas impulsyvus, turi ryškų ritmą, labai nevienodo tempo. Kad pats visa tai pajausčiau, kad į mane įsismelktų – užtruko. Bet kai pajutau, kokia teksto jėga ir koks jėga tekstas, – labai patiko su juo dirbti. Pajutau, kad Despentes – tikrai stipraus šnekamojo balso, niuansams jautri rašytoja.
Praėjus kokiam geram mėnesiui nuo tos dienos, kai atidavėm spaudai galutinę redakciją, atslūgus darbinei įtampai, jau galėjau realiai įvertinti romaną kaip skaitytojas.
Iš tiesų, kalbant apie teksto stilių ir kalbą, jis tikrai išskirtinis, turi tokį keistą, gal net hipnotizuojantį efektą, sukuriantį unikalią skaitymo patirtį.
Kai taip sakai, galvoju, kad šita knyga – truputį kaip koks koncertas. Mes gal tiesiog nepratę, kad literatūros kūrinyje visa tematinė ir patirtinė medžiaga būtų labai glaudžiai susijusi su roko, pankroko, postpanko muzikos tradicija. Turbūt kaip tik iš ten nemaža dalimi ateina visa Despentes romano dinamika ir jėga, todėl ir efektas atrodo kažkoks netikėtas.
Nors šiaip, kai pagalvoji, – į koncertus vaikštom, žinom, kokios ten emocijos apima, koks tas jausmas. Gal tiesiog į literatūrą to jausmo niekad nebandėm perkelt ar sugretinti. O va šitas romanas turi to kraujo, prakaito ir ašarų.
Iš to, ką sakai, taip ir norisi antrinti: tai knyga, kuri turi savitą skambesį. Ir svarbu paminėti, kad joje literatūrinės aukštumos pasiekiamos ne subtiliom ir rafinuotom frazėm ar vingriom sakinių struktūrom. Ne. Čia gyvybė, kalbos sodrumas kyla ir visai ko kita: iš gatvės kalbos, žargono, slengo, keiksmažodžių, kapotos kalbos. Dar pačioje pokalbio pradžioje užsiminei, kad versti buvo sunku. Kodėl? Kas buvo sunkiausia?
Turbūt – pajusti kalbinę terpę. Aš nesu užaugęs Prancūzijos gatvėse ir tiesioginės tokios kalbos ar žodyno patirties nelabai daug turiu. Pats didžiausias darbas buvo visą tą slengą pirmiausia išsiversti. Iš pradžių pažodžiui, o paskui jau pagal savo supratimą ir kalbos jausmą surankiojant lietuviškus atitikmenis. Kai mes va dabar kalbam ir sakom: žinote, knygoje yra daug šnekamosios kalbos, – skaitytojui gali atrodyti, kad, ok, čia keliose vietose žemo socialinio statuso, prastos moralės ar nekultūringi personažai pakalba gatvės kalba. Bet kad ne – visa knyga parašyta ta šnekamąja kalba, toks jos kalbinis horizontas, kuris be galo turtingas, o autorė jį puikiai perkandusi ir labai išmoningai naudojasi.
Žodžiu, pirmiausias ir svarbiausias mano darbas buvo aprėpti slengo niuansus, įvairovę, – tai man turbūt ir buvo didžiausias vargas. Nes temine ar logine prasme tai nėra sudėtinga knyga, nereikia labai stengtis išvynioti kokių nors gilių minčių. Užtat kasdienės kalbos tirštumą išsemti buvo rimta užduotis. Tai reikėjo daryti kruopščiai, lėtai, nuosekliai. Toks darbas buvo įdomus, malonus, bet techniškai sudėtingas, reikėjo daug knaisiotis. Didžiausia laimė, kad prancūzai yra sukūrę baisiai gerų internetinių žodynų ir dalyvauja intelektualaus turinio forumuose.
Buvo minčių, kad atsidūriau paradoksalioje situacijoje: turiu taip kruopščiai narstyti ir versti iš kalbos, kurią šiaip žmonės kaip tik išmoksta spontaniškiausiai – perima tiesiog iš neformalios aplinkos. O va man teko tos kalbos mokytis siaurąja to žodžio prasme. Štai toks kuriozas.
Na, ir namų krantas – lietuvių kalba. Verčiant man labai rūpėjo atlikti profesinę pareigą, išlaisvinant keiksmažodžius, prisidėti prie kitų vertėjų ir rašytojų pradėtos kurti literatūrinės šnekamosios kalbos. Tiesiog man į rankas pateko romanas, kurio neįmanoma išversti laikant keiksmažodžius po stigma ir juos eufemizuojant. Tikiuosi bent truputį prisidėjęs prie keiksmažodžių „dekriminalizavimo“. Nors kartais pamąstau, kad reikėjo stipriau pavaryti, Despentes balsas tam puikiausiai tinka. Juk keiktis yra svarbi kalbos dalis – tai žodžiai, frazės, intonacijos, be kurių turbūt neįmanoma autentiškai apkalbėti ir įvardyti tam tikrų išgyvenimų. Man atrodo, perspaustas eufemizavimas tiesiog varžo saviraišką, susina literatūros kalbą ir apskritai socialinį, kultūrinį gyvenimą.
Prakalbai apie keiksmažodžius ir čia tinka pasakyti, kad apžvalgose ir recenzijose šis romanas dažniausiai apibūdinamas kaip skandalingas, įžūlus, rafinuotas, jaudinantis, drąsus. Bet, man regis, sykiu tai ir labai jautri, labai arti kiekvieno iš mūsų esanti knyga. Taip arti, kad kartais tos distancijos nebuvimas net trikdo. O jei pačiam reiktų pasakyti ir apibūdinti – kaip sakytum, kokia ji? Apie ką ir kas joje tau pasirodė svarbiausia?
Despentes vienam interviu yra sakiusi, kad tai pirmiausia knyga apie nuosmukį. Nuosmukis išryškėja tokiu laiku, kai Vernono, jo esamų ir buvusių draugų karta lyg ir turėtų būti pačioje aukštumoje, mėgautis gyvenimo vaisiais. Bet kad bene vienintelis, kuriam tai pavyko, – roko žvaigždė Aleksas – pačioj istorijos pradžioj miršta viešbučio vonioje. Mums tik gal sunkiau tą pritaikyti savo kontekstui, nes patirtis kultūriškai ir istoriškai skiriasi. Tai knyga apie demokratinio Vakarų pasaulio kartą, tuos andergraundo klestėjimo laikų žmones, kurie išgyveno laikus, kai roko muzikos svarba buvo milžiniška, galėjo gyventi irkaifuoti būdami atsiriboję nuo normatyvaus gyvenimo, turėjo galimybę gyventi savo, autentišką gyvenimą.
Kaip romane duodama suprasti, socioekonominės sąlygos anksčiau taip pat buvo kitokios: daugmaž galėdavai vis ką nors sudylinti, prasisukti padirbėdamas tai šen, tai ten. Ir štai bac – atėjo kiti laikai, sveiki atvykę į naują pasaulį. Pagrindinis personažas Vernonas tą pokytį puikiai iliustruoja: buvęs muzikos ir polėkio prisodrintas pasaulis subyra tiesiog jo akyse. Sunku patikėti, kaip greitai tas virsmas įvyko, kaip greitai viskas nuplaukė.
Šita knyga yra lyg to nuosmukio fiksavimas jautriu, nostalgišku žvilgsniu ir bandymas perteikti buvusio autentiškesnio, vertingesnio, linksmesnio, žavesnio gyvenimo ilgesį, taip pat – to laiko žmonių požiūrį į dabartį.
Be to, kaip minėjau, romane labai svarbi muzika. Ji čia ne fonas, iliustracija ar laikmečio kontekstas. Muzikos vaidmuo esminis: be jos romanas nebūtų toks, koks yra. „Vernonas Subutexas“ – knyga, kuri tikrai leidžia pajusti, kokia visapusiškai svarbi anksčiau buvo muzika, kokią galią ji turėjo ir kokį politinį, ekonominį, socialinį vaidmenį vaidino. Taip pat – kiek daug gali duoti muzika žmogui, čia jau bet kuriais laikais, kai tik muzika prieinama ir gebama klausyti. Romanas tikrai gali būti vartai į muzikos pasaulį; rekomenduoju patyrinėti knygos pleilistą – turbūt yra ką paklausyti ir atrasti ar prisiminti net melomanams.
Dar plačiau žiūrint, šios knygos užnugaris – populiarioji kultūra, jos aukštumos, polėkis, taip pat apgailėtini jos produktai, pagaliau populiariosios kultūros persmelkta kalba, jausmų, mąstymo įpročiai.
Į akis krinta ir tai, kad romanas tikrąja to žodžio prasme labai aktualus: jame labai svarbios konkrečios laiko nuorodos, įvykiai. Skaitai ir supranti, kad štai rašoma apie realius politinius ar kultūrinius įvykius, apie kuriuos visai neseniai skaitei spaudoje. Lyg norisi sakyti, kad tai nėra istorija, kuri galėjo įvykti kuriuo nors kitu metu.
Taip, konkretus laikmetis čia labai svarbus – Despentes tarsi nori pagauti dabarties bangą. Visa trilogija labai dabartiška ir joje gali aiškiai atsekti mums puikiai žinomus tarptautinio atgarsio susilaukusius įvykius iki pat 2016-ųjų. Gaunasi lyg savotiška laikmečio kronika.
Kalbama apie laikus, kai suklestėjo internetas ir daugybė dalykų pasikeitė vos ne per naktį – ypač muzikos pasaulyje. Taip pat daug nuorodų į dešiniųjų politinių jėgų iškilimą: nuo radikalių neonacių iki daug labiau niuansuotų veikėjų, rodančių, pavyzdžiui, kintantį religijos vaidmenį ir baimes dėl religinio radikalizmo. Nors Despentes sugeba niuansuoti net neonacius. Daug dėmesio tenka ir svarstymams apie globalizaciją, finansų rinką, socialinę atskirtį – aktualiausius šiuolaikinio gyvenimo fenomenus.
Kartais dėl šio romano autorė lyginama su Balzacu ar Zola. Pati ji sako, kad jos rašymas – kaip savo laiko koliažas. Sakyčiau, ji, atskaitos tašku pasirinkusi roko kultūros, porno, pramogų industrijos, gatvės žmones, per juos išskleidžia tarsi socialinių jausenų įvairovę, fiksuoja, kaip ta visuomenė, patys žmonės keičiasi, kaip einant laikui ir keičiantis aplinkybėms išryškėja vieni asmeniniai bruožai, o kiti nublanksta.
Pavyzdžiui, kaip minėjau, romane keli personažai yra kraštutiniai dešinieji, taip pat neonaciai. Yra prieš moteris smurtaujantis vyras. Pačiai Despentes tai visiškai svetima, bet ji kaip pasakotoja įsileidžia pačius įvairiausius balsus, leidžia jiems kalbėti, lieti neapykantą, rėkti ir plūstis. Kažkaip sugeba nemenkinti ir leidžia tiems balsams atsiskleisti. Visiems: geriems ir blogiems, kietiems ir žlugusiems. Toks jausmas, kad autorė tuos skirtingus žmones nuoširdžiai myli, jai tie balsai iš tikrųjų svarbūs. Nors reikia pažymėti, kad romanas taip pat kupinas švelnios ironijos, kuri irgi taikoma visiems be išimties – ir mieliems, ir bjauriems personažams.
Galvojant biškį abstrakčiau, galima sakyti, kad tai – lyg bandymas aprėpti dabarties pasaulį iškart iš daugybės skirtingų perspektyvų. Man tai imponuoja, nes čia yra daug meilės – net ir tiems žmonėms, kurių realiai gal ir nekenti, nenuliūstum, jeigu jie užsilenktų. Tas užmojis pamatyti pasaulį visų akimis labai aiškiai išreikštas pasakotojos balsu šitos, pirmos, dalies pabaigoje.
Dar man atrodo svarbu, kad Despentes geba ir nevengia iškelti žmonių susitikimų intymioje emocinėje plotmėje, kur labai daug visokių nežymių niuansų – tokių, kuriuos gal pajuntam, bet dažnai gal patys sau nemokame įvardyti, o Despentes štai pavyksta tai perteikti – atrodo, kad bendravimas yra tikrasis romano variklis. Santykiai – tie siūlai, iš kurių nuaustas šito romano audinys.
Kai gyvenam kultūros karų epochoje, visi kapojasi,kas teisesnis, vis aiškinam vieni kitiems, kaip į dalykus teisingai žiūrėti, toks bandymas ne sudirbti, bet tiesiog suprasti ir susaistyti pačias įvairiausias perspektyvas gali pasirodyti neįprastas. Bet, kaip yra sakiusi pati Despentes, kitaip romano neparašysi; jeigu nori ką nors sudirbinėti, verčiau rašyk publicistiką. (Tą Despentes irgi daro.)
Muzika, nuosmukis, dabartiškumas ir daugybės balsų sintezė, atrodo, yra romano varomoji jėga. Bet, kalbant apie šiuolaiškumą, apie tikslų dabarties užčiuopimą, kažkokią gryną laikmečio dvasią ir jos pagavimą, šalia Virginie Despentes prašosi minimas ir Michelis Houellebecqas, kurio knyga „Serotoninas“, ką tik pasirodžiusi lietuvių kalba, pristatoma kaip, cituoju, „visa šiuolaikybė šiame romane“. O kur dar „Google“ paieškų rezultatai, kurie išduoda, kad Prancūzijoje abu autoriai kiekvienas tituluojami kaip „enfant terrible“. Nejučia norisi ieškoti paralelių, klausti: ką šie iš pirmo žvilgsnio panašūs faktai pasako apie autorius, apie šiuolaikinės prancūzų literatūros tradiciją, o gal tiesiog apie mūsų laikus?
Įdomu apie tai pasvarstyti, nors nesu žinovas. Šių autorių gretinimas man atrodo rizikinga paralelė: jei galvotume apie juodu kaip apie asmenis – jų pozicijos labai tolimos; jeigu galvotume kaip apie rašytojus – jų strategijos irgi labai skirtingos.
„Serotoninas“ parašytas iš vieno žmogaus perspektyvos – tai vienišo materialiai apsirūpinusio ir dvasiškai žlugusio žmogaus balsas banalybių ir nevilties ūke; tas ūkas jam prieš akis tarsi paskandina visą pasaulį. „Vernonas Subutexas“ visai kitoks – daugybė balsų, atspalvių, toks žiauriai nedarnus neapmąstytų įsitikinimų choras, vis dar reali meilė ir neapykanta. Taip, yra pagrindinis personažas Vernonas, bet jis santykinai net nedaug kalba – jo gyvenimas tarsi pasakojamas per kitus, atskleidžiamas kitų žodžiais, mintimis ir veiksmais. Todėl net jei ir abu autoriai kalba apie šiuolaikybę, tos patirtys ir išeities perspektyvos tikrai labai skirtingos.
Dar Houellebecqą ir Despentes labai nutolina skirtingos kalbos ideologijos: Houellebecqo kalba neornamentuota, bet poetiška, koncentruota, įmantri, subtiliai moduliuota; Despentes kalba šiurkšti, prasta, bet pagauna per betarpišką impulsą, ritmą, riksmą, meistriškai įvaldytas literatūrinis slengas margas, neleidžia nuobodžiauti.
Na, o jei kalbėtume apie panašumus – abiem autoriams būdingas tikrai įspūdingas pasakotojo balso valdymas, pasakojimo dinamika ir muzikalumas. Nežinau, gal tai apskritai prancūzų literatūros bruožas.
Sunku kalbėti „apie“ knygą ir „apie“ pagrindinį jos herojų. Tačiau pats Vernonas – centrinė knygos figūra, – kas jis ir koks jis tavo akimis? Praeities laikų herojus, o gal visiškas antiherojus?
Taip, jis centrinė figūra, bet šio romano pasakojimas savitas – ta centrinė protagonisto linija atrodo vos apčiuopiama. Man atrodo, šitas romanas pagal senų laikų madą laisvai galėtų vadintis, pavyzdžiui, „Įdomūs ir netikėti Vernono nuotykiai nakvojant pas draugus XX a. pab. Paryžiuje“. Vernonas tarsi centre, bet kartu ne tai svarbiausia.
Gal visai pravartu žinoti, kad Vernonas Subutexas buvo pačios autorės slapyvardis feisbuke. Taip pat subutexas yra vaisto, skirto priklausomybei nuo opiatų gydyti, pavadinimas – ir tai nėra atsitiktinumas. Despentes yra sakiusi, kad tikrų narkotikų pakeitimas vaistais žymi prarastą autentiškumą, sumenkusį intensyvumą, atėjusius pakaitalų laikus.
Man regis, Vernono vaizdavime galima justi feministinį autorės žvilgsnį: jis aprašomas kitaip nei tipiškas protagonistas vyras. Jis šunsnukis, neištikimas, negarbingas, vagišius – bet ir labai jautrus, bailus, kartais kvailokas, lengvai įsimyli. Kiti personažai, ypač moterų, nevengia komentuoti jo išvaizdos, pasakyti: štai, Vernonas pasenęs, bet gerai išsilaikęs. Kaip protagonistas Vernonas gana pasyvus, jo gyvenimas veikiau nenusisekęs, bet kartu risdamasis dugnan, tapdamas bomžu jis patiria ypatingų laimės akimirkų. Paklydęs rokeris iš tų laikų, kai dar nebuvo interneto ir socialinių tinklų. Man regis, jis nėra antiherojus, žavus blogietis ir svarbiausias personažas. Vernono portretas labai nevienareikšmis – gal net nestabilus, nes priklauso nuo susitikimų su kitais žmonėmis. Man patinka, kad autorė šitaip per savitos socialinės patirties klodus, per muziką, per etines vertybes atranda rašymo, personažų kūrimo principus.
Baigiantis pokalbiui galvoju: perskaitys žmonės šitą interviu ir bus tų, kuriuos užkabins viršelis, tų, kuriuos intriguos, kaip jau ten ta gatvės kalba išversta, kažkam bus įdomu, kodėl „tokia“ knyga atsidūrė „Man Booker“ trumpajame sąraše, – o kažkas tiesiog ieškos netikėtai geros istorijos, kažko „visiškai kitokio“. Taip jie nusipirks knygą ir susipažins su Vernonu. O kaip tu pats sakytum: kodėl tokią pažintį verta užmegzti ir kas šios knygos turėtų ieškoti pirmiausia? Tiesiog – kaip pats įsivaizduoji jos skaitytojus.
Despentes romanas turi daug potencialo užkabinti visus ir visas, kas kada nors yra pagavę save vidiniu balsu komentuojant, demaskuojant, nusiviliant, plūstantis ir panašiai. Arba yra netiesiogiai pagavę kito vidinį balsą, pajautę, kaip nuotaika kuria situaciją, kaip žmogaus intonacijos, žodynas, priekabės, bajeriai gali akimirksniu tarsi perkurti visą pasaulio paveikslą. Šitam romane balsas keičia balsą ir jie labai iškalbingi.
Taip pat romanas galėtų patraukti tas ir tuos, kam rūpi autentiškas gyvenimas tokiais laikais, kai tai yra į šalį nustumta vertybė, – bet tai nereiškia, kad niekas tos vertybės nebesilaiko ir nebepraktikuoja. Nė vienas personažas turbūt nėra autentiško gyvenimo herojus, bet autentiškumo ilgesys ir fragmentiškos apraiškos, atrodo, persmelkia visas romano situacijas.
Pagaliau tai galėtų būti romanas toms ir tiems, kas mėgsta bandyti suprasti konkrečius žmones ir suprasti pasaulį per žmones, jų skirtumus ir panašumus. „Vernono Subutexo“ akyse esam įvairūs ir turbūt visi neteisūs, bet svarbiausia gal yra tai, kaip susitinkam ir kaip išsiskiriam.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Lina Valantiejūtė