Pokalbis po Metų knygos rinkimų: kaip išleisti Metų knygą. Po vieną kasmet

Gegužės 7 d. buvo paskelbti Metų knygos konkurso laureatai: skaitytojai ir skaitymui neabejingi žmonės balsavo ir iš eksperčių bei ekspertų komisijos atrinktų penketukų rinko savo favoritus. Tokia proga įprasta kalbinti knygų autorius, bet juk ne mažiau įdomu, ką tokie rinkimai reiškia leidėjams ir leidykloms. Ar leidyklos žino Metų knygos formulę? Nuo ko priklauso knygos sėkmė?

Kviečiame skaityti pokalbį su leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktore Saulina Kochanskaite.

Saulina, jokia paslaptis, kad pokalbio pretekstas – Metų knygos rinkimai, kurie šiemet leidyklai „Baltos lankos“ ir vėl buvo sėkmingi: prozos Metų knyga išrinktas Manto Adomėno romanas „Moneta & labirintas“. Pernai laurai atiteko Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos knygai „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“. Iš karto klausiu: ar žinai paslaptį, kaip išleisti Metų knygą? Po vieną kasmet.

Per aštuonerius darbo leidykloje metus man teko džiaugsmas ir garbė išleisti tris Metų knygas. Paslaptis, jei tokių ir būtų, be abejo, palikčiau esamiems ir būsimiems autoriams. Bet kiekvienai gerai knygai pirmiausia ir svarbiausia reikia talentingų, originalią viziją turinčių, žodį ir tekstą valdančių autorių, kurie pasitikėtų leidykla. O kad autoriai ir autorės leidykla pasitikėtų, reikia savo darbą išmanančios, knygas ir literatūrą mylinčios komandos. Nes tekstą kuria autorius ar autorė, o knygą kaip meno objektą kartu kuria visa leidykla. Taip pat labai svarbu sukaupta patirtis ir išugdyta nuojauta išleisti knygą pačiu laiku – suprasti laiko dvasią ir ją perteikti konkrečiu kūriniu. Niekad nepamaišo ir truputis sėkmės.

O kaip apibūdintum, kokia toji šio laiko dvasia?

Vis dar vykstant Rusijos karui Ukrainoje, man regis, labai svarbu prisiminti laikus, kai buvome okupuoti tos pačios agresorės, ir pasigilinti, kaip tuo metu daugeliui teko gyventi. Tai toks savotiškas patvirtinimas sau, kad į tuos laikus nesinorėtų grįžti, bet juos suprasti reikia. V. Klumbio ir T. Vaisetos monografija „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ išsamiai kalba ne pačiomis patogiausiomis temomis, anksčiau nelabai ir nagrinėtomis. Bet atrodo, kad būtent dabar jau atsitiesėme, išdrąsėjome, išlaisvėjome, jau galime subtiliai permąstyti ir intymiausius žmogaus gyvenimo aspektus. O „Moneta & labirintas“ taip pat apmąsto Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikus ir geopolitinius iššūkius, su kuriais susiduriame šiandien, turėdami tą pačią kaimynę. Tad abi knygos savaip yra ir aktualios, ir labai šviežiai žvelgiančios į praeitį, iš kurios susikūrė dabartis.

O gal gali atskleisti, kaip darbas su negrožine knyga skiriasi nuo grožinio kūrinio leidybos? Gal esama tam tikros specifikos, apie kurią skaitytojai bei skaitytojos nė nesusimąsto?

Galima teisėtai galvoti, kad negrožinėje knygoje reikia tikrinti daugiau faktų ir mažiau galvoti apie gražų sakinį, daugiau dirbti su vizualiąja medžiaga, įvairiais knygos priedais ir netgi teisiniais aspektais. Ir iš tiesų dirbant su ano meto žurnalų viršeliais, karikatūromis, fotografijomis, dailės kūriniais, archyvine medžiaga gausiai iliustruotu „Mažuoju o“ tokio triūso buvo daug. Juk tai pirmoji mokslinė knyga, kuriai dėl turinio, pasitarę su teisininkais ir institucijomis, uždėjome ženklą „S“, įvyniojome į plėvelę.

Bet tiesa ir ta, kad negrožinei knygai labai svarbu dailus sakinys ir pasakojimas, skaitytoją įtraukiantis tarytum grožinis kūrinys. Pamenu, kaip, pirmąkart paėmusi į rankas Antano Šileikos atsiminimus „Basakojis bingo pranešėjas“, 2018 m. tapusius suaugusiųjų Metų knyga, mėgavausi pasakojimo žaisme ir lengvumu, lyg skaityčiau romaną.

O štai tokio užmojo romane kaip „Moneta & labirintas“ faktus jo kalbos redaktorei Audrai Kairienei reikėjo tikrinti ne ką rečiau, nei rūpintis sakinio sklandumu. Tad viskas priklauso nuo konkrečios knygos ir kūrybiško žvilgsnio ją rengiant.

Grįžkime prie „Monetos & labirinto“ – autoriaus debiuto. Pats autorius knygos Pabaigos žodyje rašo, kad buvai pirmoji perskaičiusi rankraštį, pasiekusį leidyklą. Kaip ir kada gavusi rankraštį supratai, kad tai kūrinys, vertas plataus skaitytojų rato?

Pirmoje knygoje yra pirmas skyrius, pavadintas „Priešistorė“. Jį perskaičiusi jau žinojau, kad autorius valdo žodį. Net šiek tiek nuliūdau, kad to skyriaus veikėjai tolesniuose knygos įvykiuose (beveik) nedalyvauja, nors yra knygos siužeto katalizatoriai. Toliau skaitydama supratau, kad autorius yra talentingas pasakotojas, o perskaičius mažiau kaip pusę rankraščio jau buvo ryški originali knygos vizija. Tad knyga atitiko gero kūrinio kriterijus. Juokaudama sakau, kad paskui tereikėjo sugalvoti, kaip tuos daugiau kaip 1100 rankraščio puslapių sutalpinti į knygą. Smagu, kad Mantas leidosi į avantiūrą rankraštį padalinti į du tomus.

O kaip apibūdintum bendradarbiavimą su M. Adomėnu – gal įstrigo atmintyje koks nutikimas ar istorija rengiant šią knygą?

Su Mantu labai greitai suradome bendrą kalbą ir po truputį, kartu su knygos redaktore Audra Kairiene, o vėliau ir su viršelių dizaineriu Zigmantu Butaučiu, gryninome knygų viziją. Tuos intensyvius abiejų tomų rengimo metus prisimenu kaip kūrybiškai praturtinančius, kupinus įdomių pokalbių, iššūkių ir ieškojimų, o visą procesą – kaip labai sklandų. Gal tai, viską prisiminus, labiausiai ir stebina: teksto apimtis, daugiabriauniškumas, sudėtingumas buvo atvirkščiai proporcingas lengvam bendradarbiavimui siekiant jį nugludinti.

Įsivaizduokime autorę ar autorių, ieškantį, kam pasiūlyti savo knygą. Kaip jam ar jai padėti apsispręsti? Kaip tu kaip leidėja atsakytum, kas sudaro autoriaus ir leidėjo bendrystės šerdį? Kas leidžia suprasti vienam kitą iš pusės žodžio, leistis į produktyvias ir kūrybingas diskusijas?

Sakyčiau, kad pagarba vienų ir kitų vizijai, kūrybai, idėjoms. Įsiklausymas. Bendrų sprendimų ieškojimas. Į naują kūrinį ir jo autorių ar autorę visada stengiuosi žvelgti su geriausiais lūkesčiais, smalsiai. Ir stengiuosi nepamiršti, kiek laiko ir pastangų autorius įdėjo jį kurdamas. Leidykla, mano galva, turi būti pagalbininkė, patarėja, bendrininkė, bet ne diktatorė leidžiant knygą. Į priekį mus veda prasmingos literatūros paieškos, drąsa rizikuoti, nuolatinio atsinaujinimo ir preciziškos kokybės siekis. Tad jeigu autoriui ar autorei tai atrodo artima, visad laukiame rankraščio.

Pabaigti norisi tuo, kuo pradėjome. Kaip manai, į kokius laikmečio klausimus žmonės rado atsakymus M. Adomėno romane?

Turbūt reikėtų daryti apklausą, kad sužinotume. Aš visų pirma suradau netikėtą ir lig šiol neatrastą Vilniaus sluoksnį. Labai smagu (ir šiek tiek nejauku) skaityti apie šnipų Vilnių, tarsi pogrindžio miestą. Miestą, kurio veidrodinį atspindį galime išvysti, jei žvelgiame į Neries paviršių – tokį patį, bet kitą. Skaitydama vis pagaudavau save galvojant, kiek skirtingų, nesuskaičiuojamų veidų turi Vilnius, – šis romanas gražiai tai paryškina. 

Taip pat vaizdingai ir baugiai pranašiškai sukurtas Trečiosios Romos idėjos skyrius antrame tome, kuriame iš tiesų galima rasti atsakymų, kodėl Rusija negali liautis užgrobinėjusi naujų teritorijų. Visa tai liudija, kokiais nerimastingais laikais gyvenome ir dabar gyvename. Galima tik pasidžiaugti, kad abu tomai ne tik siūlo apmąstyti rimtas temas, bet ir suteikia progą įdomiai praleisti laiką narpliojant užkoduotas mįsles, kartu su pagrindiniu veikėju keliaujant blogiečių pėdsakais.

Kalbino ir susirašinėjo Lina Valantiejūtė