Politika ir istorija

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas. Savo knygoje „Lietuviški takai“ D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus.

Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

„Kruvinos žemės“ – tai išsami Hitlerio ir Stalino masinių žudynių politikos istorija, paaiškinanti, kodėl Ukraina praeitą šimtmetį buvo Vakarų istorijos centre. 

Hitleris ir Stalinas į valdžią atėjo Vokietijoje ir Rusijoje, tačiau jų pertvarkų vizijos pirmiausia buvo susijusios su žemėmis tarp jų. Kruvinos žemės plytėjo ten, kur susikirto Hitlerio ir Stalino imperiniai interesai.

Žemės nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos – Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys – tapo siaubingų įvykių arena, neregėto istorijoje masinio smurto teritorija. Šiuose kraštuose nuo 1933-iųjų iki 1945-ųjų buvo nužudyta keturiolika milijonų ten gyvenusių žmonių. Ir visi jie tapo ne tiesioginėmis karo, bet tikslingai žudančios Stalino ir Hitlerio politikos aukomis. „Kruvinos žemės“ atveria kraupius įvykius, nepagražintus ir be nutylėjimų; į Europos atmintį sugrįžta patys baisiausi jos puslapiai ir didžiausia moderniosios istorijos tragedija. Tai kruopščiai parašyta, labai žmogiška knyga, kurią privalėtų perskaityti kiekvienas, norintis suprasti pagrindinę šiuolaikinės istorijos tragediją ir jos reikšmę šiandien. 

„Kruvinos žemės“ pelnė 12 apdovanojimų, įskaitant Emersono premiją humanitarinių mokslų srityje, Amerikos menų ir literatūros akademijos literatūros apdovanojimą, Leipcigo knygų mugės apdovanojimą už europietiškumo supratimą ir Hannah’os Arendt politinės minties premiją. Knyga išversta į daugiau nei 30 kalbų, įtraukta į 12 metų knygų sąrašus.

Timothy`is Snyderis yra vienas žymiausių pasaulio istorikų, plačiai žinomas JAV ir Europos viešasis intelektualas. Jis yra Rytų Europos ir Antrojo pasaulinio karo ekspertas, parašęs pripažintų ir apdovanotų knygų apie XX a. Europos istoriją, paskelbęs politinių manifestų ir analizių apie tironijos įsigalėjimą šiuolaikiniame pasaulyje. Jo darbai išversti į daugiau nei keturiasdešimt kalbų ir įkvėpė protestus, meną bei muziką. 

Intriga, kitoks regos kampas, šiek tiek specifinio humoro prieskonių ir šablonus laužanti istorinė tiesa.

Karas niveliuoja žmones – ir civilį, ir profesionalų karį gali pakirsti kulka ar sprogusio sviedinio skeveldra. Kita vertus, karas sutirština žmogaus savybes: besišypsantys saldžialiežuviai gali virsti didžiausiais niekšais, o kuklūs žmo­geliai atlikti nekasdienius žygdarbius – knygoje aptiksite įvairių pavyzdžių.

Tragikomiškų, dramatiškų, juokingų ir žiaurių karo istorijų koliažas, dau­gumos jų nerasite istorijos vadovėliuose ir oficialiuose mūšių, kampanijų bei operacijų aprašymuose. Žmogiškumo triumfas, išdavystės kartėlis ir įvykiai, apie kuriuos paskaičius norisi ištarti: „Negali būti.“ Neįtikėtina karinė sė­kmė, slapti ginklų kūrimo projektai ir beprotiškiausios idėjos – visa tai rasite šioje knygoje.

• Ar galima kaip ginklus panaudoti šikšnosparnius ir balandžius?

• Kodėl reikia saugotis sprogstančių žiurkių ir kaip išvengti šokinėjančių minų?

• Ką valgė japonų kariai nutrūkus maisto tiekimui Ramiojo vandenyno salynuose?

• Kaip lietuvis sprogdino nacių seifus ir kas iš tiesų buvo Ostapas Benderis?

• Kas yra „kiliminis bombardavimas“, „branduolinis futbolas“, „Bangaloro torpeda“?

"1930 m. Johnas Maynardas Keynesas spėjo, kad iki šimtmečio pabaigos technologijos jau bus pakankamai pažengusios, kad tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Jungtinės Valstijos būtų įvesta penkiolikos valandų darbo savaitė. Yra daugybė argumentų, leidžiančių manyti, kad jis neklydo. Technologine prasme mes esame visai pajėgūs tą padaryti. Ir vis dėlto tai neįvyko. Vietoj to technologijos pasitelktos ieškant būdų, kaip priversti mus visus dirbti dar daugiau. Tam reikėjo sukurti darbus, kurie iš esmės būtų beprasmiai. Didžiulės masės žmonių, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, praleidžia ištisas karjeras vykdydami užduotis, kurios, giliu jų įsitikinimu, iš tikrųjų yra nereikalingos. Būtent šiuos darbus ir siūlau vadinti „šūdmalos darbais“."

David Graeber

David Graeber (1961–2020) – pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

Spalva yra mūsų vaizduotės pigmentas, kuriuo mes spalviname pasaulį. Pranokstanti didžiausią miestą, sudėtingiausią mechanizmą, gražiausią paveikslą, spalva galbūt ir yra didžiausias žmonijos atradimas.

Mūsų ryšys su spalvomis – nepaprastas. Suteikiame joms reikšmes, asociacijas ir savybes, kurios per tūkstantmečius kito ir kurios apima daugybę kultūrų, žemynų, kalbų. Britų meno istorikas, BAFTA nominantas ir laidų vedėjas James Fox savo knygoje Pasaulis pagal spalvą išskiria 7 pagrindines spalvas – juodą, raudoną, geltoną, mėlyną, baltą, violetinę ir žalią – atskleisdamas kiekvienos jų pagrindinę idėją. 

Autorius pasakoja, kaip įvairūs istoriniai įvykiai darė įtaką spalvų reikšmių kismui; ką šios besiformuojančios reikšmės atskleidė apie jų kūrėjus; kokias žmonių viltis, baimes, išankstinius nusistatymus ir rūpesčius jos parodė.  J. Fox tyrinėja daugelį meno istorijos etapų – nuo bronzos amžiaus aukso dirbinių iki Turnerio, Ticiano, Yveso Kleino kūrybos. Knygoje susipina literatūra, filosofija, kinas, archeologija ir kiti menai – nuo Monet iki Marko Polo, nuo ankstyvųjų japonų tapybos tušu meistrų iki Šekspyro, Gėtės bei Džeimso Bondo.

Pasaulis pagal spalvą – tai ne tik istorija apie spalvas, bet ir pasakojimas apie žmones ir mūsų vietą visatoje: po kalbos, spalvos yra didžiausias kultūrinės reikšmės nešėjas. 

Naujausioje, šiandien itin aktualioje esė rinktinėje „Taika ar karas“ daug metų išeivijoje gyvenantis ir aštriai prieš Vladimiro Putino režimą pasisakantis rusų rašytojas Michailas Šiškinas tvirtina: Rusija nėra „mįslė paslaptyje ir paslaptis slėpinyje“ – mes tiesiog nepakankamai apie ją žinome. Savo knygoje jis bando atsakyti į svarbius su Rusija susijusius klausimus.

Kodėl keliautojai iš Vakarų net ir 21 a. apie Rusiją rašo kaip apie kitą planetą?

Kas šioje šalyje yra ne taip ir kodėl?

Iš kur atsirado mitas apie „rusų sielą“?

Kodėl revoliucijos ir bandymai sukti demokratijos keliu atveda prie naujų diktatūrų?

Kas iš tikro slypi už autokratinio Putino režimo ir jo pradėto karo Ukrainoje?

„Taika ar karas“ tyrinėja Rusijos problemų ištakas – nuo Kijevo Rusios ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės per skirtingus imperijos gyvavimo etapus, revoliuciją, Šaltąjį karą iki trisdešimt metų gyvuojančios Rusijos Federacijos. Rašytojas kalba apie sudėtingus valstybės ir piliečių santykius, aiškina rusišką požiūrį į žmogaus teises ir demokratiją, kelia mintį, kad yra dvi rusų grupės: nusivylę, abejingi, „vergo mentalitetą“ turintys žmonės ir tie, kuriems artimos europietiškos vertybės, kurie bando sukilti ir priešintis.

Asmeniški ir plačią istorinę perspektyvą atveriantys Michailo Šiškino tekstai – atvira ir kritiška refleksija apie šalį, įsipainiojusią sudėtingoje, krauju permirkusioje praeityje, o kartu jautrus laiškas žemei, kurioje gimė. Ar Rusija ir toliau suks piktavališką smurto ir autokratijos ratą, ar jos žmonės ras būdų pakeisti istoriją – ir kaip mes galime padėti tai padaryti?

Michailas Šiškinas (g. 1961) – vienas žymiausių šiuolaikinių Rusijos romanistų, literatūrinių premijų laureatas. Nuo 1995 m. gyvena ir intensyviai rašo Šveicarijoje. Jo knygos išverstos į 30 pasaulio kalbų. Leidykla „Vaga“ yra išleidusi jo romanus „Laiškų knyga“ (2011) ir „Veneros plaukas“ (2013).

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“

Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Michailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Mychailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“ Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Anarchistinės antropologijos fragmentai“ yra ankstyvas žymaus antropologo Davido Graeberio veikalas, kuriame jis apmąsto politinio angažuotumo ir akademinės veiklos santykį, o taip pat nedviprasmiškai pasisako už anarchizmą, kurį supranta kaip politinę nuostatą, skeptiškai žiūrinčią į bet kokią hierarchiją ir nelygybę.

Ši knyga – tai ne tik refleksija, apibendrinanti jo kaip tarptautinio lygio akademinio antropologo tyrimus, bet ir manifestas, kviečiantis ir kitus akademinės bendruomenės narius nusileisti iš savojo dramblio kaulo bokšto.

David Graeber (1961-2020) – pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Išgarsėjęs savo knygomis apie skolos reiškinį („Skola: pirmieji 5000 metų“) bei niekam nereikalingas fiktyvias profesijas („Bullshit Jobs“), Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

Politikos teoretikės, filosofės Hannah‘os Arendt knygoje „Apie smurtą“ analizuojama XX a. antros pusės smurto prigimtis, priežastys ir reikšmė. Šiame klasikiniame, tačiau šiandien vis dar aktualiame veikale, H. Arendt savo teorijas apie smurtą pateikia iš istorinės perspektyvos, nagrinėja karo, politikos, smurto ir galios ryšius.

Kvestionuodama smurtinio elgesio prigimtį, Hannah Arendt prieštarauja Mao Dzedongo minčiai, kad „Galia išauga iš šautuvo vamzdžio“. H. Arendt sako: „Galia ir smurtas yra priešingybės; ten, kurie viena valdo absoliučiai, kitos nėra.“

Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, Snyderis, remdamasis istorijos žiniomis, parengė dvidešimt pamokų, kaip apsisaugoti nuo tironijos įsigalėjimo. Ši knyga – tai pilietinio sąmoningumo ir politinio aktyvizmo pradžiamokslis.

Timothy Snyderis (g. 1969) – istorikas, Jeilio universiteto profesorius, JAV Holokausto muziejaus Sąžinės komiteto narys, kurio moksliniai tyrimai apima dviejų didžiųjų XX a. represinių režimų – nacizmo ir stalinizmo – veiklą. „Apie tironiją“ – ketvirtoji Snyderio knyga lietuviškai.

„Neaprėpiamo informacijos kiekio, inertiškų ir subiurokratintų politinių procesų, kasdien plintančio viešumo ir technologizuoto privatumo laikmetyje atgimsta baimės, vedančios prie laisvės atsisakymo. Istorija ne kartojasi, bet primena mums neišmoktas pamokas. Timothy Snyderio knyga – tai atsakas avantiūristinei tironijos nostalgijai ir bandymas priminti pamokas, kurios padeda išsaugoti trapų galių balansą, kuris vadinamas demokratija.“

Paulius Gritėnas

„Tai knyga, mokanti istoriškai mąstyti, primenanti Václavo Havelo imperatyvo „gyventi tiesoje“ svarbą, kalbanti apie kasdienės politikos ir betarpiško bendravimo, kuriuos užmiršome dreifuodami kompiuterinių algoritmų pasaulyje, poreikį. „Neatiduokite laisvės savo noru“, – sako Timothy Snyderis. Sunku įsivaizduoti prasmingesnį palinkėjimą Lietuvos visuomenei XXI amžiuje.“

Aurimas Švedas

Tai ne politinė biografija, o subjektyvi prezidentės politinių nuostatų, valdymo principų ir jų pateikimo visuomenei analizė. Knygoje nuosekliai analizuojama D. Grybauskaitės prezidentinės karjeros logika, tiriama Prezidentės apsuptis, jos ryšiai su politinėmis partijomis, mėginama nustatyti, kas yra jos politinė atsvara sudėtingame Lietuvos politiniame lauke.

Michel'is Foucault biopolitikos sąvoką suformuluoja „Seksualumo istorijos" pirmajame tome („Valia žinoti", 1976), o išsamiau aptaria 1975–1979 metais Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) skaitytose paskaitose. Foucault biopolitiką sieja su galios technologijomis, kurios lemia, jog žmonių populiacija imama kontroliuoti kaip biologinė rūšis. Taigi biopolitika reiškia nuolatinį persvarstymą, kas yra gyvybė, bei politinius sprendimus, kokia gyvybė yra verta gyventi. Monografijoje aptariamos ne tik Foucault, bet ir Gilles'io Deleuze'o, Giorgio Agamben'o, Michael'io Hardt'o ir Antonio Negri, Roberto Esposito biopolitikos sampratos. Šioms biopolitikos sampratoms priešpriešinama nauja gyvybės mąstymo paradigma, kuri vadinama biofilosofija. Biofilosofija konceptualizuoja visų gyvybės formų – žmogiškų ir gyvūniškų, organinių ir neorganinių – bendramatiškumą bei įtvirtina imanentinį, nehierarchinį ir materialų šių gyvybės formų pagrindą.

„Audronės Žukauskaitės monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos" kūrybiškai plėtojamos originalios autorinės įžvalgos, aktualios ne tik šiuolaikinės kontinentinės filosofijos kontekste, bet ir dabarties politinių realijų akivaizdoje. Solidi teorinė šiuolaikinei filosofijai svarbių klausimų analizė monografijoje nėra savitikslė – ji išauga iš etinio filosofės įsipareigojimo, jos atidumo tiems politinės ir socialinės tikrovės skauduliams, kurių suvokti ir į kuriuos tinkamai reaguoti neįmanoma be rimtos filosofinės bazės. Gebėjimas išradingai derinti teorinius ir praktinius, abstrakčius ir konkrečius nagrinėjamų filosofinių problemų aspektus visada buvo stiprioji Žukauskaitės akademinių tekstų pusė – ir ši mokslininkės knyga nuosekliai tęsia šią tradiciją, įnešdama gaivų minties gūsį ne tik į grynai akademinių diskusijų lauką, bet ir, labai tikėtina, į gerokai praktiškesnę praktinių sprendimų priėmimo plotmę."

Naglis Kardelis

„Naujoji Audronės Žukauskaitės knyga rodo išsiugdytą jos gebėjimą struktūruoti autorių požiūrius, lyginti teiginius, nurodyti jų ribas ir įvardyti savo mintį. Tai yra jos rašymo stilius. Autorės svarstymams būdinga aiškiai įvardyti svarbiausias, jos ir kolegų požiūriu, problemas, išskirti ir klasifikuoti svarstymų kryptis ir apibrėžti jų turinį. Monografija pateikia panoraminį šiuolaikinės biofilosofijos ir biopolitikos teorijų ir jų raidos paveikslą, įvardija aštriausias diskusijas."

Gintautas Mažeikis

Audronė Žukauskaitė – humanitarinių (filosofijos) mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Tarp jos naujausių publikacijų – monografija „Gilles'io Deleuze'o ir Félix'o Guattari filosofija: daugialypumo logika" (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryti leidiniai: „Intensyvumai ir tėkmės: Gilles'io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste" (Vilnius: LKTI, 2011); kartu su Steve Wilmer: „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism" (Oxford: Oxford University Press, 2010); „Deleuze and Beckett" (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2015); „Resisting Biopolitics: Philosophical, Political, and Performative Strategies" (New York, London: Routledge, 2016).

Jei ateityje viską atliks robotai, ką darysime mes? 
Kaip DI paveiks mūsų kasdienybę, užimtumą ir gyvenimo tikslus? 
Kokį pavojų DI kelia ir kokios naudos iš jo galime tikėtis? 

Dirbtinis intelektas, arba DI (angl. Artificial intelligence, AI), viso pasaulio ekonomikas sukrės greičiau, nei daugelis mano. Tačiau, pasak knygos autoriaus dr. Kai-Fu Lee, DI turėtų ir puikiai mums pasitarnauti. Bet kaip? Kuo užsiimsime, kai nebeliks milijonų darbo vietų? Menais? Rūpyba? Skaitmenine vadyba? 

Kinija technologijų srityje sparčiai vejasi JAV ir tampa vienintele jų konkurente. Nuo to, kaip šios šalys bendradarbiaus tobulindamos DI, priklausys pasaulio ekonomika ir politika. Iš Taivano kilęs ir JAV išsilavinimą įgijęs dr. Kai-Fu Lee, puikiai išmanydamas ir Kinijos, ir JAV  rinkas, ne tik suprantamai apžvelgia pasaulinės DI pažangos kryptis ir naujausius DI tyrėjų produktus bei paslaugas, bet ir analizuoja galimus artėjančių milžiniškų permainų žmonijos istorijoje scenarijus – kaip gyvensime kartu su DI. 

Dr. Kai-Fu Lee (gim. 1961) dirbtinio intelekto tyrinėjimų ir plėtros srityje dirba daugiau kaip trisdešimt metų. Dabar remia ir padeda kurti naujus startuolius. Prieš įkurdamas investicinį fondą „Sinovation Ventures“, Lee buvo „Google China“ prezidentu. Dar anksčiau užėmė vadovaujamas pareigas „Microsoft“, „SGI“ ir „Apple“ kompanijose. Yra įkūręs tyrimų centrą „Microsoft Research Asia“, laikomą viena iš pažangiausių kompiuterių laboratorijų. Dr. Kai-Fu Lee – ir dešimties JAV patentuotų išradimų autorius.

„Išskirtinė Kai-Fu Lee analizė, kaip kartu galėtų egzistuoti žmonės ir dirbtinis intelektas, atveria akis. Ją privalu perskaityti.t“

Satya Nadella, „Microsoft“ generalinis direktorius

„Provokuojanti knyga.“

Fortune

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.

Kodėl Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dažnai kalba „viršininko“ tonu ir rodo sunkiai tramdomą rūstybę, kritikuodama politikus bei valdininkus, tačiau tyli tada, kai laukiama jos aiškaus žodžio? Ar kurdama dar vienos „geležinės ledi“ įvaizdį, ji neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos?

„Prezidentė. Antra knyga“ leidžia daryti išvadą, kad D. Grybauskaitės kalbos sietinos su siekiu įsisavinti užimtą Prezidento poziciją, suvaldyti jai tekusį vaidmenį taip, kaip ji yra įpratusi – administruodama ir kominukuodama su visuomene bei politikais nepolitinio kalbėjimo lygyje.

Politologas Lauras Bielinis, pirmoje knygoje „Prezidentė“, išanalizavęs D. Grybauskaitės karjeros logiką, antrojoje dekonstruoja jos įvaizdį ir kalbėjimo stilių. Išskaidęs Prezidentės pranešimus į tris lygmenis – asmeninį, administracinį ir politinį, autorius daro išvadą, kad tokia komunikavimo politika sukuria didelio nuotolio efektą tarp jos pačios ir visų kitų valstybės subjektų.

„Knygoje atsakoma į svarbiausius istorijos ir šiuolaikinio pasaulio keliamus klausimus.“ 
Jared Diamond, istorikas, knygos „Sumaištis“ autorius

Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš kurių šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.

Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens smegenų neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.   

Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?

Knygoje „Sapiens“ nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: minėtoji kognityvinė, prieš 12 000 metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. Drąsios ir provokuojančios Y. N. Harari įžvalgos, grįstos giliomis biologijos, antropologijos, paleontologijos, istorijos ir ekonomikos mokslų žiniomis, radikaliai keičia daugelį nusistovėjusių sampratų apie pasaulį.

Yuvalis Noah Harari (gim. 1976) – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Šioje knygoje jam rūpi klausimai: kaip susijusios istorija ir biologija? Kokie esminiai skirtumai tarp Homo sapiens ir kitų rūšių? Ar istorijoje egzistuoja teisingumas? Ar ji turi kryptį? Knyga „Sapiens“ išversta į 60 kalbų ir jau tapo bestseleriu daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje.

Vienas didžiausių protų žmonijos istorijoje, fizikas, kosmologas Stephenas Hawkingas paskutinėje savo knygoje apmąsto sudėtingus ir svarbius klausimus: ar žmonija išliks? Ar turėtume kolonizuoti kosmosą? Ar dirbtinis intelektas mus pergudraus? Kaip kursime ateitį? Ar egzistuoja Dievas?.. 

S. Hawkingas milijonams skaitytojų atvėrė akis pasakodamas apie Visatos kilmę ir juodųjų skylių prigimtį. Nors šoninės amiotrofinės sklerozės diagnozė nežadėjo nieko gero, milijonus įkvėpė jo ryžtas nepasiduoti. Ligai progresuojant mokslininkas tegalėjo pajudinti vos kelis veido raumenis, tačiau ir toliau plėtė savo tyrimų lauką, o paprašytas mielai dalindavosi skvarbiomis įžvalgomis. Taigi S. Hawkingas tapo ir vienu įtakingiausių mūsų laikų mąstytojų.

Pratarmę šiai knygai parašė Eddie Redmayne’as, laimėjęs „Oskarą“ už Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“, įžangą – Nobelio premijos laureatas Kipas Thorne’as, o baigiamąjį žodį – Hawkingo dukra Lucy. 

Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas mąstantis žmogus, susirūpinęs dėl žmonijos ateities… Tai Hawkingo atsisveikinimo dovana žmonijai.

NPR

Ši nuostabi knyga – paskutinis dangaus skliaute sužibusios naujos žvaigždės blyksnis. 

The Telegraph 

Kas iš tiesų vyksta pasaulyje? Kokie didžiausi dabarties iššūkiai ir galimybės? Į ką būtina atkreipti dėmesį?  

„Sapiens“ parodė, iš kur atėjome, „Homo deus“ pažvelgė į galimas ateities prognozes. Trečioje vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knygoje kalbama apie šiuolaikybę.

Dabar, kai didžioji be perstojo tvinstančios informacijos dalis – nepatikrinta arba klaidinga, aiškumas tapo galia. Šiuolaikinė cenzūra – tai ne ribojimas ar draudimas, tai nuolatinis dezinformavimas ir dėmesio blaškymas tuo, kas nesvarbu. Trečioji vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knyga perskrodžia šį drumzliną vandenyną ir kelia esminius šiuolaikinio pasaulio klausimus.

Kodėl liberalioji demokratija išgyvena krizę?
Ką rodo D. Trumpo ir į jį panašių politikų iškilimas?
Ar Europa turėtų būti atvira imigrantams?
Kaip reaguoti į netikrų naujienų (fake news) epidemiją?
Kuri civilizacija dabar dominuoja: Vakarų? Kinijos? Islamo?
Ar turėtume laukti Trečiojo pasaulinio karo?
Kaip elgtis terorizmo grėsmės akivaizdoje?
Ko turėtume mokyti savo vaikus?

„Šioje knygoje netikėtos idėjos susiejamos su veriančiai aiškiomis įžvalgomis“

The Guardian

„Y. N. Harari nubrėžia naujas gaires, kaip XXI amžiuje gyvenančiam žmogui suvaldyti didžiausias savo baimes.“

The New York Times

„Y. N. Harari gebėjimas sieti įžvalgas iš įvairių sričių – nuo senovės istorijos iki neuromokslo, filosofijos ir dirbtinio intelekto keliamų klausimų – padeda atsilaikyti prieš kasdienį informacijos triukšmą ir suprasti, iš kur atėjome ir kur einame. Ši knyga – tai intelektinis nuotykis.“

Financial Times

„Knygoje kalbama apie esmines XXI amžiaus problemas. Puikiai parašyta.“

Bill Gates

„Visai naujai pažiūrima į dalykus, kuriuos manėme žinantys. Ši knyga suprantamesnė nei ankstesnės dvi autoriaus knygos.“

Radio Times

„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai."

Encyclopedia Britannica

„Civilizacijų gramatika“ – klasikinis istorijos veikalas. Fernandas Braudelis čia nagrinėja gilumines civilizacijų struktūras. Jis kalba apie Islamo, Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų ir Europos civilizacijas ir, pasitelkdamas gretutinių mokslų duomenis, lygina ilgalaikės jų raidos bruožus. 

F. Braudelis nuo pokario iki septinto dešimtmečio pabaigos buvo istoriografinės Analų mokyklos lyderis. Tuo metu apie „Annales“ žurnalą susibūrę istorikai pabrėžė ilgalaikių istorijos procesų tyrinėjimų svarbą. F. Braudelis kvietė į analizę įtraukti geografijos, ekonomikos, demografijos ir filologijos laimėjimus. Svarbiausias mokslininko įnašas yra la longue durée koncepcija. Tai amžius ir tūkstantmečius trunkanti istorija, per kurią formuojasi labai lėtai kintantys civilizacijų dėsniai, formą įgauna skirtingos kultūrinės tradicijos ir įvairūs gyvenimo būdai. 

Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą. Įvadus lietuviškam leidimui parašė akad. Antanas Andrijauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

2020 m. vasarą prof. Vytautas Landsbergis ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica susitiko pasikalbėti filmui „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Jųdviejų pokalbiai virto šešiolikos valandų dialogu, sugulusiu į šią knygą. Tai dviejų Rytų Europos intelektualų, lietuvio ir ukrainiečio, istorijos veikėjo ir stebėtojo, mačiusio mūsų valstybės politinį gyvenimą iš arti, bet kartu iš šono, susitikimas. Jo metu apmąstomas istorinio lūžio laikotarpis, kai Lietuva ir Ukraina atgavo nepriklausomybę ir nuėjo skirtingais politinio savarankiškumo keliais. 

Savitai kalbinamas režisieriaus, V. Landsbergis pasakoja šalies istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, kuri ir mūsų istorikų apmąstyta dar nedaug. Tai asmeniškas žvilgsnis, padedantis giliau suvokti lemtingus istorijos epizodus, kai buvo klojami dabartinės valstybės politiniai pamatai. Kartu tai ir tikslus, intelektualus istorinių įvykių skerspjūvis, atliekamas žmogaus, tapusio vienu iš svarbiausių tos epochos herojų. Šį neįkainojamą liudijimą V. Landsbergis skaitytojams pateikia kaip savo politinį palikimą. 

„…tokios knygos […] buvo ir bus reikalingos. Kaip prisiminimai, iškeliantys vis naujas laisvės kovų kronikos detales. Kaip bičiuliškas pokalbis, dar kartą liudijantis mūsų žmonių, tautų ir valstybių bendrą istoriją, bendrą dabartį ir bendras viltis. Kaip diskusija, kuria mėginama dekonstruoti blogį, atskleisti blogio anatomiją ir perspėti žmones apie grėsmes mūsų ateičiai. Kaip dar vienas imperatyvas, kad tiek žmonių, tiek jų bendruomenių gyvenimas, bendravimas, nepagrįstas moralinėmis, religinėmis ar bendražmogiškomis vertybėmis, yra pasmerktas.“

Arnas Ališauskas, knygos sudarytojas 

Vytautas Landsbergis (gim. 1932) – pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas, vienas iš nepriklausomybės judėjimo lyderių, politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2011). Publikavo per 150 knygų, kuriose iš pradžių daugiausia gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. 

Sergej Loznica (gim. 1964) – vienas ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų. Sukūrė per 30 dokumentinių ir vaidybinių filmų. 2018 m. jo vaidybinis filmas „Donbasas“ Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą už režisūrą. Jo dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021) tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje IDFA apdovanotas pagrindiniu prizu. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba