Popierinės knygos

Patiems mažiausiems pritaikyti amžių amžius gyvuojantys graikų mitai jaunuosius skaitytojus supažindins su garsiuoju didvyriu Herakliu ir jo atliktais darbais, viską auksu paversti troškusiu karaliumi Midu, Dzeuso dovanotą skrynelę pravėrusia Pandora ir kitais mitų pasaulio herojais bei dievais. Istorijos ne tik paskatins smalsauti, bet ir suteiks vertingų pamokymų.

„Graikų mitai mažiesiems“:
- dar ankstyvame amžiuje suteiks graikų mitologijos pagrindus;
- skatins toliau domėtis pasaulio mitais ir legendomis;
- tiks ne tik patiems mažiausiems, bet ir pradedantiems savarankiškai skaityti vaikams.

„...Jūra turi du veidus. Turi priimti abu, gerąjį ir blogąjį, ir niekada nė nuo vieno nenusigręžti.“

1972-ieji, Kornvalis. Iš nuošalaus, toli nuo jūros kranto stūksančio Mergelės Uolos švyturio pradingsta trys jo prižiūrėtojai. Švyturio durys randamos užrakintos iš vidaus. Stalas padengtas valgiui, bet maistas nepaliestas. Vyriausiojo prižiūrėtojo orų žurnale – įrašas apie bokštą supančią audrą, nors tuo metu fiksuota giedra. Du laikrodžiai, abu sustoję aštuntą keturiasdešimt penkios. Kokia keista lemtis ištiko tris pasmerktuosius?

Po dvidešimties metų žibintininkų moterys vis dar negali susitaikyti su vyrų netektimi. Heleną, Dženę ir Mišelę ši nelaimė būtų galėjusi suartinti, bet tik dar labiau atitolino. Kai jas aplanko rašytojas, pasiryžęs atskleisti trijų vyrų dingimo paslaptį, moterys privalo pažvelgti praeičiai į akis.

Įkvėptas tikrų 1900-ųjų įvykių romanas „Žibintininkai“ – nuožmus ir sykiu atmosferiškas mistinis pasakojimas apie jūros ir švyturių viliones, atsiskyrimą ir apsėdimą, nostalgišką meilę ir nepaliekantį gedulą. Apie baimes, gebančias trinti ribas tarp to, kas realu, ir to, kas įsivaizduojama. Ir apie tai, kiek kainuoja išlaikyti rusenant šviesą, nors visa aplink ryja tamsa.

„Mano mėgstamiausias 2021-ųjų romanas.“

Hilary Mantel

„Neapsakytas, neištyrinėtas ir neregėtas pasaulis, mintantis prievarta ir melais, mūsų vadinamas antgamtišku, autorės rankose tampa baugiai apčiuopiamas.“

Guardian

„Puikiausia literatūra norint pabėgti nuo tikrovės.“

Stylist

„Ši knyga jus užliūliuos, vedžios per bangas, o tada panardins. Perskaitykite.“

Julia Phillips

Emma Stonex (Ema Stouneks, gim. 1983) – anglų rašytoja, augusi Nortamptonšyre, bene toliausiai nuo jūros Jungtinėje Karalystėje. Švyturiais susižavėjo per vaikystės atostogas Kornvalio grafystėje, iki šiol vienoje mėgstamiausių savo vietovių. „Žibintininkai“ – pirmas autorės romanas, pasirašytas ne pseudonimu. 

Dženuarė Endrius ir Augustas Everetas – kaip diena ir naktis. Ji – populiarių meilės romanų autorė, jis – pripažintas rimtosios literatūros rašytojas. Dženuarės personažai žingsnis po žingsnio siekia išsvajotųjų „ilgai ir laimingai“, o Augustas be menkiausios sąžinės graužaties pribaigia visus savo knygų veikėjus.

Tiesą pasakius, vienintelis juos siejantis dalykas tas, kad kitus tris mėnesius jie abu praleis kaimyniniuose Šiaurinės Lokių Pakrantės paplūdimio nameliuose, mėgindami įveikti rašymo krizę ir sukurti skaitytojų ilgai lauktus naujus romanus.

Tačiau jųdviejų keliai kasdien neišvengiamai susikerta. Ir, nors abu nežmoniškai erzina mintis bent minutėlę praleisti drauge, vieną vėlų vakarą Dženuarė ir Augustas sukerta rankomis ir pasižada vienas kitam padėti parašyti po bestselerį. Kad ir kokių priemonių tektų imtis. Tik darbas, vien darbas ir jokių jausmų. Garantuotai.

„Viskas, ko reikia gardžiam skaitiniui: konkurencija, kūrybinės kančios, šeimos paslaptys ir... svaiginanti meilė.“
Christina Lauren, „(Ne)viskas įskaičiuota“ autorė

„Kiekvienas puslapis liepsnoja nuo jaudinančios įtampos, šmaikščių pasierzinimų ir meilės nuojautos. Karščiausia mano vasaros knyga.“
Josie Silver, „Vieną gruodžio dieną“ autorė

„Grynas malonumas!“
Publishers Weekly

Emily Henry (Emili Henri) – amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. „Vasaros romanas“ išsyk šoko į geriausių 2020-ųjų vasaros skaitinių „New York Times Book Review“, „Entertainment Weekly“, „O, The Oprah Magazine“, CNN, „Barnes & Noble“ bei daugelio kitų sąrašus.

1943-ieji, Italija. Grafienė Sofija de Korsi viliasi, kad karas aplenks jų jaukų dvarą Toskanoje, tačiau viskas pasikeičia gatvėse nevaldomai ėmus siausti juodmarškiniams ir į gretimus kaimus suplūdus vokiečių kariams. Desperatiškai trokšdama pasipriešinti, grafienė sutinka savo namuose priglausti sužeistą britų radistą. Šią paslaptį Sofijai teks saugoti ne tik nuo priešų žvalgų, bet ir nuo savo pačios vyro.

Amerikoje užaugusi italė Maksina atvyksta į Toskaną turėdama misiją įsilieti į vietinių partizanų būrius ir sustiprinti jų ryšį su Sąjungininkais. Vieną popietę netikėtai išdygusi ant Sofijos namų slenksčio ir pasiūliusi drauge tęsti kovą, maištautoja Maksina niekaip negali išmesti iš galvos dar Romoje sutikto pasipriešinimo dalyvio Marko...

Netrukus abi moterys įsisuka į slaptą, pavojų kupiną kovą su naciais, kasdien baimindamosi, ar joms pavyks likti nepastebėtoms, ar pavyks apginti ir išsaugoti tuos, kuriuos labiausiai brangina ir myli.

„Jaučiausi lyg žiūrėdama neapsakomai įtraukiantį filmą.“
Eve Chase

„Svaiginanti meilės ir ištikimybės istorija.“
Rachel Hore, „Paslapčių bokštas“ autorė

Dinah Jefferies (Daina Džefris, gim. 1948) gimė Malaizijoje, būdama devynerių su tėvais persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigė studijas Anglijoje, dirbo aukle didikų šeimoje Toskanoje, rašyti pradėjo sulaukusi 50-ies. Beveik visos autorės knygos tapo „Sunday Times“ bestseleriais.

XVI a. Talinas. Kadaise padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, aštraus proto berniūkštis, dabar Baltazaras Rusovas – pasaulyje įsitvirtinęs gerbiamas žmogus. Vos išėjęs mokslus vokiečių Štetino mieste, jis tampa Talino Šventosios Dvasios bažnyčios pastoriumi. Neilgai trukus susižada su nuostabių migdoliškų akių mergina ir ima rašyti jam šlovę atnešiančias Livonijos kronikas. Bet Baltazaro gyvenime neramumai dar priešakyje. Livoniją ir toliau kamuoja prašalaičiai – Talinas ruošiasi užtruksiančiai maskvėnų apgulčiai. Kronikininko darbą slapčia seka kiti didikai, norintys savaip diktuoti istoriją. O ir santuoka – netrunka patirti Baltazaras – kartais gali panėšėti į karo lauką.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų, nusipelnęs Nobelio.“

Doris Lessing

„Apie priespaudą, kuri jam pačiam nebuvo svetima, Krossas geba rašyti be pykčio, bet itin skausmingai.“

Adam Zamoyski

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920–2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, „Livonijos kronikos“ autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536–1600) gyvenimas. „Žmonės be praeities“ – trečias tetralogijos romanas. Pirmas ir antras romanai išleisti viena knyga „Lyno akrobatas. Tarp trijų marų“ (Baltos lankos, 2020).

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose. 

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?

„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“

Sofi Oksanen

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią. 

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“

Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“

Shin Kyung-sook 

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“

Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„Kas gi daugiau yra žmogus, jei ne pėdsakas, kurį palieka po savęs?“

1714-ieji, Prancūzija. Adelina visad norėjo būti laisva, norėjo, kad jos gyvenimas priklausytų jai vienai. Tad silpnumo akimirką, bandydama išvengti primestos santuokos, ima melstis seniesiems dievams, ir vienas jų išgirsta pagalbos šauksmą. Tačiau joks noras nepildomas už dyką. Mainais į trokštamą laisvę ir šimtmečius truksiantį gyvenimą Adelinai Laru tenka sumokėti milžinišką kainą: bet kuris žmogus, kurį tik mergina sutiks savo kelyje, vos nusukęs žvilgsnį užmirš ją apskritai buvus. 

Tris šimtus metų Adė klajoja po žemynus, gražiausius pasaulio miestus, savąjį ir svetimus gyvenimus, prisiliesdama prie įvairiausių mokslų ir menų ir nepailstamai ieškodama būdų šiame pasaulyje palikti bent menkiausią savo įspaudą. Kol vieną dieną viskas pasikeičia: nedidukėje senų knygų parduotuvėje Niujorke dirbantis Henris netikėtai ją prisimena...

„Adė Laru“ – knyga, apimanti tamsą ir šviesą, mitus ir realybę. Nepamirštama.“ 

Alix E. Harrow, „Hugo“ premijos laureatė

„Raminanti ir švelniai raibuliuojanti lyg upės vandenys šešių šimtų puslapių meditacija.“ 
Buzzfeed

V. E. Schwab (V. I. Švab, gim. 1987) – „New York Times“ bestselerių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų paaugliams ir suaugusiesiems. Vos pasirodęs romanas „Nematomas Adės Laru gyvenimas“ sulaukė gausybės dėmesio ir liaupsių: 2020-aisiais išrinktas geriausia „Amazon.com“, „Kirkus Reviews“, NPR ir „Barnes & Noble“ metų knyga, tapo itin populiarus „TikTok“ platformoje, joje buvo entuziastingai rekomenduojamas skaitytojų, o grotažymė #theinvisiblelifeofaddielarue peržiūrėta dešimtis milijonų kartų.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“

Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“

Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“

Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“

Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“

Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt’ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Net silpnutis šviesos spindulėlis nugali tamsą.“

Ši knyga – tai odė taikai ir vilčiai. Ukrainiečių autorių dueto sukurtas jautrus pasakojimas apie ypatingą, trapų, žydintį Rondo miestą. Jo gyventojai nepaprasti ir itin gležni, jie puoselėja sodus ir parkus, dainuoja, piešia, kuria poeziją. Bet vieną įprastą dieną Ronde staiga nuščiūva gyvenimas: tarytum iš niekur trinksėdamas ir girgždėdamas ateina juodas, baisus Karas. Viskas, prie ko jis prisiliečia, išnyksta tirštoje juodumoje. 

Prieš Karą stoja trys labai narsūs draugai Danka, Fabianas ir Zirka, nors iš pradžių jie visai nežino, kaip su juo kovoti. Danka mano, kad norint laimėti reikia smogti Karui į širdį, bet netrunka suprasti: Karas neturi širdies... Ar pavyks miesto gyventojams drauge apginti savo ypatingąjį Rondą? Ar po Karo viską galima atkurti ir sutvarkyti? Kodėl Rondo mieste pražysta skaisčiai raudonos aguonos?

Atsakymus į šiuos ir kitus jautrius klausimus rasite ukrainiečių autorių knygoje, skirtoje ir vaikams, ir suaugusiesiems. Romana Romanyšyn ir Andrij Lesiv – sutuoktiniai, kelių visame pasaulyje įvertintų leidinių autoriai. „Kaip Karas pakeitė Rondą“ pirmą kartą išleista Ukrainoje 2015 metais. 

Geriausia „Bank Street College of Education“ knyga 2022

USBBY išskirtinė tarptautinė knyga 2022 

Geriausia „Kirkus“ knyga 2021 – geriausia paveikslėlių knyga norint pradėti pokalbį 

Tarptautinės Bolonijos vaikų knygų mugės „NEW HORIZONS BolognaRagazzi“ apdovanojimas 2015 

„Netflix“ sukėlė revoliuciją pramogų industrijoje, uždirbo milijardus dolerių ir užvaldė šimtų milijonų žmonių iš daugiau nei 190 šalių dėmesį. Bet, norėdama pasiekti tokias aukštumas, dar 1997 m. įkurta įmonė privalėjo keistis. O tai nebūtų buvę įmanoma neturint ryžtingų vadybos principų, kurių nuo pat pradžių laikėsi Reedas Hastingsas, vienas „Netflix“ įkūrėjų. Jis suformavo darbo kultūrą, paremtą laisve ir atsakomybe.

„Netflix“ darbuotojai neturi griežtos atostogų politikos. Adekvatus jų darbas sulaukia dosnių premijų, o viršvalandžiai nepriimtini. „Netflix“ darbuotojai nesigerina savo vadovams – jie atvirai sako, ką galvoja. Darbuotojams nereikia kiekviename žingsnyje atsiklausti vadovų leidimo. Jiems mokami geriausi atlyginimai rinkoje. Jokių taisyklių!

Šioje knygoje R. Hastingsas ir Erin Meyer, viena įtakingiausių verslo teoretikių pasaulyje, pirmą kartą gilinasi į savitą „Netflix“ pasaulėžiūrą, leidusią pasiekti pavydėtinų rezultatų. Remdamiesi šimtais „Netflix“ darbuotojų interviu ir niekuomet neviešinta paties R. Hastingso patirtimi, autoriai skaitytojams pasakoja apie pažangiausios, kūrybiškiausios ir sėkmingiausios pasaulyje bendrovės filosofiją.

„Jokių taisyklių” parodo, kad tuo pat metu siekti atsakomybės ir laisvės – ne tik įmanoma, bet ir būtina, tiek Silicio slėniui, tiek visiems mums, norintiems ir norinčioms klestėti kartu.“

New York Times

„Svarbiausias mūsų laikų verslo klausimas skamba taip: „Kaip išlikti pažangiam?” Šioje knygoje R. Hastingsas ir E. Meyer pateikia atsakymą. Jie paruošė mokslu pagrįstą, sistemišką metodologiją, skirtą inovatyvios globalios organizacijos kultūrai kurti, išlaikyti ir tobulinti. Nuostabus darbas. Bravo!“

Ben Horowitz, vienas „Andreessen Horowitz“ įkūrėjų

REED HASTINGS (Rydas Heistingsas, gim. 1960) – „Netflix“ tarybos narys ir generalinis direktorius nuo pat kompanijos įkūrimo 1997-aisiais. Jis taip pat yra aktyvus nacionalinių švietimo programų rėmėjas. 2001–2004 m. ėjo Kalifornijos valstijos švietimo tarybos prezidento pareigas ir atstovavo tokioms edukacinėms organizacijoms kaip „Dreambox Learning“, „KIPP Foundation“, „Pahara Institute“.

ERIN MEYER (Erin Mejer, gim. 1971) – vienos lyderiaujančių tarptautinių verslo mokyklų INSEAD profesorė. Jos straipsnius publikavo „Harvard Business Review“, „New York Times“, „Forbes.com“. 2019 m. organizacija „Thinkers50“ ją įtraukė į penkiasdešimties pasaulio įtakingiausių verslo teoretikų sąrašą. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Paryžiuje, Prancūzijoje.

Įamžinkite gražiausias, įsimintiniausias ir svarbiausias akimirkas nuo nėštumo pradžios iki savo mažylio pirmojo gimtadienio. Įdomūs ir taiklūs klausimai leis sukurti išsamų ir linksmą jūsų šeimos portretą, o žaismingų iliustratorių piešiniai nuolat džiugins akis. Kad būtų ką prisiminti!

Dailininkės Claire Laude ir Aurélie Castex jau dešimt metų dirba kartu – nuo tada, kai susitiko Paryžiaus dekoratyvinio meno mokykloje. Savo piešiniais jos sukūrė fantazijos ir lengvų linijų bei švelnių spalvų prisodrintą išskirtinį pasaulį. Savo srityje gerai žinomos dailininkės nuolat bendradarbiauja su mados žurnalais „Jalouse“ Prancūzijoje, „Vogue“ Japonijoje, „Velvet" Italijoje, „GQ“ Indijoje bei mados namais „Cartier“ ir „Dior“.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Jaudinantis kūrinys apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią.

2015-ųjų sausis. Emmanuelis Carrère'as jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku. Jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose. Negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.

„Carrère – man įdomiausias šių laikų rašytojas.“
Karl Ove Knausgård

„Jautri skausmingo užsiėmimo, kuris vadinasi gyvenimas, refleksija.“
Elle

„Monumentali knyga apie žmogaus būklę.“
L'Obs


Emmanuel Carrère (Emanuelis Kareras, gim. 1957) – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. E. Carrère sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų. Jo naujausias kūrinys „Joga“ buvo nominuotas 2020 m. Goncourt'ų premijai.

„Jis buvo vienas. Atsiskyręs nuo pasaulio, laimingas, pajutęs neramų gyvenimo pulsą. Vienas, jaunas, ryžtingas, netelpantis savyje, vienas gryno oro ir sūrių vandenų platybėse, miglotoje pilkoje saulės šviesoje <…>.“

Vėlyvojo XIX a. Dublino fone subtiliai ir žaismingai tapoma talentingo jaunuolio Stiveno Dedalo emocinės ir intelektualinės brandos istorija: jis išbando didelio savo proto galias, leidžiasi užvaldomas ir vėl pažaboja savo aistras ir nuodėmes, maištauja prieš religiją, stebi besikeičiantį santykį su šeima ir šalimi, ieško savo tapatybės, balso, kalbos – savos vietos pasaulyje. Galiausiai pašvenčia gyvenimą grožiui ir menui.

Autobiografinis romanas „Menininko jaunų dienų portretas“ – ryškus ir daugiabriaunis menininko „amžinos vaizduotės“ liudijimas, skvarbus žvilgsnis į paties Joyce'o jaunystę ir unikalus modernizmo literatūros pavyzdys.

„Stivenu Dedalu patiki taip, kaip apskritai įmanu patikėti vos keletu literatūrinių personažų.“
H. G. Wells

„J. Joyce'as buvo ir vis dar išlieka kone unikalus tarp romanistų, nes publikavo išskirtinai tik šedevrus.“
Times Literary Supplement

James Joyce (Džeimsas Džoisas, 1882–1941) – airių rašytojas, padaręs didžiulę įtaką moderniosios literatūros raidai, vieno svarbiausių XX a. pasaulinės literatūros veikalų „Ulisas“, kuriuo transformavo romano tradiciją, autorius. Ieškodamas naujų formų psichikos procesams perteikti, jis įtvirtino sąmonės srauto techniką. „Menininko jaunų dienų portretas“ (1916) – pirmas J. Joyce'o romanas. Ši atnaujinta romano laida pasirodo praėjus daugiau kaip 30 metų nuo išleidimo Lietuvoje 1989-aisiais.

„Kai drakoniukai ateina į svečius,
ar riaumoja jie labai?
Ar puola stumdyti kitus?
Gal susigrobia jie visus žaislus
ir nori neštis į namus?

Ne! Taip nesielgia tikrai!“

Ši žaisminga rimuota knygelė visiems mažiems drakoniukams ir jų draugams primins, kaip gražiai elgtis, kad niekas netemdytų nuotaikos ir visada būtų gera ir smagu.

Skaitykite drauge ir mokykitės svarbių pirmųjų socialinių įgūdžių.

2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laureatės knyga

Koliažinio dvikalbio (lietuvių ir anglų k.) romano „Rožės ir bulvės“ pagrindinė tema – laimė, tačiau į šį reiškinį rašytoja Vaiva Grainytė žvelgia kitokiu žvilgsniu, nei įprasta, – intelektualiai ir su ironija, žaismingai ir fantasmagoriškai dekonstruodama stereotipinę laimės sampratą, įsigalėjusią šiandienos kultūroje.

Dėl pandemijos sustingusiame pasaulyje laimės savaip ieško, ją apmąsto ar teigia romano veikėjai bei alegorinės figūros: Kanadoje prie straipsnių besikamuojantis Deivis, izoliacijoje gyvenanti Vika, skaičiuočių ir genetinių tyrimų susieti broliai, vėžiu serganti moteris, ėdesio ieškanti pelė, antikinių šilumos teorijų nepaisanti apuokė, erdvesnio būsto siekiantis virusas ar viena laimingiausių pasaulio šalių nominuojama Danija.

Personažų kasdienybės fragmentai – laiškai, sapnai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, alter ego pasažai – išradingai jungiami su eseistikos ir straipsnių retorika, aktualijomis, gretinami su kultūriniais ir istoriniais intertekstais, sociologijos, psichologijos, zoologijos ar frenologijos žiniomis. Visą šią intrigą – siurrealistinę laimės miniatiūrų mozaiką – persmelkia melancholijos paribiuose esančios temos: vienišumas, perdegimas, katastrofos nuojautos, konvencinių normų diktatas, artumo ilgesys.


Vaiva Grainytė (gim. 1984) – rašytoja, poetė, dramaturgė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, 2019 m. kartu su bendraautorėmis už operą–performansą „Saulė ir jūra“ pelniusi Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinį liūtą“. Jos knygos – esė „Pekino dienoraščiai“ (2012) ir poezijos rinkinys „Gorilos archyvai“ (2019) – nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose ir įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Autorės kūryba versta į daugiau kaip 10 kalbų.

---

By the winner of the Venice Biennale Golden Lion Award 2019

The main theme of the bilingual (Lithuanian and English) collage novel “Roses and Potatoes” is happiness. But the author Vaiva Grainytė examines this phenomenon from a different perspective than normal – intellectually and ironically, playfully and phantasmagorically deconstructing the stereotypical concept of happiness embedded in contemporary culture.

In a world which has ground to a halt due to the pandemic, the novel's main protagonists and allegorical figures each seek happiness, or reflect on it or affirm it, in their own particular way: Davis in Canada, agonising over his articles, Vika living in isolation, brothers connected by calculations and genetic tests, a woman suffering from cancer, a mouse searching for a morsel to eat, an owl disregarding ancient theories of warmth, a virus looking for a more spacious place to live, and Denmark nominated as one of the happiest countries of the world.

The fragments of the characters' everyday lives – letters, dreams, diary extracts, social media posts, alter ego passages – are all creatively combined with the rhetoric of essays and articles, and with topical issues, and juxtaposed with cultural and historical intertexts and knowledge of sociology, psychology, zoology, and phrenology. All this intrigue – a surrealist mosaic of miniatures of happiness – is permeated by themes on the fringes of melancholy: loneliness, burnout, forebodings of disaster, the diktat of conventional norms, and the longing for closeness.


Vaiva Grainytė (born 1984) is a writer, poet, playwright, recipient of the Lithuanian National Prize for Culture and Art, and, with her co-authors, winner in 2019 of the Golden Lion of the Venice Biennale of Contemporary Art for the opera-performance “Sun and Sea”. Her books – the book of essays “Beijing Diaries” (2012) and the poetry collection “Gorilla Archives” (2019) – were nominated for Book of the Year and included in the twelve most creative books of the year. The author's work has been translated into more than ten languages.

Leidybos partneriai:

Walks in Christian Vilnius is the first comprehensive cultural guide of multiconfessional and multinational Vilnius. It is often emphasized that Vilnius is a city in which Christianity, Judaism and Islam each found their place. But equally remarkable is the way in which Eastern and Western, or Greek and Latin, Christianity have closely co-existed in the capital of Lithuania over many centuries, an exceptional phenomenon in Europe. This book covers both the heritage and the present situation of Eastern and Western Christianity in Vilnius, explaining the long-forgotten meanings of cultural values distant from modern life and drawing connections with contemporary experience.

This is not a book about the history of Christianity in Vilnius or Lithuania, although it contains plenty of historical references. Rather, it is an attempt to see in Vilnius not just the beauty of the city, but also its meaning, and to find connections between the fine artistic forms with the faith which has grown deep into its culture, narratives, symbols and signs.

The book is intended for walks that single out topics associated with the religious life of the city in the urban fabric of Vilnius. The genre of walks also serves as an indication of another peculiarity of the book: it is not just a guidebook, but also a personal story with plenty of impressions, opinions and memories.

The fabric of Lithuanian history and culture, which has been torn many times, has preserved these unbroken threads which, like the mythical threads of Ariadne, can help one find the way to the sources of life-giving water, without which Vilnius would not be what it is – one of the great cities of Europe.

Irena Vaišvilaitė

Irena Vaišvilaitė (born 1954) is a cultural historian and former Lithuanian Ambassador to the Holy See, who is a professor at Vilnius University Faculty of History. Her field of study is cultural history between the 17^th and 20^th centuries. She is particularly interested in the religious aspects of culture.

„Būtų idealu, jei valgytume intuityviai – tiksliai jausdami, kiek ir kokio maisto mums reikia šiuo metu. Deja, dažniausiai valgome tam tikrais nuo dienotvarkės priklausančiais intervalais, nenatūralų, įvairių skonį iškreipiančių medžiagų prisodrintą maistą. Labai dažnai valgome norėdami nusiraminti ar, priešingai, stimuliuoti save, patirti malonumą ar kitaip reguliuoti emocijas, palengvinti bendravimą ir panašiai. Visa tai iškreipia natūralų santykį su maistu ir veda prie valgymo sutrikimų.“
Dr. Julius Neverauskas, gydytojas psichoterapeutas ir neurologas

Perskaitę šią knygą apie dažniausius valgymo sutrikimus, susipažinsite su žurnalisčių Gintarės Jankauskienės ir Justinos Mikeliūnaitės parengtomis sveikstančiųjų istorijomis, o išsamiuose gydytojų Juliaus Neverausko ir Neringos Rogalskytės komentaruose rasite veiksmingų, sėkmingai taikomų šiuolaikinės psichiatrijos ir psichoterapijos gydymo metodų bei patarimų.

Taip pat sužinosite, kaip suvaldyti emocinį valgymą, ar galime įveikti nenumaldomą greitojo ir perdirbto maisto norą, kaip pasiruošti persivalgymo atkryčiui, kokių veiksmų imtis, jei valgymo sutrikimu serga artimas žmogus.

Knygoje specialistų dėmesys skiriamas penkiems dažniausiems valgymo sutrikimams:
- emociniam valgymui;
- anoreksijai;
- bulimijai;
- priepuolinio persivalgymo sutrikimui;
- ortoreksijai (liguistam požiūriui į sveiką mitybą).


Nelikite vieni su liga – ji gali būti už jus stipresnė. Prašykite artimųjų ir specialistų pagalbos. Laimė, padėti sau ir pasveikti nuo valgymo sutrikimų įmanoma.

„Jis sakydavo, kad paklydę vaikai šaukia garsiausiai. Jų mamos visą likusį gyvenimą girdėdavo juos šaukiant vėjyje. <...> Jeigu tai būtų tiesa, oras tyruose kauktų taip garsiai, kad dulkės niekada nenusėstų.“

Po negailestinga Australijos lygumų saule susitinka du broliai. Jų susitikimo vieta – paslaptimis apipintas nežinomo piemens kapas. Tačiau Neitanas ir Babas čia ne dėl vietinės legendos: prie šimtamečio antkapio rastas trečio brolio lavonas.

Policijai nerandant atsakymų į klausimus dėl Kamerono mirties, jų ieškoti imasi vyriausiasis – Neitanas. Kas pražudė Braitų šeimos atžalą? Mirtinai pavojinga gamta? Ar dar pavojingesnė jos nulemta vienatvė? Skaudžią šeimos dramą paženklina sunkumai, smurtas ir spengianti tyrų tyla.

„Knygos atmosfera tokia tiršta, kad tiesiog junti raudonojo molio dulkes, o paslaptingo piemens legenda šiai tamsiai ir įtaigiai istorijai prideda aštrumo.“
Booklist

„Klausiu nuoširdžiai: kaip, po galais, jai šitaip pavyksta? „Paklydėlis“ – trečia ir nuostabiausia Jane Harper knyga, joje brolis priverstas kovoti su broliu, žmogus su gamta, o skaitytojai – su laiku. Harper kuria stebuklus. Mums sekasi, kad galime juos matyti.“

A. J. Finn

„Meistriškas Harper kūrinys skaitytoją nukelia į vietą, savo atšiaurumu ir svetimumu primenančią Mėnulio paviršių, kur ilgalaikės atskirties padariniai visuomet kelia nerimą.“
Kirkus

Jane Harper (Džein Harper, gim. 1980) kilusi iš Mančesterio Anglijoje, bet dar vaikystėje su šeima ji persikėlė į Australiją, ten gyvena ir dabar. Jos romanai „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) ir „Gamtos galia“ („Baltos lankos“, 2020) pelnė daug apdovanojimų ir premijų ir užtikrino vienos geriausių šiuolaikinių detektyvinių romanų autorės – ne tik Australijoje, bet ir visame pasaulyje – vardą. Ne išimtis ir „Paklydėlis“: knyga 2019–aisiais pelnė „International Thriller Writers“ apdovanojimą, „Ned Kelly Awards“ buvo pripažinta metų grožinės literatūros knyga. 2020-aisiais romanas įtrauktas į „Theakston Old Peculier“ ir „LA Times Book Prize“ trumpuosius sąrašus.

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“
Times Literary Supplement

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“
Sam Miller

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“
Nicolas Mathieu

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

„Ne visada lengvai įtikinsi žmogų, kad yra poreikis, jei jis <...> tokio poreikio neturi.“

Įsivaizduokite: jūsų išmanusis telefonas netelpa į kelnių kišenę; eilė prie tualetų kaskart driekiasi per visą teatro fojė ir jums tenka laukti, atrodytų, amžinybę; daktaras išrašo jūsų kūnui netinkamą vaistų dozę, nes taip nurodyta standartiniame vartojimo lapelyje, o automobilyje gerokai arčiau pritraukiate sėdynę, kad pasiektumėte pedalus. Jei bent pora dalykų skamba pažįstamai, tikėtina, jog jūs... moteris.

Viso to priežastis – duomenys, tiksliau – duomenų spragos. Ne paslaptis, kad duomenys mūsų pasaulyje griežia pirmuoju smuiku: ekonomikos, politikos, medicinos, išsilavinimo ir daugelio kitų sričių sprendimai paprastai priimami remiantis atliktais tyrimais ir skaičiavimais. Tačiau kai pagal nutylėjimą tyrimų etalonu pasirenkamas vyras, mažiausiai pusės pasaulio gyventojų poreikiai ir įpročiai lieka neatliepti ir nepastebėti. Taip mūsų aplinkoje, dažnai apie tai net nesusimąstant, įsišaknija šališkumas ir atveriamas kelias nelygybei. O ji komplikuoja gyvenimą visų lyčių žmonėms.

Rašytoja ir aktyvistė Caroline Criado Perez, remdamasi moksline literatūra ir naujausiais tyrimais iš įvairių šalių, atskleidžia, kaip su lytimi susijusių duomenų spragos veikia ne tik visą pasaulį, bet ir kiekvieno iš mūsų, vyro ar moters, kasdienius veiksmus, pasirinkimus, net gyvenimo būdą, ir svarsto, kaip, užpildžius duomenų spragas, pasaulis galėtų tapti visoms ir visiems išties patogus.

„Būtina perskaityti kiekvienam ir kiekvienai – nesvarbu, kuri jūsų lytis ar ką gyvenime veikiate. Įprastą žvilgsnį keičianti knyga.“
Forbes

„Caroline Criado Perez nesiekia atskleisti tariamai visą pasaulį pūdančios konspiracijos – anaiptol. Ji tiesiog surenka duomenis ir jais kaip aukščiausios kokybės lazeriu skrodžia mūsų iš inercijos priimamus sprendimus, vis dar skatinančius nelygybę.“
Guardian

Caroline Criado Perez (gim. 1984) – rašytoja, aktyvistė, lyčių lygybės aktualijų komentatorė. Oksfordo universitete baigė anglų kalbos ir literatūros bakalauro studijas, Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje studijavo elgsenos ir feministinę ekonomiką. 2013 m. „Liberty Human Rights“ Criado Perez paskelbė metų aktyviste, o 2020-aisiais Suomijoje jai įteiktas HÄN lyčių lygybės apdovanojimas. „Nematomos moterys“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu nr. 1, o 2019 m. „Financial Times“ ją išrinko metų knyga.

Automobilio avarijoje žuvus motinai, vos aštuonerių sulaukusi Betė Harmon išsiunčiama į našlaičių globos namus. Ji atranda du būdus bent mintimis pabėgti iš slegiančios aplinkos: tai žaidimas šachmatais ir žalios pailgos piliulės, kasdien dalijamos vaikams, kad liktų ramūs. Netrukus tampa akivaizdu, kad Betė turi stulbinamą šachmatininkės talentą. Išskirtinai vyrų dominuojamame žaidime paauglė ima po truputį skintis kelią į svarbiausias Amerikos šachmatų varžybas ir susikuria naują gyvenimą. Bet, kad ir kaip gerai sektųsi varžybose, potraukį tamsai – savidestrukcijai ir priklausomybei nuo raminamųjų ir alkoholio – suvaldyti sunku. Kiekviena šachmatų partija Betei tampa kova ne tik dėl pergalės, bet ir dėl išlikimo.

Tituluojamas naujai atrasta klasika, vertinamas už savitą stilių, romanas „Valdovės gambitas“ – tai daugiabriaunė likimo nuskriaustos nuo priklausomybių kenčiančios ir sykiu genialiu talentu apdovanotos moters brandos istorija konservatyvioje, stereotipų ir lyčių nelygybės kaustomoje XX a. antros pusės Amerikos visuomenėje.

„Grynas malonumas. Knyga, kurią kas kelerius metus skaitau iš naujo.“
Michael Ondaatje

„Vladimiro Nabokovo „Lužino gynyba“ ir Stefano Zweigo „Šachmatų istorija“ yra jau tapę klasika, o dabar jų gretas papildo ir Walterio Teviso „Valdovės gambitas“.“
Financial Times

„Šis romanas – tikras apsėdimas.“
Los Angeles Times

„Betė Harmon – nepamirštama, o „Valdovės gambitas“ – labiausiai išbaigtas ir skvarbiausias autoriaus kūrinys.“
Jonathan Lethem


Walter Tevis (Valteris Tevisas, 1928–1984) – amerikiečių rašytojas, daugybės trumposios prozos kūrinių ir šešių romanų autorius. Keturių jo romanų ekranizacijos sulaukė didelio pripažinimo. Priešpaskutinį W. Teviso romaną „Valdovės gambitas“ (1983), literatūros kritikų vadinamą nepastebėtu šedevru, ekranizavo „Netflix“ (2020). Serialas itin išpopuliarėjo, o knyga iškart atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše. Dabar vis daugiau skaitytojų iš naujo atranda W. Teviso kūrybą.

„Mano pirmoji Montessori pasaulio istorijos enciklopedija“ – tai atradimų kupina kelionė nuo Didžiojo Sprogimo iki Šviečiamojo amžiaus!

Šis gausiai iliustruotas leidinys labiausiai patiks vaikams nuo šešerių metų. Kiekvieno istorijos laikotarpio apžvalga pradedama pagrindiniais išradimais, o juos papildo teminiai pasakojimai, kuriuose kalbama, pavyzdžiui, apie priešistorinių žmonių medžioklę ir žvejybą arba faraono galias senovės Egipte.

Kiekvienas skyrius užbaigiamas viktorina ir žaidimu, padedančiais aktyviai mokytis ir ugdančiais pasitikėjimą savimi.

Per visą enciklopediją veda laiko juosta, kuri pabaigoje dar sykį pakartojama, – taip vaikas įgunda susieti veikėjus ir įvykius.

„Neįmanoma perkonstruoti ar patobulinti būties taip, kad būtų išvengta skausmo.“

Niujorko policijos detektyvas Beris Satonas pirmą kartą susiduria su klaidingos atminties sindromu – paslaptingu reiškiniu, savo aukas išvedančiu iš proto prisiminimais gyvenimo, kurio jie niekada nepatyrė, – ant vieno dangoraižio stogo, mėgindamas sustabdyti nuo atbrailos ketinančią nušokti moterį. Negalėdamas užmiršti savižudės išsakytų žodžių, Satonas ima gilintis į jos istoriją ir netrukus atseka įtartiną organizaciją. Tačiau tie, kurie saugo paslaptis, nėra linkę jomis dalintis, ir detektyvas greitai savo kailiu patiria esąs nepageidaujamas įsibrovėlis.

Neuromokslininkė Helena Smit tiki, kad atsiminimai gali tapti realybe. Savo gyvenimą ji skyrė sukurti atminties kėdę, leisiančią iš naujo išgyventi gražiausias prabėgusias akimirkas: pergalingą futbolo varžybų smūgį, netikėtą bučinį, kūdikio atėjimą į pasaulį ar paskutinį brangaus žmogaus apkabinimą. Bet Helenos vadovas nori kur kas daugiau, nei tiesiog padėti prisiminti, todėl, technologijai patekus jam į rankas, pasaulis ir jo laikas ima netikėtai eižėti, į savo iškreiptą tėkmę įtraukdamas vis daugiau aukų.

Įkliuvę į pakitusio laiko tėkmę, Helena ir Beris turės paaukoti neįsivaizduojamai daug, kad išlaikytų savo prisiminimus ir neleistų griūvančiam pasauliui nusitempti jų drauge su savimi į nebūtį.

„Mokslinė fantastika visa savo esybe: veiksmas, intelektas, emocija, netikėtumas.“
Locus Magazine

„B. Crouchas sukūrė naują, kompleksišką, gyvybe pulsuojančią realybę.“
NPR

Blake Crouch (Bleikas Kraučas, gim. 1978) – amerikiečių rašytojas, išgarsėjęs „Veivardo pušyno“ trilogija, pagal ją 2015-aisiais sukurtas nemažai pagyrų sulaukęs mistinis serialas tokiu pačiu pavadinimu. „New York Times“ bestseleris „Laiko kilpos“ – naujausias autoriaus romanas. 2019 metais „Goodreads“ bendruomenė jį pripažino geriausiu mokslinės fantastikos kūriniu, o „Time", „NPR“ ir „BookRiot“ paskelbė metų knyga.