„Grožinė literatūra gali pakeisti žmogų – ir aš pats esu puikus pavyzdys. Esu įsitikinęs, kad literatūra, kaip ir kelionės, keičia žmogų. Baigęs skaityti knygą nesi tas pats, kas buvai prieš pradėdamas. Literatūros galia transformuoti – milžiniška. Ji gali keisti ne tik žmones ir jų likimus – ji gali keisti pasaulį“, – šeštadienio vakare virtualiame tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ susitikime sakė prancūzų rašytojas, Goncourt’ų premijos laureatas Mathiasas Enard’as, su žiūrovais bendravęs iš Barselonos.
Pokalbyje, kurį moderavo filosofas prof. dr. Dalius Jonkus, aptartas autoriaus kelias į literatūrą, jo kūryba, lietuvių kalba pasirodę romanai „Kompasas“ ir „Vagių gatvė“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Violeta Tauragienė). Daug dėmesio skirta ir tapatybės, Rytų ir Vakarų santykių temai.
Romanas apie kintančią tapatybę
Ką tik lietuviškai pasirodęs romanas „Vagių gatvė“, kaip teigia autorius, – visų pirma knyga apie tapatybę, apie jos ribas, apie tai, kaip įsivaizduojame save, savo kultūrą, ir apie tai, kad iš tiesų nuolat keičiamės.
„Tai pirmuoju asmeniu pasakojama jaunuolio Lakdaro iš Maroko, Tanžero, istorija. Jis žvelgia į savo gyvenimą iš laiko perspektyvos ir pasakoja, kaip gyvena Maroke, kaip iš ten išvyksta ir galiausiai atsiduria Barselonoje, Vagių gatvėje. Tai, beje, labai reali vieta – Barselonos senamiesčio gatvė, labai varginga aplinka, daugybė imigrantų iš Maroko, Nigerijos, Pakistano, Indijos, Bangladešo. Kita vertus, labai savotiška realybė. Rašiau grožinę knygą, bet norėjau perteikti realybę, tad knygoje pasakojamos istorijos man girdėtos toje pačioje Vagių gatvėje, kurioje rašydamas knygą ir leidau laiką. Rasdavau vietos prisiglausti, matydavau, kaip ten atrodo gyvenimas, kas vyksta pirmuosiuose namų aukštuose, supratau, kad dalis jaunuolių gyvena tiesiog gatvėje. Taip ir rašiau. Bet mano dar vienas, pagrindinis, tikslas buvo pakalbėti apie revoliuciją, apie Arabų pavasarį – kas tai buvo“, – apie lietuviškai pasirodžiusią knygą pasakojo rašytojas.
Paklaustas, ar nesusidūrė su kaltinimais kultūrine apropriacija, esą kaip baltaodis vidutinio amžiaus vyras gali pasakoti pirmuoju asmeniu iš arabų kilmės jaunuolio perspektyvos, M. Enard’as teigė girdėjęs tokių pastabų.
„Reikalas tas, kad, mano požiūriu, nėra skirtumo tarp manęs ir arabo, bet tikrai yra skirtumas tarp to, kiek man metų, ir kokio amžiaus jaunuolio perspektyva pateikta romane. Ir keista, kad šis skirtumas kritikams visai neužkliuvo. Apskritai kai pasakoji kažką iš pirmojo asmens perspektyvos – kas tuo metu tu esi? Kaip gali save įsivaizduoti? Ar galiu įsivaizduoti save moterimi? O lietuviu? O arabu iš Tanžero? Kur ribos? Aš asmeniškai kaip rašytojas ribų neturiu, tad galiu rašyti ir jauno žmogaus vardu. Aš naudojuosi literatūros teikiama galimybe save perkeisti. Žinoma, šis romanas yra mano kūrinys, aš jo autorius, – bet tai mano įsivaizdavimo rezultatas“, – aiškina rašytojas.
Tikslas – mažinti europiečius kaustančią baimę
Pasak jo, tokia rašymo strategija, glaudus tapatinimasis su kitu suteikiant jam balsą, turi savo tikslą.
„Gaunu žinučių su padėka iš arabų šalių, kuriose mano knygos taip pat verčiamos, nes žmonės atpažįsta save. Dar puikiai pamenu, kaip vyresnio amžiaus moteris, turbūt kokių aštuoniasdešimties metų, man neseniai sakė, kad ji laiminga galėdama skaityti tokias knygas ir geriau pažintį arabų pasaulį. Tai labai gera žinia: taip ji mažiau bijo, geriau supranta, kas ten vyksta. Ir aš keliu sau šį tikslą: mažinti europiečius kaustančią baimę ir didinti žinojimą bei supratimą apie arabų pasaulį. Literatūra tikrai turi galią didinti empatiją“, – sakė M. Enard’as.
Kaip vieną varomųjų savo kūrybos jėgų jis mini ir norą apmąstyti kitoniškumą.
„Aš savo kūryba noriu pasakyti, parodyti, kad žmogus nuolat keičiasi, o mes žmonėms kabiname etiketes. Tapatybė kinta, juda, o mes elgiamės taip, lyg žinotume tapatybės ribas ir kas yra kas. Gal keista, bet taip jau yra, kad mes visada kitiems atrodome kaip kažkas. Tam tikru būdu suvokiame, kas esame, bet kiti, žiūrėdami į mus, visada mato kažką kitą. Ir taip mes atsiduriame tarp dviejų, o gal net ir daugiau veidrodžių, kuriuose viskas, visos mūsų gyvenimo patirtys vienu metu ima ir atsispindi. Man rūpi galvoti apie kitą, kitoniškumą ir tai, kaip tas kitas atrodo mums“, – „Vilniaus lapų“ susitikime kalbėjo autorius.
„Kompasas“ – dialogo istorija, arba Rytai Vakaruose ir Vakarai Rytuose
Kalbėdamas apie romaną „Kompasas“ – Lietuvos skaitytojams geriausiai žinomą autoriaus romaną, pelniusį jam Goncourt’ų premiją. – M. Enard’as teigia, kad tai daugiasluoksnė dviejų kultūrų meilės ir dialogo istorija.
„Vakarietiško kalbėjimo apie Rytus, apie Orientą tradicija yra analizuota ir interpretuota labai plačiai ir įvairiai: turime ir postkolonializmo studijas, ir daugybė knygų prirašyta. Tačiau koks yra santykis tarp Rytų ir Vakarų, – tai man atrodo vis dar iki galo neatsakytas ir gyvybiškai svarbus klausimas. Turime rasti atsakymą, geriau suprasti Rytų ir Vakarų kultūrų ryšius. Mes daug mąstėme, giliai išnagrinėjome ir žinome apie tai, kaip Vakarai, tai yra mes, matėme Rytus, kokį poveikį turėjome, ką davėme, ką atėmėme ir t. t. Bet, man rodos, reikėtų pripažinti ir atpažinti, kaip mes patys buvome paveikti Rytų, – ką su mumis padarė tas Kitas iš Oriento? Koks poveikis jaučiamas muzikoje, politikoje, poezijoje, literatūroje ir kasdieniame gyvenime? Mano galva, Rytų ir Vakarų santykis – tai lyg vienas prieš kitą pastatyti du veidrodžiai, kuriame neišvengiamai matosi begaliniai vienas kito atspindžiai. Apie tai ir yra mano „Kompasas“, – aiškina M. Enard’as.
Anot autoriaus, svarbu užmiršti dichotominę skirtį „Rytai ir Vakarai“ ir ne tiek žvelgti į skirtumus, kiek sugebėti ramiai žiūrėti į bendrą vaizdą.
„Mes bijome kitoniškumo. Kita vertus, dar nuo romėnų laikų taip buvo: statėm sienas ir gynėmės nuo kito. Mes visada susidurdavome su daugeliu pasaulių ir su didžiuliais skirtumais. Tačiau dabar, šiuolaikiniame pasaulyje, regis, dar ryškiau matome kitumą, priešpriešą. Kita vertus, istorijoje nėra buvę, kad būtume taip glaudžiai susiję nors ir skiriami vandenynų. Taigi yra pagunda viską supaprastinti, matyti tik vieną arba kitą reikalo pusę. Nors iš tiesų vienu metu priešingomis kryptimis klojasi tankus, dvigubas diskursas. Diskusija globaliame pasaulyje tampa ryškesnė, atrodo, kad atsiranda poreikis kovoti. Globalizacija iš dalies reiškia ir tai, kad aptinkame save turinčius kaip niekad daug kaimynų. Galime jų nekęsti, o galime ieškoti bendrumų“, – kalbėjo M. Enard’as.