Rara

1949-ųjų vasara. Metai po karo, ištrėmusio ir be namų palikusio 700 000 žmonių, palestiniečių vadinamo Nakba, katastrofa, o izraeliečių – Nepriklausomybės karu. Žiauraus, ties išprotėjimo riba balansuojančio karininko prižiūrima Izraelio kareivių grupė, patruliuodama Nakabo dykumoje, užpuola beduinų stovyklą ir nužudo visus, išskyrus vieną jauną merginą. Vėliau ji prievartaujama, nušaunama ir užkasama smėlyje.

Po daugelio metų palestinietė iš Ramalos atsitiktinai perskaito straipsnį apie šią menką jos šalies istorijos detalę. Ji išsiruošia į nelengvą kelionę ir obsesišką paiešką, stengdamasi sužinoti ką nors daugiau apie įvykį, kuris masina ne tik dėl nusikaltimo žiaurumo, bet ir dėl netikėto sutapimo: visa tai nutiko lygiai dvidešimt penkeri metai iki jos gimimo dienos.

„Menka detalė“ – kvapą gniaužiantis, tirštas romanas, alsuojantis dykumos karščiu, narstantis palestinietišką žemės, gyvybės, istorijos praradimo patirtį, naikinimo ir okupacijos paženklintą būtį. Žymi Palestinos rašytoja Adania Shibli, pagalandusi aštrią plunksną ir sensorikai jautrų žvilgsnį, suaudžia du trapius gyvenimus, skaudžiai išryškina dabartį, nenumaldomai persekiojamą praeities.

„Shibli keliamas siaubas stiprėja lėtai, rusendamas, kol pasklinda po puslapį... Knyga kiekviename žingsnyje yra pavojingai ir gniuždančiai gera.“

The Guardian

„Nepaprastas meno kūrinys Menka detalė nuolat stebina ir įtraukia: retas moralaus intelekto, politinės aistros ir poetinės raiškos virtuoziškumo derinys.“

Pankaj Mishra

„Stulbinantis, kinematografiškas: meistriškas, skvarbus Shibli kūrinys, subtiliai simboliškas ir siužetiškai simetriškas, neatskleidžia nei Izraelio kareivių, nei jų aukos minčių, todėl toliau sekantis palestinietės pasakojimas pirmuoju asmeniu tampa dar labiau sukrečiantis. Tai nepaprastas bandymas sugrožinti teisingumo troškimą.“

Publishers Weekly

Jūsų gidas – žavingas, plepus kosminis visažinis beveik neištariamu vardu Qfwfq. Jam teko garbė liudyti visą keleto milijardų metų Visatos istoriją – nuo Didžiojo sprogimo, kai į vieną tašką susitraukusios Visatos erdvė buvo visiems nepatogi, Saulės ir Mėnulio formavimųsi, atmosferos ir, kartu su ja, spalvų atsiradimo, laiko, kai pirmosios žuvys išlipo į sausumą, iki nerealaus, tačiau šiuolaikinio Niujorko, kur pasenusį Mėnulį norima keisti šviežesniu. Qfwfq, per šį laiką buvęs bekūniu balsu, kupranugariu, pirmuoju moliusku ir paskutiniuoju dinozauru, mėgaudamasis pasakoja, kaip žaidė vandenilio atomais it su stiklo rutuliukais, pavyduliaudamas Mėnuliui rinko jo pieną, porina apie pirmąją, stebuklingą aušrą, grimzdimus į ūką ir paties prisijaukintą Saulės dukterį.

Legendinio italų rašytojo Italo Calvino „Kosmikomiksai“ – tai 34 apsakymai, kuriuose kalbama apie gamtos ir kosmoso reiškinius, Visatos pradžią ir pirmykščius laikus. Šios istorijos, įkvėptos mitologijos, senovinės kosmogonijos, astronomijos ir matematikos, mokslą žavingai sujungia su literatūra, pamirštas ar sudėtingas teorijas susieja su jaukiomis žmogiškomis realijomis. Qfwfq ir kiti „Kosmikomiksų“ pasakotojai, nors menantys laikus, kai, rodos, nieko žmogiško aplink nebuvo, pyksta, įsimyli, siekia, ieško ir žaidžia, o Calvino, abstrakciją jungdamas su kunkuliuojančia vaizduote, parodo, kad mokslas ir beorė Visata gali tapti puikia erdve mąstyti apie amžinybę ir gyvenimo sudėtingumą, o gal kaip tik – apie paprastumą.

„Didis pasiekimas grožinėje literatūroje, meistro darbas.“

Ursula K. Le Guin, The Guardian

„Jei niekada neskaitėte „Kosmikomiksų“, laukia pati džiaugsmingiausia skaitymo patirtis gyvenime.“

Salman Rushdie, NPR

„Šis nuotaikingas apsakymų rinkinys patiks įvairiems skaitytojams, įskaitant fantastikos ir grožinės literatūros mėgėjus.“

Chris Pusateri, Library Journal   

„Karalystės darbeliuose“ iš Vilkio, koridų rengėjo ir dalyvio, įsimylėjusio narkobarono įdukrą, perspektyvos pasakojama apie slaptą Meksikos narkotikų mafijos gyvenimą: rūmus ir pagalbos prašytojus, suktus darbelius ir neišvengiamas mirtis. „Ženklai, pranašaujantys pasaulio pabaigą“ – istorija apie Makiną, jauną merginą, išmokusią išgyventi mačistiniame pasaulyje, kuri, nešina mamos perduotu rašteliu ir paketėliu, gautu iš vietinio šulo, ryžtasi perplaukti upę, kirsti sieną ir milžiniškoje šalyje susirasti pradingusį brolį. O „Kūnų transmigracijos“ centre – Atpirkėjas, kuris neaiškios epidemijos apgaubtame mieste išdrįsta iškišti nosį į lauką, bandydamas sutaikyti dvi svarbias šeimas ir išsiaiškinti mįslingas dviejų kūnų atsiradimo aplinkybes.

Šios trys apysakos, sudarančios „Meksikos trilogiją“, pelnytai atsidūrė tarp svarbiausių šiuolaikinės Meksikos literatūros kūrinių ir iškėlė Yurį Herrerą į labiausiai vertinamų šalies rašytojų gretas. Tai mitologinį pagrindą turintys pasakojimai, naratyviškai primenantys renesansines tragedijas, tačiau, nors veiksmas vyksta neįvardytose vietose, juose neabejotinai nagrinėjami šiuolaikinės Meksikos skauduliai. Lyg pabėgę iš mito, epo ar pasakos, Herreros protagonistai sudėtingame ir žlungančiame pasaulyje siekia tvarkos ir etikos, savo kelionėse patirdami prabangą ir galią, meilę ir mirtį, amžinybės momentus ir visagalį laikinumą.

„Atrodo, kad net jo kalbą gaubia keista demiurginė jėga. Herreros stilius – ir tikslus, ir nepastovus, ir konkretus, ir kriptiškas – nepaprastai gerai tinka vaizduoti tarpinę būseną, kurioje gyvena jo personažai.“  

Tony Wood, LA Review of Books

„Jo rašymo stilius kaip niekieno kito: unikalus kalbinis posūkis, savotiškas poetinis slengas. Atrodo, kad jo knygos į mano rankas nukrito iš alternatyvaus dangaus.“

Patti Smith

„Yuriui Herrerai turėtų būti tūkstantis metų. Jis yra nukeliavęs pragaran, į rojų ir atgal. Privalėjo kada nors būti mergaite, žvėrimi, akmeniu, berniuku ir moterimi. Niekaip kitaip negalėtume paaiškinti jo nusimanymo platybės.“

Valeria Luiselli

Dorotė Kaliban – vieniša. Gyvena pustuščiame priemiestyje, vyras jai neištikimas, o geriausia draugė yra priklausoma nuo alkoholio. Kaip ir kiekvieną rytą, atsisveikinusi su į darbą išeinančiu vyru, Dorotė imasi namų ruošos darbų, fone įjungusi radiją – vienintelį ištikimą palydovą, per kurį pastaruoju metu ji ėmė girdėti specialius, jai asmeniškai skirtus pranešimus, kartais prasidedančius guodžiančiu kreipiniu „nesijaudink, Dorote“. Tačiau šįkart paskelbiama sensacinga žinia apie iš Okeanografinių tyrimų instituto pabėgusį pavojingą monstrą. Tą patį vakarą jis, kaip tyčia, įsliūkina į Dorotės virtuvę prašydamas maisto ir pagalbos. Taip prasideda netikėtas ir aistringas romanas tarp namų šeimininkės Dorotės, pernelyg nelaimingos, kad skirtųsi, prislėgtos viena po kitos ją ištikusių netekčių, sustingdytos tylaus pasidavimo, ir Lario – raumeningo, bet švelnaus varliažmogio, mielai iškeitusio mokslinio racionalumo brutalumą į pagalbą Dorotei ruošiantis namuose.

Kritikų lyginta su „King Kongu“, Edgaro Allano Poe istorijomis ir Davido Lyncho filmais, „Ponia Kaliban“ (1982) – atgimimą išgyvenantis XX a. amerikiečių literatūros perlas. Tyliu tragizmu, lengvu siurrealizmu ir neįprastu žavesiu persmelktame Rachel Ingalls romane kalbama apie vienišumą, meilę ir socialines konvencijas, kartu sugretinant gilų, tamsų, namuose tvyrantį beviltiškumo jausmą ir viską apverčiantį fantastiškumą.

„Ponia Ingalls yra įgudusi romanų ir apsakymų rašytoja, o jos perfor-mancai nepaprastai meistriški, primenantys geriausius kino trilerius.“

Ursula K. Le Guin, The New York Times

„Man labai patiko Ponia Kaliban. Tokia vikri ir paprasta proza, tokia šmaikščiai atsitiktinė fantastika, bet atsiverianti į gilų moterišką liūdesį, kuris priverčia mus stabtelėti. Nepriekaištinga istorija, parašyta gražiai nuo pirmos iki paskutinės pastraipos.“

John Updike

„Nors parašytas prieš keturiasdešimt metų, savo tempu, keistumu ir romantiškumu pranoksta viską, kas rašoma šiandien.“

Marlon James, The Amazon Book Review

XXII amžius, kosmoso tolybės. Šešiatūkstantojo laivo įgulą sudaro žmonės ir žmogonai, vieni – gimę ir mirsiantys, kiti – sukurti ir nemirtingi. Įprastinė laivo rutina ima trūkinėti, kai iš Naujai Atrastosios planetos parsigabenama keistų kitakilmių objektų. Objektai ima veikti ir žmones, ir žmogonus, sukelia norą rūpintis jais, neįprastus juslinius potyrius, šilumos ir intymumo ilgesį ir nostalgiją Žemei, vienų matytai, kitų – ne. Kai abiejų grupių nariai pradeda kvestionuoti gyvenimą, darbą, mirtį ir nemirtingumą, įvykiai laive darosi nekontroliuojami.

Šiuolaikinės danų autorės Olgos Ravn knygą sudaro objektų poveikį darbui tyrusio Komiteto surinkti 99 įgulos narių liudijimai, persmelkti įvairiausio ilgesio ir suskambantys nelyg keistas, jaudinantis choras, judantis neišvengiamos tragedijos link. Kritikuodamas darbo valdomą gyvenimą ir produktyvumo logiką, romanas „Darbuotojai“ jautriai ir šiurpiai narsto, ką emociškai ar ontologiškai reiškia būti žmogumi.

„Viskas, ko ieškau romane. Buvau pakerėtas nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Keistas, gražus, giliai protingas ir provokuojantis žmogiškumo tyrimas. „Darbuotojai“ yra nerimastingai genialus kūrinys.“

Max Porter

„Skaudžiai graži mozaika apie trapius veikėjus, kurie bando tramdyti savo ilgesį, skausmą ir susvetimėjimą.“

Publishers Weekly

„„Darbuotojai“ – tai ne tik nerimą kelianti kosminė opera, bet ir įžūli korporacijų slengo ir vėlyvojo kapitalizmo darbovietės satyra bei patraukliai abstraktus tyrimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi.“

Justine Jordan, The Guardian

Davidas Fosteris Wallace’as – amerikiečių prozos legenda, vienas svarbiausių savo kartos jav autorių, o „Užmarštis“ (2004) – aštuonių jo apsakymų rinkinys bei puiki įžanga į unikalią Wallace’o kūrybą.

Apsakyme „Dvasia nėra žaizdras“ per klasėje užsisvajojusio vaiko mintis skleidžiasi beviltiškas tėvo liūdesys, o tuo pat metu jo mokytojas patiria viešą ir siaubingą psichologinę krizę. „Kančios kanale“ tyrinėjamos meno ir sensacingumo peripetijos, kuriose nardo glamūrinio žurnalo redaktoriai, pasaulinės tragedijos išvakarėse rašantys straipsnį apie anatomiškai neįmanomas, tačiau vieno žmogaus kūno gaminamas skulptūras. „Užmarštis“ nagrinėja blėstančios meilės skausmą iš vyro, įsitikinusio, jog jo žmona haliucinuoja jo knarkimą, perspektyvos, o „Sename gerame neone“ regime klaikiai realistišką  šiuolaikinio vyro, įsipainiojusio į filosofinį galvosūkį, ar gali žmogus turėti autentišką būtį, portretą.

Stilistiškai įmantrūs, avangardiški, išradingi, šie apsakymai kuria pasaulius-labirintus, kuriuose gryniausias, nuogiausias žmogiškumas ir empatija susiduria su absurdiškomis situacijomis ir juoduoju humoru. Wallace’as, tituluojamas „šiuolaikinės sąmonės etnografu“, chirurginio tikslumo įžvalgomis ir lėtu, realistišku sąmonės srautu narsto unikalias dabarties atplaišas, čia pat bandydamas užgriebti universalias, „didžiąsias“ psichologines, emocines ir socialines problemas: žlungančius gyvenimus, nepasiekiamą artumą, žmonių savinaiką ir išgyvenimą. „Užmarštis“ – apsakymų rinkinys, kupinas nepagražintos, kartais – paprastos, kitąkart – stačiai komiškos ar kaip tik liūdnai tragiškos šiuolaikinės tikrovės.

„Aukščiausios klasės žodžio kalvis <...> Wallace'as – bebaimis ir be proto išmoningas, o nuotykiui pasiryžęs skaitytojas, nuseksiantis labirintiškas jo naratyvų gijas – matrioškas matrioškose – bus apdovanotas, paprasčiausiai, vienu puikiausių stilių šiuolaikinėje literatūroje.“

Corey Mesler, Memphis Flyer

„Joks kitas ammerikiečių autorius nėra šitaip stropiai – ir juokingai – atvaizdavęs nesustabdomų disfunkcinių čiauškalų, lindinčių mūsų galvose ir apsimetančių racionaliomis mintimis. <...> Su Užmarštimi Wallace'as pražysta kaip giliai meniškos darnos rašytojas.“

Bob Wake, Culture Vulture

„Net ir kuklesnėse vietose, Wallace'o kūryba – epinis modernizmas: milžiniški naratyvai, absurdiškas, beketiškas humoras ir mokslinės fantastikos lygio idėjos – visa tai perteikta lėtu, realistiniu sąmonės srautu.“

Joel Stine, Time

„Bonsai“ ir „Asmeninis medžių gyvenimas“ – dvi čiliečio Alejandro Zambros apysakos, viena kitai paralelios istorijos.

„Bonsai“ pasakoja intensyvią ir skaudžią pirmos meilės istoriją – Chulijaus ir Emilijos, kurių santykiai nuo pat pradžių pažymėti geidulio, išpažinimų, neišardomos bendrystės bei ryškios meilės literatūrai. Ilgainiui Chulijus, pasmerktas nuolatinei rimčiai ir apsišaukėliškumui, įtiki, jog teisingiau leisti laiką tyliai žiūrint, kaip auga bonsas, nei vis klaidžioti pavojingais literatūros takais. Anot paties pasakotojo, tai „lengva istorija, vėliau pasunkėjanti“ – miglota ir svaiginanti, paženklinta netikėto moters pradingimo.

O „Asmeniniame medžių gyvenime“ pasakojama apie Chulianą, savo aštuonmetei įdukrai sekantį pasakas apie kalbančius medžius, kol jo žmona Veronika grįš iš piešimo pamokos. Bėga valandos, ir užslinkus nakčiai Chulianas galvoje kuria įvairias priežasčių ir tikimybių teorijas, mintimis grįžta prie ankstesnių santykių, svarsto apie įdukros Danielos ateitį bei atpasakoja savo ir Veronikos susipažinimo bei draugystės istoriją. „Knyga tęsis tol, kol ji sugrįš arba kol Chulianas įsitikins, kad ji negrįš.“

Abiem istorijomis Zambra griauna pasakotoją ir skaitytoją skiriančią sieną ir įsuka skaitytojus į unikalų emocinį pasaulį, pakibusį tarp praeities ir ateities. Tai minimalistiniais poetiniais potėpiais parašytos istorijos, jungiamos įmantrių naratyvinių vingių, mįslingos autoriaus stilistikos bei melancholiškos tikrovės, siekiančios grąžinti „skaitymo ilgesį, norą susieti paralelinius realybės ir skaitymo pasaulius“.

„Zambra išties yra naujos Čilės literatūros bangos šauklys.“

Marcela Valdes, The Nation

„Nesuklasifikuojamas neįprasto grožio objektas <...> Vienas geriausių pastarųjų metų kūrinių iš Čilės.“

 David Lacalle, Capital

„Zambros sakiniai suverti tarsi perlai, kiekvienas iš jų – tobulas, trapus ir savarankiškas. Dažnai jie stulbinančiai dailūs savo atsargiu nuogumu, kitais kartais – stačiai juokingi.“

Rachel Sugar, New City Lit

„Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ – romanas, pasakojantis apie vieną vokiečių tapytojo Johano Morico Rugendo (1802–1858) gyvenimo tarpsnį. Įkvėpėjo ir mokytojo Aleksandro fon Humbolto siūlymu, jis, lydimas ištikimo draugo Roberto Krauzės, iškeliauja į Lotynų Ameriką, siekdamas parsivežti galybę įsimintinų, Europoje nematytų peizažų eskizų. Ir nors Rugendas iš tiesų ilgainiui tampa vienu reikšmingiausių XIX a. keliautojų- peizažistų, ši knyga nėra menininko biografija – Césaris Aira nuaudžia siurrealią istoriją, kuri sukasi apie pagrindinį Rugendo tikslą – nukeliauti į „mistišką Argentinos tuštumą, tą tašką neaprėpiamose platumose, kur horizontas iš visų pusių plyti vienodu atstumu“.

Vokietis, įsitikinęs, kad tik tose platybėse galės pasisemti įkvėpimo naujai meno krypčiai, pasiryžta kelionei po Naująjį pasaulį, tiek pat vaizdingą, kiek atšiaurų ir audringą. Įspūdingose Argentinos vietovėse karaliauja indėnai, primityviai nuožmūs ir nenuspėjami, jų netikėti antpuoliai užklumpa kaip taifūnai, kuriuos abu tapytojai svajoja įamžinti. Tačiau keistojo nutikimo priežastis – ne indėnai, o oras – pampose taip pat nenuspėjamas ir kartais negailestingas. Šis nutikimas monstriškai pakeičia Rugendo gyvenimą ir išvaizdą, bet sykiu padeda rasti ilgai ieškotą, naują kūrybos būdą.

Vieno unikaliausių Argentinos rašytojų papasakotas Nutikimas poetiškai ir filosofiškai tyrinėja santykius tarp meno ir realybės, monstriškumo ir žmogiškumo, bet visų svarbiausia – žmogiškosios patirties ribas. Tai viena tų istorijų, kurios, nors ir trumpos, atmintyje išlieka ilgam.

Angolos Nepriklausomybės išvakarėse Liuda užsibarikaduoja bute – liksianti čia, už pačios išmūrytos sienos, ateinančius trisdešimt metų. Šalyje vyksta perversmas, politinė santvarka nesyk pasikeičia – buvusi Portugalijos kolonija virsta socialistine respublika, paskui užeina pilietinis karas, galiausiai įsivyrauja taika ir kapitalizmas. O Liuda dienas leidžia maitindamasi daržovėmis ir balandžiais, degina baldus, knygas ir, kad turėtų kuo užsiimti – nuodėguliu rašo dienoraštį ant buto sienų.

Išorinis pasaulis lėtai smelkiasi į Liudos būtį – paskirais sakiniais iš radijo, pokalbio nuotrupomis kaimyniniame bute, nuo persekiotojų sprunkančio vyriškio sumirgusiu šešėliu. Ir laiškeliu, pririštu balandžiui prie kojos. Laikas, einantis užsklęstoje erdvėje, ramina: gali stebėti pasaulį iš už lango, saugiu atstumu – ir dabartis, ir praeitis, ir revoliucionierių žvanginami peiliai, ir paslaptingi deimantai, ir neatšaukiamas įvykis. Kaleidoskopiškoje istorijoje netikėtai susipina kelių veikėjų likimai, nuotykis veja nuotykį, kraują stingdo galios žaidimai ir kaitina pietietiška bravūra, o vieną dieną Liuda susiduria su Sabalu, gatvės vaiku, užsikeberiojusiu jos terason, ir reikalai pakrypsta nauja linkme.

Pirmąkart lietuviškai prabilsiančio José Eduardo Agualusos, žymaus šiuolaikinio Angolos autoriaus, romanas – takaus siužeto, kintančios perspektyvos, taiklių humoro blyksnių, atveriantis smulkiausius laiko ir atminties vingius.

„Agualusa – literatūros meistras ir jautrus empatas, gebantis žavingai atskleisti Liudos gyvenimo istoriją.“

Big Issue

„Agualusos tonas ir literatūriniai žingsniai turi tam tikro lyriško ir poetinio grakštumo, kuris net pačius baisiausius dalykus paverčia pakeliamais.“

Boyd Tonkin, The Independent

„José Eduardo Agualusa magiškai nušviečia Angolos realybę. Žaismingai jungdamas poeziją ir politiką, realybę ir sapniškumą, su tylia ironija jis nupasakoja vingiuotus kelius link meilės, revoliucijos ir pasipriešinimo.“

Bayern 2

Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.

„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.

Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.

„„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“

 Olga Tokarczuk

„„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“

Blake Butler, The New York Times

„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.“

Brady Brickner-Wood